Pasaulyje įvairiais skaičiavimais yra apie 3000 šnekamųjų kalbų.Žmonių šnekamosios (be jų dar yra dirbtinės kalbos) kalbos skirstomos į kalbų šeimas ir grupes. Į šeimas kalbos skirstomos pagal jų giminiškumą, t.y. į vieną šeimą papuola iš vienos prokalbės išsivysčiusios kalbos.Skirtingi autoriai skirtingai skirsto kalbas, ir pasakyti kiek yra kalbų šeimų taip pat sunku kaip ir pasakyti kiek yra pačių kalbų. Indoeuropiečių kalbų šeima yra pati gausiausia. Šios kalbų šeimos kalbomis kalba apie 2 milijardus žmonių.Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų šakai.Indoeuropiečių prokalbė – kalba, iš kurios susiformavo indoeuropiečių kalbos (indoeuropiečių kalbų šeima). Tokia kalba galėjusi egzistuoti gal prieš 6–7 tūkstančius metų ar dar anksčiau.Daugumai indoeuropiečių kalbų bendri šuns, avies, karvės, arklio, vilko, lokio, bebro, beržo, alksnio, buko, eglės, uosio, pušies, žąsies, anties, gervės, bitės, utėlės, musės, sniego, žiemos pavadinimai rodytų, kad indoeuropiečių prokalbė buvusi vidutinio klimato zonoje. Kai kurie tyrinėtojai remiasi ir tokiu faktu, kad indoeuropiečių protėvynės vieta turėjusi būti ne taip toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos, nes lietuvių kalba ypač gerai išlaikiusi daug archajiškų indoeuropiečių prokalbės bruožų.Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi.
Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų indoeuropiečių kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui indoeuropiečių prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos… Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Nuo atskirų indoeuropiečių genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki indoeuropiečių nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus indoeuropiečių lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji indoeuropiečių vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito indoeuropiečių prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas.Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines indoeuropiečių kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių grupių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, neindoeuropiečių kalbų. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis”. Sakydamas ,,mūsų proseneliai”, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių kalbos archajiškumą, turtingumą ir grožį iškelia ir pabrėžia viso pasaulio kalbininkai. Lietuvių kalba labai svarbi visiems studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indoeuropiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų tautų teritorija – A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų.1977 m. pasirodė kukli knygutė, išleista Vokietijoj anglų kalba: “Baltija:indoeuropiečių kalbų kilmė ir tautos” (“The Baltic: Origin of the Indo-European Languages and Peoples”), autorius Andžio Kanlino knyga. Knygoje autorius pateikia ir nagrinėja tris tezes. Pirmoji iš jų yra jau seniai priimta pasaulio kalbininkų: Baltų prokalbė yra seniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Autorius ją tik papildo, kad Baltų prokalbė yra seniausia iš visų gyvų ir mirusių indoeuropiečių kalbų, senesnė už sanskrito, senovės graikų ir lotynų kalbas.Antroje prielaidoje autorius nagrinėja iš kuneiforminio rašto iššifruotus fonetiškus šumerų žodžius ir randa juose baltų prokalbės šaknis. Šumerų teksto šifruotojai buvo anglų ir vokiečių mokslininkai, kuriems baltų kalbos tikriausiai nebuvo pažįstamos. Trečioje tezėje autorius apžvelgia seniausias lietuvių ir latvių dainas, pateikdamas galimybes, kad jų amžius siekia tūkstančius metų ir šitos baltų dainos yra graikų ir romėnų mitologijos prototipai. Autorius postuluoja dar ir šalutinę tezę, kad latvių kalba yra senesnė negu lietuvių. Tą tezę autorius pateikia nedrąsiai, kartu ir pripažindamas, kad universalesnė šių laikų kalbininkų nuomonė yra ta, kad lietuvių kalba yra geriau išlaikiusi senąsias baltų prokalbės formas. Savo tezę autorius grindžia trimis argumentais. Pirmąjį argumentą jis iliustruoja lietuviškais žodžiais: mėnuo ir mėnulis, kurie turi skirtingas reikšmes, metų laiką ir žemės palydovą. Latvių kalboje žodis mėnesis turi abi reikšmes. Latviškai Dievs ir Debess (latviškai dangus) yra labai giminingos reikšmės:lietuvių kalboje reikšmės yra nutolę. Pasak autoriaus, šie ir kiti panašūs pavyzdžiai įrodo, kad latvių kalba išsaugojo senesnes žodžių prasmes. Antrąjį autoriaus argumentą cituoju pažodžiui. “Kitas latvių kalbos senumo įrodymas yra faktas (pradžioje gerokai nustebinęs kalbininkus), jog latvių-lietuvių dainos yra maždaug 10-20 sykių gausesnės latvių kalboj negu lietuvių. Jei lietuvių kalba būtų senesnė, šis santykis turėtų būti atvirkščias.” Trečiam argumentui autorius vartoja teiginį, kad latvių kalboje kiekvienas žodis kirčiuojamas pirmame skiemenyje, o lietuvių kalboje kirčiavimas keičiasi. Kodėl būtent šis faktas turėtų būti latvių kalbos senumo įrodymas, autorius nepaaiškina, tik pažymi, kad moderniose kalbose kirtis keičiasi. Šis autoriaus nukrypimas į lietuvių-latvių kalbų konkurenciją yra visiškai nereikalingas, nes knygos pagrindinė tema yra priešistorinis periodas, kada be abejonės buvo tik pagrindinė baltų prokalbė, dar neišsišakojusi į prūsų-lietuvių-latvių kalbas.Autorius vartoja visiems kalbininkams žinomus “šakninių žodžių” (root word) ir “žodžių grupių” (word grouping) metodus, kurių dėka galima surasti kaip keitėsi žodžiai ir kaip vienos kalbos pagrindu formavosi kita kalba.Baltų kalbose šakniniai žodžiai nenukrypsta į jokią kitą kalbą, bet susigrupuoja pagal esmines, galvojančio žmogaus idėjas.Lingvistikos archeologas vis gilyn pro modernias ir archaines indoeuropiečių kalbas, pasiekia baltų prokalbę, o po ja jau randa tik uolą. Esu įsitikinęs, jog malonybinių žodžių gausumas lietuvių kalboje įrodo jos kūrybiškumą, originalumą ir kartu senumą. Nė vienoj kitoj kalboj mergina negali būti pavadinta dar ir mergele, merguže, mergužėle, mergyte, mergytėle, mergaite, mergaičiuke, mergiuke, mergelyte, mergelėle, mergyčiuke, mergaitėle ir t. t.O kur dar papeikiančios formos: merga, mergiotė, mergička, mergšė, mergiūkštė, mergpalaikė. Ar tai neįrodo tautos kūrybinės galios kalboje? Originalas visuomet yra turtingesnis negu kopija.Kitas lietuvių kalbos originalumo įrodymas yra, mano nuomone, onomatopeiniai žodžiai, kurių gausumui ir tikslumui neprilygsta jokia kita kalba. Tikrai, kur yra mūsų lyginamosios kalbotyros mokslininkai? Kokias aukso kasyklas jie rastų baltų kalbose. Dabar tuos aukso gabalus svetimieji atsitiktinai suranda ir stebisi. Toliau jis rašo: “Netoli tos srities randame pačią konservatyviškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų-lietuvių kalbą. Kalbininkai sutinka, kad lietuvių kalba iš visų kitų kalbų mažiausiai nutolo nuo originalios indoeuropiečių prokalbės. Yra duomenų, kad lietuvis gali suprasti paprastas frazes iš sanskrito kalbos.Kalbos konservatyviškumas yra susijęs su pastoviai gyvenančiomis ir izoliuotomis tautomis.Lietuvių kalba dabar yra tebevartojama ten, kur ji buvo vartojama prieš 5000 metų.” Straipsnio pabaigoj autorius atsako į klausimą – iš kur kilusios indoeuropiečių kalbos, tokiais žodžiais: “Vyraujanti nuomonė yra, kad ta sritis siekė nuo pietinės Lietuvos iki šiaurinės Rusijos stepių. Iš tų žemių mūsų prabočiai iškeliavo ir apgyvendino didžiąją pasaulio dalį.” Literatūra:Internetas Google paieškaLietuvių kalba 10klasė (vadovėlis)