Kalba, Lietuviu kalba

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos — baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos. Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII – XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros ide.1 kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. (1 Patogumo dėlei šitaip toliau kai kur trumpinsime žodį „indo – europiečiai”) Indoeuropiečių prokalbės susiskaidymas (pagal V. Mažiulį). Pasaulyje yra ir neindoeuropiečių tautų. Šitų tautų kalbos sudaro tokias kalbų šeimas: ugrų – finų, semitų – chamitų, tiurkų -totorių, kinų – tibetiečių ir daug kitų. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos… Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt. išcentrinės jėgos skatina kiekvienos kalbos kitimą. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Meje, jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra, o jėgos, skatinančios kalbą kisti, labai didelės. Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Tuomet kalbų raida buvo lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų. Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai ir baltai (lietuvių, latvių ir prūsų protėviai) sudaro vadinamąją sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio „šimtą” (latviškai simts, rusiškai sto). Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo lotynų kalbos žodžio centum (skaitome kentum) „šimtas”. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp kentuminių ir sateminių kalbų. Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms, formavosi tautybės ir tautybių kalbos, o kuriantis valstybingumui, paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės kalba, nors ir turinčia skirtingose vietose tarminių skirtumų. Antai, iškilus Lietuvos valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) atsirado ir vieninga lietuvių tautybė su vieninga lietuvių kalba, kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų. Kylančio kapitalizmo (Industrinėje?) epochoje susiformavo nacijos ir nacionalinės kalbos. Nuo atskirų ide. genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr „motina”, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių motė ir moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair. Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines ide. kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių grupių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, neindoeuropiečių kalbų. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis”. Sakydamas ,,mūsų proseneliai”, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių kalbos archajiškumą, turtingumą ir grožį iškelia ir pabrėžia viso pasaulio kalbininkai. Lietuvių kalba labai svarbi visiems studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas („dievas”), sūnus, naktam („naktis”), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?” Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indo – europiečiai”. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai”. O kai kieno vartojami pavadinimai „arijai” ir „arijoeuropiečiai” taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai). Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.

INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖŽemėlapyje parodyta, kur kai kurie mokslininkai mėgino ieškoti indoeuropiečių protėvynės Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indo – europiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad ide. protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad ide. protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, ide. *medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo, šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių, todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš metų laikų indoeuropiečiai pažinojo vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse – ungurių ir lašišų. Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti ide. kalbų palyginimas. Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje, Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten indoeuropiečiai įsikūrė vėliau. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų tautų teritorija – A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų. Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes. Tuo metu indoeuropiečių gentys klajojo su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, dažnai vienos su kitomis susidurdamos ir kovodamos dėl ganyklų, dėl vandens telkinių ir dėl geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavo silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Nenorėdamos prarasti laisvės ir gyvybės, silpnesnės gentys kraustydavosi kitur.Spėjama indoeuropiečių protėvynės teritorija

Kai pagausėjo gyventojų, indoeuropiečiai suskato ieškoti naujų žemių. Jau V-IV tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo jų kelionės (migracijos). Apie IV – III tūkstantmetį prieš Kr. ide. gyvenvietės jau bus buvusios tarp Juodosios bei Baltijos ir Šiaurės jūrų. Likusiuose Europos plotuose gyveno neindoeuropiečiai. Pavyzdžiui, Rytų Europos šiaurinėje dalyje gyveno minėtieji finai, Pirėnų pusiasalyje – iberai, Apeninų pusiasalyje – etruskai ir kitos etninės grupės. Vieni indoeuropiečiai atsikraustė į Skandinaviją ir Jutlandijos pusiasalius, kiti įsikūrė Rytų ir Centrinėje Europoje. Dar kita indoeuropiečių dalis – arijai (indų ir iranėnų protėviai) – nusikraustė į Vidurinę Aziją, o iš čia pasuko į Indiją ir Iraną; hetitai iš protėvynės atėjo į Mažąją Aziją, o tocharai pasiekė net Sinczianą (Vakarų Kinijoje). Įsikūrę naujose vietose, kai kur indoeuropiečiai asimiliavo čiabuvius neindoeuropiečius, primesdami jiems savo kalbą, papročius ir gyvenimo būdą. Kitur indo – europiečiai buvo asimiliuoti čiabuvių. Kadangi, išsikėlę iš savo senosios protėvynės, ide. daug kur maišėsi su neindoeuropiečiais, tai įvairaus plauko rasistų kalbos apie gryną indoeuropiečių arba arijų rasę neturi jokio pagrindo. Indoeuropiečių išsisklaidymas ir kontaktai su kitomis tautomis pagreitino prokalbės skilimą, o vėliau ir atskirų ide. kalbų susidarymą. Kaip jau esame minėję, prokalbės skilimas tarmėmis ir atskirų kalbų formavimasis buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Iš tarmių formavosi atskiros prokalbės, o iš jų – atskiros ide. kalbos. Taip, pavyzdžiui, iš baltų prokalbės išsirutuliojo prūsų, lietuvių ir latvių kalbos, iš germanų prokalbės – vokiečių, anglų, olandų, švedų, norvegų, danų ir kitos germaniškosios kalbos, iš slavų prokalbės – rusų, lenkų, čekų, slovakų, serbų – chorvatų, bulgarų bei kitos slavų kalbos. INDOEUROPIEČIŲ MATERIALINĖ KULTŪRAApie indoeuropiečių materialinę kultūrą žinių suteikia archeologija, lingvistinė paleontologija ir kultūros istorija. Lingvistinė paleontologija yra kalbotyros šaka, kurios tikslas – remiantis žodynu (leksika) atsekti vienos ar kitos tautos gyvenimo sąlygas ir teritorinį išplitimą praeityje. Lingvistinė paleontologija istoriniu šaltiniu laiko pačią kalbą. Pavyzdžiui, norėdami sužinoti, ar indoeuropiečiai laikė avis, turime pasižiūrėti, ką rodo kalbos faktai; lietuviškai ir sanskritiškai šis naminis gyvulys vadinamas vienodai – avis, latviškai – avs, aita, lotyniškai – ovis, rusiškai – ovca (su mažybine priesaga -ca). Vadinasi, į šį klausimą lingvistinė paleontologija duoda teigiamą atsakymą. Jeigu vokiečiai turi žodį Kuh („karvė”), o tas žodis turi paralelių armėnų kalboje kov, senovės iranėnų gao, latvių govs, graikų bus, lotynų bos, airių bo, bulgarų govedo („galvijai”), rusų goviadina („jautiena”), arba, jei vokiečių kalbos žodis Joch atitinka gotišką juk, sanskrito yugum, lotynų jugum, senovės slavų igo, lietuvių jungas, tai lingvistinė paleontologija leidžia daryti išvadą, kad šie abu žodžiai turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbėje ir kad indoeuropiečiai jau laikė galvijus, o žodis „jungas” rodo, kad kai kurie naminiai gyvuliai buvo naudojami darbui. Kad indoeuropiečiai jau neolito pabaigoje laikė šešis naminius gyvulius: šunį, karvę, avį, ožką, kiaulę ir arklį, tai patvirtino ir archeologija. Dėl šių naminių gyvulių tiek lingvistinės paleontologijos, tiek archeologijos duomenys sutampa. Tyrimų duomenys rodo, kad gyvulininkystė buvo gana svarbus indoeuropiečių verslas. Manoma, kad ir žemdirbystė nė kiek ne jaunesnis indoeuropiečių verslas, kaip gyvulininkystė. Jau naujojo akmens amžiaus (neolito) metu Europoje buvo auginami šie kultūriniai augalai: miežiai, kviečiai, soros, pupos ir linai. Anot K. Būgos, kalba rodo ir tai, kad indoeuropiečiai jau mokėjo žemę dirbti. Visiems lietuviams gerai pažįstami šie trys žodžiai: arti, akėti ir sėti. Visus tris žodžius vartoja ir latviai: art, ecet ir sēt. Kad ir prūsai turėjo šiuos veiksmažodžius, rodo jų išvestiniai: artoys „artojas”, aketes „akėčios” ir semen „grūdas”. Tokių atitikmenų netrūksta ir kitose indoeuropiečių kalbose. Indoeuropiečių kalbose nėra bendrų žodžių metalams pavadinti, iš to daroma išvada, kad su metalais jie bus susipažinę jau prokalbei suskilus, o iki tol visi įrankiai, įnagiai, padargai ir ginklai buvo gaminami iš medžio, kaulų ir dailintų akmenų. Vadinasi, darbo įrankių būta primityvių, todėl ir žemdirbystė bus buvusi primityvi. Matyt, vyravo daržinis kaplinis ūkis, kuriuo daugiausia vertėsi moterys. Atsiradus medinei žagrei bei arklui, artojais tapo vyrai, nes šiam darbui prisireikė daugiau jėgos. Daugumos indoeuropiečių būta sėslių, nes, kalbos liudijimu, jų jau pažinta namas su sienomis, durimis ir stogu. Bet to namo dar neturėta nei langų, nei lubų. Namo būta antžeminio, keturkampio. Primityvioje indoeuropiečių pirkioje nebuvo nei grindų, nei stalų, nei krėslų, nei lovų, žodžiu, nebuvo visų tų patogumų, kuriais mes dabar naudojamės. Žmonės miegodavo ant plūktinės aslos, pasitiesę pintinius kilimėlius bei žvėrių kailius. Asloje susėdę ir valgydavo. Žiemą pasišildydavo prie židinio ugnelės, sukurtos aslos viduryje. Sutemus židinio ugnelė ne tik šildydavo, bet ir apšviesdavo pirkią. Tokioje pirkioje būta ir įkyrių parazitų: musių, blusų, blakių… Indoeuropiečiai gyveno šeimyninėmis bendruomenėmis, į kurias įeidavo kelių kartų šeimos. Joms priklausė galvijai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Šeimyninė bendruomenė viename name negalėdavo tilpti, todėl prisireikė daugiau namų. Visi šeimyninės bendruomenės namai sudarė kaimą. Susikaupus daugiau turto atskirose šeimyninėse bendruomenėse, reikėjo tą turtą saugoti ir ginti nuo kitų bendruomenių. Apsisaugojimui negana buvo vien tik ginklų atsirado ir sustiprintos gyvenvietės. Lietuviškai tokia sustiprinta gyvenvietė (apsupta pylimo bei griovio ir aptverta) buvo vadinama pilis, latviškai – pils, graikiškai – polis, sanskritiškai – pur, slavų kalbose – grad, vokiškai – Burg. Vėliau kai kurios sustiprintos gyvenvietės tapo miestais. Tai patvirtina ir latvių k. žodis pilseta – „miestas” (iš pils sēta – „pilies sodyba”). Darbo pasidalinimą tarp vyro ir moters nulėmė augalų ir gyvulių pasaulis. Augalininkyste rūpinosi moterys, o gyvulininkyste – vyrai. Vyrai žvejojo, medžiojo ir prižiūrėjo naminius gyvulius. Vystantis gyvulininkystei, vis labiau stiprėjo vyro vaidmuo bendruomenėje, nes visas perteklius, kurį duodavo gyvulininkystės verslas, atitekdavo vyrui. Išaugus vyro vaidmeniui bendruomenėje, įsigalėjo patriarchatas, arba tėvinė giminė, kuri palaipsniui pakeitė seniau egzistavusią motininę giminę (matriarchatą). Tokiu būdu atskirose bendruomenėse įsivyravo patriarchaliniai santykiai. Suskilus indoeuropiečių protautei, vienur anksčiau, kitur vėliau bendruomeninė santvarka ėmė irti. Nors ūkio vienetas tebebuvo šeimyninė bendruomenė, ji skilo į atskiras dideles šeimas, o netrukus iš bendruomeninės žemės nuosavybės ėmė išsiskirti asmeninė žemės nuosavybė – alodas. Visa tai sudarė sąlygas turtinei nelygybei ir klasėms atsirasti. Suskilus indoeuropiečių prokalbei, atsirado atskiros ide. tautybės bei etninės grupės, kurios paveldėjo visus kultūrinius savo protėvių įgūdžius ir ugdė juos toliau. Atskirų ide. tautybių bei etninių grupių kultūros vystėsi skirtingais tempais. Kultūros vystymąsi skatino geresnės gamtinės sąlygos ir kontaktai su aukštesnės kultūros žmonėmis. Etninės grupės, patekusios į blogesnę geografinę aplinką ir neturėdamos sąlygų bendrauti su aukštesnės kultūros grupėmis, negalėjo taip sparčiai kultūrėti. Tuo ir galima paaiškinti netolygų kultūrų vystymąsi. Antra vertus, reikia pripažinti, kad tautybių be jokios kultūros iš viso nebūta. Kiekviena etninė grupė turėjo savitą kultūrą. Tuo laikotarpiu jau buvo keičiamasi kultūrinėmis vertybėmis su kaimyninių ir tolimesnių kraštų gyventojais, nes jau egzistavo mainų prekyba. Kol visi indoeuropiečiai dar tebegyveno savo protėvynėje, jų kultūrinis lygis buvo vienodas, o mitologija – bendra. Jie visi buvo gamtos jėgų garbintojai: garbino saulę, mėnulį, perkūną. Turėjo šventųjų giraičių, šventųjų upių ir ežerų. Mat, dėl menko gamybinių jėgų išsivystymo žmogus buvo bejėgis kovoti su gamtos reiškiniais. Gamtos baimė, jos jėgų nepažinimas ir pagimdė religiją, kuri, suskilus indoeuropiečių protautei, vystėsi toliau.

Indoeuropiečių išsisklaidymo schema. Nurodytos etninės grupės, kurios, išvykusios iš protėvynės, liko Europoje

BALTAIBaltų vardasBaltų šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai ir žemgaliai. Senų senovėje visos šios padermės kiltys bendro pavadinimo nėra turėjusios. K. Jaunius ir K. Būga siūlė jas vadinti aisčiais. Pirmasis baltų vardą pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. baltų vardas išvesdamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Jam buvo lemta įsigalėti ir nurungti aisčių vardą. Aisčių vardą (Aestiorum gentes) mokslininkai aptiko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale Germania, parašytame 98 po Kr. metais. Tiesą sakant, nei vienas, nei kitas lietuvių genčių vardas nėra visiškai geras. Aisčiais (tai rytu gyventojai) buvo vadinami ne visi baltai, o tik vieni prūsai . Be to, aisčių vardas pinasi su dabartinių estų vardu. Baltų vardas irgi netobulas, mat, tuo vardu geografijoje kartais vadinamos visos Pabaltijo tautos – lietuviai, latviai, estai, suomiai… Tiktai filologijoje baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai. Nepaisant minėto trūkumo, baltų vardas prigijo mokslinėje literatūroje ir dabar visuotinai vartojamas. Baltų kilmėTautų kilmės (etnogenezės) klausimai yra patys painiausi, todėl jie sunkiausiai sprendžiami. Žinome, kad baltai atsirado suskilus indoeuropiečių protautei bei prokalbei, bet smulkiai paaiškinti, kaip visa tai įvyko, dar niekas negali, todėl kilo daug prieštaringų nuomonių bei hipotezių. Palankiausios sąlygos nepagrįstoms hipotezėms atsirasti buvo iki XIX a. pradžios, dar nesusiformavus lyginamosios kalbotyros mokslui. XV ir XVI amžiuje daug kas lietuvius ir kitus baltus kildino iš romėnų, nes Lietuvoje anuomet buvo paplitęs romėniškos kultūros ir lotynų kalbos pažinimas. Buvo remiamasi faktu, kad lietuvių kalboje yra daug žodžių, panašių į lotyniškus, pavyzdžiui: dievas – deus, vyras – vir, ugnis – ignis, sėmenys – semen, dantis – dens (gen. dentis), senis – senex, tu – tu, esti – est, ėsti – edere, augti – augere, sėdėti – sedere, jungas – jungum (plg. jungere) ir taip toliau. Dėl šių ir kitų panašumų buvo manoma, kad lietuvių kalba esanti lotynų kalbos atšaka, o lietuviai esą kilę iš senovės romėnų. Atsirado net legenda apie Lietuvos valdovų pradininką ir Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu. Tai buvęs Pompėjaus laivyno vadas, kuris I a. pr. Kr., Romos pilietinio karo metu, palikęs tėvynę ir išvykęs į šiaurę su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Jie apiplaukę Europą ir išlipę į krantą toje vietoje, kur buvo dvylika kažkokios didelės upės atšakų. Toliau jie plaukę Nemunu iki Dubysos. Čia buvusi įkurta pilis. Lenkų istorikas Jonas Dlugošas, pasirėmęs tam tikromis bendrybėmis romėnų ir lietuvių pagonių kulte bei lotynų ir lietuvių kalbų panašumu, taip pat lietuvius kildino iš romėnų. Lietuviai, esą, atsikėlę į šį kraštą Cezario laikais. Dar daugiau bendrybių galima rasti baltų – slavų žodyne. Išvardinsime kelis panašius rusų ir lietuvių kalbų žodžius: galva – golova, draugas – drug, vartai – vorota, varna – vorona, bėgu – begu, nešti – nesti, abu – oba, ranka – ruka (lenkiškai – ręka, kašubiškai – rąka). Tad nereikia stebėtis, jei J. Dlugošo amžininkas Enėjas Silvijus Pikolominis, vėliau popiežius Pijus II (1405-1464) lietuvius laikė slaviškos kilmės tauta. F. Kalimachas – Buonakorsis (1480) lietuvius kildino iš keltų, E. Stela (1518) – iš alanų, K. Hartknochas (1679) – iš suomių. Vienas XVI a. vidurio kronikininkas Jodochas Wilichius tvirtino, kad prūsų kalba esanti „sudarkyta” graikų kalba ir kad jis pats dažnai su prūsais graikiškai kalbėjęsis… Romantizmo metu Pranciškus Ksaveras Bogušas (1746 – 1820) lietuvių protėviais laikė germanų (kai kurie mokslininkai laiko Trakų, kai kurie Baltų – A.C.) giminę – Herulius (Gerulius). Panašiai ir latvių pastorius K. Vatsonas (1777-1826) latvius kildino iš herulių. Jonas Basanavičius (1851 – 1927) įrodinėjo, kad senovės trakai ir frigai esą šių dienų lietuvių sentėviai, kad lietuviai esą Mažosios Azijos ir Trakijos ateivių palikuonys. Naujoviška kalbotyra, sugriovusi ir atmetusi šias ir visas kitas nepagrįstas baltų kilmės hipotezes, sukūrė keletą naujų, geriau pagrįstų hipotezių.Europa pagal PtolemėjųPaskutiniuoju metu išryškėjo dvi pagrindinės baltų kilmės hipotezės. Vienos iš jų atstovai teigia, kad yra buvusi bendra baltų-slavų prokalbė, kuriai suskilus atsiradę baltai ir slavai. Šią hipotezę iškėlė A. Šleicheris, o dabar palaiko daugelis lenkų mokslininkų ir tokie kalbininkai kaip A. Vajanas, V. Georgijevas. Jeigu būtų buvusi baltų-slavų prokalbė, tai, be abejo, šiandien turėtume tarpinių tarmių tarp baltų ir slavų kalbų. Nesant jungiamųjų grandžių, neįmanoma įrodyti, kad būta baltų-slavų prokalbės. Visa tai žinodamas, lenkų kalbininkas prof. J. Otrembskis paskelbė hipotezę, kad senovės jotvingiai sudarę tarpinę grandį tarp baltų ir slavų. Jotvingių tarmė yra išnykusi. Neturime tos tarmės nė rašytinių paminklų. Išliko dokumentuose tik keliasdešimt netiksliai užrašytų vietovardžių, asmenvardžių ir atskirų žodžių, iš kurių neįmanoma daryti tokių drąsių apibendrinimų. (jau po S. Tarvydo mirties yra rastas taip vadinamas jotvingių žodynėlis, jį publikavo Zinkevičius “Rinktiniuose straipsniuose I”. Taip pat pastaruoju metu jotvingių problema labai domisi lenku baltistai, jie nemažai nuveikė.) (Už šį komentarą dėkui M. Šinkūnui) Tarp kalbininkų šiuo klausimu vyksta gyvos diskusijos. Vieni palaiko minėtąją hipotezę, kiti neigia. Antai, tokie kalbininkai, kaip S. Bernšteinas ir F. Filinas, yra įsitikinę, kad baltų – slavų prokalbės hipotezė neturi tvirto mokslinio pagrindo, todėl ji gali nuvesti į klystkelius ir padaryti daug žalos tolimesnei lyginamosios kalbotyros raidai. Antrosios pažiūros pradininkas buvo prancūzų kalbininkas A. Meje, kurį palaikė J. Endzelynas, K. Būga ir daug kitų kalbininkų. Jo manymu, baltų ir slavų kalbos kilo iš artimų ide. tarmių, kurios toliau vystėsi paraleliškai ir nepriklausomai. Ši pažiūra taip pat turi labai daug šalininkų.

Baltų protėvynėKiekviena tauta, išgyvenusi ilgesnį laiką kuriame nors krašte, palieka po savęs tam tikrų pėdsakų: materialinės kultūros liekanų, vietovardžių ir kt. Materialinės kultūros liekanas, atrastas piliakalniuose, senose sodybose bei kapinynuose, tiria archeologija, vietovardžius nagrinėja lingvistikos šaka toponimika (mokslas apie tikrinius vietų vardus). Šiomis dviem mokslo šakomis remiamasi tiriant labai sudėtingus bet kurios tautos kilmės, kilnojimosi bei protėvynės klausimus. Pasitraukus ledynams, pirmieji gyventojai atkeliavo į Lietuvą maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Archeologiniai radiniai rodo, kad jie atvyko iš pietų ir vakarų – iš Svidry ir Arensburgo kultūrų rajonų. Šios dvi kultūrinės grupės vėliau susiliejo į vieną. Tačiau kurios kilmės bei tautybės yra buvę patys seniausi Lietuvos gyventojai, šiuo metu dar sunku pasakyti. Yra dvi hipotezės. Viena hipotezė teigia, kad ankstyvojo naujojo akmens amžiaus (neolito) periode visame Pabaltijy gyventa finų, ir tik vėliau (antrajame tūkstantmetyje pr. Kr.) juos pakeitę indoeuropiečiai. Pastaruoju metu vis labiau įsigali nuomonė, kad jau nuo seno pietiniame Pabaltijy (Lietuvoje ir Latvijoje) gyveno tie patys žmonės, iš kurių vėliau susidarė baltų gentys. Baltų protėvynės riboms nustatyti svarbiausias šaltinis yra toponimika. Šį klausimą sprendė daugelis kalbininkų. Jau 1897 m. rusų mokslininkas A. Kočiubinskis paskelbė straipsnį „Priešistorinės Lietuvos teritorija”, kuriame paskelbė, kad kai kurie upių vardai iki Berezinos baseino rytuose ir iki šiaurinių Pripetės baseino pakraščių pietuose yra baltiški (pavyzdžiui, upėvardžiai Ūla, Klevą, Olsa, Berešta). A. Pogodinas, 1901 m. išleidęs knygą „Iš slavų kraustymosi istorijos”, baltiškųjų vietovardžių rado dar daugiau ir žymiai toliau į rytus, negu A. Kočiubinskis. Įžymusis lietuvių kalbininkas K. Būga baltiškų vietovardžių sąrašą šioje teritorijoje gerokai papildė, įjungdamas dar Sožės upės baseiną. Ištyręs šios srities vandenvardžius, K. Būga paskelbė hipotezę, kad baltų protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dniepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio. Slavai, pasak K. Būgos, gyvenę į pietus nuo Pripetės. VI amžiuje prasidėjusi jų ekspansija. Slavų stumiami, baltai priversti buvę trauktis iš senųjų savo sodybų į vakarus, prie Baltijos jūros. Tas atsikraustymo žygis, prasidėjęs VI-VII a., užtrukęs net iki IX amžiaus. K. Būgos nuomone, anksčiausia iš visų baltų atskilę prūsai ir dar prieš Kr. jau gyvenę Pavislyje, kur jų kaimynai iš vakarų buvę rytiniai germanai – gotai. Žymiai vėliau (apie VI-VIII amžių) dėl slavų ekspansijos išsikelia iš savo senosios protėvynės kuršiai, žemgaliai, sėliai, lietuviai ir latviai. Baltiškų vandenvardžių paplitimo žemėlapis. Šioje teritorijoje reikia ieškoti baltų protėvynės, kuri, tikriausiai, bus buvusi prie Baltijos jūros (pietinis ir rytinis Pabaltijys) ir toliau į rytus.Pirmaisiais Pabaltijo gyventojais K. Būga laikė somus (finus), tai yra estų, lybių ir suomių protėvius. Archeologai pirmieji padarė pataisų šiame K. Būgos teiginyje. Jei šis teiginys būtų teisingas, tai apie VI- VII amžių pastebėtume visai naują kultūrinę srovę, užliejusią tuos baltų kraštus, kur šiuo metu yra Lietuvos ir Latvijos teritorija. Tačiau šitokio pasikeitimo archeologiniai radiniai nepaliudija. Medžiaginė šio laikotarpio baltų kultūra vystosi be staigių šuolių. Archeologai baltų atsikraustymo datą į Pabaltijį nukėlė praeitin daugiau kaip 2000 metų. K. Būga teigė, kad baltai traukėsi nuo slavų į vakarus, Baltijos linkui. Vėliau archeologai nustatė, kad slavų ekspansija vyko šiaurės kryptimi, taigi baltai turėjo trauktis ne į vakarus, bet į šiaurę – spaudimo kryptimi. Kalbininkų V. Toporovo ir O. Trubačiovo nuomone, pagrindinė Aukštutinės Padneprės baltų gyventojų masė, plintant toje teritorijoje slavams, ne pasitraukė į šiaurės vakarus, o buvo palaipsniui slavų asimiliuota. Tik priėmus šią prielaidą, esą galima paaiškinti, kodėl taip ilgai išliko tame rajone gana daug baltiškų vietovardžių. Iš šių duomenų matyti, kad hipotezę apie rytinę baltų protėvynė reikia jau kitaip vertinti. Pagal naujausius archeologų tyrimus, baltų protėvynės centras, iš kurio baltai paplito, buvo į pietus ir į rytus nuo Baltijos jūros. Bet K. Būgos toponiminiai tyrimai liko ir dabar svarbūs: jis moksliškai ir įtikinamai įrodė, kad baltiškų vandenvardžių randama toli į rytus nuo šių dienų Lietuvos ir Latvijos. K. Būga buvo pirmasis pačių baltų mokslininkas, sprendęs baltų etnogenezės, jų protėvynės ir migracijų (judėjimų) klausimus dar tuo metu, kai archeologija nedaug tegalėjo suteikti žinių apie baltus. Po K. Būgos baltiškus vietovardžius slavų kraštuose tyrinėjo kiti kalbininkai. Vokiečių slavistas M. Fasmeris išaiškino dar daugiau baltiškų vietovardžių ir baltų išplitimo ribą nukėlė žymiai toliau į rytus – net į Okos baseiną. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo studijoje „Aukštutinės Padneprės vandenvardžių lingvistinė analizė” (Maskva, 1962 m.) paskelbė Aukštutinio Dniepro baseine suradę 800 baltiškų vardų, tuo įrodydami šios teritorijos baltiškumą priešistoriniais laikais (pradedant antro tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Minėti autoriai baltiškų vietovardžių rado į šiaurę ir į pietus nuo Pripetės upės, Sožės baseine ir Desnos baseino vidurupyje bei aukštupyje. Pietine baltiškų vandenvardžių paplitimo sritimi autoriai laiko Seimo baseiną. Kadangi Seimo upė sudarė šiaurinę iranėnų (skitų) paplitimo ribą, tai anuomet baltai galėjo turėti tiesioginių kontaktų su iranėnais. Rusų archeologo V. Sedovo nuomone, baltai į Paseimę atsikėlę iš šiaurės apie V-VI a. pr. Kristų ir atnešę vadinamąją Juchnovos kultūrą (pavadintą gyvenamosios vietos vardu). Baltų kontaktai su iranėnais ten galėję trukti apie 500 metų, tai yra iki Kr. Paseimės iranėnų (skitų) kai kurios gentys, atsikrausčius baltams, matyt, ne pasitraukusios, o prieš Kr. buvusios ateivių baltų asimiliuotos. Pagal toponimikos ir archeologijos duomenis, rytinė baltų priešistorinė riba dabar vedama per Volgos, Maskvos ir Okos upių aukštupius. Žymiai vėliau buvo pradėtos tirti vakarinės baltų protėvynės ribos. 1939 m. vokiečių archeologas Lotaras Kilianas pastebėjo, o kalbininkas H. Krahe patvirtino (1943 m.) esant neabejotinai baltiškų vietovardžių į vakarus nuo Vislos iki Persantės upės, kurios vardas buvo baltiškos kilmės. Įžymus lietuvių hidrologas prof. S. Kolupaila 1933 m. aptiko neabejotinai baltišką Santakos vietovardį (lenkiškai – Santok), ten, kur Notecė įteka į Vartą (Oderio intaką). Po antrojo pasaulinio karo Vokietijos Demokratinės Respublikos kalbininkas Hermanas Šalis eilėje straipsnių įrodinėjo, kad baltiškų vietovardžių esama net iki Elbės ir Saksonijos ir šiek tiek dar į vakarus nuo Elbės. Remdamasis vietovardžių studijomis, jis paskelbė Riugeno salos ir kai kurių jos vietovardžių, o taip pat ir Berlyno pavadinimo baltišką kilmę. Vakaruose savo teritoriją, siekusią net už Elbės, baltai buvę priversti užleisti germanams. Mat, antrame tūkstantmetyje prieš Kr., archeologo Kosinos manymu, germanai iš savo protėvynės – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių – ėmę veržtis pagal Baltijos pajūrį į rytus, nes vakaruose jų ekspansijai pasipriešinę keltai. Apie 1750 -1400 m. prieš Kr. germanai pasiekę Oderio upę, apie 750 m. iki Kr. – Vyslą, apie 500 m. iki Kr. jau peržengę Vyslą. Kai II a. po Kr. rytiniai germanai (gotai) išsikraustė į pietryčių Europą, baltai vėl pasistūmėjo iki Vyslos. Reikia manyti, kad ne visi baltai, veržiantis germanams į rytus, suskubo pasitraukti nuo Elbės. Rytų germanų paliktoje teritorijoje VII-VIII a. po Kr. pradėjo kurtis slavai. Ten jie maišėsi su baltų likučiais, kuriuos ilgainiui asimiliavo. Sumišus ten baltų likučiams su slavais, ilgainiui iš to mišinio susidarė smulkios lenkų etninės grupės: kurpių, drobuliakų, karvatkų ir kašubų.
Baltų paplitimas paskutiniais amžiais prieš Kristų (pagal K. Būgą, M. Fasmerj, V.Toporovą, O. Trubačiovą, M. Gimbutienę ir A. Vanagą). Įkeliavus slavams į rytų germanų paliktą teritoriją, baltų vakarinė riba stabilizavosi. Baltų teritoriją nuo slavų teritorijos skyrė Vyslos žemupys ir Vakarų Būgas. Paskutiniais amžiais pr. Kr. baltų protėvynė vakaruose siekė Vyslos žemupį, rytuose – Maskvos, Okos ir Volgos aukštupius. Pietinė baltų išplitimo riba siekė Seimą, ėjo įpiečiau Pripetės ir pagal Vakarų Būgą. Žemėlapyje parodytos baltų protėvynės ribos paskutiniais amžiais prieš Kristų. Senovės baltų teritorija, kaip matome, buvo nemaža. Jos plotas siekė apie 480 000 km2. Gyventojų tankumas nebuvo didelis, turbūt, vienam kvadratiniam kilometrui teko ne daugiau kaip po 1 gyventoją. Vadinasi, baltų skaičius (įskaitant ir vaikus) pirmaisiais amžiais po Kr. galėjo siekti arti pusės milijono. Ne daugiau gyventojų anuomet galėjo turėti slavai ir germanai. Be abejo, baltų gentys šioje didelėje teritorijoje gyveno ne vienu laiku ir nevienodai ilgai. Pietuose baltai susisiekė su slavais, pietryčiuose (už Seimo upės) su iranėnais, o šiaurėje ir rytuose – su finų padermės gyventojais. Pastoviausi baltų kaimynai buvo finai, kurie šiaurėje kaimynais išliko net iki šių dienų (estai). Slavai iš pradžių gyveno į pietus nuo baltų. Prasidėjus slavų ekspansijai į šiaurę, apie VI amžių, slavai paplinta pietrytinėje ir rytinėje baltų gyvenamosios teritorijos dalyje ir pasidaro ne tik pietiniais, bet ir rytiniais kaimynais. Apie II Kr. a., išsikrausčius iš Pavislio germanams (gotams), jų vietą, pamažu užima slavai, tapdami VII- VIII a. ne tik pietvakariuose, bet ir vakaruose baltų kaimynais. Nuo VI a. dėl slavų ekspansijos baltai ima nykti tolimose rytinėse srityse, tačiau viena baltų kiltis – galindai išsilaikė iki XIII a., iš visų pusių apsupta slavų. Slavai stūmėsi ne tiesia linija, bet pleištais (kyliais). Apie VII a. (ne anksčiau kaip VI a.), pagal K. Būgą, slavai buvo pasiekę sritis į vakarus nuo Minsko – Polocko linijos. Kalbiniai duomenys rodo, kad į Gardino apylinkes slavai įkeliavę apie VIII-IX amžių. Baltų protautės ir prokalbės skilimasNemažuose plotuose gyvenančios artimos gentys niekada nebūna kultūriniu ir kalbiniu atžvilgiu vienalytės. Skirtinga geografinė aplinka, sunkios susisiekimo sąlygos, bendravimo stoka, kaimyninių genčių poveikis ir kitos priežastys padeda įvairiems skirtumams atsirasti, susiskaldyti. Susiskaldymo neišvengė nė baltai. Baltų prokalbė, kaip savarankiškas kalbinis vienetas, susiformavo maždaug antro tūkstantmečio prieš Kr. pradžioje ir išsilaikė maždaug iki IV a. po Kr. , kai išsiskyrė vakarinių baltų (prūsų) ir rytinių baltų (lietuvių-latvių) prokalbės. Apie trečią baltų prokalbės dukterį – Dniepro baltus – mokslininkai žino labai nedaug. Atskiromis salelėmis baltai išgyveno ten ligi XIII a. po Kr. Senosiose rusų kronikose užfiksuotas ten vienos rytinių baltų genties pavadinimas – galindai. Jie gyvenę apie Protvos upės aukštupį, netoli Možaisko, į pietų vakarus nuo Maskvos. Galindai XII a. rusų kronikose dar buvo minimi. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Herodoto minimi neurai ir budinai tai irgi Dniepro baltų gentys. Jiems priskiriama vadinamoji Juchnovos kultūra. Lietuvių bei latvių kalbos išsiskyrė iš rytinių baltų prokalbės ne anksčiau kaip VII amžiuje. Taigi, lietuvių ir latvių kalbos gimė maždaug prieš trylika šimtmečių. Vadinasi, jos abi yra jaunos kalbos. Nepaisant to, lietuvių kalba laikoma archaiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, nes ji daugiausia yra išlaikiusi žodžių ir formų, artimų indoeuropiečių prokalbei. Vakariniai baltai (prūsai) buvo asimiliuoti germanų, o Dniepro baltai – slavų. Savo tautybę išlaikė tik rytinių baltų palikuonys (lietuviai ir latviai). Ankstyvieji istoriniai šaltiniai apie baltusApie 425 m po Kristaus Herodotas mini, kad į šiaurę nuo skitų žemdirbių gyvenę neurai, o į šiaurę nuo skitų klajoklių – budinai. Neurai ilgą laiką buvo laikomi slavais ar balto – slavais. Latvių kalbininkas P. Šmitas teigė, kad neurai bus buvę baltai. Neurų vardą jis siejo su Neries vardu. Baltarusių kalbininkas A. Veržbovskis ne tik neurus, bet ir budinus laiko baltais, nes ir vieni, ir kiti gyvenę kaip tik ten, kur kalbininkai yra radę baltiškuosius vietovardžius. Plinijus Senasis savo „Gamtos istorijoje” (I a.) rašo, kad Dniepras prasidedąs neurų krašte. Kad baltų (aisčių) gyventa į rytus nuo Vislos, mini net keli šaltiniai: Tacitas I a., Ptolomėjus II a., Jordanas VI a., Vulfstanas IX a. Atskirų baltų genčių vardai istoriniuose šaltiniuose iškyla ne vienu laiku. Jau 178 m. (Kr. e.) graikų geografas Ptolomėjus mini dvi aisčių kiltis – galindus ir sūduvius. Gana anksti šaltiniai pradeda minėti kuršių vardą – nuo VII amžiaus Hervararsaga pasakoja, kad švedų karalius įvaras apie 675 m. valdęs Kuršą, Estiją ir kitus kraštus. Žiemgalių vardas pirmą kartą aptinkamas skandinavų šaltiniuose, kur sakoma, kad apie 870 m. Danijos išeiviai pavergę Žiemgalą. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose. Nestoro kronika XI amžiuje, be Lietuvos, Kuršo, Žiemgalos, paminėjo ir Latgalą. Istoriniai šaltiniai iki XIII-XIV a. apie baltų kiltis vos teužsimena. Nerandame juose visus baltus charakterizuojančių pastabų ar tikslesnio atskirų kilčių gyvenamųjų, plotų nurodymo. XIII-XIV a. šaltiniai paliko žymiai daugiau žinių, pagal kurias galima kiek tiksliau nustatyti atskirų baltų kilčių gyvenamąsias vietas. Baltų kultūraApie baltų kultūra prieš antrąjį pasaulinį karą Europos kraštų archeologinėje ir filologinėje literatūroje buvo galima gana apsčiai rasti tendencingų teiginių apie tariamai žemą baltų kultūrą. Lietuvių, latvių ir objektyvesnių užsienio archeologų ir filologų tyrimai sugriovė šiuos prasimanymus. Archeologiniai naujojo akmens amžiaus, žalvario ir geležies amžiaus radiniai aiškiai rodo, kad baltų kultūra nebuvo žemesnė už kaimyninių tautų kultūrą. Yra žinomas faktas, kad žemesnės kultūros tautos turi pasiskolinusios daug žodžių iš tokių tautų, kurių kultūra yra aukštesnė. Baltų palikuonių – lietuvių ir latvių – kalbos garsėja savo žodingumu. Neišsenkamas liaudies išminties lobynas yra lietuvių ir latvių sukurta tautosaka. Jeigu baltai būtų buvę žemesnės kultūros už savo kaimynus, tai baltų kalbose turėtų būti daug senų skolinių iš kitų kalbų. Kalbos faktai to nepatvirtina. K. Būga, nuodugniai tyręs šį klausimą, sako: „Viso labo baltų kalbose iki šiol pasisekė sumedžioti vos tik 11 visų seniausių germaniškos kilmės žodžių.” Iš tų žodžių tiktai vienas tėra bendras visiems baltams (alus).K. Būga teigė, kad baltai iš germanų kalbų esą pasiskolinę šiuos žodžius: alus, la. klaips „kepalas”, pr. pekus, šarvas, pr. rikijs, pr. kelmis „kepurė”, pr. ilmis„stoginė daržinė”, pr. lapinis „šaukštas”, midus, kvietys ir gatvė. Šiuo metu yra manoma, kad pekus, kvietys ir kliepas – savi, baltiški žodžiai, kurių germaniškumo negalima įrodyti. Išbraukus iš K. Būgos sąrašo šiuos tris žodžius, beliks tik aštuoni seni germaniški skoliniai. Taigi, kai kurių vokiečių (ir slavu) tyrinėtojų kalbos apie tariamą germanų kultūrinę įtaką senovės baltams yra grynas prasimanymas. Patys pirmieji lietuvių santykiai su rusais, pasak K. Būgos, buvo prekybinio pobūdžio. Prekybos keliu lietuviai gavę iš rusų (slavu) šiuos žodžius: pundas „40 svarų”, birkavas „10 pundų”, pipiras, šilkas, stiklas, asilas, katilas, kurtas, čerpė, turgus, tulkas (vertėjas) ir muitas. Šiuos prekybinio pobūdžio žodžius lietuviai pasiskolinę iš rusų IX ir XI amžiuose. Kaip matome, senų senovėje baltai ir iš slavų nedaug skolinių tėra gavę. Kristaus eros pradžioje baltai kultūrinį paskatinimą, prekiaudami gintaru, gaudavo iš tolimesnių pietinių sričių, ypač iš Romos imperijos, o sritis, esančias į šiaurės rytus nuo jų, veikė baltai, perteikdami joms kultūrines naujienas. Stiprią įtaką šiauriniams kaimynams rodo baltiškieji skoliniai suomių, estų, mardvių, čeremisų kalbose. Suomių kalbininkas L. Hakulinenas paskaičiavo, kad dabartinėje literatūrinėje suomių kalboje iš kiekvieno tūkstančio suomiškų žodžių vienuolika yra baltų kilmės. Skolinių turinys liečia šias sritis: pirma – šeima, namai, ūkis; antra – kūno dalys; trečia – medžioklė, bitininkystė, gyvulininkystė, žemdirbystė, žvejyba; ketvirta – gamtos kūnai, religija; penkta – abstrakčios sąvokos. Ypač gausu skolinių, liečiančių žemės ūkį. Baltiški skoliniai patvirtina archeologinius duomenis, kad ugrai – finai galėję iš baltų mokytis žemdirbystės ir gyvulininkystės. Net žodį „piemuo” suomiai pasiskolino iš baltų (suomiškai paimen, estiškai paimendama – „piemenauti”). Visa tai rodo, kad suomių ir baltų protėviai ūkiškai bendravo, o vietomis jų ir mišriai gyventa. Romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (55 -117) 98 m. savo veikale „Germania” rašė, kad aisčiai (baltai) pajūryje renka gintarą, o javus ir kitus (laukų) vaisius jie rūpestingiau augina, negu nerangūs germanai. Lietuvos ir Lenkijos archeologų naujausi radiniai rodo, kad pirmaisiais amžiais po Kr. baltų kultūra buvo pasiekusi gana aukštą išsivystymo lygį. Lenkų archeologai vien tiktai jotvingių II-III a. Šveicarijos pilkapyne (netoli Suvalkų) aptiko labai daug archeologinių radinių. Viename vyro kape, be įprastų vyrams tuo metu dedamų įkapių, prie kojų surado nedidelį pjautuvą su kauline rankena ir geležinį irklo pavidalo arklo noragą. 1962 m. jotvingių kapuose buvo rasta įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo formų bei tiglių metalui lydyti, Romos monetų, būdingos rytinių baltų gentims keramikos ir avių kaukolių. Matyti, avys vaidino svarbų vaidmenį jotvingių gyvenime. Jotvingių naudotus irklo formos geležinius noragus pažinojo ir lietuviai. 1962 m. Giedraičių apylinkės Piliakiemio kaime buvo surastas arklas su panašiu geležiniu noragu. Tai rodo, kad anuomet visos baltų gentys buvo maždaug vienodo kultūrinio lygio. Aukštesniu kultūriniu lygiu iš visų baltų anuomet išsiskyrė tik prūsų kiltis sembai. Didelį mokslininkų susidomėjimą sukėlė IV a. – kunigaikščio kapas, surastas tame pačiame Šveicarijos kaimo kapinyne (Suvalkų apskrityje). Rasti ten maždaug 55 metų amžiaus vyriškio griaučiai su daugybe papuošalų. Prie mirusiojo šono buvo kalavijas medinėje makštyje, prie jo odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais bei žvėrių figūrėlėmis. Be to, ten buvo dvejos kamanos, meniškai iš diržiukų nupintos, su žalvariniais ir sidabriniais apkaustymais, pentinai, du iečių antgaliai ir kiti įdomūs radiniai. Šitie radiniai daug ką pasako. Geležinis arklo noragas rodo aukštą ano meto žemės ūkio kultūrą, liejimo formos ir tigliai metalui lydyti byloja, kad jau būta amatininkų (kalvių), mokėjusių apdoroti metalus, ir kad kalvio amatas jau buvo atsiskyręs nuo žemės ūkio. Rastos monetos paliudija prekybos santykius su Romos imperija ir kitais tolimais kraštais. Kunigaikščio kapas rodo, kad būta genčių junginių, kurie išsirinkdavo sau vadus – kunigaikščius, ir kad jau būta turtinės nelygybės. Iš bendruomenės išsiskyrė diduomenė, kuri turėjo savo kariaunas, o tai rodo, kad tuo metu ėmė formuotis klasinė visuomenė. Visa tai kalba apie gana aukštą baltų socialinio-ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygį ir iš pagrindų paneigia kai kurių tyrinėtojų tvirtinimą, kad baltai kultūriniu atžvilgiu buvo atsilikę. Senieji vokiečių tyrinėtojai šiais prasimanymais siekė pateisinti kryžiuočių agresiją, vaizduodami ją kaip vokiečių kultūrinę misiją. Laisvę mylinčios Pabaltijo tautos buvo priverstos nekviestus „kultūros nešėjus” pasitikti galingu ginklu, kuriuo būtų galima prakirsti kryžiuočių šarvus bei skydus. Tai galima buvo padaryti su damaskinio plieno ietimis bei kalavijais. Daug damaskinio plieno ietigalių ir kalavijų, datuojamų XI-XIV a., galima pamatyti Pabaltijo kraštų muziejuose. Visa tai rodo, kad damaskinio plieno gamybos paslaptis vietiniams kalviams buvo žinoma. Iš visų baltų tik vieni lietuviai XIII a. įkūrė valstybę. Jeigu dar prieš vokiškųjų feodalų agresiją visoms baltų gentims būtų pasisekę įkurti vieną bendrą valstybę, tai gal visai kitaip būtų susiklosčiusi baltų istorija.

Kalbos struktūra

Būdama universali bendravimo priemonė, t.y. apimdama visas žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, kalba turi gana sudėtingą sandarą, arba struktūrą. Ji susideda iš įvairios kokybės elementų, arba vienetų, kurių kiekvienas atlieka skirtingą vaidmenį, turi skirtingą paskirtį.Mažiausias kalbos vienetas yra fonema (gr. „balsas, garsas”), kuri šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė. Skyrium ištartos šios fonemos nieko nereiškia (negalime atsakyti į klausimą, ką reiškia l ar p). Tačiau, jeigu mes jas tam tikru nuoseklumu sujungsime į vieną kompleksą, tada jau turėsime reikšminį kalbos vienetą, žymintį tokį plėšrų žvėrelį.Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės, yra morfema (gr. „forma”). Pavyzdžiui, žodis tarti turi dvi morfemas: tar- ir -ti. o žodis pa-saul-in-is – net keturias morfemas. Nesunku suvokti, kad morfemomis vadinamos tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa (pvz., žodžio berti šakninė morfema gali būti realizuojama ir kaip ber-, ir kaip bėr-, plg. bėr-ė; žodžio avis vienaskaitos įnagininko galūninė morfema gali būti realizuojama ir kaip -imi, ir kaip -im: avimi, avim).Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema (gr. „posakis, žodis”), kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema — tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada ji būna vienamorfemė (pvz., liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma (gr. „sandara”). Sintagmema — tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją. Kalbinio bendravimo procese dažniausiai mes naudojamės ne atskiromis leksemomis, realizuotomis žodžiais, bet tų leksemų junginiais. Skyrium ištarti žodžiai paprastai tik išreiškia tam tikras sąvokas, santykius ir kt., bet nepasako minties (plg. eiti, universitetas, į, aš). Kad žodžiai išreikštų mintį, reikia juos pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį (Aš einu / ėjau / eidavau / eisiu į universitetą). Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis, egzistuojantis žmogaus sąmonėje, mūsų vadinamas logema (gr. „žodis, posakis, teiginys”).Visi čia suminėti kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais. Todėl jie dabartinėje kalbotyroje priskiriami prie raiškos plano. Tačiau, be garsinio apvalkalo, visi jie, išskyrus fonemą, turi dar ir tam tikrą reikšmę: jais reiškiamas tam tikras turinys (įvairios sąvokos, mintys, santykiai ir kt.). Todėl turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu ir išskiriami dar šio plano vienetai.Iš analogijos pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema (plg. gr. „ženklas, požymis”). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma (pvz., žodžių duoti, duoklė semema susijusi su „davimo” sąvoka, žodžių junginio pūsti į akį semema — su „miegojimo” sąvoka ir pan.). Šnekoje semema realizuojama atskiromis reikšmėmis, susijusiomis su tam tikrų kalbos vienetų forma (pvz., duoti reikšmė — „daryti, kad kas gautų”, duodu — „darau, kad kas gautų”, duoklė — „davinys” ir pan.).Taigi kalbos sandarą, arba struktūrą, sudaro tokie vienetai (drauge su jų atitikmenimis šnekoje):fonema — garsas,morfema — morfa,leksema — žodis,sintagmema — žodžių junginys (sintagma),logema — sakinys.Be šių, jau kaip skirtingo plano (t.y. turinio plano) vienetas dar yra:semema — reikšmė.Tarp visų čia suminėtų kalbos vienetų (fonemų, morfemų, leksemų, sintagmemų, logemų) gali būti dvejopi santykiai: sintagminiai ir paradigminiai. Sintagminiai — tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute (pvz., tarp fonemų d<—>i<—>r<—>b<—>t<—>i žodyje dirbti, tarp morfemų darb<—>inink<—>as žodyje darbininkas, tarp leksemų darbas<—>žmogus žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Paradigminiai santykiai — tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę, paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis, turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.). Kai turimos galvoje šiodvi santykių rūšys, lingvistinėje literatūroje kalbama apie sintagmatiką (sintagminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą) ir paradigmatiką (paradigminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą). Be to, kartais dar vartojami terminai sintagminis planas, paradigminis planas, kai norima pažymėti vieną katrą iš šių tyrinėjimo aspektų.

Kalbotyra ir jos uždaviniai

Mokslas, tyrinėjantis kalbą, vadinamas kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguistique iš lot. lingua „kalba”). Tai senas mokslas, savo užuomazgomis siekiantis antikinius laikus. Tačiau mokslinė kalbotyra, t.y. toks kalbos tyrinėjimas, kuris remiasi moksliniais pagrindais, yra palyginti nesena: jos atsiradimas siejamas su XIX a. pradžia.Mokslinė kalbotyra gali būti dvejopo pobūdžio: bendroji ir atskiroji, arba dalinė. Bendrajai kalbotyrai rūpi tai, kas būdinga bet kuriai kalbai, bet kurios kalbos funkcionavimui ir raidai. Kitaip sakant, bendrajai kalbotyrai rūpi bendri kalbos, kaip specifinio visuomeninio reiškinio, struktūros dalykai (vad. lingvistinės universalijos), bendri jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai. Todėl kuo daugiau kalbų įtraukiama į tyrinėjimą ir kuo įvairesnės tos kalbos, tuo platesnė yra bendrosios kalbotyros bazė. Visos pasaulio kalbos, tiek dabar egzistuojančios, tiek seniau egzistavusios (mirusios), tiek literatūriškai apdorotos, tiek neapdorotos, tiek nacionalinės, tiek tarptautinės, tiek plačiai paplitusios, tiek tokios, kuriomis kalba tik keli ar keliasdešimt žmonių, — visos jos vienodai yra vertingos bendrajai kalbotyrai.

Taigi kas yra kalba (kas sudaro kalbos esmę), kokie yra svarbiausi jos struktūros elementai ir koks ryšys tarp tų elementų, koks kalbos santykis su mąstymu, su visuomenės gyvenimu, kaip atsirado ir plėtojosi kalba amžių būvyje, kokie yra kalbos raidos dėsningumai, kokie yra kalbos tyrinėjimo metodai, kokios svarbesnės kalbos mokslo šakos, kokią vietą kalbotyra užima tarp kitų mokslų, kiek ir kokių yra pasaulyje kalbų bei kalbų tipų, kaip atsirado raštas ir koks jo santykis su kalba, — štai tie pagrindiniai klausimai bei uždaviniai, kuriuos turi spręsti bendroji kalbotyra, apibendrinusi įvairių kalbų tyrinėjimo rezultatus.Žinoma, čia suminėti toli gražu ne visi klausimai bei uždaviniai, kuriuos vienaip ar kitaip reikia spręsti bendrajai kalbotyrai. Jų, tų klausimų, yra daug ir plėtojantis kalbotyrai, iškyla kaskart vis naujų ir naujų. Pavyzdžiui, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plačiai imti taikyti struktūriniai ir matematiniai kalbos tyrimo metodai. Jais, be kita ko, siekiama palengvinti spręsti kibernetikos, t.y. mokslinio įvairių procesų valdymo (gr. „vairininkas”), problemas: kalbinį automatų valdymą gamyboje, automatų-stenografų sukūrimą, mokslinės-techninės literatūros automatizuotą referavimą ir kt. Iškilo ir mašininio vertimo problema, t.y. įvairių, ypač specialių, tekstų vertimas iš vienos kalbos į kitą elektroninėmis mašinomis (kompiuteriais).Jau visai kitokius uždavinius reikia spręsti dalinei kalbotyrai, tiriančiai atskiros kurios nors kalbos ar tam tikros giminiškų kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą ar raidą. Jai rūpi nustatyti ne tai, kas gali būti ar pasitaiko kalboje apskritai, bet tai, kas ir kaip egzistuoja ar egzistavo kurioje nors konkrečioje kalboje ar giminiškų kalbų grupėje (lietuvių, rusų ar baltų, slavų). Pavyzdžiui, dalinės kalbotyros visai nedomina tokie klausimai, kaip: koks mažiausias balsinių ar priebalsinių fonemų kiekis gali būti kalboje, ar visose kalbose yra tikrinių daiktavardžių ir pan., bet jai svarbu išaiškinti, kiek ir kokių yra balsių ar priebalsių lietuvių, anglų, vokiečių ar kurioje kitoje kalboje, kas budinga lietuvių, anglų, vokiečių (ar baltų, slavų, germanų) tikriniams daiktavardžiams ir t.t. Nesunku suprasti, kad kurios nors konkrečios kalbos ar giminiškų kalbų grupės tyrinėjimas turi remtis ir paprastai remiasi bendrosios kalbotyros teiginiais, nes jie yra tam tikras teorinis ir metodinis pamatas atskiros kalbos problemoms spręsti. Juk negalima sėkmingai tyrinėti vienos kurios nors kalbos, nežinant bendrų žmogiškosios kalbos funkcionavimo ir raidos dėsningumų. Tačiau bendrosios kalbotyros teiginiai nėra dalinės kalbotyros tikslas, o tiktai jos teorinė-metodinė atrama. Dalinė kalbotyra gali būti įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu ir kokiu būdu tiriama kalba ar kalbų grupė. Jeigu kalba tiriama istoriškai, t.y. jeigu žiūrima kalbos reiškinių raidos, tada turime istorinę, arba diachroninę, kalbotyrą (gr. „laikas”). O jeigu kalba tiriama statiškai, t.y. nepaisant kalbos reiškinių kilmės ir evoliucijos, tada turime statinę, arba sinchroninę, kalbotyrą (gr. „laikas”). Gali būti dar lyginamoji, arba komparatyvinė, kalbotyra (lot. comparativus „sulygintas”), kai lyginami giminiškų kalbų faktai ir iš to daromos išvados apie tų faktų evoliuciją; struktūrinė kalbotyra, kai tiriami kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminiai santykiai; aprašomoji, arba deskriptyvinė, kalbotyra (lot. describere „aprašyti”), kai detaliai aprašomi bei inventorizuojami kalbos faktai, ypač kreipiant dėmesį į jų pasiskirstymą, arba distribuciją (lot. distributio „padalijimas, paskirstymas”); arealinė kalbotyra (lot. area „vieta”), kai tiriamas kalbos reiškinių paplitimas tam tikruose plotuose, arealuose; gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kai sugretinami skirtingų (giminiškų ar negiminiškų) kalbų faktai ir išryškinamos jų skirtybės, ir kt.Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse (pvz., telekomunikacijoje, automatizacijoje, mašininiame vertime ir kitur). Lingvistinėje literatūroje išskiriamos dar mentalingvistika tirianti šnekos procesų ryšį su mąstymu, sociolingvistika, tirianti kalbos sąsają su visuomenės gyvenimu, etnolingvistika, tirianti kalbos santykį su tautos papročiais, ir kt. kalbotyros rūšys.

Kalbotyra ir jos šakos

Mokslas, tiriantis kalbą, vadinasi kalbotyra, arba lingvistika. Skiriamos kelios kalbotyros šakos. Kalbos istoriją, kalbos reiškinių raidą nagrinėja istorinė, arba diachroninė, kalbotyra. Kalbotyros šaka, kuri į kalbą ir jos reiškinius žiūri statiškai, kuriai rūpi tam tikro laikotarpio kalbos sistema, yra sinchroninė kalbotyra. Kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius tiria struktūrinė kalbotyra. Istorinės kalbotyros šaka lyginamoji kalbotyra nagrinėja giminiškų kalbų faktus ir jų santykius.Yra kalbotyros šakų, kurių objektas — socialinių reiškinių santykiai su kalba: visuomenės gyvenimo įtaką kalbai ir kalbos sąsają su visuomene nagrinėja sociolingvistika, tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba — etnolingvistika.Kalbotyra turi keletą šakų, kurios tiria atskiras kalbos sandaros dalis ir atskirus kalbos lyg