Pasaulio kalbos

Pasaulyje yra per 3000 kalbų, kurios pagal kilmę grupuojamos į daugelį giminiškų kalbų šeimų. Kiekviena šeima apima iš vienos kalbos, vadinamos prokalbe, kilusias ir dėl skirtingos raidos nutolusias kalbas. Didžiausia iš šeimų – indoeuropiečių kalbos: XVI – XIXa. jos išplito visuose žemynuose. Baltų kalbų šaka tuo tarpu viena iš mažiausių: lietuviškai ir latviškai kalba tik apie 5 mln. žmonių. Referate “Pasaulio kalbų įvairovė„ išsamiau aprašoma indoeuropiečių kalbos; tai daroma ir dėl to, kad indoeuropietiškos kilmės yra ir mūsų gimtoji kalba. Šiame darbe pasalio kalbos (jomis kaalbančiųjų skaičius ne vienur pateikiamas apytikriai) glaustai nagrinėjamos ne pagal jų sandarą ar strukūrą, o pagal bendruosius giminystės bruožus.

INDOEUROPIEČIŲ KALBOS

Indoeuropiečių kalbos sudaro gana didelę kalbų šeimą. Visos jos yra kilusios iš vienos kalbos – iš vadinamos indoeuropiečių prokalbės, kurios skilimas baigiasi maždaug III – II tūkstm. pr. Kr. Teigiama, kad vėlyvaisias indoeuropiečių prokalbės egzistavimo laikais indoeurpopiečių protėvynė buvusi maždaug tose teritorijose, kurias sudaro Dunojaus baseinai, Juodosios jūros šiaurinės pakrantės.
Iš savo protėvynės indoeuropiečiai kraustėsi, ir taip jų eritorija plėtėsi, indoeuropiečių tarmės diferencijavosi, tskirais attvejais jungėsi. Indoeuropiečių kalbų raida nuo visų jų bendrosios prokalbės iki dabartinių kalbų yra nepaprastai sudėtinga, be to, čia yra daug neaiškumų, tačiau viena yra tikra: visos dabartinės ir mirusios indoeuropiečių kalbos yra kilusios, kaip minėta, iš vienos indoeuropiečių prokalbės,aišku, tu

urėjusios nemaža tarmių bei šnektų.
Atskiros kalbos bei jų šeimos, kaip žinoma, kinta netolygiai: vienos iš jų greičiau nutolsta nuo savo senosios formos, kitos – lėčiau. Iš visų indoeropiečių dabartinių kalbų nuo pirmykštės formos mažiausiai nutolusios dabartinės baltų kalbos (lietuvių ir latvių), ypač lietuvių kalba. Štai dėl ko mūsų gimtoji kalba yra nepeprastai svarbi indoeuropiečių kalbų mokslui ir yra dėstoma bei studijuojama daugelyje pasaulio šalių.

I. BALTŲ KALBOS

Baltų protėvynė buvo tuose plotuose, kuriuose, einant nuo Baltijos jūros, baltai šiaurėje ribojosi su finais, iranėnais, slavais, venetais. Tuose plotuose egziztavusi baltų prokalbė (II tūkstm.pr. kr. pradžia – I tūkstm.pr. Kr. vidurys).
Turėjo nemaža tarmių (šnektų), kurias galima sugrupuoti į: 1) centrinių tarmių arealą – centrinį baltų prokalbės arealą (plotas, labai apytiksliai, tarp dabartinių Vilniaus, Baranovičių, Bobruisko, Smolensko, Oršos) ir 2) periferinių (ppakraščiuose esančių) tarmių arealą – periferinį baltų prokalbės arealą. Šis arealas buvo linkęs išlaikyti daugiau archajiškumo nei centrinis baltų prokalbės arealas. Periferinių baltų prokalbės tarmių archajiškumo laipsnis buvo toli gražu nevienodas. Baltų prokalbės irimas, prasidėjęs apie 500m.pr. Kr., yra ne kas kita kaip jos periferinių tarmių diferenciacijos didėjimas, t.y. tų tarmių nutolimas nuo centrinio baltų prokalbės arealo tarmių. Viena iš tokių periferinių baltų prokalbės tarmių, tuomet (apie 500m.pr. Kr ) atskilusių nuo centrinių baltų prokalbės tarmių – vadinamųjų vakarų baltų tarmė (šnektos) – prūsų (b

bei jotvingių) kalba; kuršių kalba buvo, matyti, irgi periferinio tipo baltų prokalbės tarmė. Apie kitas baltų prokalbės periferines tarmes, taip pat apie didesnę dalį centrinių tarmių mažai ką težinome. Už periferinį baltų prokalbės tarmių arealą kur kas vėliau suskilo centrinis jos tarmių arealas, – šitai įvyko tik apie V-VII a. Tuomet išriedėjo vadinamosios rytų baltų kalbos – lietuvių, latvių, sėlių, žiemgalių. Pastarosios trys kalbos (latgalių, sėlių, žiemgalių) arba tarmių grupės dėl jomis kalbančiųjų (ypač latgalių) tam tikros migracijos pasistūmė į tuometinio (V – VIIa.) baltų tarmių arealo periferija; čia tos trys kalbos, sueidamos į gladžius kontaktus su finų tarmėmis, lingvistiškai ėmė gana greitai nutolti nuo centrinio baltų tarmių arealo – jo vakarinės dalies, kuriame V – VII a. susiformavo lietuvių grupė, t.y. lietuvių kalba.

1. Vakarų baltų kalbos

Iš vakarų baltų žinomiausi yra prūsai. Jie gyveno buv. Rytų Prūsijoje. Išliko negausūs ir gana prastai užrašyti prūsų kalbos paminklai: 1) Elbingo žodynėlis (apie 1400metai), 2) Simono Grūnavo žodynėlis iš XVI a. pradžiosm, 3). Du 1545m. katekizmai ir 4). Didžiausiais prūsų kalbos paminklas – 1561m. katekizmas. Taigi prūsų rašto paminklai yra senesni už lietuvių ir latvių. Be to, pati prūsų kalba – ne vienu atveju archajiškesnė už lietuvių ir latvių kalbą; dėl to prūsų kalba ypač reikšminga baltų ir visų indoeuropiečių kalbų mokslui.
Artima prūsų kalbai bus buvusi jo

otvingių kalba (neretai vadinama prūsų kalbos tarme). Nusiaubus kryžiuočiams jotvingiai išnyko – vieni suslavėjo, kiti suvokietėjo, dar kiti sulietuvėjo. Jotvingių kalbos paminklai yra labai skurdūs: išliko šiek tiek bendrinių ir tikrinių žodžių istorijos šaltiniuose ir lietuvių bei kaimynų slavų šnektose.

2. Rytų baltų kalbos

Lietuvių kalba dabar šneka apie 3.5mln. žmonių Lietuvoje, Gudijos vakaruose, šiaurės rytų Lenkijoje, be to, JAV ir kt. Pagrindinės lietuvių tarmės yra aukštaičių ir žemaičių, kurios ėmė formuotis XIIIa. Lietuviais yra tapę dalis kuršių, žiemgalių, sėlių, jotvingių, taip pat kai kurie prūsai. Tačiau Lietuvoje iki XVIa. nebuvo lietuvių rašytinės kalbos: krašto reikalams buvo vartojama kanceliarinė gudų, lotynų, lenkų kalbos. Pirmasis spausdintas lietuvių kalbos paminklas yra Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547m. Karaliaučiuje. Vėliau atsiranda ir kiti lietuviški raštai: J. Bretkūno Biblija ir Postilė, M. Daukšos Katekizmas ir Postilė ir kiti. Apie 1620m. pasirodė K. Sirvydo Lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas. Pirmieji grožinės lietuvių literatūros kūriniai atsiranda tik XVIIIa. XIXa. pabaigoje bei XXa. pradžioje kuriasi nacionalinė lietuvių kalba, kurios pagrindas yra aukštaičių vakariečių tarmė.
Lietuvių kalbos fonetikoje vartojamos 32 raidės kalbos garsams reikšti, nors garsų yra žymiai daugiau, tik ne visi jie ir atskiromis raidėmis žymimi. Garsų tarpe balsių, arba balsinių fonemų, yra vienuolika: penki trumpieji – a, e, o, u, i, ir še

eši ilgieji, kuriems žymėti vartojama dešimt raidžių – a, ą, e, ę, ė, o, ū, ų, y, į. Vadinamosiomis nosinėmis raidėmis (ą, ę, į, ų) žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių an, en, in, un.
Bet kuris lietuvių kalbos balsis už atitinkamą trumpąjį yra ilgesnis 1.5-2 kartus. Be to, ilgieji ir trumpieji balsiai skiriasi ne tik ilgumu, bet ir kokybe, kalbos organų įtampa bei kitomis įpatybėmis.
Du gretiminiai balsiai sudaro balsių junginį, vadinamą dvibalsį, kurių lietuvių kalboje yra šeši: ai, au, ei, ui, ie, uo. Tarptautiniuose žodžiuose pasitaiko dar eu ir oi.
Priebalsiams žymėti vartojama 20 raidžių, nors yra 23 priebalsiai – b, c, č, d, f, g, h, ch, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž, dz, dž. Keturi jų yra sudėtiniai, vadinami afrikatos, kurių dvi (c ir č) žymimos atskiromis raidėmis, o kitos dvi (dz, dž) dviejų raidžių junginiais. Trys priebalsiai (f, h, ch) vartojami tik skoliniuose. Visi priebalsiai, išskyrus visada minkštai tariamą j, gali būti tariami kietai ir minkštai. Balsių ilgumas ir trumpumas ir priebalsių kietumas bei minkštumas yra foneminės sąvybės, nes nuo jų priklauso skirtingos žodžio reikšmės.
Latvių kalba dabar šneka apie du milijonai žmonių. Didžiausia dab. Latvijos teritorijoje tuomet gyvenusi gentis buvo latgaliai. Latvijoje nuo XIIIa. iki Xxa. pradžios vyravo vokiečių rašto kalba. Pirmoji latvių knyga pasirodo 1585m. (Vilniuje) – tai Kanizijaus katekizmas. Dabartinės latvių literatūrinės kalbos pagrindas yra paimtas vadinamoji vidurio tarmė, ypač jos šnektos apie Jielgavą.
Kuršių kalba. Kuršiai išnyko apie XVIa. – Latvijoje sulatvėjo, Lietuvoje virto lietuviais. Kuršių kalba neretai laikoma tarpine tarp vakarų ir rytų baltų kalbų. Iš tikrūjų, kuršių kalba, matyt, buvo periferinė baltų tarmė, be to, artima prūsų kalbai ir tik vėliau ėmė artėti prie vadinamūjų rytų baltų tarmių.
Žiemgalių kalba. Žiemgaliai gyveno dab. Latvijos vidurinėje dalyje ir dab. vidurio Lietuvos šiaurėje. Žiemgalių kalba apie XVa. Išnyko, nepalikusi savo rašytinių paminklų. Apie ją šiek tiek sužinome iš skurdžių jos nuotrupų (vietovardžių ir pan.).
Sielių kalba. Sėliai gyveno dab. šiaurės rytų Lietuvoje ir dab. Latvių pietų rytų dalyje. Sėlių kalbos paminklai taip pat labai menki (vietovardžiai, šiek tiek žodžių, išlikusių lietuvių ir latvių kalbose).

II . SLAVŲ KALBOS

Apie mūsų eros pradžią į venetų kraštą ima traukti slavai, bet intensyviausiai jie ten kėlėsi nuo IIIa. – tuomet, kai iš ten išėjo rytų germanai. Nuo VIa. Pradžios prasideda didžioji slavų migracija , kuri tęsėsi ne vieną amžių. VIIa. Pabaigoje sjavai galutinai įsikuria Balkanuose. Per tuos slavų didžiosios migrcijos laikus (VI – VIIa.)slavų prokalbė suirsta, ir ima ryškėti tos slavų kalbinės grupės, kurios dabar vadinamos: 1) pietų slavų kalbos, 2) rytų slavų kalbos ir 3)vakarų slavų kalbos.

1. Pietų slavų kalbos

VI – VIIa. slavams atsikėlus į Balkanus, jie dar buvo labai panašūs ir tik vėliau ėmė skilti į bulgarus, makedonus, serbus, kroatus, slovėnus. Pietų slavuose buvo sukurtas ir slavų raštas – dviem variantais: glagolica (IXa.) ir paprastesnė kirilica (Xa. pradžia). Kirilicos pamatas – aiškiai graikų alfabetas, kuriuo turbūt remiasi ir glagolica. Senoji slvų kalba, vadinama senąja bažnytine slavų kalba, arba senąja bulgarų kalba, remiasi ano meto makedonų tarme. Senąja slavų kalba parašyti raštai (IXa.) anuomet buvo suprantami visiems pietų slavams; tie raštai buvo gana gerai suprantami ir rytų slavams.
Bulgarų kalba. Susikūrus Bulgarijos valstybei, XIXa. susikuria ir naujoji literatūrinė bulgarų kalba. Bulgarų kalbai nemaža įtakos turėjo graikų, rumunų, turkų kalbos, ir ši pietų slavų kalba gerokai skiriasi nuo visų kitų slvų kalbų. Šiuo metu bulgariškai kalbančiųjų yra apie 8 mln. žmonių .
Makedonų kalba. Senoji makedonų tarmė buvo viena iš senųjų bulgarų tarmių. Ir dabar makedonų kalba (apie 1.5 mln. žmonių), kuri yra oficiali Makedonijos Respublikos kalba turi daug panašumų su bulgarų kalba.
Serbų – kroatų kalba. Serbų – kroatų kalba yra suskilusi į tris tarmes. Nuo XVa. pabaigos tarmių pamatu ėmė formuotis keletas literatūrinių kalbų variantų: Dalmatijos-Dubrovnikų, Bosnijos ir kt. Dabartinė serbų – kroatų literatūrinė kalba nėra visiškai vienoda. Ji turi du variantus – rytų (centras – Belgradas) ir vakarų (centras – Zagrebas); be to, rytinis varianats vartoja slaviškąjį alfabetą, o vakarinis – lotyniškąjį. Serbų – kroatų kalba šneka apie 13 mln.žmonių.
Slovėnų kalba. Literatūrinė slovėnų kalba XVIa. susidarė žemutinės Krainos tarmės pagrindu. Dabar kalbančių slovėniškai yra apie 1.8 mln. gyventojų.

2. Rytų slavų kalbos

Seniausi rytų slavų rašto paminklai (X –Xia.) – rusų kunigaikščių sutartys su graikais. Šitie raštai rodo, kad jų sudarymo meturytų slavų kalbos dar nebuvo uskilusios ir sudarė vieną kalbą, vadinamąją senąja rusų kalbą. Apie XIII – XIVa. senoji rytų slavų kalba ima skilti į rusų, ukrainų ir gudų kalbas XVIIIa.susiformuoja Maskvos bei jos apylinkiųtarme besiremiantiliteratūrinė rusų kalba. Rusų kalba, kaip gimtąja, dabar kalba apie 130mln. žmonių Rusijoje ir kitur.
Ukrainų kalba, kuri susidarė XIII – Xva., dabar šneka apie 40mln, žmonių Ukrainoje ir kai kur kitur. Literatūrinė ukrainų kalba susikuria XVIIIa. pietų rytų tarmių pagrindu.
Gudų kalba, kuri susidarė XIII – Xva., šneka apie 11 mln. žmonių Gudijoje. Kanceliarinis senosios gudų kalbos variantas XIV – XVIIa. vartotas kaip valstybės raštų kalba.

3. Vakarų slavų kalbos

Vakarų slavų kalbos yra: čekų, slovakų, lenkų, kašubų, lužicų aukštaičių ir lužicų žemaičių.
Iš visų vakarų slavų seniausius rašto paminklus – nuo XIIa. turi čekų kalba. Čekų kalba ilgus amžius buvo gerokai veikiama ir net engiama vokiečių kalbos. Tačiau ji ne tik išliko, bet ir buvo išpuoselėta į puikios čekų literatūros formą. Naujoji čekų literatūrinė kalba susikūrė XIXa. pradžioje. Dabar čekiškai kalbančių yra apie 9.5 mln. Čekijoje.
Lenkų kalbos (apie 35 mln.Lenkijoje) rašytinė tradicija siekia XIVa. Lnkų kalba, kaip feodalų ir dvasininkų kalba turėjo nemaža įtakos ir lietuvių kalbai, be to, – gudų ir ukrainų kalboms; antra vertus, tos tos kalbos yra atitinkamai veikusios ir pačią lenkų kalbą.
Lužicų (sorbų) dabar yra dvi kalbos (Vokietijoje): lužicų aukštaičių (apie 100 000 Bauceno apylinkėse) ir lužicų žemaičių (apie 50 000 Kotbuso apylinkėse); pirmoji kalba artimesnė čekų kalbai, antroji – lenkų. Abiejų kalbų rašytinė tradicija siekia XVIa.
III. GERMANŲ KALBOS
Va. pr. Kr. baigė skiltigermanų prokalbė, o IV a. pr. Kr.germanai jau sudarė dvi grupes:pietų germanus ir šiaurė germanus. Senovinius germanus galima vadinti vakarų germanais. Tai trys pagrindinės germanų kalbų grupės. Visi germanai ilgiau ar trumpiau vartojo savo raštą – vadinamąsias runas.
1.Vakarų germanų kalbos
Vakarų (pietų germanai) anksčiau už visus kitus germanus pateko į istorijos raštus. Vakarų germanai buvo susiskirstę į etnines grupes: a) ingveonai (Šiaurės jūros pakraščių bei Jutlandijos germanai), b) istveonai (Vezerio – Reino germanai), c) erminonai (Elbės germanai).
a) Ingveonai buvo anglai, saksai, fryzai ir jutai. Didžiausia buvo saksų gentis.
Anglų kalba. Saksų genties nemaža dalis kartu su anglais ir jutais Va. nusikėlė į Britaniją. VIIa. Britanija tampa krikščioniška, įvedamas lotyniškasis raštas. Atsiranda literatūra, iš pradžių rašoma anglų tarmėmis – senąja anglų kalba, bet IXa., imama rašyti saksų tarmėmis. Tačiau ir saksų kalba vadino anglų kalba (dabar tą senąją saksų kalbą įprasta vadinti anglosaksų kalba, arba senąja anglų kalba). Didžiosios Britanojos imperijos kolonijinė ekspancija lėmė, kad anglų kalba dabar yra gimtoji kalba (apie 300mln. žmonių) ne tik Anglijoje, bet ir JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje; ši kalba dar gausiai vartojama buvusiose Didžiosios Britanijos kolonojose.
Fryzų kalba. Dabar fryzai (apie 1mln.), kurie pagal kalbą artimiausi anglams, gyvena olandijos šiaurėje. Fryzai yra sėsliausi iš ingveonų ir , galima sakyti,iš visų germanų. Seniausi fryzų kalbos paminklai yra iš XIII- XVIa..
Senoji saksų kalba. Saksai, pajungę tris ingveonų gentis (kaukus, angrivarijusir cheruskus) , Va. dalis nusikelia į Britaniją, o apie Via. Vidurį susijungia su frankais. Vis labiau saksai kalbos atžvilgiu priartėja prie frankų. XIIIa. jų veikiama netenka savo pagrindinių senovinių bruožų ir išvirsta į vidurines vokiečių žemaičių tarmes, o nuo XVIIa. – į naująsias vokiečių žemaičių tarmes.
b) Erminorų žinomesnės gentys yra: svebai, alemanai, markomanai, langobardai ir kt. . Vėliau erminorų tarmės buvo viena iš prielaidų susidaryti senajai vokiečių aukštaičių kalbai.
c) Istveonų daugumą sudaro vakarų germanai. Frankų tarmės juo toliau, juo labiau įtakojo visų vakrų germanų tarmių maišymąsi – jungimasį ir vienodėjimą.
Nyderlandų kalba. Iš senosios frankų žemaičių tarmės atsirado nyderlandų kalba su tokiais savo raidos laikotarpiais: 1) senoji frankų žemaičių tarmė (VII – XIIa,), 2) vidurinė nyderlandų kalba (XII – XVIa.), 3) naujoji nyderlandų kalba (nuo XIIa.). Dabar nyderlandų kalba turi du variantus : 1) olandų kalba (apie 12 mln. žmonių – Olandijoje, kurioje dar yra apie 1mln. fryzų) ir 2) jos tarmė – flamų. Flamų kalba (apie 5.5mln. žmonių Belgijoje, kurioje dar apie 5mln. kalba prancūziškai). Naujosios nyderlandų kalbos atšaka yra vadinamųjų burų (XVII – XVIIIa. išeivių iš Olandijos) kalba afrikansas .
Vokeičių kalba savo kūrimosi laikotarpiu – Via. – buvo, aišku, visai kitokia negu dabar. Anuomet ji neturėjo net savo vardo – tuo, kuriuo dabar vadonama. Vokiečių kalba susikūrė VI – Xia., integruojantis vakarų germanų tarmėms – istveoniškosioms ir erminoniškosiomis. Šitaip iš ermononų ir istveonų susidaro vokiečių aukštaučių tarmės, o iš ingveonų – vokiečiai žemaičiai; vokiečiai aukštaičiai vėliau formuojasi dvejopai: aukštutiniai vokiečiai ir viduriniai vokiečiai.
Vokiečių kalbos atšaka yra žydų – vadinamasis jidiš. Ji atsirado VIII – IXa. vokiečių aukštaičių kalbos pagrindu, veikiama ir vokiečių žemaičių tarmių. Yra keletas šios žydų kalbos tarmių; jos literatūrinei formai susidaryti ypač didelę reikšmę turėjo litvakų, t.y. Lietuvos žydų tarmė.
2. Šiaurės germanų kalbos
Norvegų kalbos seniausi rašto paminklai yra runų įrašai. XVa. norvegų kalbą ima stumti danų kalba. XIXa. norvegai ėmė atsatinėti savo gimtosios kalbos senąsias teises; šitaip atsirado daniška – norvegiška danų kalbos forma, pavadinta riksmolu. Greta jo įvedamas landsmolas – norvegų laidies kalba.
Iš visų germanų dabartinių kalbų archajiškiausia yra islandų kalba (apie 220 000 žmonių Islandijoje), kuri mažai kuo skiriasi nuosenosios islandų kalbos. Islandų kalbai artimesnė dabar yra farerų kalba, vartojama Danijai priklausančiose Farerų salose (apie 40 000 žmonių).
Danai (dabar apie 5mln.Danijoje) senovėje buvę vikingai. Seniausi danų rašto pamonklai – vikingų laikų runų įrašai. Naujoji danų kalba prasideda XVIa.; XVIIa. ją gerokai paveikė vokiečių kalba.
Švedai (dabar apie 8mln. Švedijoje) senovėje taip pat buvę vikingai. Rankraštiniai paminklai (lotynų raidėmis) datuojami XIIIa.. Naujoji švedų kalba susiformuoja XVIIIa.
3. Rytų germanų kalbos
Gotai išsikėlė prie Juodosios jūros suskilo į vizigotus ir ostrogotus. Gotų rašto pamonklų atsiradimas yra susijęs su vizgotais. Vyskupas Vulfila išvertė Bibliją į gotų kalbą. Tai seniausia germanų rašytinė knyga.
IV. TRAKŲ – FRIGŲ KALBOS
Armėnų kalba
Manoma, kad trakų – finų tarmių vienintelė palikuonė yra armėnų kalba. Savo raštijos senumu armėnai pralenkia ne vieną tautą. Va. pradžioje Mesropas Maštocas sukūrė armėnų alfabetą. Literatūrinės armėnų kalbos istorijoje išskiriami trys etapai: 1) senoji armėnų kalba, 2) vidurinė armėnų kalba (XI – XVIIa.), 3) naujoji armėnų kalba, arba ašharabaras, vartojama nuo XVIIa. iki dabar. Per ilgus amžius armėnų kalbą smarkiai paveikė kitos kalbos.
V. DAKŲ – MEZŲ IR ILYRŲ KALBOS
Dakų – mezų kalba yra seniai mirusi, jos liekanos – tik atskiri negausūs žodeliai (užrašyti graikų ar romėnų) ir šiek tiek tikrinių vardų.
Ilyrų kalbos tarmėmis kalbėta prie Adrijos jūros. Išliko apie 300 trumpų įrašų.
Albanų kalba šneka apie 3 mln. albanų. Yra dvi gana skirtingos tarmės: pietinė, arba gegų, ir šiaurinė, arba toskų. Albanų kalboje yra daug skolinių iš lotynų, romanų, graikų, slavų, turkų kalbų.
VI. KELTŲ KALBOS
Vieni iš pirmųjų keltų buvo gaėlai. Gaėlams priklauso airiai, škotai ir meniečiai. Airiai yra gausiausi iš visų išlikusių keltų. Kalbos rašto paminklai yra trumpi. IV – V a. įrašai ogamiškaisiais raštmenimis. Vidurine airių kalba (XI – XVIa. ) buvo sukurti gausūs airių grožinės literatūros veikalai. Nuo XVIa. prasideda naujoji airių kalba, tačiau jai reikėjo kovoti nelygią kovą su anglų kalba. XXa. pr. Airių kalba ėmė atgauti savo teises, dabar ja šneka apie 4mln. žmonių Airijos Respublikoje bei Šiaurės Airijoje. Škotai gyvena Škotijoje nuo Va.; literatūrinė jų kalba siekia XIVa. , bet vėliau škotų kalbos arealas, spaudžiamas anglų kalbos, ėmė smarkiai siaurėti, ir dabar škotiškai kalba vos apie 100 000 žmonių. Meniečių (Meno saloje) kalba dabar yra beveik visiškai išstumta anglų kalbos. Valai, Kornai, Bretonai yra išnykę arba baigiantys nykti.
VII. ITALIKŲ KALBOS
Italikų kalbos, kurios artimiau giminiuojasi su keltų kalbomis, geriausiai žinomos yra šios: a) lotynų ir b) oskų ir umbrų.
1. Oskų – umbrų kalbos
Išliko apie 250 oskiškų įrašų, kurių dauguma rasta Kampanijoje (Italijoje). Į rytus nuo etruskų vidurinėje bei šiaurinėje Italijoje buvo umbrai, apie kurių kalbą žinome iš negausių įrašų ir iš gana didelio paminklo – septynių Iguvijo lentelių. Tarp oskų ir umbrų kalbų buvo tarpinės – sabelų tarmės: volskų, marsų, ekvanų, sabinų, vestinų, pelignų, marucinų.. paskutiniais dešimtmečiais prieš Kristų visos šios kalbos išnyko.
2. Lotynų kalba
Lotynų kalba iš pradžių buvo šnekama nedideliame plote – Romoje bei jos apylinkėse. Seniausi lotynų kalbos paminklai siekia IVa. pr. Kr. Nuo IIIa. pr. Kr. kuriama garsioji romėnų literatūra, kuriami ir reikšmingi moksko veikalai. Lotynų kalba neišnyko ir po Romos imperijos žlugimo: vakarų ir centrinėje Europoje nuo VI a. per visus viduramžius ir iki pat XVIIIa. ji buvo literatūrinė, mokslo ir įstaigų kalba, o kaip bažnytinė egzistuoja ir dabar; nemežas tradicijas ji turi ir Lietuvoje (net nuo XIIIa.).
VIII. LIAUDIES LOTYNŲ KALBA IR ROMANŲ KALBOS
Išpuoselėta ir literatūrinių normų standartizuota lotynų rašto kalba jau Ia. pr. Kr. gerokai skyrėsi nuo kasdieniame gyvenime vartotos gyvosios lotynų kalbos – liaudies lotynų kalbos, susiskaldžiusios į tarmes. Žlugus vakarinei Romos imperijai, liaudies lotynų kalba išnyko, tiksliau sakant, jos tarmės ėmė formuotis į atskiras romanų kalbas: a) vakarinė grupė – į ispanų, portugalų, katalonų, prancūzų, provansalų, retoromanų ir b) rytinė grupė – į italų, rumunų, moldavų kalbas.
Ispanų kalba. Literatūrinės ispanų kalbos pamatas – Kastilijos tarmė, kurios rašytinė tradicija prasideda XIIa. Ispaniškai kalba apie 150 mln. žmonių iš kurių pačioje Ispanijoje – tik apie 25 mln.
Portugalų kalba. Ji labai artima ispanų kalbai. Literatūrinė tradicija siekia XIIIa. Dėl portugalų kolonistų ekspansijos, prasidėjusios XV a., portugališkai dabar kalba Brazilijoje (70 mln.), buvusiose Afrikos kolonijose ir kitur (apie11 mln.), pačioje Portugalijoje apie 9 mln. žmonių.
Katalonų kalba. Apie XII a. ji atsiskyrė nuo provansalų kalbos. Literatūrinė jos tradicija skaičiuojama nuo XII a., klestėjimo laikai – XV a. Ja šneka apie 5 mln. žmonių Ispanijoje.
Prancūzų kalbos literatūrinė tradicija siekia XI a., o rašto paminklai IX a. XVII – XVIII a. prancūzų kalba turėjo didelę įtaką Europos kalboms. Kaip turtingos literatūros ir mokslo kalba ji anksčiau negu kitos Europos kalbos tapo tarptautinė. Prancūziškai kalbama Prancūzijoje (apie 55 mln. ), Kanadoje (apie 7 mln. ) , pietų Belgijoje (apie 4 mln.), vakarų Šveicarijoje, buvusiose Afrikos kolonijose ir kitur.
Provansalų kalba. Ja šnekama pietų Prancūzijoje (apie 10 mln. žmonių). Vėliau iš literatūros ją išstūmė prancūzų kalba. XIX a. mėginta kurti literatūrine provansalų kalba, o ir dabar kai kas rašo jos tarmėmis.
Retoromanų kalba. Ja šnekama Alpėse – Italijoje (apie 410 000 žmonių) bei Šveicarijoje (apie 60 000 žmonių), kurios valstybinė kalba (greta vokiečių, prancūzų ir italų) ji pripažinta 1938m.
Italų kalba jau nuo seno pasižymi tarmių gausumu. Ji susidarė tik XIVa. Florencijos tarmės pamatu; tai pirmoji nacionalinė kalba Europoje. Be Italijos (apie 60 mln. žmonių), šia kalba šneka Korsikoje, pietų Šveicarijoje, buvusiose Italų Afrikos kolonijose.
Rumunų kalba. Literatūrinės rumunų kalbos, kuri ėmė kurtis XVI a., pamatas yra valachų tarmė; iš pradžių buvo vartojama slavų kirilica, o nuo XIXa. – lotynų abėcėlė. Rumuniškai kalba apie 18 mln. žmonių Rumunijoje ir kai kur kitur.
Moldavų kalba. Ji artima dokorumunų tarmėms ir vartojama Moldavijoje (apie 2 mln. žmonių) bei kai kuriose Ukrainos rajonuose.
IX. GRAIKŲ KALBA
Savo formavimosi laikais, graikų kalba buvo susiskaldžiusi į tarmes, iš kurių geriausiai žinomos yra atikiečių, jonėnų, darėnų, ir eolų tarmės; tik jos keturios vėliau sukūrė savo literatūrinę formą. Senovės graikų kalbos tarmėmis, o vėliau ir bendrine kalba (koinė) yra sukurti pasaulinės reikšmės literatūros ir mokslo kūriniai pačioje Graikijoje bei kitur.dabar yra dvi graikų literatūrinės kalbos: kafareusa (remiasi klasikinės graikų gramatikos normomis) ir dimotika (šnekamoji kalba). šiuo metu graikiškai kalba apie 9 mln. žmonių Graikijoje, Egėjo jūros salose, Kipre bei kitur.
X. INDOIRANĖNŲ KALBOS
Indoiranėnai, irstant jų prokalbei, per ilus amžius išplito didelėje teritorijoje, ir taip atsirado trys dabartinių indoiranėnų kalbų grupės: 1) indų kalbos 2) iranėnų kalbos, 3) dardų kalbos (tarpinės tarp indų ir iranėnų kalbų).
1. Indų kalbos
Dabartinėje Indijoje bei Pakistane yra daugybė kalbų, iš kurių didžiąją dalį sudaro indoeuropietiškosios. Pagal savo raidos laikotarpius indų kalbos yra skirstomos į:
a) Senosioms indų kalboms priskiriama vedų kalba ir sanskritas.
b) Vidurinėms indų kalboms priskiriama prakitai, t.y. literatūriškai vartotos indų tarmės. Seniausia iš prakitų kalbų yra palis. Iš prakritų labiausiai apdorota yra maharaštų kalba. trečią prakritų laikotarpį sudaro apabhramšas.
c) Nuo Xa. iš vidurinių indų kalbų ima kurtis naujosios indų kalbos, o iš jų dabartinės indų kalbos, kurios sudaro keturias grupes: a) centrinę, b) rytų c) pietų ir d) šiaurės vakarų.
Centrinei indų kalbų grupei priklauso didžiausia indų kalba – hindustanų kalba su dviem atmainomis – hindi ir urdu. Centrinei indų kalbų grupei priklauso dar ir šios kalbos: biharų, pendžabų, gudžaratų, radžastanų, nepalų, paharų.
Rytų indų kalbų grupei priklauso bengalų, orijų ir kitos smulkesnės kalbos.
Pietų indų kalbų grupę sudaro marathų, singalų ir kitos kalbos.
Mažesnės kalbos yra šiaurės vakarų indų kalbų grupėje: lahndų, sindhų ir kitos. Iš šios kalbos yra kilusi ir čigonų kalba.
2. Iranėnų kalba
a) Iš senųjų iranėnų kalbų geriau žinoms yra Avestos kalba ir seniji persų kalba.
b) Iš vidurinių iranėnų kalbų geriausiai žinoma pehlevis, kurios buvo du variantai: parsikas ir phlevikas. Vėliau atsiranda sodgų bei saksų kalbos.
c) Nuo IX a. kuriasi naujosios iranėnų kalbos, iš kurių dabar vartojamos persų, tadžikų, puštų, kurdų ir kt.
3. Dardų kalbos
Jos yra tarpinės tarp indų ir iranėnų kalbų. Dardų kalbos sudaro dvi grupes: a) vakarinę – bašgalų, pašajų ir kt., b) rytinę – khovarų, šinų, kohistanų, astorų ir kt.
XI. TOCHARŲ KALBOS
Tocharų kalba susideda iš dviejų dialektų – tocharas A ir tocharas B.šiuo metu dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad jie yra ne vienos kalbos dialektai, o dvi atskiros, nors ir giminiškos kalbos.
XII. ANATOLŲ KALBOS
Susiformavę anatolų kalbos yra šios : hetitų, luvių, palų, lydų, karų, lykų. Iš šių jau seniai mirusių kalbų svarbiausia yra hetitų kalba: ji turi gausiausius raštus ir yra seniausia rašytinė indoeuropiečių kalba.

IŠVADOS
Šiame darbe buvo aptartos pagrindinės mirusios ir dar gyvos indoeuropiečių kalbos. Tai tik maža dalelė visų pasaulio kalbų. Neaptartos dar liko afrazijiečių, uraliečių, altajiečių, korėjiečių, japonų, kaukaziečių, aziantų kalbos bei daugelis kitų.
Kalba – padeda individuolizuoti tautą, o jos tarmės išskiria tos tautos daleles – žmones. Kalba formuojasi veikiama viso tautos politinio, ekonomonio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo. Kuo jis turtingesnis, įvairesnis, labiau diferencijuotas, tuo tobulesnę susikuria kalbą.
Didelį darbą saugant kalbą atlieka kalbininkai. Jie tyrinėja ir gramatikose bei žodynuose aprašo kalbos sistemą, nustato rašybos bei skyrybos normas. Viena iš kalbotyros funkcijų – ginti bendrinę kalbą nuo erozijos, užteršimo. Kalba – brangiausias kiekvienos tautos kultūringumo požymis.

Leave a Comment