ĮVADAS
Žmonėms visada rūpėjo savo tautos ir kalbos kilmė. Tais klausimais iš seno įvairios tautos yra sukūrusios daug legendų. Nemaža jų turima ir apie lietuvių bei jų kalbos kilmę. Net buvo kovojama dėl „protėvių“ lotynų kalbos teisių Lietuvoje atkūrimo, reikalaujama lotynų kalbą padaryti oficialiąją Lietuvos valstybės raštų kalba vietoj svetimos kanceliarinės slavų kalbos. Tačiau tik nuo XIX a. pirmos pusės atsirado tikros mokslininkų sprendžiamos prielaidos, dėl indoeuropiečių kalbų, kilmės problemų. Tai buvo susiję su lyginamosios –istorinės indoeuropiečių kalbotyros iškilimu. Indoeuropiečių prokalbė – kalba, iš kurios susiformavo indoeuropiečių kalbos (indoeuropiečių kalbų šeima). Tokia kalba galėjusi egzistuoti gal prieš 6–7 tūkstančius metų ar dar anksčiau. XIX a. pradžioje įvyko kalbotyros Europoje perversmas. Gimė diachroninė lingvistika. Buvo nustatyta, kad dalis Azijos: Iranas, Pakistanas, Bangladešas, Indija, kalbų yra bendrinės kilmės ir sudaro vieną didelę šeimą, kurią mokslininkai pavadino indoeuropiečių vardu. Buvo išaiškinta, kad dabartinės visos indoeuropiečių kalbos yra kilusios iš vienos kalbos, vadinamosios indoeuropiečių prokalbės. Vis dėlto pagrindiniai pastarųjų 6-7 tūkstančių metų – nuo indoeuropiečių prokalbės iki šių dienų – raidos etapai apskritai jau gerokai išryškinti. Tai pasakytina tiek dėl kitų giminingų kalbų, tiek ir dėl pačios lietuvių kalbos, kurios formavimąsi sudarė tokia bendriausia linija: indoeuropiečių prokalbė – baltų prokalbė – rytų baltų prokalbė – pralietusių kalba – dabartinė lietuvių kalba.Todėl lietuvių kalbos ištakų istorija pradėsiu susipažinimu su senaisiais indoeuropiečiais bei jų prokalbę, kiek apie juos gali pasakyti šių dienų mokslas.
1. INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ ŠEIMA
Indoeuropiečių kalbų šeima- pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių- beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusi iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos- baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų. Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos. Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte ( Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje. Iš baltų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.2. INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ
Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kur ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Ilgainiui indoeuropiečių prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Kalbų vystimąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos. Iš centrinės- kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt.
Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėjo. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo.3. INDOEUROPIEČIŲ PROTAUTĖ IR PROKALBĖ BUVO PRADĖTA TIRTI TIK XIX A. PRADŽ.
Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr „motina”, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių motė ir moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair. Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis”. Sakydamas ,,mūsų proseneliai”, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę.
Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas („dievas”), sūnus, naktam („naktis”), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?” Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indo – europiečiai”. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai”. O kai kieno vartojami pavadinimai „arijai” ir „arijoeuropiečiai” taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai). Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.4. INDOEUROPIEČIŲ PROTAUTĖS IR PROKALBĖSVYSTIMASIS
Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus indoeuropiečių lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi indoeuropiečių prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Atskiros indoeuropiečių kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines indoeuropiečių kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų. Matyt, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, ne indoeuropiečių kalbų. Bendri indų ir lietuvių kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos indoeuropiečių šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno, iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristų.
5. INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖS SUSISKAIDYMAS(pagal V. Mažulį)
Pasaulyje yra ir neindoeuropiečių tautų. Šitų tautų kalbos sudaro tokias kalbų šeimas: ugrų – finų, semitų – chamitų, tiurkų -totorių, kinų – tibetiečių ir daug kitų. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystimosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystimąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Meje, jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra, o jėgos, skatinančios kalbą kisti, labai didelės. Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Tuomet kalbų raida buvo lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų. Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai ir baltai (lietuvių, latvių ir prūsų protėviai) sudaro vadinamąją sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio „šimtą” (latviškai simts, rusiškai sto). Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo lotynų kalbos žodžio centum (skaitome kentum) „šimtas”. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp kentuminių ir sateminių kalbų. Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms, formavosi tautybės ir tautybių kalbos, o kuriantis valstybingumui, paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės kalba, nors ir turinčia skirtingose vietose tarminių skirtumų.
Antai, iškilus Lietuvos valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) atsirado ir vieninga lietuvių tautybė su vieninga lietuvių kalba, kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų. Kylančio kapitalizmo (Industrinėje?) epochoje susiformavo nacijos ir nacionalinės kalbos. Nuo atskirų ide. genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija.6. INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖS HIPOTEZĖS
Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indo – europiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad ide. protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad ide. protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, ide. *medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo, šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių, todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš metų laikų indoeuropiečiai pažinojo vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse – ungurių ir lašišų. Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti ide. kalbų palyginimas.
8. KUR BUVO INDOEUROPIEČIŲ PROTEVYNĖ?
Tai klausimas, dėl kurio jau porą šimtmečiu suka galvas kalbininkai, archeologai, antropologai, folkloristai ir kitu mokslo sričių specialistai.XIX a. Europos mokslininkai mane, kad visos žmonių gimines ir kultūros atsiradimo vieta yra Azija, o pasižvalgiusiems po Azijos žemėlapį ypač patogus atrodė Kašmyro slėnis. Iš visu pusiu kalnai, per vidurį teka graži upe – gyvenk ir norėk. Vokiečiu kalbininkui Johanui Adelungui šis slėnis buvo ne tik indoeuropiečiu gimtine, bet ir rojus, kuriame gyveno pirmieji pasaulio žmones Adomas ir Ieva.Vėlesnių laikų mokslininkai jau nesistengė indoeuropiečiu protėvynės tapatinti su Adomo Ievos ir ją sugundžiusio žalčio rojumi. Tačiau Azija jiems taip pat atrodė mūsų civilizacijos lopšys. Jie aiškino, kad žiloje senovėje visi indoeuropiečiai gyveno Indijoje, o kai ten pasidarydavo per ankšta, vienas kitas būrys su manta ir gyvuliais per kalnus ir slėnius patraukdavo laimes ieškoti i gretimas Azijos šalis ir Europą. Čia prie nauju gyvenimo sąlygų prisitaikę, netekę ryšiu su senąja tėvyne, indoeuropiečiai patys to nejausdami po truputi keitė savo kalbą ir taip jų vaikai davė pradžią naujoms indoeuropiečiu kalboms.Tačiau dar XIX a. pareiškiamos pirmos abejones dėl indoeuropiečiu protėvynės Azijoje. Įdomu, kad jau pirmieji šios idėjos kritikai kaip vieną iš argumentu nurodė lietuviu kalbos archajiškumą. Girdi, lietuviu kalba savo formų archajiškumu nenusileidžia sanskritui. Be to, ji artima slavu, germanu kalboms. Vadinasi, arba vienas sanskritas iš Europos nukeliavo i Aziją, arba iš Azijos i Europą turėjo keliauti lietuviai, slavu, germanu tautos. Pirmasis atvejis atrodė įtikinamesnis. Šiuo metu pradeda formuotis nauja kalbos mokslo šaka – lingvistine paleontologija. Kaip paleontologai iš žemes kloduose užsikonservavusiu organinio pasaulio liekanų mėgina atkurti praėjusių epochų gyvąją gamtą, taip lingvistai „paleontologai“, daugiausia remdamiesi kalboje išlikusiais senovės laikų žodžiais, sustingusiomis jų formomis, pasikeitusiomis reikšmėmis, bando nustatyti atitinkamos kalbos vartotoju senąsias teritorijas, jų gyvenimo būdą, net mąstyseną.
Taigi šie mokslininkai ištyrė, kad dabartinėse indoeuropiečių kalbose nėra bendro pavadinimo kupranugariui. Vadinasi, ten, kur gyveno jų protėviai, kupranugarių nebuvo, o Kašmyras, Indija ir jų kaimynai – kupranugariu kraštas. Tų Azijos kraštų džiunglėse nuo neatmenamu laiku karaliavo liūtai ir tigrai, o šiuos plėšrūnus indoeuropiečiai vadina skirtingai. Taigi indoeuropiečių protėvyneje nebuvo ne tik kupranugariu, bet ir liūtu bei tigrų. Štai tokiais argumentais kalbininkai pradėjo griauti indoeuropiečiu kilmes iš Azijos hipotezę. Tiesa, šios hipotezes šalininkai galėjo aiškintis, kad naujose savo žemėse nei kupranugariu, nei liūtu nesutikę indoeuropiečiai per ilgą laiką užmiršo jų vardus. žinoma, galėjo buti ir taip. Tačiau dažniau pasitaiko, kad daiktai išnyksta, o žodžiai išlieka, prisitaiko prie nauju gyvenimo sąlygų, pakeičia reikšmę ir gyvuoja toliau. Kita vertus, nėra abejones, kad teisus mokslininkai, teigiantys, jog indoeuropiečiai turėjo bendrą vilko pavadinimą, šį žvėrį pažinojo jau savo protėvynėje, tai ir jos ieškoti reikėtų ne ten, kur karaliauja liūtai, o ten, kur miškuose pilna vilku, – Europoje. Panašių argumentų, rodančių, kad indoeuropiečių protėvynė turėjo buti Europoje, mokslininkai rado vis daugiau ir daugiau. Prasidėjo protėvynės ieškojimas Europoje, o ši plati – čia irgi ne taip lengva rasti senąjį mūsų protėvių lopšį. Atsargesni mokslininkai šio lopšio iš pradžių ieškojo kur nors druskingame Volgos žemupio baseine. Tačiau atsirado ir hipotezių, kad tai buvusi pietų Skandinavija. Kiti protėvynės ieškojo Balkanuose, o vokiečiu kalbininkas Hermanas Hirtas ją beveik sutapatino su dabartines Vokietijos teritorija. Tačiau aistroms aprimus vis daugiau mokslininku mūsų protėvių gimtinę nukelia i teritoriją, esančią Dunojaus žemupio ir vidurupio baseinuose, Juodosios juros šiaurinėse pakrantėse. Tokia indoeuropiečiu protėvynę paprastai nurodoma ir įvairiose enciklopedijose. Tiesa, dar reikėtų nepamiršti, kad ir šios hipotezes, ir šiaures Europos hipotezes šalininkai kaip vieną iš svarbesniu savo argumentu nurodo tai, kad netoli jų skelbiamos teritorijos yra iš visu gyvųjų indoeuropiečių kalbų archajiškiausia lietuviu kalba.9. INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖ NETOLILIETUVOS
Daugumai indoeuropiečių kalbų bendri šuns, avies, karvės, arklio, vilko, lokio, bebro, beržo, alksnio, buko, eglės, uosio, pušies, žąsies, anties, gervės, bitės, utėlės, musės, sniego, žiemos pavadinimai rodytų, kad indoeuropiečių prokalbė buvusi vidutinio klimato zonoje. Kai kurie tyrinėtojai remiasi ir tokiu faktu, kad indoeuropiečių protėvynės vieta turėjusi būti ne taip toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos, nes lietuvių kalba ypač gerai išlaikiusi daug archajiškų indoeuropiečių prokalbės bruožų.
10. SPĖJAMA, KAD INDOEUROPIEČIŲPROTĖVYNĖ BUVO UKRAINA
Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje, Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten indoeuropiečiai įsikūrė vėliau. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų tautų teritorija – A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų. Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes. Tuo metu indoeuropiečių gentys klajojo su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, dažnai vienos su kitomis susidurdamos ir kovodamos dėl ganyklų, dėl vandens telkinių ir dėl geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavo silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Nenorėdamos prarasti laisvės ir gyvybės, silpnesnės gentys kraustydavosi kitur. Kai pagausėjo gyventojų, indoeuropiečiai suskato ieškoti naujų žemių. Jau V-IV tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo jų kelionės (migracijos).
Apie IV – III tūkstantmetį prieš Kr. ide. gyvenvietės jau bus buvusios tarp Juodosios bei Baltijos ir Šiaurės jūrų. Likusiuose Europos plotuose gyveno neindoeuropiečiai. Pavyzdžiui, Rytų Europos šiaurinėje dalyje gyveno minėtieji finai, Pirėnų pusiasalyje – iberai, Apeninų pusiasalyje – etruskai ir kitos etninės grupės. Vieni indoeuropiečiai atsikraustė į Skandinaviją ir Jutlandijos pusiasalius, kiti įsikūrė Rytų ir Centrinėje Europoje. Dar kita indoeuropiečių dalis – arijai (indų ir iranėnų protėviai) – nusikraustė į Vidurinę Aziją, o iš čia pasuko į Indiją ir Iraną; hetitai iš protėvynės atėjo į Mažąją Aziją, o tocharai pasiekė net Sinczianą (Vakarų Kinijoje).Įsikūrę naujose vietose, kai kur indoeuropiečiai asimiliavo čiabuvius neindoeuropiečius, primesdami jiems savo kalbą, papročius ir gyvenimo būdą. Kitur indo – europiečiai buvo asimiliuoti čiabuvių. Kadangi, išsikėlę iš savo senosios protėvynės, ide. daug kur maišėsi su neindoeuropiečiais, tai įvairaus plauko rasistų kalbos apie gryną indoeuropiečių arba arijų rasę neturi jokio pagrindo. Indoeuropiečių išsisklaidymas ir kontaktai su kitomis tautomis pagreitino prokalbės skilimą, o vėliau ir atskirų ide. kalbų susidarymą. Moderninės kalbotyros tėvas prof. A. Meillet aiškiai konstatavo: “Tas, kuris nori žinoti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo (indoeuropiečių protėvynėj), tegu nuvyksta ir pasiklauso, kaip dabar kalba lietuviai ūkininkai”11. XIX INDOEUROPIEČIŲ AZIJINĖS KILMĖS HIPOTEZĖS
XIX a. vyravo indoeuropiečių azijinės kilmės hipotezės, pagal kurias protėvynė ieškotina Indijos šiaurės vakarų dalyje arba kur nors netoli centrinėje Azijoje. Šioms hipotezėms atsirasti pagrindą sudarė anuomet vyravęs požiūris, kad sanskritas esąs pati archajiškiausia indoeuropiečių kalba, vos ne prokalbė. Manyta, kad iš čia indoeuropiečių gentys tam tikromis migracijos bangomis vėliau išplitusios dideliuose plotuose, pasiekusios Europą ir ją užkildžiusios.
Vėliau paaiškėjus, kad Indijoje ir Irane indoeuropiečių kalbos nėra autochtoninės, bet atneštinės, taip pat ėmus svyruoti sanskrito kaip archajiškiausios indoeuropiečių kalbos autoritetui, imta abejoti azijine indoeuropiečių kilme. Paaiškėjo, kad indoiranėnų skolinių esama hetitų kalboje, t.y. Mažojoje Azijoje.11. INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖS PROBLEMA
Kalbininkai pirmieji pradėjo ieškoti indoeuropiečių tautų prokalbės. Kalbų konservatyvumas turėjo nemažą reikšmę indoeuropiečių prokalbei rekonstruoti. XVIII a. susipažinus su sanskritu Indijoje, atsivėrė nauji horizontai indoeuropiečių kilmei nustatyti. 1786 m., Anglų kalbininkas V.Džonsas teigė, kad graikų, lotynų, ir senoji indų kalbos turėjusios būti tos pačios kilmės. Lietuvių sanskrito kalbų panašumus lingvistai mini kaip plataus indoeuropiečių kalbų paplitimo bei glaudaus jų tarpusavio ryšio pavyzdį. Sanskritas ir baltų kalbos pasidarė du poliai, tarp kurių imta ieškoti indoeuropiečių protėvynės. XIX a. antroje pusėje, remiantis kalba, pradėta mėginti rekonstruoti indoeuropiečių tautų prokalbę. Protėvynės buvo ieškomos vidutinio klimato zonoje, nes šiose kalbose yra keturių metų laikų pavadinimai. Tai galėtų būti kontinentinė Europa ir Centrinė Azija. Jos maždaug atitiktų šias sąlygas. Situacija pasikeitė, kai Rytų Europoje susikaupė daugiau archeologinių radinių iš sisteminių XX a. vidurio tyrinėjimų ir kai chronologijai nustatyti buvo pradėtas takyti radiokarbono metodas. Pasidarė aišku, kad indoeuropiečių protėvynė, kaip ir prokalbė, yra ne fikcija, o istorijos faktas, kurį galima įrodyti tam tikrai duomenimis.
IŠVADOS
Daugumai indoeuropiečių kalbų bendri šuns, avies, karvės, arklio, vilko, lokio, bebro, beržo, alksnio, buko, eglės, uosio, pušies, žąsies, anties, gervės, bitės, utėlės, musės, sniego, žiemos pavadinimai rodytų, kad indoeuropiečių prokalbė buvusi vidutinio klimato zonoje. Kai kurie tyrinėtojai remiasi ir tokiu faktu, kad indoeuropiečių protėvynės vieta turėjusi būti ne taip toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos, nes lietuvių kalba ypač gerai išlaikiusi daug archajiškų indoeuropiečių prokalbės bruožų.
Pirmosios moksliškai pagrįstos lietuvių kilmės hipotezės pasirodė XIX a. pab.–XX a. pradž. Tuo metu kalbotyros moksle įsitvirtino hipotezė apie visų indoeuropiečių kalbų kilmę iš bendro kamieno. Suformuluota didžiosios indoeuropiečių migracijos idėja. Pradėtos jų protėvynės paieškosIndoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės.Be to – indoeuropiečių prokalbė, jeigu ji išvis kada nors egzistavo kaip viena kalba, šiandiena jau – tiktai gili istorija, o vien panašumų šiandieninėse indoeuropiečių kalbose – nepakanka bendrai tapatybei apibrėžtiPasidarė aišku, kad indoeuropiečių protėvynė, kaip ir prokalbė, yra ne fikcija, o istorijos faktas, kurį galima įrodyti tam tikrai duomenimis. Todėl mums visiems ko gero aišku, kad indoeuropiečių prokalbė buvo labai svarbi mums, kurios dėka susiformavo tam tikros kalbos, kurias dabar turime ir kuriomis kalbame. Indoeuropiečių prokalbė ir protautė paliko didelį pėdsaką mūsų visų visuomenėje, ypatingai Europos ir Azijos šalyse.NAUDOTA LITERATŪRA
www.lietuvos.net/istorija/tarvydas , 2005 12 25
www.mariuskundrotas.puslapiai.lt/paneuropa.htm. 2005 12 25
www.sviesa.lt/lt.php/naujienos/355;book;23998, 2005 12 25
www.nesiparink.lt/nec/ 2004/uzduotys/u2003/valstybine.pdf., 2005 12 25
www.euro-languages.net/lithuania/ upload/files/euro_languages_lt, 2005 12 25
Algirdas Sabaliauskas „ Žodžiai atgyja“ 1980 m.
Prof. A. Meillet „Les Annales des nationalites“, 1913m., 5-6 nr., psl. 205.
Z.Zinkevičius „Lietuvių kalbos kilmė“, I dalis, 1984 m. Vilnius, psl. 8-23.
D. Mickevičienės straipsnis “Indoeuropiečių protėvynės idėjų sklaida”, Acta Orientalia Vilnensia 1, 2000, psl.117-129
M.Gimbutienė „Baltai priešistoriniais laikais“ 1985 m., psl. 39-41.