Lietuvių kalba pasaulio universitetuose

Turinys

1. Pasaulio kalbos ir jų gausa...............1psl.

2. Indoeuropiečių protėvynė...............2-3psl.

3. Lietuvių kalbos kilmė.................4psl.

4. Lietuvių kalbos senoviškumas ir giminystė.....5-6psl.

5. Lietuvių kalbos įtaka kitų kalbų tyrinėjimams....7psl.

6. Lietuvių kalbos dėstymas pasaulio universitetuose.8-10psl.

PASAULIO KALBOS IR JŲ GAUSA

Pasaulyje įvairiais skaičiavimais yra apie 3000 šnekamųjų kalbų. Kalbančiųjų tomis kalbomis skaičius labai skiriasi – nuo kinų kalbos, kurią vartoja virš milijardo žmonių, ir nykstančių kalbų, kuriomis šneka vos keletas žmonių.

Žmonių šnekamosios (be jų dar yra dirbtinės kalbos) kalbos skirstomos į kalbų šeimas ir grupes. Į šeimas kalbos skirstomos pagal jų giminiškumą, t.y. į vieną šeimą papuola iš vienos prokalbės išsivysčiusios kaalbos. Ši prokalbė retai yra tiesiogiai žinoma, nes daugelis kalbų turi trumpą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją.

Skirtingi autoriai skirtingai skirsto kalbas, ir pasakyti kiek yra kalbų šeimų taip pat sunku kaip ir pasakyti kiek yra pačių kalbų.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų baažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos ka

albomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba. Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi seenoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖ

Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indoeuropiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų ly

yginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, indoeuropietiškai medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo, šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių, todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš metų laikų indoeuropiečiai pažinojo vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse – ungurių ir lašišų. Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti indoeuropiečių kalbų palyginimas. Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje, Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten indoeuropiečiai įsikūrė vėliau. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų.

Kai pagausėjo gyventojų, indoeuropiečiai suskato ieškoti naujų žemių. Jau V-IV tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo jų kelionės (migracijos). Apie IV – III tūkstantmetį prieš Kr. gyvenvietės jau bus buvusios tarp Juodosios bei Baltijos ir Šiaurės jūrų. Likusiuose Europos plotuose gyveno neindoeuropiečiai. Vieni in
ndoeuropiečiai atsikraustė į Skandinaviją ir Jutlandijos pusiasalius, kiti įsikūrė Rytų ir Centrinėje Europoje. Dar kita indoeuropiečių dalis – arijai (indų ir iranėnų protėviai) – nusikraustė į Vidurinę Aziją, o iš čia pasuko į Indiją ir Iraną; hetitai iš protėvynės atėjo į Mažąją Aziją, o tocharai pasiekė net Sinczianą (Vakarų Kinijoje). Įsikūrę naujose vietose, kai kur indoeuropiečiai asimiliavo čiabuvius

neindoeuropiečius, primesdami jiems savo kalbą, papročius ir gyvenimo būdą. Kitur indoeuropiečiai buvo asimiliuoti čiabuvių. Kadangi, išsikėlę iš savo senosios protėvynės, indoeuropiečiai daug kur maišėsi su neindoeuropiečiais, tai įvairaus plauko rasistų kalbos apie gryną indoeuropiečių arba arijų rasę neturi jokio pagrindo. Indoeuropiečių išsisklaidymas ir kontaktai su kitomis tautomis pagreitino prokalbės skilimą, o vėliau ir atskirų indoeuropiečių kalbų susidarymą. Prokalbės skilimas tarmėmis ir atskirų kalbų formavimasis buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Iš tarmių formavosi atskiros prokalbės, o iš jų – atskiros indoeuropiečių kalbos. Taip, pavyzdžiui, iš baltų prokalbės išsirutuliojo prūsų, lietuvių ir latvių kalbos, iš germanų prokalbės – vokiečių, anglų, olandų, švedų, norvegų, danų ir kitos germaniškosios kalbos, iš slavų prokalbės – rusų, lenkų, čekų, slovakų, serbų – chorvatų, bulgarų bei kitos slavų kalbos.

LIETUVIŲ KALBOS KILMĖ

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Le

enkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

LIETUVIŲ KALBOS SENOVIŠKUMAS IR GIMINYSTĖ

Dėl panašios politinės padėties ir panašios XX amžiaus istorijos trys valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – svetimšaliams dažnai atrodo kaip sesės trynės ir visos vadinamos Baltų šalimis. Tačiau lingvistai linksta pabrėžti, kad tai nėra tikslu. Terminą baltai sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Nesselmannas dar XIX amžiaus viduryje ir juo pavadino vieną indoeuropiečių kalbų, vartojamų rytiniame Baltijos jūros krante, šaką. Buvo germanų, romanų, slavų, atsirado ir baltų kalbų grupė. Visą XX amžių lingvistikoje šis terminas ir tetaikytas giminiškoms baltų kalboms pavadinti: gyvosioms lietuvių ir latvių bei mirusioms prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių, jotvingių, galindų. Tačiau estų kalba visai kitokia, ir ne tik nepriklauso baltų šakai, bet apskritai yra ne indoeuropiečių, o suomių-ugrų šeimos kalba. Todėl girdint terminą baltai nereikia pamiršti, kad tiek lingvisto, tiek lietuvio lūpos Estijos gali nepavadinti baltų šalimi.

Kadangi lietuviai sudaro apie 80% Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių ją laiko savo gimtąja kalba. Be Lietuvos, lietuvių kalbą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat įvairių šalių emigrantai. Didžiausios lietuvių kolonijos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba. Ir šiandien neretas lietuvis suvokia savo tautybę gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuotis prancūzų lingvisto Antoine Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmoninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.

Svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gramatika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam dabartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad lietuvių kalba labai sunki. Pavyzdžiui, jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir daugiskaitos linksniais, kuriems lankstyti reikia daug pastangų. Anglakalbiam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra lengvai suvokiama. Neretas nusivilia, sužinojęs apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris ir patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.

Kitokia socialinė lietuvių kalbos istorija. Jos duomenys rodo, kad Viduramžių Lietuvos valdovai ir didikai šnekėjo lietuviškai, tačiau kad Renesanso metu savo kalbą jie pakeitė lenkų kalba. Pagrindinė kultūros kalba Lietuvoje pamažu tapo lenkų kalba. Ir dėl to kartais lietuviai labiau linksta didžiuotis savo senaisiais valdovais, kalbėjusiais lietuviškai, bet atsainiai žiūrėti į tuos lietuvius, kurie įvairiais amžiais tos kalbos nemokėjo. Europos kalbų istorijas skiriant į dominuojančių ir dominuojamų kalbų, lietuvių skirtina prie antrųjų. Dominuojančios kalbos tarmę bendrinėms kalboms formuoti paprastai buvo pasirinkusios ne vėliau kaip Renesanso laikotarpiu (anglų, prancūzų, italų, portugalų), o dominuojamos – dėl nepakankamų kultūrinių jėgų dažnai turėjo laukti tautų pavasario XIX amžiuje (bulgarų, kroatų, lietuvių, slovakų). Tad tarminis pagrindas bendrinei lietuvių kalbai Lietuvoje pasirinktas gana vėlai, antrojoje XIX amžiaus pusėje, tik nuo tada ir galima sakyti atsiradus bendrinę lietuvių kalbą.

LIETUVIŲ KALBOS ĮTAKA KITŲ KALBŲ TYRINĖJIMAMS

Moksliškai lietuvių kalbą tirti iš esmės pradėta nuo XIX a. vidurio. Iki tol tebuvo tenkinamasi vien svarbiausių lietuvių kalbos duomenų kaupimu, bandoma aprašyti jos gramatinę struktūrą, suregistruoti raštuose dažniausiai vartojamus žodžius. Rimčiau tuomet kalba dar nebuvo tiriama.

XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas.

Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas, danas Rasmus Raskas ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Buvo atrasti būdai, kaip, lyginant įvairių giminiškų kalbų garsus ir formas, galima atstatyti tuos pirmykščius garsus ir formas, iš kurių dabartiniai yra išsirutulioję. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbės rekonstravimui bei jos palaikų dabartinėje kalboje surankiojimui.

Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi.

LIETUVIŲ KALBOS DĖSTYMAS PASAULIO UNIVERSITETUOSE

LIETUVIŲ KALBA ATEINA Į RUSIJOS UNIVERSITETUS

Spėjama, jog devynioliktojo amžiaus devintajame dešimtmetyje, gal 1886 metais, o gal ir anksčiau, vienoje iš senojo Maskvos universiteto auditorijų Filipas Fortunovas pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą. Iš jo auditorijų išėjo gražus būrys ne tik rusų, bet ir lenkų, čekų, švedų, olandų, vokiečių, serbų, prancūzų kalbininkų. Beveik visi jie išklausė ir labai turiningą lietuvių kalbos kursą, kuris paprastai trukdavo dvejus metus. Klausytojai gerai susipažindavo, kiek tais laikais buvo įmanoma, su lietuvių kalbos tarmėmis, lietuvių kalbos istorija. Per pratybas nagrinėdavo įvairių lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų tekstus. Su ypač dideliu susidomėjimu kiekvieno Fortunovo žodžio klausė būsimasis lietuvių literatūrinės kalbos normintojas Jonas Jablonskis.

Tikriausiai pats žymiausias Rusijos filologinio gyvenimo įvykis būdavo Lomonosovo vardo premijos skyrimas. Rusijos Mokslų akademija paprastai šia premija apdovanodavo mokslininką, kurio darbai būdavę pastarųjų metų dėmesio centre. 1895 metų premijos įteikimas įėjo ir į lituanistikos istoriją. Mat tais metais įžymiojo rusų mokslininko vardo premiją gavo tuometinis Varšuvos universiteto profesorius Grigorijus Uljanovas už stambų veikalą ,,Lietuvių – slavų kalbos veiksmažodžių kamienų reikšmė‘‘. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, galima sakyti, buvo pagrindinė Uljanovo specialybė. Šia tema jis parašė magistro disertaciją, o minėtas premijuotas veikalas Maskvos universitete buvo apgintas kaip daktaro disertacija.

Kaip Uljanovo, taip ir kito garsaus Fortunovo mokinio Viktoro Požezinskio vardas susijęs su Maskvos ir Varšuvos universitetais. Gerai susipažinęs su lietuvių kalbos tarmėmis ir senaisiais raštais, Požezinskis pradeda gilintis į lietuvių ir kitų baltų kalbų veiksmažodžio struktūrą. Šiais klausimais paskelbia dvi knygas, kurių vieną pristato Maskvos universitete kaip daktaro disertaciją. Požezinskio paskaitų klausydavosi įvairių specialybių lietuviai studentai. Jam pirmininkaujant,

Maskvos universiteto studentų draugijose lituanistinėmis temomis buvo skaitomi referatai.

Lietuvių kalbą svetur dėstė ir Boduenas de Kurtenė Kazanėje. Iš anų laikų išlikusiame universiteto mokslinės tarybos protokole rašoma, kad slavų literatūros magistro laipsniui įgyti buvo reikalaujama išlaikyti kalbotyros egzaminą, kurio metu ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į sanskrito, lietuvių ir slavų kalbų lyginamąją gramatiką. Nors lietuviams tuo laiku buvo uždrausta spauda, jis pamėgino išspausdinti keturias dainas universiteto ,,Mokslo darbuose‘‘. Išspausdino lietuviškai lotyniškomis raidėmis. Eksperimentas pavyko gerai ir universiteto mokslinė taryba Bodueno de Kurtenė iniciatyva priimė nutarimą leisti lietuviškas dainas, surinktas Jono Juškos. Tuo pat metu kitą Juškos dainų rinkinį pradėjo leisti Peterburgo Mokslų akademija. Sunkiomis carinės priespaudos sąlygomis Juškos rinkinių pasirodymas buvo milžiniškas lietuvių kultūros laimėjimas, už kurį turime dėkoti pažangiesiems rusų mokslininkams, pirmiausia, žinoma, Boduenui de Kurtenė. Latvių kalbininkas profesorius Janis Loja savo ,,Kalbotyros istorijoje‘‘ rašo: ,,Boduenas de Kurtenė vienas pirmųjų Rusijoje pradėjo moksliškai tyrinėti lietuvių kalbą ir mokyti jos universitetuose.“

LIETUVIŲ KALBA SUSIDOMI LENKŲ MOKSLININKAI

Didis mokslininkas Janas Rozvadovskis daug nusipelnė lietuvių kalbai. Be įvairių straipsnių, tyrinėjimų, išleisto lietuvių kalbos paplitimo žemėlapio, Rozvadovskis dar ir dėstė lietuvių kalbą Krokuvos universitete. 1904 metais Krokuvoje lietuviai įkūrė ,,Rūtos‘‘ draugiją, kurios aktyviausiu nariu tapo profesorius Rozvadovskis, vėliau išrinktas šios draugijos pirmininku.

Bodueno de Kurtenė mokinys Borisas Larinas, baigęs Kijevo universitetą, atvyko į Peterburgą rengtis profesūrai. Be Bodueno de Kurtenė, lituanistikos dalykus universitete dėstė Eduardas Volteris, o Kazimieras Būga Bodueno de Kurtenė katedroje ruošėsi profesūrai. Taigi Larinas iš karto pateko į gana stiprią lituanistų draugiją. Dvi vasaras praleidęs Lietuvoje, vėliau Leningrade paskelbė kelionių po Lietuvą surinktus tekstus. Užrašė daug lietuvių liaudies dainų, išgirstų iš jaunų mergyčių. Po karo Larinas atsiduria pačiame lituanistinės veiklos sūkuryje. Jis išrenkamas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiku. Rašo apie lietuvių kalbos ryšius su kaimyninėmis kalbomis, tyrinėja atskirų žodžių kilmę, aktyviai prisideda prie pagrindinių pokario meto lituanistinių darbų. Su ypač didele energija Larinas ruošia naujus respublikos mokslininkų kadrus.

F. Fortunovas turėjo karštą savo idėjų šalininką ir populiarintoją Michailą Petersoną. Pačias pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą ir jos reikšmę lyginamajai kalbotyrai iš Petersono išgirdo daugelis žymiausių mūsų dienų jaunesniosios kartos tarybinių kalbininkų, Maskvos universiteto auklėtinių. Pasikvietęs savo mokinius į namus, jis vaišindavo lietuvišku medumi, pasakodavo apie šio krašto žmones, jų papročius. Petersonas Maskvos universiteto darbuose išspausdino straipsnį apie pirmojo lietuvių kalbos paminklo – Mažvydo katekizmo kalbą, viename pedagoginiame žurnale – straipsnį apie rusų kalbos mokslą lietuviams. Tačiau svarbiausią vietą Petersono lituanistiniame palikime užima 1955 metais TSRS Mokslų Akademijos išleista ,,Lietuvių kalbos apybraiža‘‘. Tai lietuvių kalbos vadovėlis studentams lingvistams.

Gerai mokančių lietuvių kalbą mokslininkų šiandien rasime TSRS Mokslų Akademijos kalbotyros, Rusų kalbos institutuose, tačiau ypač stiprios lituanistų jėgos susikoncentravusios Slavistikos ir balkanistikos institute. Šis institutas išleidžia nemaža leidinių, kurie ištisai skiriami baltų kalbų mokslui, ir turbūt nėra buvę dar nė vieno tokio leidinio, kuriame nebūtų Vladimiro Toporovo straipsnio. Daugiausiai pastangų šis Maskvos kalbininkas paaukojo mirusiai prūsų kalbai sukurti paminklą, o jo sesuo – Irina Toporova – lietuvių kalbos pramokusi ekspedicijoje, labai sėkmingai ją dėstė Maskvos universitete.

Naudota literatūra:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kalbų_šeimos

http://ualgiman.dtiltas.lt/

http://www.vikingas.btinternet.co.uk/istorija/indoeurop/

Algirdas Sabaliauskas ,,Žodžiai atgyja‘‘ (1980m. Vilnius)

B. Dobrovolskis, V. Kavaliauskas, R. Koženiauskienė, Z. Zinkevičius
,, Lietuvių kalba‘‘. Vadovėlis X klasei. (2000m. Kaunas)

Leave a Comment