Antika

Turinys

Įvadas 3

Graikų visuomenė 3
Graikų mitologija 4
Graikų filosofija 5
Senovės Graikijos menas 6
Antikinis teatras 6
Graikų literatūros apibūdinimas 8
Homeras ,,Odisėja” 9
Sofoklis ,,Antigonė” 10
Romos visuomenė 10
Senovės Romos menas 11
Romėnų literatūra 12
Išvados 12Įvadas
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena ciivilizacija, vadinama helenistine.

Savarankiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI – IV a. pr. Kr.). remiantis naujausia istorine literatūra išskiriami šie graikiškojo helenistinės civilizacijos laikotarpio periodai:
1. Homero (Tamsiųjų amžių) – XI – VIII a. pr. Kr.
2. Archajinė, arba senoji epocha – VIII – VI a. Pr. Kr.
3. Klasikinė, arba klestėjimo epocha – V – IV a. pr. Kr.
4. Helenistinė, arba vėlyvoji epocha – IV – II a. pr. Kr.

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija (Veršiukų šalis). II a. pr. Kr. Italijoje įsivyrauja stipri valstybė – Romos respublika. Vėėliau, I a. pr. Kr. – II a., Roma pajungė Šiaurės Afriką, didelę dalį Europos, Vakarų Azijos šalis ir sukūrė didelę valstybę. Ji gyvavo apie 500 metų. Graikų visuomenė
Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr

r. Graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena.

Graikų gyvenimas ilgai išlaikė agrarinį pobūdį.

Graikijos žemės ūkyje buvo dirbtinio drėkinimo sistema. Senovės graikai labai vertino vandenį: atsisveikindami jie linkėdavo vienas kitam ,,gero kelio ir šviežio vandens”.

Žemės ūkio padargų naudota nedaug. Svarbiausi buvo arklas, kauptukas ir pjautuvas. Žemę ardavo jaučiais ir mulais.

Archajiniu ir klasikiniu laikotarpiu gyvulininkystė dar nebuvo atsiskyrusi nuo žemdirbystės. Piemenys gyveno skurdžiai, tačiau ramiai ir palyginti lengvai ( klasikinio laikotarpio literatūroje gausu piemenų gyvenimo vaizdų, o helenizmo laikotarpiu susiformavo vadinamoji bukolinė poezija).

Graikijoje plėtojosi ir amatai. Geriausiai žinomi puodžių dirbiniai. Graikų keramika turėjo pasaulinę paklausą, tai patvirtina ir archeologiniai radiniai.

Plačiai buvo paaplitęs ir audimas. Verpta ir austa daugiausia namuose, tekstilė naudota savo poreikiams tenkinti. Laikui bėgant vis daugiau prekių buvo gaminama rinkai.

Didžiausią reikšmę turėjo metalo apdirbimas. Metalinių gaminių reikėjo buityje; iš metalo buvo gaminami ginklai, liejamos metalinės statulos ir t.t.

Ir vyrai ir moterys avėdavo sandalus, o namuose visi vaikščiodavo basi.

Miestiečiai galvos nepridengdavo. Kepures dėvėdavo tik svetimšaliai. Amatininkai užsidėdavo nedidelę odinę smailią kepurėlę, vadinamąjį pilą. Piemenys, raiteliai žvejai galvas dengdavo plačiakraštėmis skrybėlėmis – petasais.

Pilnamečius jaunuolius įrašydavo į pilnamečių sąrašą, jie tapdavo ef
fbais ir 2 metus eidavo karo tarnybą. Po to jaunuoliai galėdavo vesti. Vyrai vesdavo palyginti vėlai, o merginos, 15-17 metų. Be to, tik vyrai turėdavo teisę rinktis gyvenimo draugę. Susituokiant reikėdavo sudaryti vedybų sutartį. Be tokios sutarties gimusį vaiką laikydavo pavainikiu. Graikų šeimose tėvo žodis dažnai nulemdavo naujagimio likimą: jaunėlius papraščiausiai išmesdavo. Kad vyresniems vaikams liktų daugiau turto. Ant moterų pečių guldavo visi namų darbai.

Graikų mitai, mitologija

Graikų mitai – tai istorinės legendos apie dievus, pusdievius, dievaites, padavimai apie didvyrius. Ši kūryba atskleidžia didžiąją antikos istoriją, žmonių mąstymo ir pasaulėžiūros vystymąsi. Graikų mitai iš pradžių buvo kuriami išgalvotų istorijų pagrindu. Laikui bėgant, liaudis suprato, kad mitais, pasakojamais iš lūpų į lūpas, galima perduoti labai svarbios reikšmės informaciją – tautos ir jos kultūros istoriją. Taip garsieji mitai išliko iki šių dienų. Jie džiugina šiandieninį skaitytoją savo turiningumu, menine kalba.

Matriarchato laikotarpio graikų mitams būdingas tikėjimas, kad žemė pagimdžiusi įvairias stichiškos, nenatūralios gyvulių, iš dalies žmonių formos pabaisas.
Pasaulio atsiradimas vaizduojamas tokia tvarka: beribis Chaosas → Žemė – Gaja → Tartaras – bedugnė → Meilė – Erotas → Tamsa – Ereba → Naktis – Niuktis → Šviesa – Eteris → Diena – Hemera → Dangus – Uranas → Kalnai – Jūra. Vėliau gimė dievai, karaliavę Olimpe (šventasis dievų kalnas).

Pirmykštės bendruomenės mitiniuose vaizdiniuose yra totemizmo (tikima įvairiais stabais, t.y. skulptūrėlėmis), animizmo liekanų (dievas Dzeusas įsivaizduotas kaip er

relis, žaibas; deivė Atėnė – kaip pelėda, gyvatė).

Mitologija suklestėjo II-ojo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tada galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas, ir daugelis jų pakluso Dzeuso, žmonių ir dievų tėvo, valdžiai.

Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – karo, meno, amatų deivė, miestų, šalių globėja; Artemidė – medžioklės; Afroditė – meilės ir grožio deivė; Hermis – prekybos dievas, dievų pasiuntinys. Vėliau pasakojimus apie pabaisas pakeitė mitai api.e herojus – Heraklį, Tesėją. Tie herojai kovėsi su pabaisomis ir jas naikino.

Tarp mitologinių personažų žymią vietą užėmė kultūriniai herojai (dievai, titanai, pusdieviai). Pavyzdžiui, su Atėne siejamas alyvmedžio, su Dionisu – vynininkystės atsiradimas; Prometėjas davęs žmonėms žinių, išmokęs amatų, skaičiavimo, rašto. Kultūriniams herojams artimi pusiau legendiniai, pusiau istoriniai įstatymų leidėjai, miestų kūrėjai (Kadmas, Tėbų įkūrėjas; Likurgas, Spartos įstatymų leidėjas), didieji menininkai, išradėjai, poetai – skulptorius Pigmalionas, išradėjas Dedalas, dainininkai – Orfėjas, Arionas.

Visai graikų mitologijai būdingas įvaizdžių meniškumas, jų turiniui – ryškus antropomorfizmas (dievams priskiriami žmonių bruožai). Šie mitai teikė įvaizdžius antikos menui. Menas jų personažus taurino, aukštino. Jų grožį ir gyvenimiškumą lėmė ne fantazija, bet dideli graikų liaudies gabumai mene.

Dievai mituose vaizduojami, kaip nemirtingieji, valdantys pasaulį savo antgamtinių sugebėjimų dėka (pvz., nutrenkimas griaustiniu, miestų užtvindymas jūra). Savo galias dievai dažniausiai naudoja tiktai esant reikalui, pvz., kai jiems kelią pastoja kitos dievybės, žmonės ne
esilaiko savo įsipareigojimų ir pan. Mūsų dienomis atsilyginimas už skriaudas taip pat yra, tik kitais būdais.

Dzeusas, vyriausiasis Dievas, yra pats viršiausias, galintis nulemti kitų Olimpe gyvenančių dievų likimą. Griausmavaldžio rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis. Jo, kaip dievo dalia, yra, Olimpe gyvenančių ir žmonių likimą žemėje lemiančių, nenumaldomų likimo deivių – moirų, rankose.

Dievai mituose susiduria su daugybe iššūkių – nesibaigiančios alinančios kovos dėl valdžios su kitais dievais (pvz., Atėnė ir Afroditė). Žinoma, dažniausiai nugali ir laimi stipriausi. Taip pat yra ir
čia, žemėje. Tik kad kovos būdai šiek tiek kitokie.

Heraklis, Dzeuso sūnus, vienas žymiausių Antikos legendinių herojų, pasirinkęs ypatingai sunkų
gyvenimo kelią – vykdyti dievų paliepimus ir jiems sąžiningai tarnauti iki gyvenimo galo, kovoja su
įvairiausiomis blogybėmis ir priešais. Taip jis siekia gėrio kitų labui. Šis veikėjas mituose vaizduojamas kaip taurus, galingas, bebaimis ir pasišventęs pasaulio taikai didvyris. Jis keliauja po pasaulį, susiduria su baisiausiais gyviais.

Štai, Sizifas, Korinto karalius, „sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas“, nes vartoja nektarą, kad nesentų. Plepumas ir pasipūtimas, apkalbos ir svarbių paslapčių išdavystės, užrūstina kitus dievus, ir Sizifą jie pasmerkia myriop. Bet senasis Sizifas – didis klastūnas, sugeba savo apgaule ištrūkti atgal į žemę iš juodosios Hado karalystės. Visi žmonės žemėje tuo laiku mirties nepatyrė. Viešpatavo juokas, sveikata ir laimė. Vėliau, Dzeusas sužinojo didžią apgavystę – siaubas apėmė žemę, „mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną“. Ir iki šiol Sizifas „požemiuos trilinkas susilenkęs stumia milžinišką uolos gabalą.į aukštą kalną“. Jam šitaip verta kamuotis per amžius, nes akmuo išsprūdinėja. Šis pavyzdys vaizduoja antikos dievų galingumą, aršią kovą su tais, kurie nepaklūsta jų valiai. Graikų filosofija
Sunku užginčyti teiginį, kad Europoje filosofija užgimė Graikijoje maždaug 6a.pr.m.e. su Taliu. Senovės filosofiją įprasta skaidyti į tris etapus:
· iki Sokrato, nuo Talio iki Sokrato;
· klasikinis, nuo Sokrato iki Platono ir Aristotelio;
· helenistinis, iki Viduramžių filosofijos.

Graikų filosofija – svarbus tuometinio dvasinio gyvenimo veiksnys. Ji sudarė ne tik Europos filosofijos pradinį tarpsnį, bet ir apsprendė visą tolesnę europiečių mąstysenos raidą. Ši filosofija atstovauja savarankiškam mąstymo tipui ir išlieka aktuali iki šių dienų.
Pirmos filosofinės sistemos išaugo iš mitų, kuriuose graikai savo kultūros aušroje mėgino sudaryti bendrą pasaulio vaizdą ir išsiaiškinti jo kilmę. Šiuose mituose jie suvokė, kad visiems daiktams bei reiškiniams būdingas bevaizdis, neapibrėžtas ir kintamas chaosas, iš kurio gelmių gimsta viskas, kas yra įvairovė. Bet jei mitas aiškino pasaulio kilmę besikaitaliojančiais gimdymo aktais, tai pirmieji gamtos filosofai stengėsi atspėti, koks yra tas pradas, kuris lemia daiktų sąryšį.

Platono (428-427 m. pr. Kr.) idėjos buvo neatskiriama antikos pasaulėžiūros dalis, kaip evoliucijos ar pažangos idėjos mūsų laikais. Mąstytojo filosofinėje sistemoje žmogus yra fizinio pasaulio dalis, kadangi jis turi kūną, per kurį įgyja juslinę patirtį. Tačiau žmogus turi ir nematerialinį protą, gebantį pažinti regimąjį pasaulį pranokstančias amžinąsias tiesas. Žmogus turi ir vairuojančiąją galią – sielą. Ją Platonas įsivaizduoja kaip važnyčiotoją, kuris valdo ir pats yra valdomas poros žirgų – proto ir kūno.

Protas ragina sielą keliauti į dangiškųjų idėjų sritį ir šias idėjas suvokti; kūnas trokšta pasilikti tarp žemiškųjų dalykų ir klausyti pojūčių.

Žmogaus siela yra blaškoma šių dviejų prieštaringų jėgų. Ji norėtų būti vairininku, tačiau neleidžia kūnas – jos kalėjimas. Todėl, sako Platonas, žmonės nėra iš tikrųjų laisvi, jeigu jų gyvenimo tikslas – patenkinti kūno troškimus. Tačiau mūsų siela gali nusimesti šią naštą ir vadovauti mūsų gyvenimui, valdydama tiek kūno būsenas, tiek intelektualines pastangas. Bet tik užbaigusi egzistenciją kūne, siela pakyla aukštyn į amžinąjį idėjų pasaulį.

Siela ir kūnas Platonui skiriasi kaip dangus ir žemė. Siela yra nemirtinga, ji kūne gyvena tik
laikinai.

Platonas padarė tokias išvadas: regimasis pasaulis – pojūčių pasaulis, nuomonių sritis; realusis pasaulis – pasaulis, kuris plyti už pojūčių, tikrojo pažinimo sritis.

Aristotelio sielos koncepcija visiškai skirtinga negu Platono. Jis palaiko vyraujantį graikų mąstytojų įsitikinimą, kad siela yra gyvybės šaltinis; tirdami sielą, mes pažįstame skirtingas gyvybės formas. Sielos sąvoka apima visa, kas šiame pasaulyje yra gyva. Visai nebūtina, kad siela gyventų atsiskyrusi nuo kūno ar būtų amžina. Priešingai, siela suteikia kūnui gyvastį. Siela – tai ne tas pat, kaip protas. Aristotelis žmogų laiko aukščiausiąja kūrinijos pakopa. Senovės Graikijos Menas
Senovės graikų meno istorijoje išskiriamos trys epochos:
1. Archajinė, arba senoji epocha – VIII – VI a. Pr. Kr.
2. Klasikinė, arba klestėjimo epocha – V – IV a. pr. Kr.
3. Helenistinė, arba vėlyvoji epocha – IV – II a. pr. Kr.

Graikų kultūra paplito toli už tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Siciliją ir kitas Viduržemio jūros salas, Šiaurės Afriką ir teritorijas, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų būta net Juodosios jūros pakrantėse. Antikinės Graikijos menų hierarchijoje, kaip ir Egipte, išskirtinį vaidmenį atliko architektūra ir skulptūra.

Didžiausias graikų statybos meno pasiekimas – šventyklos. Šventyklos buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nurodydavo šventyklos dyį, jos dalių santykius ir kolonų skaičių.

Priklausomai nuo kolonos tipo graikų architektūroje vyravo trys stiliai, vadinamieji architektūriniai orderiai:

1. Dorėninis – seniausias orderis, susiformavęs archajinėje epochoje. Pavadinimas kilęs nuo dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Šventyklos, pastatytos su šiomis kolonomis, dažniausiai skirtos dievams vyrams ( deivei Atėnei – išimtis).

2. Jonėninis – orderis atsirado ponijos krašte, Mažojoje Azijoje. Iš čia jis pateko į Graikiją. Šventyklos su jonėninėmis kolonomis skirtos deivėms moterims.

3. Korintinis – orderis susiformavo vėliausiai, helenizmo epochoje. Pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto. Šventyklos su korintinėmis kolonomis statytos ir deivėms moterims, ir ,,švelnesniems” dievams vyrams (pvz., Apolonui).

Pats didžiausias graikų klasikinės epochos architektūros paminklas yra Akropolis, pastatytas 447 – 432 m. pr. Kr. Atėnuose. Akropolis – ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimai. Tai ir šventyklų kompleksas, ir visuomeninio gyvenimo centras.

Menų hierarchijoje iškyla skulptūra. Skulptūrinis, plastinis tikrovės suvokimas būdingas visoms graikų dailės sritims. Žmogus tampa grožio vertinimo išeities tašku ir pagrindiniu kriterijumi. Anot legendų, Atėnuose buvę daugiau statulų negu žmonių. Skulptūros paskirtis įvairialypė. Dievų ir mitinių herojų statulos buvo statomos šventyklose, kapinėse, skulptūromis pagerbdavo varžybų nugalėtojus. Statulos – tai aukos dievams, padėka už pergales, globą. Dekoratyviniais reljefais buvo puošiami šventyklų frontonai ir kitos architektūrinės detalės.

Archajinėje Graikijoje populiarios tapo nuogų jaunuolių statulos, vadinamos kuros, vaizdavusios tiek dievus, tiek žmones. Paplitusios ir koros – ilgais drapiruotais rūbais apvilktų merginų statulos. Skulptūros buvo kalamos iš akmens, skobiamos iš medžio, lipdomos iš molio ir dažomos. VI a. pr. Kr. Antroje pusėje atsirado ir bronzinės skulptūros.

Žymiausi skulptoriai : Fidijas, Polikletas, Mironas, Praksitelis, Skopas, Lisipas, Agensandras.

VI a. pr. Kr. ypač suklestėjo juodafigūrė keramika – vadinamasis juodasis vazų stilius, pakeitęs vyravusį kiliminį stilių, kuriame ornamentai ir figūros dėstomos horizontaliomis juostomis.
Joudafigūrės keramikos piešinys – siluetinis.

Maždaug 530 m. pr. Kr. Atėnų meistrai sukūrė raudonfigūrę vazų dekoravimo techniką. Išdegtos vazos paviršiuje jie apibrėždavo piešinio kontūrus, likusį plotą nudažydavo juodu laku. Antikinis teatras
Dramos žodis yra graikų kalbos; reiškia veiksmą. Ten, kur įvykiai ne pasakojami, o vaidinami, ten reikia ieškoti ir dramos pradžios.

Graikų drama, kaip ir daugelio kitų tautų, yra išsirutuliojusi iš religinių apeigų. Jos būdavo keliamos vyno dievui Dionisui pagerbti. Tai dievas, kurį mitai rodo didžius sielvartus kenčiantį ar pašėlusiai linksminantis. Jo garbei keliamos šventės buvo vadinamos dionisijomis. Dionisijos būdavo rengiamos tik du kartus per metus: pavasario pradžioje (kovo — balandžio mėn.) – vadinamos didžiosios dionisijos; ir – žiemos pabaigoje (sausio – vasario mėn.) – lenajos arba vynuogių spaudimo šventė.

Dionisijose ar lenajose graikai garbino savo dievą himnais, vadinamais ditirambais. Vienas asmuo korifėjus pasakodavo apie dievo Dioniso kovas, nelaimes arba apie juokingus jo gyvenimo nuotykius, o choras himnais reiškė savo sielvartą ar džiūgavimą dėl Dioniso nelaimių ar pasisekimų. Choro dalyviai, vaizduodami dievo palydovus satyrus, būdavo apsitaisę ožių kailiais. Graikiškai ožys vadinamas tragos; iš čia kilęs tragedijos pavadinimas: tragos ode = ožys giesmė. Tragedija vaizduodavo rimtuosius dievo gyvenimo nuotykius, o iš pasakojimų apie juokinguosius išaugo komedija.

Dioniso šventės buvo viešas kulto dalykas, palaikomas valstybės lygiai, kaip Olimpijoje, Delfuose ir kitur buvo rengiamos kitų dievų garbei muzikos rungtynės. Tačiau vaidinimuose netruko pasireikšti ir tautinis bei politinis gyvenimas. Korifėjus ir choras nepasitenkindavo vienais Dioniso nuotykiais; imdavo pasakoti apie mitų herojus, o paskui ir savo amžiaus įvykius. Kovos su persais dėl nepriklausomybės ypač sukėlė tautinį entuziazmą. Pergalei ir jos herojams paminėti dėkingi atėniečiai pastatė paminklą, rengė šventes su vaidinimais, į kuriuos suplaukdavo iš viso krašto. Tokiu būdu šalia religinių vaidinimų išlikusi tautinė tragedija kėlė graikų patriotizmą ir jungė visus kovai dėl laisvo gyvenimo.

Teatro klestėjimo periodas. Religiniai ir tautiniai vaidinimai iš pradžių buvo artimai susiję su chorine lyrika; tai buvo tik epiškas korifėjaus pasakojimas ir lyriškas choro jausmų reiškimas. Pirmasis tuos vaidinimus sudramina atėnietis Tespis (VI a), įvesdamas dialogą tarp choro ir korifėjaus. 536 – 534 metai, kada Tespis sukūrė tokį vaidinimą Atėnuose, laikomi tragedijos gimimo metais. Bet graikų tragedijos klestėjimo periodas Atėnuose yra V – IV a. Drama ryškiausiai parodo, kokius tarpus išgyveno graikų dvasia ir kaip ji keitėsi.

Religinį ir patriotinį teatrą rėmė valstybė, rengdama kasmet viešus vaidinimus. Kad paskatintų poetus, darydavo dramos konkursus. Juos, o drauge ir visą dionisijų šventę tvarkydavo valstybės atstovas archontas. Jis leisdavo rungtis per vieną šventę trims poetams. Kiekvienas jų turėdavo parašyti po tris tragedijas ir po vieną komediją arba satyrinę dramą. Trys tragedijos vaizdavo tris tos pačios legendos ar pasakojimo epizodus ir buvo vadinami trilogija, o kartu su komedija – tetralogija.

Archontas tada parinkdavo turtingą pilietį ir paskirdavo jam garbingą pareigą – savo lėšomis sudaryti chorą. Paskirtasis (vadinamas choregas) surinkdavo iš savo gyvenamosios srities choristus, fleitininkus ar citrininkus. Juos išmokydavo pats tetralogijos autorius. Chore būdavo 12, vėliau – 15 žmonių, o komedijos choruose – 24. Iš pradžių vaidindavo pats poetas, o nuo Sofoklio, buvo renkamas vaidintojas turintis silpną balsą. Pradžioje vaidintojų buvo vienas, Aischilas įvedė antrą, Sofoklis – trečią. Visus vaidmenis vaidindavo vyrai. Artistai buvo labai gerbiami, kaip ir kokie dvasininkai, nes teatras buvo pusiau religinė, pusiau tautinė įstaiga. Karo metu jie būdavo kai kur
siuntinėjami pasiuntiniais, kaip neliečiami asmenys.

Teatro pastatai iš pradžių buvo mediniai, paskui imta statyti akmeninius. Atėnų teatras įrengtas prie Akropolio, kalno papėdėje, atviroje vietoje. Teatrą sudarė trys dalys: amfiteatras, orchestra, scena. Amfiteatras skirtas žiūrovams, įrengtas po plynu dangumi; sėdynės. iškaltos uoloje; toje pačioje sėdynėje vieni sėdi, kiti pasideda kojas.

Užpakalinės eilės aukščiau negu priekinės, todėl žiūrovai viską matė labai gerai. Atėnų amfiteatre galėjo tilpti apie 30 000 žmonių. Orchestra buvo tarp scenos ir žiūrovų. Jos viduryje – Dioniso
aukuras; čia sustodavo choras. Keliais laiptais aukščiau – scena. Vaidintojai išeidavo į priekį. Užpakalinėje scenoje buvo trejos durys. Vidurinės durys ėjo į karaliaus rūmus; šalutinės – į moterų, svečių ar kitas menes. Tam tikrą reikšme turėjo ir angos į orchestrą. Jei kas įeidavo pro kairiąją (iš publikos žiūrint) angą – reikšdavo, kad ateivis yra iš miesto, iš uosto, iš arti, nes iš tos pusės buvo Atėnų miestas ir uostas. Pro dešiniąją pusę įeidavo žmonės iš toli: iš Atikos, svetimieji.

Vaizduodami dievų ar herojų gyvenimą, graikai parodydavo juos didesnius už žmones. Tam tikslui apsiaudavo aukštais batais, vadinamomis koturnomis; tam tikros pirštinės pailgindavo rankas; ant veido dėdavo kaukę, čia tragišką, čia komišką, kurios papuošalai padidindavo ir vaidintojo ūgį. Tokiame teatre mimika neturėjo jokios reikšmės: iš toli negalėjo jų pastebėti. Tik kaukių spalva ar forma pabrėždavo kai kuriuos vaizduojamo asmens charakterio bruožus: tamsi kaukė – vyras, balta – moteris, geltona – paliegėlis, ruda – gudruolis; daug raukšlių kaktoje – pagyvenęs žmogus, mažai – rimtas, lygi kakta – linksmai nusiteikęs; seniai turėdavo žilus plaukus; sveikas, kenčiąs, nelaimingas žmogus pažymimas tamsia plaukų spalva; trumpai kirpti plaukai – nelaimingas, ilgi plaukai – karalius ar karys. Jų kostiumai būdavo nepaprastai puošnūs.

Naudodavo tam tikras mašinas dievams iš dangaus nuleisti, perkūnams ir žaibams sukelti ir kt.
Į teatrą rinkdavosi visi piliečiai, vyrai ir moterys; moterų neleisdavo tik į kai kurias komedijas. Vergai negalėdavo lankytis. Jie galėdavo ateiti tik patarnaudami savo ponams: atnešdavo valgyti, gerti.

Kol vaidinimai buvo tik religinė šventė, į teatrą leisdavo visus nemokamai. Vėliau buvo mokamas palyginti nedidelis mokestis. Periklas tą mokestį neturtingiesiems grąžindavo iš valstybės iždo.

Į teatrą graikas turėdavo išsirengti visai dienai su maistu ir gėrimu. Viena tragedija trukdavo 2,30 – 3 val.; taigi visa dienos telralogija – apie 11 val. Po vienuolika valandų tris dienas iš eilės.

Vadinamąją tragediją pradėdavo prologu, sudarytu iš monologo ar dialogo. Paskui įžengia pro šonines angas choras – tai parodos; kalbasi veikėjai; jų pasikalbėjimas vadinamas epeisodija; choras nutraukia jų pasikalbėjimą savo giesmėmis, vadinamomis stasimomis; po vaidinimo choras išeina – tai ekzodas. Veiksmais graikų tragedija nebuvo skirstoma. Mūsišką suskirstymą veiksmais atitiko jų epeisodijos. Scenoje rodydavo nuotykį, kuris trukdavo ne daugiau kaip 24 val., įvykdavo tik vienoje vietoje ir vykdavo apie kokį asmens atsitikimą. Dėl to yra garsūs graikų tragedijų vienumai: laiko, vietos ir veiksmo.

Publika su vaidintojais gyveno kartu: ji džiūgavo, plojo ar raudodavo. Bet kartais prapliupdavo šaukti ir švilpti, reikalaudami blogą vaidintoją net nubausti. Atėniečiai gerai nujautė grožį. Graikų literatūros apibūdinimas
Tėvynė – Balkanų pusiasalis. Įlankos ir kalnai suskaldė Graikiją ir jos gyventojus į 3 dalis: šiaurės, vidurio ir pietų. Šiaurė nuo vidurio atskirta kalnų, ir jų gyventojai susisiekdavo tik siaura juosta – Termopilų pakrante, o pietūs su vidurine Graikija – tik Korinto sąsmauka.

Graikai patys save vadino heleriais, o kraštą – Helada. Tik romėnai primetė jiems graikų vardą, kuriuo buvo vadinami Epiro gyventojai.

Helenai yra atskilę iš to paties indoeuropiečių kamieno, iš kurio yra kilę ir atklydę į Pabaltijį
lietuviai. Teritorijos suskaldyti, graikai gyveno atskiromis giminėmis, kiekvienas brangindamas savo laisvę, dėl jos vieni su kitais dažnai kovodami. Iš tų kovų labiausiai iškilo karingi dorėnai pietuose, švelnūs, jausmingi eoliečiai šiaurės rytuose ir fantazijos kupini jonėnai rytuose. Tik karai su persais subūrė kelias gimines bendram darbui. Tačiau pavojui praėjus, graikai vėl nemokėjo išlaikyti politinės nepriklausomybės ir pakliuvo į visišką romėnų valdžią. Valstybės išlaikymo idėja jiems mažiau rūpėjo. Juos siejo bendra kalba, religija ir menas.

Nors graikų kalba buvo suskilusi į tarmes (jonėnų, dorėnų, atikiečių, eoliečių), bet visi vienas kitą suprasdavo.

Kaip kalba, turininga buvo jų religija. Iš pradžių garbino įvairialypes gamtos galybes: saule, medžius., o vėliau ėmė garbinti būtybes, kurios valdo tuos gamtos reiškinius. Laki fantazija ir įgimtas grožio pajutimas leido savo dievus įsivaizduoti ne baidyklių, bet žmonių pavidalais, kuriuos parodė skulptūroje ir poezijoje.

Graikų, kaip ir kitų tautų, poezijos užuomazga glūdi religijos apeigose. Aukojant dievams, dainuodavo dainius – aoidas. Tokiu būdu kūrė dievų mitus.

Vėliau giesmę pakeitė rečitavimas, deklamavimas; dabar vietoj kanklių turi lazdą, papuoštą laurais ir nuo jos vardo epinių pasakojimų pasakotojas – rapsodas.

Tokiu būdu iš religinės poezijos išaugo tautinės graikų literatūros užuomazga. Ir nors politinės galybės graikai neišlaikė, bet laki fantazija ir stiprus protas nukariauja pasaulį visų sričių proto ir fantazijos kūryba: menu (poezija, skulptūra), filosofija, mokslu.

Graikų literatūros kryptys

Epas. Jonėnai, dorėnai, pradėję himnais ir mitais, sukuria herojines poemas: „Iliadą” ir „Odisėją”, vėliau Heziodas – didaktinę poemą. Epo amžius – X-VI pr. Kr.

Lyrika. Tuo pat metu, kaip epas, kyla ir lyrika, bet viršūnę pasiekia truputį vėliau -VII-VI a. Žymiausi atstovai – Archlochas, Tirtėjas, Simonidas, Sapfo, Pindaras.

Tragedija. V-IV a., kada intelektualinio gyvenimo centras tampa Atėnai. Atstovai – Aischilas, Sofoklis, Euripidas.

Komedija. Komedijos žanras tobulėja tuo pačiu periodu, kaip ir drama. Atstovai – Aristofanas ir vėliau Menanderis.

Literatūros mokslas. V-IV a. iškyla ir didieji mokslo atstovai: istorikai (Herodotas, Tukididas, Ksenofonas), retorikai (Livijus, Demostenas), filosofai (Platonas, Aristotelis). Šie filosofai kartu yra literatūros mokslo (poetikos) kūrėjai. Homeras ,,Odisėja”
Odisėja parašyta X-VIII a. Padavimai sako, kad „Odisėją” sudėjęs aklas dainius rapsodas Homeras. Senovėje tuo neabejojo, ir niekas nedrįso Homero neigti, bet vėliau jau patys graikai nežinojo, kur yra Homero tėvynė, ir net 7 miestai ėmė dėl jo ginčytis. Spėjama, kad jis gyveno XII-VII a. pr. Kr. Manoma, kad Homeras gimė Smirno mieste, Lidijos srityje, Mažojoje Azijoje.

Naujausiais laikais yra dvi nuomonės: vieni mano, kad poemą parašė vienas asmuo, kiti – kad ji yra liaudies kūrinys, tik vėliau nusiklausytas ir surašytas.

Nors trūksta įrodymų, kad Homeras buvo gyvas žmogus, kuris sukūrė šitą veikalą, mums vis dėlto nekliūva grožėtis puikiausia pasaulio poema, kuri išgyveno arti trijų tūkstančių metų ir nėra užmiršta milijonų veikalų tarpe.

,,Odisėjos” įvykiai. Šioje poemoje nėra taip lengva susekti vaizduojamo veiksmo eigą. Kiekvienas skaitytojas gali tikėtis, kad Odisėjo kelionės bus vaizduojamos nuosekliai, viena po kitos. Odisėjas namo keliavo 10 metų ir patyrė įvairių įvairiausių nuotykių. O iš tiesų pirmieji treji Odisėjo plaukimo metai vaizduojami ne pirmosiose, bet IX – XII poemos giesmėse. Ir šias giesmes
sudaro Odisėjo pasakojimas puotoje pas vieną karalių, kur jį netikėtai nubloškė audra. Čia mes sužinom, kad Odisėjas ne kartą buvo patekęs ir pas gerus žmones, ir pas plėšikus, ir į požeminę karalystę.

IX giesmės centre – garsusis epizodas apie vienaakį žmogėdrą (Kiklopą) Polifemą. Šis uždaro Odisėją ir jo draugus oloje, iš kurios jie vargais negalais pabėga: Odisėjas, nugirdęs Polifemą vynu, išduria jam vienintelę akį.

X giesmėje Odisėjas pakliūva pas burtininkę Kirkę, o ši pasiunčia jį į požeminę karalystę išklausyti pranašystės, kokia jam lemta ateitis. XI giesmėje vaizduojama toji požeminė karalystė. XII giesmėje po daugelio baisių nuotykių Odisėjas patenka į nimfos Kalipsės salą. Kalipsė čia jį prievarta išlaiko septynerius metus.

,,Odisėja” kaip tik ir prasideda epizodu, kai Odisėjas baigia buvoti pas Kalipsę. Čia pasakojama apie dievų nutarimą grąžinti Odisėją į tėvynę ir apie tai, kaip Odisėjo ieško jo sūnus Telemachas. Šis ieškojimas ir aprašomas pirmosiose keturiose poemos giesmėse. V – VII giesmėse vaizduojama, kaip Odisėjas, išplaukęs iš nimfos Kalipsės salos ir įveikęs baisią audrą, lankosi pas geraširdžių fajakų tautos karalių Alkinoją. Ten Odisėjas ir pasakoja IX – XII giesmėse vaizduojamus įvykius.

Nuo XIII giesmės ligi poemos pabaigos pateikiamas nuoseklus ir aiškus įvykių vaizdas. XXI – XXIV giesmėse visa Odisėjo kelionė baigiasi ir jis po 10 metų kelionės grįžta namo ir susitinka su 20 metų jo laukusia žmona. Sofoklis ,,Antigonė”
Sofoklis. Antrasis didis Graikijos poetas tragikas – Sofoklis – gimė apie 496 m. Prieš m. E. Kolone (netoli Atėnų). Sofoklis mirė 406 m.

,,Antigonė”. Tragedija pagrįsta Tebų ciklo mitologiniu siužetu. Ji neįėjo į trilogijos sudėtį, kaip kad Eschilo tragedijos, o yra visiškai užbaigtas kūrinys. ,,Antigonėje” Sofoklis parodo prieštaravimus tarp dieviškųjų įstatymų bei žmogaus savivalės ir aukščiau visko kelia nerašytus dieviškuosius įstatymus.

Tragedija ,,Antigonė” pavadinta pagrindinės veikėjos vardu. Politikas, karaliaus Edipo dukters Antigonės brolis, išdavė gimtuosius Tebus ir žuvo, kovodamas su savo tikru broliu Eteokliu., tėvynės gynėju. Karalius Kreontas uždraudė laidoti išdaviką ir įsakė atiduoti jo kūną sudraskyti paukščiams ir šunims. Nepaklausiusi įsakymo, Antigonė atliko religines laidojimo apeigas. Kreontas už tai įsako užmūryti Antigonę oloje. Antigonė, ištikima savo pareigai – šventųjų įstatymų vykdymui, nepakluso Kreontui. Ji ryžosi verčiau mirti, negu paklusti žiauriam karaliui, ir nusižudė. Antigonės mylimasis, Kreonto sūnus Demonas, nusiduria. Sūnui žuvus, nusižudo ir Kreonto žmona Euridikė. Visos šios nelaimės priverčia Kreontą pripažinti savo niekingumą ir nusilenkti dievams. ,,Joks žmogus skirtos nelaimės negalės vis tiek išvengt”, – sako Sofoklis choro lūpomis.

Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroje moters paveikslų. Jos išdidžiam veide blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmo jūros. Ji jaunutė, bet jau suspėjo surinkti gyvenimo laimės ir paniekos vainikus. Juk ji Edipo duktė, pasmerktojo aklojo tėvo palydovė. Šeimos gėda išskyrė juos iš visuomenės kaip raupsuotuosius. Kas tokiam belieka? Arba nusilenkti prieš visus, arba pakilti aukščiau visų.

Paprasta yra tragedijos fabula. Taip pat paprasta ir kompozicija, kuri darniai ir dramiškai sudaryta. Nesudėtingi ir herojų paveikslai, kurie ryškūs, nauji, niekados nepasensta.

Tragedijos kompozicija. — Sofoklis parodo, kad ,,galingąjį valdovą, jei dievų neklauso balso, veikiai pražūtis ištiks”. Taigi ,,Antigonėje” kovoja prigimtoji teisė su valstybės teise, dievų įstatymai
su žmonių įstatymais.

Dievų (žmogaus širdies, prigimtąją) teisę gina Antigonė, Haimonas, Teirezijus; valstybės teisę, savavališkai laužančią dievų įstatymus, gina Kreonas.

Dievų teisė sulaužyta dar prieš prasidedant tragedijai. Romos visuomenė
Daugelį amžių romėnų visuomenė išlaikė tam tikrus patriarchalinės santvarkos bruožus. Kintant socialiniam ir ekonominiam gyvenimui, skverbiantis helenistiniai kultūrai, kito ir romėnų šeima. Nyko šeimos pamatai ir saitai, ji prarado tvirtumą.

Kuriant šeimą svarbų vaidmenį ėmė vaidinti ir politiniai motyvai, ir finansiniai
išskaičiavimai. Padažnėjo ištuokų. Nepaprastai išplito prostitucija.

Pasikeitė Romos aukštuomenės moterų padėtis. Jos tapo labai savarankiškos ir šeimyniniame gyvenime, ir tvarkydamos savo turtą. Daugelis jų galėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, dalyvauti politiniame gyvenime.

Dažnas reiškinys buvo ir kivirčai tarp tėvų ir vaikų. Paprastai tai buvo susiję su turto dalybomis, noru gauti didesnį paveldą.

Respublikos laikotarpio pabaigoje padaugėjo išsilavinusių žmonių. Mokymasis prasidėdavo nuo 7 metų amžiaus. Diduomenės šeimose vaikus mokydavo pedagogas – vergas, dažniausiai graikas. Vaikai lankydavo mokyklą, kurioje mokydavosi skaityti, skaičiuoti ir rašyti. Nuo 10 iki 16 metų amžiaus jaunuoliai lankydavo vadinamąsias gramatikų mokyklas, perimtas iš helenistinių valstybių. Šiose mokyklose daug dėmesio buvo skiriama literatūros ir gramatikos mokymui, taip pat logikai, astronomijai, aritmetikai, muzikai. Jaunuolius specialūs graikų oratoriai mokydavo retorikos. Retorikos mokslas būdavo papildomas romėnų teisės studijomis, kurioms vadovaudavo žymūs juristai. Senovės Romos menas
Romos valstybės epochos:
1. Karalių epocha (VIII – VI a. pr. Kr.)
2. Respublika (VI a. pab. – 30 m. pr. Kr.)
3. Imperija (30 m. pr. Kr. – 476 m. po Kr.)

Roma perėmė visus graikų dievus, tik davė jiems kitus vardus ( Dzeusas tapo Jupiteriu, Afroditė – Venera, Arėjęs – Marsu ir t.t).

Kilęs tarp dviejų civilizacijų – etruskų ir didžiosios Graikijos – romėnų menas išsivystė veikiant Vakarų ir Rytų įtakoms. Iš etruskų romėnai perėmė mūrų, arkų ir skliautų sistemą, kurią savaip pertvarkė. Iš Graikijos perėmė išorines dekoracijas ir keletą plano elementų.

Praktiškieji romėnai žmogaus potraukį grožiui ir meno pasauliui tiesiogiai siejo su potraukiu malonumui, nors grožio šaltiniu, kaip ir graikai, jie laikė proporcijas, simetriją, harmoningus sudėtinių dalių santykius. Dauguma Romoje dirbusių menininkų buvo graikai, o daugelis romėnų kolekcininkų pirkdavo didžiųjų graikų meistrų darbus arba jų kopijas. Didžiuliai valstybei tiek ūkiniais, tiek kariniais tikslais buvo nepaprastai svarbu turėti gerus kelius ir tiltus. Juos statė taip tvirtai, kad šie dar ilgai tarnavo žmonėms, net ir žlugus senovės Romos valstybei. Romėnai jais išraizgė visą šalį. Ne veltui buvo sakoma: ,,Visi keliai veda į Romą”.

Romėnų šventykla iš etruskų perėmė aukštą monumentalų pastato cokolį, didelę priešakinę salę ir aukštą dvišlaitį stogą. Romėnų šventyklai būdingi lopšio skliautai. Romėnai statė keturkampio ir
apskrito plano šventyklas, žinomas jau graikams ir etruskams. Žymiausias toks kupolinis statinys yra Romos Panteonas – visų dievų šventykla. Tai vienintelė antikinė šventykla, kuri ir vėliau išliko maldos namais – krikščionybės eros pradžioje ji buvo paversta bažnyčia ir visiems laikams apsaugota nuo sunykimo.

Svarbiausi romėnų architektūros pasiekimai buvo ne šventyklos, o pasaulietinė architektūra. Tai bazilikos, termos, amfiteatrai, teatrai, cirkai, rūmai, vandentiekiai, tiltai, triumfo arkos ir forumai.

Romėnų amfiteatras statomas aplink apvalią aikštę. Pats didžiausias antikos amfiteatras vadinamas Koliziejumi ( pastatytas apie 80 m. pr. Kr.).

Teatras. Kaip ir Graikijoje, romėnų scena – architektūrinis portikas, šalia statomi pusiau apskriti akmeniniai laiptai. Statinį juosė arkados ir sienos. Žinomas akmeninis Pompėjos, Marcelijaus, Romos teatras ir kt.

Triumfo arkos. Puošnios triumfo arkos statytos pergalėms kare pažymėti arba kaip memorialas. Arkos žymėjo įėjimą į miestą arba kelių sankryžą. Jas romėnai statė visoje imperijoje: Italijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Žymiausios arkos; Tito, Konstantino.

Akvedukai – tai daugiaaukščiai arkiniai tiltai, laikantys vandentiekio latakus. Pirmasis žinomas

jau 312 m. pr. Kr. Romoje. Akvedukų ilgis svyravo nuo 16 iki 132 km.

Forumas – miesto centre didelė, keturkampė, aptverta kolonadomis aikštė, aplink kurią statyti svarbiausi miesto pastatai: šventyklos, bazilikos, teismas. Vienoje aikštės pusėje buvo triumfo arka, kitoje – bazilika.

Romėnai iš graikų perėmė visa, kas tiko jų reikmėms. Didžiąją dalį skulptūrų sudarė graikų darbų kopijos. Be kopijavimo romėnai plėtojo dvi savarankiškas skulptūros sritis – skulptūrinius portretus ir istorinius portretus.

79 m. Po ugnikalnio Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas Pompėjos miestas, nuo XVII a. Atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Jau tuo metu dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Sieninės tapybos paveiksluose vaizduojami peizažai, architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai, namų grindis puošė mozaikos. Romėnų literatūra
Tėvynė – Apeninų pusiasalis. Čia jau nėra tokių vingiuotų jūros krantų, kaip Graikijoje. Čia nėra tų įvairių sąlygų, kuriose gyveno helenai. Dėl to ir Apeninų pusiasalio gyventojai yra vienodesni.

Apeninų pusiasalyje, kuris gavo Italijos vardą, gyveno įvairios tautos. Visos šios tautos vadinamos bendru italų vardu. Iš italų gabiausi buvo lotynai. Jie nukariavo kitus italus, ir jų vardu pavadinta toji kalba, kuria vėliau kalbėjo Italijos gyventojai. Visos Italijos tautos, susijungusios į vieną valstybę, ėmė vadintis romėnais, kadangi jų įžymiausias miestas buvo Roma.

Romėnai neturėjo įgimto graikams gilaus grožio pajautimo, neturėjo graikiškos fantazijos: jų blaivus protas rūpinosi praktiškuoju gyvenimu. Tas praktiškasis protas, susijungęs su karišku narsumu, pasitikėjimu savo jėgomis, rimtu patriotizmu, leido romėnams sukurti nepaprastos galybės valstybę, o meno srityje romėnai visada buvo graikų mokiniai.

Ypač jų įtakai pasidavė nuo punų karų. Romėnai pastebėjo, kad jų bendras išsilavinimas yra menkas, palyginti su graikais, ir puolė ieškoti protui maisto graikų literatūros turtuose. Graikų literatūra ir jų išsiauklėjimas suvilioja romėnus, ir, anot Horacijaus, „Pavergtoji Graikija pavergia nugalėtoją”.

Romos diduomenė pažįsta graikų išmintį iš literatūros, o žemesnieji sluoksniai graikų kalbą ir gyvenimą pažįsta iš vergų ar žygiuodami į Siciliją ir Graikiją. Mokyklose mokoma jau ne tik graikų kalbos, bet ir graikų literatūros. Romos aristokratai laiko negarbingu dalyku nemokėti graikų kalbos. Įsižiūrėję į graikų literatūrą, pamažu ir patys romėnai ima mėginti savo jėgas.

Literatūros kryptys.

1. Drama. Didžiausi komedijos atstovai – Plautas ir Terencijus.

2. Epas. Individualus epas pasiekė viršūnę tik imperatoriaus Augusto laikais. Epo atstovas – Vergilijus su „Eneidos” poema, turėjusia daug įtakos vėlesniems laikams.

3. Lyrika. Labiausiai suklestėjo Augusto laikais. Atstovai – Horacijus ir satyrų rašytojai – Marcialas ir Juvenalis. Išvados
Senovės Graikijai priklauso ypatinga vieta pasaulio, ypač Europos, istorijoje ir kultūroje. Be graikų įtakos Vakarai niekada nebūtų tapę Vakarais. Būtent Graikija nulėmė visa tai, kas iš esmės skiria Vakarų civilizaciją nuo Rytų civilizacijos.

Graikai įvykdė pirmąją mokslinę revoliuciją – graikų natūrifilosofija sudarė sąlygas atsirasti mokslui. Faktiškai jie išrado mokslinį pažinimo metodą, kuris ir šiandien taikomas moksle. Pitagoro, Demokrato, Platono, Aristotelio bei daugelio kitų idėjos ir mūsų dienomis tebėra aktualios filosofinės mokslinės minties raidai. Graikai žmonijai davė oratorinį meną, demokratiją. Graikijoje gimė logika, kurios tėvu laikomas Aristotelis.

Būdami atviri pasauliui, graikai daug keliavo, daug žinojo, daug mokėsi.

Daugelio antikos mąstytojų darbų dėka buvo išplėtota valstybės teorija. Formavosi tokios dvasinės vertybės kaip pilietinė lygybė ir pilietinė pareiga, atsakomybė, žmoniškumas, tolerancija. Antikos įtaka istorinei Europos raidai, ypač iki XVIII a., buvo nepaprastai didelė. Antika buvo visa ko etalonas – jo ne tik siekta, su juo ir lenktyniauta. V. Gėtė kvietė amžininkus: ,,kiekvienas, savitai, tegu būna graiku! Bet tiktai būna!” antika buvo suvokiama ne kaip kultūrinė praeitis, ji buvo kultūrinė dabartis. Ir tik švietimo laikotarpiu požiūris į antiką pradeda keistis. Į ją pradedama žiūrėti kaip į žmonijos lopšį, begalinį šaltinį viso to, kas yra.

Vertindami graikų indėlį pasaulinį mokslą turime nepamiršti, kad beveik iki XX a. Vidurio geometrijos buvo mokama remiantis Euklido teorija, kad mechanikos pagrindus padėjo Archimedas, kad šio laikotarpio astronomai ir geografai pirmą kartą apskaičiavo Žemės rutulio dydį.

Be abejo, negalima pamiršti graikų meno bei architektūros, teatro, literatūros.

Senovės Romos raida mūsų sąmonėje susijusi su senovės Graikija. Abi jos sudaro vadinamąją antikinę kultūrą.

Senovės Romos kultūros nereikėtų laikyti antrine Graikijos kultūros atžvilgiu. Romos liaudis sukūrė savitą civilizaciją, ganėtinai galingą, kad suvienytų vienoje valstybėje daugelį tautų ir kultūrų, ir primityvių, ir pažangesnių, tačiau atsilikusių nuo romėnų kariniu atžvilgiu. Tačiau tai nereiškia, kad tai nereiškia, kad romėnai savo užkariautose žemėse viską sunaikino ir sugriovė. Atvirkščiai, tai buvo imli tauta, perėmė iš kitų tai, kas geriausia, patobulino iki tol neregėtų aukštumų.

Vienu didžiausių romėnų laimėjimų, matyt, reikėtų laikyti Romos teisės sistemą. Esminiai šios sistemos principai egzistuoja ir mūsų dienomis. Pvz., įtariamasis negali būti laikomas kaltu tol, kol neįrodoma jo kaltė ir kt. Romėnai pirmieji sukūrė nuolatinę profesionalę kariuomenę, kurios struktūrą ir kovos taktiką vėliau perėmė Vakarų Europos valstybės.

Europos tautos ir šiandien naudojasi romėnų kalendoriumi.

Daug pasiekė romėnų filosofija, kuri kūrėsi graikų filosofinės sistemos pagrindu (Ciceronas, Seneka).

Romėnai, perėmę iš graikų jų architektūros stilių, statybos techniką, patobulino ją, išrado kupolą, pirmieji pradėjo naudoti cementą. Tikriausiai didžiausi jų laimėjimai buvo komunikacinės inžinerijos srityje ( keliai, akvedukai, pirtys). Svarbiausias romėnų architektūros bruožas – arkos.

Nors romėnų skulptūra yra ištisinis graikų skulptūrų kopijavimas, tačiau romėnų skulptūroje išsiskyrė dvi savarankiškos sritys – skulptūriniai portretai ir istoriniai bareljefai.

Skulptūriniai Romos portretai nuo graikiškųjų skyrėsi tuo, kad žmogaus veido bruožai atvaizduoti tikroviški, nepagražinti.

Romėnų tapytojai pirmieji išmoko vaizduoti erdvinę perspektyvą.

Nereikia pamiršti ir to, kad Romos civilizacija davė pasauliui krikščionybę, vieną iš trijų pasaulinių monoteistinių religijų.

Plėsdami savo įtaka romėnai tai darė per lotynų kalbą. Kažkada gyvenusios mažos lotynų genties kalba ir šiandien yra gyva medicinoje, zoologijoje, biologijoje ir t.t. Be to, lotynų kalba padėjo išsaugoti tai, ką daugelis būtų pa.miršę. Tekstai lotynų kalba ir šiandien padeda prisiminti ir palyginti Romos istorijos faktus, susipažinti su to meto karvedžiais, filosofais, paprastais Romos piliečiais.

Naudota literatūra:

1. Janina Varnienė ,,SENOSIOS CIVILIZACIJOS”.
2. A. Losevas, G. Sunkinas, A. Tacho – Godi, N. Timofejeva, N. Čeriomuchina ,,ANTIKINĖ LITERATŪRA”.

Leave a Comment