antrasis pasaulinis karas

Antrasis pasaulinis karas – XX a. viduryje vykęs didžiausias ir kruviniausias žmonijos istorijoje karas. Tai buvo vienintelis karas, kurio metu buvo naudojamas branduolinis ginklas. Į karą buvo įtraukta 61 valstybė (karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje), 1,7 mlrd žmonių (80% visų pasaulio gyventojų).
Karas Ramiajame vandenyne prasidėjo kartu su 1937 m. liepos 7 d. prasidėjusiu Antruoju Kinų – japonų karu, o Europoje – 1939 m. rugsėjo 3 d. Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai paskelbus karą Vokietijai (kai kurie istorikai karo pradžią sieja su 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusiu Vokietijos ir Lenkijos karu arba 1936 m. prasidėjusiu Isspanijos pilietiniu karu). Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d., o Azijoje – po Japonijos kapituliacijos 1945 m. rugsėjo 2 d. Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame.
Vadinamosios Ašies valstybės – Vokietija, Italija ir Japonija – vykdė užkariaujamuosius karus prieš savo kaimynus, kuriuos norėjo pajungti savo interesams. Pagrindiniai jų priešininkai buvo pradžioje Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Kinijos Respublika. Po to, kai Vokietija sulaužė Ribentropo-Molotovo paktą ir įsiveržė į Tarybų Sąjungą, o Japonija užpuolė Pearl Harborą, į karą prieš Ašį įsitraukė JAV ir Tarybų Sąjunga.

Karo dalyviai

Du kaaro blokai
Apibendrintai galima teigti, kad kare kovojo du valstybių blokai: „Ašis“ ir Sąjungininkai. Ašį iš pradžių sudarė Vokietijos ir Italijos sąjunga, prie kurios vėliau prisijungė Japonija ir kai kurios Rytų Europos šalys, pvz., Rumunija ir Bulgarija. Dalis Vokietijos nukariautų valstybių si

iuntė savo karius į karą Vokietijos pusėje, ypač į Rytų frontą. Tarp Sąjungininkų iš pradžių buvo Jungtinė Karalystė, įskaitant jos imperijai priklausančias šalis, Prancūzija ir Lenkija, vėliau prisidėjo SSRS, JAV ir Kinija.

Ašies valstybės
Vokietija, Austrija, Vengrija, Italija, Japonija, Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Kroatija, Suomija ir Tailandas.
Viši režimas bendradarbiavo su Vokietija nuo 1940 m. birželio iki 1944 rugpjūčio.

Trumpa karo apžvalga
Antrojo pasaulinio karo priežastys tebėra diskutuotinos, tarp priežasčių minima Versalio taikos sutartis, Didžioji depresija, nacionalizmo, nacionalsocializmo, Japonijos imperializmo ir militarizmo reikšmės išaugimas ir komunistinė sovietų ekspansija.
Karo veiksmai daugiausiai vyko Atlanto vandenyne, Europoje, Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne.
Kare žuvo 50 – 60 mln. žmonių, iš jų 30 mln. civilių (t.y. 3% tuometinių pasaulio gyventojų). Nedaugelis vietų pasaulyje liko nepaliestos karo. Jame plačiai naudota partizaninio karo taktika ir civilinių objektų bombardavimas. Attominis ginklas, reaktyvinis lėktuvas, raketos ir radaras, masinis tankų, povandeninių laivų panaudojimas yra tik dalis Antrojo pasaulinio karo metų išradimų
Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo padalinta į Vakarų ir sovietų įtakos sferas. Buvusių sąjungininkų santykiai greitai pablogėjo, Vakarų Europa prisijungė prie NATO aljanso, o Rytų Europos šalys tapo Varšuvos sutarties organizacijos narėmis. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.
Karas sužadino nepriklausomybės judėjimus Europos, kuri buvo išsekinta karo, kolonijose. Europa prarado savo kaip ga
alios centro reikšmę, svarbiausią vietą pasaulinėje politikoje įgavo dvi naujos supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga.

Karo priežastys
Antrojo pasaulinio karo priežastys tebėra diskutuojamas klausimas, tačiau, pagal labiausiai paplitusią versiją, jos susijusios su Vokietijos ir Japonijos ekspansionizmu. Vokietija siekė nauja ekspansija atstatyti savo galią ir statusą, prarastą Pirmajame pasauliniame kare, sukuriant didžiąją valstybę.
Versalio taikos sutartis nustatė griežtas sąlygas, kurios labai ribojo Vokietijos galimybes didinti savo ginkluotąsias pajėgas ir darė Vokietijos agresiją praktiškai neįmanoma. Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui Vokietija pradėjo ignoruoti Versalio sutarties reikalavimus – grąžino privalomąją karinę tarnybą ir sparčiai pradėjo gaminti karinę techniką. 1936 m. vokiečių pajėgos užėmė Reino demilitarizuotą zoną. Reichui atsigaunant ir imant pažeidinėti Versalio sutarties nuostatas, Vakarų valstybės tai ignoravo, tikėdamosi, kad Vokietija neplės savo agresijos, nors, Vokietijai tebesant silpnai, jos nesunkiai galėjo priversti ją grįžti prie Versalio taikos sutarties nuostatų. 1938 m. Vokietija netrukdoma prisijungė Austriją ir dalį Čekoslovakijos.
Didelės reikšmės karo pradžiai turėjo tai, kad Vokietijai pavyko susitarti su SSRS dėl įtakos sferų pasidalinimo Rytų Europoje. Ribentropo – Molotovo pakto slaptieji protokolai buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi Vokietiją užpulti Lenkiją, o SSRS tai padaryti po 17 d.

Prieškario laikotarpis
1936 m. kovo 7 d. Vokietija remilitarizuoja Reino sritį
1938 m. kovo 12 d. Vokietija prisijungia Austriją (Anšliusas)
1938 m. rugsėjis Miuncheno sutartis, pagal kurią Vokietija prisijungia Čekoslovakijos Sudetų kraštą.
1939 m. kovo 13 d. dieną Vokietija ok
kupavo Čekoslovakiją.
1939 m. kovo 22 d. Vokietija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą, nepaklusus grasinant karine intervencija. Lietuva priima ultimatumą.
1939 m. balandžio 7 d. Italija okupuoja Albaniją.
1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašomas Molotovo – Ribentropo paktas, SSRS – Vokietijos nepuolimo sutartis, taip pat slapti rytų ir šiaurės Europos šalių pasidalijimo dokumentai.
[taisyti] Karo priežastys
Pagrindinės II Pasaulinio Karo priežastys buvo nacionalizmo ir militarizmo išaugimas bei tam tikri egzistavę teritoriniai nesutarimai. Vokietijoje ir Italijoje atsirado fašistiniai judėjimai. Tai įvyko dėl 3 dešimtmetyje pasaulyje vyravusio ekonominio nestabilumo. Vokietijoje fašistai galutinai įsitvirtino valdžioje. Jų lyderis ir vadovas buvo Adolfas Hitleris. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, Vokietijai buvo atrištos rankos užpulti Lenkiją.

Karo eiga

Karo pradžia

Sąjungininkų (žydra spalva), Ašies (juoda spalva) ir sovietų (raudona spalva) kontroliuojamos teritorijos kaita karo metu
1939 m. balandį Hitleris įsakė vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš penkerius metus. Vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudojo pretekstu, neva lenkų kareiviai įvykdę „agresiją“ vokiečių radijo stotyje prie Vokietijos – Lenkijos sienos. Tačiau šįkart Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir, besilaikydamos įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Per kelias „žaibo karo“ (Blitzkrieg) savaites oro pajėgos (Luftwaffe) ir tankai, veikdami išvien, priverčia Lenkiją pasiduoti. Čia ypač prisidėjo vokiečių pikiruojantys bombonešiai JU-87 St

tuka, garsėję savo taiklumu. Prie šių bombonešių taip pat buvo primontuotos sirenos, pradėdavusios kaukti pikiruojant. Tai smarkiai paveikdavo priešo moralinę būklę (šias sirenas imta vadinti „Jerichono trimitais“). Raudonoji armija užima šalies rytinę dalį, kaip ir sutarta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo pakte, dar žinomame Ribentropo – Molotovo pakto vardu.

Europos karo veiksmų teatras
Lapkričio 30 d. sovietai užpuolė Suomiją ir po atkaklaus Žiemos karo 1940 m. kovo mėnesį Suomija buvo priversta atiduoti dalį savo teritorijos. 1940 m. balandį vokiečiai užėmė Daniją ir Norvegiją, o gegužės 10 d. vermachtas, vėl nepaisydamas mažųjų šalių neutraliteto, pasitelkęs aviaciją ir tankus, peržengia Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų sienas. Taip Vokietijos kariuomenė iš šiaurės apeina prancūzų Mažino liniją – įtvirtintą gynybinį kompleksą, laikytą neįveikiamu. Birželio 17 d. maršalas Petenas paskelbia paliaubas. Jos įsigalioja birželio 25 d.
1940 m. birželį SSRS okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją bei rytines Rumunijos teritorijas. 1940 m. liepos 10 d. į karą Vokietijos pusėn stoja Italija, kurios kariuomenė rugpjūčio – rugsėjo mėn. užėmė Britų Somalį, dalį Kenijos ir Sudano, įsiveržė į Egiptą. Dar 1936 m. italų armija okupavo Etiopiją. Gruodžio mėnesį jie buvo britų sumušti ir 1941 m. sausio – gegužės mėn. išvyti iš Rytų Afrikos.
Iki 1940 m. vasaros Hitleris laimi visur. Hitlerio povandeniniai laivai skandina Britanijon plaukiančius konvojus. Nuolatinis britų miestų bombardavimas nuo 1940 m. vasaros nepajėgia palaužti gyventojų pasipriešinimo. 1940 m. vasarą virš Lamanšo ir Britanijos vyko atkaklūs mūšiai tarp vokiečių karinių oro pajėgų (Luftwaffe) ir britų RAF(Royal Air Force – karališkosios oro pajėgos). Šį mūšį, dar vadinamą „Mūšiu dėl Britanijos“, Vokietija pralaimėjo. Hitleris priverstas atsisakyti planų išsilaipinti Britų salyne.
Musolinis 1940 m. spalio 28 d. iš Albanijos užpuola Graikiją. 1940 m. mūšiai Anglijos danguje, o paskui graikų kontrataka spalį – pirmieji du Berlyno – Romos ašies pralaimėjimai. 1941 m. balandį Hitleris puola Jugoslaviją ir Graikiją: dėl Kretoje patirto pasipriešinimo jis priverstas atidėti savo intervenciją į Sovietų Sąjungą.
1941 m. kovo mėnesį Jungtinių Valstijų prezidentas sulaužo šalies neutralitetą ir leidžia pristatyti į Didžiają Britaniją produkciją, būtiną karo reikmėms. Rugpjūtį Čerčilis ir Ruzveltas pasirašo Atlanto chartiją, skelbiančią demokratinius principus, kurie turi sudaryti būsimą taikos pamatą.
1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Vermachtas sparčiai veržiasi į priekį, tačiau „žaibiškas“ puolimas, koks vyko per Lenkijos ir Prancūzijos kampanijas, taip ir nepavyksta. 1941 – 1942 m. žiemą Vokiečių kariuomenė priėjo iki pat Maskvos ir Leningrado, kurį apsiautė, nes nesugebėjo paimti šturmu. 1941 – 1942 m. susiformavo antihitlerinė SSRS, Jungtinės Karalystės ir JAV koalicija.
Per 1942 m. rudenį vokiečių kariuomenė pasiekia Volgą ir ruošiasi užimti Stalingradą, kuris leistų pasiekti svarbius naftos šaltinius. Bet Raudonoji armija atkakliai priešinasi ir 1943 m. vasario mėnesį vokiečių pajėgos, uždarytos Stalingrade, priverstos kapituliuoti. Vėliau sekė vokiečių pralaimėjimas Kursko mūšyje (1943 m.) ir mūšyje už Dnieprą (1943 m.), kurie tapo persilaužimu Rytų fronte.

Sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje

Raudonoji vėliava virš Reichstago
Nuo 1943 m. karo eiga vis labiau krypsta sąjungininkų naudai. JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos bombarduoja Vokietijos miestus, ir nemaža jų virsta griuvėsiais. 1943 m. liepos mėnesį sąjungininkai išsilaipina Sicilijoje ir pamažu išlaisvina visą Italiją. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipina Normandijoje. Šio išsilaipinimo metu žuvo 4500 sąjungininkių karių. Rugpjūčio 15 d. sąjungininkai išsilaipino Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje.
Raudonoji armija Rytų fronte, patirdama didelius nuostolius, veržiasi į priekį. 1944 m. pabaigoje ji prieina Vokietijos sieną. Hitlerio „Europos tvirtovė“ ėmė griūti. Tuo metu sąjungininkų kariuomenės daliniai skverbiasi į Vokietijos žemes iš vakarų. Tačiau tik tada, kai nusižudo Hitleris ir kai Sovietai užima Berlyną, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašo besąlyginį kapituliacijos aktą.

Azijos karo veiksmų teatras
Po to, kai Japonija, siekdama įsitvirtinti Ramiajame vandenyne, 1941 m. gruodžio 7 d. netikėtai užpuolė amerikiečių karinę jūrų bazę Pearl Harbore, į karą įstojo JAV. Japonijos lėktuvnešiai slapta priartėjo prie Havajų ir sekmadienio rytą subombardavo bazę. Iki to laiko JAV padėjo D.Britanijai kare, tiekdama jai reikalingą karinę techniką ir amuniciją.
Visus karo metus Japoniją metus lydėjo nesėkmės ir amerikiečių materialinis pranašumas tapo akivaizdus.
1945 m. rugpjūtį pirmosios atominės bombos numetamos ant Hirošimos ir Nagasakio. Rugsėjo 2 d. kapituliuoja ir Japonija.

Karo pasekmės
Karas, pasibaigęs 1945 m., pasirodė esąs tikras totalinis karas. Pasaulio istorijoje jis reiškia didžiulį lūžį. Europą suniokoja jėga, kurią ji iš pradžių pati išprovokavo. Dviejų supervalstybių – Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos – iškilimas atspindi Europos, iki tol dominavusios pasaulyje, smukimą.
Per masinius oro antskrydžius numestos bombos beveik su žeme sulygino šimtus miestų. Karo sugriovimai mažiausiai 50% sumažino Europos ekonominį potencialą, o finansų sistema visai žlugo.
Niekada ankščiau ginkluotas konfliktas neatnešė tiek aukų. Žuvo apie 19,2 mln. kareivių, apie 39,2 mln. civilių, iš viso apie 56 mln. žmonių. Karas išties nepagailėjo taikių gyventojų; jie kentėjo nuo bombardavimų, trėmimų ir bado.
Vokietijos mirties stovyklose buvo sunaikinta 10 mln. žmonių. Tarp jų tie kuriuos Trečiasis reichas laike nepilnaverčiais: čigonai, slavų belaisviai, homoseksualistai, bet daugiausia žydai. Žydų, persekiojamų visoje Europoje, buvo sistemingai sunaikinta 6 mln.
Karas taip pat privertė bėgti milijonus asmenų, stumiamų artėjančio sovietų fronto, be to, buvo nemaža ir planuotai perkeltų tautų, vastybių ir jų sienų pertvarkymo aukų.
Karo metu atsirado naujos taktikos, strategijos ir technologijos. Tarp naujų strategijų buvo Blitzkrieg (greitas puolimas besiremiantis tankų, sunkvežimių ir kitos technikos panaudojimu), oro atakos. Lėktuvų aptikimui plačiai pradėti naudoti radarai. Karo pabaigoje sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas.
Po šio karo prasidėjęs Šaltasis karas tęsėsi beveik 50 metų.
Karas Lietuvoje
Lietuva į karą įtraukta dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. dieną, kai pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, pagal kurį Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, vėliau – TSRS. Prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną, pagal sutartį su TSRS, Lietuvai gražintas Vilnius, į gražintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių, 1940 m. birželio 15 d. TSRS okupavo, o rugpjūčio 3 dieną ir aneksavo Lietuvą.
Karo veiksmai prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., kai vokiečių kariuomenė praktiškai be pasipriešinimo užėmė visą Lietuvą. Tuo pat metu įvyko Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas sukilimas prieš TSRS valdžią, paskelbta laikinoji vyriausybė, kuri nebuvo pripažinta nacių. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi
Organizuoto holokausto metu nužudyta ~ 95% Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas. Karo metu vyko nedidelis antinacinis pasipriešinimas, prieš nacių valdžią daugiausiai kovojo rusai ir baltarusiai.
1944 m. atsitraukdami vokiečiai naudojo išdegintos žemės taktiką – sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. 1944 m. liepą sovietinė armija pradėjo veržtis į Lietuvą, užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį užimta visa Lietuvos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių Neriją. Klaipėda užimta tik 1945 m. sausį, Kuršių Nerija – vasarį.

Leave a Comment