Lietuvių kalba ir literatūra

9009 0

2. LIETUVIŲ KALBA IR LITERATŪRA
2.1 Fonetika
2.2 Morfologija
2.3 Leksika
2.4 Sintaksė
2.5 Kirčiavimas
2.6 Taisyklingai kalbėkime ir rašykime
2.7 Literatūros rūšys ir žanrai
2.8 Žymiausi užsienio rašytojai ir svarbiausi jų kūriniai
2.9 Nobelio literatūros premijos laureatai
2.10 Žymiausi lietuvių rašytojai ir svarbiausi jų kūriniai
2.11 Įsidėmėtinos datos

2.1. FONETIKA

Mokslas, kuris nagrinėja kalbos garsus, vadinasi fonetika.

Lietuvių kalbos garsai yra balsiai (a, ą, o, ū.), priebalsiai (b, c, g, p.) ir pusbalsiai (l, m, n, r, j, v).

Balsiai gali būti trumpieji (a, e, i, o, u) arba ilgieji (a, ą, e, ę, y, į, o, ū, ų).

Priebalsiai gali būti skardieji (b, d, g, z, ž, h, dz, dž) arba duslieji (p, t,, k, s, š, ch, c, č, f).

Skiemuo – trumpiausias garsinės kalbos vienetas, susidedantis iš vieno arba kelių garsų. Jo pagrindą sudaro balsis arba dvigarsis.

Dvigarsiai – du to paties skiemens garsai, kurie tariami sudaro glaudų junginį. Dvigarsiai skirstomi į dvibalsius (ai, au, ei, ui, ie, uo) ir mišriuosius dvigarsius (al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur).

Į pradžią
2.2. MORFOLOGIJA

Morfologija – gramatikos skyrius, kuris nagrinėja kalbos dalis
ir jų kaitybą, žodžio sandarą bei žodžių darybą.

Lietuvių kalboje yra 11 kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skkaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas, ištiktukas.

Daiktavardis

Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?

Daiktavardžiai skirstomi į bendrinius (namas, lapė, juokas) ir tikrinius (Lietuva, Kaunas, Vytautas); kaitomi linksniais (namas, namo, namui.), skaičiais (namas – namai) ir yr

ra vyriškosios (stalas, kelias) arba moteriškosios (liepa, saulė) giminės.

Daiktavardžių linksniuotės

Linksniuotė

I

II

III

IV

V

Vienaskaitos
vardininko galūnės

–(i)as
–is
–ys

–(i)a
–i
–ė

–is

–(i)us

–uo
–ė

Vienaskaitos
kilmininko galūnės

–(i)o

–(i)os
–ės

–ies

–(i)aus

–(en)s
–(er)s

Pavyzdžiai

miškas
kelias
brolis
gaidys

ranka
vyšnia
marti
upė

širdis
žvėris
pirtis
dantis

sūnus
lietus
vaisius
derlius

akmuo
vanduo
duktė
sesuo

Būdvardis

Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri?

Būdvardžiai skirstomi į paprastuosius (naujas, –a, platus, –i) ir įvardžiuotinius (naujasis, –oji, platusis, –oji); kaitomi giminėmis (platus – plati – platu), skaičiais (naujas – nauji, nauja – naujos), linksniais (naujas, naujo, naujam.) ir laipsniais (naujas, –a, naujesnis, –ė, naujausias, –a).

Būdvardžių linksniuotės

Linksniuotė

I

II

III

Vienaskaitos
vardininko galūnės

–(i)as
–(i)a

–us
–i

–is
–ė

Daugiskaitos
vardininko galūnės

–i
–(i)os

–ūs
–ios

–iai
–i
–ės

Pavyzdžiai

baltas, –a
žalias, –a
mažiausias, –a

gražus, –i
šviesus, –i
tylus, –i

medinis, –ė
didelis, –ė
mažesnis, –ė

Skaitvardis

Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta?

Skaitvardžių reikšminiai skyriai ir poskyriai

1. Kiekiniai:

a) pagrindiniai (septyni, dvidešimt, milijonas);

b) dauginiai (dveji, trejos, penkeri);

c) kuopiniai (dvejetas, šešetas, devynetas);

d) trupmeniniai (trys penktosios, septynios dešimtosios).

2. Kelintiniai (antras, penkta, dvyliktasis).

Pagal saandarą skaitvardžiai skirstomi į:

1) vientisinius (du, antras, dvylika, dvidešimt);

2) sudėtinius (dvidešimt trys, šimtas keturiasdešimt keturi).

Vieni skaitvardžiai kaitomi būdvardiškai (pirmas, pirma; pirmas – pirmi; pirmas, pirmo, pirmam.), kiti – daiktavardiškai (šimtas – šimtai; šimtas, šimto, šimtui.); yra ir nekaitomų skaitvardžių (dešimt, dvidešimt.).

Įvardis

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.

Pagal reikšmę įvardžiai skirstomi taip:

1) asmeniniai (aš, tu, jie);

2) sangrąžinis (savęs);

3) savybiniai (tavas, saviškis);

4) parodomieji (šis, anas, toks);

5) pažymimieji (kitas, kiekvienas, niekas);

6) klausiamieji ir santykiniai (kas, kuris, keli);

7) nežymimieji (kažkas, kai kas, bet kas).

Vieni įvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais (t

tas – ta; tas – tie; tas, to, tam.), antri – skaičiais ir linksniais (aš – mes; aš, manęs, man.), treti – tik linksniais (viskas, visko, viskam.).

Veiksmažodis

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ar būseną ir atsako į klausimus ką veikia? arba kas vyksta, darosi, atsitinka?

Pagrindinės veiksmažodžių formos yra bendratis, esamojo laiko trečiasis asmuo ir būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo (vyti – veja – vijo).

Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis (bėgu, bėgi, bėga.), skaičiais (bėgu – bėgame), laikais (bėgu, bėgau, bėgdavau, bėgsiu), nuosakomis (bėga, bėgtų, bėk).

Veiksmažodžių asmenuotės

Asmenuotė

I

II

III

Esamojo laiko trečiojo asmens galūnė

–(i)a

–i

–o

Pavyzdžiai

veža
laukia

tyli
žiūri

mąsto
graso

Neasmenuojamosios veiksmažodžių formos yra šios:

1) bendratis (eiti, rašyti);

2) dalyvis (einąs, einanti, ėjęs, ėjusi);

3) pusdalyvis (eidamas, eidama);

4) padalyvis (einant, ėjus);

5) būdinys (eite, eitinai).

Bendratis – nekaitoma veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą ir atsako į klausimą ką daryti? Ji nerodo nei asmens, nei laiko, nei skaičiaus (šaukti, vežti, grįžti).

Dalyvis yra linksniuojama veiksmažodžio forma, žyminti iš veiksmo kylančią daikto ypatybę, veiksmo aplinkybę, patį veiksmą. Dalyviai kaitomi linksniais (žvilgąs, žvilgančio, žvilgančiam.), giminėmis (žvilgąs – žvilganti), skaičiais (žvilgąs – žvilgą, žvilganti – žvilgančios), laikais (skaitąs, skaitęs, skaitydavęs, skaitysiąs); turi veikiamąją ir neveikiamąją rūšis (rašąs – rašomas, skaitęs – skaitytas, būsiąs – būsimas).

Pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, žyminti antraeilį veiksmą, atliekamą to paties veikėjo. Pusdalyviai kaitomi giminėmis (laukdamas – laukdama), skaičiais (laukdamas – laukdami).

Padalyvis yra veiksmažodžio forma, žyminti antraeilį veiksmą, atliekamą kito veikėjo. Padalyviai kaitomi laikais (einant, ėjus, eidavus, eisiant).

Būdinys yr

ra veiksmažodžio forma, paryškinanti veiksmažodžio reikšmę ir atsakanti į klausimą kaip? (bėgte, bėgtinai).

Prieveiksmis

Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį arba būdvardį.

Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į:

1) būdo (gražiai, staiga, kitaip);

2) kiekybės (maždaug, trissyk, dviese);

3) vietos (kur ne kur, čia, šalin, arti);

4) laiko (vakar, tąsyk, niekada, seniai);

5) priežasties (tyčia, kažkodėl, dėl to).

Prieveiksmiai, padaryti iš kokybinių būdvardžių ir turintys galūnę
–(i)ai, gali būti laipsniuojami (gerai – geriau – geriausiai, gražiai – gražiau – gražiausiai).

Prielinksnis

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais (nuo, ant, po, su, ties).

Jungtukas

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, kad, kai, nes).

Dalelytė

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų prasminių atspalvių (dar, gi, ne, juk, nebent, vis).

Jaustukas

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (a, ach, che, ačiū, deja, valio).

Ištiktukas

Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsus ar vaizdus (brakšt, mirkt, trukt, miau).

Žodžio sudėtis

Žodžio sudėties nagrinėjimo sutartiniai ženklai:

Mažiausia žodžio sudedamoji dalis, turinti savo (gramatinę ar leksinę) reikšmę, vadinasi morfema.

Lietuvių kalbos morfemos

Žodžių daryba

Toks žodis, iš kurio padaromas kitas žodis, vadinasi pamatinis žodis. Dariniai gali būti daromi ne tik iš paprastųjų žodžių, bet ir iš kitų darinių.

Žodžių darybos būdai:

Į pradžią
2.3. LEKSIKA

Kurios nors kalbos žodžių vi

isuma vadinasi leksika (o žodžių mokslas – leksikologija).

Homonimai – tai vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės žodžiai (plaukų kasa ir pinigų kasa).

Sinonimai – artimos arba tos pačios reikšmės žodžiai. Jie reiškia tą patį (panašų) daiktą (arklys – žirgas – kuinas), daikto požymį (drąsus – narsus), veiksmą (bėgti – lėkti – dumti).

Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai (šviesa – tamsa, geras – blogas).

Tarmybės – tik tam tikroje tarmėje vartojamas žodžiai (grobas žemaičiams „žarna“, o aukštaičiams „šonkaulis“).

Archaizmai – pasenę, dabartinėje kalboje beveik nevartojami žodžiai (ašva „kumelė“, liaupsė „garbė“).

Neologizmai (naujadarai) – nauji kalbos žodžiai, atsiradę morfologinės žodžių darybos būdu (mėnuleigis, tankis).

Skoliniai – iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai. Jie skirstomi į:

1) tikruosius skolinius (agurkas, muilas, gatvė);

2) svetimybes (bantas, sietka, kurtkė);

3) tarptautinius žodžius (estetika, sopranas, reportažas).

Frazeologizmai – pastovūs žodžių junginiai, savo reikšme artimi vienam žodžiui (dėti į akį „miegoti“, pagyrų puodas „pagyrūnas, žmogus, mėgstantis girtis“).

Į pradžią
2.4. SINTAKSĖ

Sintaksė – gramatikos dalis, kuri nagrinėja žodžių junginius ir sakinius.

Žodžių junginys

Du savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu gramatiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį.

Žodžių junginyje vienas žodis yra svarbesnis, pagrindinis. Iš jo kyla klausimas, į kurį atsako kitas žodis. Šis žodis priklauso pagrindiniam žodžiui ir vadinasi priklausomasis (junginyje geroji senelė pagrindinis žodis yra senelė, o priklausomasis – geroji).

Derinimas – toks žodžių ryšys junginyje, kai priklausomojo žodžio forma priderinama prie pagrindinio žodžio formos (laukiama viešnia).

Valdymas – toks žodžių ryšys junginyje, kai pagrindinis žodis reikalauja tam tikros priklausomojo žodžio formos (siunčiu (kam? ką?) draugui laišką).

Šliejimas – toks žodžių ryšys junginyje, kai pagrindiniam žodžiui nereikia kokių nors priklausomojo žodžio kaitomų formų (ateis rytoj).

Sakinys

Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.

Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis (Lyja).

Pagal sakymo tikslą sakiniai skirstomi į:

1) tiesioginius (Už lango tyliai teka Nemunas);

2) skatinamuosius (Leistumėte mus namo);

3) klausiamuosius (Ko taip nusiminęs?).

Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakyti pakeltu tonu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais (Ak, tylėk, neužsimink apie tai!).

Žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus, yra sakinio dalys.

Veiksnys ir tarinys sudaro gramatinį centrą.

Sakiniai, sudaryti tik iš pagrindinių sakinio dalių, yra neišplėstiniai, o turintys nors vieną antrininkę sakinio dalį – išplėstiniai sakiniai (Saulė leidosi. ir Saulė leidosi į padūmavusius vakarus).

Sakiniai, kurie turi pasakytą arba numanomą veiksnį, yra asmeniniai sakiniai (Lazda turi du galus. Gulime miške po eglėmis ir laukiame).

Sakiniai, kurių tarinys žymi veiksmą arba būseną, nesusiejamą su vardininku išreikštu veikėju, yra beasmeniai sakiniai (Viduj iššluota. Šviesu).

Vientisinis sakinys

Sakinys, turintis tik vieną gramatinį centrą, yra vientisinis sakinys (Priešus skyrė sekli upė).

Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimą kas? (Baisus sprogimas sudrebino žemę).

Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tariniai yra keturių rūšių: grynieji (Kentėjimas brandina žmogų); suvestiniai (Lietus ėmė pilti čiurkšle); sudurtiniai (Abiejų vyrų kalba buvo trumpa); mišrieji (Mikui reikėtų būti atsargesniam).

Pažyminys yra antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto požymį ir atsako į klausimą koks? kokia? kieno? Pažyminiai yra skirstomi į derinamuosius (Blogi darbai akis bado) ir nederinamuosius (Artėjo pavasario darbai).

Papildinys yra antrininkė sakinio dalis, kuri atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? (Brolis sakė teisybę).

Aplinkybės yra antrininkės sakinio dalys, kurios atsako į klausimus kur? kada? kaip? kiek? kodėl? kuriuo tikslu? Pagal reikšmę aplinkybės skirstomos į: vietos (Toliau nuo kranto sujudėjo vanduo); laiko (Temstant lietus pradėjo dar smarkiau pilti); būdo (Vargais negalais išėjome į pamiškę); kiekybės (Kas daug šneka, mažai daro); priežasties (Taip visados atsitinka dėl išsiblaškymo); tikslo (Eime į kiemą apsidairyti); sąlygos (Ieškodamas vis tiek rasi); nuolaidos (Ir duris uždarius, laikas bėga).

Aplinkybės, kurios tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes, vadinamos tikslinamosiomis aplinkybėmis (Kadaise, seniai seniai, čia jūros dugno būta).

Sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą ir susijusios su kuria nors viena sakinio dalimi, yra vienarūšės sakinio dalys (Senas laikrodis skaičiavo sekundes, minutes, valandas).

Sakinio dalių nagrinėjimo sutartiniai ženklai:

———– veiksnys

==== tarinys

~~~~ pažyminys

–––– papildinys

–× –× –× – aplinkybė

Žodžiai ir posakiai, klausimais nesusiję su sakiniu

Žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį ar daiktą, vadinamas kreipiniu (Auki, dainuoki prie kelio, lietuviškas gluosni!).

Įterpiniais pasakomas autoriaus požiūris į reiškiamą mintį, pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų (Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia).

Vientisinio sakinio skyryba

1. Brūkšnys tarp veiksnio ir sudurtinio tarinio vardinės dalies rašomas tada, kai jungtis būna praleista, o vardinė dalis reiškiama daiktavardžio arba skaitvardžio vardininku (Vilnius – Lietuvos sostinė. Dukart du – keturi).

2. Brūkšnį tarp veiksnio ir suvestinio tarinio bendraties rašome tada, kai praleistas pirmasis suvestinio tarinio dėmuo (Mūsų pareiga – mokytis).

3. Brūkšnį rašome gretimųjų pasakymų antroje dalyje vietoje praleisto, bet iš pirmos dalies numanomo žodžio (Iš vienos stalo pusės sėdi motina, iš kitos – tėvas).

4. Kableliais išskiriame du ar kelis derinamuosius neišplėstus pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio (Buvo rytas, giedras, ramus).

5. Vienas ar daugiau nederinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio ir išsiskiriančių savo intonacija, išskiriami kableliais (Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego).

6. Išplėstiniai dalyviniai ir būdvardiniai pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais. Prieš pažymimąjį žodį tokie pažyminiai neskiriami (Žuvis, užaugusias upėje, pašauks jūra. Upėje užaugusias žuvis pašauks jūra).

7. Vientisinis ar išplėstinis priedėlis (pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu), einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais arba brūkšniais (Vilija, mūsų upių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų. Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia).

8. Priedėlis, einantis prieš pažymimąjį žodį, kableliais neskiriamas (Rašytoja Žemaitė yra visiems žinoma).

9. Tikslinamosios aplinkybės išskiriamos kableliais. Jei jos turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač, tai išskiriamos drauge su tais žodžiais (Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka. Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas).

10. Bejungtukės vienarūšės sakinio dalys skiriamos kableliais (Praūžė, pradundėjo karo vėtra). Dvi vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, kableliais neskiriamos (Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes). Kai prieš vienarūšes sakinio dalis kartojasi jungtukai ir, ar, arba, nei, kablelis dedamas prieš antrąjį ir tolimesnius jungtukus (Susiliejo ir tikrovė, ir sapnai). Prieš priešinamuosius jungtukus o, bet, tačiau, tik, jungiančius vienarūšes sakinio dalis, kablelis dedamas visada (Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai).

11. Po apibendrinamojo žodžio prieš vienarūšes išskaičiuojamąsias sakinio dalis rašomas dvitaškis (Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio, Beržo). Kai apibendrinamasis žodis eina po vienarūšių sakinio dalių, tai prieš jį rašomas brūkšnys (Ir laukuose, ir miškuose – visur buvo daug sniego).

12. Kreipiniai sakinyje skiriami kableliais (Tekėk, saulele, tekėk). Išplėsti kreipiniai išskiriami drauge su pažyminiais (Lauk, brangioji sesute, manęs).

13. Įterpiniai paprastai išskiriami kableliais (Kitą kartą, savaime aišku, jis nepadarys tokios klaidos), skliausteliais (Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kuris ir dabar paupyje tebegyvena), brūkšniais (Rudeniop – prabėgs greit laikas – susitiksim vėlei). Tarp sudėtinio sakinio dėmenų įsiterpę įterpiniai išskiriami kableliais ir brūkšniais (Būna tokių valandėlių,– Krizas jas gerai žino,– kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva).

14. Įterptiniais žodžiais nelaikome dalelyčių: antai, atseit, berods, būtent, destis, galbūt, mat, rasi, rasit, taigi, taip, turbūt (Galbūt jis žinojo ar numanė, kur aš esu). Įterptiniais žodžiais nelaikome prieveiksmių anaiptol, apskritai, greičiausiai, paprastai, tikrai, tikriausiai, veikiausiai; prielinksninių konstrukcijų iš principo, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso (Žmogus iš tikrųjų atrodė geras).

15. Lyginamieji posakiai skiriami kableliais, kai jie eina pridurtinėmis sakinio dalimis (Ir mylėjo jį Vytukas, tartum savo draugą).

16. Sakinio dalimis einantys lyginamieji posakiai kableliais neskiriami (Pasisveikino lyg brolis su seseria).

Sudėtinis sakinys

Sakinys, turintis du ar kelis gramatinius centrus, yra sudėtinis sakinys (Užsnūdo vėjas, nustojo šlamėti rugiai).

Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dėmenų, sujungtų sujungiamaisiais jungtukais ir intonacija, yra sujungiamieji sakiniai (Saulutė tebešvietė linksmai, bet vėjas jau ūžavo).

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai pagal jungtukų sintaksinę reikšmę yra keturių tipų:

1) sudedamojo (Auklėtoja atsigręžė, ir jų akys susitiko);

2) priešpriešinio (Šaltis ant stiklų buvo išrašęs įvairiausias gėles, tačiau motina ne į jas žiūrėjo);

3) skiriamojo (Arba to žodžio niekas jo nemokė, arba jisai užmiršo jį);

4) paremiamojo (Tą dieną pavėlavome į traukinį, taigi reikėjo grįžti atgal).

Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dėmenų, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais, santykiniais įvardžiais, kai kuriais prieveiksmiais ir dalelytėmis, yra prijungiamieji sakiniai (Povilas daug žinojo, nes buvo už mane gerokai vyresnis).

Sudėtinį prijungiamąjį sakinį sudaro pagrindinis sakinys ir jo priklausomasis dėmuo – šalutinis sakinys, kuris gali būti: veiksnio (Buvo girdėti, kaip apačioje ramiai teka vanduo); tarinio (Kokia pradžia, tokia ir pabaiga); papildinio (Noriu pamatyti, kaip žmonės gyvena); pažyminio (Ne, neatminė Juza vasaros, kokia atsivėrė šiais metais); aplinkybės (Ten, kur baigiasi miškas, prasideda ganyklos. Kol saulė šviečia, neatstoja nuo žmogaus ir šešėlis).

Sudėtiniame prijungiamajame sakinyje gali būti ne vienas, o du ar keli šalutiniai sakiniai. Pvz.:

Pasidarė taip tylu, (pagr. sakinys)

jog mes visi girdėjome, (1 laipsnio)

kaip ant kairiosios vado rankos tiksi laikrodis, (2 laipsnio)

į kurį jis žiūrėjo neatplėšdamas akių (3 laipsnio).

Tokie sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys susieti be jungtukų ar jungiamųjų žodžių, vadinami bejungtukiais sakiniais (Nėra arklio – nereikia ir kamanų).

Kai sudėtinį sakinį sudaro trys ir daugiau dėmenų, jie gali būti jungiami ne vienu, o keliais būdais. Tokie dviem ar trimis jungimo būdais sudaryti sakiniai yra mišrieji sudėtiniai sakiniai (Garlaivis plaukė sunkiai, ir atrodė, kad kartais pailsęs sustoja vietoje).

Sudėtinio sakinio skyryba

1. Sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys vienas nuo kito paprastai atskiriami kableliais (Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę). Tais atvejais, kai jungtukai ir, ar, arba jungia dėmenis, kurių prasminio savarankiškumo nenorime pabrėžti, kablelis prieš tuos jungtukus nededamas (Virš stogų švietė saulė ir skraidė balandžiai).

2. Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniai dėmenys visada skiriami kableliais. Jei šalutinis dėmuo įsiterpia į pagrindinį, kablelis dedamas prieš šalutinį dėmenį ir po jo (Reikia pasakyti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Žmogus pamatė, kad neperkalbės pelėdos, ir nusiminęs grįžo į savo niūrų urvą). Keli greta einantys vienos rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kableliu, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešinamasis jungtukas (Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva. Reikėjo dirbti, o ne svarstyti, su kuo eiti, kuriuo keliu žengti).

3. Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenys skiriami kableliais, kabliataškiais, brūkšniais, dvitaškiais. Skyrybos ženklai tokiuose sakiniuose priklauso nuo to, koks prasminis santykis yra tarp dėmenų ir kokia intonacija jis reiškiamas. Kableliais skiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys, kurie pasako vienu laiku arba vienas po kito vykstančius veiksmus ir reiškinius (Moterys nuščiūva, įsivyrauja tyla), taip pat dėmenys, kuriais gretinami skirtingi ar priešingi dalykai arba kurių vienas nusako sąlygą, o kitas – pasekmę (Byra dirvoj, byrės ir jaujoj). Kai sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenys savo prasme yra pastebimai atsiję vienas nuo kito arba dėmenų viduje yra kableliais skiriamų sakinio dalių, dedamas kabliataškis (Medžiai lapuočiai daugiausia dar tik sprogo; kelmais žaliavo bruknių uogienojai). Sudėtiniame bejungtukiame sakinyje brūkšnys dedamas, kai pabrėžiamai supriešinamas dėmenų turinys (Šaukiu – niekas neatsako), vieno dėmens turinys pabrėžiamai sąlygoja kito turinį (Ginčai prasidėjo – griebkis kepurės), antruoju dėmeniu pasakoma pasekmė arba išvada (Sapnavau naktį gaidį – nelaimė bus), antrąjį dėmenį galima pakeisti šalutiniu papildinio, veiksnio ar būdo aplinkybės sakiniu su jungtuku kad (Man pasirodė – tu juokies). Sudėtiniuose bejungtukiuose sakiniuose dvitaškis dedamas, kai antroji dalis paaiškina, sukonkretina pirmosios dalies turinį (Senolėlės trobelė šalta: nėra žabarų pasikūrenti).

Į pradžią
2.5. KIRČIAVIMAS

Kalbotyros šaka, tyrinėjanti kirčiavimą, vadinasi akcentologija.

Vieno skiemens išryškinimas kitų žodžio skiemenų atžvilgiu vadinamas kirčiu.

Lietuvių kalboje kirtis yra laisvas ir šokinėjantis, t.y. asmenuojant ar linksniuojant gali nušokti į kitą skiemenį ().

Ilgojo skiemens (su dvigarsiu ar ilguoju balsiu) tarimo būdas, pabrėžiant pradžią ar pabaigą, vadinamas priegaide.

Ilgieji lietuvių kalbos žodžių kirčiuoti skiemenys gali turėti arba tvirtapradę, arba tvirtagalę priegaidę.

Tvirtapradę priegaidę turi tie žodžių skiemenys, kuriuos tariant pabrėžiama skiemeninio balsio pirmoji dalis, o dvibalsio ar mišriojo dvigarsio – pirmasis sandas. Tvirtapradėpriegaidė (akūtas) žymima dešininiu kirčio ženklu ( / ):
.

Tvirtagalę priegaidę turi tie žodžio skiemenys, kuriuos tariant pabrėžiama skiemeninio balsio antroji dalis, o dvigarsio – antrasis sandas. Tvirtagalė priegaidė (cirkumfleksas) žymima riestiniu kirčio ženklu ( ~ ):

Trumpieji kirčiuoti skiemenys žymimi kairiniu kirčio ženklu – graviu – ( ):

Svarbiausios kirčiavimo taisyklės

Bendrieji dėsniai

1. Ilgieji balsiai a, e kirčiuotame skiemenyje tariami su tvirtagale priegaide ().

2. Jeigu žodžio paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, tai jis beveik visuomet tariamas su tvirtagale priegaide (tai tinka ir vienskiemeniams žodžiams) ().

Tvirtapradę priegaidę žodžio gale turi tik:

a) linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos naudininkai ();

b) kai kurie žodžiai ().

3. Priesaginės veiksmažodžių bendratys, turinčios kirčiuotą antrąjį nuo galo skiemenį, yra tvirtapradės priegaidės ().

4. Žodžių, turinčių dviskiemenes galūnes (vns.įn. –imi, –umi; vns.vt.
–oje, –ėje, –yje, –uje ir kt.), kirčio vieta visuomet sutampa su daugiskaitos naudininku ( bet ). Ši taisyklė vadinama daugiskaitos naudininko taisykle.

Antrojo nuo galo skiemens priegaidės taisyklė

Jei kaitomojo žodžio antrasis nuo galo skiemuo yra trumpas arba ilgas tvirtagalis, tai tam tikrų to žodžio formų kirčiuojama galūnė ( ).

Linksniuojamiesiems žodžiams ši taisyklė taikoma taip: jeigu linksniuojamojo žodžio antrasis nuo galo skiemuo yra trumpas arba tvirtagalis, tai tam tikrų to žodžio linksnių kirčiuojama trumpa vienskiemenė galūnė. Vyriškosios giminės žodžiai turi kirčiuotą vienaskaitos įnagininko, vienaskaitos vietininko ir daugiskaitos galininko galūnę (). Moteriškosios giminės žodžiai turi kirčiuotą vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko galūnę, o žodžiai, kurių vardininkas baigiasi –(i)a, – dar ir vienaskaitos vardininko galūnę ().

Jei linksniuojamojo žodžio daugiskaitos galininko kirčiuojama galūnė, tai to žodžio antrasis nuo galo skiemuo yra arba trumpas, arba ilgas tvirtagalis ().

Jeigu linksniuojamojo žodžio daugiskaitos galininko galūnė nekirčiuojama, tai antrasis nuo galo skiemuo tegali būti tik tvirtapradis ).

Antrojo nuo galo skiemens priegaidės taisyklė veikia ir veiksmažodį. Jeigu esamojo ar būtojo kartinio laiko III asmens antrasis nuo galo skiemuo yra trumpas arba ilgas tvirtagalis, tų laikų vienaskaitos pirmasis ir antrasis asmuo turi kirčiuotą galūnę ().

Jeigu esamojo ar būtojo kartinio laiko III asmens antrasis nuo galo skiemuo turi tvirtapradę priegaidę, visos tų laikų formos kirčiuojamos pastoviai ( ).

Jeigu veiksmažodžio esamojo arba būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmuo turi kirčiuotą antrąjį nuo galo skiemenį, tai jo priegaidė visuomet tvirtapradė ().

Jeigu veiksmažodžio esamojo ar būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmuo turi kirčiuotą galūnę, o III asmuo – antrąjį nuo galo skiemenį, tai to skiemens priegaidė tvirtagalė arba jis yra trumpas ().

Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimas

Pagal kirčio šokinėjimo panašumą daugumą linksniuojamųjų žodžių skiriame į kelis skyrius, kuriuos vadiname kirčiuotėmis.

Visų linksniuojamųjų žodžių kirčiuotės nustatomos pagal tai, kuri daugiskaitos naudininko ir galininko lyčių dalis – kamienas ar galūnė – yra kirčiuota. Pvz.:

Sujungę kirčio šokinėjimą vaizduojančias linijas, gauname „M“ raidę. Pirmoji jos vertikali linija simbolizuoja I kirčiuotę – pagal ją kirčiuojamų žodžių dgs. naud. ir gal. linksnių kirčio vieta pastovi. Antroji įstriža linija rodo II kirčiuotės kirčio šokinėjimą: dgs. naud. kirčiuojamas kamienas, o dgs. gal. – galūnė. Trečioji įstriža linija pasvirusi į priešingą pusę – III kirčiuotės žodžių dgs. naud. turi kirčiuotą galūnę, o dgs. gal. – kamieną. Ketvirtoji linija vėl vertikali, nes IV kirčiuotės žodžiai turi kirčiuotą dgs. naud. ir gal. galūnę.

Veiksmažodžių kirčiavimas

Vienų veiksmažodžių esamasis ir būtasis kartinis laikas kirčiuojamas pastoviai, kitų turi šokinėjantį kirtį. Pastoviai kirčiuojami tie veiksmažodžiai, kurių esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo turi kirčiuotą:

a) antrąjį nuo galo tvirtapradį skiemenį (.);

b) trečiąjį ar ketvirtąjį nuo galo skiemenį, kuris gali būti ir tvirtapradis, ir tvirtagalis, ir trumpas (.).

Nepastoviai kirčiuojami tie veiksmažodžiai, kurių esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo turi kirčiuotą antrąjį nuo galo ilgą tvirtagalį arba trumpą skiemenį (.).

Būtasis dažninis ir būsimasis laikas padaromas iš bendraties kamieno, todėl jo formos dažniausiai išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę ( ).

Tačiau jeigu veiksmažodžio bendraties antrasis nuo galo skiemuo turi tvirtapradę priegaidę, būsimojo laiko trečiojo asmens priegaidė bus tvirtagalė ().

Taisyklingai kirčiuokime

Skliausteliuose nurodyta kirčiuotė.

Į pradžią
2.6. TAISYKLINGAI KALBĖKIME IR RAŠYKIME

Taisyklingai kalbėkime

Nesakykime

Analizas

ant dienų

apart

atitikti reikalavimams

atredaguoti

atsinešti į ką nors

begaliniai

betvarkė

čipsai

dalykas tame

daugumoje

didelis ačiū, didelis dėku

dvasiniai

eilėje atvejų

einamasis mėnuo

e-mailas, imeilas

esmėje

hamburgeris

hotdogas

imti už pagrindą

išmetinėti

išsireiškimas

kad įrodyti

kaip nekeista

kaip taisyklė

kas liečia

kažkas tai

kornfleiksai

laike pamokos

laukas, laukelis (sąsiuvinio)

madoje

matomai

meilėje prisipažinti

mielaširdingas

pagrinde

pampersai

parkingas

pas save (būti)

pasėkoje

pasijusti laimingu

pasiskolinti pas ką nors

pasitobulinimo kursai

pergyventi

pilnai

pleiofai

popkornai

prabalsuoti

priedo

priimti priemones

prileisti

primierka

principe

puzlis, pūzlė

reikalas liečia

sekančiai

skaityti

spausdinti po antrašte

statyti balsavimui

supanti aplinka

šaltai atsinešti (reaguoti)

tame tarpe

tikrumoje

užmanyti

užskaityti

vat, vot

vesti save

vienok

vietoj to, kad

visumoje

ženytis

žinoti

Sakykime

analizė, tyrimai

šiomis dienomis, netrukus, greitai

be, išskyrus

atitikti reikalavimus

suredaguoti, paredaguoti

atsižvelgti, paisyti ko nors

be galo, labai

netvarka

(bulvių) traškučiai

svarbiausia, mat, dalykas tas

daugiausia, dažniausiai, paprastai

labai ačiū, labai dėkui

dvasiškai

dažnai, neretai

šis (tas) mėnuo

elektroninis paštas

iš esmės, pagal savo esmę

mėsainis, mėsos suvožtinis

dešrainis

laikyti pagrindu, imti pagrindu

priekaištauti, prikaišioti

posakis, pasakymas

kad įrodytume, norėdami įrodyti

keista, kad ir labai keista

paprastai, dažniausiai, visada

dėl

kažkas, kai kas

(kukurūzų) dribsniai

per pamoką

paraštė

madinga

matyt

prisipažinti, kad myli

gailestingas

iš esmės, daugiausia

sauskelnės

(automobilių) aikštelė

būti, sėdėti savo kabinete

todėl, dėl to

pasijusti laimingam

pasiskolinti iš ko nors

tobulinimosi kursai

jaudintis, sielvartauti, nerimauti

visai, visiškai, iki galo, gerai

atkrintamosios rungtynės

(kukurūzų) spragėsiai

balsuoti, pabalsuoti

be to, ir dar

imtis priemonių

tarti, manyti, sakyti

primatavimas

iš principo

dėstas, dėlionė, galvosūkis

kalbama apie

taip, šitaip

laikyti, manyti, skaičiuoti

spausdinti su antrašte

siūlyti balsuoti

aplinka

būti abejingam, nesirūpinti

tarp jų, iš jų

tikrai, iš tikro, iš tiesų

sumanyti, sugalvoti

įskaityti

va, štai

elgtis, dėtis kuo nors

tačiau, vis dėlto

užuot

apskritai, iš viso

vesti, tekėti, tuoktis

mokėti, pažinti, nusimanyti

Taisyklingai rašykime

ačiū

anąkart (aną kartą)

ąsotis

atodūsis

atogrąža

aukcionas

ąžuolas

batalionas

be abejo

beje

bet kas

biliardas

bjaurus, –i

buljonas

čempionas

daugmaž

deja

drąsa

draskyti, drasko, draskė

džiūvėsis

elgesys

fortepijonas

galąsti, –anda, –ando

galbūt

grasyti, graso, grasė

grąža

grėsti, gresia, grėsė

grimzti, –zta, –zdo

grįsti, grindžia, grindė

griuvėsiai

grįžti, –žta, –žo

heroizmas

herojinis, –ė

yda

ieva

yla

įmygis

ypač

ypatybė

ypatingas

išgąstis

išsyk, iš sykio

išvien, iš vieno

išvis, iš viso

kai kas

kaipmat, kaip matai

kas nors

kąsti, kanda, kando

kęsti, kenčia, kentė

kitąsyk (kitą sykį)

klientas

kol kas

kurgi

kūryba

ląstelė

lęšis

lįsti, lenda, lindo

liudyti, –ija, –ijo

makiažas

mąslus, –i

milijonas

nejau(gi)

ne per daug

ne veltui

patriotas

paviljonas

pažįstamas, –a

pernelyg

pianinas

pjauti, pjauna, pjovė

plagiatas

pusseserė

rąstas

ręsti, renčia, rentė

ryžtis, –tasi, –osi

sąlyga

sąsiuvinis

siųsti, siunčia, siuntė

skląstis

skųsti, skundžia, skundė

spąstai

spjauti, spjauna, spjovė

spręsti, sprendžia, sprendė

stadionas

stebuklas

sūkurys

šiandien

švęsti, švenčia, šventė

taip pat

tęsti, –ia, –ė

tyčia

tręšti, tręšia, tręšė

variantas

vis dėlto

visgi

vis tiek

vis vien(a)

žąsis

Į pradžią
2.7. LITERATŪROS RŪŠYS IR ŽANRAI

I. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis.

Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas.

Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų.

Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų.

Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją.

Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso logika, netikėtu baigmės smūgiu.

Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo garbei.

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina.

Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų, medžiotojų buitimi.

Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti komplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais.

Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar politinė idėja.

Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių, politikos ir literatūros.

Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas).

II. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra.

Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais įvykiais bei veikėjais.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.

Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės atmaina.

Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais.

Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties.

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio.

Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.

Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojų žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu.

Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.

Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.

Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.

Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę.

III.DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre.

Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę.

Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijas ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro, balaganinų triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius.

Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visa visuomeninių santykių visuma.

Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų asmenybių kolizijas.

Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai.

Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.

Į pradžią
2.8. ŽYMIAUSI UŽSIENIO RAŠYTOJAI IR SVARBIAUSI JŲ KŪRINIAI

ANTIKA

Aischilas (525 – 456 m.pr.Kr.) – tragedijos „Prikaltasis Prometėjas“, „Septynetas prieš Tebus“, „Persai“, „Orestėja“;

Aristofanas (~445 – 386 m.pr.Kr.) – komedijos „Debesys“, „Varlės“, „Paukščiai“, „Vapsvos“;

Aristotelis (384 – 322 m.pr.Kr.) – „Retorika“, „Poetika“;

Euripidas (~485 – 406 m.pr.Kr.) – tragedijos „Medėja“, „Orestas“, „Andromacha“, „Elena“, „Hipolitas“;

Homeras (VIII a.pr.Kr.) – epinės poemos „Iliada“, „Odisėja“;

Horacijus (65 m.pr.Kr. – 8 m. po Kr.) – odžių rink. „Giesmės“, satyrų rink. „Pokalbiai“, „Laiškai“;

Ovidijus (43 m.pr.Kr. – 17 m. po Kr.) – poema „Metamorfozės“;

Plautas (254 – 184 m.pr.Kr.) – komedijos „Pseudolas“, „Karys pagyrūnas“, „Puodas“;

Sofoklis (496 – 406 m.pr.Kr.) – tragedijos „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“, „Antigonė“, „Elektra“, „Filoktetas“;

Terencijus (~190 – 159 m.pr.Kr.) – komedijos „Broliai“, „Uošvė“, „Pats save baudžiąs“;

Vergilijus (70 m.pr.Kr. – 19 m. po Kr.) – epinė poema „Eneida“;

VĖLESNYSIS LAIKOTARPIS

Andričius Ivas (1892 – 1975) – romanas „Drinos tiltas“, apsak. ir apysakų rink. „Prakeiktas kiemas“, „Veidai“, „Moteris ant akmens“;

Baironas Noelis Džordžas Gordonas (1788 – 1824) – poezijos rink. „Laisvos valandos“, poemos „Čaild Haroldo klajonės“, „Manfredas“, misterija „Kainas“;

Balzakas Onore dė (1799 – 1850) – romanai „Eugenija Grandė“, „Tėvas Gorijo“, „30 metų moteris“, „Kurtizanių spindesys ir skurdas“, „Pusseserė Beta“;

Beketas Samiuelis Barklajus (1906 – 1989) – pjesės „Belaukiant Godo“, „Paskutinė Krepo juosta“, „Laimingos dienos“, „Žodžiai ir muzika“, romanai „Molojus“, „Malonas miršta“, „Nepavadinamasis“;

Belis Heinrichas (1917 – 1985) – romanai „.Ir nepasakė nė žodžio“, „Namai be šeimininko“, „Biliardas pusę dešimtos“, „Grupinis portretas su dama“, „Moteris upės peizažo fone“, apysaka „Nuplėšta Katarinos Blium garbė“;

Bernsas Robertas (1759 – 1796) – eil.rink. „Eilės“, poemos „Du šunes“, „Linksmieji valkatos“;

Bokačas Džovanis (1313 – 1375) – novel.rink. „Dekameronas“;

Brechtas Bertoldas (1898 – 1956) – dramos „Motušė Kuraž ir jos vaikai“, „Opera už tris skatikus“, „Galilėjaus gyvenimas“, „Gerasis žmogus iš Sezuano“;

Buninas Ivanas (1870 – 1953) – apysakos „Kaimas“, „Suchodolas“, „Mitios meilė“, apsak. „Jerichono rožė“, „Saulės smūgis“, „Antaniniai obuoliai“, „Ponas iš San Francisko“, romanas „Arsenjevo gyvenimas“;

Dantė Aligjeris (1265 – 1321) – „Dieviškoji komedija“;

Defo Danielis (1660 – 1731) – romanas „Robinzonas Kruzas“;

Didro Deni (1713 – 1784) – romanai „Vienuolė“, „Žakas Fatalistas ir jo ponas“;

Dikensas Čarzlas (1812 – 1870) – romanai „Oliveris Tvistas“, „Nikolas Niklbis“, „Deividas Koperfildas“, „Dombis ir sūnus“, „Sunkūs laikai“;

Diuma Aleksandras (1802 – 1870) – romanai „Askanijas“, „Dvi karalienės“, „Grafas Montekristas“, „Grafienė de Monsoro“, „Juodoji tulpė“, „Karalienė Margo“, „Trys muškietininkai“, „Po dvidešimties metų“;

Dostojevskis Fiodoras (1821 – 1881) – romanai „Broliai Karamazovai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Baltosios naktys“, „Idiotas“, „Lošėjas“, „Pažemintieji ir nuskriaustieji“;

Dreizeris Teodoras (1871 – 1945) – romanai „Amerikoniškoji tragedija“, „Dženė Gerhart“, „Finansininkas“, „Genijus“, „Sesuo Kerė“, „Stoikas“, „Titanas“;

Džoisas Džeimsas (1882 – 1941) – romanai „Ulisas“, „Menininko jaunų dienų portretas“, apsak. rink. „Dubliniečiai“;

Eliotas Tomas Stearnsas (1888 – 1965) – poemos „Bevaisė žemė“, „Keturi kvartetai“, „Pelenų diena“;

Ficdžeraldas Frensis Skotas (1896 – 1940) – romanai „Didysis Getsbis“, „Švelni naktis“;

Fildingas Henris (1707 – 1754) – romanai „Džozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotykių istorija“, „Pamestinuko Tomo Džonso istorija“;

Floberas Gustavas (1821 – 1880) – romanai „Ponia Bovari“, „Jausmų ugdymas“, „Salambo“;

Folkneris Viljamas (1897 – 1962) – romanai „Sartoriai“, „Triukšmas ir įniršis“, „Kai aš gulėjau mirties patale“, „Rugpjūčio šviesa“, „Absalomai, Absalomai“;

Garsija Markesas Gabrielis Chosė (g. 1928) – apysakos „Nukritę lapai“, „Pulkininkui niekas nerašo“, „Nelemta valanda“, romanas „Šimtas metų vienatvės“;

Getė Johanas Volfgangas (1749 – 1832) – romanas „Jaunojo Verterio kančios“, dramos „Egmontas“, „Ifigenija Tauridėje“, filosofinė poema „Daktaras Faustas“;

Goldingas Viljamas Džeraldas (1911 – 1993) – romanai „Musių valdovas“, „Paveldėtojai“, „Šykštusis Martinas“, „Laisvas kritimas“, „Popieriniai žmonės“;

Golsvortis Džonas (1867 – 1933) – romanai „Forsaitų saga“, „Frilendų šeima“, „Tamsioji gėlė“;

Hamsunas (Pedersenas) Knutas (1859 – 1952) – romanai „Badas“, „Panas“, „Po rudens dangumi“, „Benonis“, apysaka „Viktorija“;

Hemingvėjus Ernestas (1899 – 1961) – romanai „Fiesta“, „Atsisveikinimas su ginklais“, „Kam skambina varpai“, „Turėti ir neturėti“, „Salos vandenyne“, „Ir vėl pateka saulė“, apysaka „Senis ir jūra“, apsak. rink. „Vyrai be moterų“, „Nugalėtojas nieko negauna“;

Hesė Hermanas (1877 – 1962) – romanai „Stepių vilkas“, „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Demianas“, „Narcizas ir Auksaburnis“, „Sidharta“;

Hugo Viktoras (1802 – 1885) – romanai „Paryžiaus katedra“, „Vargdieniai“, „Devyniasdešimt tretieji metai“, „Žmogus, kuris juokiasi“;

Ibsenas Henrikas (1828 – 1906) – dramos „Peras Giuntas“, „Lėlių namai“, „Brandas“;

Kafka Fransas (1883 – 1924) – romanai „Amerika“, „Procesas“, „Pilis“, novelės „Nuosprendis“, „Pataisos darbų kolonijoje“, „Metamorfozė“;

Kamiu Alberas (1913 – 1960) – romanai „Maras“, „Svetimas“, „Krytis“, drama „Kaligula“, esė „Sizifo mitas“;

Keruakas Džekas (1922 – 1969) – romanas „Kelyje“;

Kornelis Pjeras (1606 – 1684) – tragikomedijos „Sidas“, „Klitandras“, komedijos „Našlė“, „Teismo rūmų galerija“, tragedijos „Medėja“, „Horacijus“, „Cina, arba Augusto malonė“;

Kuperis Džeimsas Fenimoras (1789 – 1851) – romanai „Medžiotojas“, „Paskutinis mohikanas“, „Pėdsekys“, „Prerijos“;

Lagerkvistas Peras (1891 – 1974) – romanai „Nykštukas“, „Sibilė“, „Barabas“, „Ahasfero mirtis“, „Šventoji žemė“;

Lagerliof Selma (1858 – 1940) – romanai „Saga apie Gestą Berlingą“, „Jeruzalė“, „Antikristo stebuklai“, „Tremtinys“, apysaka „Stebuklingosios Nilso kelionės“;

Lermontovas Michailas (1814 – 1841) – romanas „Mūsų laikų didvyris“, poemos „Demonas“, „Mcyris“;

Londonas Džekas (1876 – 1916) – romanai „Baltoji iltis“, „Jūrų vilkas“, „Martinas Idenas“, „Mėnulio slėnis“, „Rytas aušta“, „Smokas Belju“, „Trys širdys“;

Longfelou Henris Vordsvortas (1807 – 1882) – poema „Hiavatos giesmė“;

Manas Tomas (1875 – 1955) – romanai „Budenbrokai“, „Užburtas kalnas“, „Daktaras Faustas“, „Lota Veimare“;

Martenas diu Garas Rožė (1881 – 1958) – romanai „Tibo šeima“, „Senoji Prancūzija“, „Žanas Barua“;

Meterlinkas Morisas (1862 – 1949) – pjesės „Žydroji paukštė“, „Nekviestoji viešnia“, „Aklieji“, „Septynios princesės“;

Mickevičius Adomas (1798 – 1855) – „Odė jaunystei“, poemos „Gražina“, „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, „Vėlinės“, „Krymo sonetai“;

Milašius Oskaras (1877 – 1939) – poez. rink. „Nuopolių poema“, „Septynios vienatvės“, „Pradmenys“, romanas „Meilės iniciacija“, misterijos „Migelis Maniara“, „Mefibozetas“, „Saulius iš Tarso“;

Milošas Česlavas (g. 1911) – romanai „Isos slėnis“, „Valdžios paėmimas“, poez. rink. „Poema apie sustingusį laiką“, „Trys žiemos“, „Mano tėvynėje“, eseistikos knygos „Gimtoji Europa“, „Ulro žemė“;

Moljeras (Poklenas Žanas Batistas) (1622 – 1673) – komedijos „Tartiufas, arba Apgavikas“, „Šykštuolis“, „Don Žuanas“, „Mizantropas“;

Mopasanas Gi de (1850 – 1893) – novelės „Du draugai“, „Pampuška“, „Virvagalis“, „Alyvų laukas“, romanai „Mielas draugas“, „Pjeras ir Žanas“, „Mont Oriolis“, „Stipri kaip mirtis“, „Vieno gyvenimo istorija“;

Moriakas Fransua (1885 – 1970) – romanai „Bučinys raupsuotajam“, „Ugnies upė“, „Gimdytoja“, „Tereza Deskeiru“, „Gyvačių kamuolys“;

Oldingtonas Ričardas (1892 – 1962) – romanai „Herojaus mirtis“, „Visi žmonės – priešai“, „Pulkininko duktė“, „Tikras dangus“;

O’Nilas Judžinas (1888 – 1953) – dramos „Meilė po guobomis“, „Elektrai skirta gedėti“, „Ilgos dienos kelias į naktį“, „Virvė“;

Pasternakas Borisas (1890 – 1960) – romanas „Daktaras Živaga“, poemos „Devyni šimtai penktieji metai“, „Leitenantas Šmidtas“, poez. rink. „Viršum barjerų“, „Antrasis gimimas“, „Žemės erdvė“;

Petrarka Frančeskas (1304 – 1374) – sonetų rink. „Kanconjerė“ („Dainų knyga“);

Prustas Marselis (1871 – 1922) – romanai „Prarasto laiko beieškant“, „Jaunų žydinčių merginų šešėlyje“, „Germantų pusė“;

Puškinas Aleksandras (1799 – 1837) – eiliuotas romanas „Eugenijus Onieginas“, apysaka „Kapitono duktė“, dramos „Borisas Godunovas“, „Šlykštusis riteris“;

Rablė Fransua (1494 – 1553) – romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“;

Rasinas Žanas (1639 – 1699) – tragedijos „Andromachė“, pjesės „Britanikas“, „Berenikė“, „Fedra“;

Reimontas Vladislavas (1867 – 1925) – romanai „Kaimiečiai“, „Pažadėtoji žemė“, „Komediantė“, „Fermentai“, „Lili“, „Svajotojas“;

Remarkas Erikas Marija (1898 – 1970) – romanai „Vakarų fronte nieko naujo“, „Juodasis obeliskas“, „Trys draugai“, „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“, „Kelias atgal“;

Rilkė Raineris Marija (1875 – 1926) – poezijos ciklai „Valandų knyga“, „Vaizdų knyga“, „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“;

Rolanas Romenas (1866 – 1944) – romanai „Žanas Kristofas“, „Kola Brenjonas“, „Užburtoji siela“;

Ruso Žanas Žakas (1712 – 1778) – romanai „Išpažintis“, „Julija, arba Naujoji Eloiza“, „Emilis“;

Sartras Žanas Polis (1905 – 1980) – romanas „Šleikštulys“, dramos „Altonos atsiskyrėliai“, „Musės“, „Už uždarų durų“, „Velnias ir Viešpats Dievas“;

Senkevičius Henrikas (1846 – 1916) – romanai „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Be dogmos“, „Quo vadis“, „Kryžiuočiai“;

Sent–Egziuperi Antuanas (1900 – 1944) – romanai „Žemė žmonių planeta“, „Karo lakūnas“, filosofinė pasaka „Mažasis princas“;

Servantesas Savedra Migelis de (1547 – 1616) – romanas „Don Kichotas“;

Skotas Valteris (1771 – 1832) – romanai „Aivenhas“, „Rob Rojus“;

Solženicynas Aleksandras (g. 1918) – romanai „Vėžio palata“, „Pirmajame rate“, „Gulago archipelagas“, apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“;

Steinbekas Džonas Ernstas (1902 – 1968) – romanai „Rūstybės kekės“, „Mėnulis nusileido“, „Mūsų nerimo žiema“, apysakos „Tortiljų kvartalas“, „Pelės ir žmonės“;

Stendalis (Belis Anri)(1783 – 1842) – romanai „Raudona ir juoda“, „Parmos vienuolynas“, „Armansa“, „Liusjenas Levenas“;

Sternas Lorensas (1713 – 1768) – romanas „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“;

Strindbergas Augustas (1849 – 1912) – romanai „Atviroje jūroje“, „Tarnaitės sūnus“, „Pamišėlio išpažintis“, „Vienišas“, „Raudonasis kambarys“, „Hemsio salos žmonės“;

Sviftas Džonatanas (1667 – 1745) – romanas „Guliverio kelionės “;

Šekspyras Viljamas (1564 – 1616) – sonetai, tragedijos „Hamletas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“, „Makbetas“, draminės kronikos „Ričardas II“, „Henrikas IV“, komedijos „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Vindzoro šmaikštuolės“, „Daug triukšmo dėl nieko“;

Šileris Frydrichas (1759 – 1805) – dramos „Plėšikai“, „Klasta ir meilė“, „Vilhelmas Telis“, tragedijos „Marija Stiuart“, „Orleano mergelė“;

Šo Džordžas Bernardas (1856 – 1950) – dramos „Sudužusių širdžių namai“, „Pigmalionas“, „Šventoji Joana“, „Velnio mokinys“, „Cezaris ir Kleopatra“;

Šolochovas Michailas (1905 – 1984) – romanai „Tykusis Donas“, „Pakelta velėna“, „Jie kovėsi už Tėvynę“;

Tagorė Rabindranatas (1913 – 1941) – poez. rink. „Gitandžali“, „Vakaro dainos“, „Ryto dainos“, „Vaikai“, romanai „Krislelis“, „Sudužimas“, „Goras“, „Namai ir pasaulis“;

Tasas Torkvatas (1544 – 1595) – poema „Išvaduotoji Jeruzalė“;

Tolstojus Levas (1828 – 1910) – romanai „Karas ir taika“, „Ana Karenina“, „Prisikėlimas“;

Vaildas Oskaras (1854 – 1900) – romanas „Doriano Grėjaus portretas“;

Volteras (Aruė Fransua Mari)(1694 – 1778) – filosofinės apysakos „Kandidas“, „Zadigas“, „Mikromegas“, tragedijos „Zaira“, „Cezario mirtis“;

Zolia Emilis (1840 – 1902) – romanai „Žerminalis“, „Pinigai“, „Moterų laimė“, „Abato Murė nuodėmė“, „Grobis“, „Jo prakilnybė Eženas Rugonas“, „Nana“, „Paryžiaus pilvas“, „Spąstai“;

Į pradžią
2.9. NOBELIO LITERATŪROS PREMIJOS LAUREATAI

1901 Siuli Priudomas (Sully Prudhomme), Prancūzija;

1902 Teodoras Momzenas (Theodor Mommsen), Vokietija;

1903 Bjornstjernė Bjornsonas (Bjornstjerne Bjornson), Norvegija;

1904 Frederikas Mistralis (Frédéric Mistral), Prancūzija;

Chosė Ečegarajus (José Echegaray), Ispanija;

1905 Henrikas Senkevičius (Henryk Sienkiewicz), Lenkija;

1906 Džozujė Kardučis (Giosuč Carducci), Italija;

1907 Radjardas Kiplingas (Rudyard Kipling), Anglija;

1908 Rudolfas Eukenas (Rudolf Eucken), Vokietija;

1909 Selma Lagerliof (Selma Lagerláf), Švedija;

1910 Paulis Heizė (Paul Heyse), Vokietija;

1911 Morisas Meterlinkas (Maurice Maeterlinck), Belgija;

1912 Gerhartas Hauptmannas (Gerhart Hauptmann), Vokietija;

1913 Rabindranathas Tagorė (Rabindranath Tagore), Indija;

1914 premija neskirta;

1915 Romenas Rolanas (Romain Rolland), Prancūzija;

1916 Verneris fon Heidenstamas (Verner von Heidenstam), Švedija;

1917 Karlas Gjelerupas (Karl Gjellerup), Danija;

Henrikas Pontoppidanas (Henrik Pontoppidan), Danija;

1918 premija neskirta;

1919 Karlas Špiteleris (Carl Spitteler), Šveicarija;

1920 Knutas Hamsunas (Knut Hamsun), Norvegija;

1921 Anatolis Fransas (Anatole France), Prancūzija;

1922 Chasintas Benaventė (Jacinto Benavente), Ispanija;

1923 Viljamas Jeitsas (William Yeats), Airija;

1924 Vladislavas Reimontas (Wladyslaw Reymont), Lenkija;

1925 Bernardas Šo (Bernard Shaw), Anglija;

1926 Gracija Deleda (Grazia Deledda), Italija;

1927 Anri Bergsonas (Henri Bergson), Prancūzija;

1928 Sigrida Unset (Sigrid Undset), Norvegija;

1929 Tomas Manas (Thomas Mann), Vokietija;

1930 Sinkleris Luisas (Sinclair Lewis), JAV;

1931 Erikas Akselis Karlfeltas (Erik Axel Karlfeldt), Švedija;

1932 Džonas Golsvortis (John Galsworthy), Anglija;

1933 Ivanas Buninas (Ivan Bunin), Rusija;

1934 Luidžis Pirandelas (Luigi Pirandello), Italija;

1935 premija neskirta;

1936 Judžinas O’Nilas (Eugene O’Neill), JAV;

1937 Rožė Martenas diu Garas (Roger Martin du Gard), Prancūzija;

1938 Perlė Bak (Pearl Buck), JAV;

1939 Fransas Silanpė (Frans Sillanpää), Suomija;

1940 premija neskirta;

1941 premija neskirta;

1942 premija neskirta;

1943 premija neskirta;

1944 Johannesas Jensenas (Johannes Jensen), Danija;

1945 Gabriela Mistral (Gabriela Mistral), Čilė;

1946 Hermanas Hesė (Hermann Hesse), Vokietija;

1947 Andrė Židas (André Gide), Prancūzija;

1948 Thomas Stearnsas Eliotas (Thomas Stearns Eliot), Anglija;

1949 Viljamas Folkneris (William Faulkner), JAV;

1950 Bertranas Raselas (Bertrand Russell), Anglija;

1951 Peras Lagerkvistas (Pär Lagerkvist), Švedija;

1952 Fransua Moriakas (François Mauriac), Prancūzija;

1953 Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Anglija;

1954 Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), JAV;

1955 Haldouras Laksnesas (Halldór Laxness), Islandija;

1956 Chuanas Chimenesas (Juan Jiménez), Ispanija;

1957 Alberas Kamiu (Albert Camus), Prancūzija;

1958 Borisas Pasternakas (Boris Pasternak), Rusija;

1959 Salvatorė Kvazimodas (Salvatore Quasimodo), Italija;

1960 Sen Džonas Persas (Saint–John Perse), Prancūzija;

1961 Ivas Andričius (Ivo Andric;), Serbija;

1962 Džonas Steinbekas (John Steinbeck), JAV;

1963 Giorgas Seferis (Giorgos Seferis), Graikija;

1964 Žanas Polis Sartras (Jean–Paul Sartre), Prancūzija;

1965 Michailas Šolochovas (Michail Šolochov), Rusija;

1966 Šmuelis Josefas Agnonas (Shmuel Josef Agnon), Izraelis;

Nelė Zaks (Nelly Sachs), Vokietija;

1967 Migelis Anchelis Asturijas (Miguel Angel Asturias), Gvatemala;

1968 Jasunari Kavabata (Jasunari Kavabata), Japonija;

1969 Samiuelis Beketas (Samuel Beckett), Airija;

1970 Aleksandras Solženicynas (Aleksandr Solženicyn), Rusija;

1971 Pablo Neruda (Pablo Neruda), Čilė;

1972 Heinrichas Belis (Heinrich Báll), Vokietija;

1973 Patrikas Vaitas (Patrick White), Australija;

1974 Eivinas Junsonas (Eyvind Johnson), Švedija;

Haris Martinsonas (Harry Martinson), Švedija;

1975 Eudženijus Montalė (Eugenio Montale), Italija;

1976 Solis Belou (Saul Bellow), JAV;

1977 Visentė Aleiksandrė (Vicente Aleixandre), Ispanija;

1978 Isaakas Baševis Zingeris (Isaac Bashevis Singer), Izraelis;

1979 Odisėjas Elitis (Odysseas Elytis), Graikija;

1980 Česlavas Milošas (Czeslaw Milsosz);

1981 Elijas Kanetis (Elias Canetti), Austrija;

1982 Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel García Marquez), Kolumbija;

1983 Viljamas Goldingas (William Golding), Anglija;

1984 Jaroslavas Seifertas (Jaroslav Seifert), Čekija;

1985 Klodas Simonas (Claude Simon), Prancūzija;

1986 Volė Šojinka (Wole Soyinka), Nigerija;

1987 Josifas Brodskis (Josif Brodskij), Rusija;

1988 Nadžibas Machfuzas (Naguib Mahfouz), Egiptas;

1989 Kamilas Chosė Sela (Camilo José Cela), Ispanija;

1990 Oktavijus Pasas (Octavio Paz), Meksika;

1991 Nadina Gordimer (Nadine Gordimer), PAR;

1992 Derekas Valkotas (Derek Walcott), Trinidadas;

1993 Toni Morison (Toni Morrison), JAV;

1994 Kenzaburo Oe (Kenzaburo Oe), Japonija;

1995 Seamus Henėjas (Seamus Heaney), Airija;

1996 Vislava Šimborska (Wislawa Szymborska), Lenkija;

1997 Darijus Fo (Dario Fo), Italija.

1998 Žose Saramagas (José Saramago), Portugalija.

Į pradžią
2.10. ŽYMIAUSI LIETUVIŲ RAŠYTOJAI IR SVARBIAUSI JŲ KŪRINIAI

Aistis Jonas (J.Aleksandravičius, J.Kossu – Aleksandravičius, J.Kuosa Aleksandriškis) (1904 – 1973) – eil. rink. „Intymios giesmės“, „Imago mortis“, „Užgesę chimeros akys“, „Katarsis“, publicistikos rink. „Milfordo gatvės elegijos“;

Aputis Juozas (g. 1936) – novel.rink. „Žydi bičių duona“, „Rugsėjo paukščiai“, „Horizonte bėga šernai“, „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“, apysakos „Tiltas per Žalpę“, „Plėnys“, „Prieš lapų kritimą“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“;

Avyžius Jonas (g. 1922) – apsak. ir apybr. rink. „Pirmosios vagos“, apysaka „Žmogus lieka ž

. . .

Stanevičius Simonas (1799 – 1848) – odė „Šlovė Žemaičių“, 6 pasakėčios: „Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“, „Žmogus ir levas“, „Aitvarai“, „Arklys ir meška“, „Erelis, karalius paukščių, ir gudrybė karaliuko“;

Strazdas Antanas (1760 – 1833) – rink. „Giesmės svietiškos ir šventos“;

Strielkūnas Jonas (g. 1939) – eil. rink. „Raudoni šermukšniai“, „Vėjas rugiuos“, „Varpo kėlimas“, „Po tylinčiom žvaigždėm“, „Lapkričio medis“, „Tamsūs buvo žiedai“, „Trečias brolis“, „Tamsos varpai, šviesos varpai“;

Šaltenis Saulius (g. 1945) – apysakų ir apsak. rink. „Atostogos“, „Atminimo cukrus“, apysakos „Riešutų duona “, „Herkus Mantas“, „Duokiškis“, pjesės „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, romanas „Kalės vaikai“;

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) (1877 – 1930) – apysakos „Sename dvare“, „Viktutė“, „Vincas Stonis“, novelė „Irkos tragedija“;

Šeinius (Jurkūnas) Ignas (1889 – 1959) – romanai „Kuprelis“, „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, apysakos „Bangos siaučia“, „Vasaros vaišės“, novel.rink. „Nakties žiburiai“, „Aš dar kartą grįžtu“;

Širvys Paulius (1920 – 1979) – eil. rink. „Žygio draugai“, „Ošia gimtinės beržai“, „Beržų lopšinė“, „Ir nusinešė saulę miškai“, „Ilgesys – ta giesmė“;

Škėma Antanas (1911 – 1961) – novel.rink. „Nuodėguliai ir kibirkštys“, „Šventoji Inga“, dramos „Pabudimas“, „Žvakidė“, romanas „Balta drobulė“, apysaka „Izaokas“;

Tilvytis Teofilis (1904 – 1969) – satyrinis romanas „Kelionė aplink stalą“, poemos „Artojėlis“, „Dičius“, „Usnynė“;

Tysliava Juozas (1902 – 1961) – eil. rink. „Nemuno rankose“, „Auksu lyta“, „Tolyn“, „Žaltvykslės“;

Tumas – Vaižgantas Juozas (1869 – 1933) – epopėja „Pragiedruliai“, romanas „Šeimos vėžiai“, apysakos „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“, „Išgama“, „Žemaičių Robinzonas“;

Vaičaitis Pranas (1876 – 1901) – elegija „Gyvenimo mano saulutė jau leidžia.“, eil. „Prisėski, vaikeli“, „Kaip tėvynė mūsų kenčia“, „Yra šalis, kur upės teka.“;

Vaičiūnaitė Judita (g. 1937) – eil.rink. „Pavasario akvarelės“, „Kaip žalias vynas“, „Vėtrungės“, „Klajoklė saulė“, „Neužmirštuolių mėnesį“, „Šaligatvio pienės“, „Gatvės laivas“, „Šešėlių laikrodis“, „Žemynos vaikai“, „Seno paveikslo šviesa“;

Vaičiūnas Petras (1890 – 1959) – eil.rink. „Rasoti spinduliai“, „Tekanti saulė“, „Gimtuoju vieškeliu“, „Saulės lobis“, „Paukščių taku“, dramos „Giedrėjanti sąžinė“, „Nuodėmingas angelas“, „Sudrumstoji ramybė“, „Varpų giesmė“, komedijos „Tuščios pastangos“, „Patriotai“, „Naujieji žmonės“;

Vaičiulaitis Antanas (1906 – 1992) – novel.rink. „Vidudienis kaimo smuklėj“, „Pelkių takas“, „Vidurnaktis prie Šeimenos“, „Vakaras sargo namely“, „Kur bakūžė samanota“, romanas „Valentina“;

Valančius Motiejus (1801 – 1875) – apysaka „Palangos Juzė“, „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Pasakojimas Antano tretininko“;

Valiūnas Silvestras (1789 – 1831) – eil. „Biruta“, literatūrinis laiškas „Pas Jo Mylistos D.Poškos“;

Venclova Antanas (1906 – 1971) – eil. rink. „Sutemų skersgatviuos“, „Gatvės švinta“, „Tėvynės šauksmas“, „Obelis kur augalota“, „Vakarinė žvaigždė“, romanai „Gimimo diena“, „Draugystė“, atsiminimų trilogija „Pavasario upė“, „Jaunystės atradimas“, „Vidurdienio vėtra“;

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) (1868 – 1953) – dramos „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Likimo bangos“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“;

Vienažindys Antanas (1841 – 1892) – eil. „Sudieu, kvietkeli tu brangiausias“, „Ilgu ilgu man ant svieto“, „Pasakyki, panytėle“, „Saulė užsileido už aukšto kalnelio“;

Vienuolis (Žukauskas) Antanas (1882 – 1957) – romanai „Prieš dieną“, „Kryžkelės“, „Viešnia iš šiaurės“, legendos „Užkeiktieji vienuoliai“, „Amžinasis smuikininkas“, apsak. rink. „Grįžo“, „Paskenduolė“, „Užžėlusiu taku“, apsak. ciklas „Iš mano atsiminimų“, apysakos „Vėžys“, „Inteligentų palata“, dramos „Prieblandoje“, „1831 metai“;

Vilkutaitis – Keturakis Antanas (1864 – 1903) – komedija „Amerika pirtyje“;

Zurba Algimantas (g.1942) – apsak. rink. „Svetimas pabučiavimas“, „Viena prie stalo“, apsak. ir apysakų rink. „Keistuolių miestas“, „Šaltūnė“, romanai „Šimtadienis“, „Prospektas nesibaigia priemiestyje“, „Integralas“, „Inkilas už miesto“, „Molžemis“, „Savūnė“;

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė) (1845 – 1921) – apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“, apysaka „Prie dvaro“, pjesės „Trys mylimos“, „Piršlybos“;

Žilinskaitė Vytautė (g. 1930) – satyrų ir humoreskų rink. „Ne iš pirmo žvilgsnio“, „Angelas virš miesto“, „Karuselėje“, „Paradoksai“, „Paveikslas“, „Vaiduokliai“, „Kvaitulys“, apsakymai vaikams „Mikė milžinas“, „Gaidžio kalnas“, pasakos „Robotas ir peteliškė“, „Kelionė į Tandadriką“;

Žukauskas Albinas (1912 – 1987) – eil. rink. „Ilgosios varsnos“, „Atodangos“, „Poringės“, „Benamė meilė“.

Į pradžią
2.11. ĮSIDĖMĖTINOS DATOS

1547 m. Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo parengtas katekizmas.

1653 m. Karaliaučiuje išleista Danieliaus Kleino pirmoji „Lietuvių kalbos gramatika“ („Grammatica Litvanica“).

1747 m. Karaliaučiuje išėjo P. Ruigio „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys“.

1856 m. Prahoje išleista A. Šleicherio pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika“ („Litauische Grammatik“).

1897 m. Tartu mieste išspausdintas K. Jauniaus „Lietuviškas kalbamokslis“.

1901 m. pasirodė J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“.

1908 m. K. Būga išleido „Aistiškus studijus“.

1911 m. Rusijos Mokslų akademija išleido K. Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatiką“.

Join the Conversation

×
×