Graikų literatūros konspektai (A. Vaškelienė)

Antikos filologinė kultūra

(Antikinė literatūra)

Semestro metu bus keli atsiskaitymai: graikų literatūros ir romėnų literatūros. Jei iš graikų literatūros koliokviumo bus teigiamas, egzaminas bus tik iš romėnų literatūros.

Įvadas.

Antikinė literatūra – tai graikų ir romėnų literatūra. Chronologinės ribos IX-IVX a. pr. Kr. Iki III-IV a. pr. Kr. Romos imperijos žlugimo data – 476 metai, todėl manoma, kad kartu su Romos imperija nustojo kurtis antikinė literatūra. Po to prasideda viduramžiai. Antikoje formuojasi toks mokslas, kaip literatūros teorija, jos dėka turime tokias sąvokas, kaip epas, lyrika, tragedija, komedija ir t.t. Istorijos mokslas susikuria gyvuojant antikai. Istorijografija buvo rašoma su menine raiška. Retorika susijusi su antika, nes tais laikais buvo labai svarbūs oratoriniai sugebėjimai. Atėnuose kalbos menas tampa svarbiausiu išsilavinimo tašku. Filosofija kuriasi VI a. pr. Kr., ji susijusi su gamtos mokslais, jiems rūpi klausimas iš kur atsirado pasaulis. Filologija formuojasi Aleksandrijoje III a. per. Kr. Gramatika formavosi kartu su filologija.

Graikų literatūra skirstoma į raidos etapus:

Archainė literatūra: IX-XIII am per. Kr. Iki VI per. Kr. Jam priklauso Homero epai (pirma pusė), lyrika (antra pusė).

Klasikinė literatūra: nuo V a. per. Kr.-IV a. per. Kr. Iki 338 metų per. Kr. Tai yra aukščiausio atėnų meno pakilimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu Atėnai tampa kultūros centru. Pirmoje pusėje vyrauja drama, antroje – meninės prozos formavimosi etapas.

Helenizmas (helėnizmas): IV a. per. Kr. Pabaiga – I a. per. Kr. Šiam laikotarpiui įtaką daro Aleksandro didžiojo užgrobimai bei rytų kultūra. Aleksandras didysis, būdamas makedonas, supranta, kad šalies kultūra yra svarbi, dėl to nenaikino jos užkariautose teritorijose, o jas puoselėdavo. Helėnais save vadino graikai. Žanrai: naujoji komedija ir aleksandrinė poezija (kilo pavadinimas nuo Aleksandrijos miesto Egipte).

Romėnų imperijos laikotarpis (arba graikų literatūra Romos imperijoje). I a. per. Kr. Pabaiga – III arba V a. po Kr. Graikai buvo romėnų valdžioje, tačiau buvo veikiami romėnų tendencijų dėl to gavosi kultūrų sąlyčiai.

Graikų mitologija (Olimpo panteono dievai bei jų funkcijos).

Mitai – žodinė, liaudies kūryba, padavimai apie dievus ir herojus, visuma. Mitai, skirtingai nuo pasakų, vertinami ne kaip išmislas, o kaip realiai nutikę įvykiai.

Mitus randame antikinės literatūros kūriniuose (daugiausia Homero ir Hesiodo kūriniuose). Mitais pagrįsti didžiausi tragikų kūriniai.

Mitų randama ir filosofų kūryboje. Graikų gamtos filosofai aiškinosi, iš kur atsirado pasaulis. Pradžioj jie manė, kad pradžioje buvo chaosas, nieks nesisisteminta. Ją išjudina kosminė jėga – Erotas. Kai tai atsitiko atsirado dangus (Uranas) ir žemė (Gaja). Jie susituokė. Iš šios santuokos gimė vienaakiai milžinai Kiklopai ir šimtarankės pabaisos – Hekatonkheirai. Uranas savo vaikus nubloškė į Tartarą (giliausia požeminio pasaulio dalis). Jis taip pasielgia dėl to, kad bijojo, jog vaikai atims iš jo valdžią (antikoje labai svarbus valdžios pradas). Uranas ir Gaja susilaukė Titanų – šešių brolių ir šešių sesių. Broliai: Japetas, Kojas, Kryjas, Hiperijonas, Kronas ir Okeanas. Seserys: Foibė, Mnemosinė, Rėja, Tėja, Temidė ir Tetidė. Titanų Uranas nenubloškė. Titanai užaugo ir jauniausias iš jų – Kronas – iškastravo savo tėvą, kad nebesusilauktų daugiau vaikų, ir nupjautą organą išmetė į jūrą. Iš iškastruoto Urano kraujo jūroje gimė Erinijos (kraujo keršto deivės). Jos buvo trys: Alekto, Megaira ir Tisifonė. Erinijos gyveno tik po žeme. Urano nebėra, jis iškastruotas. Gaja lieka viena ir labai įsiunta, kad jos vyras neteko vyriškų galių, susituokė su Tartaru ir pagimdo pabaisą Tifoną (šimtagalvę pabaisą). Titanai ima viešpatauti žemėje (jos pirmosios tikros žemėje apsigyvenusios būtybės). Kronas vedė Rėją. Kronas žinojo tėvo pranašystę, kad jo paties vaikai gali užimti valdžią, dėl to savo gimusius vaikus suėsdavo. Rėjai buvo gaila vaikų ir kai gimė jauniausias sūnus Dzeusas, ji Kronui padavė akmenį, įvyniotą į medžiagą, o Dzeusą paslėpė Kretos saloje. Jį maitino ožka Amaltėja, o prižiūrėjo nimfos. Dzeusas išaugęs padarė tvarką: liepė tėvui atryti vaikus, o jų buvo penki: Poseidonas, Hadas, Hera, Demetra ir Hestija. Nebežinoma, kam priklauso valdžia. Titanai ir dievai pradeda karą dėl valdžios. Dzeusui padeda Kiklopai ir Hekatonkheirai. Kiklopai ir Hekatonkheirai nukala Dzeusui žaibus, o Poseidonui – trišakę. Hadui – šalmą, kuris darė jį nematomu. Dzeusas su pagalba nugalėjo Titanus ir išsiuntė juos į Tartarą. Dzeusas, su broliais ir seserimis, burtū keliu pasidalijo valdžią: Dzeusui – dangus ir žemė (tik jis negali valdyti likimo. Likimą valdo likimo deivės Moiros. Kloto verpia siūlą, jos sesuo Lachesė siūlą laiko, rankose gludina, o Atropė siūlą nutraukia.

Panteonas

Graikų dievai gyveno tarp dangaus ir žemės, į susirinkimus burdavosi ant Olimpo kalno, dėl to jie vadinami Olimpo panteonu.

Panteoną sudaro: Dzeusas, Poseidonas, Hera, Demetra, Hestija, Apolonas, Artemidė, Hefaistas, Arėjas, Atėnė, Afroditė ir Hermis.

1) Dzeusas (rom. Jupiteris)

Tai yra dominuojantis Panteono dievas. Valdė dangų ir žemę, negalėjo nulemti likimo, ją valdė moiros.

2) Hera (rom. Junona)

Dzeuso žmona. Santuokos, šeimyninės ištikimybės globėja. Su Dzeusu turėjo Hebę (jaunystės, pavasario globėja), Arėją ir Hefaistą. Dzeusas turėjo daug meilužių – deivių ir mirtingų moterų – joms keršydavo Hera.

3) Poseidonas (rom. Neptūnas)

Krono ir Rėjos sūnus, valdė visus vandenis. Jis vaizduojamas panašus į Dzeusą. Juos skyrė tik tai, kad Dzeusas turėjo žaibą, o Poseidonas trišakį.

4) Hadas (rom. Plutonas)

Dzeuso brolis. Jis valdė požemių pasaulį, žemėje nesilankydavo, o į Olimpo kalną nebuvo įleidžiamas, nes manė, kad atneš niūrastį. Hadas pagal mitus buvo žmogaus pavidalo. Hadas (vieta) rodo požemių pasaulį. Per ją teka kelios upės: Acheronto, Kokito, Letos, Piriflegetonto bei Stikso upės:

Acheronto upė juosia Hadą ir gyvųjų pasaulį. Per ją buvo plukdomos vėlės į Hadą. Mirusiam žmogui į karstą įdėdavo monetą, kad galėtų susimokėti Charonui, o jis perplukdydavo į Hadą. Neperplukdyta vėlė neranda ramybės.

Kokitas – upė, kur šaltas vanduo, iš jos sklinda dejonės ir verksmai.

Leta – užmaršties upė, iš jos turėjo atsigerti kiekviena vėlė, kad užmirštų žemiškąją patirtį.

Piriflegerontas – deganti upė.

Stiksas – neapkenčiamoji upė. Prie šios upės, dievams susiginčijus, jie duodavo priesaiką, ir jei ją sulaužydavo – prarasdavo nemirtingumą.

Hade niūru, liūdnas egzistavimas, tačiau jame yra Eliziejaus laukai, tai išskirtinė vieta. Už juos galima patekti tik už tam tikrus nuopelnus, patekdavo Herojai, taip pat kai kurie išrinktieji mirtingieji. Ten gera, nėra kančių, šviečia saulė, triskart per metus nuimamas derlius. Patekus į Eliziejaus laukus buvo galima gauti viską, ko norėjai žemėje.

5) Demetra (rom. Cerera)

Dzeuso sesuo, viena iš garbingiausių graikų deivių. Žemės derlingumo, šeimos židinio deivė, globojo moteris. Ji, kartu su Persifone vadinamos tesmoforomis – įstatymų kūrėjomis. Joms buvo skirta tesmoforijų švetė, joje galėjo dalyvauti tik moterys ir tik pilietės, ištekėjusios, bet ne vergės. Ten vykdavo deivių garbinimas, jos ilsėjosi. Vyrai turėjo moteris išleisti.

6) Hestija (rom. Vesta).

Dzeuso sesuo. Šeimos židinio deivė, globojo šeimos taiką, darną. Graikija buvo suskirstyta poliais, , kur visi gyveno kaip šeima, dėl to jos aukurai buvo valstybinės reikšmės pastatuose ir namuose. Šventyklų jai nebuvo. Ji rūpinosi svetimšaliais, atklydėliais, neturinčiais teisių. Hestija nenorė tekėti, norėjo likti mergele, Dzeusas jai leido netekėti.

7) Arėjas (rom. Marsas)

Dzeuso ir Heros sūnus. Pradžioje jis buvo žemdirbystei kenkiančio oro dievas. Dėl nuolatinių karų jis pradedamas laikyti žudikiško, kraują praliejančio karo dievo. Jis nemylimas tėvų dėl savo funkcijų. Jo kultas buvo paplitęs Spartoje, bet iš esmės jis nebuvo populiarus. Dievas – „peštukas“. Su Afrodite turėjo du sūnus: Fobą (baimę) ir Deimą (siaubą). Jie buvo pagalbininkai tėvo darbuose.

8) Hefaistas (rom. Vulkanas)

Po žeme slypinčios ugnies, kalvystės dievas. Geraširdiškas dievas. Jis vaizduojamas šlubas, dievas-kalvis. Dzeuso ir Heros sūnus. Ypatingas tuo, kad Hera pastojo fiziškai neįsikišus Dzeusui. Ji pauostė gėlių ir pastojo, dėl to Hefaistas gimė šlubas. Pirmoji šventykla jam pastatyta Femno saloje.

9) Afroditė (rom. Venera)

Meilės ir grožio deivė. Gimė iš Urano organo kraujo putos jūroje. Neturėjo motinos. Į žemę išlipo Kipro saloje – ten jos kulto vieta, dar ji vadinama Kipriete, Kipride. Ji vaizduojama beveik nuoga, akcentuojamas jos kūno grožis. Erotas – jos sūnus. Jis vaizduojamas kaip mažas berniukas su strėlytėmis, kuris išauna strėlytę ir yra „kaltas“ už meilę iš pirmo žvilgsnio.

10) Atėnė (rom. Minerva)

Ji dar vadinama Atėne Palade. Dzeuso ir Metidės dukra. Dzeusas nėščią Metidę prarijo ir vaikas toliau brendo jo galvoje. Iš jo galvos gimė Atėnė. Ji iš galvos iššoko kaip karė – ant galvos šalmas, rankoj skydas. Labai išmintinga, ji proto ir išminties deivė. Ji teisingo karo globėja. Ji daro viską, kad žmonės nekariautų: ji globoja alyvmedį, rankdarbius ir žemdirbystę – kol žmonės užsiėmę – jie nekariauja. Garbinta Atėnuose, jai skirta šventykla ant Akropolio kalvos, šventykla vadinosi Partenono (netekėjusios mergelės šventykla). Ji nebuvo ištekėjusi, ji to nenorėjo.

11) Apolonas (rom. Apolonas)

Dzeuso nesantuokinis sūnus. Keliautojų, piemenų dievas, medicinos globėjas. Vėliau tampa saulės dievu, galingas, rūstus. Menų ir muzikos globėjas.

12) Artemidė (rom. Diana).

Dar vadinama Febe. Apolono sesuo. Ji globoja medžioklę, miškus, žvėris, šaltinius. Ji lunarinė (mėnulio) deivė. Ji siejama su prietema. Ji – eileitija (gimdymo padėjėja). Ji globoja tą momentą, kai vaikas pereina nuo motinos įsčių prie saulės šviesos.

13) Hermis (rom. Merkurijus)

Dzeuso nesantuokinis sūnus. Jis palydėdavo vėles į Hado karalystę. Jis – dievų pasiuntinys.

14) Dionisas (rom. Bakchas)

Mitologai priskiria jį olimpo dievams, bet į panteoną jis įtrauktas vėliau. Vyno, vynuogių, švenčių, linksmybių, gamtos gyvybinių jėgų dievas. Su jo kultu gimė drama. Atikos regione kovo-balandžio mėnesiais vyko didžiosios dionisijos – tragedijų konkursai. Sausio-vasario – lenajos, vykdavo komedijos, Gruodžio-sausio mažosios dionisijos – teatro gastrolės.

2. Homero klausimas (d‘Aubignaco teiginiai, F. A. Wolfo teorija, analitikai ir unitarai, „branduolio“ teorija, kompiliacijos teorija)

Archainis periodas (IX-VI a. pr. Kr.)

Epas (gr. žodis). Homero epo pagrindas – Trojos karo įvykiai. Aoidas – dainius. Per juos plito pasakojimai apie Trojos karą viešuose vietose – piketuose, dievų aukojimuose. Vėliau aoidus pakeičia rapsoidai – deklamatoriai. Per juos susiformuoja epas.

Manoma, kad Homero herojiniai epai Iljada ir Odisėja sukurta panašiu metu, tik Iljada anksčiau. Iljada – herojinė poema, Odisėja – pasakojamoji. Jis garsiausias visų laikų aoidas.

D‘Aubignaco teiginiai.

1664 metais prancūzas vienuolis D‘Aubignacas suabėjojo, kad Homero herojiniai epai priklauso jo plunksnai.

F.A. Wolfo teorija.

1795 metais Wolfas išleido „Homero įvadą“, kuriame aiškino, kad VI a. per. Kr. Tvarkant poemų tekstus, buvę sujungtos X a. per. Kr. Įvairių poetų (vienas iš jų galėjęs būti ir Homeras) sukurtos dalys.

Jis turėjo du argumentus:

Homero laikais nebuvo rašto, o vienas žmogus negalėjo to mintinai mokėti.

Kolektyvinis darbas, tą rodo siužeto nesklandumai.

Po wolfo analizės visi tyrinėtojai skyla į dvi grupes: analitikus ir unitarus.

Analitikai – Wolfo sekėjai, irgi manė, kad Homero kūriniai yra sudaryti iš kelių skirtingų kūrinių. Unitarai prieštaravo Wolfui, teigė Homero epų vienovę. Jie teigė, kad ypatingai svarbūs yra kūrinį jungiantys elementai. Sakė, kad tie nenuoseklumai yra tik intarpai. Nenuoseklumus ragino traktuoti kaip meninės raiškos priemonės.

Branduolio teorija.

Ši teorija teigia, kad Homeras sukūrė herojinių epų branduolius, o dar keli poetai sukūrė kitas giesmes.

Kopiliacijos teorija.

(Kikchofas). Ji teigia, kad Iljada ir Odisėja yra ne vientisi kūriniai, o sudaryti iš atskirų epų.

3. Homero poemų kompozicija, veikėjų charakterių kūrimo principai, kalbos meninės ypatybės (remiantis skaitytomis Iliados ir Odisėjos giesmėmis)

Homeras – pirmasis Europos poetas. Nei jo buvimo laikas nei vieta nėra žinomi. Jo gyvenamasis laikotarpis apima inervalą nuo IX a. per. Kr. – VI a. per. Kr. Dabar jis likomas autoriumi dviejų labai didelių, Trojos karo mito motyvais hegzametru sukurtų herojinių epų „Iljada“ ir „Odisėja“.

Herojiniais epais Homero poemos vadinamos todėl, kad galingi jų veikėjai, aukštos miestų pilys, stiprūs vartai.

Homeras labai detaliai aprašinėja kiekvieną epizodą, dėl to susidaro įspūdis, kad aprašinėjamas labai ilgas laiko tarpas. Kaip antai savo poemoje „Iliada“, Homeras aprašo 51 Trojos karo dieną, tačiau poetas smulkiai aprašo kiekvieną epizodą, todėl skaitant atrodo, kad aprašomas visas karas.

Homeras viską šlovina – dievus ir žmones, gyvulius ir augalus, vandenį ir žemę, ginklus ir indus. Pasaulis poetui atrodo gražus – gražiakasė Itakė, gražiakarčiai žirgai,…

Daugybė poemos eilučių skamba kaip amžinos tiesos.

Poemos sukurtos dainingu metru – hegzametru, kurio pagrindas – ilgų ir trumpų skiemenų kaita.

Homeras nepasakoja apie veikėjus, nekuria jų charakterio – jį sau kuria patys veikėjai. Homeras individualizuoja herojus suintensyvindamas vieną bruožą ir naudodamas statišką, tik tam personažui būdingą epitetą.

Skaitant kūrinį, susidaro įspūdis, kad poemoje parašytos amžinos tiesos. Pavyzdžiui, dauguma žmonių žino posakį: nuo likimo nepabėgsi, o Homeras savo veikale rašė: O nuo likimo nė vienas žmogus dar nėra pabėgęs.

Homeras „Iliada“. Tema – Trojos karas. Laikomas kariniu herojiniu epu. Apimamas tik vienas epizodas – vaidas achajų stovykloje, per kurį atsiskleidžia ir karo reiškinys, ir Trojos karo istorija. Poemos veiksmas vyksta devintaisiais karo metais. Pagrindinis poemos motyvas – Achilo pyktis. Vaizduojama 51 karo diena. 2/3 teksto – tiesioginė kalba.

Iliada – Arėjo viešpatystė. Čia randame visko, kas būdinga bet kokiam karui: sužeistųjų dejones, kraujo upelius, užkariautojų žiaurumą, tėvynės gynėjų ryžtą, laidotuvių raudas. Karo laimė permaininga.

Poema nevaizduoja taikaus gyvenimo.

Pagrindinis herojus – Achilas – stiprus ir galingas, bet labiausiai pabrėžiamos ne jo fizinės galios, o polinkis pykti ir rūstauti.

Homeras „Odisėja“. Kompozicija sudėtingesnė už Iliados. Kūrinys tobulesnis. Taip pat herojinis epas, tačiau artimesnis pasakai, turintis buitiškumo elementų. Kalbama apie įvykius po Trojos karo. Nesilaikoma nuoseklumo, dažnai grįžtama atgal, viena istorija užkloja kitą – tai rėminės kompozicijos principas.

Galima aptikti teiginių, kad Odisėja esanti graikų susipažinimo su jūra istorija ar visuose pasaulio uostose pasakojamų jūrininkų nuotykių katalogas, paįvairintas negružėlio motyvu.

Svarbiausias Odisėjos tema – grįžimo tema.

Pagrindinis veikėjas Odisėjas yra tarsi visų graikų grįžimo simbolis, sutelkęs savyje achajų troškimą grįžti į dešimtį metų nematytą tėvynę.

Odisėjoje, kaip ir Iliadoje, Homeras naudojasi tuo pačiu individualizavimo principu, suintensyvindamas vieną kurį bruožą. Kai kurie veikėjai veikia abiejuose epuose.

Pagrindinis veikėjas Odisėjas yra sumanus. Odisėjo protas yra ne gyvenimo patirtimi paremta išmintis, o dievų dovana, suteikianti jam gebėjimą racionaliai analizuoti susidariusią padėtį ir rasti geriausią sprendimą. Odisėjas – praktiškas žmogus. Pažįsta žmones ir moka pelnyti jų palankumą. Godus dovanų ir turto.

4. Didaktinis epas ir jo poetikos ypatumai (remiantis Hesiodo kūriniu Darbai ir dienos)

Antrasis graikų poetas – VIII a. ar VII a. per. Kr. Gyvenęs Hesiodas. Hesiodo poema Darbai ir dienos – didaktinio (pamokomojo) žanro Europos literatūroje pradininkė. Hesiodo įvestas didaktikos žanras gyvavo per visą Antiką ir buvo labai mėgstamas. Šis antikos poetas buvo laikomas ir jautėsi dievų globojamas ir įkvėptas ir turintis teisę ir pareigą suteikti žinių ir priminti įvairius moralės principus.

Poema neturi nei siužeto, nei kokio nors veiksmo, nei veikėjų. Nelabai aiški jos kompozicija. Hesiodo pamokslai nukreipti į jo brolį Persą, kuris pasisavino didesnę dalį tėvo turto palikimo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad poema skirta plačiajai visuomenei. „Darbuose ir dienose“ Hesiodas pamokslauja, kad reikia būti darbščiu, nagingu, pamaldžiu, kitaip tavęs neglobos dievai. Aiškus autoriaus požiūris – subjektyvumas.

Kaip ir dera epo dainiui, Hesiodas poemą pradeda kreipiniu į mūzas, kurias laiko Dzeuso dukterimis, kviesdama šlovinti galingąjį tėvą, o Dzeusą – skelbti teisingumą. Poetui knieti paaiškinti, kaip atsirado neteisingumas ir nesantaika. Tęsia mitologines temas, vėliau prieina prie moralės ir konkrečių žemdirbystės patarimų. Poetas kviečia būti darbštiems ir sąžiningiems. Hesiodas smerkia nedorą svetimo turto savinimąsi, apgaudinėjimą. Poetas šlovina darbą. Į Hesiodo skelbiamą dorą gyvenimą įeina ir pamaldumas, poetas ragina gerbti dievus.

Be bendresnių pamokymų, poetas suteikia ir konkrečių patarimų, kaip antai, kada išplaukti į jūrą, kaip pasidirbti įrankių ir t.t.

Hesiodas yra pirmasis poetas, pašlovinęs paprasto valstiečio dalią. Hesiodo poemos dievai myli dirbančius žmones.

5. Archajinio laikotarpio lyrikos klasifikacija. Elegijos ir jambo ypatumai (kilmė, pagrindinės temos ir autoriai)

7-6 a. pr. Kr. Atsirado naujas žanras – lyrika.

Lyrika – tai poezija, kuri buvo dainuojama ar deklamuojama pritariant lyra, o kartais – fleita.

Nors daugiausia išliko tik fragmentai, graikų lyrika negali nežavėti jausmų ir temų gilumu bei įvairove.

Antikinėje lyrikoje nebuvo pabrėžiami ar kokiomis taisyklėmis nusakomi eilučių galo ar kitokie garsiniai sąskambiai (rimai), didžiausias dėmesys skiriamas ritmui. Naudodamasi ilgų ir trumpų skiemenų kaita, graikų poetai sukūrė daugybę ritminių variantų – metrų. Metras buvo Antikos poetų dievaitis. Jis organizavo eilėraštį, darė jį tvarkingą. Metras lėmė eilėraščio nuotaiką.

Galima išskirti dvi graikų lyrikos rūšis: dainuojamąja ir deklamuojamąja, kitaip tariant, dainas ir eilėraščius. Pastarieji taip pat dažnai buvo deklamuojami pritariant muzikai.

Eilėraščiai. Elegijos. Visa, kas parašyta eleginiu dvieiliu, buvo vadinama elegijomis. Eleginis dvieilis yra tarsi dviejų eilučių strofa, kurią sudaro hegzametro ir pentametro eilučių kompozicija.

Graikų elegijos temos – įvairios, jų turinys kito, buvo net politinių temų elegijų.

Pirmuoju elegiku laikomas Kalinas, rašęs patriotinio turinio elegijas, kuriose ragino narsiai grumtis už tėvynę.

Antrojo elegiko Tirtajo kūrybos temos panašios į Kalino – patriotiškumas.

Kito elegiko Mimnermo kūryba patraukia visai kitais dalykais: nerūpestingu gyvenimo džiaugsmu, jaunystės žydėjimu. Mimnermo eilėraščiuose atsiranda iki tol lyrikoje nematytas meilės motyvas. Poetas trokšta daug nemąstydamas džiaugtis jaunyste ir meile.

Solonas, savo elegijose įrodinėdamas, kad jaunystė žavi jėga, o brandos amžius – išmintimi. Poetas tiki pasaulio tvarka ir siekia jos. Įtikinėja, kad įstatymų neturinti valstybė yra chaotiška, o priėmusi konstituciją – tvarkinga ir darni.

Teognidas – jis buvo aristokratas. Jis nekentė prastuomenės, todėl kūrė elegijas nukreiptas būtent į ją.

Jambai. Kartu su elegijomis Graikijoje atsirado ir klestėjo jambų poezija, jambai kilę iš derlingumo švenčių. Jambą sudaro vienas trumpas ir vienas ilgas skiemuo. Jambui nebūtinas muzikinis pritarimas. Bruožai – laisvumas, atsipalaidavimas, pajuokavimai, satyra.

Garsiausias jambais rašęs poetas buvo Archilochas, kūręs ir elegijas. Jo jambuose šmėkšteli švelnių mylimajai skirtų eilučių. Nors Antikoje buvo žinomos įvairios tematikos Archilocho eilės, jau tuomet susiformavo jo kaip satyrinio poeto įvaizdis, rašė piktus, kandžius jambus. Jis dar vadinamas satyriniu poetu.

Simonidas – rašė ir jambus ir elegijas. Jo jambai pilni nostalgiškų, pesimistiškų pamąstymų apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę. Jo elegijos didaktinės, jis stengiasi pamokyti žmogų.

6. Monodinės lyrikos specifika. Sapfo, Alkajo ir Anakreonto kūrybos motyvai, stiliaus, kalbos, metrikos ypatybės

Dainos (melika). Monodinė, arba solinė, lyrika. Tai vieno balso dainų poezija, kuriai nereikia instrumento. Ji dažnai išauga iš paprasto, nuoširdaus jausmo ir kaimiškos, naivios pasaulėžiūros, baigiasi nepaprastai įtemptais asmeniniais jausmais. Žymiausi jos kūrėjai buvo Alkajas, Sapfo ir Anakreontas.

Alkajas – liko tik fragmentai. Juose randame politinių motyvų, himnų dievams, vaišių dainų liekanų. Poetas suformavo jo vardu vėliau pavadintą strofą, kurioje kylantis ritmas, grumdamasis su krintančiuoju, daro poemą kupiną kunkuliuojančių nuotaikų ir jausmų. Skolijais vadinamose vaišių dainose įpinta mitologinių motyvų.

Sapfo yra ne vienintelė graikų poetė, bet iš visų garsiausia. Iš devynių Sapfo knygų liko tik fragmentai. Ieškojo pasaulyje grožio ir jį garbino. Jos poezijoje nerandame politinių motyvų, o širdyje nėra nei tulžingos neapykantos, nei rūstybės. Sapfo rašo, kad gražiausia tai, ką kas nors myli. Ji yra sukūrusi savo strofą, pavadintą sapfine strofa. Joje vyrauja kintantis ritmas. Meilės motyvas laikomas svarbiausiu Sapfo kūryboje, nors jis jos vardui užtraukė nešlovę. Daugelis jos eilėraščių skirtas mergaitėms. Sapfo buvo labai gerbiama ir vertinama. Esama žinių, kad Sapfo kūrė himnus, epitalamijus (vestuvių dainas), laidotuvių giesmes, elegijas ir epigramas.

Trečiasis solinės lyrikos kūrėjas – Anakreontas. Žiūrėjo į gyvenimą kaip į linksmą nesibaigiančią puotą. Anakreonto poezija lengva ir šventiška, gyvenimas poetui neatrodo nei sunkus, nei sudėtingas. Kūriniuose pataikauja tironams, pas kuriuos keliaudamas apsigyvena. Nerasime kankinančio meilės jausmo, tik lengvą flirtą, liejantis vynui ir skambant dainoms. Anakteontinė lyrika – nesudėtinga, lengva lyrika.

7. Chorinė lyrika (genezė, pagrindiniai tipai ir autoriai)

Susiformavo tuo pat metu, kaip ir monodinė lyrika. Atsirado iš solinės dainos, kurią atliekant įsipindavo choras. Ši lyrika skirta viešumai. Reikalauja muzikinio pritarimo.

Tipai:

1. Kulto himnai (pajanai);

2. Didirambai (šlovinamoji daina);

3. Hiperhema (daina, kurią atlikdamas choras judėdavo);

4. Mitologinė lyrika;

5. Enkomijai (Himnas dar nemiruosio asmens garbei);

6. Epinikijai (giesmė, skirta pergalei);

7. Trėnai (giesmė mirusiam žmogui).

Vienas iš chorinės lyrikos pradininku laikomas Alkmanas. Sukūrė daug kulto dainų.

Stesichoras. Poetas mėgo iškilmingą stilių, o medžiagą skolinosi iš epų. Mėgo mitologinę temą.

Ibikas. Jo kūrybai būdinga meilės, rūmų tematika. Kūrybą skyrė berniukams, vyrams. Dar rašė mitologinius eilėraščius.

Garsiausias Antikos chorinių dainų autorius buvo Pindaras. Rašė visais tipais. Jis sukurdavo ir žodžius, ir muziką. Metrikos nustatyti neįmanoma.

Bakchilidas. Labiausiai mėgo epinikijus. Pasižymi ramiu, sklandžiu stiliumi.

Chorinė lyrika išnyksta, kai Graikijoje atsiranda demokratija.

8. Pagrindinės dramos kilmės teorijos, graikų teatro modelis, tragedijos struktūra

Dramos kilmė iki šiol problema, tačiau yra kelios teorijos (tragos – ožys; odė – daina).

1) Aristotelis savo poetikoje iškelia versiją, kad pradžioje tragedija galėjo būti linksma, nes tragedija kilo iš didirambų (šlovinančių chorinių dainų, kurias atlikdavo Dioniso garbei).

2) Tragedija kilusi iš herojų kulto. Jiems mirus ant jų kapo vykdavo misterijos (žmonės susirinkdavo linksminti herojų).

3) Žodis tragedija kilo iš hetitų kalbos, reiškiančio „šokėją“. Galvojama, kad graikai perėmė šį žodį.

533 m. pr. Kr. Pradėtos rengti šventės dievo Dioniso (vyno, vyndarių dievas) garbei – tada ir susiformavo tragedija.

Pirmasis teatras buvo pastatytas Atėnuose, šalia Akropolio kalvos.

Skėnėje aktoriai ruošdavosi, rengdavosi, keisdavo kaukes. Vėliau ant skėnės pradedama piešti ir atsiranda dekoracijos. Orchestroje vaidino aktoriai, o teatre sėdėdavo žiūrovai.

Teatras pastatytas valdant Perikliui. Jis manė, kad į teatrą turi tilpti visi Atėnų gyventojai. Teatre buvo bilietai, bet nebrangūs, tiems, kurie pinigų neturėdavo, Periklis sumokėdavo.

Akustika graikų teatre įspūdinga, manoma, kad akustiką nulėmė akmeniniai suolai.

Manoma, kad jie avėjo aukštapadžiais batais arba sandalais (kotūrnais).

Graikų teatre vaidino aktorius ir choras. Chorą sudarė 15 žmonių, jie rengdavosi paprasčiau, aktorius puošniau. Aktorius turėdavo kaukę, keisdavo ją, kai keisdavosi mimika. Aktoriais galėjo būti tik vyrai, todėl moterį vaidindavo vyras su kauke.

Finansus poetai gaudavo iš chorėgo. Chorėgu būdavo nuostolinga, tačiau labai garbinga.

Teatre buvo ir cenzūra. Prieš rodant žiūrovams, pirmiausia jį pamatydavo archontas.

Egzistavo ir reklama. Likus kelioms dienoms iki spektaklio poetas su choru pasirodydavo viešose vietose ir parodydavo fragmentus iš dramos.

Buvo žiūri, ji buvo renkama iš 10 žmonių, ji traukdavo burtus ir likdavo penki. Pasirodydavo trys poetai su savo dramomis, žiūri išrinkdavo pirmą ir antrą vietas, trečia buvo pralaimėtojo vieta.

Teatrologija – trys tragedijos + satyrų drama.

Satyrų drama – tai ne komedija, tai linksmo turinio spektaklis, kuriame veikia satyrai (dievybė, miško gyventojas, visada linksmas).

Tragedijos sandara:

1) Prologas (paprastai sudarytas iš monologo arba dialogo, jo metu paprastai paaiškėdavo apie ką bus spektaklis).

2) Parodas (po prologo choras išeidavo dainuodamas parodą – tai įžanginė choro daina, kitos choro giesmės vadinosi stasimais).

3) Epeisodijai (veikėjų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru).

4) Stasimai (choro giesmės, kuriomis nutraukiamas veikėjų pokalbis).

5) Eksodas (išėjimas).

Graikų tragedijos konfliktas

Graikų tragedijos yra tyrinėjamos įvairiais požiūriais: aptariami dramų veikėjų charakteriai, vizualiniai vaizdai, choro funkcijos, filosofinės tragedijų problemos.

9. Aischilas: trilogija Orestėja (kaltės ir visuotinio teisingumo idėja), charakterių kūrimo ypatumai, stilius ir kalba.

Aischilas, pirmasis iš trijų žymiausių dramaturgų, buvo sukūręs apie 70 tragedijų, iš kurių liko tik 7.

Aischilą labiausiai domino harmonijos problema. Jis sugeba kurti įspūdingus vaizdus, mėgstami geografiniai aprašymai, hiperbolės. Daug dėmesio skiriama veiksmui.

Trilogiją Orestėja sudaro dramos Agamemnonas, Choėforos, Eumenidės. Pirmoje dramoje grįžusį iš Trojos vyriausiąjį achajų kariuomenės vadą Agamemnoną nužudo jo žmona Klitaimnestra. Antroje dalyje Agamemnono ir Klitaimnestros sūnus Orestėjas, keršydamas už tėvą, užmuša motiną. Trečioje tragedijoje vaizduojamas Oresto teismas ir išteisinimas.

Taigi pirmoji tragedija yra žmogžudystės drama, antroji – keršto drama, trečioji – atleidimo drama.

Vaizdų didingumui kurti autorius vartoja hiperboles.

Charakterius autorius kuria priešiškus: Klitaimnestra – veidmainė – pradžioje parodoma kaip ištikima ir mylinti žmona, vėliau ji nužudo savo vyrą Agamemnoną. Agamemnonas – išdidus – pradžioje sako, kad jo nereikia girti dėl žygdarbių, tačiau vėliau prašo, kad žmona jam nuimtų sandalus.

Graikų teatro žiūrovų akyse nebuvo žudoma, kankinama. Ašarų, širdies skausmo ir kančių buvo per akis, bet drastiškų vaizdų orchėstroje žiūrovai niekados nematė.

Orestas – ištremtas Agamemnono ir Klitaimnestros sūnus.

Orestėjas, palieptas Apolono, nužudo motiną. Jis yra išteisinamas. Šitaip baigiasi giminės nusikaltimų ir nuodėmių seka.

10. Sofoklis: dramaturgijos naujovės, pareigos samprata tragedijoje Antigonė, kaltės ir atsakomybės problema tragedijoje Karalius Oidipas.

Sofoklis buvo mėgstamiausias V a. pr. Kr. dramaturgas. Jo tragedijos net dvidešimt keturis kartus užėmė pirmąją vietą. Sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik 7. Sofoklio tragedijos vadinamos normatyvinėmis, nes jos vaizduoja idealą, normą, žmogų, pasak Aristotelio, tokį, koks jis turi būti.

Tragediją Sofoklis žymiai apvalė nuo epiškų pasakojimų, nereikalingos lyrikos. Jų vietoj Sofoklis plėtojo tikrąjį dramos elementą – veiksmą. Tam reikalui jis įvedė trečiąjį veikėją, sumažino choro vaidmenį, bet padidino choristų skaičių nuo 12 iki 15 žmonių ir įvedė juos į veiksmą. Antra svarbi jo reforma – atsipalaidavimas nuo trilogijos formos.

Sofoklis savo kūryboje vaizduoja gerą ir gražų, fiziškai ir dvasiškai tobulą, garbingai gyvenantį ir garbingai mirštantį, niekuomet neišsižadantį savo principų ir visuomet nugalintį žmogų. Jis išreiškia tvirtą tikėjimą teisinga pasaulio tvarka bei tiesos pergale.

Tragedija Antigonė. Paprasta kompozicija. Nesudėtingi ir herojų paveikslai, bet ryškūs, jauni, niekados nepasensta. Taigi „Antigonėje“ kovoja prigimtoji teisė su valstybės teise, dievų įstatymai su žmonių įstatymais. Susiduria amžinuosius žmonių giminės papročius ginanti Antigonė ir valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įsakymus. Kreontui svarbiausia – tvarka ir drausmė. Antigonė nemoka neapkęsti kartu su kitais, ji gimusi kartu su kitais mylėti. Ir Antigonė, ir Kreontas yra maksimalistai: abu nepripažįsta kompromisų ir energingai gina savo tikslą. Ši Sofoklio tragedija teigia, kad tiesa yra amžinieji, dievų duoti papročiai. Tragedija pabrėžia jaunutės mergaitės drąsą. Rašytojas pabrėžia Antigonės drąsą, išryškindamas jos tragišką vienišumą. Šią dramą galima laikyti ne tik Antigonės, bet ir Kreonto tragedija. Kreontas dramoje kalba daugiausiai – jis pasako daugiau nei ketvirtadalį viso teksto. Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroje moters paveikslų.

Oidipas karalius sukurtas pagal Oidipo mitą. Sofoklis tragedijoje Oidipas karalius parodo, kad gali būti kitokių tiranų. Oidipas šioje tragedijoje yra puikus valdovas ir idealus pilietis. Jis visą laiką galvoja apie polio interesus, gyvena valstybės labui. Oidipas laiko save ir kitų yra laikomas laimingu žmogumi. Tačiau vėliau viskas apsiverčia. Sofoklis nepabrėžia, kad tokio pasikeitimo priežastis yra likimas. Šios tragedijos mintis – žmogaus žinojimas yra ribotas, dalinis, netobulas. Antra vertus, Sofoklis pabrėžia, kad žmogui tikrasis žinojimas nėra malonumas ar laimė. Didžiausias „laimės kūdikis“ visados turi mąstyti apie savo menkumą.

Antigonėje nugali Antigonės tiesa. Oidipas karalius Oidipas grumiasi su savo nežinojimu ir įveikia jį.

11. Euripidas: dramų novatoriškumas, dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas tragedijoje Bakchantės

Euripidas – trečiasis žymus graikų tragikas. Nebuvo labai vertinamas amžininkų, bet po šimto metų tapo mėgstamiausiu graikų poetu ir pasaulinės literatūros klasiku. Sukūrė 90 tragedijų.

Euripido dramos labai skiriasi nuo pirmtakų tuo, kad jos kupinos postringavimų, svarstymų, ginčų. Ilgi monologai bei dialogai išstumia ir užgožia choro giesmes. Svarbiausia Euripido savybė – veikėjų jausmų ir aistrų atskleidimas. Daugelio Euripido tragedijų meninis pasaulis alsuoja beviltiškumu ir nemato jokios išeities. Kitaip, negu praeitiems rašytojams, Euripidui mitai buvo tik kevalas, į kurį jis dėjo savo branduolį. Ir su tuo kevalu jis elgėsi labai laisvai: mitus apkarpinėjo, papildinėjo, jungė tarp savęs. Euripido veikėjai ne herojai, bet kasdienio gyvenimo žmonės. Jo žmogaus pažinimas, charakterių, psichologinės analizės gausumas toli prašoka Aischilą ir Sofoklį. Euripidas daugiau nukrypsta į moterį ir suranda josios širdyje ne meilės, pasiaukojimo, bet dažniau neapykantos ir keršto jausmų. Dėl to jis vadinamas net moterų nekentėju. Erotinių temų anksčiau niekas taip giliai ir taip realistiškai nebuvo nagrinėjęs kaip Euripidas. Monologų ir šiaip kalbos forma dailinga, klasiška, mintys dažnai sentencijomis išreikštos, kurias tūlas graikas išmokdavo mintinai. Scenas padarydavo efektingas, gausiai vartodamas dekoracijas, mašinas, muziką, choro giesmes.

Bakchantės yra filosofinė drama. Susiduria religiniai ir proto pasauliai. Vieni žmonės garbina Dionisą, bet karalius tam priešinasi. Euripidas iliustruoja mintį, jog tikėjimo negalima racionaliai paaiškinti ar pagrįsti. Išmintingumas – tai žmonių samprotavimai, jų sugalvotos teorijos, jų amžinas pažinimo troškulys ir amžini paklydimai. Išmintis – tai supratimas, kad na protas veda į dievą, o širdis, siela, tikėjimas. Gebenėmis vainikuotos bakchantės garbina Dionisą šokiais ir giesmėmis. Bakchančių choras labai svarbus šios tragedijos veikėjas. Dalyvaudamas visoje tragedijoje, jis geriausiai išreiškia naivaus tikėjimo palaimos idėją. Ši tragedija dėl choro vaidmens atrodo truputį archaiška. Dramaturgas puikiai parodė ir Pentėjo racionalumą, ir bakchančių choro skelbiamą iracionalumą, ir ekstazės kupiną tikinčiojo palaimą, ir blaivią netikinčiojo tvirtybę.

12. Senoji atikinė komedija (susiformavimas, specifika, struktūra)

Senoji graikų komedija – V a. pr. Kr. demokratijos ir kultūros klestėjimo vaisius. Ji kilusi iš eitynių per Dioniso šventes, nes ten dalyvavo komai. Komedija buvo vertinama mažiau nei tragedija. Ji dar nepraradusi sakralinės dvasios. Ši komedija yra ir politinė bei socialinė komedija, siekusi auklėti kritikuojamą pilietį ar visuomenę, taisyti negerus reiškinius. Komediografas galėjo užsipulti bet kurį, net ir labai aukštą, konkretų asmenį ar peikti nepatinkantį reiškinį ir dėl to paprastai nukentėdavo. Tikslas – išjuokti, pažeminti, kartu ir padėti. Komedijos nevaizduoja buities, žmonių tarpusavio santykių, meilės, jausmų. Temos: istoriniai įvykiai, gausių valstybės veikėjų, karo vadų kritika, auklėjimo problemos, literatūros analizavimas, svarbiausi to meto įvykiai. Nebuvo buitinių temų.

Pirmoji komedija buvo suvaidinta 486 m. pr. Kr.

Senosios antikinės komedijos dalys:

Prologas – sužinoma, kas bus rodoma.

Parodas – įžanginė choro giesmė

Agonas – veikiančių herojų ginčas, kurio metu išsprendžiamas konfliktas

Parabasė – publicistinis intarpas, menkai, arba visai nesusijęs su komedijos veiksmu, kreipiamasi į žiūrovą.

Epeisodijai – aktorių vaidinamos komiškos scenelės, grįžtama prie komedijos veiksmo.

Eksodas – choro išėjimas

13. Aristofanas: bendra komedijų apžvalga (tematika ir humoro pobūdis). Literatūros klausimai komedijoje Varlės, auklėjimo problemos komedijoje Debesys, taikos tema komedijoje Taika

Aristofanas yra vienintelis likimo malonės apdovanotas komedijų rašytojas: liko 11 jo pilnų veikalų. Visi kūriniai – komedijos. Aristofanas rūsčiai ir negailestingai puolė karvedžius, valstybės veikėjus, filosofus, rašytojus, kuriuos laiko kokio nors neigiamo reiškinio rėmėjais ar kaltininkais. Jo komedijos turi rimtą potekstę. Jo komedijų veiksmas vyksta ne žemėje. Komedijų personažai fantastiniai. Ne dievai rūpinasi žmonėmis, o žmonės gelbsti dievus. Nesibaidoma vulgarių pokštų, parodijuojamas tragedijos stilius. Taigi, Aristofano komedijose skamba ir rūsti satyra, ir švelni ironija, ir intelektualus sąmojis, ir vulgarūs pokštai, ir kandi pašaipa, ir kunkuliuojantis gyvenimo džiaugsmas.

Komedija Debesys – filosofinė komedija. Aristofanas kritikuoja sofistų mokymą. Debesys – tai sofistų dievai. Kaip debesys nuolat keičiasi, taip keičiasi ir sofistų mokslas. Sofistai mokė įrodinėti bet kokį, bet nedorą ir neteisingą dalyką, taip griaudami tradicinę moralę. Sofistai mokė kalbėti nepasiruošus, neieškoti žodžio kišenėje, ginčytis, išmušti priešininką iš vėžių. Savo komedijos sofistų lyderiu Aristofanas padarė Sokratą. Debesų komedijos personažo išorę Aristofanas padarė truputį panašią į tikrojo Sokrato, nors iš tikro jis nebuvo sofistas. Poetas skelbė pavojų, nes sofistai auklėjo sukčius, ištižėlius, paleistuvius, beprasmiškais dalykais užsiiminėjančius tauškalius ir pagyrūnus. Komedijoje pabrėžiama, kad Aristofano idealas yra Maratono mūšio karių karta, kadaise apgynusi Graikiją nuo persų, gerbusi tiesą ir vyresniuosius, užsigrūdinusi ir neišlepusi. Aristofanas sako, kad poetas turįs valstybei demaskuoti trūkumus, parodydamas klaidas. Nė skatino nevertos tos komedijos, kurios nekelia prakilnių tikslų, o tik verčia žiūrovus juoktis.

Taikos pagrindinis herojus herojus Trigajas nešiojasi širdyje didvyriškos epochos paliktą kibirkštėlę. Aristofano komedija Taika buvo suvaidinta 421 m. pr. Kr. pavasarį per Didžiąsias Dionisijas, taikos pasirašymo išvakarėse. Dramaturgas pabrėžia, kad nuo karo labiausiai kenčia žemdirbiai, amatininkai, jūrininkai ir kiti paprasti žmogeliai. Aristofanas pabrėžia, jog taikos turi sikėti visos graikų valstybėlės. Komedijos veikėjai pasiilgę taikaus darbo ir ramaus gyvenimo. Jie svajoja apie jaukius žiemos vakarus prie židinio, skleidžiančio kepamų kaštonų kvapą, apie neskubų pašnekesį su kaimynu lietingą pavasario dieną baigus sėją, apie linksmas kaimo šventes. Aristofanas pareiškia, kad prasti yra tie rašytojai, kurie juokina žiūrovus apniktais blusų ar utėlių, mušamais, apsirijėliais veikėjais.

Komedijoje Varlės – literatūrinė komedija. Aristofanas ragina atėniečius susivienyti, atėjus tokiam sunkiam metui, nesirieti tarpusavyje, grąžinti pilietines teises oligarchų atstovams, nes jie išpirko kaltę, sąžiningai kaudamiesi jūros mūšyje. Dėl tokių patarimų komedija visiems labai patiko. Komedija sprendžia amžiną klausimą : ar menas turi atspindėti gyvenimą, ar rodyti kokį nors tikslą, įkvėpti skatinti žmones. Komediją Varlės sudaro 2 dalys: pirmoje, kuriose vaizduojama Dioniso kelionė į požemio pasaulį, labai juokinga ir linksma, ir antroji – mokytesnė, čia vyrauja literatūros problema. Aristofanas sprendžia klausimą, ar literatūra turi vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra, ar jos pareiga rodyti idealą, kuriuo visuomenė galėtų sekti. Komediografas reikalauja iš veikalo visų pirma rūstaus satyrinio juoko.

14. Klasikinio laikotarpio literatūrinės prozos rūšys: istorinė proza (Herodotas – epinės istoriografijos kūrėjas)

Terminas „proza“ atsirado vėliau už reiškinį. Tai lotyniškas žodis, kurį romėnai vartojo neeiliuotai kalbai apibūdinti. Graikai vieno termino neturėjo. Prozininkų kūrinius jie vadino pasakojimais, dialogais ir pan. Visi autoriai turėjo bendrą tikslą – žmogau ir visuomenės ugdymą. Siekė ne tik naudos, bet ir grožio. Siekė, kad jų kūriniai nebūtų pilki, norėjo padaryti juos vaizdingus. Jai būdingas literatūros ir mokslo ryšys. Buvo privaloma meninė raiška.

Graikų proza skirstoma:

Istorinė (Herodotas, Tukididas, Ksenofontas)

Filosofinė (Platonas, Aristotelis)

Retorinė (Lisijas, Isokratas, Demostenas)

Herodotas. Laikomas istorinės prozos pradininku. Jo Istorija dar vadinama Mūzomis. Ciceronas jį vadina istorijos tėvu, nors jis nebuvo pirmasis graikų istorikas. Herodotas užsimojo parašyti ne vienos šalies, o vieno įvykio – graikų karų su persais – istorija. Žinias rinko daugiausia iš įvairiuose kraštuose gyvenančių tėvynainių. Naudojosi ir rašytiniais šaltiniais: šventyklų bei miestų archyvais, metraščiais, laivų kapitonų vedamais trumpais kelionių dienoraščiais, savo pirmtakų logografų darbais.

Herodoto Istorijoje susilydė du stiliai: iš lūpų į lūpas sklindančių pasakojimų ir mokslinis dėstymo būdas. Būdingas lėtas veiksmas, magiški skaičiai, tiesioginė kalba, patarlės ir priežodžiai, frontoninė kompozicija, lygus tonas, sausas dėstymas. Randama sąsajų su tragedija. Herodoto naujovė yra jo sukurtos veikėjų kalbos. Tai priemonė, kuri autorius siekia apibūdinti veikalo personažus. Herodoto Istorijos kompozicija turi prozinės epinės poemos bruožų. Pagrindinė šio kūrinio tema – herojiška graikų kova su persais; šioje temoje ypač stipriai skamba pažangi mintis, kad graikai – kariai patriotai, gerai išmokyti gimnastikos ir karo meno, yra pranašesni už botagais varomus persus. Herodotas čia teigia pagrindinę savo idėją, kad „išdidų“ žmogų žiauriai baudžia likimas ir dievai, kad egzistuoja rūstus gyvenimo kintamumo dėsnis. Istorijoje ryškiai pavaizduoti lemiamieji graikų mūšiai su persais.

15. Klasikinio laikotarpio retorinė proza (susiformavimas, iškalbos rūšys ir jų žymiausių atstovų stiliaus ypatybės – Lisijas, Demostenas, Isokratas)

Retorika pradėjo vystytis labai seniai, nuo V a. pr. Kr., kai buvo parašytas pirmasis retorikos vadovėlis. Pirmieji pradėjo sofistai. Pagrindiniai retorikos bruožai: oratorius turėjo turėti: įgimtus gabumus, mokymasis retorikos meno, sekti pavyzdžiais, nuolatinė praktika, praktinė patirtis. Uždaviniai: sukaupti medžiagą, ją išdėstyti, suteikti kalbai stilistinę formą, įsiminti kalbą, pasakyti kalbą. Kalbą sudaro: 1. įžanga, 2. medžiagos išdėstymas, 3. įrodymų pateikimas, 4. išvados.

Galima skirstyti į 3 šakas:

Teismų (Lisijas)

Politines (patariamosios) (Demostenas)

Progines bei pramogines (Isokratas)

 

Lisijas. Garsiausias kalbų kitiems rašytojas. Liko 23 pilnos ir 11 kalbų fragmentai. Lisijas mokėjo persikūnyti į klientą, parodyti jo intelektą, charakterio bruožus, socialinę padėtį. Jo kalba taisyklinga, nėra archaizmų, naujadarų, neįprastų konstrukcijų, perkeltinės reikšmės žodžiai vartojami retai. Tekstuose nerasime nereikalingų dalykų, vaizdai gyvi, kalbantis žmogus atpasakoja veikiančių asmenų dialogus. Iš Lisijo mokėsi daugelis graikų.

Isokratas. Svarbiausias jo nuopelnas – periodo suformavimas. Periodas – tai sudėtinga, paprastai simetriška sakinių schema, pasižyminti minties atskleidimo pilnatve ir intonacijos išbaigtumu. Periodas skirstomas į trumpesnes atkarpas – kolus, kurie savo ruožtu dar turi smulkesnių dalių. Minties ir jausmo įtampa pirmoje dalyje kyla, antroje – slūgsta. Siekia melodingumo. Savo kalbas rašė labai ilgai.

Demostenas. Oratorius. Pradėjo rašyti kalba neišmanantiems gražbylystės ar teisės dalykų. Kelios jo tokios kalbos išliko. Geriausios ir garsiausios yra prieš Makedonijos karaliaus Filipo agresiją kalbos.

Liko 61 Demosteno kalba. Neturime proginių Demosteno kalbų, liko tik dalis politinių ir teismų kalbų. Jis visuomet rinkdavo medžiagą apie svarstomo dalyko aplinkybes, įsigilindavo į jas. Savo politiniams teiginiams pagrįsti argumentus Demostenas semiasi iš poetų, kalbančių apie garbę, laisvę, tėvynės gynimą.

Demostenas paprastai laikosi tokių principų: įžangoje nurodo svarbiausius aptarsimus klausimus. Dėstyme kiekvieną klausimą ar teiginį apibūdina bendrais bruožais, o paskui kalba smulkiau. Pabaigoje jis reziumuoja įrodymus.

Jo kalbose nėra naujadarų, barbarizmų. Kalba švari, gryna. Politinės Demosteno kalbos rimtos, rūsčios, pakilios, patetiškos, tačiau jose nėra įmantrumo, puošnumo. Kalba dailiai sudėliotais periodais, stengdamasis periodą baigti ilgais skiemenimis. Periodus kaitaliodavo su pavienėmis frazėmis. Svarbiausiu kalbos dalyku laikė jos pasakymą. Kalbėjo ugningai, patetiškai, artistiškai gestikuliuodamas ir moduliuodamas balsą bei mimiką.

16. Klasikinio laikotarpio filosofinė proza: Platonas – filosofinio dialogo kūrėjas, literatūros teorijos klausimai Aristotelio Poetikoje

Filosofija pradėjo vystytis apie VIa. pr. Kr. Pradiniame raidos etape graikų filosofija rėmėsi pačių graikų atradimais ir žymiais senesnių kultūrų tyrimais. Filosofija bandė išaiškinti pasaulio kilmę ir esmę. Tuo metu susiformuoja pagrindinės filosofijos mokyklos.

Platonas. Žymiausias Antikos filosofas. Yra likę visi Platono veikalai (apie 40). Platonas ieškojo atsakymo į klausimą „jie žmogaus prigimtis nėra išimtis, kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“. Savo teorijas – visuomenės ugdymą ir auklėjimą – Platonas dėstė vaizdingai ir meniškai. Platono veikalai yra vidurys tarp poezijos ir prozos, turi ditirambo, odės, himno ir kitų poezijos rūšių ypatybių. Galima išskirti dešimt Platono stiliaus atmainų. Jam priklauso dialogo išradėjo šlovė. Beveik visi jo veikalai yra dialogai. Pokalbiai esti gyvi ir intensyvūs. Jie atskleidžia šnekančiųjų temperamentą ir charakterį. Veikaluose daugybė epitetų, metaforų, metonimijų, ritminių kolų. Pasakoja mitus. Tie mitai yra originalūs, sukurti paties filosofo.

Aristotelis ir Poetika. Liko maždaug 1/8 Aristotelio kūrinių. Visi kūriniai skirstomi į 2 grupes: vieni – moksliniai, skirti specialistams, kiti – populiarūs, daugeliui suprantami.

Poetika – pirmasis Europoje literatūros tyrinėjimas. Poetika nėra labai aiškus ir nuoseklus traktatas. Joje daug kas pasakyta labai lakoniškai ir gali būti įvairiai interpretuojama. Išliko nepilna. Gali būti, kad ją sudarė 2 knygos. Antrojoje dalyje greičiausiai buvo kalbama apie komediją ir jambą. Pirmojoje dalyje nagrinėjama tragedija ir epas. Parašyta sunkiai suprantama kalba, prastu stiliumi. Greičiausiai ją rašė kaip užrašus. Didžiausią dalį sudaro tragedijos aptarimas, apibrėžiama jos esmė, atskiri komponentai, pateikiama rekomendacija dramaturgui. Labiausiai Poetikoje išnagrinėta tragedijos fabula ir kalba. Svarbiausias reikalavimas – veiksmo vientisumas. Siūlo pašalinti nebūtinus dalykus. Aristotelis sako, kad istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas kalba eilėmis, o kitas proza, bet tuo, kad vienas kalba apie tai kas įvyko(istorikas), o kitas apie tai, kas galėtų įvykti(poetas). Todėl poezija yra filosofiškesnė nei istorija

17. Helėnizmas: epochos kultūriniai aspektai, literatūros ypatybės ir žanrai. Naujoji atikinė komedija (Menandro komedija Bambeklis).

Helėnizmas susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais.

Helėnizmas – helėnų kultūros plitimas pasaulyje. Helėnizmu jį XIX a. pavadino mokslininkas J. G. Droysenas.

Helėnistinėms valstybėms būdinga savita politinė struktūra: paprastai jos būdavo valdomos monarchų dinastijų ir turėjo administracijos bei kultūros centrą – sostinę.

Helenizmo epochos žmogus – ne klasikinio polio pilietis, kuris bent iš matymo pažįsta visus piliečius ir drąsiai kelia ranką tautos susirinkime, balsuodamas už savo kaimyno pasiūlymą skirti lėšų teatro statybai, arba pats prašo žodžio ir kalba apie tai, kaip reikėtų tvarkyti diplomatinius santykius su kitais kraštais. Todėl svarbiausios helenistinio laikotarpio filosofijos srovės epikūrizmas ir stoicizmas žada laimę ne išoriniame pasaulyje, o pačiame savyje.

Šios epochos menas pradeda gilintis į individo pasaulį. Skulptūra ima vaizduoti kančios ir baimės perkreiptą žmogaus figūrą ar veidą, atsiranda mielų vaikiškų figūrų, daugiau dėmesio skiriama portreto individualizavimui. Namų interjerai puošiami dekoratyvinėmis statulėlėmis, vaizduojančiomis buities sceneles.

Dekoratyvumas skverbiasi ir į retoriką. Atsiranda vadinamasis „azijinis“ iškalbos stilius. Reikalaujama puošnių epitetų, įmantrių metaforų, daugiažodžiavimo, išpūstos kalbėsenos.

Labiausiai klestėjo ne menai, o mokslai. Suklestėjo technika. Atsirado filologijos mokslas. Pradininkai – sofistai.

Galima padaryti išvadą, jog helėnizmo būta prieštaringos epochos: ji pasižymi polinkiu į dekoratyvumą, efekto siekimą, kita vertus, gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį, randasi dėmesys buities detalėms. Jai būdingas racionalistinio pasaulio pažinimo patosas, tiksliųjų mokslų klestėjimas, tačiau kaip tik dabar itin domimasi ir priešingais dalykais: burtais, magija, mistiškais kultais ir kitokiais iracionaliais dalykais.

Naujas pažiūras ir mintis helėnizmo literatūra reiškė naujomis formomis: atsirado naujų žanrų bei rūšių.

Naujoji komedija. Nuo 322 m. pr. Kr. prasideda vadinamosios Naujosios komedijos laikai. Dar vadinama buitine komedija. Ši komedija atkreipia dėmesį į žmonių tarpusavio santykius, buitį, būdo savybes. Nėra satyrinės publicistikos, socialinių idėjų ir visuomeninių interesų, politinių temų. Beveik nebereikėjo choro, komedija melancholiška. Dingo parodas ir parabasė. Choras tik šoka ar dainuoja per pertraukas. Naujoji komedija gilinasi į savo veikėjų vidinį pasaulį, ragina atsisakyti ydų, ieško kiekvieno žmogaus gerųjų savybių. Siužetas kartojasi, nėra įvairovės. Veikėjai paprastai apsirengę, jų situacijos kasdieninės, paprastos. Sumažėjo dviprasmybių, nešvankybių. Spektakliai rengiami ir karo pergalei ar kokiam nors kitam įvykiui pažymėti.

Menandras Bambeklis. Jo kūrybos išliko daugiausiai. Darbuose nėra politinių įvykių vaizdų. Jo kūriniai išreiškia daugelį naujosios helėnizmo epochos nuostatų. Svarbiausia kūrybos idėja – humanizmas.

Bambeklis. Išlikusi pilna. Nelinksma pjesė. Apstu ašarų, skundų, aimanų. Tačiau yra ir džiaugsmo ašarų. Melodramos sluoksnis stipresnis už komiškąjį. Komedijoje randame meilės motyvų, meilę veikėjai laiko didele vertybe ir santuokinio gyvenimo pagrindu. Tai yra satyriška, pamokančio turinio komedija, sudaryta meilės pagrindu. Pagal veiksmo raidą ir charakterius nėra visai tradicinė naujoji komedija, pirmiausia dėl prologo, kur pasirodo Panas ir nepapasakoja kas atsitiks. Vaizduojamas vergas intrigantas, parazitas, o Sostratas ir jo mylimoji yra drąsūs ir ryžtingi. Komedija yra pasišaipymas, ironija, bet ji lengva, nėra tyčiojamasi iš veikėjų. Niekinamuose ir mažuose žmonėse Menandras dažnai pastebi humaniškų ir netgi kilnių jausmų. Iš Menandro komedijų savaime išplaukia moralas. Jo moralas yra tas, kad visi žmonės turi įvairių silpnybių ir padaro įvairių klaidų, bet visi žmonės turi ir gerų savybių – humaniškas moralas. Bambeklyje yra ištisų monologų, kuriuose nusakoma sunki neturtingų žmonių dalia, kritikuojami gobšuoliai, parodomas valstiečio skurdas. Iš Menandro komedijų savaime išplaukia moralas. Jo moralas yra tas, kad visi žmonės turi įvairių silpnybių ir padaro įvairių klaidų, bet visi žmonės turi ir gerų savybių – humaniškas moralas. „Bambeklyje“ yra ištisų monologų, kuriuose nusakoma sunki neturtingų žmonių dalia, kritikuojami gobšuoliai, parodomas valstiečio skurdas

Helėnizmo laikais aiškią formą įgijo naujas literatūros žanras – epigrama. Eiliuotos, parašytos hegzametru. Epigramomis buvo šlovinama, vertinama menininkų veikla ar atskiri kūriniai, kartais jos būdavo humoristinio pobūdžio. Labai nedaug epigramų parašyta meilės motyvais. Epigramų būta įvairių – ir liūdnų, ir linksmų, ir rimtų, ir juokingų. Šiuo žanru parodomas poetinės technikos išmanymas.

Viena iš epigramos rūšių – epitafijos. Tai antkapiniai užrašai. Rašomi hegzametru arba eleginiu dvieiliu.

Helėnizmo laikai padovanojo pasauliui dar vieną naują žanrą – romaną. Pagal tematiką paprastai skirstomi į istorinius, mitologinius, kelionės, utopinius, meilės ir nuotykių, krikščioniškus, biografinius, komiškus ir satyrinius. Romanu reikia laikyti ilgą prozišką pasakojimą, teikiantį skaitytojams malonumą ar skatinantį juos dvasiškai tobulėti. Romano tikslas yra pats pasakojimas. Tai pasakojimas apie vieno ar kelių žmonių nutikimus bei asmeninę patirtį. Romanuose skamba visuotinio humanizmo, žmonių tarpusavio meilės idėja.

 

18. Aleksandrinė poezija: meniniai principai, žanriniai ypatumai (Teokritas, Kalimachas, Apolonijus Rodietis).

Aleksandriškoji poezija klestėjo ne Graikijoje. Žanrai: nebemadingi ilgieji epai. Kuriami mažieji žanrai – elegija, epigrama, epilijas, mimas, himnas ir pan. Bruožai: poezija nekelia nei socialinių, nei politinių problemų. Ja stengiamasi pademonstruoti savo apsiskaitymą, išsilavinimą. Šiai poezijai būdinga išdailinta, įmantri forma. Pagrindiniai autoriai:

Kalimachas. Žymiausias Aleksandrijos rašytojas. Sukūrė traktatus apie upes, paukščius, vėjus, žuvis, kalendorius, graikų miesto įkūrimą bei jų pavadinimų kilmę. Liko 6 jo himnai, 64 epigramos ir daug fragmentų. Jo pasirinktos temos ir objektai rodo, jog mokslo klestėjimas darė įtaką literatūrai, ir ji taip pat siekė teikti žinių. Jo himnai šlovina Dzeusą, Apoloną, Artemidę, Delo salą ir t.t. Parašyti hegzametru. Autorius primena retas mitų detales, pateikia daug vietovardžių, paaiškina papročių, apeigų atsiradimą. Esama ir asmeninių motyvų.

Kalimacho eilėraščiai apgalvoti ir išdailinti. Jis propagavo neilgus epinius mitų motyvais parašytus pasakojimus – epilijus. Epilijai teikė informacijos apie kokią nors apeigą ar paprotį, žavėjo buities detalėmis ar veikėjų aistrų vaizdavimu.

Teokritas. Pritarė Kalimacho principams ir vertino tik mažos formos veikalus. Laikomas idilės žanro pradininku. Idilė – žmonių gyvenimo paveikslėlis. Jo poezija siekia parodyti, kad buities detalės ir smulkmenos bei paprasta kasdienybė turi jaukaus žavesio ir grožio. Daug jo idilių vaizduoja piemenų gyvenimą. Tokios idilės vadinamos bukolikomis. Kai kurie elementai paimti iš folkloro. Bukolikose daug realistinių paveikslų. Šie paveikslėliai atrodo kaip svaja, kaip paguodžiantis tolimo ramaus gyvenimo reginys.

Apolonijus Rodietis. Kalimacho mokinys. Nesilaikė mokytojo priesaikų ir rašė ilgas poemas. Aprašė vietoves, pasakoja miesto įkūrimo istorijas. Šalininkai smarkiai kritikavo. Jis sukūrė ir daugelį veikalų, bet išliko tik labiausiai išgarsėjusi jo poema Argonautika. Tai argonautų mito motyvais parašytas ir paties autoriaus į 4 knygas suskirstytas epas. Poetas vartoja Homero epitetus, palyginimus ir pasakymus. Jis parašė tokią poemą, kokią tegalėjo sukurti tik aleksandrietis. Pirma, tarytum tikslus mokslininkas jis aprašinėja vietoves, pasakoja miestų įkūrimo istorijas, aiškindamas, kodėl viena ar kita vietovė taip vadinasi, suteikdamas skaitytojui daug etnografijos, geografijos, antropologijos, religijos, istorijos žinių. Antra, kaip tipiškas aleksandrietis poetas subtiliai atskleidžia Medėjos jausmus. Trečioji „Argonautikos“ giesmė, kurioje pasakojama apie kolchų karalaitės meilę, laikoma geriausia. IV giesmėje autorius pasakoja apie argonautų grįžimą namo. Čia atsiranda dar vienas helėnizmo nuotykių literatūrai būdingas bėgimo ir vijimosi motyvas. Apolonijus Rodietis ir pradėjo epą ne kaip objektyvią mūzos giesmę, o kaip savo kūrinį. Tokie pareiškimai būdingi tik helėnizmo laikams, išryškinusiems konkretaus individo reikšmę.