Panevėžio Senvagės pagrindinės mokyklos10a klasės mokinės Ievos Karsabutaitės
Referatas
Upytė — Čičinskas. Mitas ir tikroji istorija
2004-11-25Lietuvos Vidurio lygumoje, prie Vešetos upelio, 13 km į pietvakarius nuo Panevėžio gyvas savo istorija Upytės miestas. Šio miestelio vardas buvo įrašytas dar Mindaugo laikais (XIII a.). Upytės vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose buvo 1254 metais, kai Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordino magistras pasidalino Žiemgalos kraštą. Manoma, kad čia buvęs tos žemės centras. Kalavijuočių kronikos aprašo ne vieną XV amžiuje surengtą žygį į Upytę. Vėliau, netekusi gynybinės reikšmės, pilis buvo apleista. Kurį laiką čia buvęs bajorų kalėjimas. Upytės vardas minimas 1973 m. Žečpospolitos seimo nutarimuose. Upytės miestas, kaip administracinis, išsilaikė iki 21842 metų. Tais metais buvo sudaryta nauja Kauno gubernija ir Upytės vardas galutinai prarado strateginę reikšmę. Taigi nuo 1842 metų Upytės miestas nyko ir nusmuko iki paprasto kaimo. Senieji Upytės gyventojai vertėsi žemdirbyste. Tai liudija 1934 metų archeologiniai kasinėjimai. Tada buvo ištirtas 51 kapas. Mirusieji buvo laidojami nesudeginti su III a. — Va. įkapėmis, t.y. buvo rasti geležiniai pjautuvai, pentiniai kirviai, žalvarinės antkaklės, sagės, ylos ir kt. 1964 m. archeologas A. Tautavičius Upytės kapinyną rado jau sunaikintą. Čia buvo laidojami mirusieji.Upytės piliavietę surado 6 — 7 metrų aukščio ir 1,5 ha ploto pelkėtos lygumos apsupta kalva. Yra išlikę pylimai, buvusio grįsto kelio žymės, kiti statinių pėdsakai. 1589-aisiais Upytės dvaras su jam priklausančiais kaimais bei palivarkais atiteko Jonui Sicinskiui. Jam valdant pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, veikusi iki 1621 metų. Šalia jos įsikūrė kaimas. Dvaras aprašytas ir 1604-ųjų balandžio 8-osios inventoriuje. Tuo metu jame buvo trys gyvenamieji namai, virtuvė, pirtis, bravoras, keturios klėtys, arklidės bei kiti pastatai.1638 metų vasario 3 dienos inventorius surašytas perdavimo proga. Tuo metu dvare augo apleistas sodas, stovėjo namas su dviem mūriniais dūmtraukiais, trys nedidelės ir beveik griūvančios klėtelės, sena troba, svirnas, pašiūrė, karietinė, salyklinė, jo valdoje buvo sena sunykusi bažnytėlė.
—1—Tik neaišku tai, nuo kada tą dvarą valdė Mikalojus Vekavičius. 1587-aisias pastarasis buvo nužudytas. Į nužudymo byla, atrodo, įpainiotas buvo Vladislovas Sicinskis, atvažiavęs į Lietuvą iš Lenkijos. Išteisintas V. Sicinskas vedė nužudytojo našlę ir paveldėjo Upytės dvarą bei Lygumus ir Pakruojį. Po jos mirties šis žmogus vedė Smolensko vaivados dukterį Kristiną Volminskaitę. 1664 metais jis užrašė Upytės dvarą su jam priklausiusiu Savitiškio palivarku ir kaimais žmonai (galbūt antrajai –P.J.) Eleonorai Solugubaitei — Sicinskienei. Netoli Upytės, Memenčių kaime yra architektūros paminklas — koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Įrašas postamente byloja, kad koplytėlė buvo pastatyta 1861 metais. Dabar Upytės seniūnijoje gyvena 1586 žmonės (1998 m.). krašto istoriją saugo Antano Belazaro pagrindinė (10-metė) mokykla, Linų muziejaus darbuotojai, Upytės linininkystės bandymų stoties darbuotojai. Dabar Upytė garsėja tik legendomis apie blogą poną Čičinską. Tai pats populiariausia lietuvių padavimų personažas.Čičinskas — tai Upytės pavieto mokesčių rinkėjas V. Sicinskis, kuris 1652 m. pasinaudojęs veto teise, išardė Lietuvos — Lenkijos seimą. Kadangi V. Sicinskis buvo kalvinas, o liaudies pasakojimai apie piktą poną Čičinską atsirado vėliau, kai Upytėje jau buvo katalikų tikėjimas, suprantama, kad tai davė pagrindą pasakojimams apie jo nuodėmes. Žinoma, jog V. Sicinskis daugiausiai gyveno Vadaktų dvare, bet po mirties greičiausiai buvo palaidotas Naujamiesčio reformatų kapinėse, visi pasakojimai apie jį „prilipo“ Upytės piliavietei.Apie 0,5 kilometro nuo Upytės yra vienas įdomiausių Panevėžio rajone archeologinių paminklų — piliavietė, vadinama Čičinsko kalnu. Tai 4-5 metrų aukščio, 3 hektarų pločio kalva, apsupta pelkėtų pievų. Viršuje yra 1,5-2,5 metro aukščio ir maždaug 450 metrų ilgio pylimas. Šiaurės vakaruose, kur arčiau kalvos prieina sausuma, pylimas aukštesnis. Piliavietės aikštelėje matyti didelis apie 6 metrų gylio įdubimas. Piliavietė yra netyrinėta, todėl apie įdubos paskirtį galima ik spėlioto: ar tai
—2—karstinė įgriuva, ar įrengtas tvenkinys. O gal tai savotiškas inžinierinis įrenginys? Gal gyventojai valtimis atplaukdavo iš aplink pilį esančio ežero ir čia slėpdavosi pavojaus metu? Žinoma, tik archeologiniai tyrinėjimai galėtų daug ką pasakyti apie piliavietę. Kadangi paminklas dar neatskleidė savo paslapčių. Piliavietė minima ir aprašoma turistiniuose leidiniuose ir enciklopedijose. Platesniu aspektu istorinių įvykių fone apie Čičinsko kalną rašė J. Jurgaitis. Šis objektas kartkartėmis dėmesio susilaukia respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose bei vietos spaudoje. Tiesa, daug daugiau dėmesio nei pats kalnas susilaukė Čičinskas.Čičinsko kalnas įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (AR -745) kaip piliavietė. 1968 metais ją žvalgė Istorijos instituto archeologas A. Tautavičius. 1970 ir 1975 metais tuometinės Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarnybos archeologai M. Černiauskas ir J. Markelevičius. Senais laikais kiekviena save gerbianti apylinkė turėjo savo šmėklas, vaiduoklius bei atgailaujančias dvasias. Taigi, Upytė buvo ne ką blogesnė. Kas gi turėjo gąsdinti, jei ne to krašto bajorų pasiuntinys Vladislovas Sicinskis — Čičinskas, kuris pirmą kartą Žečpospolitos istorijoje 1652 kovo 9 d. nutraukė seimo darbą?Iš kartos į kartas perduodama vietinė legenda skelbė, kad neva tai iš to nelaimingojo seimo grįždamas, ponas pasiuntinys užtvankoje, vedančioje į pilį, ar josios tarpuvartėje žiemą perkūno buvo nutrenktas su savo meiluže. Palaidojo jį vietinėje bažnyčioje krikščioniškai. Tačiau netrukus jo šmėkla pradėjo gąsdinti apylinkės žmones. sutemus, pašnibždom poteriaudami, žmonės aplenkdavo bažnyčią, nieks už jokius pinigus nebūtų nuėjęs į pilies griuvėsius. „Vieni iš jų ne kartą girdėjo sklindančius garsius juokus, baisius riksmus ir staugimus, kiti supančiose pilies kalną pelkėse pastebėdavo šen bei ten skraidančias švieseles. Buvo sakoma, kad ten tarp raistų sėlina ponas pasiuntinys, o ištisas piktųjų dvasių būrys jį sekioja, vejasi ir kankina“.
Taip kartu su velniais Čičinskas gąsdino net iki paskutiniųjų XVIII a. metų, kol sudegė Upytės bažnyčia. Tvarkant bažnyčios griuvėsius, požemyje buvo rasti—3—išdžiuvę vyro ir moters palaikai, o šalia jų — dvi užlituotos alavinės dėžės, kurios netrukus nežinia kokiu būdu dingo. Panašiai atsitiko ir su moters lavonu.Teliko mumifikuoti vyro palaikai, kuriuose liaudis įžiūrėjo Čičinsko palaikus.Ir taip prasidėjo naujas pono pasiuntinio atgailos etapas. Šį kartą — žemiškas. Įsilinksminęs jaunimas kartas nuo karto lavoną pasiskolindavo, šen bei ten tampydavo, gąsdindavo juo smuklių nuomininkus. Per Užgavėnes Čičinską pasiimdavo apylinkės šlėkta, pasisodindavo jį į roges, vežiodavo iš kaimyno pas kaimyną, pats girtaudamas ir lėbaudamas, išstatydavo apnuogintą lavoną pajuokai bei pasityčiojimui. Jį niekindavo, keikdavo, mušdavo. Žodžiu — mirusiam atiduodavo tai, kas gyvam priklausė. Tiktai XIX a. penkiasdešimtiesiems metams besibaigiant, nutraukė šį kerštingą žaidimą tuometinė Upytės dvarininkė. Pastačiusi naują bažnyčią, liepė jos kampe pastatyti medinę spintą ir joje užrakinti Čičinską, apvilkus jį marškiniais.Legenda byloja apie V.Čičinsko piktadarystes, už kurias jį Šv. Kalėdų rytą perkūnas nutrenkęs, o jo dvaras skradžiai prasmegęs… Daugumai kils noras sužinoti, kokius blogus darbus darė bajoras Čičinskas, kad taip buvo dangaus nubaustas?Remiantis literato Gintaro Beresnevičiaus rašiniu „Čičinskas“, pateiksiu keletą nedorybių:„Bajoras, sukvietęs sodiečius į aikštę, įsako vienam iš vyrų lipti į medį ir kukuoti gegute…,nes prieš tai jis nevykusiai šunimi lojo…Jis sako:„Štai ant šios grūšios nebe senis, o gegutė. O gegučių man sode nereikia: štai prisitaikiau — pykšt!!! Senis keberiokit!!! Tpfu, gegutė“.Štai jaunai motinai, maitinančiai savo kūdikį, įsako krūtimi maitinti šunį skaliką…Jis ragina „Štai šuneliukas, šuneliukas, šuneliukas toks — pažindyk, pajusk, kaip tave žinda būsimasis greitakojis skalikas, dabar taip švelniai prie tavęs glaustosi, išdykėlis koks, nenukąs, merga, nenukąs, o jei ir nukas — ataugs…“
Štai koks žiaurus buvo tas ponas Čičinskas. Neveltui apie jį ir kilo daugybę padavimų, kuriuos aš jums šiandien kelis papasakosiu.—4—PRASMEGĘS ČIČINSKO DVARAS
Žmonės šneka, kad Čičinskas, kol gyveno, buvo labai žiaurus ponas, didelę valią turėjo ant žmonių. Buvo įsakęs kunigui mišių nelaikyt, kolek jis neatjos. Kunigas laukė laukė ir išėjo mišių laikyt. Paskui, kai Čičinskas atjojo, su arkliu įlėkė į bažnyčią, kur žmonės buvo susirinkę. Prilėkė prie altoriaus ir kunigą nušovė. Sako, kai, kunigą nušovęs, jojo namo, kaip eina nuo Upytės kelias, ant to tiltuko perkūnas trenkė ir nutrenkė jį ir jo dvarą. Ten yra tokios duobės, panašios į trobesius. Seniau buvo lieptas, ilgas ilgas į tą kalną. Gal Čičinskas nebuvo toks žiaurus? Bet jis liepdavo lipti žmogui į medį ir kukuot, tada jį nušaudavo.Sako, kai perkūnas nutrenkė, išbalzamavo, išdžiovino ir, sako, nešiodavo po vakaruškas, pastatydavo į kampą. Trobesiai visi, sako, nugrimzdę. Buvę variniai stogai. Girdėt, sako, kažkokie buvo atvažiavę, norėjo kast, tyrimus daryt. Žemė priklausė Žarnagalių ūkininkams. Tai tie neleido kast, mat, nesutarė visi. Panašumas gali būti, kaip ir ežerėlis buvo ant kalno. Tą kalną kepurėm supylė.
PASIMATYMAS SU ČIČINSKU
Ant kalno sėdi siuvėjas. Išlenda toks seneliukas. Kas jį ten žino, gal jis koks kipšiukas. Siuvėjas jam ir sako:Aš noriu pamatyt Čičinską.O tas seneliukas ir sako:— Padėk viską, nusiimk rožančių, imk siūlų kamuoliuką ir einam.Ėjo ėjo urvu ir priėjo dvarą. Ir gaidžiai gieda, ir žmonės vaikšto. Gi žiūri — ir pats Čičinskas ateina.
—5—
Pabuvo jis metus. Nori namo eiti. O seneliukas jam ir sako:
Atmegzk mazgelį ir lipk į viršų.Mat, lipant į urvą, seneliukas, jam liepė mazgelius mazgyti.Atmezga mazgelį ir lipa į viršų. Išeina ant viršaus — kad jis šimtą metų prabuvęs. Tik išlipo, taip ir numirė. Ir aš buvau laidotuvėse.—6—
Panevėžys2006-01-12
Antikinė Graikų civilizacija 3Poliai. 4Mokslai 4VIII — VI a.pr.Kr. atsirado orderinė architektūra 4Filosofija 4Moterų diskriminacija 5Suklestėjimas klasikos laikotarpiu – VI — V a.pr.Kr. 5Solono reformos 5Atėnų pasiekimai 5Tautos susirinkimas 5Kultūrinė raida 6Helenizmo epocha 6Pervertinama polių vertybių sistema 6Helenizmo esmė 6Mokslo sisteminimas 7Gamtos iššūkio ypatumai 7Išvados 7
Antikinė Graikų civilizacijaGraikų civilizaciją Hegelis matė kaip jaunatvišką, veržlią, energingą, dvasingą. Graikų civilizacijos kilmės problema yra sudėtinga, nes stebina graikų fenomenas:jie sukūrė civilizaciją labai greitai (tik per 300 m.)literatūra, mokslas, vaizduojamasis menas labai skyrėsi nuo to kas buvo ankščiau sukurta.Patys graikai galvojo iš kur eina idėjos tokiems pasiekimams. Daugelis manė, kad daug kas perimta iš Egipto, Rytų. Kita vertus patys graikai pastebėjo, kad jų vystymasis eina kita linkme, nei likusio civilizuoto pasaulio, pvz.: pradeda skirtis nuo filipiniečių (nors tas pats raštas ir t.t.). Graikijos iškilimas buvo esminis posūkis pasaulio civilizacijos istorijoje. Jų pranašumas išryškėjo jau karų su Persija metu (privertė ją pereiti prie gynybos). Jėga vienybėje, o ne teritorijoje. Aleksandras Makedonietis visiškai sugriovė Persų valstybę ir užėmė jos teritoriją. Jų pasirodymas artimuosiuose rytuose reiškė Artimųjų Rytų civilizacijos pabaigą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų, Europos, Indijos ir Kinijos civilizacijos pradėjo vystyti kultūrinę sąveiką. Tuo laikotarpiu nusistovėjo tam tikra pusiausvyra tarp šių civilizuotų visuomenių, kuri egzistavo iki 1500 m. Šią pusiausvyrą pažeidė Europa – ji pradėjo užkariauti pasaulį. Graikus civilizacija buvo dalijimosi į Rytus ir Vakarus pradžia. Tikrasis Graikijos civilizacijos gimimas vyko Archaikos laikotarpiu. (VIII — VI a.pr.Kr.). Tada atsirado nauji socialiniai, ekonominiai, kultūriniai bei politiniai reiškiniai, kurie skyrė graikų civilizaciją nuo kitų.
Poliai. Esminis dalykas suformavęs graikų civilizacijos ypatumus – Graikijos poliai. Nauji reiškiniai: pinigų ir rinkos sistema; klasinė vergovė, liaudies suvereniteto idėja; polio tapimas pagrindine politinės organizacijos forma, demokratinė santvarka. Polio santvarkos pranašumas išryškėjo karuose su persais. Bendros graikų valstybės nebuvo, bet kai iškilo grėsmė, poliai – susivienijo ir įveikė didžiulę Persiją. Tai įrodo, kad polio santvarka, pilietinės teisės padėjo pasiekti tai, ko nepasiekė didelė monarchinė Persija. Mokslai. Archaikos laikotarpiu susiformavo pagrindiniai moralės principai ir estetikos idealai, kurie viešpatavo iki krikščionybės atsiradimo. Atsirado mokslas ir filosofija, pagrindiniai literatūros žanrai, teatras, sportas — tai yra, sukurti antikinės kultūros pagrindai. Plintant geležiniams įrankiams, vystėsi žemdirbystė, nuo jos atsiskyrė amatai. Pradėta naudoti moneta, tačiau nebuvo vieningos piniginės sistemos. Buvo kelios sistemos. Tuo laikotarpiu Graikijoje formavosi etninė savimonė. Graikai pasivadino bendru helenų vardu. Etninės savimonės apraiška – olimpinės žaidynės (nuo 776 m.pr.Kr.). Į jas rinkdavosi tik Helenai. Pagrindinis to meto graikų etikos bruožas – kolektyvizmo ir sąmoningumo suvienijimas. Graikai gyvenimo neįsivaizdavo be bendruomenės, be polio. Sąmoningumas suprantamas kaip aukojimasis ir ištikimybė poliui. VIII — VI a.pr.Kr. atsirado orderinė architektūra. Orderis – architektūrinės kompozicijos tipas, o jo pagrindinis akcentas – kolonos. Pagrindiniai orderiai buvo šie: jonėnų ir dorėnų. Atsirado monumentalioji skulptūra. Vyravo 2 skulptūrų tipai: nuogo vyro (kurosas); drapiruotu drabužiu apvilktas moters kūnas (Kora). Didelę reikšmę skyrė visuomeninių statinių (ypač šventyklų) statybai: šventykla buvo statoma polio dievams – globėjams. Bendrą graikišką reikšmę turėjo dvi šventyklos: Delfų ir Olimpijos. Delfuose veikė orakulas. Į šventyklas nešdavo aukas, dovanas, todėl jų teritorijos tapo savotiškais muziejais. Graikų šventyklos buvo ne maldos namais, o dievų buveinė. Apeigos vykdavo lauke.Filosofija. VI a.pr.Kr. Graikijoje atsirado filosofija. Esminis mąstymo pasikeitimas – bandymas atsisakyti mitinio pasaulėvaizdžio. Bandymas pasaulį suvokti remiantis protu ir patyrimu. Pradedama analizuoti. Žmogus galėjo bandyti suvokti savo būtį. Pirmasis žinomas graikų filosofas – Talis. Pirmieji filosofai – natūrfilosofai (Demokritas, Herakleitas). Jie bandė aiškinti gamtą ja pačia. Jų išvados buvo svarbios mokslui. Nuo V a.pr.Kr. filosofijos kryptys keitėsi. Svarbiausią vietą užėmė žmogus (Aristotelis, Sokratas) Atsirado tragedija, komedija ir teatras. Jo pradžia susijusi su religija – su dievo Dionizo kultu. Jo garbiai buvo giedama ditirambais, pagrindinis dainininkas Chorifėjas ir choras. Dioniso kultas Atėnuose tapo valstybiniu kultu, todėl apeigoms buvo parinkta lygi vieta – teatras. Graikų pomėgis vaidinimams, varžyboms buvo labai didelis,jie mėgo kultūrines varžybas. Sukūrė alfabetinį raštą. Graikų visuomenė daug raštingesnė nei Rytų. Jie į raštą žiūrėjo kaip į amatą, ne kaip į šventą dalyką. Vergija buvo įprastinė institucija. Vergų Antikoje buvo 113. Antikoje galiojo nelygybės principas. Tai atrodė normalu. Nelygybės principas pasireiškė vergų ir laisvųjų atskyrimu. Vergas – tarpinė būtybė tarp žmogaus ir daikto. Vergai Graikijoje buvo vadinami — “kalbančiais daiktais”. Buvo nedaug vergų, kurie gimtų vergystėje ir priklausytų ponams. Jais buvo tampama už skolas, kaip karo belaisviai, arba perkami. Moterų diskriminacija. Moterys neturėjo pilietybės teisių, negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime, negalėdavo paveldėti. Čia vyravo patriarchalinė visuomenė. Tai toks požiūris, kai moteris negalėjo prilygti kariams (iš čia žemesnė padėtis). Vėliau moteris tapo naudingų vedybinių sandorių priemone. Moteris buvo laikomos psichologiškai silpnesnėmis už vyrus. Spartos moterys buvo pranašesnės už Atėnų. Jos turėjo teisę ištekėti už kelių brolių, nesantuokiniai vaikai buvo sulyginami su santuokiniais. Nelygybė tarp laisvųjų žmonių (piliečių ir ne piliečių). Rašto sistemos atskiruose poliuose šiek tiek skyrėsi. Tiktai 403 m.pr.Kr. Euklidas įvedė bendrą rašto sistemą visuose poliuose.
Suklestėjimas klasikos laikotarpiu – VI — V a.pr.Kr. Polių ekonominio, kultūrinio, politinio klestėjimo metai. Polis – piliečių bendruomenė. Polio pagrindas – antikinė nuosavybės forma. Ji buvo dvilypė – kartu ir kolektyvinė ir individuali. Aukščiausias žemės savininkas – bendruomenė; individualių savininkų – 1) politinis kolektyvas sutapo žemės savininkų kolektyvų. Netenki žemės – neesi pilietis. 2)Politinė ir karinė polio organizacija. Pilietis, žemės savininkas kartu yra ir karys. 3) Polių autarkija – ekonominis savarankiškumas, poreikiai tenkinami iš vidinių resursų. Tai garantuoja laisvę. 4) Respublikinė valdymo forma. Graikų poliai – pirmosios respublikos. 5) mažumos paklusimas daugumai. Ostrakizmas (šukių teismas) – tautos susirinkime buvo balsuojama ar iškelti pilietį iš šalies ar ne. Solono reformos: 1)Panaikinama skolinė vergovė – užtikrinama asmens laisvė. 2)cenzinė reforma – politinės teisės priklausė nuo turto dydžio, atsižvelgiama ne tik į žemę, bet ir pinigines pajamas iš amatų, prekybos. Turtingi nariai galėjo eiti į valdžią (plečiama demokratijos bazė). 3)Testamentas – svarbus privatinei nuosavybei 4) Tautos susirinkimo vaidmuo — galima apeliacinė teisė. 5)Amatų stiprinimas: įstatymas dėl dykinėjimo (atima pilietybė); įstatymas suteikiantis pilietybę užsieniečiams amatininkams; tėvai įpareigoti mokyti vaikus amato, o vaikai globoja tėvus senatvėje. Po Solono reformų politinių teisių apimtis priklausė ne nuo kilmės, o nuo turto. Graikijoje atsirado privačios nuosavybės santykiai. Graikai pradėjo skirtis nuo Finikijos, Indijos, Kinijos. Tai paskatino politinių, teisinių institucijų kūrimąsi. Suformuota demokratinė savivaldos sistema. Kiekvienas pilnateisis pilietis turėjo dalyvauti valstybės valdyme. Buvo gerbiamas žmogaus orumas. Sukurti pilietinės visuomenės pagrindai. Solono reformos sudarė platesnes sąlygas Atėnuose atsirasti demokratijai. Atėnų pasiekimai siejami su stratego Periklio vardu(“Strategas” gr. reiškia ne tik karo vadą). Strategų žodis buvo svarbus tautos susirinkime. Įtaka pasiekiama įtikinimo būdu. Puikus oratorius. Strategų pareigos – lyg ministro pirmininko. Tautos susirinkimo nutarimai – įstatymas. Periklis buvo gabus, išsilavinęs, protingas, patriotiškas. Pasiekė politinio lyderio postą ir buvo įtakingas. Tautos susirinkimas — aukščiausias organas. Dalyvavo piliečiai vyrai nuo 20 m. tautos susirinkimai vyko kas 10 dienų. Buvo sprendžiami visi svarbūs klausimai. Visiems piliečiams garantuojamos lygios teisės. Tai – didelis laimėjimas. Demokratija ribota, bet plati lyginat su Rytais, kur klausimus spręsdavo monarchas, valdovas. 1) VI a.pr.Kr. atsirado laisvė (abstrakčia prasme) nuo prievolių, kariuomenės, drėkinimo kanalų. Atėnuose: mąstymo laisvė, polio laisvė – Graikų polyje yra įžvelgiamos šiuolaikinės vakarų demokratijos ištakos. Tačiau ji ir skiriasi nuo šių laikų demokratijos: ankščiau – tiesioginė, dabar – atstovaujama. 2) nebuvo asmens ir visuomenės atskirumo — suplakti dalykai. 3) Nebuvo atskirumo tarp valstybės ir visuomenės; 4) Nebuvo individo autonomijos, ir ją ginančių įstatymų. Kultūrinė raida. Turėjo įtakos kultūros raidai. Ji klesti. Teatras, atsiradęs ankščiau, suklestėjo, tapo masiniu. Teatrai atsirado ir kituose graikų poliuose. Didelės salės – 44 – 170 tūkst. žmonių. Atėniečiams tai buvo pramoga, laisvalaikio leidimo forma. Vyravo varžytuvių dvasia. Ji padarė civilizaciją tokia, kokią ją mes matome dabar. Galimybės ir norai neriboti. Kuo daugiau patirta, tuo žmogus laimingesnis. Pagrindinius teatro bruožus lėmė didelės salės. Aktoriai avėjo batus storais padais. Svarbų vaidmenį atliko choras, nes aktoriaus balso nesigirdėdavo. Daromos kaukės. Galima šaipytis iš politinių veikėjų, gyvenimo negerovių. V a.pr.Kr. Atėnų teatras pasiekia viršūnę(Atėnai tapo iškiliausiu viso civilizuoto pasaulio miestu). Atėniečiai nemėgo vaidinti smurtinių scenų. Mirtis – už scenos. Atsirado pastatai chorui, aktoriams, bet teatras liko atvira erdve po dangumi. Helenizmo epochaPervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Peloponeso karai (431-404 m.pr.Kr.). Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko civilizacijos harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. IV a.pr.Kr. pabaigoje prasideda naujas Graikijos civilizacijos ir visos antikos civilizacijos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, graikų bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Artimieji Rytai, Balkanai, Egėjo jūros salos, vidurinės Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulę teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sistemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningos nuomonės įvairiais helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos, iškyla klausimas dėl Graikijos; b) Helenizmo pradžios; c) kas tai yra helenizmas? Terminas atsirado vėlai (apie 150 m.pr.Kr.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kai Roma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.pr.Kr.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Senovės Rytų istorijos tęsinys, neįvyksta nieko naujo; 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas senuosiuose Rytuose; 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis, tai graikų dominuojama kultūra. Ji suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute, ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija(Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosofija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronominiai tyrimai, filosofija, medicina, botanika — naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus, rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinėje). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abėcėlės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primityvus. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsi biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Sirakūzai. NuoII iki I- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Roma. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skilo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizacijos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: – kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija, valstybė mažesnė – pranašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų – žemės ir jūros užkariavimas – gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išugdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išugdytos vakaruose. Išvados: galime teigti, kad Graikijos civilizacija buvo labai gerai išsivysčiusi. Šiais laikais yra dar daug palikimų, kurie atėjo iš Senovės Graikijos laikų, kurie mums vertingi ir dabar.