Gamta-žmogaus įkvėpimo šaltinis

GAMTA IR ŽMOGUS

Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogusneišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais,naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasisbūstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško,žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės,ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklausožmogaus buitis. Buvo garbinami gamtos objektai, tarp jų ir medžiai. Jiemsteikė ypatingą reikšmę, nes juos laikė dievybių buveine auka įsikūnijimu . Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina, teisingumovykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino tikėjimas žemės irdangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių religiją randame jaupirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo “Katekizmas”. Ekologijos sąvoka į mūsų vartoseną atėjo palyginti neseniai – vos prieškelis dešimtmečius. Žmonių ryšys, santykis su gyvenamąją aplinka per amžiussuformavo jų dorovines nuostatas – etninis kultūros dalį. Pagaulus požiūrisį gamtą skatino mūsų protėvius rūpintis jos objektais, juos tausoti. Kaipbūtų gerai, jei šių laikų žmogus įstengtų susigrąžinti bent dalelę pasauliošventumo jausmo! Bet deja dabar žmonės per daug reikalauja iš gamtos.Statumos gamyklos, fabrikai, naikinami miškai, gyvūnai.Žmogus naikina gamtą, gyvybę, o greit ir pats žmonių, kurie susirūpinogamtos likimu.Visame pasaulyje jie steigia “Žaliųjų” judėjimus, organizacijas. Lietuvojetaip pat yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija – “Lietuvos Žaliųjųjudėjimas”. Žaliesiems” rūpi ateitis, todėl jie perspėja apie neatsakingasžmogaus veiklos pasekmes, ieško žmogaus ir aplinkos darnos. Šiuo metuLietuvoje yra 4 valstybiniai, 5 nacionaliniai rezervai, 30 regioniniųparkų, 265 valstybiniai draustinai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 194rūšys, iš jų 92 gyvūnų, 82 augalų, 12 grybų, 7 kerpių rūšys. Saugomos

teritorijos Lietuvoje užima 754000 hektarų. Trečdalyje Lietuvos miškųapribota ūkinė žmogaus veikla. Yra išleisti įsakymai, kurie gina ne žmogų,o nuo , gyvūnus, augalus, visą gyvąją aplinką, kuri pati apsiginti negali. Mes turime iš ko mokytis : mūsų liaudies dainos, papročiai, tikėjimasatspindi protėvių pasaulėjautos darną. Mums reikia atgaivinti SimonoDauganto apdainuotą lietuvišką būdą, pažadinti Antano Baranausko širdgėlą,atskleisti M.K. Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį. Lietuvių liaudies šeimos tradicijas, papročiai išreiškė pagarbą irmeilę gyvajai gamtai, žemei. Daugelio švenčių apeigų veiksmai, išlikę darXX a. pradžioje, atspindi žmogaus pagarbą gamtai. Per Kalėdas – puošiamaeglutė. Iš žaliuojančio medžio šakų užgavėnėms pinami vaikinai. Paskutinįprieš Velykas Verbų Sekmadienį bažnyčioje šventinamos verbos. Žinomaspaprotys gimus kūdikiui pasodinti medelį : mergytei – liepaitę, berniukui –ąžuoliuką. Liaudies papročiams būdingas paukščių elgsenos sureikšminimas.Tikėta, kad jie gali žmonėms išpranašauti laimę, nelaimę, vestuves, mirtį. Lietuvių kalbos patarlės ir priežodžiai taip pat neapseina begyvosios gamtos įsikišimo : • Ankstyva varną snapą rakinėja, vėlyva – akis krapštinėja. • Atbulas kaip vėžys. • Baltas kaip varna. • Be reikalo ir šuo neloja. • Bėga kaip kiškis šunų vejamas. • Bijai vilko, neik į mišką. • Cypia kaip katė uodegą užmynus. • Čerška kaip šarka.Tai parodo, kad gamta neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo.Lietuva – didingas, gražus kraštas. Čia daug miškų, aplinkui žalia, taipgyva ir jauku! Daug lietuvių rašytojų, poetų sugeba aprašyti, apdainuotinuostabiąją Lietuvos gamtą. Antano Baranausko aprašytas “Anykščių šilelis”, tai tik patvirtina. Kasskaitė šį kūrinį, manau man tikrai pritars. Jo žodžiai apibūdinantysLietuvos miškas, girias mes skatina stengtis, padėti išlaikyti gražią
gamtą, rasti ryšį su gyvąją aplinka. Kaip rašė A. Baranauskas : “ Nors jaudabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,Giesmėj mišką užgriuvęs, be jo neberimsta. Tobula citata, parodanti,išreiškianti ko mes netenkam.“Girdi, kaiop šakom šnibžda medžių kalba šventa”?Taigi įsiklausykime ir išgriskime tą šventą kalbą ir nepaprasto ryšio sumumis supančia gamta. Būkime žmoniški!

Gamta- žmogus įkvėpimo šaltinis

Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogusneišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais,naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasisbūstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško,žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės,ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklausožmogaus buitis. pvz : Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina,teisingumo vykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatinotikėjimas žemės ir dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuviųreligiją randame jau pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo“Katekizmas”. Mūsų protėviai rūpinosi gamta, tausojo ją. Jie suprato, kadbe jos gamtos nebūtų ir mūsų. Kaip teigė Oldas Leopoldas : “ Kai suprasime,kad ji ir mes, esame viena visuma, galbūt tada pradėsime ja naudotis sumeile ir pagarba”.Gamta yra žmogaus įkvėpimo šaltinis. Daug mūsų poetų, rašytojų, dainininkųsugeba gražiai apdainuoti, aprašyti mūsų nuostabią gamtą.Ir mums reikia atgaivinti Simono Dauganto apdainuota lietuvišką būdą,pažadinti Antano Baranausko širdgėlą, atskleisti Mikalojaus KonstantinoČiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį.Daugelis žmonių net nepastebi kiek daug mums reiškia gamta, tačiaukiekvienam yra malonu įkvėpti gryno miško oro, kiekvienam yra malonu

paklausyti čiurlenančio upelio, kiekvienam yra malonu pabusti kartuvyturėlio giesmele.Antanas Baranauskas yra pasakęs : “ Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuosgimsta, Giesmėj mišką išgirdęs be jo neberimsta”/Mane pavasario bundanti gamta, praskydę paukšteliai, pražydėjusios gėlytėsvisada įkvėpia, įpučia oro …..

A. Baranauskas :” Girdi kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa?