gamta – ikvepimo saltinis

Gamta – įkvėpimo šaltinis

Tiek senoveje, tiek ir dabar žmonėms gamta – tai viskas. Ji tarsi antroji motina. Joje labai lengva išreikšti savo jausmus: gali dainuoti, o gamta tau pritars, gali verkti, o gamta tave guos. Gamtoje žmogus randa save, suvokia gyvenimo prasmę. Kokiame kūrinyje nėra gamtos. Juk rašytojai, poetai dažnai savo mūzomis laiko gamtos tvarinius. Pavyzdžiui, Vaižgantui gamta – Pasaulio Kūrėjo šventykla. Gėtei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nieko nei virš jos, nei už jos.

Visi ieško įkvėpimo gamtoje, nes gamtos grrožis gražiausias, didingiausias. Argi būtu gražus toks pasakojimas, kuriame vaizduojami tik elektroniniai prietaisai ir ju reiškiniai? Manau, kad skaityti tokį kūrinį būtu neįdomu, viskas būtu šalta, nemiela, netikra. Gamta randa kalbą su žmogumi, moka išklausyti. Kiekvienas gamtos tvarinys su žmogumi bando kalbėti, bet retas įsiklauso į beržų šniokštimą, lietaus plaunamą žolę, klykaujančią gervę. Šiuolaikinis žmogus užspęstas į urbanistikos glėbį, prisitaikęs ryti dulkes ir ašarotomis akimis žvelgti į mirgantį televizoriaus ekraną. Retas kuris nusprendžia įsikurti gamtos prieglobstyje prie kokio nors ežero kranto ar miško paakraščio. O juk taip gera kas rytą atsikėlus klausytis paslaptingos gamtos kalbos, stebėti kaip teka saule.

Kasdien turėtume nors trumpai pabūti gamtos prieglobstyje ir pajusti tą nuostabų jos grožį, teigiamas emocijas, energijos antplūdį, pozityvių minčių polėkį, bet norint pajusti tą kompleksinį ga

amtos gėrį, būtina sureguliuoti savo mintis. Mastydami vien tik apie darbą, šeimą ir kitus rūpesčius nepajusime to gamtos teikiamo džiaugsmo.

Ikvėpimas priklauso nuo nuotaikos, o žmogaus nuotaikai pirmiausia turi įtakos medžiai ir jų forma. Ąžuolai skatina kūrybinės minties polėkį, įkvėpimą, iniciatyvą. Stovėdami šalia jų jaučiame ir tam tikrą rimtį. Nusvirusių, “verkiančių” medžių formos, kaip gluosnio, sukelia liūdesį, ilgesį, apmąstymus apie praeitį, nuteikia lyriškai. Žmonių mėgstamas beržas užima tarpinę grandį tarp stimuliuojančio ir ilgesingo. Teigiama, kad nukritę drebulės lapai savo kvapu skatina kūrybinės minties polėkį.

Kai kuriuose Rytų kraštuose, pavyzdžiui, Japonijoje, didelis simpatijos jausmas gamtai yra neatskiriama nacionalinės psichologijos savybė, kruopščiai puoselėjama iš kartos į kartą. Japonai saugo savo sielos įkvėpimą – gamtą. Pas mus žmogus galvoja esas auksčiau už viską, o šios saulės šalies žmmonės gyvena principu, kad žmonės, gyvūnai, augalai ir akmenys yra lygūs ir niekas negali pasijusti viršesnis. Kai žmogus keičia aplinka vien dėl savo patogumo – verčia kalnus, pakreipia upių vagas, gamta jam keršija: žemė pradeda siaubti taifūnai, uraganai, liutys. tai užuomina žmogui, kad su gamta negalima elgtis šiurkščiai. Japonų susitapatinimas su gamta akivaizdus ir jų namuose. Gamta įkvepia juos kurti ir namų aplinka. Tradiciniame japonų name nėra net slenksčio – kambarį nuo kiemo skiria tik judanti sienele. Turintieji galimybe prie namu būtinai įs
sirengia japonišką soda. Toks sodas yra sudetinga ilgaamžė sistema, kurią sudaro trys pagrindines dalys: medis, akmuo ir vanduo. Rytu kultūrose labai daug reikšmės teikiama simboliui. Pavyzdžiui, jei teritorijoje nėra vandens, tariama upelio vaga suformuojama iš smulkaus žvyro, kuris sugrėbstomas bangelėmis. Žvyro “upės” viduryje padėtas akmuo simbolizuoja kalną.

Taigi gamta išmintinga, ji dosniai dalina išmintį tiems, kas pats randa kelią pas ją. Kažkas tiksliai yra pasakęs, jog gamta – bežodė kalba į sielą.

Leave a Comment