Gamta ir žmogus

GAMTA IR ŽMOGUS

Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogus neišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais, naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasis būstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško, žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklauso žmogaus buitis. Buvo garbinami gamtos objektai, tarp jų ir medžiai. Jiems teikė ypatingą reikšmę, nes juos laikė dievybių buveine auka įsikūnijimu . Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina, teisingumo vykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino tikėjimas žemės ir dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių religiją randame jau pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo “Katekizmas”. Ekologijos sąvoka į mūsų vartoseną atėjo palyginti neseniai – vos prieš kelis dešimtmečius. Žmonių ryšys, santykis su gyvenamąją aplinka per amžius suformavo jų dorovines nuostatas – etninis kultūros dalį. Pagaulus požiūris į gamtą skatino mūsų protėvius rūpintis jos objektais, juos tausoti. Kaip būtų gerai, jei šių laikų žmogus įstengtų susigrąžinti bent dalelę pasaulio šventumo jausmo! Bet deja dabar žmonės per daug reikalauja iš gamtos. Statumos gamyklos, fabrikai, naikinami miškai, gyvūnai. Žmogus naikina gamtą, gyvybę, o greit ir pats žmonių, kurie susirūpino gamtos likimu.Visame pasaulyje jie steigia “Žaliųjų” judėjimus, organizacijas. Lietuvoje taip pat yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija – “Lietuvos Žaliųjų judėjimas”. Žaliesiems” rūpi ateitis, todėl jie perspėja apie neatsakingas žmogaus veiklos pasekmes, ieško žmogaus ir aplinkos darnos. Šiuo metu Lietuvoje yra 4 valstybiniai, 5 nacionaliniai rezervai, 30 regioninių parkų, 265 valstybiniai draustinai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 194 rūšys, iš jų 92 gyvūnų, 82 augalų, 12 grybų, 7 kerpių rūšys. Saugomos teritorijos Lietuvoje užima 754000 hektarų. Trečdalyje Lietuvos miškų apribota ūkinė žmogaus veikla. Yra išleisti įsakymai, kurie gina ne žmogų, o nuo , gyvūnus, augalus, visą gyvąją aplinką, kuri pati apsiginti negali.

Mes turime iš ko mokytis : mūsų liaudies dainos, papročiai, tikėjimas atspindi protėvių pasaulėjautos darną. Mums reikia atgaivinti Simono Dauganto apdainuotą lietuvišką būdą, pažadinti Antano Baranausko širdgėlą, atskleisti M.K. Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį. Lietuvių liaudies šeimos tradicijas, papročiai išreiškė pagarbą ir meilę gyvajai gamtai, žemei. Daugelio švenčių apeigų veiksmai, išlikę dar XX a. pradžioje, atspindi žmogaus pagarbą gamtai. Per Kalėdas – puošiama eglutė. Iš žaliuojančio medžio šakų užgavėnėms pinami vaikinai. Paskutinį prieš Velykas Verbų Sekmadienį bažnyčioje šventinamos verbos. Žinomas paprotys gimus kūdikiui pasodinti medelį : mergytei – liepaitę, berniukui – ąžuoliuką. Liaudies papročiams būdingas paukščių elgsenos sureikšminimas. Tikėta, kad jie gali žmonėms išpranašauti laimę, nelaimę, vestuves, mirtį. Lietuvių kalbos patarlės ir priežodžiai taip pat neapseina be gyvosios gamtos įsikišimo : • Ankstyva varną snapą rakinėja, vėlyva – akis krapštinėja.• Atbulas kaip vėžys. • Baltas kaip varna.• Be reikalo ir šuo neloja.• Bėga kaip kiškis šunų vejamas.• Bijai vilko, neik į mišką.• Cypia kaip katė uodegą užmynus.• Čerška kaip šarka.Tai parodo, kad gamta neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo.Lietuva – didingas, gražus kraštas. Čia daug miškų, aplinkui žalia, taip gyva ir jauku! Daug lietuvių rašytojų, poetų sugeba aprašyti, apdainuoti nuostabiąją Lietuvos gamtą. Antano Baranausko aprašytas “Anykščių šilelis”, tai tik patvirtina. Kas skaitė šį kūrinį, manau man tikrai pritars. Jo žodžiai apibūdinantys Lietuvos miškas, girias mes skatina stengtis, padėti išlaikyti gražią gamtą, rasti ryšį su gyvąją aplinka. Kaip rašė A. Baranauskas : “ Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,Giesmėj mišką užgriuvęs, be jo neberimsta. Tobula citata, parodanti, išreiškianti ko mes netenkam.
“Girdi, kaiop šakom šnibžda medžių kalba šventa”?Taigi įsiklausykime ir išgriskime tą šventą kalbą ir nepaprasto ryšio su mumis supančia gamta. Būkime žmoniški!

Gamta- žmogus įkvėpimo šaltinis

Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogus neišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais, naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasis būstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško, žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklauso žmogaus buitis. pvz : Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina, teisingumo vykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino tikėjimas žemės ir dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių religiją randame jau pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo “Katekizmas”. Mūsų protėviai rūpinosi gamta, tausojo ją. Jie suprato, kad be jos gamtos nebūtų ir mūsų. Kaip teigė Oldas Leopoldas : “ Kai suprasime, kad ji ir mes, esame viena visuma, galbūt tada pradėsime ja naudotis su meile ir pagarba”. Gamta yra žmogaus įkvėpimo šaltinis. Daug mūsų poetų, rašytojų, dainininkų sugeba gražiai apdainuoti, aprašyti mūsų nuostabią gamtą. Ir mums reikia atgaivinti Simono Dauganto apdainuota lietuvišką būdą, pažadinti Antano Baranausko širdgėlą, atskleisti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį. Daugelis žmonių net nepastebi kiek daug mums reiškia gamta, tačiau kiekvienam yra malonu įkvėpti gryno miško oro, kiekvienam yra malonu paklausyti čiurlenančio upelio, kiekvienam yra malonu pabusti kartu vyturėlio giesmele.Antanas Baranauskas yra pasakęs : “ Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta, Giesmėj mišką išgirdęs be jo neberimsta”/

Mane pavasario bundanti gamta, praskydę paukšteliai, pražydėjusios gėlytės visada įkvėpia, įpučia oro …..

A. Baranauskas :” Girdi kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa?