Gamta

Gamta ir žmogus

Žmonija išranda vis galingesnių techninių priemonių gamtai pertvarkyti. Mes jau galime sukurti dirbtines „jūras“, mes jau pajėgūs ištirpdyti ašigalių ledynus, nusausinti visus užpelkėjusius žemės plotus. Didelių permainų gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris iš pagrindų keičia gamtinių kompleksų struktūrą, kasdien vis daugiau ima iš gamtos ir sudaro atliekų problemą. (Arturas Maurinis) Jau daugybę tūkstantmečių žmonės domisi įvairiais gamtos reiškiniais, kaip žaibai, griaustiniai, viesulai.. Senovėje buvo labai žavėtasi gamtos galybe ir sugebėjimais. Negalėdami suprasti ir paaiškinti kodėl vyksta vienas ar kiitas gamtos reiškinys, žmonės pradėjo juos garbinti, statyti šventyklas ir aukoti jiems. Žmonija jau išsiaiškino kodėl Žemėje vyksta vienas ar kitas procesas, ir nebestato jiems šventyklų, tačiau taip ir nesugebėjo pažaboti stichijos. Pažaboti gamtos neįmanoma- galima prie jos tik prisitaikyti. Įsivaizduokime planetą be viska savo kelyje naikinančių tornadų, tropinių audrų, kurios sukelia pražūtingas audras ir t.t. Tada kasmet nežūtų šimtai tūkstančių žmonių. Bet taip niekada nebus, nes gamta yra nepastovi ir nenuspėjama, o jos galia neapsakoma.
Viena iš aktualiausių problemų pasaulyje daabar yra gamtos ir gamtinės aplinkos apsauga. Surinkus vien tik faktus iš šiaip nemalonių spaudoje pasirodančių informacijos eilučių, susidarytų storiausi tomai. Juose aptiktume duomenų apie naftos plėvele apsitraukusius didžiulius vandenynų plotus, užterštas upes ir ežerus, kur nyksta ne tik vandens gy

yvūnijos pasaulis, bet ir žmogui pavojinga maudytis. Dėl chemijos pramonės atliekų atsirado naujų baisių ligų. Tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, kurių gatvėse tvyro smogas ir automobilių išmetamų dujų kvapas, žmonėms dažnai išsivysto įvairios kvėpavimo takų ligos ir neretai plaučių vėžys. Šių reiškinių kompleksas vadinamas ekologine krize. Daugelis šalių deda pastangas ir skiria daugybę lėšų, kad įveiktų ekologines krizes ir pradeda prevencines programas. Šių programų yra įvairių formų, tačiau viena jų yra labiausiai paplitusi- gamtos paminklų, nacionalinių bei regioninių parkų steigimas. Vyriausybės siekia kuo labiau išlaikyti krašto unikalumą, todėl ir steigia saugomus objektus. Žmonės matydami naturalų gamtos grožį pradeda mąstyti apie mūsų veiksmus žlugdančius jį. Mes visi turėtume išmokti vertinti gamtą ne kaip savo tarnaitę, o kaip šeimininkę, be kurios mes niekaip neeišsiverstumėme. Kitas prevencinis būdas yra nykstančios faunos ir floros išsaugojimas. Lietuvos raudonoji knyga- tai saugomų retų ir nykstančių gyvūnų, augalijos ir grybų rūšių sąrašas, taip pat informacija apie šių rūšių retumą, jiems gresiantį išnykimo pavojų ir priemones jiems išsaugoti. Prieš 27 metus, kai buvo įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į ją įrašyta 30 nykstančių augalų rūšių ir 42 gyvūnų rūšys. Kadangi mūsų šalis labai rūpinasi retų, nykstančių ir lengvai pažeidžiamų rūšių bei jų buveinių apsaugą, per tris dešimtmečius šis skaičius padidėjo šimteriopai. Į jį įtraukta 815 saugomų rū
ūšių. Šį sąrašą sudaro, tvarko ir tikslina Aplinkos ministerija. Dabar rengiama nauja Raudonosios knygos sąrašo redakcija, nes pastaraisiais metais pagausėjo duomenų apie daugelio rūšių būklę. Dar vienas, bet visuomenei nelabai priimtinas būdas išsaugoti gyvūnijai yra zoologijos sodai. Lietuvoje, tiksliau Kaune taip pat yra zoologijos sodas. Daugelis žmonių mano, kad gyvūnai ten jaučiasi laimingi, tačiau taip nėra. Gyvūnai ten neturi pakankamai vietos, begalinis žmonių dėmesys juos trikdo, maisto ir pastogės trūkumai yra daugelio zoologijos sodų trūkumai. Gyvūnai soduose laikomi ne vien pramogai, bet juos stengiamasi veisti ir didinti jų populiacijas, tačiau nelaisvės sąlygomis tai yra ypatingai sunku. Bet kad ir kaip atrodytų žiauru, daugelis zoologijos sodų verčiasi iš gyvūnų ekspozicijų. Juk žmonės gyvūnus turi pamatyti ne tik literatūroje, bet ir realiame pasaulyje. Literatūra ir gamta buvo susieta vienas su kitu jau prieš daugybę metų. Daugelis poetų ir rašytojų savo raštuose parodė kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Jaunas poetas į
savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio „Metuose“. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje”. A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą, liaudies žmogaus pasaulėvaizdį. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. (.) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs, Taip visados raminęs, visados mylėjęs: Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs.” Prisimenant Simono Daukanto veikaluose nupieštą senovės Lietuvos gamtos peizažą ir jį palyginus matome du skirtingus paveikslus. Senovėje girios buvo tankios, be tarpkrūmių kurios niūksojo kaip jūra. Pušynus, beržynus, eglynus, ąžuolynus buvo išvagoję upeliai ir upės. Visas kraštas kaip viena giria niūksojo. 1564-1566 m. matininkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nematuotas todėl, nes žmogus tenai įlįsti neįstengė. Tačiau laikas nestovi vietoje, jis nenuilstamai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmogus įsibrovė į šventovę kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausią krašto brangenybę (mišką) dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokoti viską, ką taip saugojo pr
rotėviai. Visi supranta kokią įtaką žmogui turi gamta ir atvirkščiai. Gamta žmogui suteikia viską, kad išgyventume: miškas- kurui ir pastogei, maisto šaltinis, o be oro, kurį jis gamina, gyvybė žemėje nebūtu galima. Upės ir jūros teikia mums maistą, vandenį, kurio mums labai reikia, patogų transportą. O ką teikia mums pati žemė ir jos gelmės, net sunku įsivaizduoti. Bet yra ir atvirkštinis procesas. Žmogus gamtai neša vien pražūtingas nelaimes. Dėl žmonių medienos poreikių nyksta „žemės plaučiai“ –atogrąžų miškai, upės ir oras teršiami neapsakomais kiekiais, vyksta žemės erozija ir žmonija greit išnaudos visus žemės gelmių turtus. Taigi mano manymu žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Žmogus ir gamta tai vienas dalykas. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save. Žmogus ir gamta viena. Gamtos išsaugojimas- viena svarbiausių dabarties problemų.

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta- tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą.dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai „spalvotais“ žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos-tai žmogaus ir gamtos vienybė. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga tolyn. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus kitoks.
Gamta neatleidžia klaidų.Gamta nemėgsta dirbtinumo. Kol žmogus gyvena gamtoje, prie jos prisitaikydamas ir nesiimdamas esminių aplinkos pertvarkymų, tol jis gali ramiai džiaugtis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Tačiau už kiekvieną neapgalvotą žingsnį gamta žmogui negailestingai keršija, paversdama žemę negyva dykuma, atimdama vandenį ar derlių. Sparčiai besiplečianti Sacharos dykuma ir džiūstantį Aralo jūra yra akivaizdžiausi neatsakingos žmogaus veiklos pavyzdžiai. Tokio elgesio pagrindinės priežastys – ekologinis neraštingumas ir gobšumas, t.y. siekimas bet kokiomis priemonėmis gauti kuo didesnę materialinę naudą, visai negalvojant apie pasekmes ir nejaučiant už tai jokios atsakomybės. Žinodami, kokia milžiniška žala jau padaryta gamtai, šiandien gerai turime apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, kad nebedidintume tos žalos mastų.
Gyvenant šiuolaikinių technologijų ir modernių mašinų pasaulyje, dažnai užmirštame gamtą ir jos svarbą žmogui. Žmonės nuolat bėga, skuba. ir suradę trumpą valandėlę laisvo laiko mieliau pažiūri televizorių, dirba kompiuteriu ar laisvą laiką praleidžia namuose, užuot ėję pasivaikščioti į gamtą. Vis mažiau ir mažiau laiko praleidžiame gamtoje. O juk seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos ir jos turtų. Jie ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele ir pagarba ja rūpintis ir ją tausoti.Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus . Į mišką ėjo kiekvienas, kuris jautėsi gamtos dalele. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo.

Leave a Comment