Esė pagal Vaičiulaičio “Valentiną”

Esė pagal Vaičiulaičio „Valentiną“

Kas yra meilė?

Meilė- skaisčiau už saulę ir skaidriau už gėla vandenį. (J.V. Getė)

Kaip dažnai meilė pasibeldžia į jauno žmogaus širdį? Kodėl, tas velniškas jausmas griauna vidinį pasaulį, neatsiklausdamas ar jo reikia? Sunku apsakyti, kokios būna sunkios laukimo dienos, kai trokšti išvysti savąją, išsvajotąją meilę, bent akies krašteliu išvysti ką ji veikia, apie ką galvoja, ko trokšta. Sunku net apsakyti jaunuolio situaciją, išreikšti jo vidinio pasaulio minčių lietų, atomazgos kulminaciją, neįsigilinus į jo sielą griaužiančio klausimo- kas tarp vyro irr moters yra nuodėmingo?

Nuo senų senovės meilės tema žmogui yra itin aktuali, apie ją rašoma, ji analizuojama, tačiau požiūris į klausimą kas yra meilė, keitėsi atskirais gyvenimo laikotarpiais: antikoje pabrėžiamas dėmesys kūniškam grožiui, viduramžiais- dvasinei idėjai, o šių dienų žmogui- meilės jausmas yra neatsiejamas nuo jo kasdienės rutinos. Pripildyti meilės šilumos arba nuo jos nukentėję tampame savotiškais klounais. A. Vaičiulaitis romane „Valentina“, vaizduoja dviejų jaunų žmonių likimus, į kuriuos pasibeldusi meilė atnešė daugiau skausmo nei meilės. Meilė priverčia mus elgtis juokingai, neelyginant kvailais svajotojais, egzistuojančiais vien tam, kad kasdienybė nebūtų vien balta ar juoda.
Meilės reikia visiems- tiek jauniems, tiek seniems. A. Vaičiulaičio romane „Valentina“, profesorius Antaną ragina greičiau vesti ir nelikti vienišam, kiek kvailoka gaidele išreiškia norą būti jaunesniu, kad su

usirastų sau širdies damą. Anot K. Hamsuno, I. Šeiniaus nelaimingos meilės patyrimas tik dar labiau išaukština individo dvasinę stiprybę. Kuo stipriau myli ir išgyveni, tuo labiau tavo intelektualinė patirtis stiprėja.
Laikas- vienintelis vaistas nuo meilės kančių, pagydantis net ir labiausiai kamuojančias širdis. Mylėti- vadinasi egzistuoti, egzistuoti- vadinasi laukti. Beprasmis tampa laikas, kai nieko nesitiki, apie nieką nesvajoji, akimirką įprasmini tuštybės gama. Tačiau laikas, kurį išgyveni nuspalvindamas meilės, vilties ir tikėjimo spalvomis, tampa lyg pašėlęs šelmis tavo pašonėje: tu vis galvoji apie ją, mąstai ką ji veikia, kuom užsiima, ką ji jaučia tau, ar myli. Vidinis pasaulis prisipildo prieštaringų jausmų, bet nuo to gyvenimas tampa tik įvairesnis.

Kaip atomazga gimusiai meilei, galime pavadinti kūnišku suartėjimu. Šitoks požiūris vyrauja dabartiniame jaunuolių suvokime. Tiek anntikoje, tiek renesanse, meilė gimdavo mylint ir mylintis. Tik ne impresionistų pasaulėvaizdyje. Jų akimis meilė- kažkas neapčiuopiamo, gyvo ir nepasiekiamo. Unikalu, kai nusistovėjusį vidinį pasaulį sudrumsčia meilės jėga, sugriovusi visas įprastas normas.

Leave a Comment