A. Vaičiulaičio „ Valentina“ ištraukos interpretacija

Ištraukos iš A. Vaičiulaičio romano „ Valentina“ analizė ir interpretacija

Antanas Vaičiulaitis- vienas žymiausių lietuvių rašytojų, novelistų, priklausantis ir teigiantis neorealistinę literatūrą. Jo kūrybai būdinga realaus ir mistinio, magiško pasaulio paralelė, puošnus stilius, rėmimasis pasaulinės kultūros šaltiniais, stilizacija. Žinomiausias jo noveles- „ Rogės“, „ Pelkių takas“, „ Tavo veido šviesa“- nedvejojant galima priskirti neorealistinei literatūrai. Pats žinomiausias A. Vaičiulaičio kūrinys- poetinis romanas „ Valentina“. Šiame romane taip pat atskleidžiamas magiškasis realizmas, sprendžiamos nelaimingos meilės ir kančios problemos. Ištraukoje ypač atsispindi A. Vaičiulaičio novelistikos bruožai- atskleidžiamas magiškas paasaulis, akcentuojama mirties aliuzija. Tad kaip per nerealaus ir tikroviško pasaulio sugretinimą atskleidžiami ateities įvykiai, t.y. Valentinos mirtis?
Ištraukos kontekstas- poetinio A. Vaičiulaičio romano „ Valentina“ dvyliktasis skyrius „Valentina“, kuriame atskleidžiamas pagrindinės veikėjos dramatizmas, sunkaus ir skaudaus pasirinkimo problema. Artimuoju kontekstu nusakomi skyriaus pradžioje vykstantys įvykiai: Valentina išeina pasivaikščioti, atsisėda kryžkelėje ir mąsto apie savo tolesnį gyvenimą, reikiamybę pačiai pasirinkti savo kelią- tekėti už Modesto, likti su mylimu Antanu ar nieko neskaudinant pasitraukti į vienuolyną. Ištraukos tema- Valentinos mintys apie ateitį, jos grįžimas naamo ir rymojimas prie lango. Visoje ištraukoje realaus pasaulio vaizdas derinamas su magiškuoju, fantastiškuoju. Per šią paralelę aiškėja nelaimės, mirties nuojauta.
Ištrauka pradedama realiu vaizdu: Valentina nė nepajunta, kaip ateina vakaras ir ima temti. Prie vakaro vaizdo minimas ir griežlės balsas: „

Dobiluos rėkė griežlė“. Kylanti tamsa ir paukščio rėkimas- nelaimės artėjimo simboliai. Iš retorinio Valentinos sakinio: „ Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau“, galima suprasti vidinę Valentinos būseną. Ji jaučiasi pasimetusi, atsidūrusi beviltiškoje situacijoje, nežinioje. Aprašomas jos mąstymo apie ateitį beprasmiškumas ir nesugebėjimas apsispręsti: „ buvo atsisėdus rasti kelio, apsispręsti; ji nieko nerado“. Čia kelio simbolis reiškia gyvenimo kelią, dėl to Valentina ir jaučiasi prastai, nes vis nesugeba tvirtai apsispresti dėl savo ateities. Staiga nuo realaus vaizdo peršokama preie magiškų, metafiziškųjų dalykų: Valentina jaučia artėjant sprendimą kaip visų tų kelių ir jais važiuojančių traukinių katastrofišką susidūrimą: „ Visi keliai susikirs, susimuš kaip įsibėgėję traukiniai; ir svies ją nežinia kur“. Šioje vietoje Valentinos emocijos išauga. Tai pasireiškia sušukimais ir retoriais klausimais: „O, kad taip neeatsitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti?” . Tuomet vėl grįžtama prie tikrovės: „ Iš žemės dvelkė šiurpas, ir šaltis supurtė ją“. Realus pasaulis vaizduojamas tamsus, niūrus ir šaltas: „ dvelkė šiurpas“, „ šaltis“, „ pagirio prieblanda“. Grįžimo namo metu ji girdi, kaip kažkur toli „graudeno armonika“. Tai, kad šis garsas Valentinai pasirodo silpnas, lėtas, graudenantis ir tolimas, reiškia džiaugsmo nebuvimą jos pačios mintyse, gyvenime. Taigi neharmoniškas ir neigiamas dviejų- tikrovės ir metafiziškojo- pasaulių vaizdavimas atskleidžia nelaimės nujautimą, mirties artėjimą.
Veiksmui ( tiksliau vyksmui) persikėlus į namus, akcentuojamas gė
ėlių motyvas. Valentina, parsinešusi liepžiedžių, juos palieka priemenėj, o įėjusi į savo kambarėlį, pajunta stiprų naktibaldų kvapą. Ji galvoja apie keistą šių gėlių žydėjimo laiką- naktį. Gėlės simbolizuoja jaunystę ir grožį, tačiau ištraukoje visa įgauna kitą prasmę: nuskinti liepžiedžiai jau ima vysti, o tik naktį išsiskleidžiantis naktibaldos žiedas ir jo skleidžiamas aštrus aromatas reiškia išimtinumą, neharmoniškumą gamtos pasaulyje, paslaptį ir pavojų. Naktibaldų aprašyme taip pat jaučiamas mistiškojo pasaulio „dvelksmas“: „ pasklinda po visą darželį, atkakliai smelkiasi į sodą, į pirkią, į kiekvieną plyšį, beveik dusinte dusindami tirštu kvepėjimu“. Personifikacija ir hiperbole sukuriama įtampa, pavojų nešantis kvapo kelias į namus, galiausiai pasiekiantis žmogų. Tad ir per tikrovišką, ir per fantastišką naktibaldų kvapo aprašymą skleidžiasi aliuzija į pavojų, grėsmę.
Toliau plėtojamas dangaus, kokį jį mato Valentina, rymodama prie lango, vaizdas. Skleidžiasi pagrindinės veikėjos pažiūra į naktinį dangų ir jo svarba pačiai Valentinai. Žvaigždėtas dangus jai labai patinka, po mirties nori ten patekti: „ Ji žiūrėjo į jąsias (žvaigždes)(.) ir norėjo, kai numirs kada, nueiti ten aukštai“. Valentina nori „ regėti, kas jose gyvena, ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi savo dienose“. Šis keistas noras rodo, kad šiame, tikrovės, pasaulyje ji neranda sau dvasiškai artimo, tokio pat skaudaus likimo nuskriausto žmogaus, todėl siekia jo ieškoti kitame pasaulyje. Dangaus vaizde, kaip ir
r visur kitur, galima rasti metafizinio pasaulio elementų. Šį kartą jie ypač aiškūs- Valentina mintimis atitrūksta nuo tikrovės, pakyla į žvaigždes: „ Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių Keliu, vienišą, begalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje“. Vizijoje ji regi save seną- tai taip pat artėjančios mirties ženklas. Toliau mintimis keliaudama po dangų ji jaučiasi atsidūrusi tamsiose, giliose erdvėse ir „ negalėjo pasakyti, ką žemėje likusioji Valentina mąstė, kur buvo nukreiptos jos akys ir kokios muzikos, kokių naktinių paukščių ji klausėsi“. Žvelgimas į save iš šalies ( ar viršaus) rodo visišką atitrūkimą nuo tikroviškojo pasaulio, pasinėrimą į metafizinę erdvę. Ištrauka baigiama pasakotojo žodžiais: „Niekas to nepaisys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, nei mes patys negalim to pasakyti“. Šia frazę galima suprasti dvejopai: niekas- nei žmonės, nei gamtos pasaulis- nesupranta Valentinos, tikrovė jai visiškai tolima arba visas pasaulis negali suvokti mirties prasmės, kito pasaulio egzistavimo. Taigi mirties motyvas išlaikomas ir nusakant Valentinos ir dangaus santykį, gretinant tikroviškumą su fantastiškumu.
A. Vaičiulaičio poetiniame romane „ Valentina“ kiekvieno svarbaus motyvo ar aspekto akcentavimas paremtas pagrindiniu neorealizmo principu- tikrovės ir mistinio pasaulio vaizdų derinimu. Tikroviškas vaizdas nurodo veiksmo laiką, vietą, veikėjus ir jų atliekamus veiksmus, o mistinis- veikėjų emocijas, mintis, norus, ateities ženklus ir simbolius. Ištraukoje šiuo derinimu atsiskleidžia ateities įvykiai- per si
imbolius ir ženklus galima lengvai suprasti Valentinai gresiančią mirtį.

Leave a Comment