Antanas Vaičiulaitis

(1906-1992)
Įsitikinęs, kad lietuvių literatūroje pasibaigė eksperimentų laikotarpis, orientavosi į „magiškąjį realizmą”, kuris turės „daugiau poetinės dvasios, lyrizmo, sielos”, kuris ilgėsis „žmogaus dvasios kaip kažko vieninga, pastovaus”, kuris apims „visą žmogų” ir persmelks jį „lig paskutinio siūlo”. Prozos kūrinio, kaip ir lyrinio eilėraščio, objektas turi būti pasaulio visuma, kurios negali atkurti urbanistinė atributika, politinės aktualijos, socialiniai konfliktai.
Studijuodamas 1927-1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, Vaičiulaitis redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą „Ateitis”, vėliau dirbo „Eltos” redaktoriumi ir vertėju. Išvertė į lietuvių kalbą O.Milašiaus „Poemas” ir „MMiquel Manarą”, A.Maurois ir F.Mauriaco kūrinių. 1936 m. Lietuvių katalikų Mokslo Akademijos buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale „Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Savo sintetiniais straipsniais ir analitinėmis recenzijomis Vaičiulaitis tęsė šatrijiečių almanacho „Granitas” liniją: literatūra turi būti išvilkta iš ideologijos rėmų. Ginčijosi su neotomistų dogmatizmu, pajungiančiu meninę kūrybą privalomų tiesų ir klasikinių formų kontrolei. Atmetė marksistinį metodąAntanas Vaičiulaitis
, kuris pasaulio istoriją ir žmogaus psichologiją „išaiškina ir labai greitai išaiškina” klasių kova, kuriam literatūros vertę „nulemia nee meninė veikalo pusė, bet ideologinė”. Baisėjosi literatūros išprievartavimu totalitariniuose režimuose, kur meninis žodis pajungtas agitacinei tarnybai („Lakštingala negieda ant durtuvo”). Literatūra Vaičiulaičiui buvo žmonių bendrumo, dvasinio prado, amžinybės ilgesio išraiška, o ne ideologinės kovos ginklas, skaldantis pasaulį. Rašytojo kūrybą ji

is stengėsi atgrasinti nuo „glaudaus sutapimo su einamuoju momentu”. Atėjo metas pradėti savaimingą literatūros gyvenimą, kada kūrėjas paklūsta tik savo talentui, o ne pašaliniams interesams. Menininko užduotis – rymoti ties pačiu savimi, įsižiūrėti į būties gilumas, pajusti grožio dvelksmą. Dabartinė literatūra, pasak Vaičiulaičio, išsiilgusi „naujo humanizmo”. Ji matuoja save žmoniškumu, o ne eksperimento naujoviškumu. Joje įsitvirtina naujas kūrėjo tipas, išaugęs stabilaus nepriklausomos Lietuvos gyvenimo tarpsnyje, menininkas, kuriam vidinė nepriklausomybė jau yra realus pojūtis, o meniniai interesai – lemiamas egzistencijos turinys. Kaip ir „pjūvininkai”, jis siūlė ieškoti sintezės: imkime iš modernizmo „racionalius pakitimus” ir junkime su savąja tradicija, jos neardydami.
Visa Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi „aaukštų idėjų” telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, jo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų.
Novelių knygose Vidudienis kaimo smuklėj (1933), Pelkių takas (1939) gamta iškilo kaip didysis būties pastovumas, nesikeičiantis istorijos pervartose, vienodas turtingam ir vargšui, lydintis kiekvieną žmogaus judesį ir išgyvenimą kaip begalybės kontrapunktas. Savo kūrinių herojus – kaimo senutes, miškakirčius, artojus, vaikus, vienuolius – Vaičiulaitis nepastebimai pastumia iš kasdieninių santykių determinizmo į „kruvinai degančius saulėlydžius”, sniego pūgą, rudens lietų – į amžiną ga
amtos vyksmą, kur viešpatauja nesudrumsčiama harmonija. Pasaulio sandaros pamatuose nėra jokių prieštaravimų ir jokios grėsmės žmogaus egzistencijai. Visus konfliktus ir nelaimes išsigalvoja pats žmogus. Visatos harmoniškumo akivaizdoje moterėlių kivirčai dėl sukastos ežios ar vyrų peštynės dėl nepasidalinto radinio atrodo tik juokingi nesusipratimai, kurie tuojau pat laimingai baigiasi. Žmogaus socialinius „veiksmus ir pasielgimus” Vaičiulaitis stebi su atlaidžia pašaipa kaip laikiną tam tikrų rolių vaidybą, neteikdamas jai lemtingos reikšmės. Ir personažų charakterius suredukuoja į paprastas ir aiškias lytis, negramzdindamas jų į psichologines komplikacijas, kad atlieptų tokį pat paprastą ir aiškų gamtos ritmą. Neskirsto jų į teigiamus ir neigiamus, bet žmogaus gerumą akcentuoja kaip pagrindinę vertybę, atitinkančią gamtos harmoniją. Rašytojas tiki, kad net pačių menkiausių, piktų ir ambicingų žmogelių sielose slypi gerumo pradmenys, kuriuos slopina tik nelemtos aplinkybės. Todėl ne viena jo novelė baigiama gėrio pergale. Harmonijos dvasia jo kūriniuose įgauna net idilės ar krikščioniško kvietizmo atspalvį, kai gerumą autorius paveda reprezentuoti pamaldžioms davatkėlėms, geraširdžiams klebonams, užkampio bažnytėlei, kaip įprasta prancūzų neokatalikybės literatūroje (J. de la Brete’o romanai).
Vaičiulaitis sąmoningai stengėsi atsiplėšti nuo lietuvių socialinės prozos, paveiktos pozityvizmo ir natūralizmo srovių, žiūrinčios į tikrovę „kūno, o ne dvasios akimis”. Smagiausiai jausdavosi, įžengęs į pasakos erdvę, kur meninio vaizdo nebevaržė kasdienybės priežastingumas. Akivaizdžiai linko į žaismę kaip vaizdavimo principą, kai fabula pe
ereina į fantazijos sritį ir vėl grįžta į psichologinį vyksmą, siūbuodama pasakojimą tarp novelės ir pasakos („Apaštalų iškeliavimas”, „Rogės”). Tokiai žaismei ieškojo stilizuoto žodžio, pakylėto virš įprasto natūralumo. Europietiškos kultūros rašytojas pradėjo naują stilizacijos etapą, pagrįstą jau ne tautosakos, o rašytinės literatūros bei kultūros (pirmiausia bažnytinės) šaltiniais, pasimokęs iš prancūzų rašytojo A.Daudet lengvo fantazijos žaismo istorijos faktais, elegantiškos simetrijos, intymiai ir grakščiai banguojančio tono. Vingri puošnių periodų intonacija, skambanti apsakymo „Vidudienis kaimo smuklėj” dialoguose, nusiklausyta iš M.Valančiaus „Palangos Juzės”. Apsakymo „Rogės” autorinėje kalboje ataskamba iš „Postilių” nusižiūrėti įmantrūs palyginimai, iškilnūs pažyminiai, tauri sakinio ritmika. „Kaip obelis po žieduoto pavasario ir brandžios vasaros leidžia ant savo šakelių susikloti snaigėms ir užsnūsta tyliam miege, taip ir jis nutarė pailsėti po ilgų darbo metų”. Ornamentuotame pasakojime, nusagstytame lakiomis hiperbolėmis, prašmatniais sugretinimais, blizgančiais epitetais („auksinės sielos Medininkų vyskupas”), ataidi senoviškų panegirikų ir pamokslų gražbylystė, žinoma, subtiliai harmonizuota. Tos stilistinės žaismės tikslas – sukurti giedrumo nuotaiką, bylojančią apie žmogaus santarvę su pasauliu ir savimi, įsigali pastoralinis ramybės ir pasigėrėjimo santykis, priimantis daiktus ir žmones kaip išbaigtus dydžius, jau nebesiekiančius ir nebeturinčius paslapties, kurią turėtų išaiškinti veiksmas.
Dramatiška įtampa užsimezga, kai kūrinio personažai išdrįsta paklusti „laisvo paukščio čiulbėjimui” savyje, o aplinkos įstatymai atsigręžia prieš žmogiškos prigimties laisvę. Tokia yra novelė „Š
Šiaurietė”, prasidedanti rudens peizažu, neįprastu Vaičiulaičio kūrybai. Tiršta migla – už poros žingsnių pranyksta medžiai. Žmogaus balsas skamba dusliai, tarytum rėkautų iš tuščios statinės. Iš šėmo rūko išnyra dvi arklių galvos. Kryžkelėje stovi keleivis molinais batais ligi pat aulų viršaus, nežinodamas, kur pasukti. Žmogus kažkur keliauja – tipiška Vaičiulaičio novelės situacija: pro akis slenka vis nauji reiškiniai, keičiasi padėtys, ir taip susidaro judri vaizdo plastika ir pasakojimo dinamika, artima impresionizmo metodikai. Tik šiuokart nėra vidurvasario saulės, ir žmogus ne tiek mato aplinkos daiktus, kiek pats į juos sunkiai klimpsta. Rudens peizažas įsupa žmogų į savo miglas be jokios probrėškos, traukdamas į nežinią ir neišsprendžiamumą. Pirmą kartą Vaičiulaičio kūryboje gamta žmogaus neglosto, o užgula kaip slegianti horizonto pabaiga.
Žmogus iš toli atklampojo į rūke skendintį kaimą išsivesti savo žmonos, kuri prieš dvejus metus, ištikus nederliui, čia atėjo tarnauti, pasiėmusi jaunesnės sesers pasą. Čia ji antrą kartą ištekėjo už šeimininko sūnaus ir pagimdė vaiką. Šita situacija palengva aiškėja ir atsiveria kaip neišsprendžiama lemties kolizija. Namų šeimininkas paskelbia: „Pas Dievą parašyta: ji priklauso pirmajam”. Novelėje nėra teisiųjų ir neteisiųjų ginčo, nėra gerumo ir blogumo sankirtos, kažkas baisaus atėjo, esantis anapus visų norų, valios ir gerumo. „Rodėsi, kad naktis, nematomi sodo medžiai ir tie mekenę ėreliai anapus sienos užkando žadą ir laukia kažko ateinant”. Biblinis nuosprendis atima iš moters mylimą šeimą, o į nemylimus pirmojo vyro namus ji neis. Buvusi nerūpestinga „kaip paukštė”, „baisus vėjas”, nemokėjusi galvoti, ji paglosto miegantį kūdikį, prisiglaudžia prie mylimo vyro krūtinės ir išeina „tokia rami” išgerti acto rūgšties. Ji turi realizuoti tragišką būtinybę, kuri nesulaikomai slinko artyn nuo pat pirmųjų kūrinio eilučių. Tokios objektyviai išplėtotos dramatiškos įtampos, kaip novelėje „Šiaurietė”, Vaičiulaičio pasakojimas jau nepasiekė vėlesniuose kūriniuose.
Romane Valentina (1936) pagrindinė herojė taip pat miršta, nepajėgusi suderinti meilės jausmo neturtingam literatui su pareiga tėviškei, kurią ji privalo gelbėti iš skolų, tekėdama už turtingo inžinieriaus. Tačiau konfliktas tarp vidinės laisvės potroškių („duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo”) ir socialinių aplinkybių prievartos yra daugiau lėtai judančios fabulos schema negu pagrindinė kūrinio ašis. Romano centre – meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. „O aš tik nūn išvydau stebuklą”, – kalba Antanas, drovus, nuolat dvejojantis ir svyruojantis literatas, pirmą kartą pamilęs moterį. Jo psichika – tokia pat trapi ir elegiška, kaip J.Aisčio eilėraščių lyrinio subjekto – jautriai rezonuoja menkiausias nekaltų susitikimų ir pašnekesių smulkmenas. Skaistus Lietuvos vidurvasaris – pastovi kūrinio melodinė linija – atkartoja, išplečia ir supoetina kiekvieną meilės jausmo virptelėjimą: mylimosios veidas matomas pro lapus prasiskverbusių spindulių pluošte, kaip impresionistų paveiksle; laimingas vyras, grįždamas vakare į namus, nurenka nuo kelio pailsusias bites, kad jų nesumindžiotų genamos karvės; mylimiesiems išsiskyrus, dangus apsiniaukia, ir kyla audra. Susiliedama su gamtos pavidalais, meilė tampa tiesiog begalinio grožio apraiška. Reflektuojančiam jaunam literatui ji yra ne tiek erotinis, kiek estetinis išgyvenimas {„gėrėjosi nustebęs”). Grožio jutimas – pagrindinė prizmė, per kurią žmogus stebi pasaulį ir suvokia pats save. Lietuvių romano raidoje tai buvo naujas regėjimo taškas. „Valentina” – perdėm lietuviškas meilės romanas, išreiškiantis suidealintos meilės ilgesį, jos dvasinį grožį ir poeziją, kaip I.Šeiniaus „Kuprelis”, S.Nėries lyrika, K.Borutos „Baltaragio malūnas”.
Vaičiulaitis kūrė poetinį romaną, kuriame žmogus matomas ne tiek iš lauko, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. „Valentinos” pasakojimas beveik befabulinis. Poetišku gamtos stebėjimu – savotiška uvertiūra – prasideda kone visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Pagrindinis kūrinio herojus – poetas įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis.
Impresionizmo metodika prigijo „Valentinoje” kaip pasakojimo struktūralizavimo principas. Intymus ir detalus gamtos išgyvenimo piešinys, tarytum kūrinys būtų rašomas gamtoje pagal I.Šeiniaus patarimą („Aš visada rašydavau gamtoje”). Daugybė smulkių aprašymų, vos paliestų vidinės savijautos ir poetinio abstrahavimo („Medžiai snūduriavo, ir iš jų dvelkė neaiškus ilgesys, graudus aptingimas ir rimtis”). Viskas teka ir juda, viskas vyksta šią akimirką – „Valentinos” herojai neturi jokios praeities, kaip ir K.Hamsuno „Pano” personažai. „Valentinos” pasakojimas nesusitelkia į kylančią įtampą, į vieną strateginį smūgį, o yra panašus į vargonavimą, aprašytą romane: „Štai garsai pasikeitė, neramūs ir greiti krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais”.
„Valentinos” tekstą kūrė rašytojas eruditas. Romano skyrių pradžiose įrašyti simbolinės prasmės epigrafai iš Biblijos, Homero, J.Aisčio, B.Brazdžionio, S.Nėries, W.B.Yeatso, P.Claudelio, P.B.Shelley. Romano herojus skaito mylimajai „Giesmių giesmės” himną ir O.Chajamo eilėraštį, o pats sau F.Nietzschės veikalo „Taip kalbėjo Zaratustra” ištrauką. Literatūrinė poeto atmintis vedžiojo išgyvenimus jau žinomų motyvų ir įvaizdžių takais. Čia ilgai stebima ropojanti skruzdė, kaip ir „mažutis vabalėlis” I.Šeiniaus „Vasaros vaišėse”. Prie mylimos moters kelių idiliškai glaustosi vaikas lyg J.W.Goethės romane „Jaunojo Verterio kančios”.
Gyvenęs prancūzų meninės kultūros atmosferoje (poezijos ir prozos vertimai, naujausių knygų recenzijos), Vaičiulaitis persiėmė subtiliu estetiniu skoniu, sakinio paprastumu ir skaidrumu. Jis sudisciplinavo lietuvišką prozos stilistiką, suteikdamas sakiniui kristalinės precizijos ir grakštaus lengvumo. Natūralūs dialogai ir tiksliai fiksuotos realijos (gaidys pasišokinėdamas skabo serbentus) – M.Valančiaus, V.Pietario, Vaižganto palikimas – romane atsidūrė tarp santūriai metaforizuotų gamtovaizdžių, potekstėje slepiamo poetinio jausmo, literatūrinių asociacijų žaismės.
Liaudiško pasakojimo stichija – autentiški vietovardžiai, tikri atsitikimai, spalvingi frazeologizmai, smagūs anekdotai ir graudūs liudininko atsidūsėjimai – atgijo Vaičiulaičio novelių knygoje Kur bakūžė samanota {1947), parašytoje JAV, kur jis atvyko 1940 m. gale, baigęs vos pusmetį trukusią diplomatinę tarnybą Romoje. Pasakų ir padavimų knygose Auksinė kurpelė (1957), Gluosnių daina (1966), novelių rinkinyje Vidurnaktis prie Šeimenos (1986) išlaikytas poetinis pasakojimo skaidrumas, švelni tradicinių fabulų psichologizacija ir impresionistinis kompozicijos judrumas – gražiausios Vaičiulaičio stilistinės kultūros ypatybės.
„Pirmas tikras prozininkas kūrėjas – Antanas Vaičiulaitis. Jis mums arčiausiai širdies. Jam leidžiama vadovauti kaip vadui”, – rašoma paruoštoje spaudai jaunųjų prozos antologijoje „Kas girdėti kalnuose” (1943). Jau sovietinio laikotarpio lietuvių prozai (J.Apučio novelistika), besiveržiančiai iš politinės ideologijos jungo, imponavo Vaičiulaičio kūrybos depolitizuotas, žmogiškas turinys, grožio ir harmonijos siekimas, kerintis pasakojimo grakštumas, vaizdinės plastikos ir poetinės nuojautos derinys.

VALENTINA
Turinys
• Suradimas
• Viena Geisaties vėžiautoja
• Senelis
• Vaišės
• Viškose
• Laukimo dienos
• Aviliai
• Aukštasis bokštas
• Margas raštas
• Namuose
• Liepžiedžiai
• Valentina
• Kaitra Kirbynėj
• Vėtrų sūkuriai
• Paskutinė vargonų giesmė

Leave a Comment