Antanas Vaičiulaitis. Svarbiausi kūrybos bruožai (A. Zalatorius)

Intelektualinė proza Vaičiulaičiui svetima, – atvirai deklaruojamų tiesų jo prozoje nėra daug: abstraktūs samprotavimai – tik aisbergo viršūnėlės, kyšančios iš žaismingo, lakoniško ir poetiško teksto. Bet kūrinio gelmėje – potekstėje- jų rastume pakankamai. Todėl Vaičiulaičio kūryba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo mažai problemiška. Iš tikrųjų – visur matome autoriaus susirūpinimą didžiaisiais būties klausimais, bet tas susirūpinimas neformuluojamas kaip išvada. Išvadas turime pasidaryti patys. Užvesti skaitytoją ant kelio ir palikti jį su visa atsakomybe už savo sprendimus – toks yra svarbiausias Vaičiulaičio principas.Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas ir yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Autorius nesidrovi juos ginti, nors kai kam jie gali atrodyti nusibodę ir pasenę. Tai pasakytina ir apie moralines, dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais,- ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų, elegantišką stilių. Pastarajam rašytojas skiria ypatingą dėmesį: kūrinio meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga, duodanti teisę tam kūriniui funkcionuoti visuomenėje. Ir iš tiesų jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje. Vaičiulaitis nevengia tiesiogiai ar netiesiogiai išreikšti savo pažiūros į pasaulį ir nebijo prisiimti už ją atsakomybės. Tiesa, paslapties, likimo, nežinomybės momentai Vaičiulaičio kūryboje irgi vaidina svarbų vaidmenį. Jis tai laiko aukštesnės valios reiškimosi sfera. Transcendentinis pasaulis jo kūryboje egzistuoja tomis pačiomis teisėmis kaip ir žemiškasis. Dėl to ne taip retai tekste pasirodo ano pasaulio vardai – Viešpats, Dievas, – turintys įvairiausias prasmes: nuo tradicinio liaudies kreipinio ar atsidūsėjimo iki kosminės ar mistinės galybės, prie kurios šliejasi, į kurią veržiasi paklydusi ir išvargusi jo herojų širdis. Pastaroji nuostata logiškai išplaukia iš Vaičiulaičio krikščioniškos pasaulėžiūros, didelių simpatijų katalikiškajai ideologijai.

Novelės. Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos žanras. Rašytoją išorinis veiksmas domina mažiau nei herojų išgyvenimai ir nuotaikos, todėl Vaičiulaičiui dažnai užtenka neryškių fabulos kontūrų, kad apie juos galėtų konstruoti įsimenančius vaizdus, savo prasmingumu prikaustančius skaitytojo dėmesį ne mažiau negu determinuota įvykių seka. Ir vis dėlto jo noveles netikslu vadinti lyrinėmis ar besiužetinėmis. Vaičiulaičio novelės – vientisos, užbaigtos, „disciplinuotos“, joms būdingos dalių proporcijos, epizodus sulydo koks nors leitmotyvinis vaizdas, žodis, nuotaika. Nors jo novelė kelia spontaniško kalbėjimo iliuziją, tačiau jaučiama ir gerai apgalvota bei suplanuota kūrinio visuma. Vaičiulaičio novelės pasižymi pasakojimo natūralumu ir įvykių paprastumu. Jose į nedalomą visumą susilieja ryškūs vizualiniai paveikslai, staigūs veikėjų dvasios atsivėrimai, humanistinė autoriaus pazicija, ramus, bet iš vidaus sujaudintas kalbos tonas ir kažkoks tyras graudumas, sklindantis nežinia iš kur: gal iš lietuviškų lygumų, gal iš ilgesingos ir abejojančios sielos, o gal iš kosminių aukštybių. Prie to prisideda vaičiulaitiška sakinio melodija: neilgi, neįkyriai banguojantys sakiniai, kur žodžių grupės ir garsai taip išsidėsto, kad būtų lengva skaityti ir dėmesys be reikalo netrūkčiotų.Vaičiulaičiui artimas buvo „magiškojo realizmo“ terminas. Per natūralumą ir realumą eiti į paslapties gelmę, o iš paslapties gelmių tiesti rankas į konkretumą ir žemiškumą, prie kurio esi pririštas ir kuriame tau skirta reikštis. Nevaržyti tikrovės išvadų varžtais, nesprausti jos į keletą bendriausių tiesų, o leisti jai pulsuoti jos pačios ritmu, tikint, kad ji turtingesnė už bet kokias mūsų interpretacijas – tokia yra Vaičiulaičio estetinė, o gal ir filosofinė nuostata. Užtat novelėse taip keblu rasti dominuojančią idėją ar temą.

Vaičiulaičio novelistikoje, vaizduojančioje praeities kaimą, nėra ryškių socialinių konfliktų, nuožmios kovos už materialinę egzistenciją, dvasingumą gožančios merkantilistinės moralės, tamsumo ir prietarų suluošintos žmogaus laimės. Jeigu tie momentai ir šmėkšteli, tai tik kaip tolimas aidas, realiai egzistuojantis, bet nenusipelnęs specialaus dėmesio. Vaičiulaičiui kur kas įdomiau rodyti, kiek spalvų ir atspalvių slypi kiekviename kasdienybės epizode, kaip įvairiai gali atsiskleisti mobili ir impulsyvi žmogaus dvasia menkutėje gyvenimo atkarpėlėje. Žmonės jo novelėse ne tik santykiauja vieni su kitais ir bando realizuoti svajones, jie visa esybe jaučia nematomus aplinkinio pasaulio spindulius; kiekvienas daiktas ar garsas žadina juose atitinkamą reakciją, ir tos reakcijos susiliejusios virsta meno stebuklu: prieš mūsų akis iškyla gyvi žmonės, kuriuos galime stebėti kaip objektus, bet kažkokiu keistu būdu jie tampa mumis pačiais, lyg mes būtume pakliuvę į tą pačią situaciją. Pamatome žodžiais išreikštas būsenas.Nerasdami Vaičiulaičio novelistikoje dominuojančios temos ir tendencijos (jeigu tema nelaikysime kaimo gyvenimo, o tendencija – dorumo poetizavimo), vis dėlto vieną kitą benresnį momentą galime pastebėti. Ankstyvajame kūrybos periode rašytojas linkęs vaizduoti anekdotines, paradoksalias, net absurdiškas situacijas, kurios leidžia atskleisti komišką, o kartais ir „mizerišką“ žmogaus prigimtį: tuščias ambicijas, nuotaikų nepastovumą, naivias pretenzijas, vaikiškus kaprizus. Švelniai pasišaipydamas, Vaičiulaitis niekada neįžeidžia paties žmogaus. Jo nuomone, – tai laikinos būsenos, sielos aptemimas, kuris ilgainiui išsisklaido. Tik niekas negarantuotas, ar ateityje jos nepasikartos.žmogus visam laikui nepasimoko iš savo niekingo poelgio. Tam tikras dvasinis nuopolis, susmulkėjimas ir subanalėjimas – tiesiog neišvengiamas, o gal net reikalingas, kad žmogus galėtų iš naujo prisikelti ir prisikeldamas pajustų aukštesnių polėkių ir „mizeriškosios“ būsenos kontrastą, kad įvertintų kilnumo ir taurumo teikiamą palaimą ir po kiekvieno nuopolio pakiltų aukštyn, padaręs naują ratą begalinėje gyvenimo spiralėje („Ponia“, „Praloštas smuikas“, „Dviejų kaimų istorija“, „Didysis ir mažasis Petras“, „Vidudienis kaimo smuklėje“ ir kt.).

Kitas bendresnis motyvas, labiau būdingas vėlesnio laikotarpio novelėms, yra mirties motyvo akcentavimas ar tiesiog jo eksponavmas. Rašytojas nemėgsta graudinti skaitytojo, todėl jo herojų mirtys irgi neturi melodraminių bruožų. Vaičiulaitis mirties motyvą išvadavo iš aukos ar heroizmo aureolių, padarė jį ne tokį šiurpų ir prasmingą, tartum grąžino mirčiai natūralią vietą, kurią ji užima gyvenime. Kartais tai absoliučiai nenumatytas, skaudžiai beprasmiškas atsitiktinumo pasireiškimas („Pelkių takas“), kartais žmogus apie mirtį visiškai negalvoja, nes gyvybės instinktą užgožia kiti jausmai: įžeista ambicija, nusivylimas artimaisiais („Tavo veido šviesa“), kartais mirtis sutinkama ramiai – kaip paprasčiausias perėjimas į kitą egzistencijos plotmę („Kur bakūžė samanota“), kartais ji – likimo iškrėstas nelauktas pokštas („Rogės“), kartais vienintelis išganingas būdas perkirsti Gordijaus mazgą, gresiantį iškreipti žmonių santykius („Šiaurietė“). Mirties įrikiavimas į natūralių gyvenimo reiškinių gretą, ko gero, kilo iš autoriaus ir herojų tikėjimo pomirtiniu gyvenimu. Žmogus nesukaustytas išnykimo siaubo ir nesistengia nukreipti savo veiklą vienintelei gyvybės pratęsimo idėjai. Todėl Vaičiulaičio žmonės turi daugiau renesansiško gaivalingumo, nerūpestingumo, moka džiaugtis momento įspūdžiu, nuoširdžiau atsiduoti kančiai ir palaimai, sugeba daugiau girdėti ir matyti, kas dedasi aplink. Išsivadavus iš inkstinkto, sieloje tartum atsiveria naujos angos, pro kurias gali patekti turtingo pasaulio įvairovė.Novelė „Apaštalų iškeliavimas“. Centre – psichologinė ir moralinė problema: žmogus negali ilgai gyventi, pakėlęs akis į dangų, jam reikalinga žemiška „nuodėmė“. Kai asketiškasis būvis užsitęsia, pakanka mažos kibirkštėlės, ir žmogus puola į kitą kraštutinumą. Žmonės pasijunta morališkai laisvi ir laimingi. Bet laimei iš paskos sėlina ydos. Iš žmonių pasitraukia dvasinės vertybės (apaštalų statulos), jų miegas tampa neramus. Tada vėl reikia sukrėtimo, kad sąžinė pabustų ir žmogus prisikeltų.

Novelė „Šiaurietė“. Tai psichologiškas pasakojimas apie neišsprendžiamą konfliktą: visi nelaimingi, o apkaltinti nėra ko. Kūrinyje iš viso panaikinama kaltės – nekaltumo opozicija. Kai galime ką kaltinti, viskas pasidaro paprasčiau, – randame šiokią tokią išeitį, kurią turėtų rasti ir herojai arba bent jaustis teisesni ir tvirtesni. Deja, to nėra, todėl susidaro dvigubai tragiška situacija, kurią išspręsti gali tik auka ir atpirkimas. Onos auka pakelia ir herojų, ir skaitytojų sielas vienu dvasingumo laiptu aukščiau. „Šiaurietės“ struktūra paremta specialiai sulėtintu neaiškios situacijos narpliojimu. Herojai visą laiką klaidžioja tirštoje nežinios migloje, bijodami ką nors aiškaus užčiuopti. Kruopščiai apgalvotos detalės: rudens rūkas, girgždančios, tarsi gyvos, langinės, pelenuose gęstanti žarija (išsigelbėjimo nerealumas), nutilęs vaikas, nesąmoningai pajutęs nelaimę, bei kiti grėsmės ženklai.Novelė „Kur bakūžė samanota“. Įvykis ar konfliktas čia nevaidina jokio vaidmens. Novelės pagrindas – atsiminimai. „Neūkininkiškos sielos“ autoriui ir močiutei lūšnelė yra gyva. Kalbama apie dvasingumo ir atminties svarbą žmogaus gyvenime. Laisva prisiminimų forma Vaičiulaičiui leido aprėpti ilgiausią laiko atkarpą, sugretinti istoriją ir dabartį, atskleisti žmogaus jausmų gamą – nuo praradimo gėlos iki blaivaus supratimo, kad gyvenimas jokiais praradimais nesibaigia.Novelistika – reišmingiausia Vaičiulaičio trumposios prozos dalis.

Apsakymai vaikams, pasakos ir padavimai.Apsakymuose išvengiama plikos didaktikos ir jautriai atskleidžiama vaikų psichologija. Rašytojas savo herojų neidealizuoja, nešaržuoja, natūraliai rodo jų išdaigas, smalsumą, norą pamėgdžioti suaugusius, perdėtą entuziazmą, kurį dažnai atšaldo nuotaikų nepastovumas ir spontaniškas kaltės suvokimas. Sąžinės balsas ir dvasios kilnumas vaikams yra įgimti dalykai. Pasakojama blaiviai ir ironiškai (nesaldinamas pasakojimo tonas, nėra gausu deminutyvų, poetizmų). Žavi ne tik tyras naivumas, bet ir potekstėje slypinti mintis apie gyvenimo trapumą, artimųjų meilės svarbą, o kartais ir būties mįsles.

Pasakoms ir padavimams Vaičiulaitis neieškojo gatavų siužetų liaudies pasakojimuose, literatūriniuose ar istoriniuose šaltiniuose. Jis paima nebent kokį vieną motyvą ar detalę, kuri tėra atspirties taškas plėtoti moralinei ar patriotinei idėjai. Autorius sukuria ryškų epochos koloritą („Karaliaus Vytauto vėliavnešys Kaributas“, „Pažaislio vienuolyno legenda“), gražiai suderina herojiškus, dramatiškus ir komiškus elementus.Romanas „Valentina“Vienintelis rašytojo romanas. Žodis čia pakilesnis, poetiškesnis, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama. Čia daugiau ekstazės ir baimingų nuojautų, daugiau abstraktumo ir simbolių, čia ištirpsta konkretūs daiktų kontūrai, tikrovės elementai pasidaro nebe tokie suverenūs, tartum susilieja vienas su kitu. Meninis pasaulis audžiamas iš plonyčių gijų – trapių jausmų ir akimirkos įspūdžių, susipynusių į neišardomą kamuolį: vieną giją pajudinus, ima judėti visos kitos. Pasakotojas pasaulio neskaido, nedėsto pagal racionalią sistemą, o stebisi ar žavisi, reflektuoja ar analizuoja, stovi susikrimtęs ar gieda jam himną. Nors autorius išlaiko formalią distanciją tarp savęs ir herojų – pasakoja trečiojo asmens vardu, bet gana dažnai susilieja su pagrindinių veikėjų Valentinos ir Antano jausena bei galvosena.„Valentina“ – įkvėptas ir skaudus pasakojimas apie pirmosios meilės užuomazgą, skleidimąsi, jos teikiamą džiaugsmą ir liūdesį, pagaliau apie tragišką atomazgą, nulemtą viso komplekso priežasčių: jaunatviškų ambicijų, nesusipratimų, atsitiktinumų, pavydo, socialinių sąlygų, skirtingos vyro ir moters psichologijos, rafinuotai civilizuotos ir integraliai natūralios prigimties susidūrimo, gaivališkų gamtos jėgų įsikišimo, sunkiai suprantamo lemties balso, kurio paaiškinti nemoka nei herojai, nei pats autorius.Motyvų daugiasluoksniškumas ir sudaro kūrinio gelmę. Vaičiulaitis romaną kūrė be išankstinės tezės, leisdamas natūraliai plėtotis minčiai, išskaidydamas save į keletą vidinių „aš“, įsijausdamas į situacijas, vienodai mylėdamas ir pateisindamas visus herojus (išskyrus gal tik Modestą ir Bronę, personifikuojančius primityvumą, miesčioniškumą bei ribotus interesus).

Pasakodamas meilės „istoriją“, Vaičiulaitis nėjo tradiciniu keliu: nedarė savo herojams didelių socialinių, luominių, pasaulėžiūrinių kliūčių, nevertė jų skverbtis pro sudėtingą intrigų ir įvykių painiavą. Vienintelė išorinė kliūtis, – kad Valentina susitaikė su mintimi, jog jai reikės tekėti už Modesto. Tekėti be ypatingos meilės, daugiau iš dėkingumo ir inercijos. Vaičiulaitis tradicinį konfliktą apvertė aukštyn kojom: objektyvių kliūčių meilei nėra, jaunuoliai veržiasi vienas prie kito ir vis dėlto nesuartėja. Vietoj didelio džiaugsmo, kuris jų laukė, atsiranda didelis skausmas, Valentinai kainavęs gyvybę, o Antaną sukrėtęs visam amžiui. Kodėl taip atsitinka, atskleidžia tik viso romano vaizdai: nuosekli herojų nuotaikų kaita, kur kiekvienas jausmų krustelėjimas darosi reikšmingas. Abu herojai be galo jautrūs, vienas kitą supranta iš mažiausiojudesio ar intonacijos, abu turi savąją pasaulio sampratą ir saugo asmenybės integralumą. Dėl meilės jie nenori nei meluoti, nei prisitaikyti, šitaip pasidaro dar viena kliūtis. Antano jausmams antspaudą yra uždėjusios knygos: jis Valentiną mato ne tokią, kokia yra, o tokią, kokią nori matyti, jo betarpiškas ryšys su gamta užgožtas civilizacijos gaubto, jis turi susikūręs vyro ir moters santykių etaloną, kur prioritetas priklauso vyrams, jo siekimai egoistiškesni, sprendimai racionalesni, žodžiai patetiškesni. Bet šitai tik įgytas lukštas. Viduje Antanas ir drovus, ir jautrus, ir supratingas. Deja, lukšto vis tiek neįmanoma nusikratyti, ir tai labiausiai baido Valentiną – tikrą gamtos kūdikį, gerumo ir altruizmo įsikūnijimą, turinčią pakankamai blaivumo, mėgstančią daiktus vadinti tikraisiais vardais, nepripažįstančią moteriško gležnumo ir koketavimo. Bet sąžinės balsą, atsakomybę ir pasiaukojimą ji laiko aukščiausiais asmenybės vertingumo matais. Antanas pirmiausia žiūri, kad jiedviem būtų gera, Valentina nori, kad visiems būtų gerai. Maksimalistinis altruizmas – jos dvasinis imperatyvas, kurio ji negali atsikratyti. Todėl ją žeidžia menkiausia Antano savimyla ar šiurkštesnis žodis. Geriausi, psichologiškiausi „Valentinos“ puslapiai – tai ne nelaimingos, o susitikimų džiaugsmu šviečiančios meilės scenos. Pesimistiški motyvai – daugiau minties provokavimas, skatinimas ieškoti išeities ir kurti aplinką, kurioje galėtų koegzistuoti ir beribis pasiaukojimas, ir asmeninė laimė.

Kaip ir kiekvieno rimto kūrinio, „Valentinos“ meninis pasaulis daugiasluoksnis. Storiausią klodą sudaro veikėjų išgyvenimai, beje, dažniausiai vaizduojami netiesiogiai (reikšmingi gestai, nutylėjimai, dviprasmiškos frazės). Vartodamas šį principą autorius pasiekia du tikslus: duoda materialaus pasaulio vaizdą ir parodo žmogaus sielą. Tekstas pasidaro dvigubai informatyvus. Pavyzdžiui, etnografinėje bičių kopinėjimo scenoje atsiskleidžia ne tik penkių žmonių (Valentinos, jos tėvų, sesers, Antano) skirtingi charakteriai, jaučiamos ir „povandeninės srovės“, tekančios jų sąmonėje: situacija verčia kalbėti apie Antano ir Valentinos meilę, o kaimo etiketas to neleidžia daryti. Tokios „povandeninės tėkmės“ ypač daug pagrindinių herojų santykiuose. Vaičiulaitis įtraukia skaitytoją į vos juntamų emocinių virpesių sferą, įtikindamas, kad iš to geriausiai ir galima spręsti apie žmogaus jausmų gilumą ir nuoširdumą. Antano meile Valentinai patikime ne tiek iš deklaracijų (laiškas pusbroliui) ar truputį negrabių, literatūriškumu dvelkiančių prisipažinimų, kiek iš paaštrėjusių jo pojūčių. Jis mato menkiausius Valentinos judesius, jaučia subtiliausias emocijas. Šitokio subtilumo psichologinių detalių iki Vaičiulaičio mūsų prozoje kaip ir nebuvo.Gal kiek mažiau vietos, bet ne mažiau reikšmės romane teikiama kultūrai. Bibliniai, literatūriniai, folkloriniai tekstai pateikti ir kaip skyrių epigrafai, ir nuolat įterpiami į herojų dialogus. Ypač didelis vaidmuo tenka muzikai. Ji akompanuoja Valentinos ir Antano jausmams, užpildo kunigo Motiejaus vienatvę, teikia progos pasiginčyti meno klausimais. Muzika ir poezija – kaip amžinos vertybės – suskamba dramatiškiausiose scenose, tartum primindamos, kad žemės nelaimės nėra tokios didelės ir negali užgožti visos žmogaus esybės.Panašią funkciją atlieka gamta – trečias prasminis romano komponentas. Visi reikšmingiausi išgyvenimai ir siužeto posūkiai vyksta gamtoje. Vaičiulaičiui gamta – ne veiksmo fonas ir ne veikėjų būsenos paralelė. Ji padeda žmogui atpalaiduoti dvasios galias, geriau suprasti save ir aplinką, žadina mintis ir lyg pranašas šmėžuoja prieš skaitytojo akis pasikartojančiomis detalėmis (ežeras, vienuolyno bokštas, liūdnai skambantis vakaro varpas, trumpai gyvenanti bitė), pratindama sąmonę prie netekties, kad pabaigoje ji neatrodytų tokia tragiška: nors ir kas būtų, lieka nesibaigiantis ir savo ritmu pulsuojantis pasaulis.

Elegiškas, bet stoiškas optimizmas persmekia ne tik „Valentiną“ – visą Vaičiulaičio kūrybą, neduodamas nei didelio pagrindo naiviai džiūgauti, nei rimtos priežasties pulti į neviltį. Gyvenimas eina, nešdamas ir laimę, ir kančią; žmogus privalo kaip nors jame laikytis ir gelbėtis, pasikliaudamas gėrio, supratingumo, vidinės laisvės, dvasios integralumo idealais.