Rašinys “Valentina” (A.Vaičiulaitis)

Romano „Valentina“ veiksmas, tetrunkantis vieną vasarą, rutuliojamas atokiame Lietuvos kaimelyje. Gaišaties ežeras, vienuolyno bokštas, bažnyčia, beribiai rugių ir javų laukai, ūkininko sodyba – tai erdvė kurioje skleidžiasi sodrus Antano ir Valentinos meilės žiedas.

Gaišaties kaimelis ta vasara buvo labai gražus. Jo grožį, Antano akimis, kūrė Valentinos dailumas, klastinga šypsena žvilgsnis ir pora neklusnių garbinių smilkiniuose. Valentinai patiko tą vasarą sutiktas jaunuolis: apsiskaitęs įdomus pašnekovas, tačiau jų meilė buvo uždraustas vaisius, nes Valentina jau buvo pažadėta turtingam inžinieriui Modestui. Tėvai nevertė teketi dukros užž nemylimo žmogaus, tačiau Valentina nors ir kaip nenorėdama nelaužė savo duoto žodžio. Vaičiulaitis savo ištraukoje tradicinį požiūrį, kad meilei nėra kliūčių, apvertė aukštyn kojom: jaunuoliai veržiasi vienas prie kito ir vis dėl to nesuartėja. Jų meilė pasibaigia gana tragiškai Valentinai bei sukelia vidinio skausmo Antanui.

Ištraukoje vyrauja tekantis ir sustojąs laikas. Antanas būdamas su Valentina užsimiršta apie laiko tėkmę, jos grožis priverčia jį atitrūkti nuo skubančios, bėgančios realybės. Bet Antanas niekaip negalėjo suvokti, kad šiame sodžiuje prieš šimtą ar daaugiau metų nebuvo šios sodybos, jam darėsi keista pamanius, jog šioje pirkioje kada nors vaikščiojo kiti žmonės, ar kadaise čia stūksojusi giria.

Kūrinyje susipina uždarumo ir bekraščių platumų erdvės. Jaunuolių meilė pražysta viename mažame kaimelyje, kuris įsimylėjusiesiems atrodo pats gražiausiais pa

asaulyje savo laukų grožiu, paukščių čiulbėjimu. Antano ir Valentinos jausmai apsiriboja tiktai dviejų sodžių apsuptyje. Ištraukoje gamtos grožis begalo įspūdingas: banguojantis rugių laukas, pilnas mėlynuojančių rugiagėlių, o paukščių gražiausios giesmės pažadindavo Antano jausmus.

Šios ištraukos grožį, besivystančią meilę stebi pasakotojas, kuris smulkmeniškai nupasakoja Antano ir Valentinos jausmus vienas kitam, jų elgseną būnant šalia vienas kito. Besirutuliojant veiksmui pasakotojas įsikūnija Antano asmenybėje ir Valentiną mato kupinomis meilės akimis, mato jos vidinį grožį. Valentina gimė bitininko sodžiuje, kur šeimoje vyravo santarvė, supratingumas ir tarpusavio pagalba. Jau ilgus amžius žmonės sakydavo, kad bitės gyvendavo tik pas tuos žmones, kurie yra dori, darbštūs bei tvarkingi.

Šiame Vaičiulaičio kūrinyje gamta vaidina ypač didžiulį vaidmenį, sukuria tam tikrą atmosferą, kurioje lyg gėlė auga, bet, deja, negali pražysti, Anntano ir Valentinos meilė. Gamtoje atsiskleidžia visi veikėjų jausmai, gamtoje Valentina, Antano akimis, yra neatskiriama dalis, tiesiog amžių amžiais neišskiriamos dalys, papildančios viena kitos grožį.

Leave a Comment