ERNESTAS MILERIS HEMINGWAY’US
E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. . Spėliota, koks gi bus tas dvidešimtas amžius ? Kol kas epochą įkūnijo Anglijos karalienė Viktorija. Viktorijos epochos stilius viešpatavo visur : politikoje, architektūroje, interjere, gyvenimo sanklodoje, literatūroje. To meto Amerikoje Ouk Parkas Čikagos priemiestyje ( Ilinojaus valstija ) galėjo būti Viktorijos epochos mažo miestelio pavyzdys. Tylios gatvės, jaukios vilos, viskas be galo valyva ir respektabilu. Miestelio gyventojai viską viens apie kitą žino. Bažnyčia – svarbiausias visuomenės gyvenimo centras. Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje. Tai buvo neryžtingas žmogus. 1899 metų liepos 21 d. aštuntą valandą ryte gimė Ernestas Mileris Hemingvėjus. Šeimoje jis buvo antrasis vaikas iš šešių. Hemingvėjus turėjo keturias seseris ir brolį. Jis augo šalia ambicingos, talentingos, paaukojusios save šeimai motinos ir gero, rūpestingo, kuklaus, nepretenzingo tačiau silpnavalio tėvo. Abu tėvai stengėsi patraukti Ernestą į savo pusę. Tėvas jam daug skaitydavo iš gamtos istorijos, nuo trejų metų išsivedė žvejoti. Tėvas svajojo, kad sūnus žengs jo pėdomis ir susidomės medicina. O motina svajojo apie kitokią sūnaus ateitį. Ji vertė jį giedoti bažnyčios chore, groti violančele. Turbūt jai atrodė, kad tai bus kompensacija už jos žlugusią artistės karjerą.
Man rodos, kad būsimojo rašytojo charakterio prieštaringumas paaiškinamas vaikystės aplinka. “ Gerų santuokinių dvi sielos, bet viena valia ”, – rašė M. de Servantesas. E. Hemingvėjus vaikystėje atsidūrė lyg tarp girnų. Kartą, jau būdamas suaugęs žmogus, E. Hemingvėjus pasakė, kad geriausias rašytojo auklėjimas yra nelaiminga vaikystė. Gal tai tik literatūriniai svarstymai, tačiau manau, kad sudėtinga šeimos atmosfera, neįprasti tėvų santykiai paliko pėdsaką berniuko sieloje. Tėvo asmenybė, gyvenimas ir tragiška lemtis – jis nusižudė – visados jaudino E. Hemingvėjų. Vienam savo draugui E. Hemingvėjus kalbėjo : “ Daugelį metų aš spėliojau, kaip būtų susiklostęs tėvo gyvenimas, jei jis būtų ryžęsis sukilti prieš motiną… Žinau, kad nereikia teisti, kad privalau viską priimti ir stengtis suprasti. Suprasti – vadinasi atleisti. ” E. Hemingvėjaus vaikystės vasaros mėnesiai praeidavo gamtoje prie Voluno ežero ( šeima ten turėjo vasarnamį ). E. Hemingvėjus buvo sveikas, tvirtas, atletiško sudėjimo, keturiolikos metų jau praaugo visus savo draugus. Vasaros dienos prabėgdavo iškylaujant, medžiojant, žuvaujant su tėvu ar draugais. O kitu metų laiku gyvenimas slinko savo vaga trijų aukštų viloje Ouk Parke. Ten komandavo motina, ten viešpatavo jos tvarka. Aktyvi, nerami E. Hemingvėjaus prigimtis maištavo prieš šitą “ tvarką ”. Savo energiją išliedavo sportuodamas. Vaikystėje Ernestą stipriai apkūlė kaimynų berniūkščiai. Apkūlė už tai, kad sakė tiesą. Po tų nelemtų muštynių Ernestas tvirtai nutarė tapti boksininku. Tėvas pritarė sūnaus sprendimui, o motina apie tai nenorėjo net girdėti. Tuo metu Čikagos treneris O’ Hirnas rinko naujokų grupę. Jis garsėjo kaip ypač žiaurus treneris : surinkęs iš naujokų metinį mokestį, jis jau per pirmąją treniruotę taip juos apdaužydavo, kad retas kuris sugrįždavo į bokso salę. Treneris gerai apkūlė ir keturiolikmetį Ernestą, sutrupino jam nosies kaulą. Tačiau Ernestas nemetė bokso, ir tuo nusipelnė O’ Hirno meilę. Jau po metų Ernestas sėkmingai kovojo tikrose varžybose, o dar po trejų metų tapo aukštos klasės boksininku. Vienas E. Hemingvėjaus bendramokslis pasakojo : “ Ernestas skyrėsi iš mūsų, jis buvo sudėtingos prigimties… Man atrodo, Ernestas rimtai rašyti pradėjo 1915 metais. Jis skaitydavo kai kuriuos savo apsakymus. Stebėdavomės, kaip jis, toks jaunas, gali rašyti apie nuotykius, apie seksą, apie nusikaltimus, apie tokius dalykus, kuriuos mes tik stengėmės pažinti. ” Paskutiniais mokyklos metais Ernestas tapo aktyviausiu mokyklos laikraščio bendradarbiu. Daugiausiai rašė apie sportą, bet ne vien apie jį. Rašė kandžias pastabas, išjuokiančias Ouk Parko “ aukštuomenės ” gyvenimą. Nežinau, kiek Hemingvėjui buvo metų, kai jis pasakė šiuos žodžius : “ Rašytojas, kaip čigonas, nepriklauso jokiam sluoksniui. Jis gali atstovauti klasei tik tokiu atveju, jei jo talentas ribotas. Jei jis pakankamai talentingas, atstovauja visoms klasėms. ” 1917-aisias metais E. Hemingvėjus baigė mokyklą. Europoje treti metai vyko pasaulinis karas, kuriame JAV nedalyvavo. Tačiau Hemingvėjų šeimoje tuo metu svarbiausia buvo vyriausiojo sūnaus Ernesto ateitis. Tėvai spyrė rinktis universitetą. Ernestas ir pats nežinojo, ką nori veikti, bet užtat tvirtai žinojo, ko nenori veikti. Jis nenorėjo gyventi kaip tėvai ir visi kiti Ouk Parko gyventojai. Jautė turįs jėgų ir troško jas išbandyti. 1917-ųjų balandyje, kai liko mėnuo iki baigiamųjų egzaminų, JAV įstojo į karą. Karas ūmai priartėjo. Ir Ernestas tvirtai pareiškė ketinąs stoti į armiją. Tačiau jo entuziazmas susidūrė su neįveikiamu tėvų pasipriešinimu. Tik 1917-ųjų rudenį E. Hemingvėjui pavyko ištrūkti iš namų, tuomet jis tapo Kanzaso laikraščio “ Star ” pradedančiu reporteriu. Pitas Velingtonas ( redaktoriaus pavaduotojas ) naujajam reporteriui paklojo lapą su 110 paragrafų ir paaiškino, kad tai laikraščio steigėjo ir šeimininko taisyklės. Tos taisyklės Ernestui daug pasitarnavo. Pvz. pirmas punktas : “ Rašyk trumpais sakiniais. Reikia teigti, o ne neigti. ” 21 punktas : “ Venk būdvardžių, ypač tokių išpūstų kaip “ stulbinantis ”,” puikus ”, “ didingas ” ir pan. ”. Tas taisykles privalėjo žinoti visi bendradarbiai, lyg tai būtų kokie karo lauko įstatai. E. Hemingvėjus buvo pasiryžęs mokytis, dieną naktį dirbti. Jis imdavosi kiekvieno pavedimo. Baigėsi bandomasis laikotarpis ir jis tapo pilnateisiu reporteriu, gaunančiu 60 dolerių per mėnesį. Prasidėjo tikras darbas. E. Hemingvėjus lankydavosi landynėse, susidurdavo su prostitutėmis, samdytais žudikais, buvodavo lošimo namuose, kalėjimuose. Jis stebėjo, dėjosi į galvą, stengėsi pagauti pokalbio manierą, gestus. Visa tai kaupėsi jo puikioje atmintyje. Mat jis tvirtai žinojo būsiąs rašytojas. Pitas Velingtonas buvo tikras pedagogas. Jis reikalavo kalbos tikslumo ir aiškumo, neapkentė daugiažodžiavimo, nevalyvo stiliaus. Jis buvo tvirtos disciplinos šalininkas.1960-ais metais E. Hemingvėjus yra sakęs :” “ Star ” buvo įprastas reporterio darbas : kas ką nušovė ? Kas ir kur apiplėšė ? Kur ? Kada ? Kaip ? Apie įvykių priežastis – kodėl ? – mes niekuomet nerašydavom. “. Kanzaso “ Star ” redakcijoje E. Hemingvėjus išdirbo tik septynis mėnesius. Apie tą periodą jis kalbėjo, kad tada išmoko paprastai pasakoti apie paprastus dalykus. O juk tai ir tapo pagrindiniu rašytojo E. Hemingvėjaus principu. Kad ir labai įsitraukęs į darbą, E. Hemingvėjus nesiliovė svajoti apie karą. Jis buvo atkaklus. Seseriai rašė : “ Aš vis tiek vienaip ar kitaip pakliūsiu į Europą, nors regėjimas prastas. Negaliu sutikti, kad toks spektaklis kaip šis vyktų be manęs. ”. 1918 metų balandžio 30 dieną jaunas reporteris E. Hemingvėjus kaip Amerikos Raudonojo kryžiaus savanoris išplaukė į Italiją, į frontą. “ Kai išeini į karą berniukas, tave apima didi nemirtingumo iliuzija. Kiti žūva, bet ne tu. Paskui, kai tave pirmąkart sunkiai sužeidžia, toji iliuzija dingsta, ir tu suvoki, kad tatai gali atsitikti tau ”, – sakė Hemingvėjus viename savo interviu. Pirmajam pasauliniame kare Hemingvėjus tarnavo sanitarinio automobilio vairuotoju. Jis rado būdą, kaip atsidurti priešakinėje linijoje – pasisiūlė maisto produktus pristatyti tiesiai į apkasus. Jis greitai susidraugavo su italų kareiviais ir karininkais. Jį praminė Mažyliu amerikiečiu, ne dėl ūgio, o dėl jaunumo. 1918 metų liepos 8 dieną, Hemingvėjus tamsoje su maisto produktais nusigavo į priešakinę liniją. Naktis buvo rami. Lyg bandydamas savo laimę Ernestas paleido šūvį į austrų pusę. Tas vienišas šūvis sukėlė ant kojų austrus. Hemingvėjus pamatė kaip krito italų snaiperis, kuris buvo niekieno žemėje tarp italų ir austrų apkasų. Ernestas šoko jo gelbėti, austrai jį pastebėjo ir ėmė pašėlusiai šaudyti. Hemingvėjui pavyko į italų pusę atvilkti snaiperį, deja jau mirusį. Laiške namiškiams Ernestas rašė : “ Niekas negalėjo suprasti, kaip nušliaužiau 150 metrų su tokiu kroviniu ir peršautais keliais, dviejose vietose praskverbta dešine pėda, o iš viso buvo daugiau nei du šimtai žaizdų. ”. Perišimo punkte buvo išimtos dvidešimt šešios skeveldros. Šiek tiek jų liko kūne visam gyvenimui. Ernestą operavo dvylika kartų. Daugelis manė, kad jis niekuomet nebevaikščios. Milano ligoninėje Hemingvėjus susipažino su medicinos sesele Agne ir ją pamilo. Agnė buvo graži, vyresnė už jį ir nekvaila moteris. Jinai jį irgi pamilo. Hemingvėjus jai rašė nepaprastus laiškus, svajojo su ja grįžti po karo namo. Pagijęs po sužeidimo Hemingvėjus grįžo į frontą. Tačiau netrukus susirgo gelta ir turėjo grįžti į Milaną. 1918-ųjų lapkričio 3-ąją dieną buvo paskelbtos Italijos ir Austrijos paliaubos. Karas baigėsi. Apie karą Hemingvėjus sakė : “ kare aš daug ką sužinojau apie save patį. ”. Italijos karalius Hemingvėjų apdovanojo Karo kryžiumi ir sidabro medaliu “ Už narsumą ”. 1919-ųjų metų sausio 21-ąją dieną Hemingvėjus grįžo namo. Niujorko prieplaukoje jo laukė šlovė. Interviu su jaunuoju herojumi pasirodė daugelyje Amerikos laikraščių. Taip prasidėjo legenda apie Hemingvėjų. Tuo metu Hemingvėjus karą vadino didžiuoju sportu. Gal tai buvo poza. Ernestas per jaunas pateko į karą ir per trumpai jame dalyvavo. Reikėjo prisitaikyti prie taikaus gyvenimo, bet Hemingvėjus gyveno karo prisiminimais, laukė žinių iš Agnės. Ji parašė, kad neatvažiuos ir, kad visa tai tebuvo vaikiškas susižavėjimas. Jį gelbėjo nepalaužiamas ryžtas tapti rašytoju. 1920-ųjų metų sausį persikelia į Torontą. Ir ten dirba Toronto “ Daily Star ” ir jo literatūriniame priede. 1920-ieji Hemingvėjui ypatingi ir tuo, kad jisai susipažįsta su Elizabet Hedli Ričardson ir rugsėjo 3-ąją ją veda. Iš pradžių jauna šeima vertėsi iš kuklių Hedli santaupų, nes Hemingvėjaus honorarai buvo nereguliarūs ir nedideli. 1921 metais kaip “ Daily Star ” korespondentas išvyksta į Europą, gyvena Paryžiuje. Ten gyveno gana skurdžiai, bet Hedli ir Ernestas Hemingvėjai turėjo gausybę draugų – garsių dailininkų, literatų, kritikų. Ernestas pamažu tapo žinomas Paryžiaus kavinėse. Į akis krisdavo jo apranga : sunkūs, vinimis kaustyti batai, visada atlapoti marškiniai. Norom nenorom gaišdamas laiką laikraščio apybraižoms, kitoms užduotims, Hemingvėjus kasdien atkakliai rašė savo paties kūrinius. Susitikimai Paryžiuje su Šervudu Andersonu, poetu E. Paundu, rašytoja Gertrūda Stain pradedančiajam rašytojui turėjo didelės įtakos. E. Paundas patarė taupiai vartoti žodžius, atsisakyti apibendrinančių žodžių, tiksliai reikšti mintis, vertinti detalę. 1923-iais metais Paryžiuje R. Makelmono leidykloje išeina pirmoji Hemingvėjaus knyga – “ Trys apsakymai ir dešimt eilėraščių ”. Knygos tiražas buvo trys šimtai egzempliorių. Pinigų Hėmingvėjus iš tos knygos negavo, bet pirmas rimtas žingsnis buvo žengtas. 1923 metais Toronte gimė Džonas Hedlis Nikanoras Hemingvėjus – tėvų visad meiliai vadinamas Bambiu. Hemingvėjus nutraukia ryšius su “ Daily Star ” ir grįžta į Paryžių. Čia 1924 metais V. Berdo leidykloje išeina Hemingvėjaus prozos miniatiūrų knyga “ mūsų laikais ”. Knyga buvo ypatingai gražiai išleista, trisdešimt dviejų puslapių, 170 egzempliorių. Materialinės Hemingvėjaus padėties ji taip pat nepagerino, bet tai buvo rimta paraiška, žyminti jo literatūrinių ieškojimų kryptį. Recenzentas rašė, kad miniatiūros trumpos, koncentruotos, o kiekviena istorija žymiai talpesnė nei atrodo pagal eilučių skaičių. Šešis “ mūsų laikais “ egzempliorius išsiuntė į namus tėvams. Motina ir tėvas buvo be galo šokiruoti knygos turiniu ir pasipiktinę, kad Ernestas užmiršo savo krikščionišką auklėjimą ir nevengia vulgarių posakių. Tėvas sūnui parašė, kad tikras džentelmenas už gydytojo kabineto ribų niekada nedrįs prasitarti apie venerines ligas. Po to Ernestas liovėsi į namus siuntinėti laiškus. Tais metais Hemingvėjus dirbo ypač intensyviai. Kūrė apsakymą po apsakymo ir siuntinėjo į įvairius Amerikos žurnalus. Tačiau jie buvo reguliariai atmetami. 1925 metais Hemingvėjus su bičiuliais dalyvauja Ispanijos Pamplonos miesto fiestoje ir pradeda rašyti pirmąjį romaną “ Fiesta ”. Tyrinėjimuose apie Hemingvėjų aptinkama mintis, jog rašytojo herojiškumo koncepciją nulėmė Ispanija, ispanų papročiai bei tradicijos. Ispanija atitiko jo prigimtį, padėjo jai atsiskleisti ir parodyti Hemingvėjaus vertinamas žmogaus savybes – drąsą, garbę, ištvermę, išdidumą, vyriškumą. Ne vien matadoro, bet ir sportininko bei medžiotojo kodeksai lėmė rašytojo ir jo herojų elgesį. 1927-iais metais Hemingvėjus išsiskyrė su žmona. Ernesto Hemingvėjaus gyvenimas buvo audringas : turėjo kelias žmonas, bet, kaip kartą atvirumo akimirką pats prisipažino, pačios pirmosios niekad negalėjo pamiršti. Visą likusį gyvenimą palaikė su ja labai gerus santykius.1928-iais metais pradėjo rašyti savo įžymųjį romaną “ Atsisveikinimas su ginklais ”. Šiame romane rašytojas parodo karą be romantiškumo ir herojiškumo aureolės, pabrėžia karo beprasmybės, karo – skerdyklos idėją. Visas rašytojo dėmėsys sutelktas į psichologinius karo padarinius. Romano herojus Frederikas Henris sako : “ Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresni palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša.”. Jau pirmuose E. Heminvėjaus romanuose išryškėja vienas “ vyriškumo kodekso ” principų – negalvoti apie tai, kas svarbu, kas brangu, nes išprotėsi. “ Atsisveikinimas su ginklais ” – tragedija. Toji knyga ir negalėjo būti kitokia, nes karas buvo tragedija tiek ištisoms tautoms, tiek atskirai asmenybei.1928-ais metais nusižudo Ernesto Hemingvėjaus tėvas. Tokia tėvo mirtis Ernestui padarė be galo sunkų įspūdį, privertė susimąstyti apie žmogaus moralinę teisę į savižudybę. Po to, kai iš spaudos išeina apsakymų knyga “ Vyrai be moterų ”, romanai “ Fiesta ” ir “ Atsisveikinimas su ginklais ”, knyga apie bulių kovas “ Mirtis po vidudienio ”, daugybė straipsnių Hemingvėjaus finansinė padėtis pagerėja. Gyvena gražioje Ki Vesto gyvenvietėje Floridoje, gaudo stambias jūrų žuvis, plaukioja į Bahamų salas ir prie Kubos krantų, medžioja šiaurės vakarų valstijose – Montanoje, Vajominge. 1934-ųjų metų pradžią Hemingvėjus praleidžia Rytų Afrikoje, medžiodamas stambius žvėris, vasarą ir rudenį gyvena Havanoje. 1935-iais metais išeina jo knyga “ Žalios Afrikos kalvos ”Atrodytų, kad Hemingvėjui rūpėjo vien žvejyba, boksas, korida, išgėrimai. O iš tikrųjų jis stebėjo visa, kas dedasi pasaulyje. Tuo metu parašė žurnalui :” Esquire ” labai svarbų straipsnį “ Pastabos apie būsimą karą ”. Jis spėjo, kad 1937 ar 1938 metais prasidės antras pasaulinis karas, kurį sukels Hitleris ir Musolinis. 1937-ųjų pavasarį Hemingvėjus praleidžia Ispanijoje, iš kur rašo korespondencijas apie ispanų karą, dalyvauja sukant filmą “ Ispanų žemė ”. Hemingvėjus atvažiavo savo akimis pamatyti karą, pabūti tarp žmonių, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Todėl beveik visą laiką važinėjo į frontą. Ypač jį domino internacionalinės brigados, kurios stebino visą pasaulį – iš visų žemės kampų savo noru čia suvažiavo žmonės kovoti už svetimos šalies laisvę, kovoti su fašizmu. “ Fašizmas – tai melas, skelbiamas banditų, ir rašytojas, susitaikęs su fašizmu, pasmerktas nevaisingumui ”, – rašė E. Hemingvėjus. Romane “ Kam skambina varpai ”, kurį 1939-iais metais Havanoje pradeda rašyti Hemingvėjus, piešiamas platus ispanų partizaninio karo paveikslas. Tai – epinis romanas. Romano veiksmas vyksta tris paras. Kaip ir ankstesnėse knygose, Hemingvėjus pasirodo esąs nepralenkiamas įtampos, atmosferos, nuotaikos kūrimo meistras. Knyga grindžiama būdingu rašytojui kontrastu – supriešinamas gyvenimas, meilė, karas, mirtis, švelnumas ir žiaurumas, drąsa ir baimė.Hemingvėjus visuomet rimtai galvodavo, kaip reikia rašyti apie karą. Geriausiomis knygomis šia tema jis laikė Tolstojaus “ Sevastopolio apsakymus ” bei “ Karą ir taiką ”. 1941-iais metais Hemingvėjus vyksta į Tolimuosius Rytus – dėl galimo Japonijos ir JAV karo amerikiečių spaudą labai domino situacija juose. 1941-iais metais hitlerinė Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Hemingvėjus į Maskvą pasiuntė telegramą : “ Visu šimtu procentu solidarizuojuosi su Tarybų Sąjunga, kuri duos karinį atkirtį fašistinei agresijai. ”. Vyko karas, ir Hemingvėjus negalėjo sedėti sudėjęs rankų. Jis pasiūlė amerikiečių ambasadai Havanoje sukurti kontržvalgybos tinklą kovai prieš nacistų agentų skverbimąsi į Kubą. Savo organizaciją Hemingvėjus pavadino “ Gudruolių fabriku ” ir ėmė verbuoti agentus. Žinias iš agentų jis sistemindavo ir perduodavo Amerikos ambasadai. 1944-iais metais kaip amerikiečių žurnalo “ Collier’s ” korespondentas atvyksta į Londoną, dalyvauja koviniuose bombonešių skrydžiuose virš Vokietijos ir okupuotos Prancūzijos, stebi sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje, o rugpjūtyje vadovauja prancūzų partizanų būriui vaduojant Paryžių. Korespondentas K. Kraifordas prisimena : “ Hemingvėjus buvo žmogus, kurį gera turėti šalia karo metais. ”.1945-iais metais grįžta į JAV. Nors įtikinėjo draugus ir save patį, kad jau prisikariavo ir dabar reikia rašyti, bet namų tyloje juto, kaip jam trūksta karo su dirginančiu pavojaus jautimu, su fizinės veiklos kupinu gyvenimu. Tai buvo sunkios dienos, rašyti negalėjo, kamavo galvos skausmai, ėmė blogiau girdėti, naktimis kamavo košmarai. “Nebuvo iki tol pasaulio istorijoje tokio kaip Ernestas Hemingvėjus, kuris būtų taip gausiai likimo apdovanotas : herojiška išvaizda ir prigimtimi, beletristo talentu ir tiesiog sunkiai įsivaizduojama asmenine laime, sėkme gyvenime. Tačiau nebuvo iki jo ir tokio rašytojo, kuris būtų buvęs taip didžiai nepatenkintas visu tuo, ką jam prigimtis, gyvenimas ir Dievo malonė tiesiog seikėte seikėjo nematuodama ir nesusimąstydama : ar kartais ne per daug ? ” ( Jonas Balčius ). E. Hemingvėjus sukūrė epochą literatūroje ir gyvenime, juo buvo sekama, jis buvo mėgdžiojimas. Tai buvo gyvas amerikietiškosios legendos įsikūnijimas. E. Hemingvėjus darė viską, kad jo legenda būtų garsi ir būtina kiekvienam jo amžininkui. Jis klajojo po pasaulį, keitė žmonas ir meilužes, dalyvavo medžioklėse ir koridose, kariavo, aprašinėjo, kaip kiti tą daro – žūsta, kenčia ir keikia likimą. 1952-iais metais Hemingvėjaus apysaka “ Senis ir jūra ” publikuojama žurnale “ Life ”, vėliau išeina atskiru leidimu. Tai šedevras, už kurį 1952-iais metais Hemingvėjus apdovanojimas Pulicerio, o 1954-iais metais- Nobelio premija. Ši alegorinė apysaka yra brandžiausias ir filosofiškiausias Hemingvėjaus kūrinys. “ “ Senyje ir jūroje “ aš stengiausi sukurti realų senį, realų berniuką, realią jūrą, realią žuvį ir realius ryklius. Bet jeigu visa tai padaryta pakankamai gerai ir pakankamai tikroviškai, jie gali reikšti daug ką, “ – viename interviu sakė Hemingvėjus . 1953-iais metais Hemingvėjus su žmona iškeliauja į Ispaniją. Po keturiolikos metų jis vėl aplanko Pamploną. Susitinka su naująja matadorų karta, kurios tėvai buvo jo draugai. Čia viskas kaip anksčiau – fiesta tęsiasi. Iš Ispanijos Hemingvėjai keliauja į Afriką. Medžioja raganosius, liūtus, gnu. Čia patiria net dvi lėktuvų avarijas, smarkiai nukenčia per miško gaisrą. Pasaulyje jau buvo pasklidusi žinia apie Hemingvėjaus mirtį. Hemingvėjus skaitydamas nekrologus juokavo : “ Daugelio aš ir pats nebūčiau galėjęs taip gerai parašyti .”.Po Afrikos katastrofų gydytojai jam sakė : “ Jūs turėjote mirti iš kart po avarijos. Kadangi taip neatsitiko, turėjote mirti po apdegimų. Bet jeigu jūs dar gyvas, tai neturite mirti, tik reikia būti geram berniukui. ”. Hemingvėjų kamavo nugaros skausmai, greit pavargdavo, blogai matė kaire akimi, blogai girdėjo, atsiliepė per gyvenimą patirtos galvos traumos, karo žaizdos. 1959-iais metais vėl išvyko į Ispaniją. Tarsi apsėstas skersai ir išilgai išvažinėjo visą šalį, blaškėsi iš vienų bulių kautynių į kitas. Tai buvo tarsi mėginimas susigrąžinti praėjusius laikus. Hemingvėjus jautėsi išsekęs, apniktas dvejonių. Sunku buvo rašyti, dar sunkiau trumpinti savus tekstus. Jautė kūrybinės negalios baimę. Triukšminga draugija, kurią jis anksčiau taip mėgo, jį vargino. Gyvenimo pabaigoje Hemingvėjų kankino persekiojimo manijos priepuoliai. Rašytojas nuolat baiminosi FTB agentų, visur juos regėjo, aplink jautė esant tik priešus. 1961-iais metais jis kelis kartus bandė nusižudyti, manė, kad jei jau norima jį sunaikinti, tai šį nuosprendį įvykdys sau pats. 1961-ųjų liepos 2-ąją Ernestas Hemingvėjus nusišovė, nepalikęs jokio raštelio.E. Hemingvėjus norėjo tapti literatūros garsenybe, ir tai jam pavyko padaryti. Pastarųjų dešimtmečių literatūros tyrinėtojai nebesižavi “ tėtušiu Hemu ” taip aistringai kaip anksčiau, o vadina jį įsimylėjusiu pozuotoju, žiauriu žmogumi. E. Hemingvėjaus laiškuose, jo šeimos narių, pažįstamų, kritikų, žurnalistų knygose apie jį išryškėja prieštaringo žmogaus paveikslas : jautraus, silpno, klystančio, nepasitikinčio savim, bet kartu atidžiai kontroliuojančio savo išorės gyvenimą, konstruojančio “ vyriškumo kodeksą ”, mėginant priartėti prie vyriškumo idealo ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Tačiau atmintyje išlieka ne E. Hemingvėjaus trūkumai, o jo stipri valia, romantiška prigimtis, atsidavimas darbui, sugebėjimas disciplinuojant save nušlifuoti savo talentą iki žerėjimo.“ Kokie žmonės, tokios ir jų rašomos knygos. “ ( G. K. Lichtenbergas ).