Faustiskojo tipo zmogus

Koks tas faustiškojo tipo žmogus?

Kiekviena epocha ir kiekviena tauta turi nuomonę – stereotipus, koks turėtų būti žmogus. Tačiau kiekvienam žmogui būdingi bendri bruožai: jis turi būti gražus ne tik išore, bet ir vidumi, turi turėti gerą širdį. Šis Kalokagatijos idealas seniau buvęs labai aktualus ir dabar nesvetimas.
Faustiškojo tipo žmogus labai intelektuali, bet ne mažiau prieštaringa asme-nybė. Kiekvieno žmogaus krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios viena nuo kitos nori atsiskirti. Viena jį kausto prie žemės, kita galingai kyla į erdves.
Žmonės gimsta, jie auga, mokosi. Jiie nori tobulėti, trokšta žinių. Kai jau supranti, jog viskas gyvenime pasiekta, pasijunti toks vienišas ir nelaimingas. Paaiškėja, jog tos žinios dėl kurių tiek kovojai, tau negali suteikti laimės. Tada žmogus padeda kitiems, kad užlopytų tą tuštybės maišą.
Kartais tarytum tos pirmosios sielos, kuri traukia prie žemės, sugundytas žmogus padaro tokių dalykų, dėl kurių nukenčia ne tik pats, bet svarbiausia kiti. Jis aiškiai supranta, jog savo blogais darbais įskaudino gal būt jam artimą žmogų, tačiau jau nebegali sustoti. Silpnas savo dvasia žmmogus tiek nusivilia gyvenimu, jog gelbėdamasis griebiasi šiaudo: parduoda sielą. Tik laiku suteikta pagalba gali jį išgelbėti.
Tai kas gi ta gyvenimo prasmė ir laimė. Manau, ne kiekvienas suranda laimę, nes laimė labai reliatyvus daiktas. Kaip pasakė Ernestas Hemingvėjus: “Jei būtų ti

iesa, ji būtų užrašyta į vieną storą knygą”.
Faustiškojo tipo žmogus ieško harmonijos ir prasmės šiame padrikame ir pilname kliūčių gyvenime. Aplamai – tai žmogus ieškotojas norintis ir galintis daryti gėrį. Savaime aišku, nebūtų jis žmogus, jei bedarydamas gėrį padarys keletą klaidų, tačiau tik per klaidas galima pasiekti tobulybę. Tik faustiškojo tipo žmogus gali ištarti: “Sustok, akimirksni žavingas”.

Leave a Comment