Ernestas Hemingvėjus – Kam skambina varpai

Vienas ryškiausių XX a. romanistų ir trumpo apsakymo meistrų yra amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingvėjus. 1954 metais jam buvo suteikta Nobelio premija už knygą „Senis ir jūra”, o iš esmės — už nūdieniško pasakojimo stiliaus sukūrimą.

„Kam skambina varpai.” Papasakoti romano „Kam skambina varpai” siužetas paprastas. Veiksmas vyksta vos tris dienas. Fašistų užnugaris, ispanų partizanų respublikonų būrys. Pagrindinis romano herojus amerikietis inteligentas Robertas Džordanas, atvykęs į Ispaniją kovoti prieš fašistus, gauna įsakymą susprogdinti strategiškai svarbų tiltą. Ispanų partizanų būrio padedamas, jis sėkmingai atlieka užduotį. Traukdamasis Roobertas Džordanas žūva. Štai ir viskas.
Tačiau romano „Kam skambina varpas” esmę ir nepakartojamą žavesį sudaro dėstymo būdas. Glaustas, konkretus siužetas apauga įvairiais nukrypimais ir pavirsta talpiu daugiasluoksniu epiniu pasakojimu. Per Roberto Džordano vidinius monologus sužinome jo priešistoriją, jo abejones bei svyravimus, iš čigonės Pilar pasakojimo — apie jos vyro Pablo, partizanų būrio vado, susidorojimą su frankistais, iš Marijos, Džordano mylimosios pasakojimo—apie fašistų žvėriškumus, iš autoriaus pasakojimų — apie partizano Andreso kelionę per frontą į respublikonų štabą, apie tragišką El Sordo partizanų būrio žuvimą irr kitus. Visi įvykiai pateikiami per lyrinio herojaus, o retkarčiais ir per kitų veikėjų mintis, tokiu būdu romanas įgauna subjektyvų lyrinį atspalvį, jam suteikiamas didžiulis, žodžiais neišsakomas emocinis krūvis.
Atrodo, jog romaną „Kam skambina varpai” Hemingvėjus rašė skubotai, stengdamasis pasakyti visą ti

iesą apie pilietinį karą Ispanijoje ir jo dalyvius. Tam tikri skubotumo pėdsakai jaučiami romano kompozicijoje — ne visada išlaikytos teisingos proporcijos, ir dėl to galima prieštaringa knygos interpretacija. Bet objektyviam skaitytojui nelieka jokių abejonių, kad tai vienas ryškiausių antifašistinių romanų pasaulinėje literatūroje.
Knyga prasideda jau kultine tapusia citata: “Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.” Kruvinas Ispanijos pilietinis karas, dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaiga. Amerikietis Robertas Džordanas atkeliauja į fašistų užfrontę – Ispanijos kalnus, į geriljerų būrį, draskomą tarpusavio nesutarimų. Robertas pasiunčiamas susprogdinti strateginės reikšmės tilto. Užduotį jis įvykdo, atsitraukiant sužeidžiamas ir paliekamas vienas numirti. Bet iki tol – ilgas pasirengimas ir, žinoma, meilės Marijai istorija, nors ir antrame plane.
Visas veiksmas vyksta tik keturias paras. Atrodytų, ką galima aprašinėti ir ištęsti į nemenką 4447 puslapių knygą. O įvykių tikrai daug, dažnai nukrypstama į prisiminimus iš “anų laikų”, ar netgi istorinius faktus. Romano moralinė problema – ar žmogus turi įvykdyti užduotį, kuri vėliau pasirodys esanti bereikšmė Ispanijos pilietinio karo fone – juk Roberto žygdarbis nebetenka prasmės, nes tiltas, pasikeitus karo aplinkybėms, praranda savo strateginę paskirtį.
Mane ganėtinai nustebino ryškūs personažų portretai. Ypatingai įstrigo geriljero būrio netikėlio vado Pablo žmona – Pilara, kuri faktiškai senų seniausiai užėmusi jo vietą. Moteriškė – aktyvi matriarchato šalininkė, spalvinga asmenybė, liaudyje dažnai apie tokius žmones šn
nekama – “ ne iš kelmo spirta”. Ji ne tik nulaiko samtį rankoje, bet nevengia ir šautuvo draugijos. Nėra išvaizdi, tačiau aštraus proto, nuovoki, bet kartu ir labai moteriška, nors ir stengiasi tą nuslėpti.
Kiek netradicinė autoriaus kalba. Labai dažnai įterpiami ispaniški žodžiai ar keiksmai, kurių platesnės reikšmės nėra atskleidžiamos, reikalą šiek tiek pagerina puslapio pabaigoje pateikiami kai kurie paaiškinimai.
Manyčiau, kad knyga visgi labiau tiks politika, istorija besidominčiam žmogui, nors K. Simonovas pabaigoje (1980 m. leidimas) pažymi keletą istorinių netikslumų. Kita vertus, eiliniam paprastam žmogui tai didelės įtakos neturi. Gal kiek ištęstas pasakojimas, tačiau jis vertas romano kulminacijos. Jei tikitės laimingos pabaigos – padėkite knygą į šalį. Knyga, kaip ir tikri įvykiai baigiasi tragiškai, nors E.Hemingvėjus ir buvo aktyvus fašizmo priešininkas, kovojęs ne tik plunksna, bet ir ginklu. Manau knyga patiks visiems kurie mėgsta karo tematika.

Leave a Comment