Patvirtinta Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2002 m.rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1465
© Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojoišsilavinimo standartai. XI – XII klasės. Vilnius: Švietimo plėtotėscentras, 2002.
LIETUVIŲ KALBA (Kalbinis ir literatūrinis ugdymas)
Dalyko struktūra
Programą sudaro dvi struktūrinės dalys:
1. Kalbos ugdymas (pažinimas ir vartojimas). 2. Literatūrinis (kultūrinis) ugdymas.
Kalbos ugdymas
XI–XII klasių moksleiviai jau pajėgia stebėti, analizuoti ir suvokti,kaip kalba funkcionuoja visuomenėje. Šiame koncentre apibendrinama kalbosvartojimo patirtis bei žinios apie kalbą teksto lygmeniu (tekstolingvistika). Moksleiviai suvokia kalbinių susitarimų, kurių laikomasikuriant sakytinius ir rašytinius tekstus, kultūrinę prigimtį. Jie suvokia,kaip kalbos vartojimo būdai priklauso nuo tikslų ir komunikacijos būdo,teksto tipo, adresato ir adresanto santykių, jų socialinės, kultūrinėspatirties. Moksleiviai diskutuoja apie visuomenės raidos ir technologijųįtaką kalbai bei kalbinei komunikacijai. Moksleiviai suvokia, kad kalba, jos vartojimo būdai veikia žmoniųįsitikinimus, požiūrius, nuomones, pasaulėžiūrą. Kitaip tariant, kalbaveikia jų pačių mąstymo būdus ir pasaulį, kuriame jie gyvena. Jie suvokia,kad kalba gali būti manipuliuojama. Todėl mokomasi kritiškai vertinti idėjųar informacijos patikimumą, populiarumą, šališkumą. Tokia patirtis labaisvarbi ugdant kritišką, sąmoningą visuomenės pilietį. Stebėdamas ir analizuodamas, kaip kalba vartojama kitų, moksleivis irpats mokosi ją tinkamai vartoti. XI–XII klasėse daugiau dėmesio skiriama viešajam (dialoginiam irmonologiniam) kalbėjimui, dalykiniam (referatai, rašiniai pagal tekstus)rašymui. Tekstų planavimo, kūrimo ir redagavimo praktika turėtų taptiįprastine motyvuota veikla, glaudžiai siejančia literatūrinio ir kalbiniolavinimo uždavinius. Nors kalbos sandaros, rašybos, skyrybos ir kitų kalbos praktikosdalykų XI–XII klasėse sistemingai nebesimokoma (jie apibendrinti žemesniamekoncentre), tačiau jie nuolat kartojami atsižvelgiant į individualius
moksleivių ir klasės poreikius. Analizuodami bei kurdami įvairius tekstus, moksleiviai prisimena beikūrybiškai taiko kalbos teorijos pagrindus, sąmoningai ir tikslingaivartoja kalbotyros sąvokas: teksto struktūra bei kompozicija, formalusis (ramatinis) bei semantinis lygmuo, funkcinis stilius ir stiliaus figūros,tema, kontekstas, adresantas, adresatas ir kt.Literatūrinis ugdymas
Pagrindinė literatūrinio ir kultūrinio lavinimo medžiaga – grožiniaikūriniai (ar jų ištraukos) ir negrožiniai tekstai. Moksleiviams turėtųatsiskleisti įvairi (žmogaus egzistencijos, meno, psichologinė, filosofinė,istorinė, šiuolaikinės visuomenės ir kt.) problematika bei literatūriniokalbėjimo įvairovė (stilius, tipai, žanrai, rūšys). Jos pateikimas tuoprasmingesnis, kuo daugiau jame glūdi akstinų dvasinei asmens saviugdai(pažinimui, refleksijai) ir kuo mažiau prielaidų paviršutiniškomsapžvalgoms. Kitaip tariant, siekiama, kad moksleiviai per literatūrąpatirtų savo estetinių jausmų ir mąstymo galias, galėtų džiaugtis irsuprastų, kad pastangos įžvelgti, suvokti ir išgyventi literatūros kūrinioprasmes, pajausti ir atskleisti kalbos raiškos išgales yra asmeniškaivertingos, intriguojančios. Sėkmingai, kūrybiškai savo kultūroje gali skleistis asmenybė,pažįstanti kultūros tradicijas. Lietuvių literatūros tradicijos vaizdąmoksleiviai turėtų susidaryti skaitydami ir nagrinėdami iškiliausiuskūrinius, aptardami kūrėjo, kūrybos ir kultūros sąsajas. Per konkrečiųkūrinių analizę ir kontekstų komentarus susipažįstama su svarbiausiomisLietuvos ir Europos literatūros epochomis, srovėmis, stiliais,esmingiausiomis literatūros teorijos sąvokomis. Siekiama atskleisti kūrinioryšį su literatūrine epocha (srove), jos vertybėmis ir stilistika,kultūrinėmis ir literatūrinėmis tradicijomis. Tekstas interpretuojamas,atskleidžiant išreikštąsias ir numanomas prasmes. Nagrinėdami kūrinius, moksleiviai gilina literatūros rūšių ir žanrųspecifikos pažinimą, susipažįsta su literatūros teorijos pagrindais,
sąmoningai ir tikslingai vartoja literatūrologijos sąvokas: pasakotojas,lyrinis subjektas, teksto struktūra, lygmenys (gramatinis, kompozicinis,semantinis), sąlygiškumas, figūros, vaizduojamasis pasaulis (laikas, erdvė,atlikėjai), tema, motyvai, topai (pastovūs, pasikartojantys kultūrosmotyvai), veiksmas, vyksmas, kompozicija, autorius, skaitytojas ir ryšys sukūriniu bei kultūriniu kontekstu. Siektina, kad moksleiviai suprastų, kaipinterpretacija priklauso nuo skaitytojo asmeninės, kultūrinės patirties,lūkesčių, interesų. Greta grožinės literatūros kūrinių skaitomi ir negrožiniai tekstai,kuriuose aptariama tematika, problematika, mokslinio, eseistinio kalbėjimoir kalbos ypatumai, tekstų sandara (raiškos būdai), kultūrinis jųkontekstas, numanomas adresatas bei rašymo tikslai. Gretinami tos pačiosproblematikos grožiniai ir negrožiniai tekstai, jų pavyzdžiais grindžiamikalbos raiškos skirtumai. Skaitomi ir aptariami pačių mokinių „tekstai apie tekstus”(anotacijos, recenzijos, esė ir kt.). Dalydamiesi literatūrinėmis(kultūrinėmis) įžvalgomis moksleiviai suvokia literatūrinės (kultūrinės)komunikacijos esmę (autoriaus, jo konteksto ir skaitytojo bei jo kontekstosąveiką, kūrinio prasmę apskritai), analizės ir interpretacijos būdus, jųskirtybes bei ryšį. Literatūrinis ugdymas apima ir svarbiausius šiuolaikinio literatūrinioir kultūrinio gyvenimo reiškinius. Aptariama ir vertinama knygų pasiūla,periodinė spauda, televizija, radijas, teatras, kinas. Nuolat atkreipiamasmoksleivių dėmesys į vertingas visuomenės kultūrinio gyvenimo apraiškas,pratinamasi atpažinti ir kritiškai vertinti masinės kultūros požymius,įvairias grožinės literatūros funkcijas. Drauge su moksleiviais (ir jųartimaisiais) numatytinos galimybės dalyvauti literatūriniame irkultūriniame gyvenime (ar jį stebėti), kad jie patys sąmoningai siektųasmeniškai prasmingo rezultato – išsiugdyto poreikio skaityti patiems irdomėtis, stebėti, kaip literatūra „gyvena”, kaip ją perskaito irinterpretuoja šiandieninė visuomenė.Programos kursai
XI–XII klasių moksleiviai pagal savo poreikius gali rinktis bendrąjįarba išplėstinį gimtosios kalbos kursą. Bendrasis kursas sudaro moksleiviui galimybę įgyti bendrąjį kalbinį,literatūrinį bei kultūrinį išprusimą, išsiugdyti pagrindinius kalbosvartojimo gebėjimus, būtinus asmenybės brandai, sėkmingai profesinei,visuomeninei, kultūrinei veiklai, tolesniam mokymuisi. Išplėstinis kursas suteikia išsamesnius dalyko pagrindus. Jį renkasimoksleiviai, siekiantys platesnio kultūrinio išsilavinimo. Šio kursoturinys yra platesnis ir gilesnis: skaitoma ir interpretuojama daugiau irsudėtingesnių grožinių bei negrožinių tekstų, tekstai nagrinėjamiįvairesniais aspektais. Atliekama daugiau ir įvairesnių sakytinės irrašytinės kalbos ugdymo užduočių, projektinių kalbos ar literatūros tyrimodarbų, reikalaujančių savarankiškumo, kūrybiškumo, platesnio kultūriniokonteksto išmanymo, gebėjimo analizuoti, vertinti, apibendrinti. Tiek bendruoju, tiek išplėstiniu kursu besimokantys moksleiviai,siekdami savarankiškai užsibrėžtų gimtosios kalbos mokymosi tikslų, galirinktis papildomus modulius. Jų tematiką parenka mokytojas, atsižvelgdamasį moksleivių poreikius, pomėgius, mokyklos veiklos kryptis, konkrečiųkalbos ir literatūros problemų aktualumą savojoje kultūroje, regione,valstybėje ar pasaulyje. Moduliai gali būti orientuoti į bendrųjų kalbiniųgebėjimų ugdymą (pavyzdžiui, tam tikrų tekstų interpretacija, tekstokūrimas, pasirinkti kalbos kultūros aspektai) bei skirti konkretesniemskalbos ar literatūros dalykams nagrinėti (pavyzdžiui, „Faustiškasis žmogusnuo J. V. Getės iki V. Mykolaičio-Putino“, „Tragedija: antika – Šekspyras –Krėvė“) .
Bendrasis kursas
Uždaviniai
XI–XII klasėse moksleiviai:( • tobulina sakytinės ir rašytinės kalbos vartojimo gebėjimus, ugdosi stiliaus nuovoką bei individualųjį stilių, laikosi kalbos normų, remiasi kalbos sistemos žiniomis; • supranta asmens, kalbos ir visuomenės ryšius; • skaito iškiliausius lietuvių ir visuotinės literatūros tekstus ir susidaro lietuvių literatūros tradicijos vaizdą, suvokia jos
vaidmenį kultūroje; • mokosi savarankiškai reflektuoti literatūros kūrinių problematiką ir poetiką, remdamiesi literatūros teorijos išmanymu; • supranta estetinę literatūros kūrinių vertę, išgyvena estetinį jų poveikį; • mokosi analizuoti ir kritiškai vertinti įvairias visuomeninio, kultūrinio gyvenimo formas.Turinys
Kalbos ugdymas
Kalba ir visuomenė Komunikacijos samprata. Kalbinės komunikacijos dalyviai, aplinkybės,jų santykiai. Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė, pažintinė, estetinė,reprezentacinė. Tautos pasaulėjautos, materialinės ir dvasinės kultūros išraiškakalboje. Kalbos ir jų kontaktai. Dvikalbystė ir daugiakalbystė. Kalba ir informacinės techologijos. Retorika ir stilistika Stiliaus samprata. Funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis,publicistinis, beletristinis, buitinis. Funkcinių stilių vartojimo sritys,kalbinė raiška, būdingiausi žanrai. Elektroninis diskursas (kalbos ypatybės ir stilius, rašyba irskyryba). Stiliaus figūros (metafora, metonimija ir jų atmainos). Retorinės figūros (sintaksinės ir minties figūros). Pagrindiniai stilingos kalbos reikalavimai. Stiliaus individualumas. Stiliaus norma ir jos „pažeidimai“ meniniame tekste. Teksto suvokimas ir kūrimas Tekstas kaip kalbos vienetas. Kontekstas. Tekstų tipai (pasakojimas, aprašymas, samprotavimas) ir raiškosypatumai. Teksto struktūra. Pastraipa. Pastraipos struktūra. Pastraipų rūšys: įžanginės, apibendrinančios, siejimo ir dėstymo pastraipos. Teksto pavadinimo funkcijos ir raiška. Teksto rišlumas. Teksto siejimo priemonės: fonologinės (intonacija,pauzės, loginis kirtis), gramatinės ir leksinės (elipsė, sintaksiniųkonstrukcijų paralelizmas, žodžių tvarka, jungtukai, dalelytės, įvardžiai).
Sakytinio ir rašytinio teksto kalbos ypatybės. Sakytinė kalba. Privatusis ir viešasis kalbėjimas. Monologinė kalba. Kalbų rūšys: informacinės, įtikinimo, proginės. Rengimasis kalbai: temos radimas, tikslinimas, konkretinimas; kalbosintencijos, tikslo numatymas; adresato poreikių, pažiūrų, žinių lygioanalizė; pagrindinės minties ir teiginių formulavimas, kalboskomponavimas. Pagrindiniai komponavimo principai: laiko sekos, erdvinionuoseklumo, priežasties ir pasekmės ryšio, uždavinio sprendimo tvarkos,
teminis. Kalbos teksto kūrimas: raiškos specifika, pagrindinių stilingos kalbosreikalavimų laikymasis. Kalbos sakymas: klausytojų dėmesio valdymas, jų reakcijosinterpretavimas; kalbėtojo balso, intonacijos, neverbalinių veiksnių(laikysenos, gestų, mimikos) poveikis. Savo ir kitų pasakytų kalbų aptarimas ir vertinimas. Dialoginės kalbos specifika. Raiškos (sintaksės, leksikos, gramatikos)ypatumai. Įvairūs pokalbiai, diskusijos, interviu. Rengimasis diskusijai (apsibrėžiama tema, problemos, numatomi dalyviųir vadovo vaidmenys). Diskusijos eiga (požiūrių išdėstymas, argumentavimas, išvados, apibendrinimas). Kalbos etiketas. Diskusijos vertinimas. Klausymasis. Tikslingumas, aktyvumas, pagrindinių dalykų, skirtingųpožiūrių išskyrimas, tikslinimasis, užrašai. Rašytinė kalba. Privatusis ir dalykinis rašymas. Privačiojo rašymo žanrai: dienoraštis, laiškas, miniatiūra. Kūrybiniai bandymai (eilėraštis, vaizdelis, apsakymas ar kt.). Dalykinis rašymas. Žanrai: rašinys, esė, straipsnis, referatas,recenzija, anotacija, autobiografija, charakteristika. Dalykiniai raštai:prašymas, protokolas, gyvenimo aprašas. Privačiojo ir dalykinio teksto raiškos panašumai ir skirtumai. Rašymo procesas. Rengimasis rašyti: tikslo ir adresato numatymas, planavimas(informacijos, idėjų radimas, temos, pagrindinės minties, teiginiųnumatymas). Pirmojo varianto rašymas (komponavimas). Konsultacijos. Aptarimai. Redagavimas tikslo, adresato, turinio,teksto, pastraipos, sakinio struktūros, stiliaus ir kalbos normų aspektais.Savo ir kitų parašytų tekstų vertinimas.
Kalbos kultūros, kaip atskiros temos, bus mokoma iki 2004–2005 m. m.Nuo 2002–2003 m.m. ji palaipsniui integruojama į atskiras kalbos sritis(fonetiką, leksiką, morfologiją, sintaksę) V–X klasėse. Kol mokoma kalboskultūros ir nėra parengtų naujų mokymo priemonių, su programos skyrių„Kalba ir visuomenė“ bei „Teksto lingvistika“ temomis moksleiviaisupažindinami tik minimaliai.
Literatūrinis ugdymas
Literatūrinio ugdymo medžiaga programoje pateikiama iš esmėschronologine tvarka, nurodomi tik svarbesni kūrinių nagrinėjimo irkontekstų aptarimo aspektai. Kitus aspektus pasirenka mokymo priemoniųautoriai, mokytojai, moksleiviai. Galimi ir kitokie medžiagos pateikimo
būdai. Skaityti ir nagrinėti privalu tik ryškesniu šriftu išspausdintuskūrinius. Konteksto medžiaga remiamasi tikslingai ir kryptingai: aptariami(ar prisimenami iš V – X klasių kurso) tie kultūrinio gyvenimo reiškiniai,autoriai, tekstai, kurie yra būtini nagrinėjamiems kūriniams suvokti.Konteksto medžiaga mokytojas gali remtis ieškodamas ryšių su kitaisdalykais, individualizuodamas mokymo procesą, numatydamas projektų,referatų ir kitų literatūrinio ugdymo darbų tematiką.|Kontekstas |Autoriai, kūriniai, svarbesni || |nagrinėjimo aspektai ||Literatūros ištakos: mitai, | ||folkloras, epas, Homeras, | ||Biblija. | ||Senoji lietuvių raštija | ||(kartojamoji apžvalga). | ||Renesansas. M. de Servantesas. |V. Šekspyras. „Hamletas“.( Naujo tipo||„Don Kichotas“. F. Rablė. |herojus. Šekspyriškoji tragedija. ||„Gargantiua ir Pantagriuelis“. | ||Barokas. | ||Šviečiamasis amžius. |V. J. Getė. „Faustas“.( Faustiškoji ||Filosofiniai pagrindai. Estetika|problematika. ||(sentimentalizmas, | ||proromantizmas). | ||Šviečiamasis amžius Lietuvoje. |K. Donelaitis. „Metai“. Sąsaja su ||Grožinės literatūros pradžia. |socialiniu kultūriniu kontekstu: ||M. Valančius. |lietuvininkų padėtis XVIII a. || |Mažojoje Lietuvoje. Skirtingų epochų,|| |literatūrinių kontekstų bei stilių || |sankirta poemoje – meninės įtaigos || |prigimtis. ||Romantizmas. Istorijos |A. Mickevičius. „Vėlinės“, III dalis,||„atradimas“. Individo vertė. |„Ponas Tadas“ (fragmentai, ||Naujos estetinės vertybės. |pavyzdžiui, pirmosios knygos įžanga –|| |ponaičio grįžimas, ketvirtosios || |knygos pradžia – girių aprašymas), || |pasirinkti eilėraščiai iš „Meilės || |sonetų“, „Krymo sonetų“. Romantinė || |meilės samprata. Orientalizmas. ||Lietuvių romantizmo savitumas. |Maironis. „Pavasario balsai“, ||S. Daukantas, A. Baranauskas. |„Jaunosios Lietuvos“ fragmentai. ||„Pasikalbėjimas Giesminyko su |Ryšiai su tautiniu sąjūdžiu ir „tautų||Lietuva“. |pavasariu“. Lyrinio išgyvenimo ir || |lyrikos raiškos universalumas. ||Realizmas. O. Balzakas, G. | ||Floberas, F. Dostojevskis | ||(pasirinktų kūrinių ištraukos). | ||Realizmas Lietuvoje. V. Kudirka.|J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna || |pasaka“. Subjektyvusis pasakojimas. ||Lietuvių literatūros |V. Krėvė. „Skirgaila“. Romantinis |
|modernėjimas XX a. pradžioje. |individualizmas. Istorinė drama. ||Neoromantizmas. Šatrijos Ragana.|V. Mykolaitis Putinas. „Altorių ||„Sename dvare“.Vaižgantas. |šešėly“. Psichologinis realistinis ||„Gondingos kraštas“, „Aš, |romanas. Asmens tapatybės suradimo ir||tarnaitė ir kanarėlė“. V. Krėvė:|savirealizacijos kelias. Menininko ir||orientalizmas („Rytų pasakos“), |meno kūrybos problemos (atsakomybė ||tautos tapatybės paieškos. B. |sau ir kitiems). Modernioji žmogaus ||Sruoga. „Milžino paunksmė“. |samprata. ||Poetinė drama. | ||Simbolizmas. |„Tarp dviejų aušrų“. Dualistinė || |pasaulėjauta. Lyrikos dramatizmas. ||Ekspresionizmo estetika. „Keturi|J. Savickis. Novelės. Žmogaus ||vėjai“. K. Binkis. Kairysis |samprata. Ironija. ||avangardas. „Trečiasis frontas“.| ||Antroji neoromantikų karta. |S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“. ||„Granitas“, „Naujoji Romuva“. |Žmogaus būties problematika. ||Neorealizmas. A. Vaičiulaitis. |Romantiškojo lyrizmo esmė. „Prie ||Novelės iš „Pelkių tako“, |didelio kelio“. Tragizmas lyrikoje. ||„Valentina“. |H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė || |danguje“. Estetinė distancija. || |Ironija. ||M. Remarkas, E. Hemingvėjus. | ||Egzistencializmas. |A. Kamiu. „Maras“ arba „Svetimas“ ||Absurdo literatūra. F. Kafka. |(pasirinktinai). Žmogiškojo || |solidarumo etika. ||Lietuvių literatūra Antrojo | ||pasaulinio karo metais ir po jo.| ||V. Mačernis. „ Vizijos“, | ||sonetai. Egzistencijos tragizmas| ||ir herojiška ištvermė. | ||B. Sruoga. „ Dievų miškas“ | ||(fragmentai). Ironiškasis | ||požiūris. | ||Žydų autorių kūryba. | ||Tremties, rezistencijos, egzodo |A. Škėma. „Baltoji drobulė“. Žmogaus ||literatūra. „Žemininkai“, |destrukcija ir istorija. Modernaus ||„egzodo augintiniai“, M. |pasakojimo ypatybės, sąmonės srautas.||Katiliškis, K. Bradūnas, | ||Nyka-Niliūnas. | ||Šiandieninė lietuvių literatūra.|J. Marcinkevičius. Draminė trilogija ||Dramaturgija . (J. Grušo |apie tautos tapatybės pagrindus ||„Barbora Radvilaitė“). |(valstybę, knygą, meną). „Mažvydas“. || |Poetinė drama. ||Proza (romanas, apysaka, |Proza. J. Aputis, R. Granauskas, V. ||novelė). |Juknaitė, S. Šaltenis, B. Vilimaitė ||B. Radzevičius. |(du pasirinktų autorių kūriniai). || |Naujos pasakojimo technikos (sąmonės || |srautas, menamoji tiesioginė kalba). || |Pakitusi žmogaus koncepcija || |(pabrėžiamos ne aplinkos || |determinantės, o prigimtis, pasąmonė,|| |iracionalumas). Charakterio kaita: || |nuo vientiso prie fragmentiško, || |nevienareikšmiško personažo. || |Pavaizduotasis pasaulis – groteskas, || |fantastika, sapnas. Prozos kalba: || |polifoniškumas, „žemojo stiliaus “, || |slengo vaidmens išaugimas. ||Poezijos horizontai: nuo |Poezija. S. Geda, M. Martinaitis, N. ||dainiškosios lyrikos iki |Miliauskaitė, J. Vaičiūnaitė, T. ||grotesko (J. Degutytė, Vl. |Venclova (dviejų pasirinktų autorių ||Šimkus). Just. Marcinkevičius. |eilėraščiai). Poetinio pasaulio ||Eilėraščiai iš rinkinio |sąlygiškumas. Kultūrų kontekstas. ||„Gyvenimo švelnus |Lyrinio „aš“ susiskaidymas, jo balsų ||prisiglaudimas“. A. Marčėnas, D.|polifoniškumas. Lingvistinė poezija: ||Kajokas. |eksperimentavimas su kalba (fonika, || |morfologija, leksika, etimologija). ||Dokumentinė literatūra |Eseistika. S. Geda, V. Juknaitė, D. ||(biografija, memuarai, |Kajokas M. Martinaitis, S. Parulskis ||autobiografija, dienoraščiai). |(du pasirinktų autorių tekstai). || |Subjektyvusis samprotavimas. |Bendrajam kursui pasirenkami skaityti 2–3 literatūros kritikosdarbai. Išplėstinis kursas
Uždaviniai
XI–XII klasėse moksleiviaitobulindami sakytinės ir rašytinės kalbos vartojimo gebėjimus, ugdosistiliaus nuovoką bei individualųjį stilių, kūrybiškai siekia turinio irraiškos dermės, įtaigumo bei originalumo;skaitydami iškiliausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius plečialiteratūrinį ir kultūrinį akiratį, gilina literatūros, kultūros reiškiniųsupratimą;mokosi savarankiškai rinktis, analizuoti, interpretuoti ir vertinti įvairiųliteratūros rūšių ir žanrų kūrinius;supranta estetinę literatūros kūrinių vertę, išgyvena estetinį jų poveikį;įgyja savarankiško kalbos ir literatūros tyrinėjimo patirties;mokosi analizuoti ir kritiškai vertinti įvairias visuomeninio, kultūriniogyvenimo formas.
Turinys
Išplėstinio kurso turinys yra platesnis negu bendrojo kurso. Kalbos pažinimas gilinamas: – skaitant ir aptariant adaptuotus kalbos filosofijos skaitinius; – atliekant įvairius projektinius kalbos tyrimo darbus. Jų tematika priklauso nuo pasirinktos ugdymo krypties, moksleivių ir mokytojų pomėgių bei interesų, regiono ir mokyklos kultūrinės veiklos,
tradicijų ir kt. Kalbos tyrimo veikla turėtų ne tik plėsti žinias apie kalbą ir kultūrą, bet ir padėti moksleiviui ugdytis ir gilinti kalbos vartojimo gebėjimus, pavyzdžiui: dalyvauti konferencijoje, diskusijoje, parašyti referatą, straipsnį apie gimtąją tarmę, pateikti gimtųjų apylinkių vietovardžių tyrinėjimo rezultatus. Literatūrinio ugdymo turinys plečiamas: – skaitant ir nagrinėjant daugiau bendrojo kurso autorių kūrinių; – skaitant ir nagrinėjant kitų autorių kūrinius; – susipažįstant su platesniais kultūriniais kontekstais. Sudarydamas išplėstinio kurso programą mokytojas dalį medžiagospasirenka pats – greta bendrojo kurso kūrinių (lentelėje paryškintų) iš„Konteksto“ skilties įtraukiami dar 8 kūriniai, iš kurių privalomi: F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“,Vaižganto „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“), B. Sruogos „Dievų miško“fragmentai, A. Vaičiulaičio pasirinktos novelės. Kiti autoriai ir kūriniaipasirenkami visiškai laisvai. Išplėstiniam kursui pasirenkami skaityti 4 –5 literatūros kritikos darbai.Išsilavinimo standartai
|Sritis |Esminiai |PASIEKIMAI || |gebėjimai | || | |Bendrojo kurso |Išplėstinio kurso||1. TEKSTO |Suprasti teksto |Atidžiai skaito ar klausosi bei ||SUVOKIMAS |paskirtį, |supranta teksto paskirtį (informuoti, ||(sakytinio |adresanto tikslus|įtikinti ir pan.), sąmoningai suvokia ||ir rašytinio|bei teksto |rašytojo ar kalbėtojo tikslus, ||) |prasmę. Gebėti |paaiškina, kaip tų tikslų siekiama || |kritiškai |kalbos priemonėmis, ir kritiškai || |vertinti. |vertina teksto daromą poveikį. || | | |Išryškina atvirus || | | |ir paslėptus teksto|| | | |adresanto tikslus. || | |Savarankiškai pasirenka tekstus || | |įvairiems tikslams (mokymuisi, || | |papildomai informacijai, savo malonumui|| | |ir pan.). || |Klausant ir |Atsižvelgdami į tikslą pasirenka || |skaitant taikyti|tinkamiausią teksto skaitymo būdą: || |įvairias teksto |apžvalginį, pažintinį, ieškomąjį, || |suvokimo |studijuojamąjį. || |strategijas. | || | |Įvairiais būdais tikrinasi savo || | |suvokimą: savais žodžiais paaiškina || | |sąvokas ar persako idėjas kitiems, || | |formuluoja „įsivaizduojamo testo“ |
| | |klausimus, skaito numatydami. || | |Geba išsiaiškinti nesuprastus žodžius, || | |pasakymus, užuominas, mintis, idėjas, || | |sąvokas klausdami, dar kartą || | |skaitydami, savarankiškai rasdami || | |informaciją įvairiuose šaltiniuose, || | |pavyzdžiui, žodynuose, žinynuose, || | |enciklopedijose. || | |Tikslingai ir aktyviai klausosi, || | |siedamas jau žinomą ir naują, || | |atsirinkdamas ir pasižymėdamas || | |reikšmingą informaciją. || |Atidžiai skaityti|Skaito ir interpretuoja nesudėtingos || |(analizuoti ir |sandaros tekstus. Interpretaciją || |interpretuoti) |grindžia kūrinio struktūros analize ir || |bei vertinti |kultūrinio konteksto argumentais. || |grožinius |Sudėtingesnį tekstą skaito ir aptaria, || |tekstus. |vadovaudamiesi pateiktais klausimais ir|| | |paaiškinimais. || | | |Savarankiškai || | | |interpretuoja || | | |sudėtingesnės || | | |sandaros bei || | | |problematikos || | | |tekstus. || | |Kritiškai vertina kitų skaitytojų || | |interpretacijų pagrįstumą. || | | |Suvokia ir || | | |paaiškina, kaip || | | |teksto || | | |interpretacija || | | |priklauso nuo || | | |skaitytojo || | | |asmeninės, || | | |socialinės, || | | |kultūrinės || | | |patirties. || |Klausytis ar |Pagrįstai interpretuoja negrožinius || |skaityti, suvokti|apeliatyvinio, diskusinio pobūdžio || |ir vertinti |tekstus, aptaria juose pateiktus || |įvairius |įvairius požiūrius bei poveikį || |negrožinius |adresatui, išsako savo nuomonę. || |(informacinio, | || |apeliatyvinio, | |Vertina argumentų|| |diskusinio | |pagrįstumą, || |pobūdžio) | |išraiškos || |tekstus. | |įtaigumą. || | |Skaito informacinio pobūdžio tekstus, || | |atrenka informaciją įvairiems tikslams,|| | |vertina jos svarbą ir patikimumą. || | | |Savarankiškai || | | |randa || | | |informacijos || | | |šaltinius, || | | |nustato jos || | | |naudingumą, ją || | | |rūšiuoja, || | | |apibendrina ir || | | |vertina. || |Suvokti tekstus, |Aptaria ir vertina tekstus, kuriuose || |kuriuose prasmė |prasmė reiškiama ne vien verbaliniais || |reiškiama ne vien|ženklais (pavyzdžiui, filmas, || |verbaliniais |spektaklis, reklama, interneto svetainė|| |ženklais. |ir pan.). || | | |Aptaria ir || | | |vertina kalbos || | | |vaidmenį ir || | | |raiškos ypatybes || | | |tekstuose, || | | |kuriuose prasmė || | | |reiškiama ne vien|| | | |verbaliniais || | | |ženklais || | | |(pavyzdžiui, || | | |knygos viršelio || | | |ir iliustracijų || | | |ryšys su knygos || | | |turiniu). ||2. Teksto |Kuriant tekstą, |Tikslingai pasirengia kurti tekstą, ||kūrimas |remtis teksto |apsvarsto tikslus, situaciją bei ||(žodžiu ir |kūrimo proceso |išanalizuoja adresato poreikius ir || |pakopų |patirtį. || |(pasirengimas, | ||raštu) |komponavimas, |Naudoja įvairius idėjų, argumentų || |redagavimas, |radimo būdus (pavyzdžiui, „minčių || |pateikimas) |lietus“, laisvasis rašymas, „tinklo || |išmanymu. Žinoti |nėrimas“ ir pan.). || |ir | || |taikyti |Randa informacijos pasirinkta tema. || |tinkamiausias |Taiko įvairius informacijos radimo || |strategijas. |būdus: interviu, skaitymą, naršymą po || | |internetą ir kt.. Kaupia duomenis || | |(faktus, pavyzdžius, citatas, detales || | |ir kt.), tvarko juos ir efektyviai jais|| | |naudojasi. || | |Planuoja, numato teiginių išdėstymo || | |tvarką, apmąsto įžangą ir pabaigą. || | |Kuria tekstą, tinkamai organizuodami || | |minties raišką: renkasi tinkamą || | |medžiagos išdėstymo principą || | |atsižvelgdami į teksto tipą, parodo || | |mąstymo eigą orientuodamiesi į || | |adresatą, tinkamai sieja sakinius. || | |Redaguoja tekstą tikslo, adresato, || | |turinio, teksto, pastraipos, sakinio || | |struktūros, stiliaus ir kalbos normų || | |aspektais. || | |Tinkamai ir patraukliai pateikia || | |užbaigtą darbą. || |Kalbant ir rašant|Laikosi pagrindinių tekstų kūrimo || |laikytis |principų: trinarės struktūros (pradžia,|| |bendriausių |dėstymas, pabaiga), teksto nuoseklumo, || |teksto kūrimo, |pastraipos vientisumo bei bendrųjų || |stilingos, |stiliaus reikalavimų. || |taisyklingos | || |kalbos | |Kūrybiškai siekia || |reikalavimų. | |kalbinės raiškos ir|| | | |turinio vienovės, || | | |puoselėja stiliaus|| | | |individualumą. || | |Kalbėdami ir rašydami laikosi kalbos || | |normų, žino savo kalbos trūkumus, || | |suklydę ar nurodžius klaidą pasitaiso,|| | |naudojasi įvairiais kalbos praktikos || | |šaltiniais. || |Kurti tinkamos |Parengia referatą: surenka medžiagą iš || |apimties įvairių |kelių šaltinių, ją sistemina, || |žanrų sakytinius |apibendrina, aiškiai ir nuosekliai || |ir rašytinius |pateikia informaciją adresatui. || |tekstus. | || | | |Parengia ir || | | |paskaito || | | |paskaitą: || | | |paaiškina sąvokas|| | | |ir apibrėžimus, || | | |išryškina || | | |problemas, || | | |parengia ir || | | |naudoja tinkamas || | | |vaizdines || | | |priemones. Siekia|| | | |informatyvumo ir || | | |įtaigumo dermės. || | |Parašo esė literatūros ar kita tema: || | |išsako savo požiūrį, argumentuodami || | |remiasi įvairiais šaltiniais, laikosi || | |samprotaujamojo teksto struktūros. || | | |Parašo esė || | | |literatūros ar || | | |kita tema: išsako|| | | |savo požiūrį, || | | |argumentuodami || | | |remiasi įvairiais|| | | |šaltiniais, || | | |diskutuoja, || | | |svarsto || | | |kontrargumentų || | | |pagrįstumą, || | | |laikosi || | | |samprotaujamojo || | | |teksto || | | |struktūros, || | | |įtaigiai || | | |komponuoja tekstą|| | | |(kuria vientisus || | | |ar fragmentiškos || | | |kompozicijos || | | |tekstus). || | |Parengia ir pasako viešąją kalbą, || | |aiškiai formuluodami teiginius ir || | |argumentus, pabrėždami svarbiausius || | |dalykus. || | | |Kalbėdami || | | |tinkamai valdo || | | |klausytojų || | | |dėmesį, lanksčiai|| | | |reaguoja į jų || | | |nuotaiką. Kalba || | | |originaliai ir || | | |įtaigiai. || | |Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose|| | |(pašnekesyje, diskusijoje, interviu ir || | |pan.): efektyviai klausosi, klausia, || | |atsako, svarsto, kelia problemas, || | |argumentuoja, prieštarauja, plėtoja || | |mintis ar idėjas, vertina. || | | |Vadovauja || | | |diskusijai, || | | |apibendrina || | | |įvairius || | | |požiūrius, padaro|| | | |išvadas. ||3. KALBOS IR|Suvokti kalbą ir |Paaiškina, kaip kalbos vartojimas ||LITERA- |literatūrą kaip |priklauso nuo tikslų, turinio, ||TŪROS |socialinius ir |komunikacijos būdo, adresanto ir ||PAŽINIMAS |kultūrinius |adresato vaidmenų ir tarpusavio || |reiškinius. |santykių || | |Išvardija ir paaiškina kalbos || | |funkcijas. || | |Komentuoja, kaip nagrinėjamų tekstų || | |kalboje atsispindi skirtingų kultūrų, || | |epochų, socialinių, kultūrinių grupių || | |vertybės, požiūriai. || | |Supranta, kad kalba galima paveikti || | |kito žmogaus ir visuomenės vertybines || | |nuostatas, požiūrius, formuoti || | |gyvensenos ir mąstymo stereotipus, || | |pateikia pavyzdžių. || | | |Nagrinėdami || | | |tekstus || | | |paaiškina, kaip || | | |kalba mėginama || | | |paveikti kito || | | |žmogaus ir || | | |visuomenės || | | |vertybines || | | |nuostatas, || | | |požiūrius, || | | |formuoti || | | |gyvensenos ir || | | |mąstymo || | | |stereotipus || | | |(pavyzdžiui, || | | |reklamos teksto || | | |analizė). || | |Paaiškina, kaip kalboje atsispindi || | |tautos pasaulėjautos, materialinės ir || | |dvasinės kultūros savitumas. Pateikia || | |konkrečių pavyzdžių. || | | |Savarankiškai || | | |interpretuoja || | | |pateiktus || | | |pavyzdžius ir || | | |atskleidžia, kaip|| | | |kalboje || | | |atsispindi tautos|| | | |pasaulėjautos, || | | |materialinės ir || | | |dvasinės kultūros|| | | |savitumas. || | |Supranta, kaip ir kodėl kalba ir || | |literatūra keičiasi: aptaria || | |svarbesnius pokyčius ir jų priežastis. || | |Supranta kalbos ir literatūros || | |istoriškumą, ryšį su praeities kartų || | |patyrimu. || |Suvokti žinių |Nuolat rūpinasi savo kalbos || |apie kalbos |taisyklingumu, kultūra. || |sandarą | || |reikšmę | |Puoselėja savo || |prasmingam ir | |kalbos || |taisyklingam | |individualumą. || |minčių reiškimui |Suvokia ir supranta kalbos sandarą: || |žodžiu ir raštu |žino kalbos vienetus (tekstas, sakinys,|| |bei jomis |žodis, garsas) ir paaiškina sisteminę || |efektyviai |jų vienovę (vienas yra kito dalis ir || |naudotis. |atskirai negalimas). || | |Aptaria tekstą kaip kalbos vienetą, || | |paaiškina jo struktūros ir semantikos || | |ypatybes. || | |Skiria funkcinius stilius (buitinį, || | |mokslinį, administracinį, publicistinį,|| | |meninį), apibūdina jų vartojimo sritis,|| | |žanrus, kalbinę raišką. || | |Aptaria konkretaus teksto stilių. || | | |Palygina || | | |skirtingų stilių || | | |tekstus nurodytu || | | |aspektu. || | |Supranta pagrindines kalbotyros sąvokas|| | |ir tikslingai vartoja jas reiškiančius || | |terminus. || |Suvokti |Žino lietuvių bei visuotinės || |literatūros |literatūros raidą, komentuoja jos || |procesą. |sąsajas su kultūriniu kontekstu. || | |Geba pagrįstai priskirti kūrinį || | |epochai, srovei. Susieja tekstą su || | |literatūriniu, istoriniu, kultūriniu || | |kontekstu. || | | |Atpažįsta || | | |kūrinyje || | | |literatūros || | | |srovės, sąjūdžio || | | |bruožus. || | |Atpažįsta literatūroje savosios ir || | |visuotinės kultūros ženklus ir || | |paaiškina jų reikšmę. || | |Aptaria žymesnius iškiliausių lietuvių || | |ir pasaulio rašytojų kūrinius, nusako || | |kūrinio vietą literatūros raidos || | |procese. || | | |Apibūdina || | | |naujausias || | | |lietuvių || | | |literatūros || | | |tendencijas. || |Suprasti, kaip |Aptaria literatūros teorijos žinojimo || |literatūros |svarbą kūrinio suvokimo galimybėms. || |teorijos | || |pažinimas padeda | |Nagrinėdami || |skaitytojui | |šiuolaikinės || |suvokti tekstą. | |literatūros || | | |kūrinius aptaria || | | |literatūrinių || | | |susitarimų || | | |(pavyzdžiui, || | | |žanro) || | | |sąlygiškumą. || | |Supranta pagrindines literatūrologijos || | |sąvokas ir tikslingai bei tinkamai jas|| | |vartoja. || | |Suvokia, kas yra kūrinio || | |interpretacija. Paaiškina, kaip ji || | |remiasi kūrinio konteksto išmanymu, || | |priklauso nuo pasirinkto analizės || | |metodo ir literatūrinės bei || | |gyvenimiškosios skaitytojo patirties. |( Nagrinėjimui pasirenkamas V. Šekspyro „Hamletas“ arba J. V. Getės„Faustas“. Nepasirinktas autorius ir kūrinys aptariamas kontekste.