Lietuvių kalbos ugdymas

Patvirtinta Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2002 m.
rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1465

© Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo
išsilavinimo standartai. XI – XII klasės. Vilnius: Švietimo plėtotės
centras, 2002.

LIETUVIŲ KALBA

(Kalbinis ir literatūrinis ugdymas)

Dalyko struktūra

Programą sudaro dvi struktūrinės dalys:

1. Kalbos ugdymas (pažinimas ir vartojimas).

2. Literatūrinis (kultūrinis) ugdymas.

Kalbos ugdymas

XI–XII klasių moksleiviai jau pajėgia stebėti, analizuoti ir suvokti,
kaip kalba funkcionuoja visuomenėje. Šiame koncentre apibendrinama kalbos
vartojimo patirtis bei žinios apie kalbą teksto lygmeniu (teksto
lingvistika). Moksleiviai suvokia kalbinių susitarimų, kurių laikomasi
kuriant sakytinius ir rašytinius tekstus, kultūrinę prigimtį. Jie suvokia,
kaip kaalbos vartojimo būdai priklauso nuo tikslų ir komunikacijos būdo,
teksto tipo, adresato ir adresanto santykių, jų socialinės, kultūrinės
patirties. Moksleiviai diskutuoja apie visuomenės raidos ir technologijų
įtaką kalbai bei kalbinei komunikacijai.

Moksleiviai suvokia, kad kalba, jos vartojimo būdai veikia žmonių
įsitikinimus, požiūrius, nuomones, pasaulėžiūrą. Kitaip tariant, kalba
veikia jų pačių mąstymo būdus ir pasaulį, kuriame jie gyvena. Jie suvokia,
kad kalba gali būti manipuliuojama. Todėl mokomasi kritiškai vertinti idėjų
ar informacijos patikimumą, populiarumą, šališkumą. Tokia patirtis labai
svarbi ugdant kritišką, sąmoningą visuomenės pilietį.

Stebėdamas ir analizuodamas, kaip kalba vartojama kitų, mooksleivis ir
pats mokosi ją tinkamai vartoti.

XI–XII klasėse daugiau dėmesio skiriama viešajam (dialoginiam ir
monologiniam) kalbėjimui, dalykiniam (referatai, rašiniai pagal tekstus)
rašymui. Tekstų planavimo, kūrimo ir redagavimo praktika turėtų tapti
įprastine motyvuota veikla, glaudžiai siejančia literatūrinio ir kalbinio
lavinimo uždavinius.

Nors kalbos sandaros, rašybos, skyrybos ir k

kitų kalbos praktikos
dalykų XI–XII klasėse sistemingai nebesimokoma (jie apibendrinti žemesniame
koncentre), tačiau jie nuolat kartojami atsižvelgiant į individualius
moksleivių ir klasės poreikius.

Analizuodami bei kurdami įvairius tekstus, moksleiviai prisimena bei
kūrybiškai taiko kalbos teorijos pagrindus, sąmoningai ir tikslingai
vartoja kalbotyros sąvokas: teksto struktūra bei kompozicija, formalusis (
ramatinis) bei semantinis lygmuo, funkcinis stilius ir stiliaus figūros,
tema, kontekstas, adresantas, adresatas ir kt.

Literatūrinis ugdymas

Pagrindinė literatūrinio ir kultūrinio lavinimo medžiaga – grožiniai
kūriniai (ar jų ištraukos) ir negrožiniai tekstai. Moksleiviams turėtų
atsiskleisti įvairi (žmogaus egzistencijos, meno, psichologinė, filosofinė,
istorinė, šiuolaikinės visuomenės ir kt.) problematika bei literatūrinio
kalbėjimo įvairovė (stilius, tipai, žanrai, rūšys). Jos pateikimas tuo
prasmingesnis, kuo daugiau jame glūdi akstinų dvasinei asmens saviugdai
(pažinimui, refleksijai) ir kuo mažiau prielaidų paviršutiniškoms
apžvalgoms. Kitaip tariant, siekiama, kad moksleiviai per literatūrą
patirtų savo estetinių jausmų ir mąstymo galias, galėtų džiaugtis ir
suprastų, kaad pastangos įžvelgti, suvokti ir išgyventi literatūros kūrinio
prasmes, pajausti ir atskleisti kalbos raiškos išgales yra asmeniškai
vertingos, intriguojančios.

Sėkmingai, kūrybiškai savo kultūroje gali skleistis asmenybė,
pažįstanti kultūros tradicijas. Lietuvių literatūros tradicijos vaizdą
moksleiviai turėtų susidaryti skaitydami ir nagrinėdami iškiliausius
kūrinius, aptardami kūrėjo, kūrybos ir kultūros sąsajas. Per konkrečių
kūrinių analizę ir kontekstų komentarus susipažįstama su svarbiausiomis
Lietuvos ir Europos literatūros epochomis, srovėmis, stiliais,
esmingiausiomis literatūros teorijos sąvokomis. Siekiama atskleisti kūrinio
ryšį su literatūrine epocha (srove), jos vertybėmis ir stilistika,
kultūrinėmis ir literatūrinėmis tradicijomis. Tekstas interpretuojamas,
atskleidžiant išreikštąsias ir numanomas prasmes.

Nagrinėdami kūrinius, mo

oksleiviai gilina literatūros rūšių ir žanrų
specifikos pažinimą, susipažįsta su literatūros teorijos pagrindais,
sąmoningai ir tikslingai vartoja literatūrologijos sąvokas: pasakotojas,
lyrinis subjektas, teksto struktūra, lygmenys (gramatinis, kompozicinis,
semantinis), sąlygiškumas, figūros, vaizduojamasis pasaulis (laikas, erdvė,
atlikėjai), tema, motyvai, topai (pastovūs, pasikartojantys kultūros
motyvai), veiksmas, vyksmas, kompozicija, autorius, skaitytojas ir ryšys su
kūriniu bei kultūriniu kontekstu. Siektina, kad moksleiviai suprastų, kaip
interpretacija priklauso nuo skaitytojo asmeninės, kultūrinės patirties,
lūkesčių, interesų.

Greta grožinės literatūros kūrinių skaitomi ir negrožiniai tekstai,
kuriuose aptariama tematika, problematika, mokslinio, eseistinio kalbėjimo
ir kalbos ypatumai, tekstų sandara (raiškos būdai), kultūrinis jų
kontekstas, numanomas adresatas bei rašymo tikslai. Gretinami tos pačios
problematikos grožiniai ir negrožiniai tekstai, jų pavyzdžiais grindžiami
kalbos raiškos skirtumai.

Skaitomi ir aptariami pačių mokinių „tekstai apie tekstus”
(anotacijos, recenzijos, esė ir kt.). Dalydamiesi literatūrinėmis
(kultūrinėmis) įžvalgomis moksleiviai suvokia literatūrinės (kultūrinės)
komunikacijos esmę (autoriaus, jo konteksto ir skaitytojo bei jo konteksto
sąveiką, kūrinio prasmę apskritai), analizės ir interpretacijos būdus, jų
skirtybes bei ryšį.

Literatūrinis ugdymas apima ir svarbiausius šiuolaikinio literatūrinio
ir kultūrinio gyvenimo reiškinius. Aptariama ir vertinama knygų pasiūla,
periodinė spauda, televizija, radijas, teatras, kinas. Nuolat atkreipiamas
moksleivių dėmesys į vertingas visuomenės kultūrinio gyvenimo apraiškas,
pratinamasi atpažinti ir kritiškai vertinti masinės kultūros požymius,
įvairias grožinės literatūros funkcijas. Drauge su moksleiviais (ir jų
artimaisiais) numatytinos galimybės dalyvauti literatūriniame ir
kultūriniame gyvenime (ar jį stebėti), kad jie patys sąmoningai siektų
asmeniškai prasmingo rezultato – išsiugdyto poreikio skaityti patiems ir
domėtis, stebėti, kaip literatūra „
„gyvena”, kaip ją perskaito ir
interpretuoja šiandieninė visuomenė.

Programos kursai

XI–XII klasių moksleiviai pagal savo poreikius gali rinktis bendrąjį
arba išplėstinį gimtosios kalbos kursą.

Bendrasis kursas sudaro moksleiviui galimybę įgyti bendrąjį kalbinį,
literatūrinį bei kultūrinį išprusimą, išsiugdyti pagrindinius kalbos
vartojimo gebėjimus, būtinus asmenybės brandai, sėkmingai profesinei,
visuomeninei, kultūrinei veiklai, tolesniam mokymuisi.

Išplėstinis kursas suteikia išsamesnius dalyko pagrindus. Jį renkasi
moksleiviai, siekiantys platesnio kultūrinio išsilavinimo. Šio kurso
turinys yra platesnis ir gilesnis: skaitoma ir interpretuojama daugiau ir
sudėtingesnių grožinių bei negrožinių tekstų, tekstai nagrinėjami
įvairesniais aspektais. Atliekama daugiau ir įvairesnių sakytinės ir
rašytinės kalbos ugdymo užduočių, projektinių kalbos ar literatūros tyrimo
darbų, reikalaujančių savarankiškumo, kūrybiškumo, platesnio kultūrinio
konteksto išmanymo, gebėjimo analizuoti, vertinti, apibendrinti.

Tiek bendruoju, tiek išplėstiniu kursu besimokantys moksleiviai,
siekdami savarankiškai užsibrėžtų gimtosios kalbos mokymosi tikslų, gali
rinktis papildomus modulius. Jų tematiką parenka mokytojas, atsižvelgdamas
į moksleivių poreikius, pomėgius, mokyklos veiklos kryptis, konkrečių
kalbos ir literatūros problemų aktualumą savojoje kultūroje, regione,
valstybėje ar pasaulyje. Moduliai gali būti orientuoti į bendrųjų kalbinių
gebėjimų ugdymą (pavyzdžiui, tam tikrų tekstų interpretacija, teksto
kūrimas, pasirinkti kalbos kultūros aspektai) bei skirti konkretesniems
kalbos ar literatūros dalykams nagrinėti (pavyzdžiui, „Faustiškasis žmogus
nuo J. V. Getės iki V. Mykolaičio-Putino“, „Tragedija: antika – Šekspyras –
Krėvė“) .

Bendrasis kursas

Uždaviniai

XI–XII klasėse moksleiviai:(

• tobulina sakytinės ir rašytinės kalbos vartojimo gebėjimus, ugdosi

stiliaus nuovoką bei individualųjį stilių, laikosi kalbos normų,

remiasi kalbos sistemos žiniomis;

• supranta asmens, kalbos ir visuomenės ryšius;

• skaito iškiliausius lietuvių ir visuotinės literatūros tekstus i

ir

susidaro lietuvių literatūros tradicijos vaizdą, suvokia jos

vaidmenį kultūroje;

• mokosi savarankiškai reflektuoti literatūros kūrinių problematiką

ir poetiką, remdamiesi literatūros teorijos išmanymu;

• supranta estetinę literatūros kūrinių vertę, išgyvena estetinį jų

poveikį;

• mokosi analizuoti ir kritiškai vertinti įvairias visuomeninio,

kultūrinio gyvenimo formas.

Turinys

Kalbos ugdymas

Kalba ir visuomenė

Komunikacijos samprata. Kalbinės komunikacijos dalyviai, aplinkybės,
jų santykiai.

Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė, pažintinė, estetinė,
reprezentacinė.

Tautos pasaulėjautos, materialinės ir dvasinės kultūros išraiška
kalboje.

Kalbos ir jų kontaktai. Dvikalbystė ir daugiakalbystė.

Kalba ir informacinės techologijos.

Retorika ir stilistika

Stiliaus samprata. Funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis,
publicistinis, beletristinis, buitinis. Funkcinių stilių vartojimo sritys,
kalbinė raiška, būdingiausi žanrai.

Elektroninis diskursas (kalbos ypatybės ir stilius, rašyba ir
skyryba).

Stiliaus figūros (metafora, metonimija ir jų atmainos).

Retorinės figūros (sintaksinės ir minties figūros).

Pagrindiniai stilingos kalbos reikalavimai.

Stiliaus individualumas.

Stiliaus norma ir jos „pažeidimai“ meniniame tekste.

Teksto suvokimas ir kūrimas

Tekstas kaip kalbos vienetas. Kontekstas.

Tekstų tipai (pasakojimas, aprašymas, samprotavimas) ir raiškos
ypatumai.

Teksto struktūra.

Pastraipa. Pastraipos struktūra. Pastraipų rūšys: įžanginės,

apibendrinančios, siejimo ir dėstymo pastraipos.

Teksto pavadinimo funkcijos ir raiška.

Teksto rišlumas. Teksto siejimo priemonės: fonologinės (intonacija,
pauzės, loginis kirtis), gramatinės ir leksinės (elipsė, sintaksinių
konstrukcijų paralelizmas, žodžių tvarka, jungtukai, dalelytės, įvardžiai).

Sakytinio ir rašytinio teksto kalbos ypatybės.

Sakytinė kalba.

Privatusis ir viešasis kalbėjimas.

Monologinė kalba. Kalbų rūšys: informacinės, įtikinimo, proginės.

Rengimasis kalbai: temos radimas, tikslinimas, konkretinimas; kalbos
intencijos, tikslo numatymas; adresato poreikių, pažiūrų, žinių lygio
analizė; pagrindinės minties ir teiginių formulavimas, kalbos
komponavimas. Pagrindiniai komponavimo principai: laiko sekos, erdvinio
nuoseklumo, priežasties ir pasekmės ryšio, uždavinio sprendimo tvarkos,
teminis.

Kalbos teksto kūrimas: raiškos specifika, pagrindinių stilingos kalbos
reikalavimų laikymasis.

Kalbos sakymas: klausytojų dėmesio valdymas, jų reakcijos
interpretavimas; kalbėtojo balso, intonacijos, neverbalinių veiksnių
(laikysenos, gestų, mimikos) poveikis.

Savo ir kitų pasakytų kalbų aptarimas ir vertinimas.

Dialoginės kalbos specifika. Raiškos (sintaksės, leksikos, gramatikos)
ypatumai. Įvairūs pokalbiai, diskusijos, interviu.

Rengimasis diskusijai (apsibrėžiama tema, problemos, numatomi dalyvių
ir vadovo vaidmenys).

Diskusijos eiga (požiūrių išdėstymas, argumentavimas, išvados,

apibendrinimas). Kalbos etiketas.

Diskusijos vertinimas.

Klausymasis. Tikslingumas, aktyvumas, pagrindinių dalykų, skirtingų
požiūrių išskyrimas, tikslinimasis, užrašai.

Rašytinė kalba.

Privatusis ir dalykinis rašymas.

Privačiojo rašymo žanrai: dienoraštis, laiškas, miniatiūra.

Kūrybiniai bandymai (eilėraštis, vaizdelis, apsakymas ar kt.).

Dalykinis rašymas. Žanrai: rašinys, esė, straipsnis, referatas,
recenzija, anotacija, autobiografija, charakteristika. Dalykiniai raštai:
prašymas, protokolas, gyvenimo aprašas.

Privačiojo ir dalykinio teksto raiškos panašumai ir skirtumai.

Rašymo procesas.

Rengimasis rašyti: tikslo ir adresato numatymas, planavimas
(informacijos, idėjų radimas, temos, pagrindinės minties, teiginių
numatymas).

Pirmojo varianto rašymas (komponavimas).

Konsultacijos. Aptarimai. Redagavimas tikslo, adresato, turinio,
teksto, pastraipos, sakinio struktūros, stiliaus ir kalbos normų aspektais.

Savo ir kitų parašytų tekstų vertinimas.

Kalbos kultūros, kaip atskiros temos, bus mokoma iki 2004–2005 m. m.
Nuo 2002–2003 m.m. ji palaipsniui integruojama į atskiras kalbos sritis
(fonetiką, leksiką, morfologiją, sintaksę) V–X klasėse. Kol mokoma kalbos
kultūros ir nėra parengtų naujų mokymo priemonių, su programos skyrių
„Kalba ir visuomenė“ bei „Teksto lingvistika“ temomis moksleiviai
supažindinami tik minimaliai.

Literatūrinis ugdymas

Literatūrinio ugdymo medžiaga programoje pateikiama iš esmės
chronologine tvarka, nurodomi tik svarbesni kūrinių nagrinėjimo ir
kontekstų aptarimo aspektai. Kitus aspektus pasirenka mokymo priemonių
autoriai, mokytojai, moksleiviai. Galimi ir kitokie medžiagos pateikimo
būdai.

Skaityti ir nagrinėti privalu tik ryškesniu šriftu išspausdintus
kūrinius. Konteksto medžiaga remiamasi tikslingai ir kryptingai: aptariami
(ar prisimenami iš V – X klasių kurso) tie kultūrinio gyvenimo reiškiniai,
autoriai, tekstai, kurie yra būtini nagrinėjamiems kūriniams suvokti.
Konteksto medžiaga mokytojas gali remtis ieškodamas ryšių su kitais
dalykais, individualizuodamas mokymo procesą, numatydamas projektų,
referatų ir kitų literatūrinio ugdymo darbų tematiką.

|Kontekstas |Autoriai, kūriniai, svarbesni |
| |nagrinėjimo aspektai |
|Literatūros ištakos: mitai, | |
|folkloras, epas, Homeras, | |
|Biblija. | |
|Senoji lietuvių raštija | |
|(kartojamoji apžvalga). | |
|Renesansas. M. de Servantesas. |V. Šekspyras. „Hamletas“.( Naujo tipo|
|„Don Kichotas“. F. Rablė. |herojus. Šekspyriškoji tragedija. |
|„Gargantiua ir Pantagriuelis“. | |
|Barokas. | |
|Šviečiamasis amžius. |V. J. Getė. „Faustas“.( Faustiškoji |
|Filosofiniai pagrindai. Estetika|problematika. |
|(sentimentalizmas, | |
|proromantizmas). | |
|Šviečiamasis amžius Lietuvoje. |K. Donelaitis. „Metai“. Sąsaja su |
|Grožinės literatūros pradžia. |socialiniu kultūriniu kontekstu: |
|M. Valančius. |lietuvininkų padėtis XVIII a. |
| |Mažojoje Lietuvoje. Skirtingų epochų,|
| |literatūrinių kontekstų bei stilių |
| |sankirta poemoje – meninės įtaigos |
| |prigimtis. |
|Romantizmas. Istorijos |A. Mickevičius. „Vėlinės“, III dalis,|
|„atradimas“. Individo vertė. |„Ponas Tadas“ (fragmentai, |
|Naujos estetinės vertybės. |pavyzdžiui, pirmosios knygos įžanga –|
| |ponaičio grįžimas, ketvirtosios |
| |knygos pradžia – girių aprašymas), |
| |pasirinkti eilėraščiai iš „Meilės |
| |sonetų“, „Krymo sonetų“. Romantinė |
| |meilės samprata. Orientalizmas. |
|Lietuvių romantizmo savitumas. |Maironis. „Pavasario balsai“, |
|S. Daukantas, A. Baranauskas. |„Jaunosios Lietuvos“ fragmentai. |
|„Pasikalbėjimas Giesminyko su |Ryšiai su tautiniu sąjūdžiu ir „tautų|
|Lietuva“. |pavasariu“. Lyrinio išgyvenimo ir |
| |lyrikos raiškos universalumas. |
|Realizmas. O. Balzakas, G. | |
|Floberas, F. Dostojevskis | |
|(pasirinktų kūrinių ištraukos). | |
|Realizmas Lietuvoje. V. Kudirka.|J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna |
| |pasaka“. Subjektyvusis pasakojimas. |
|Lietuvių literatūros |V. Krėvė. „Skirgaila“. Romantinis |
|modernėjimas XX a. pradžioje. |individualizmas. Istorinė drama. |
|Neoromantizmas. Šatrijos Ragana.|V. Mykolaitis Putinas. „Altorių |
|„Sename dvare“.Vaižgantas. |šešėly“. Psichologinis realistinis |
|„Gondingos kraštas“, „Aš, |romanas. Asmens tapatybės suradimo ir|
|tarnaitė ir kanarėlė“. V. Krėvė:|savirealizacijos kelias. Menininko ir|
|orientalizmas („Rytų pasakos“), |meno kūrybos problemos (atsakomybė |
|tautos tapatybės paieškos. B. |sau ir kitiems). Modernioji žmogaus |
|Sruoga. „Milžino paunksmė“. |samprata. |
|Poetinė drama. | |
|Simbolizmas. |„Tarp dviejų aušrų“. Dualistinė |
| |pasaulėjauta. Lyrikos dramatizmas. |
|Ekspresionizmo estetika. „Keturi|J. Savickis. Novelės. Žmogaus |
|vėjai“. K. Binkis. Kairysis |samprata. Ironija. |
|avangardas. „Trečiasis frontas“.| |
|Antroji neoromantikų karta. |S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“. |
|„Granitas“, „Naujoji Romuva“. |Žmogaus būties problematika. |
|Neorealizmas. A. Vaičiulaitis. |Romantiškojo lyrizmo esmė. „Prie |
|Novelės iš „Pelkių tako“, |didelio kelio“. Tragizmas lyrikoje. |
|„Valentina“. |H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė |
| |danguje“. Estetinė distancija. |
| |Ironija. |
|M. Remarkas, E. Hemingvėjus. | |
|Egzistencializmas. |A. Kamiu. „Maras“ arba „Svetimas“ |
|Absurdo literatūra. F. Kafka. |(pasirinktinai). Žmogiškojo |
| |solidarumo etika. |
|Lietuvių literatūra Antrojo | |
|pasaulinio karo metais ir po jo.| |
|V. Mačernis. „ Vizijos“, | |
|sonetai. Egzistencijos tragizmas| |
|ir herojiška ištvermė. | |
|B. Sruoga. „ Dievų miškas“ | |
|(fragmentai). Ironiškasis | |
|požiūris. | |
|Žydų autorių kūryba. | |
|Tremties, rezistencijos, egzodo |A. Škėma. „Baltoji drobulė“. Žmogaus |
|literatūra. „Žemininkai“, |destrukcija ir istorija. Modernaus |
|„egzodo augintiniai“, M. |pasakojimo ypatybės, sąmonės srautas.|
|Katiliškis, K. Bradūnas, | |
|Nyka-Niliūnas. | |
|Šiandieninė lietuvių literatūra.|J. Marcinkevičius. Draminė trilogija |
|Dramaturgija . (J. Grušo |apie tautos tapatybės pagrindus |
|„Barbora Radvilaitė“). |(valstybę, knygą, meną). „Mažvydas“. |
| |Poetinė drama. |
|Proza (romanas, apysaka, |Proza. J. Aputis, R. Granauskas, V. |
|novelė). |Juknaitė, S. Šaltenis, B. Vilimaitė |
|B. Radzevičius. |(du pasirinktų autorių kūriniai). |
| |Naujos pasakojimo technikos (sąmonės |
| |srautas, menamoji tiesioginė kalba). |
| |Pakitusi žmogaus koncepcija |
| |(pabrėžiamos ne aplinkos |
| |determinantės, o prigimtis, pasąmonė,|
| |iracionalumas). Charakterio kaita: |
| |nuo vientiso prie fragmentiško, |
| |nevienareikšmiško personažo. |
| |Pavaizduotasis pasaulis – groteskas, |
| |fantastika, sapnas. Prozos kalba: |
| |polifoniškumas, „žemojo stiliaus “, |
| |slengo vaidmens išaugimas. |
|Poezijos horizontai: nuo |Poezija. S. Geda, M. Martinaitis, N. |
|dainiškosios lyrikos iki |Miliauskaitė, J. Vaičiūnaitė, T. |
|grotesko (J. Degutytė, Vl. |Venclova (dviejų pasirinktų autorių |
|Šimkus). Just. Marcinkevičius. |eilėraščiai). Poetinio pasaulio |
|Eilėraščiai iš rinkinio |sąlygiškumas. Kultūrų kontekstas. |
|„Gyvenimo švelnus |Lyrinio „aš“ susiskaidymas, jo balsų |
|prisiglaudimas“. A. Marčėnas, D.|polifoniškumas. Lingvistinė poezija: |
|Kajokas. |eksperimentavimas su kalba (fonika, |
| |morfologija, leksika, etimologija). |
|Dokumentinė literatūra |Eseistika. S. Geda, V. Juknaitė, D. |
|(biografija, memuarai, |Kajokas M. Martinaitis, S. Parulskis |
|autobiografija, dienoraščiai). |(du pasirinktų autorių tekstai). |
| |Subjektyvusis samprotavimas. |

Bendrajam kursui pasirenkami skaityti 2–3 literatūros kritikos
darbai.

Išplėstinis kursas

Uždaviniai

XI–XII klasėse moksleiviai
tobulindami sakytinės ir rašytinės kalbos vartojimo gebėjimus, ugdosi
stiliaus nuovoką bei individualųjį stilių, kūrybiškai siekia turinio ir
raiškos dermės, įtaigumo bei originalumo;
skaitydami iškiliausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius plečia
literatūrinį ir kultūrinį akiratį, gilina literatūros, kultūros reiškinių
supratimą;
mokosi savarankiškai rinktis, analizuoti, interpretuoti ir vertinti įvairių
literatūros rūšių ir žanrų kūrinius;
supranta estetinę literatūros kūrinių vertę, išgyvena estetinį jų poveikį;
įgyja savarankiško kalbos ir literatūros tyrinėjimo patirties;
mokosi analizuoti ir kritiškai vertinti įvairias visuomeninio, kultūrinio
gyvenimo formas.

Turinys

Išplėstinio kurso turinys yra platesnis negu bendrojo kurso.

Kalbos pažinimas gilinamas:

– skaitant ir aptariant adaptuotus kalbos filosofijos skaitinius;

– atliekant įvairius projektinius kalbos tyrimo darbus. Jų tematika

priklauso nuo pasirinktos ugdymo krypties, moksleivių ir mokytojų

pomėgių bei interesų, regiono ir mokyklos kultūrinės veiklos,

tradicijų ir kt. Kalbos tyrimo veikla turėtų ne tik plėsti žinias

apie kalbą ir kultūrą, bet ir padėti moksleiviui ugdytis ir gilinti

kalbos vartojimo gebėjimus, pavyzdžiui: dalyvauti konferencijoje,

diskusijoje, parašyti referatą, straipsnį apie gimtąją tarmę,

pateikti gimtųjų apylinkių vietovardžių tyrinėjimo rezultatus.

Literatūrinio ugdymo turinys plečiamas:

– skaitant ir nagrinėjant daugiau bendrojo kurso autorių kūrinių;

– skaitant ir nagrinėjant kitų autorių kūrinius;

– susipažįstant su platesniais kultūriniais kontekstais.

Sudarydamas išplėstinio kurso programą mokytojas dalį medžiagos
pasirenka pats – greta bendrojo kurso kūrinių (lentelėje paryškintų) iš
„Konteksto“ skilties įtraukiami dar 8 kūriniai, iš kurių privalomi: F.
Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“,
Vaižganto „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“), B. Sruogos „Dievų miško“
fragmentai, A. Vaičiulaičio pasirinktos novelės. Kiti autoriai ir kūriniai
pasirenkami visiškai laisvai. Išplėstiniam kursui pasirenkami skaityti 4 –
5 literatūros kritikos darbai.

Išsilavinimo standartai

|Sritis |Esminiai |PASIEKIMAI |
| |gebėjimai | |
| | |Bendrojo kurso |Išplėstinio kurso|
|1. TEKSTO |Suprasti teksto |Atidžiai skaito ar klausosi bei |
|SUVOKIMAS |paskirtį, |supranta teksto paskirtį (informuoti, |
|(sakytinio |adresanto tikslus|įtikinti ir pan.), sąmoningai suvokia |
|ir rašytinio|bei teksto |rašytojo ar kalbėtojo tikslus, |
|) |prasmę. Gebėti |paaiškina, kaip tų tikslų siekiama |
| |kritiškai |kalbos priemonėmis, ir kritiškai |
| |vertinti. |vertina teksto daromą poveikį. |
| | | |Išryškina atvirus |
| | | |ir paslėptus teksto|
| | | |adresanto tikslus. |
| | |Savarankiškai pasirenka tekstus |
| | |įvairiems tikslams (mokymuisi, |
| | |papildomai informacijai, savo malonumui|
| | |ir pan.). |
| |Klausant ir |Atsižvelgdami į tikslą pasirenka |
| |skaitant taikyti|tinkamiausią teksto skaitymo būdą: |
| |įvairias teksto |apžvalginį, pažintinį, ieškomąjį, |
| |suvokimo |studijuojamąjį. |
| |strategijas. | |
| | |Įvairiais būdais tikrinasi savo |
| | |suvokimą: savais žodžiais paaiškina |
| | |sąvokas ar persako idėjas kitiems, |
| | |formuluoja „įsivaizduojamo testo“ |
| | |klausimus, skaito numatydami. |
| | |Geba išsiaiškinti nesuprastus žodžius, |
| | |pasakymus, užuominas, mintis, idėjas, |
| | |sąvokas klausdami, dar kartą |
| | |skaitydami, savarankiškai rasdami |
| | |informaciją įvairiuose šaltiniuose, |
| | |pavyzdžiui, žodynuose, žinynuose, |
| | |enciklopedijose. |
| | |Tikslingai ir aktyviai klausosi, |
| | |siedamas jau žinomą ir naują, |
| | |atsirinkdamas ir pasižymėdamas |
| | |reikšmingą informaciją. |
| |Atidžiai skaityti|Skaito ir interpretuoja nesudėtingos |
| |(analizuoti ir |sandaros tekstus. Interpretaciją |
| |interpretuoti) |grindžia kūrinio struktūros analize ir |
| |bei vertinti |kultūrinio konteksto argumentais. |
| |grožinius |Sudėtingesnį tekstą skaito ir aptaria, |
| |tekstus. |vadovaudamiesi pateiktais klausimais ir|
| | |paaiškinimais. |
| | | |Savarankiškai |
| | | |interpretuoja |
| | | |sudėtingesnės |
| | | |sandaros bei |
| | | |problematikos |
| | | |tekstus. |
| | |Kritiškai vertina kitų skaitytojų |
| | |interpretacijų pagrįstumą. |
| | | |Suvokia ir |
| | | |paaiškina, kaip |
| | | |teksto |
| | | |interpretacija |
| | | |priklauso nuo |
| | | |skaitytojo |
| | | |asmeninės, |
| | | |socialinės, |
| | | |kultūrinės |
| | | |patirties. |
| |Klausytis ar |Pagrįstai interpretuoja negrožinius |
| |skaityti, suvokti|apeliatyvinio, diskusinio pobūdžio |
| |ir vertinti |tekstus, aptaria juose pateiktus |
| |įvairius |įvairius požiūrius bei poveikį |
| |negrožinius |adresatui, išsako savo nuomonę. |
| |(informacinio, | |
| |apeliatyvinio, | |Vertina argumentų|
| |diskusinio | |pagrįstumą, |
| |pobūdžio) | |išraiškos |
| |tekstus. | |įtaigumą. |
| | |Skaito informacinio pobūdžio tekstus, |
| | |atrenka informaciją įvairiems tikslams,|
| | |vertina jos svarbą ir patikimumą. |
| | | |Savarankiškai |
| | | |randa |
| | | |informacijos |
| | | |šaltinius, |
| | | |nustato jos |
| | | |naudingumą, ją |
| | | |rūšiuoja, |
| | | |apibendrina ir |
| | | |vertina. |
| |Suvokti tekstus, |Aptaria ir vertina tekstus, kuriuose |
| |kuriuose prasmė |prasmė reiškiama ne vien verbaliniais |
| |reiškiama ne vien|ženklais (pavyzdžiui, filmas, |
| |verbaliniais |spektaklis, reklama, interneto svetainė|
| |ženklais. |ir pan.). |
| | | |Aptaria ir |
| | | |vertina kalbos |
| | | |vaidmenį ir |
| | | |raiškos ypatybes |
| | | |tekstuose, |
| | | |kuriuose prasmė |
| | | |reiškiama ne vien|
| | | |verbaliniais |
| | | |ženklais |
| | | |(pavyzdžiui, |
| | | |knygos viršelio |
| | | |ir iliustracijų |
| | | |ryšys su knygos |
| | | |turiniu). |
|2. Teksto |Kuriant tekstą, |Tikslingai pasirengia kurti tekstą, |
|kūrimas |remtis teksto |apsvarsto tikslus, situaciją bei |
|(žodžiu ir |kūrimo proceso |išanalizuoja adresato poreikius ir |
| |pakopų |patirtį. |
| |(pasirengimas, | |
|raštu) |komponavimas, |Naudoja įvairius idėjų, argumentų |
| |redagavimas, |radimo būdus (pavyzdžiui, „minčių |
| |pateikimas) |lietus“, laisvasis rašymas, „tinklo |
| |išmanymu. Žinoti |nėrimas“ ir pan.). |
| |ir | |
| |taikyti |Randa informacijos pasirinkta tema. |
| |tinkamiausias |Taiko įvairius informacijos radimo |
| |strategijas. |būdus: interviu, skaitymą, naršymą po |
| | |internetą ir kt.. Kaupia duomenis |
| | |(faktus, pavyzdžius, citatas, detales |
| | |ir kt.), tvarko juos ir efektyviai jais|
| | |naudojasi. |
| | |Planuoja, numato teiginių išdėstymo |
| | |tvarką, apmąsto įžangą ir pabaigą. |
| | |Kuria tekstą, tinkamai organizuodami |
| | |minties raišką: renkasi tinkamą |
| | |medžiagos išdėstymo principą |
| | |atsižvelgdami į teksto tipą, parodo |
| | |mąstymo eigą orientuodamiesi į |
| | |adresatą, tinkamai sieja sakinius. |
| | |Redaguoja tekstą tikslo, adresato, |
| | |turinio, teksto, pastraipos, sakinio |
| | |struktūros, stiliaus ir kalbos normų |
| | |aspektais. |
| | |Tinkamai ir patraukliai pateikia |
| | |užbaigtą darbą. |
| |Kalbant ir rašant|Laikosi pagrindinių tekstų kūrimo |
| |laikytis |principų: trinarės struktūros (pradžia,|
| |bendriausių |dėstymas, pabaiga), teksto nuoseklumo, |
| |teksto kūrimo, |pastraipos vientisumo bei bendrųjų |
| |stilingos, |stiliaus reikalavimų. |
| |taisyklingos | |
| |kalbos | |Kūrybiškai siekia |
| |reikalavimų. | |kalbinės raiškos ir|
| | | |turinio vienovės, |
| | | |puoselėja stiliaus|
| | | |individualumą. |
| | |Kalbėdami ir rašydami laikosi kalbos |
| | |normų, žino savo kalbos trūkumus, |
| | |suklydę ar nurodžius klaidą pasitaiso,|
| | |naudojasi įvairiais kalbos praktikos |
| | |šaltiniais. |
| |Kurti tinkamos |Parengia referatą: surenka medžiagą iš |
| |apimties įvairių |kelių šaltinių, ją sistemina, |
| |žanrų sakytinius |apibendrina, aiškiai ir nuosekliai |
| |ir rašytinius |pateikia informaciją adresatui. |
| |tekstus. | |
| | | |Parengia ir |
| | | |paskaito |
| | | |paskaitą: |
| | | |paaiškina sąvokas|
| | | |ir apibrėžimus, |
| | | |išryškina |
| | | |problemas, |
| | | |parengia ir |
| | | |naudoja tinkamas |
| | | |vaizdines |
| | | |priemones. Siekia|
| | | |informatyvumo ir |
| | | |įtaigumo dermės. |
| | |Parašo esė literatūros ar kita tema: |
| | |išsako savo požiūrį, argumentuodami |
| | |remiasi įvairiais šaltiniais, laikosi |
| | |samprotaujamojo teksto struktūros. |
| | | |Parašo esė |
| | | |literatūros ar |
| | | |kita tema: išsako|
| | | |savo požiūrį, |
| | | |argumentuodami |
| | | |remiasi įvairiais|
| | | |šaltiniais, |
| | | |diskutuoja, |
| | | |svarsto |
| | | |kontrargumentų |
| | | |pagrįstumą, |
| | | |laikosi |
| | | |samprotaujamojo |
| | | |teksto |
| | | |struktūros, |
| | | |įtaigiai |
| | | |komponuoja tekstą|
| | | |(kuria vientisus |
| | | |ar fragmentiškos |
| | | |kompozicijos |
| | | |tekstus). |
| | |Parengia ir pasako viešąją kalbą, |
| | |aiškiai formuluodami teiginius ir |
| | |argumentus, pabrėždami svarbiausius |
| | |dalykus. |
| | | |Kalbėdami |
| | | |tinkamai valdo |
| | | |klausytojų |
| | | |dėmesį, lanksčiai|
| | | |reaguoja į jų |
| | | |nuotaiką. Kalba |
| | | |originaliai ir |
| | | |įtaigiai. |
| | |Dalyvauja įvairaus pobūdžio pokalbiuose|
| | |(pašnekesyje, diskusijoje, interviu ir |
| | |pan.): efektyviai klausosi, klausia, |
| | |atsako, svarsto, kelia problemas, |
| | |argumentuoja, prieštarauja, plėtoja |
| | |mintis ar idėjas, vertina. |
| | | |Vadovauja |
| | | |diskusijai, |
| | | |apibendrina |
| | | |įvairius |
| | | |požiūrius, padaro|
| | | |išvadas. |
|3. KALBOS IR|Suvokti kalbą ir |Paaiškina, kaip kalbos vartojimas |
|LITERA- |literatūrą kaip |priklauso nuo tikslų, turinio, |
|TŪROS |socialinius ir |komunikacijos būdo, adresanto ir |
|PAŽINIMAS |kultūrinius |adresato vaidmenų ir tarpusavio |
| |reiškinius. |santykių |
| | |Išvardija ir paaiškina kalbos |
| | |funkcijas. |
| | |Komentuoja, kaip nagrinėjamų tekstų |
| | |kalboje atsispindi skirtingų kultūrų, |
| | |epochų, socialinių, kultūrinių grupių |
| | |vertybės, požiūriai. |
| | |Supranta, kad kalba galima paveikti |
| | |kito žmogaus ir visuomenės vertybines |
| | |nuostatas, požiūrius, formuoti |
| | |gyvensenos ir mąstymo stereotipus, |
| | |pateikia pavyzdžių. |
| | | |Nagrinėdami |
| | | |tekstus |
| | | |paaiškina, kaip |
| | | |kalba mėginama |
| | | |paveikti kito |
| | | |žmogaus ir |
| | | |visuomenės |
| | | |vertybines |
| | | |nuostatas, |
| | | |požiūrius, |
| | | |formuoti |
| | | |gyvensenos ir |
| | | |mąstymo |
| | | |stereotipus |
| | | |(pavyzdžiui, |
| | | |reklamos teksto |
| | | |analizė). |
| | |Paaiškina, kaip kalboje atsispindi |
| | |tautos pasaulėjautos, materialinės ir |
| | |dvasinės kultūros savitumas. Pateikia |
| | |konkrečių pavyzdžių. |
| | | |Savarankiškai |
| | | |interpretuoja |
| | | |pateiktus |
| | | |pavyzdžius ir |
| | | |atskleidžia, kaip|
| | | |kalboje |
| | | |atsispindi tautos|
| | | |pasaulėjautos, |
| | | |materialinės ir |
| | | |dvasinės kultūros|
| | | |savitumas. |
| | |Supranta, kaip ir kodėl kalba ir |
| | |literatūra keičiasi: aptaria |
| | |svarbesnius pokyčius ir jų priežastis. |
| | |Supranta kalbos ir literatūros |
| | |istoriškumą, ryšį su praeities kartų |
| | |patyrimu. |
| |Suvokti žinių |Nuolat rūpinasi savo kalbos |
| |apie kalbos |taisyklingumu, kultūra. |
| |sandarą | |
| |reikšmę | |Puoselėja savo |
| |prasmingam ir | |kalbos |
| |taisyklingam | |individualumą. |
| |minčių reiškimui |Suvokia ir supranta kalbos sandarą: |
| |žodžiu ir raštu |žino kalbos vienetus (tekstas, sakinys,|
| |bei jomis |žodis, garsas) ir paaiškina sisteminę |
| |efektyviai |jų vienovę (vienas yra kito dalis ir |
| |naudotis. |atskirai negalimas). |
| | |Aptaria tekstą kaip kalbos vienetą, |
| | |paaiškina jo struktūros ir semantikos |
| | |ypatybes. |
| | |Skiria funkcinius stilius (buitinį, |
| | |mokslinį, administracinį, publicistinį,|
| | |meninį), apibūdina jų vartojimo sritis,|
| | |žanrus, kalbinę raišką. |
| | |Aptaria konkretaus teksto stilių. |
| | | |Palygina |
| | | |skirtingų stilių |
| | | |tekstus nurodytu |
| | | |aspektu. |
| | |Supranta pagrindines kalbotyros sąvokas|
| | |ir tikslingai vartoja jas reiškiančius |
| | |terminus. |
| |Suvokti |Žino lietuvių bei visuotinės |
| |literatūros |literatūros raidą, komentuoja jos |
| |procesą. |sąsajas su kultūriniu kontekstu. |
| | |Geba pagrįstai priskirti kūrinį |
| | |epochai, srovei. Susieja tekstą su |
| | |literatūriniu, istoriniu, kultūriniu |
| | |kontekstu. |
| | | |Atpažįsta |
| | | |kūrinyje |
| | | |literatūros |
| | | |srovės, sąjūdžio |
| | | |bruožus. |
| | |Atpažįsta literatūroje savosios ir |
| | |visuotinės kultūros ženklus ir |
| | |paaiškina jų reikšmę. |
| | |Aptaria žymesnius iškiliausių lietuvių |
| | |ir pasaulio rašytojų kūrinius, nusako |
| | |kūrinio vietą literatūros raidos |
| | |procese. |
| | | |Apibūdina |
| | | |naujausias |
| | | |lietuvių |
| | | |literatūros |
| | | |tendencijas. |
| |Suprasti, kaip |Aptaria literatūros teorijos žinojimo |
| |literatūros |svarbą kūrinio suvokimo galimybėms. |
| |teorijos | |
| |pažinimas padeda | |Nagrinėdami |
| |skaitytojui | |šiuolaikinės |
| |suvokti tekstą. | |literatūros |
| | | |kūrinius aptaria |
| | | |literatūrinių |
| | | |susitarimų |
| | | |(pavyzdžiui, |
| | | |žanro) |
| | | |sąlygiškumą. |
| | |Supranta pagrindines literatūrologijos |
| | |sąvokas ir tikslingai bei tinkamai jas|
| | |vartoja. |
| | |Suvokia, kas yra kūrinio |
| | |interpretacija. Paaiškina, kaip ji |
| | |remiasi kūrinio konteksto išmanymu, |
| | |priklauso nuo pasirinkto analizės |
| | |metodo ir literatūrinės bei |
| | |gyvenimiškosios skaitytojo patirties. |

( Nagrinėjimui pasirenkamas V. Šekspyro „Hamletas“ arba J. V. Getės
„Faustas“. Nepasirinktas autorius ir kūrinys aptariamas kontekste.

Leave a Comment