Ernestas Hemingvejus “Senis ir jura”

Ernestas Hemingvėjus buvo viena ryškiausių XXa. pirmosios pusės asmenybių, vienas įdomiausių amerikiečių realistų romantikų, siekęs visur būti pirmas, neįveikiamas, nenugalimas. Jis buvo romantikas ne tik savo prigimtimi, bet ir todėl, kad į XX amžių sugrąžino amerikiečių romantikų tradicijas.E. Hemingvėjus gimė 1898 m. Amerikoje. Jis gyveno intensyviai, veržėsi į nepaprastas, rizikingas situacijas (taip elgiasi ir jo personažai). E. Hemingvėjus išėjo savanoriu į Pirmąjį pasaulinį karą, 1937 – 1938 m. dirbo karo korespondentu Ispanijoje, rinko lėšas kovojantiems prieš fašizmą. 1942 – 1944 m., surinkęs įgulą, jachta „Pilar” ieškojo vokiečių povandeninių laivų Kubos vandenyse, 1944 m. kartu su amerikiečių armija išlipo Normandijoje ir su pirmaisiais išvaduotojais įžengė į Paryžių. Nuo 1940 m. gyvendamas Kuboje finansiškai rėmė pogrindininkus, kovojančius prieš diktatorinį F. Batistos režimą. Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu E.Hemingvėjus buvo artimas „prarastosios kartos” rašytojų grupei. Pavadinimą jai davė G. Stain, viename pokalbyje pasakiusi: „Visi jūs – prarastoji karta”. Šiuos žodžius jis įrašė kaip epigrafą savo romanui „Fiesta”. G. Stain apibūdinimas reiškė užuojautą ir pasmerkimą pasimetusiam, nežinančiam, kur ieškoti atramos, pokario jaunimui.1925 m., su savo mokytojo Š. Andersono pagalba, E. Hemingvėjus Niujorke išleido apsakymų rinkinį „Mūsų laikais“, o 1926 m. jis išspausdino romaną-parodiją „Pavasario vandenys“, kuriame tyčiojosi iš Š. Andersono kūrinių, instinktų valdomų personažų, sentimentalaus, naivaus pasakojimo. Ši knyga – tai pirmas E. Hemingvėjaus iššūkis pripažintiems autoritetams, palikęs kartėlį jo artimųjų ir draugų širdyse (Vėliau po mirties 1964 m. išėjusioje knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ jis „susidorojo” ir su F. S. Ficdžeraldu bei G. Stain). E. Hemingvėjui rūpėjo ne išorinio siužeto vystymas, o žmogaus dvasios poslinkiai, instinkto, jausmo, individo pasaulėjautos dominavimas kūrinyje. Rašytojo meninio pasaulio vertė – tai ką mes matome tik labai maža dalelė, visa kita slypi kažkur kitur, bei labai svarbi savita žmogaus koncepcija. Autorius nepripažino manieringo aprašinėjimo, tuščiažodžiavimo, retoriškos kalbos, vertino potekstę. Savo kūriniuose jis nušviečia gyvenimą tik tiek, kiek jį mato herojus. E. Hemingvėjaus herojai yra santūrūs, užsidarę, giliai slepiantys mintis ir jausmus. Personažų žvilgsniai klaidžioja gyvenimo paviršiumi, fiksuoja smulkiausias detales, nesvarbius dalykus. E. Hemingvėjus savo žodžiais fotografuoja pasauli. Dažnai kartodamas tas pačias detales, herojaus judesius, žodžius, vis grįždamas prie tų pačių įvaizdžių, autorius padeda skaitytojui perprasti “praleidimo techniką”, iššifruoti potekstę, suprasti personažo charakterį, vidinę būseną.

E. Hemingvėjaus kūryboje labai svarbi yra mirties, netekties tema. Ne tik karas, bet ir Ispanijos korida padėjo rašytojui giliai suvokti žmogaus egzistavimo laikinumą, gyvybės trapumą, suvokti mirtį kaip kasdienybę, pajusti gyvenimo vertę. Jis niekada gyvenimo nelaikė absurdu ir beprasmybe, o, atvirkščiai, vedė savo herojus iš vienatvės į žmones, neigė pasyvaus stebėtojo poziciją. Humanisto E. Hemingvėjaus psichologinės novelės potekstės ypatumai atgijo XXa. vidurio Lotynų Amerikos rašytojų prozoje. Jo kūryba dar kartą patvirtina mintį, kad literatūra yra gyva į dabartį atėjusiomis praeities tradicijomis bei amžinu kūrėju polėkiu jas griauti ir kurti naujas.Po mirties išeina paskutinės E. Hemingvėjaus kelionės į Ispaniją aprašymas „Pavojinga vasara“ (1985) ir du romanai: „Salos vandenyje“ ir „Rojaus sodas“. E. Hemingvėjus yra parašęs kelias dokumentinio pobūdžio knygas: „Mirtis vidurdienį“, „Žaliosios Afrikos kalvos“; apsakymus: „Trumpa Frensio Mekomberio laimė“, „Švari, šviesi vietelė“; romanus: „Kam skambina varpai“, „Fiesta“, „Atsisveikinimas su ginklais“; apsakymus: „Kareivis sugrįžo“, „Nemiegant“, „Svetimoj šaly“, „Koks jūs jau niekada nebūsite“ ir kt. Didžiausiu šedevru yra laikoma E. Hemingvėjaus apysaka „Senis ir jūra“, už kurią rašytojas buvo apdovanotas Pulicerio, o 1954 m. – Nobelio premija.Žmogaus fizinį bei moralinį patvarumą vaizduoja vienas geriausių pokario laikotarpio kūrinių – apysaka „Senis ir jūra” (1952). Ši alegorinė apysaka yra brandžiausias ir filosofiškiausias Hemingvėjaus kūrinys. „„Senyje ir jūroje“ aš stengiausi sukurti realų senį, realų berniuką, realią jūrą, realią žuvį ir realius ryklius. Bet jeigu visa tai padaryta pakankamai gerai ir pakankamai tikroviškai, jie gali reikšti daug ką,“ – viename interviu sakė Hemingvėjus. Rašytojas meistriškai aprašo patį žvejojimo procesą ir su juo susijusius pavojus, įspūdingai piešia nuolat besikeičiantį, kaskart vis kitokios ir kartu tos pačios jūros peizažą. Tačiau svarbiausia – dramatiškai pavaizduota fizinė ir dvasinė žmogaus įtampa, seno žvejo Santjago išgyvenimai. Senio vidinė kova su savimi, kova su savo pervargusiu kūnų: „Traukite mano, rankos! – komandavo jis. – Laikykite mane, kojos! Pasitarnauk man, galva! Pasitarnauk. Tu juk niekuomet neapvylei manęs.“
Senio pasitikėjimas savimi ir moralinė ištvermė – dar krante. Apsimestinis džiugesys ir tvirtumas. Pokalbiai apie tai ko neturi suteikia papildomų jėgų seniui. Geriau nekalbėti su berniuku apie tai kas sukelia blogus prisiminimus, ar kitus jausmus, geriau apsimesti, kad viskas gerai: „Jokio tinklo seniai nebuvo; berniukas prisiminė kada jie pardavė jį. Tačiau juodu kiekvieną dieną apsimesdavo, kad senis turi tinklą. Nebuvo nei katiliuko su geltonaisiais ryžiais, nei žuvies, ir berniukas tai žinojo.“ Senis ir berniukas geriausi draugai. Mokytojo ir mokinio, senosios ir jaunosios kartos atstovų artimi ir netgi globėjiški santykiai vienas kitam. Senis neleidžia kartu su juo plaukti į jūrą, nes bijo vėl nesugauti žuvies, berniukas neša maistą ir masalą seniui, juo rūpinasi kaip tikras sūnus, geriausias draugas. Jie tarsi broliai. Senio kovos su žuvimi ir rykliais metu, senis vis pagalvoja: “O, kad berniukas būtu čia“, O ką pamanytu berniukas“ ir t.t. Senio pokalbių su berniuku metu atsiskleidžia senio aistra beisbolui ir ta aistra keliauja per visą kūrinį, su mintimis: „Gaila, kad neturiu radijo, galėčiau paklausyti beisbolo“ arba „Įdomu kaip baigėsi rungtynės“. Be to, atsiskleidžia pagrindinio herojaus, žmogaus, beisbolo žvaigždės Di Madžio svarba. Senis dažnai mąsto apie jį, ar jis būtu patenkintas dėl jo poelgio, ar jam skauda taip pat kaip ir žvaigždės traumą („kelio nuospaudą“). Žuvies ir senio santykiai. Artimi. Senis teigia, kad myli žuvį, bet vis tiek turi ją nužudyti. Kovojimas su ja ilgas ir varginantis, toli nuo kranto, keliaujant ten kur keliauja žuvis. Į petį skausmingai įsirėžusi virvė, ir kelios bemiegės naktys. Ir galiausiai senio sunki pergalė prieš žuvį. Laimėtas mūšis. Bet ne karas. Nes jis jau žino kad bus puolamas ryklių. Apysaka gali būti suvokta tiesiogine ir perkeltine prasme. Tiesiogine prasme įvykis su marlinu ir susidūrimas su rykliais vaizduoja žmogaus susirėmimą su neįveikiamomis gamtos jėgomis, bejėgiškumą prieš gamtos stichiją. Per šį susirėmimą atsiskleidžia ir gilesnis moralinio filosofinio pobūdžio konfliktas, apskritai būdingas žmogaus situacijai: žmogų visą laiką supa priešiškos jėgos, tiek gamtos, tiek ir visuomenės gyvenimo. Jis bejėgis įveikti tas jėgas, bet susidūrimas su jomis leidžia pasireikšti taurioms žmogaus savybėms: drąsai, ištvermei, pasitikėjimui savimi. Įtikina save, kad reikia nepasiduoti, o kovoti bet kokia kaina: „Štai dabar jie ir įveikė mane. Aš esu per senas ir nepajėgiu kuoka užmušti ryklį. Tačiau kovosiu su jais, kol turiu irklus, kuoką ir vairą.“ Kaip ir kituose kūriniuose, parodydamas fizinį žmogaus pralaimėjimą, E.Hemingvėjus akcentuoja jo moralinę pergalę: „Žmogus sutvertas ne pralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma.“ Net ir grįžęs iš jūros be laimikio, kuris surijo rykliai, senis iškelia klausimą: „Bet kas gi mane nugalėjo?“
Apysaka, kaip ir kiti E.Hemingvėjaus kūriniai, pasižymi išoriniu ramumu, paprastumu. Kalba neemocionali, dalykiška, šnekamoji. Autorius apriboja būdvardžių vartojimą, vengia vaizdingų ir emocionalių veiksmažodžių. Pagrindinis dėmesys skiriamas daiktavardžiams, kurie geriausiai apibūdina daiktus ir sąvokas. Paprasti arba sujungiamieji sakiniai sudaro nenutrūkstamos įvykių eigos įspūdį. E.Hemingvėjus stengiasi kuo tiksliausiai parinkti žodžius ir taupiai juos vartoti. Tik patys reikalingiausi žodžiai – toks jo stilistinis braižas. Rašytojas yra pabrėžęs, kad visada stengėsi praleisti viską, be ko galima apsieiti.