Ernestas Hemingvėjus

Ernestas Hemingvėjus gimė Amerikoje 1898 m. Jis gyveno intensyviai, veržėsi į rizikingas situacijas. E. Hemingvėjus išėjo savanoriu į Pirmąjį pasaulinį karą, 1937 – 1938 m. dirbo karo korespondentu Ispanijoje, rinko lėšas kovojantiems prieš fašizmą. 1942 – 1944 m., surinkęs įgulą, jachta „Pilar” ieškojo vokiečių povandeninių laivų Kubos vandenyse, 1944 m. kartu su amerikiečių armija išlipo Normandijoje ir su pirmaisiais išvaduotojais įžengė į Paryžių. Nuo 1940 m. gyvendamas Kuboje finansiškai rėmė pogrindininkus, kovojančius prieš diktatorinį F. Batistos režimą. Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu E.Hemingvėjus buvo artimas „prarastosios kartos” rašytojų grupei.
Ernesto Hemingvėjaus gyvenimas prasidėjo ant naaujo amžiaus slenksčio. Tai buvo 1899 metai, kai jis išvydo pasaulį. XX amžiaus epochoje dominavo Anglijos karalienės Viktorijos stilius, kuris pasireiškė tiek politikoje, architektūroje, tiek ir literatūroje. Ouk Parke (E. Hemingvėjaus gimimo vieta) buvo galima rasti Viktorijos epochos pavyzdžių: jos architektūrinio stiliaus vilos, ramios gatvelės, vyravo intelektuali atmosfera, visi visus gerbė. Miestelio gyventojai viską vieni apie kitus žino. Namuose Ernestas buvo auklėjamas labai griežtai. Vėliau jis atitolo nuo konservatyvių Ouk Parko papročių, bet liko nepaprastai reiklus sau, savo kūrybai, savo herojams. Baigęs mokyklą, Hemingvėjus atsisakė toliau mokytis ir tapo provincijos laikraščio reporteriu. Jis gerai susipažino su Čikagos verslininkų, gangsterių, sukčių ir policijos pasauliu. Amerika nesužavėjo Hemingvėjaus. Ir vėliau jis dažnai jautėsi savo tėvynėje užsieniečiu. Jam nepriimtinas buvo dolerio idealas, standartizuota gerovė, mi

iesčioniškumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis rašė: „Amerika buvo gera šalis, bet mes ją pavertėme velniai žino kuo. Aš važiuosiu į kitą vietą.“ Taigi galime teigti, jog Amerika suformavo tik dalį E. Hemingvėjaus pasaulėžiūros ir mastymo, nes rašytojas neteikė pirmenybės šiai šaliai ir vadovavosi savais principais.

Pirmojo pasaulinio karo metais E. Hemingvėjus įstojo į Raudonojo Kryžiaus sanitarinį dalinį, vykstantį į Italiją. Kai atvyko į Milaną, jis vis dar tebebuvo apimtas viską nustelbiančio jaudulio. Karas jį traukė kaip magnetas.
Po šešių dienų italų-austrų fronte jis buvo sunkiai sužeistas. Pirmojo imperialistinio karo patirtis turėjo lemiamos reikšmės Hemingvėjaus gyvenimui, ji davė medžiagos ir apsprendė visą ankstyvąją rašytojo kūrybą. Svetimoje armijoje, toli nuo tėvynės, jis tapo šiurpių, beprasmiškų skerdynių liudininku. Neapykanta karui, žudynėms, gilus humanizmas tapo visos rašytojo kūrybos potekste. 19948 m., prisimindamas pirmąjį pasaulinį karą, Hemingvėjus pareiškė, kad „tie, kurie kursto, pradeda ir veda karus — kiaulės, galvojančios tik apie tai, kaip įsigyti daugiau pelno”. Vis dėlto karas Hemingvėjų padarė tikru vyru: jis jame daug ko išmoko, tapo daug vyriškesnis, narsesnis ir drąsesnis.
Kaip ir anksčiau minėta, Hemingvėjus savo gyvenimą siejo ne su Amerika, bet su Europa. 1921 metais Hemingvėjus išvyksta į Paryžių, kur gyvena su savo žmona Elizabet Hedli Ričadson. Jo mąstysena labai pakeičia naujos pažintys: rašytojas susitiko su Š.Andersonu, poetu E. Pa

aundu ir rašytoja G. Stain. Šie žmonės turėjo didelės įtakos pradedančiajam rašytojui, nes tarkim poetas E. Paundas išmokė ji taupiai vartoti žodžius, atsisakyti apibendrinančių žodžių, tiksliai reikšti mintis ir vertinti kiekvieną detalę. Jaunasis rašytojas būdamas Paryžiuje norėjo tik kariauti. Vieną kartą jis yra pasakęs: „Galų gale čia darosi nuobodu. Norėčiau, kad jie paskubėtų ir kuo greičiau mus išsiųstų i frontą.“ Galima manyti, kad giliai širdyje E. Hemingvėjus vis dėlto norėjo ginti savo šalį ir jos ateitį, jautė savo pašaukimą kariauti. Bet tai buvo tik savo ryžto, vyriškumo, drąsos išraiška. Tikrasis jo pašaukimas buvo rašymas. Tik rašydamas jis tikrai nusiramindavo. Tačiau, kai karas baigėsi, Hemingvėjus ne kartą tvirtino, kad „visoks karo patyrimas rašytojui be galo reikšmingas. Tai viena iš pačių svarbiausių temų ir, be to, iš tokių, kuriomis sunkiausia rašyti teisingai. Tad rašytojai nematę karo, visada pavydi dalyvavusiems jame, įtikinėdami save ir kitus, kad ta tema nereikšminga, nenatūrali arba nesveika, o iš tikrųjų jiems nėra tekę patirti to, ko nieku kitu negalima užpildyti“. Jaunojo rašytojo istorinė idėja teigia, jog ne viskas kas žiauru yra neigiama. Jis bandė įžvelgti teigiama karo pusę ir jam tai sėkmingai pavyko atskleisti savo knygose, kuriose jis išreiškė savo poziciją, savo mintis apie karą. Jam tai leido ge
eriau save pažinti.

Sugrįžęs iš Italijos, Hemingvėjus tęsė žurnalisto darbą. Ilgus metus jis gyveno Paryžiuje kaip įvairių Amerikos laikraščių korespondentas, daug keliavo po Europą, Afriką, rašė reportažus apie žūklę ir miesčionių snobizmą, apie sporto rungtynes ir politiką, apie koridas ir medžioklę, daug dėmesio skyrė karo prisiminimams, spausdino interviu su garsiais to meto visuomeniniais veikėjais. Žurnalisto darbas praplėtė Hemingvėjaus akiratį, leido jam geriau pažinti pasaulį ir žmones, padėjo formuoti jo literatūrinį ir komunikacinį stilių. E. Hemingvėjui rūpėjo ne išorinio siužeto vystymas, o žmogaus instinkto, jausmo, individo pasaulėjautos dominavimas kūrinyje. Rašytojo meninio pasaulio vertė – „aisbergo principas“ bei savita žmogaus koncepcija. Autorius nepripažino manieringo aprašinėjimo, tuščiažodžiavimo, retoriškos kalbos, vertino potekstę.
Ne tik karas, bet ir Ispanijos korida padėjo rašytojui giliai suvokti žmogaus egzistavimo laikinumą, gyvybės trapumą, suvokti mirtį kaip kasdienybę, pajusti gyvenimo vertę. Jis niekada gyvenimo nelaikė absurdu ir beprasmybe, o, atvirkščiai, vedė savo herojus iš vienatvės į žmones, neigė pasyvaus stebėtojo poziciją. 1925 metais Hemingvėjus su bičiuliais dalyvauja Ispanijos Pamplonos miesto fiestoje ir pradeda rašyti pirmąjį romaną “ Fiesta ”. Tyrinėjimuose apie Hemingvėjų aptinkama mintis, jog rašytojo herojiškumo koncepciją nulėmė Ispanija, ispanų papročiai bei tradicijos. Jis be galo domėjosi korida, bulių kautynėmis, kurias vadindavo tragedija. E. Hemingvėjus buvo aštrių minčių medžiotojas, jam reikėdavo adrenalino, kuris buvo tarsi penas jo

o mintims, jo knygoms. Būtent Pamplonos fiestoje jis matė tokią realybę, kokią ir norėjo matyti, bet tikrai niekada neįsivaizdavo, kad ji tokia. Visa tai aprašė savo apybraižoje „Pamplona liepos mėnesį“: kovos su Maera, kaip lemiamu momentu bulius išmušė jam iš rankų špagą ir sužeidė plaštaką, kaip matadoras su ištinusia ranka vėl ir vėl kėlė nuo smėlio slystančią špagą ir stengėsi ją įsmeigti buliui ir kaip pagaliau tai pavyko. E. Hemingvėjaus mintys sukosi apie labai įvairius dalykus, kuriuos jis sutiko, o vėliau ir aprašė savo knygose. Žinoma, iš pradžių dauguma jo apybraižų ir straipsnių buvo atmetama, bet jis vadovavosi genialiu principu, kad jeigu jo nepripažins dabar, tai bus padaryta vėliau (kaip ir su dailininkais). Ispanija atitiko jo prigimtį, padėjo jai atsiskleisti ir parodyti Hemingvėjaus vertinamas žmogaus savybes – drąsą, garbę, ištvermę, išdidumą, vyriškumą. Ne vien matadoro, bet ir sportininko bei medžiotojo kodeksai lėmė rašytojo ir jo herojų elgesį.
Atrodytų, kad Hemingvėjui rūpėjo vien žvejyba, boksas, korida, išgėrimai. Iš tikrųjų jis stebėjo visa, kas dedasi pasaulyje. Tuo metu parašė žurnalui ” Esquire ” labai svarbų straipsnį “ Pastabos apie būsimą karą ”. Jis spėjo, kad 1937 ar 1938 metais prasidės antras pasaulinis karas, kuris bus didžiulis košmaras ištisoms tautoms. Tad toji karo idėja ir buvo išplėtota daugelyje jo knygų.
Vienas reikšmingiausių, įdomiausių, išskirtiniausių XX amžiaus rašytojo kūrinių buvo „Fiesta“. Daugelis į romaną žiūrėjo kaip į „prarastosios kartos“ apologiją negebėdami pažvelgti giliau ir suvokti svarbiausios rašytojo minties, išsakytos antrame epigrafe apie amžinai tveriančią žemę. Pavyzdžiui, E. Boidas žurnale „Independent“ tvirtino, kad Hemingvėjus prie kartos istorijos pergalingai pridėjo naują skyrių, pradėtą Ficdžeraldo romanu „Šiapus rojaus“. Ernestui buvo svarbiausia, ką galvoja žmonės, kurių literatūriniu skoniu pasikliovė. Net tais laikais, kai šis romanas buvo išleistas, Hemingvėjus sulaukė didelio pripažinimo ir šlovės: nuo tada jo finansinė padėtis tik gėrėjo ir gėrėjo. Bet rašytojo nuotaika ne visada buvo pakili ir nustelbianti: aštri kritika iš šeimos narių privertė jį susimąstyti, kad jis tokio pobūdžio kūrinių visada nerašys ir kad jam reikia atsižvelgi į jo artimų žmonių nuomonę. Rašytojas suprato, kad kritika tai yra vienintelis nuotolinis būdas leidžiantis komunikuoti su skaitytojais. Tai leisdavo jam tobulinti savo įgūdžius, supratimą, nuovokumą ir nuoseklumą rašant apie savo išgyvenimus ir daugybę sutiktų žmonių, kuriuos jis pavaizduodavo savo apysakose ir romanuose. E. Hemingvėjus buvo didžiulis mėgėjas gyvai bendrauti su žmonėmis, visuomet įsikišdavo į pokalbį, visi jo klausydavosi su didžiuliu susidomėjimu. Būdamas Europoje jis dažnai telefonu bendraudavo su savo tėvais, mėgdavo jiem pasakoti dienos ar savaitės įvykius, ar netgi savo knygos atsiliepimus.
Ketvirto dešimtmečio antrojoje pusėje fašizmas Europoje pereina į puolimą, prasideda pilietinis karas Ispanijoje (1936—1939 metai), didžiausiame pavojuje atsiduria laisvė, žmogiškumas, demokratija. Hemingvėjus nedvejodamas atsisako prabangaus gyvenimo Ki Veste, vyksta į Ispaniją, kur aktyviai įsijungia į kovotojų antifašistų eiles. Dabar tikslas aiškus — reikia įveikta fašizmą, nes „fašizmas — tai melas, skelbiamas banditų”, ir „sutramdyti banditą galima tiktai vienu būdu — stipriai primušus jį”. Romano „Atsisveikinimas su ginklais” autorius dabar teigia, kad yra dalykų, blogesnių ir už karą. Tai bailumas, išdavystė, egoizmas.

Ernestas Hemingvėjus paliko išties didelį pėdsaką XX a. literatūroje ir visuomeniniame gyvenime. Jis daugeliui žmonių parodė, kad žmogaus esybė yra daug gilesnė, kad viskas yra daug sudėtingiau nei atrodo, teigė jog kiekvienam žmogui reikia gyvenime susirasti tokį daiktą (ar žmogų), kurio tu negalėtum prarasti, taip įrodydamas savo humaniškumą. Jo paprastumas žavėdavo visus, bet kai kurie tais laikais jo nesuprasdavo, nes jis kažkuriai visuomenės daliai buvo per gilus ir nesuprantamas, todėl tik vėliau jis buvo galutinai pripažintas ir net gavo Nobelio premiją. Hemingvėjaus istorinė idėja buvo ta, kad žmogus niekada nėra vienas, visuomet yra ryšys tarp visų žmonių: „Nėra žmogaus, kuris būtų kaip sala vienas pats: kiekvienas žmogus yra žemyno dalis, sausumos dalis, ir jeigu jūra paskandins pakrantės uolą, sumažės Europa, lygiai taip pat, jeigu ji nuplaus iškyšulio kraštą, arba sugriaus tavo arba tavo draugo pilį; kiekvieno žmogaus mirtis sumažina ir mane, nes aš neatskiriamas nuo visos žmonijos“.
Kita Hemingvėjaus nagrinėjama idėja ir mintis buvo meilė Ispanijai, koridai, tiesmukumui, žvelgimas tiesai į akis, susidūrimas su neišvengiama tikrove, kurią jis matė, stebėjo būdamas Ispanijoje. Ne tik partizaninio karo metais, bet ir dabar Hemingvėjus Ispanijoje yra gerbiamas ir gal netgi garbinamas, lyg jis būtų buvęs Ispanijos karalius ar kitas svarbus veikėjas. Jo atsidavimas šiai šaliai daug reiškė jam pačiam ir XX amžiaus Ispanijai.
Nebuvo pasaulio istorijoje tokio kaip Ernestas Hemingvėjus, kuris būtų taip gausiai likimo apdovanotas : herojiška išvaizda ir talentu, prigimtimi ir tiesiog sunkiai įsivaizduojama asmenine laime, sėkme gyvenime. Tačiau nebuvo iki jo ir tokio rašytojo, kuris būtų buvęs taip didžiai nepatenkintas visu tuo, ką jam prigimtis, gyvenimas ir Dievo malonė tiesiog seikėte seikėjo. Literatūroje Hemingvėjus liko gyvas kaip rašytojas, kuris visuotinio pesimizmo ir nevilties amžiuje poetizavo žmogų, sugebantį išsaugoti savo moralinį grožį, žmogų, kurio „nugalėti neįmanoma”. Jo kūryba dar kartą patvirtina mintį, kad literatūra yra gyva į dabartį atėjusiomis praeities tradicijomis, bei amžinu kūrėjų polėkiu jas griauti ir kurti naujas.

Išvados

Ernestas Hemingvėjus buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, vienas įdomiausių amerikiečių realistų romantikų, siekęs visur būti pirmas, neįveikiamas, nenugalimas. Jis buvo romantikas ne tik savo prigimtimi, bet ir todėl, kad į XX amžių sugrąžino amerikiečių romantikų tradicijas. E. Hemingvėjus norėjo tapti literatūros garsenybe, ir tai jam pavyko padaryti. Pastarųjų dešimtmečių literatūros tyrinėtojai nebesižavi „tėtušiu Hemu“ taip aistringai kaip anksčiau, o vadina jį įsimylėjusiu pozuotoju, žiauriu žmogumi. E. Hemingvėjaus laiškuose, jo šeimos narių, pažįstamų, kritikų, žurnalistų knygose apie jį išryškėja prieštaringo žmogaus paveikslas : jautraus, silpno, klystančio, nepasitikinčio savim, bet kartu atidžiai kontroliuojančio savo išorės gyvenimą, konstruojančio „vyriškumo kodeksą“, mėginant priartėti prie vyriškumo idealo ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Tačiau atmintyje išlieka ne E. Hemingvėjaus trūkumai, o jo stipri valia, romantiška prigimtis, atsidavimas darbui, sugebėjimas save disciplinuojant nušlifuoti savo talentą iki žėrėjimo.
Subtilus rašytojo talentas, kuris paveikė ne vieną kartą, parodė savo charakterį ir išskirtinumą visam XX amžiui, jo visuomenei. Sugebėjimas bendrauti ir išreikšti jausmus nepasakant to tiesiogiai per savo herojus yra laikoma kaip svarbi istorinė mintis, priverčianti žmogų susimąstyti ir pažvelgti į tai giliau. Šio rašytojo pagrindinė komunikacinė priemonė ir buvo savirealizacija per knygas ir nuolatinį rašymą.

Leave a Comment