Literatūros kryptys

Antika

VIIIa.pr.m.e-Va.m.e.
Gyvenimas vaizduojamas kaip gražus ir harmoningas kosmosas. Graikų kosmologija prasideda chaosu ir išsivysto į olimpinę dievų federaciją, paklusnią Dzeuso diktatūrai. Antropomorfizmas dievus labai priartino prie žmonių. Antikos žmogus, turintis ištobulinta estetinį jausmą, puikiai suvokė išorės išraiškinguma, formos paslaptį: tai kas dieviška, egzistavo žmogiško grožio pavidalu (sudievinta gamta)

Meninės harmonijos siekimas, menas yra kūribyškumas gamtos, būties imitavimas. Katarsis. Mitologinių, folkloro tradicijų panaudojimas.
Susiformuoja pagrindiniai epo, lyrikos, dramos, žanrai.
Homeras, Aischilas, Sofoklis, Horacijus, Vergilijus, Ovidijus

Vidur-amžiai

V-XIV a.

Jei Antika aukštino žmogaus žemiškąją veiklą, krikščionybė- žmogus turi siiekti dvasinio tobulumo, kuris užtikrintų pomirtinį gyvenimą. Sudvejintas pasaulio modelis. Scholastika. Didžiausia vertybė- ne laisvė, o tarnyba ir ištikimybė Tėvynei, senjorui, bažnyčiai.

Romaninis ir gotikinis stilius architektūroje. Religiniai alego- riniai vaizdiniai ir pasakojimai. Misticizmas. Žmogaus dorovė- ne jo originalumas, o maksima-lus įsiliejimas į korporaciją, į dievišką tvarką.
Šventasis Raštas, kurtuazinė literatūra (romanai, serenados, albos, kansonos). Liaudies sagos ir herojinis epas. Satyriniai apsakymai.

Rene-sansas

XV-XVI a.

Svarbiausias bruožas- humanizmas. Susidomejimas Antika. Žmogus pasaulio centre. Žemiškų interesų pasireiškimas. Žinių troškimas. Žmo-gus gamtos dalelė. Vulgarumas. Požiūris į gyvenimą- laaisvama-niškas. Charakterių prieštaringumas.
Mitologiniai, bibliniai siužetai. Filoso-finiai ir psichologiniai elementai. Fantas-tika ir buitis. Satyra ir groteskas. Litera-tūros žmogus- mąstanti, kupina prieštara-vimų, siekianti žemiškos laimės asmeny-bė. Įvairių stilių samplaika.
Žanrų įvairovė: romanas, novelė, sonetas, odė, poema, drama, tragedija, komedija, istorinė drama.
F. Petrarka,F. Ra

ablė,Dž.Bokačas,V.Šekspyras,M.Servantesas. LT- M.Husioviakas, M.Mažvydas, M.Daukša

Klasiciz-mas XVII a.

Reglamentuotas menas. Laikomasi trijų vienumų taisyklės: vietos, laiko, veiksmo. Kalbos iskilmingumas. Griežtas teigiamų ir neigiamų bruožų atskyrimas. Grožio sąvoka.
Aukštas ir žemasis stiliai. Griežta ir darni kompozicija. Simetriškumas. Didaktika.
Komedija, tragedija, pasakėčia.
P. Kornelis, Ž. Rasinis, Moljeras.

Barokas XVI-XVIII a.

Žmogaus būties laikinumas. Mirties tema. Krikščioniškų idealų akcentavimas. Rafinuotumas. Estetizmas. Subjektyvi grožio samprata. Dėmesys liaudies kūrybai.
Estetizmas. Natūralizmas. Erotika. Pompastika, įmantrumas. Groteskas, bufonada, alegorišumas, hiperbolė. Daug istorinių afektų.
Lyrika, drama.
Kalderonas, T.Taso. LT- K.Skirvydas, M.Olševskis, M.K.Sarbievijus

Švietimo epocha

XVIII a.
Didžiausias autoritetas- protas. Tikslas- pažanga, kultūra, moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį. Didaktika. Auklėjimo problemos. Humanizmas, proto sudievinimas,
Tęsė klasicizmo stilines tendencijas. Ryškios didaktinės tendencijos. Auklėjimosios idėjos perteikiamos meniniais vaizdais ir įtikinamais charakteriais. Sentimentalizmas (išaukštinami jausmai, kviečiama grįžti „atgal į gamtą“.) Charakterių statiškumas. „Audros veeržimosi“ literatūra Vokietijoje. Alegorija. Satyra, ironija, groteskas.

Romanas (kelionių, nuotykių, fantastinis, alegorinis).
Volteras, D.Didro, D.Defo, V.Getė.
LT- K.Donelaitis. „Metai“- giesmė dievui.

Roman-tizmas

XVIII pab.-XIXa. pradžia
Būdingiausios romantinės pasaulėjautos ypatybės- nepasiten-kinimas tikrove, bėgimas į svajonių, idealų pasaulį. Konfliktas su aplinka sudėtingas. Būdingas bruožas- nerimas ir „pasaulio sielvartas“. Atvriras jausmingumas, dramatizmas, subjektyvumas, gamtos pajautimas, nakties įvaizdis.
Šios literatūros krypties personažas- nesuprastas žmogus. Jo jausmai ir išgyvenimai visada stiprūs. Bibliniai, istoriniai sužetai. Nėra kategoriškų meno kūrybos taisyklių. Intensyvus jausmas ir nevaržoma vaizuotė. Stiprus subjektyvumo pradas, lyrizmas. Personažas primena Renesanso ti

itaną.

Žanrų įvairovė
Dž.Baironas, P.B.Šelis, H.Heinė, A.Mickevičius, V.Hugo, V.Skotas, A.Diuma, J.Slovackis,
Ž.Sand.Kuperis. LT-S.Daukantas,A.Bara-nauskas,S.Stanevičius V.Pietaris

Realiz-mas

XIXa.vid- XX.a
Realistams tikrovė tampa tyrinėjimų objektu. Pripažystama tikrovės ir tiesos vertė menui: gyvenimą reikia vaizduoti teisingai, visapusiškai. Žmonės, daiktai, gamta turi būti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus, ne tai, ką padiktuoja fantazija. Pozytivumas tampa filosofine ir idealogine atrama šiai srovei.

Orientacija į „žemąjį“ stilių. Dažnai linkstama į objektyvizuotą pasakojimą iš visažinio pasakotojo pozicijos. Daug dėmesio skiriama detalei, tiksliam aplinkos aprašymui (tipiški veikėjai tipiškomis aplinkybėmis).
Romanas, apsakymas
O.Balzakas, Stendalis, Č.Dikensas, V.Teke-rėjus, T.Manas, R.Ro-lanas, I.Turgenevas, L.Tolstojus, F.Dosto-jevskis. LT- V.Pieta-ris, Žemaitė, J.Biliū-nas, A.Vienuolis, Simonaitytė

Ankstyvojo modernizmo kryptys (XIX a. II pusė – XX a. pr.)

Impresionizmas

įspūdžiais ir nuotaikomis paremti pjučiai, muzikinis prada tekste.
Rilke;Reineris Marija;A.Vaičiulaitis; Š.Ragana

Simbolizmas

racionalumo neigimas, kūno ir sielos kovos, vidinės laisvės motyvai, pasąmonės santykio su tikrove pasitelkiant simbolius raiška.
J.Baltrušaitis; B.Sruoga; V.M.Putinas; O.Milašius; P.Verlenas; Š.Bodleras

Neoromantizmas

naujasis romantizmas; gyvenimo pasakos peotika, jausmų tikrumas
S.Neris; A.Miškinis; B.Brazdžionis

Orientalizmas

Rytų filosofijos idėjų taikymas Vakarų kultūroje, aukštesnio žmoniškumo siekimas, japonų, indų peotinių formų parėmimas.
Vydūnas; V.Krėvė („Pratjekabutha“; „Dangus ir žemės sūnus“); K.Binkis („Utos“)

Vėlyvojo (klasikinio) modernizmo kryptys, paženklintos dekadentizmo (XX a., prieš II pasailinį karą ir pokario pasaulis)

Ekspresionizmas

Maištas prieš technizuotą, dehumanišką visuomenę, groteskas ir parodija, šokiravimo efektai, atonalumo įspūdis
H.Hesė; J.Savickis; K.Boruta

Futurizmas

Ateities moderniškumo raiška, praeities ku

ultūros neigimas, didmiesčio motyvai, dinamika, eksperimentai su kūrinio forma.
V.Majakovskis; K.Binkis; J.Tysliava; S.Šemerys

Estetinės jausenos literatūra

„menas menui“ tendencijos, ištobulinta kūrinio forma
Henrikas Radauskas

Siurrealizmas

„virš realizmo“ tendencija, klasikinio meno atmetimas, dvasios laisvės, sapno, kliedesio, svajonės motyvai, metaforizavimas
L.Kerolis; P.Eliuaras; J.A.Herbačiauskas
„Fantastinis realizmas“

Antiutopizmas; archetipinių mitinių mitinių schemų siejimas su realistinėmis detalėmis
Fr.Kafka; E.Po; M.Bulgakovas; A.Achmatova

Egzistencinės jausenos literatūra

Egzistencinis nerimas, žmogaus vienišumo, atsakomybės ir pasirinkimo problemos, absurdiško pasaulio grėsmė asmenybei, būties trapumo vaizdavimas, eseistiniai intarpai
A.Kamiu; E.Hemingvėjus; Ž.P.Sartras; V.Folkneris; V.Mačernis; A.Nyka-Niliūnas; A.Škėma; J.Degutytė; R.Gradauskas; B.Radzevičius; V.Juknaitė

Postmodernizmas literatūroje (XX a. II pusė ir pabaiga)

Istoriškumo idėjos ir individo „aš“ nykimo tendencijos; klasikinės Vakarų filosofijos ir meno nuostatų atsisakymas, atsiribojimas nuo pretenzijų pertvarkyti pasaulį, personažų archetipiniai pavidalai, žmogaus-kaukės situacija, asmenybės neoromantinimas, visiškas destruktyvių ir kuriančių galių išlaisvinimas, sąligyškumas, intertekstualumas, tekstas-žaidimas, tekstas – atskiras pasaulis.

Ch.Kortazaras; I.Meras; K.Ostrauskas; L.Gutauskas; M.Martinaitis

Leave a Comment