V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus, užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti. Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu. Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas”.
Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena: Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose. Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės kurijai… Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.