Draugui

Draugui…

Toks keistas jausmas širdelėje. Dar nė karto nerašiau tau laiško… Juk susitikdavom taip dažnai, jog kartais net nebūdavo apie ką kalbėti. O dabar… Viskas pasikeitė. Draugas, kuriam dažniausiai atverdavau savo mintis ir rožines svajones, žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikėjau ir kurį branginau visa savo širdimi, išnyko tartum rūkas. Pradingo pilkšvai melsvos, žaižaruojančios akys, skambūs, prasmingi patarimai, šelmiškas ir žavingas elgesys. Liko tik beveidis kūnas, tuščios ir beprasmės tavo mintys bei linksmų, trykštančių gyvenimu akių likučiai. Be galo pasiilgau mūsų pašnekesių, kuomet pasaulis būdavo tamsus ir bespalvis…Ir vis dėlto tik Tu sugebėdavai jį nuspalvinti skaisčiausiomis vaivorykštės spalvomis ir įrodyti man, jog kiekvienas poelgis, kiekvienas įvykis turi savo tikslą. Žemė sukasi aplink savo ašį tam, kad diena keistu naktį, o naktis – dieną… Taip ir gyvenime. Viskas yra tikslinga, viskas yra reikalinga. Reikalingas šiam pasauliui esi ir tu. Tavo dėka išmokau į viską žvelgti kitaip ir gyvenime vertinti tuos dalykus, kurie anksčiau atrodė beprasmiai ir nykūs. Niekaip negaliu suprasti, kaip Tu, daugeliui žmonių būdamas pavyzdžiu, negalėjai atsispirti tokiai šlykštynei, tokiam siaubui. Juk nuo pat mažens girdėjai tiek daug liūdnų istorijų apie tokius žmones, kurie net savo gyvenimus baigia būtent taip. Ir vis tiek tu jų neatsisakei. Pasidavei silpnybei, didžiuliam troškimui išmėginti tai, kas pavojinga ir žalinga. Žinau, visuomet toks buvai. Visad pasaulis tave žavėjo savo paslaptimis ir pagundomis. Adrenalino trokštanti širdis norėjo pasiekti tai, ko kitiems nepavykdavo. Tačiau šį kartą pasirodei esantis silpnesnis. Gyvenimas tave išsupo ir įtraukė į save. Didžiulis uraganas, didelė audra sugriovė visą tavo pasaulį, nusiaubė grožį ir šilumą. Pasiliko tik tuščias, plynas laukas tavyje.

Būk stiprus, mielas drauge. Žinok, kad nesi vienas, aš esu su tavimi, o taip pat ir daugybė tave mylinčių ir tavimi tikinčių žmonių. Esi reikalingas jiems. Būk reikalingas sau!!! Kad ir kaip būtu sunku…nepasiduok, kovok, susigrąžink tai, ką anksčiau turėjai ir taip branginai. Visomis jėgomis noriu, kad ir vėl pas mane sugrįžtum, vėl būtum mano draugas, rūpintumeis manimi, saugotum ir gintum. Juk esi tiesiog kryžkelėje pasukęs ne tuo keliu. Neleisk, kad žemė tau slystų iš po kojų, kad viskas, ką taip mylėjai nusigręžtų ir tave pamirštų. Verta gyventi dėl kiekvieną rytą patekančios saulės, šilto, pilno kvepiančių dulkių, oro, šilto lietaus, dėl daugybės tave mylinčių širdžių, nuoširdžių akių, dėl visko, kas iki šiol tau buvo taip brangu. Dar nevėlu suvokti, ištaisyti klaidą. Tik meldžiu pabusk iš to baisaus košmaro, pažadink kartu ir mane… Šiandien norėjau užeiti pas tave į svečius. Kaip ir kiekvieną trečiadienį, išgerti arbatos, nuoširdžiai paplepėti su tavimi ir tavo mama. Ir tik apie tai pagalvojusi ėmiau vyti šalin mintis. Juk viskas nebe taip, kaip buvo… Viskas jau kitaip… Štai kodėl prisėdau ir ėmiau rašyti tau laišką. Mintys liejosi ir taip gera buvo pagaliau tau bent taip pasakyti, ką iš tiesų jaučiu. Kvaišalai, narkotikai – visi šie gyvenimą griaunantys dalykai – jie žudo ne tik tave, bet ir viską aplinkui. Net nepastebėjau, kaip leidau Tau išeiti, o dabar lauksiu kol grįši. „Aš pavogsiu iš tavęs… to pikto skausmo ašaras, tą slegiantį liūdesį.. Ir sugrąžinsiu Tau Šypseną lūpoms, pasaulį akims, sparnus tavo sielai“ Pameni? Visai kaip toje dainoje… Padėk man tau padėti. Sukaupk jėgas ir neatstumk norinčių tau padėti žmonių. Paklausyk bent kartą ir tu protingų minčių bei patarimų. Esi protingas, visad moki atskirti gėrį nuo blogio. Neatsisakyk pagalbos ir greitai vėl viskas bus gerai.
Atrodo, tiek daug tau norėjau pasakyti, o dabar jau nebesugebu suregzti rišlaus sakinio. Padrikos, pagalbos ieškančios mintys ir draugo ilgesys. Abu žinome, jog draugas yra pats didžiausias turtas pasaulyje. Tu esi mano turtas. Niekad to nepamiršk. Ir vis dėlto taip keista… Juk ankščiau tau nerašydavau….