Mandagumas lietuviu kalboje

Įvadas

Norėčiau pradėti Justino Marcinkevičiaus žodžiais :
”Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstume. Kaip ir visos, ji nori gyventi”.

Kada šnekame apie gimtąją kalbą arba apie raštingumą, paprastai , mokytojus skirsto į lituanistus ir ne lituanistus. Man atrodo, kad visus mokytojus ir paprastus mokinius reikia skirstyti tiktai į kultūringus ir nekultūringus. Kultūringas žmogus laisvai kalbės savo gimtąja kalba, reikš savo mintis ir , žinoma , rašydamas nedarys jokių klaidų.

Man atrodo,kad mookytojams, ne lituanistams , taip pat labai svarbu gerai mokėti savo kalbą. Juk jie klasėje mokiniams turi sukurti tinkamą emocinę atmosferą. O tam reikia panaudoti ir epitetų, ir sinonimų. Juk tik emocinėje aplinkoje ugdomi ateities piliečiai.

Kiekviena tauta, kurdama savo kultūra, pažindama pasaulį, savitai jį išreiškia , jį pateikia. Ir pirmiausia, žinoma, kalba. Vadinasi, kiekviena tauta mąsto savaip. Iš čia atsirado ir kalbos dvasios ypatingos teorijos. Bet svarbiausias dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį,- tai, kad kalba yra tautos kultūros raiškos priemonė. Juk visi teekstai- sakytiniai, rašytiniai, kurie yra sukurti mūsų protėvių, yra mūsų kultūra.

Ne kartą tenka girdėti: gražią kalbą turime. Arba net :”šitokio grožio klabą turime.seniausią pasaulyje Bočiai, seneliai, proseneliai saugojo.ragotinėm , saidokais gynė, o mes ?”Taip klaba J.Baltušio “Parduotų vasarų” Utkus . Šitokios pagyros pa

aprastai esti būdingos žmogui, vadinamojo “parapinio” patriotizmo pagautam.

O iš tikrųjų? Kiekviena kalba savaip graži, Bet gimtoji – pati gražiausia. Gražiausia , nes tos kalbos žodžius dar prie lopšio girdėjome tariant mūsų motinas, juos tarėme mes, vos pradėję žengti pirmuosius žingsnius, gražiausią , nes ji ištikimai lydi mus nuo lopšio iki karsto. Juk kaip tik apie ją kartu su “Anykščių šilelio” autorium, tiktai kiek šį perfrazuodami, galime tarti: pirmieji tiesos spinduliai mano prote ta kalba praspindo, pirmieji širdies jausmai ta kalba man krūtinę sukaitino sudrebino.

Lietuvių kalba , būdama labai sena , yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to , lietuvių klaba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kaas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis bei morfologine jų sandara.

Nėra jokių abejonių,kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžiosios šlovės dedama pridera lietuvių tautai, sukūrusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara.

Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia švelnumą išreiškiančių priemonių bei deminutyvų, daugiau nei ispanų ar italų, net daugiau nei rusų ir juos galima pagausinti, pridedant veiksmažodžiams bei prieveiksmiams lygia dalia kaip būdvardžiams bei daiktavardžiams.

Žodis etiketas yr

ra prancūzų kilmės. Senoji jo reikšmė – tai nustatyta tvarka ir elgesio formos monarchų rūmuose, diplomatų santykiuose.Kintant istorinėms socialinėms sąlygomis, pakilo ir etiketo reikšmė- dabar žodis etiketas suprantamas liaudiškiau. Tai papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus.
Svarbi bendravimo su žmonėmis priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesio kultūrą pirmiausia spendžiama iš kalbos. Kultūringas elgesys labai susijęs su mandagumo žodžių reišme bei vartosena.

Kasdien girdime arba patys tariame sveikinimosi žodžius: Labas rytas, laba diena, labas vakaras. Šias frazes tariame tiksliai ir aiškiai, bet svarbiausia,- draugiškai ir nuoširdžiai, o ne familiariai ar išdidžiai. Sveikindamiesi žiūrime į akis, o ne į ausį, žemę ir pan.Savaime suprantama, kad sveikindamiesi rankas ištraukiame iš kišenių. Su artimu pažystamu ar draugu sveikinamės nuoširdžiau ir laisviau negu su mažai pažystamu- “Labas”, “Sveikas”.Svečius sutinkame žodžiais “Sveiki atvykę”.Per šventes sveikinamės “Sveiki sulaukę Kalėdų”, “Sveiki sulaukę Kūčių” ir pan. Sveikindamiesi, pavyzdžiui , labas rytas, mes norime išreikšti mintį: linkiu, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas, kitaip sakant , – geras, malonus, mielas.Taigi sveikinimasis kartu yra ir gero palinkėjimas.

Su vyresniais nedera sveikintis “Labas” ar “Sveikas”, juo labiau “Labutis”, “Sveikutis”, “Sveikas drūtas”” tinka sveikintis su bičiuliais , draugais, broliais ar seserimis. Familiarų atspalvį turi ir “Labas rytelis”, “Labą dienelę”, “Labas vakarėlis”. Atsisveikinant lietuviai dažniausiai sa
ako : viso labo, viso gero, viso geriausio, viso, sudie. Mūsų tauta turi labai daug atsisveikinimo žodžiu:iki, iki rytojaus, lik sveikas, labanaktis, iki susitikimo. Dabar labai paplitę atsisveikinimo žodžiai bai,bai , čiau. Šie atsisveikinimo žodžiai yra neteiktini žargonizmai. Jai esame lietuviai, tai ir atsisveikinti turėtume mokėti mandagiai ir taisyklingai.

1 SKYRIUS

Pasisveikinimas veiksmais

Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti:

-rankos paspaudimas,
-rankos pabučiavimas
-galvos linktelėjimas.
Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo- jis pirmas ištiesia ranką ir pan.

Rankos paspaudimas

Vakarų civilizacijoje mandagumas reiškiamas rankos paspaudimu. Apskritai rankos padavimas sveikinantis kilęs iš senovinės tradicijos :Tuščia (be ginklo) ranka- taikingumo ženklas. Rankos paspaudimu parodome norą pradėti pokalbį. Jos neduodame tais atvejais , kai skubame ar neturime noro šnekėti. Nepaspausti kito ištiestos rankos negalima. Stipriai rankos spausti nevalia, tačiau per silpnai taip pat nederėtų. Ir vyrui, ir moteriai ranką spaudžiame vienodai.

Jau minėjau, kad rankos paspaudimą inicijuoja svarbesnis asmuo. Pirmoji ranką paduoda vyresnė moteris jaunesnei, moteris- vyrui, vadovas- pavaldiniui, dėstytojas- studentui, vyresnis vyras- amžiumi jaunesniam ir taip toliau.

Mandagiau sveikintis be pirštinių. Jei viena šalis nusimauna pirštinę, antrajai tas privalu. Vienintelė išimtis – kai moteris dėvi vakarines pirštines.Bet jei moteris vis dėlto nusimauna pirštinaitę, – reikia suprasti tai kaip pagarbos ženklą.Sveikinantis su vyresnėmis moterimis ar vyrais pirštinę reikėtų nusiimti. Tarpusavyje besisveikinantys vyrai pirštinių gali nesimauti , bet jeigu vienas kuris vi

is dėlto nusimauna, tą padaryti privalo ir antras.

Jeigu esate pažindinami su žmogumi be dešinės rankos, savo dešine paspauskite jo kairiąją, tačiau neįgalus žmogus ištiesia ranką pirmas.

Gyvenime ne visuomet tikslinga paspausti ranką.Pavyzdžiui , pažystamiems susitikus gatvėje arba bendradarbiams įmonėje, lankytojo teisėmis atėjus pas vadovą ir kitose panašiose situacijose užtenka žodinio pasisveikinimo “Laba diena”, “Labas rytas”, “Sveiki” ir pan. Tuo pat metu reikia linktelėti galvą ir nusišypsoti.Sveikindamiesi su patarnaujančiais darbuotojais- padavėjais, pardavėjais, viešbučio tarnautojais ir panašiai – rankos nepaduodame.

Rankos bučiavimas

Moters rankos bučiavimas- šiuo metu retokai pasitaikanti protokolinė pasisveikinimo forma, nors, pavyzdžiui, Lenkijoje apie 80 proc.oficialių pasisveikinimų be šito neapsieina.
Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi, norima, kad pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis moters ranka keliama aukštyn, tačiau ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos. Likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Ranką reikia paimti už pirštų galiukų. Bučiuojant žiūrima į ranką.

Bučiuoti ranką dera tik patalpose arba sode, bet ne stotyje.
Apkabinimu išreiškiama ypač didelė simpatija žmogui. Tačiau to daryti visiškai nedera sutikus žmogų pirmą kartą. Šis pasisveikinimas tinka toje draugijoje, kur taip sveikintis priimtina. Kartais sveikinantis ar atsisveikinant pasibučiuojama. Tokiu atveju reikia tik priglausti skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų.

Galvos linktelėjimas

Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažystamą, kiekvieną kart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputį linktelėti galvą, bet nemandagu praeiti be jokio dėmesio.

Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje.

Susitikę bičiulius , draugus ar šiaip pažystamus žmones , nesitenkiname vien pasisveikinimu. Jei laikas leidžia, valandėlę kitą su jais pasikalbame, bent jau persimetame keliais žodžiais. Netikėtai susitikę pirmiausia išreiškiame savo nuostabą: Filomena, argi čia tu? Vaje, tau tuMaloni staigmenaTai netikėtas susitikimasKaip tu čia atsiradaiKokie vėjai atpūtė?

Gana dažnai prasiveržia netikėtai susitikusių labai gerų draugų džiaugsmas: Šiandien man laimingas rytas- tave sutikau. Labai džiaugiuosi tave sutikus. Kokia laimė- tave pamačius ir taip toliau.

Prisimenama nesimatymo trukmė, dažniausiai hiperboliškai: Senei matyta, senei girdėtaKiek metų praėjo?Metų metus nesimatėm

Dažnai pradedama kalbėtis įprastais tradiciniais klausimais: Kaip einasi? Kaip sekasi? Kaip gyveni?Kas girdėta? Kas nauja? ir panašiai.Tinka teirautis ir apie draugo, draugės šeimą: Kas pas jus girdėta? Kas pas jus naujo? Kaip sveikatos? Kaip sekasi tavo vaikams?Kur įstojo tavo dukra? Ir panašiai. Galima pasidomėti darbu: Kas gera fakultete?Kaip disertacija?Kas nauja firmoje?Kas nauja universitete?ir panašiai.

Susitikę draugai po sunkesnės ligos, pirmiausiai teiraujasi apie sveikatą: Na kaip?Kaip sveikata?Kaip savijauta?Ar jau kiek atsigavai, sustiprėjai?Ar jau viskas gerai? Ar jau mėgini dirbti? Ir panašiai.

Apie sveikatą galima klausinėti tiktai neseniai sirgusį, lėtinių ligų kankinamą ar senyvą žmogų.Antraip, jeigu užsimenama savijauta, pašnekovas gali pamatyti , kad jis blogai atrodo.
Jei sutarta kur susitikti, vėliau atėjęs draugas pirmasis užkalbina laukiantį:Ar laiku atėjau?Ar nepavėlavau?Tu seniai lauki? Sušalai belaukdamas?Atsiprašau, kad pavėlavau.

Nedera kiekvienam sutiktam draugui nuoširdžiai pasakoti apie namiškių nesutarimus, barnius.Klausiančiam apie namiškius draugui reikia atsakyti santūriai, be atodūsių ir užuominų, skatinančių pašnekovą papildomai teirautis. Pavyzdžiui į klausimą: Kaip žentas? Kaip marti? Taip pat negalima atsakyti su nutylėjimais: Tai prisigyvenom.Nors pasikark.. Geriau nepasakosiu.ir panašiai.
Geri bičiuliai į klausimą gali atsakyti klausimu:
-Kaip gyveni? – O kaip tu?
-Kaip sveikata?- Man dar labiau rūpi , kokia tavo sveikata?
-Kaip reikalai?- O kaip tau sekasi?

Šeimoje tėvai kreipiasi į vaikus vardu:Saule, Sauliau, Neringa , Nerijau.
Į motiną, tėvą dažniausiai kreipiasi maloninėmis formomis mamyte, tėveli(rečiau mama, tėti).Lietuvių kalboje yra labai daug tokių mažybinių žodžių. Pavyzdžiui: motute, motinyte, mamele, mamute, mamytėle, motuše., tėtyte, tėtuk, tėtuši, tėvuži, tėvužėli..Miestiečiai kartais į savo tėtį kreipiasi papa. Taip vadinti tėtį ir į jį kreiptis, šnekant lietuviškai , netinka.

Šeimose dažniausiai gyvena ir tėvo ar motinos tėvai- seneliai. Kas gi norėtų būti senas ar būti juo taip vadinamas, kam gali patikti kreipinys seneli, senele, juo labiau – bobute?Kur kas maloniau – močiute, tėvukas.

Kreipiniai dėde,dėdiene, teta abejonių nekelia.Pavyzdžiui maži vaikai dėdėmis, tetomis vadina ir svetimus suaugusius žmones- taip į juos kreipiasi.

Į brolius, seseris, to paties amžiaus ir jaunesnius giminaičius, draugus kreipiamės vardais. Ir žinome turime kreiptis į juos taisyklingai: Nerijau, Mantai, Arūnai, Artūrai, Aukse ir panašiai.
Taigi į visus žmones,pažystamus ar ne, turime kreitis mandagiai.Ne visada paprastas žmogus žino kaip taisyklingai kreiptis į žmogų.

Telefonu kalbėti reikia taip pat mandagiai.Nukėlę čirškiančio telefono ragelį, galime atsiliepti lietuvišku žodžiu klausau arba tarptautiniu alio.

Nedera lietuviškai atsiliepti teigiamuoju žodžiu taip. Pokalbis dar nepradėtas- nėra ko nei teigti, nei neigti:nei sakyti taip, nei sakyti ne. Reikia sakyti klausau

Įstaigų , įmonių , organizacijų ir kitokių kolektyvų atsiliepimas telefonu turi būti informatyvus, kad nereikėtų teirautis, ar pataikyta ten, kur norėta skambinti. Taigi atsiliepiantis darbuotojas, be jokio alio ar klausau, turi pasakyti įstaigos, skyriaus ar padalinio pavadinimą.Pavyzdžiui, skambinate į Marijampolės autobusų stotį.Išgirstame atsiliepimą:Marijampolės autobusų stotis arba Autobusų stotis

Išgirdę atsiliepimą, paprastai tariame pasisveikinimo žodžius labas rytas,laba diena ar labas vakaras ir pasisakome, kas skambina.Kartais pagal reikalą pasakome įstaigą,pareigas. Pavyzdžiui skambiname dėstytojai, pasisveikiname laba diena, pasisakome kas skambina, kokiu reikalu. Negalima su dėstytoja kalbėti kaip su savo geriausiu draugu, reikia laikytis tam tikrų mandagumo reikalavimų.

2 SKYRIUS

Užuojauta

Nesėkmės, vargai, nelaimės neaplenkia nei vieno žmogaus.Užjausti bėdos ištiktą žmogų, tarti jam guodžiantį žodį- mūsų humaniškumo pareiga. Tai ne tirk etiketo, kiek etikos reikalas.Šios pareigos supratimas ir praktinis jos vykdymas priklauso nuo žmogaus išsiauklėjimo, vidinės asmens kultūros.Pavyzdžiui:lankome ligonį , sunkiai sužeistą autoavarijoje.Jau kelintą kartą jis mums pasakoje, kaip jo automobilis, atsitrenkęs į sunkvežimį , nusirito nuo kelio, o jis štai gyvas liko.Reikia kantriai išklausyti jo pasakojimą iki galo , džiaugtis kartu su juo dėl nelaimėje patirtos laimės, guosti jį , stiprinti viltį, kad rūpestinga gydytojų ir artimųjų priežiūra padės jam greičiau pakilti iš ligos patalo.Mokėti guosti- tai brangus gyvenimo menas.Dar didesnis menas- mokėti parengti žmogų, kai reikia jam pranešti skaudžią žinią, kai reikia įkvėpti stiprybės, kad nepalūžtų išgirdęs didelę mylimo žmogaus nelaimę.

Vidinė kultūra , gyvenimo patirtis bendraujant su žmonėmis, noras kitiems padėti palengvina įsijausti į skaudžios žinios paliesto žmogaus psichiką.Reikia turėti psichologo nuojautą ir būti patyrusiam, gebėti ramiai priimti gyvenimo smūgius, kad pasisektų užuominomis ir užuolankomis priartėti prie skaudžios tikrovės ir ją atskleisti.

Jei mūsų užuojauta tikrai nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Pavyzdžiui :Užjaučiu tave Kaip man tavęs gailaLiūdžiu kartu su tavimi.Koks begalinis tavo sielvartasTau dabar begalo liūdna.Ar pajėgi šiandien dirbti?Tau begalo sunku ir nyku bus namuose, gal ateiti pas tave nakvoti? O, kad galėčiau tau palengvinti skausmą

Užuojauta turėtų būti trumpa. Trumpi turėtų būti ir vainikų , kapų paminklų užrašai, laikraščiuose skelbiamų užuojautų žodžiai.Pavyzdžiui laikraštyje “Suvalkietis”kiekviena kartą būna užuojautos skelbimų kaip: „Netekties valandą , mirus brangiai mamai, nuoširdžiai užjaučiame Janiną Jonaitytę“ . Kitas pavyzdys: „Išėjus mylimam žmogui, lieka skausmas ir tuštuma. Teužpildo ją draugiška užuojauta ir palinkėjimas stiprybės. Skaudžią netekties valandą dėl mylimo tėvo mirties užjaučiame Joną Jonaitį užjaučia bendradarbiai“. Taigi ne visi žmonės lieka abejingi įvykus nelaimei.Dauguma žmonių mandagiai patyli ir užjaučia žmogų, kuris prarado jam brangų žmogų.

3 SKYRIUS

Laiškų rašymas

Rašyti laiškus taip pat reikia mandagiai ir taisyklingai.Pagarbiems žmonėms oficialiai rašomi laiškai turi būti itin trumpi. Svarbu mokėti glaustai reikšti mintis, kreipiantis kokiu reikalu į įstaigos vadovą. Geriausiai pradėti be ilgesnės įžangos, eiti tiesiog prie reikalo. Trumpai ir aiškiai išdėstyti savo mintis.

Kas kita rašyti laiškus savo tėvams, broliams ar seserims, draugams.Čia galime rašyti plačiai, ką norime ir be sukaustymų.

Mandagumas ir pagarba asmeniui, kuriam rašomas laiškas, reikalauja primiršti save ir daugiau domėtis adresatu, jo šeima. Bent jau laiško pradžioje nederėtų rašyti apie save.Rečiau reikėtų vartoti įvardį aš, kad mūsų asmuo atsidurtų šešėlyje.

Išimčių, žinoma, gali būti. Štai mes važiuojame į tolimą kelionę, o draugai, tėvai iš mūsų laukia laiško.Jiems įdomu kaip mums sekasi. Kelionės įspūdžių begalės. Tad ir pradedame nuo įspūdžių, trumpai užsimename apie vaizdus kuriuos matėme ir panašiai. Taip pat turime nepamiršti pasidomėti namiškiais,jų sveikata.

Jei turime už ką padėkoti, geriausiai pradėti padėkos žodžiais. Pavyzdžiui: Ačiū už laišką ar : Dėkui už laišką.Dar gražiau ir maloniau: Tai mielas tavo laiškas, yra už ką dėkoti.

Po padėkos žodžių ar užuominos apie gautą laišką įprasta, rašant atsakymą, pasidomėti adresato gyvenimu ar sveikata.

Laiško gale paprastai perduodami linkėjimai šeimos nariams, kaimynams ar draugams.Tačiau oficialiuose laiškuose palinkėjimų verčiau nerašyti.Pavyzdžiui gerai, kai parašai draugei linkiu,kad tau gyvenime sektųsi,tačiau tą patį parašius pavyzdžiui darbdaviui, tai būtų nemandagu.

4 SKYRIUS

Mandagumas

Neišmokus mandagiai elgtis neįmanoma padaryti karjeros. Šiandieniniame judriame gyvenime ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia labai daug žinių ir įgūdžių, mokėti pasitikėti savimi.Kiekvienam išsilavinusiam žmogui reiktų mokėti elgtis mandagiai,bet kokioje situacijoje,-tarkim keliauti lėktuvu , ką vilkėti, kaip kalbėti.Visur reikia mokėti paprašyti ir padėkoti, kalbėtis telefonu, paklausti, atsakyti, ginčytis, ką nors pagirti, paguosti.

Mandagumas padeda siekti sėkmės ir versle, ir asmeniniame gyvenime, tad visur būtina tiksliai laikytis garbės kodekso, nepripažįstančio jokių nukrypimų. Kitaip sakant, moralinis mūsų veiklos ir elgesio vertinimas be galo svarbus.

Išvados

Ne visi Lietuvos žmonės žino, kaip mandagiai elgtis, kalbėti, atrodyti. Dabar mes kiekvienas norime mokėti gerai , mandagiai elgtis mokykloje, kokioje nors įstaigoje. Mūsų savigarba skatina labiau rūpintis mandagumo žodžiais, kad jei būtų ne tik taisyklingi, bet ir atitiktų gimtosios kalbos dvasią. Vis dažniau į vyresnį žmogų jaunimas kreipiasi – Jūs.Pradeda vertinti žmogaus gyvenimo patirtį.

Manau mandagumas -reikalingas visada.Mandagumu žmogus gali pasiekti daugiau savo gyvenime. Kiekvienas nori, kad su juo elgtųsi mandagiai, todėl pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs. Kai pats pirmas pradėsi mandagiai elgtis, su tavimi kiti elgsis taip pat mandagiai.

Naudota literatūra:

1. A.Kučinskaitė „Lietuvių kalbos etiketas“
2. J.Pikčilingis „Žodžio interviu“

Įvadas

Norėčiau pradėti Justino Marcinkevičiaus žodžiais :
”Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstume. Kaip ir visos, ji nori gyventi”.

Kada šnekame apie gimtąją kalbą arba apie raštingumą, paprastai , mokytojus skirsto į lituanistus ir ne lituanistus. Man atrodo, kad visus mokytojus ir paprastus mokinius reikia skirstyti tiktai į kultūringus ir nekultūringus. Kultūringas žmogus laisvai kalbės savo gimtąja kalba, reikš savo mintis ir , žinoma , rašydamas nedarys jokių klaidų.

Man atrodo,kad mokytojams, ne lituanistams , taip pat labai svarbu gerai mokėti savo kalbą. Juk jie klasėje mokiniams turi sukurti tinkamą emocinę atmosferą. O tam reikia panaudoti ir epitetų, ir sinonimų. Juk tik emocinėje aplinkoje ugdomi ateities piliečiai.

Kiekviena tauta, kurdama savo kultūra, pažindama pasaulį, savitai jį išreiškia , jį pateikia. Ir pirmiausia, žinoma, kalba. Vadinasi, kiekviena tauta mąsto savaip. Iš čia atsirado ir kalbos dvasios ypatingos teorijos. Bet svarbiausias dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį,- tai, kad kalba yra tautos kultūros raiškos priemonė. Juk visi tekstai- sakytiniai, rašytiniai, kurie yra sukurti mūsų protėvių, yra mūsų kultūra.

Ne kartą tenka girdėti: gražią kalbą turime. Arba net :”šitokio grožio klabą turime.seniausią pasaulyje Bočiai, seneliai, proseneliai saugojo.ragotinėm , saidokais gynė, o mes ?”Taip klaba J.Baltušio “Parduotų vasarų” Utkus . Šitokios pagyros paprastai esti būdingos žmogui, vadinamojo “parapinio” patriotizmo pagautam.

O iš tikrųjų? Kiekviena kalba savaip graži, Bet gimtoji – pati gražiausia. Gražiausia , nes tos kalbos žodžius dar prie lopšio girdėjome tariant mūsų motinas, juos tarėme mes, vos pradėję žengti pirmuosius žingsnius, gražiausią , nes ji ištikimai lydi mus nuo lopšio iki karsto. Juk kaip tik apie ją kartu su “Anykščių šilelio” autorium, tiktai kiek šį perfrazuodami, galime tarti: pirmieji tiesos spinduliai mano prote ta kalba praspindo, pirmieji širdies jausmai ta kalba man krūtinę sukaitino sudrebino.

Lietuvių kalba , būdama labai sena , yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to , lietuvių klaba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis bei morfologine jų sandara.

Nėra jokių abejonių,kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžiosios šlovės dedama pridera lietuvių tautai, sukūrusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara.

Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia švelnumą išreiškiančių priemonių bei deminutyvų, daugiau nei ispanų ar italų, net daugiau nei rusų ir juos galima pagausinti, pridedant veiksmažodžiams bei prieveiksmiams lygia dalia kaip būdvardžiams bei daiktavardžiams.

Žodis etiketas yra prancūzų kilmės. Senoji jo reikšmė – tai nustatyta tvarka ir elgesio formos monarchų rūmuose, diplomatų santykiuose.Kintant istorinėms socialinėms sąlygomis, pakilo ir etiketo reikšmė- dabar žodis etiketas suprantamas liaudiškiau. Tai papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus.
Svarbi bendravimo su žmonėmis priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesio kultūrą pirmiausia spendžiama iš kalbos. Kultūringas elgesys labai susijęs su mandagumo žodžių reišme bei vartosena.

Kasdien girdime arba patys tariame sveikinimosi žodžius: Labas rytas, laba diena, labas vakaras. Šias frazes tariame tiksliai ir aiškiai, bet svarbiausia,- draugiškai ir nuoširdžiai, o ne familiariai ar išdidžiai. Sveikindamiesi žiūrime į akis, o ne į ausį, žemę ir pan.Savaime suprantama, kad sveikindamiesi rankas ištraukiame iš kišenių. Su artimu pažystamu ar draugu sveikinamės nuoširdžiau ir laisviau negu su mažai pažystamu- “Labas”, “Sveikas”.Svečius sutinkame žodžiais “Sveiki atvykę”.Per šventes sveikinamės “Sveiki sulaukę Kalėdų”, “Sveiki sulaukę Kūčių” ir pan. Sveikindamiesi, pavyzdžiui , labas rytas, mes norime išreikšti mintį: linkiu, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas, kitaip sakant , – geras, malonus, mielas.Taigi sveikinimasis kartu yra ir gero palinkėjimas.

Su vyresniais nedera sveikintis “Labas” ar “Sveikas”, juo labiau “Labutis”, “Sveikutis”, “Sveikas drūtas”” tinka sveikintis su bičiuliais , draugais, broliais ar seserimis. Familiarų atspalvį turi ir “Labas rytelis”, “Labą dienelę”, “Labas vakarėlis”. Atsisveikinant lietuviai dažniausiai sako : viso labo, viso gero, viso geriausio, viso, sudie. Mūsų tauta turi labai daug atsisveikinimo žodžiu:iki, iki rytojaus, lik sveikas, labanaktis, iki susitikimo. Dabar labai paplitę atsisveikinimo žodžiai bai,bai , čiau. Šie atsisveikinimo žodžiai yra neteiktini žargonizmai. Jai esame lietuviai, tai ir atsisveikinti turėtume mokėti mandagiai ir taisyklingai.

1 SKYRIUS

Pasisveikinimas veiksmais

Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti:

-rankos paspaudimas,
-rankos pabučiavimas
-galvos linktelėjimas.
Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo- jis pirmas ištiesia ranką ir pan.

Rankos paspaudimas

Vakarų civilizacijoje mandagumas reiškiamas rankos paspaudimu. Apskritai rankos padavimas sveikinantis kilęs iš senovinės tradicijos :Tuščia (be ginklo) ranka- taikingumo ženklas. Rankos paspaudimu parodome norą pradėti pokalbį. Jos neduodame tais atvejais , kai skubame ar neturime noro šnekėti. Nepaspausti kito ištiestos rankos negalima. Stipriai rankos spausti nevalia, tačiau per silpnai taip pat nederėtų. Ir vyrui, ir moteriai ranką spaudžiame vienodai.

Jau minėjau, kad rankos paspaudimą inicijuoja svarbesnis asmuo. Pirmoji ranką paduoda vyresnė moteris jaunesnei, moteris- vyrui, vadovas- pavaldiniui, dėstytojas- studentui, vyresnis vyras- amžiumi jaunesniam ir taip toliau.

Mandagiau sveikintis be pirštinių. Jei viena šalis nusimauna pirštinę, antrajai tas privalu. Vienintelė išimtis – kai moteris dėvi vakarines pirštines.Bet jei moteris vis dėlto nusimauna pirštinaitę, – reikia suprasti tai kaip pagarbos ženklą.Sveikinantis su vyresnėmis moterimis ar vyrais pirštinę reikėtų nusiimti. Tarpusavyje besisveikinantys vyrai pirštinių gali nesimauti , bet jeigu vienas kuris vis dėlto nusimauna, tą padaryti privalo ir antras.

Jeigu esate pažindinami su žmogumi be dešinės rankos, savo dešine paspauskite jo kairiąją, tačiau neįgalus žmogus ištiesia ranką pirmas.

Gyvenime ne visuomet tikslinga paspausti ranką.Pavyzdžiui , pažystamiems susitikus gatvėje arba bendradarbiams įmonėje, lankytojo teisėmis atėjus pas vadovą ir kitose panašiose situacijose užtenka žodinio pasisveikinimo “Laba diena”, “Labas rytas”, “Sveiki” ir pan. Tuo pat metu reikia linktelėti galvą ir nusišypsoti.Sveikindamiesi su patarnaujančiais darbuotojais- padavėjais, pardavėjais, viešbučio tarnautojais ir panašiai – rankos nepaduodame.

Rankos bučiavimas

Moters rankos bučiavimas- šiuo metu retokai pasitaikanti protokolinė pasisveikinimo forma, nors, pavyzdžiui, Lenkijoje apie 80 proc.oficialių pasisveikinimų be šito neapsieina.
Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi, norima, kad pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis moters ranka keliama aukštyn, tačiau ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos. Likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Ranką reikia paimti už pirštų galiukų. Bučiuojant žiūrima į ranką.

Bučiuoti ranką dera tik patalpose arba sode, bet ne stotyje.
Apkabinimu išreiškiama ypač didelė simpatija žmogui. Tačiau to daryti visiškai nedera sutikus žmogų pirmą kartą. Šis pasisveikinimas tinka toje draugijoje, kur taip sveikintis priimtina. Kartais sveikinantis ar atsisveikinant pasibučiuojama. Tokiu atveju reikia tik priglausti skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų.

Galvos linktelėjimas

Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažystamą, kiekvieną kart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputį linktelėti galvą, bet nemandagu praeiti be jokio dėmesio.

Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje.

Susitikę bičiulius , draugus ar šiaip pažystamus žmones , nesitenkiname vien pasisveikinimu. Jei laikas leidžia, valandėlę kitą su jais pasikalbame, bent jau persimetame keliais žodžiais. Netikėtai susitikę pirmiausia išreiškiame savo nuostabą: Filomena, argi čia tu? Vaje, tau tuMaloni staigmenaTai netikėtas susitikimasKaip tu čia atsiradaiKokie vėjai atpūtė?

Gana dažnai prasiveržia netikėtai susitikusių labai gerų draugų džiaugsmas: Šiandien man laimingas rytas- tave sutikau. Labai džiaugiuosi tave sutikus. Kokia laimė- tave pamačius ir taip toliau.

Prisimenama nesimatymo trukmė, dažniausiai hiperboliškai: Senei matyta, senei girdėtaKiek metų praėjo?Metų metus nesimatėm

Dažnai pradedama kalbėtis įprastais tradiciniais klausimais: Kaip einasi? Kaip sekasi? Kaip gyveni?Kas girdėta? Kas nauja? ir panašiai.Tinka teirautis ir apie draugo, draugės šeimą: Kas pas jus girdėta? Kas pas jus naujo? Kaip sveikatos? Kaip sekasi tavo vaikams?Kur įstojo tavo dukra? Ir panašiai. Galima pasidomėti darbu: Kas gera fakultete?Kaip disertacija?Kas nauja firmoje?Kas nauja universitete?ir panašiai.

Susitikę draugai po sunkesnės ligos, pirmiausiai teiraujasi apie sveikatą: Na kaip?Kaip sveikata?Kaip savijauta?Ar jau kiek atsigavai, sustiprėjai?Ar jau viskas gerai? Ar jau mėgini dirbti? Ir panašiai.

Apie sveikatą galima klausinėti tiktai neseniai sirgusį, lėtinių ligų kankinamą ar senyvą žmogų.Antraip, jeigu užsimenama savijauta, pašnekovas gali pamatyti , kad jis blogai atrodo.
Jei sutarta kur susitikti, vėliau atėjęs draugas pirmasis užkalbina laukiantį:Ar laiku atėjau?Ar nepavėlavau?Tu seniai lauki? Sušalai belaukdamas?Atsiprašau, kad pavėlavau.

Nedera kiekvienam sutiktam draugui nuoširdžiai pasakoti apie namiškių nesutarimus, barnius.Klausiančiam apie namiškius draugui reikia atsakyti santūriai, be atodūsių ir užuominų, skatinančių pašnekovą papildomai teirautis. Pavyzdžiui į klausimą: Kaip žentas? Kaip marti? Taip pat negalima atsakyti su nutylėjimais: Tai prisigyvenom.Nors pasikark.. Geriau nepasakosiu.ir panašiai.
Geri bičiuliai į klausimą gali atsakyti klausimu:
-Kaip gyveni? – O kaip tu?
-Kaip sveikata?- Man dar labiau rūpi , kokia tavo sveikata?
-Kaip reikalai?- O kaip tau sekasi?

Šeimoje tėvai kreipiasi į vaikus vardu:Saule, Sauliau, Neringa , Nerijau.
Į motiną, tėvą dažniausiai kreipiasi maloninėmis formomis mamyte, tėveli(rečiau mama, tėti).Lietuvių kalboje yra labai daug tokių mažybinių žodžių. Pavyzdžiui: motute, motinyte, mamele, mamute, mamytėle, motuše., tėtyte, tėtuk, tėtuši, tėvuži, tėvužėli..Miestiečiai kartais į savo tėtį kreipiasi papa. Taip vadinti tėtį ir į jį kreiptis, šnekant lietuviškai , netinka.

Šeimose dažniausiai gyvena ir tėvo ar motinos tėvai- seneliai. Kas gi norėtų būti senas ar būti juo taip vadinamas, kam gali patikti kreipinys seneli, senele, juo labiau – bobute?Kur kas maloniau – močiute, tėvukas.

Kreipiniai dėde,dėdiene, teta abejonių nekelia.Pavyzdžiui maži vaikai dėdėmis, tetomis vadina ir svetimus suaugusius žmones- taip į juos kreipiasi.

Į brolius, seseris, to paties amžiaus ir jaunesnius giminaičius, draugus kreipiamės vardais. Ir žinome turime kreiptis į juos taisyklingai: Nerijau, Mantai, Arūnai, Artūrai, Aukse ir panašiai.
Taigi į visus žmones,pažystamus ar ne, turime kreitis mandagiai.Ne visada paprastas žmogus žino kaip taisyklingai kreiptis į žmogų.

Telefonu kalbėti reikia taip pat mandagiai.Nukėlę čirškiančio telefono ragelį, galime atsiliepti lietuvišku žodžiu klausau arba tarptautiniu alio.

Nedera lietuviškai atsiliepti teigiamuoju žodžiu taip. Pokalbis dar nepradėtas- nėra ko nei teigti, nei neigti:nei sakyti taip, nei sakyti ne. Reikia sakyti klausau

Įstaigų , įmonių , organizacijų ir kitokių kolektyvų atsiliepimas telefonu turi būti informatyvus, kad nereikėtų teirautis, ar pataikyta ten, kur norėta skambinti. Taigi atsiliepiantis darbuotojas, be jokio alio ar klausau, turi pasakyti įstaigos, skyriaus ar padalinio pavadinimą.Pavyzdžiui, skambinate į Marijampolės autobusų stotį.Išgirstame atsiliepimą:Marijampolės autobusų stotis arba Autobusų stotis

Išgirdę atsiliepimą, paprastai tariame pasisveikinimo žodžius labas rytas,laba diena ar labas vakaras ir pasisakome, kas skambina.Kartais pagal reikalą pasakome įstaigą,pareigas. Pavyzdžiui skambiname dėstytojai, pasisveikiname laba diena, pasisakome kas skambina, kokiu reikalu. Negalima su dėstytoja kalbėti kaip su savo geriausiu draugu, reikia laikytis tam tikrų mandagumo reikalavimų.

2 SKYRIUS

Užuojauta

Nesėkmės, vargai, nelaimės neaplenkia nei vieno žmogaus.Užjausti bėdos ištiktą žmogų, tarti jam guodžiantį žodį- mūsų humaniškumo pareiga. Tai ne tirk etiketo, kiek etikos reikalas.Šios pareigos supratimas ir praktinis jos vykdymas priklauso nuo žmogaus išsiauklėjimo, vidinės asmens kultūros.Pavyzdžiui:lankome ligonį , sunkiai sužeistą autoavarijoje.Jau kelintą kartą jis mums pasakoje, kaip jo automobilis, atsitrenkęs į sunkvežimį , nusirito nuo kelio, o jis štai gyvas liko.Reikia kantriai išklausyti jo pasakojimą iki galo , džiaugtis kartu su juo dėl nelaimėje patirtos laimės, guosti jį , stiprinti viltį, kad rūpestinga gydytojų ir artimųjų priežiūra padės jam greičiau pakilti iš ligos patalo.Mokėti guosti- tai brangus gyvenimo menas.Dar didesnis menas- mokėti parengti žmogų, kai reikia jam pranešti skaudžią žinią, kai reikia įkvėpti stiprybės, kad nepalūžtų išgirdęs didelę mylimo žmogaus nelaimę.

Vidinė kultūra , gyvenimo patirtis bendraujant su žmonėmis, noras kitiems padėti palengvina įsijausti į skaudžios žinios paliesto žmogaus psichiką.Reikia turėti psichologo nuojautą ir būti patyrusiam, gebėti ramiai priimti gyvenimo smūgius, kad pasisektų užuominomis ir užuolankomis priartėti prie skaudžios tikrovės ir ją atskleisti.

Jei mūsų užuojauta tikrai nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Pavyzdžiui :Užjaučiu tave Kaip man tavęs gailaLiūdžiu kartu su tavimi.Koks begalinis tavo sielvartasTau dabar begalo liūdna.Ar pajėgi šiandien dirbti?Tau begalo sunku ir nyku bus namuose, gal ateiti pas tave nakvoti? O, kad galėčiau tau palengvinti skausmą

Užuojauta turėtų būti trumpa. Trumpi turėtų būti ir vainikų , kapų paminklų užrašai, laikraščiuose skelbiamų užuojautų žodžiai.Pavyzdžiui laikraštyje “Suvalkietis”kiekviena kartą būna užuojautos skelbimų kaip: „Netekties valandą , mirus brangiai mamai, nuoširdžiai užjaučiame Janiną Jonaitytę“ . Kitas pavyzdys: „Išėjus mylimam žmogui, lieka skausmas ir tuštuma. Teužpildo ją draugiška užuojauta ir palinkėjimas stiprybės. Skaudžią netekties valandą dėl mylimo tėvo mirties užjaučiame Joną Jonaitį užjaučia bendradarbiai“. Taigi ne visi žmonės lieka abejingi įvykus nelaimei.Dauguma žmonių mandagiai patyli ir užjaučia žmogų, kuris prarado jam brangų žmogų.

3 SKYRIUS

Laiškų rašymas

Rašyti laiškus taip pat reikia mandagiai ir taisyklingai.Pagarbiems žmonėms oficialiai rašomi laiškai turi būti itin trumpi. Svarbu mokėti glaustai reikšti mintis, kreipiantis kokiu reikalu į įstaigos vadovą. Geriausiai pradėti be ilgesnės įžangos, eiti tiesiog prie reikalo. Trumpai ir aiškiai išdėstyti savo mintis.

Kas kita rašyti laiškus savo tėvams, broliams ar seserims, draugams.Čia galime rašyti plačiai, ką norime ir be sukaustymų.

Mandagumas ir pagarba asmeniui, kuriam rašomas laiškas, reikalauja primiršti save ir daugiau domėtis adresatu, jo šeima. Bent jau laiško pradžioje nederėtų rašyti apie save.Rečiau reikėtų vartoti įvardį aš, kad mūsų asmuo atsidurtų šešėlyje.

Išimčių, žinoma, gali būti. Štai mes važiuojame į tolimą kelionę, o draugai, tėvai iš mūsų laukia laiško.Jiems įdomu kaip mums sekasi. Kelionės įspūdžių begalės. Tad ir pradedame nuo įspūdžių, trumpai užsimename apie vaizdus kuriuos matėme ir panašiai. Taip pat turime nepamiršti pasidomėti namiškiais,jų sveikata.

Jei turime už ką padėkoti, geriausiai pradėti padėkos žodžiais. Pavyzdžiui: Ačiū už laišką ar : Dėkui už laišką.Dar gražiau ir maloniau: Tai mielas tavo laiškas, yra už ką dėkoti.

Po padėkos žodžių ar užuominos apie gautą laišką įprasta, rašant atsakymą, pasidomėti adresato gyvenimu ar sveikata.

Laiško gale paprastai perduodami linkėjimai šeimos nariams, kaimynams ar draugams.Tačiau oficialiuose laiškuose palinkėjimų verčiau nerašyti.Pavyzdžiui gerai, kai parašai draugei linkiu,kad tau gyvenime sektųsi,tačiau tą patį parašius pavyzdžiui darbdaviui, tai būtų nemandagu.

4 SKYRIUS

Mandagumas

Neišmokus mandagiai elgtis neįmanoma padaryti karjeros. Šiandieniniame judriame gyvenime ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia labai daug žinių ir įgūdžių, mokėti pasitikėti savimi.Kiekvienam išsilavinusiam žmogui reiktų mokėti elgtis mandagiai,bet kokioje situacijoje,-tarkim keliauti lėktuvu , ką vilkėti, kaip kalbėti.Visur reikia mokėti paprašyti ir padėkoti, kalbėtis telefonu, paklausti, atsakyti, ginčytis, ką nors pagirti, paguosti.

Mandagumas padeda siekti sėkmės ir versle, ir asmeniniame gyvenime, tad visur būtina tiksliai laikytis garbės kodekso, nepripažįstančio jokių nukrypimų. Kitaip sakant, moralinis mūsų veiklos ir elgesio vertinimas be galo svarbus.

Išvados

Ne visi Lietuvos žmonės žino, kaip mandagiai elgtis, kalbėti, atrodyti. Dabar mes kiekvienas norime mokėti gerai , mandagiai elgtis mokykloje, kokioje nors įstaigoje. Mūsų savigarba skatina labiau rūpintis mandagumo žodžiais, kad jei būtų ne tik taisyklingi, bet ir atitiktų gimtosios kalbos dvasią. Vis dažniau į vyresnį žmogų jaunimas kreipiasi – Jūs.Pradeda vertinti žmogaus gyvenimo patirtį.

Manau mandagumas -reikalingas visada.Mandagumu žmogus gali pasiekti daugiau savo gyvenime. Kiekvienas nori, kad su juo elgtųsi mandagiai, todėl pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs. Kai pats pirmas pradėsi mandagiai elgtis, su tavimi kiti elgsis taip pat mandagiai.

Naudota literatūra:

1. A.Kučinskaitė „Lietuvių kalbos etiketas“
2. J.Pikčilingis „Žodžio interviu“

Leave a Comment