Hanso Kristano Anderseno gyvenimas, veikla ir biografija

Hansas Kristianas Andersenas – Europos rašytojas

Hansas Kristianas Andersenas, kaip rašytojas, buvo glaudžiai susijęs su savo šalies, Danijos, literatūra, bet laikui bėgant vis labiau ir su Europos tradicija. Ypač daug jam reiškė vokiečių ir anglų literatūra. Jis buvo energingas skaitytojas, keliavo daugiau nei kuris kitas Europos rašytojas.

Būdamas vienuolikos metų, nesubrendęs berniukas pasiskolino V.Šekspyro pjesių tomą, nors ir blogai išverstą. Perskaitęs ”Karalių Lyrą” ir ”Makbetą”, pradėjo rašyti savo pjesę, kur tarp kitų veikėjų yra ir karalius bei princesė. Tikėdamas, kad karališkoji šeima kalba daugeliu kalbų, jis sukūrė ”daugiakalbę” kalbą – princesė sveikino savo tėvą vokiečių, prancūzų, anglų ir danų kalbų mišiniu: ”Guten Morgen, mon pere! Har De godt sleeping!”

Palikus Odensę ir atvykus į Kopenhagą, didelį įspūdį jam padarė V.Skoto novelės. Pirmoji knyga, pavadinta ”Naudingos pastabos”, pasirašyta pseudonimu Viljamas Kristianas Valteris, pasisekimo neturėjo. H.K.Andersenas savo pseudonimą aiškina šitaip: ”Myliu Viljamą Šekspyrą ir Valterį Skotą ir, žinoma, save patį, taigi paėmiau savo vardą ir tuos du ir sukūriau pseudonimą Viljamas Kristianas Valteris”.

Kai laivyno karininkas pakvietė dvylikametį Hansą apsistoti pas jį Kopenhagoje ir davė naują savo paties verstą Šekspyro pjesių tomą, Andersenas buvo patenkintas, o kai perskaitė V.Šekspyro biografiją, visiškai atpažino save. Perskaitęs Bairono biografiją, dienoraštyje įrašė, kad Baironas ”buvo visai kaip aš… mano siela ambicinga kaip ir jo, laiminga, kai ja žavisi visi”.

H.K.Andersenas rašė, kad niekas nepavergė jo taip kaip Valteris Skotas. Kartą vaikščiodamas Kopenhagos gatvėmis, neturtingas, vienišas ir apleistas, jis atidavė kelias turėtas monetas, kad gautų iš bibliotekos parsinešti V.Skoto novelę, ir tai privertė pamiršti ir šaltį, ir alkį. Jam taip pat labai patiko ir Čarlzas Dikensas: ”Kai skaitydavau jo knygas, galvodavau, ką esu patyręs, kad galėčiau išreikšti”.

Pirmoji knyga, išspausdinta jo paties vardu, buvo garsi, fantastiška, jaunatviška arabeska, pavadinta ”Kelionė pėsčiomis”. Įtakos jos stiliui turėjo vokiečių rašytojo E.T.A.Hofmano, kito jo dievuko, kūryba.

1831 m. Andersenas išvyko į savo pirmąją kelionę po užsienį, į Harco kalnus Vokietijoje. Jam taip pat pasisekė susitikti su kai kuriais vokiečių rašytojais. Drezdene jis aplankė poetą J.L.Tuką. Sugrįžęs į Daniją parašė knygą apie savo keliones, poezijos ir prozos derinį, aiškiai įtakotą H.Heinės ”Reisebilder”.

1832 m. 27-erių metų H.K.Andersenas buvo pripažintas kaip jaunas, daug žadantis poetas, gavo karališkąją stipendiją, kuri leido jam praleisti 15 mėnesių užsienyje. Per Vokietiją jis atvyko į Paryžių, kur didelį įspūdį paliko Versalio Napoleono apartamentai, nes Napoleonas buvo jo tėvo ir, žinoma, jo paties autoritetas. Paryžiuje jis susitiko su dviem rašytojais: Heinrichu Heine ir Viktoru Hugo.

Iš Prancūzijos jis vyko į Šveicariją, šalį, kurią aplankys dar daug kartų, ir tęsė kelionę į Italiją, kuriai jautė didžiulę meilę. Iš Milano draugui į Daniją rašė: ”Prancūzija ir Vokietija nedaug ko verta! Ne, už Alpių yra Rojaus sodas su marmuriniais dievais, muzika ir dieviškai giedru dangumi”.

Iš Genujos H.K.Andersenas pro Pizą keliavo į Romą, kur sutiko Skandinavijos kolonijos narius. Iš Romos su kitu danų rašytoju patraukė į Neapolį, kuris tapo jo mėgstamiausiu Italijos miestu. Jis lipo į Vezuvijaus kalną ir vyko į ekskursijas į Pompėją, Salermą, Amalfį ir Kaprį.

1834 m. pavasarį, kai Andersenas pradėjo keturių mėnesių kelionę namo, susirgo namų ilgesiu, bet ne Danijai, o Italijai. Grįždamas aplankė Miunsterį, Zalcburgą, Vieną ir Čekoslovakiją. Romoje niekam nežinant H.K.Andersenas pradėjo rašyti romaną, kurio veiksmas vyksta Italijoje. Besiruošdamas perskaitė J.V.Getės ir H.Heinės kelionių knygas. Draugui Odensėje rašė: ”Tu pamatysi, ką mačiau, patyriau ir svajojau dviejose įdomiausiose vietose Italijoje, Romoje ir Neapolyje; bet kad galėčiau kaip Valteris Skotas išsakyti tai, aprašyti kalnus ir kalniečius, turėčiau nupiešti peizažą ir Hesperijos žmones”.

Romanas, kurį rašytojas pavadino ”Improvizacija”, buvo išleistas 1835-ųjų pavasarį, kai H.K.Andersenui sukako trisdešimt. Veikėjas Antonio – kruopščiai užmaskuotas autoportretas; tai H.K.Anderseno persikėlimas į itališkąją aplinką. ”Kiekvienas charakteris yra paimtas iš tikro gyvenimo, – rašė jis, – visi tikri, nė vienas nėra sukurtas”.

Romanas buvo gerai sutiktas daugelio kritikų ir turėjo pasisekimą Danijoje bei užsienyje. Būtent šis kūrinys pirmasis išgarsino H.K.Anderseno vardą Europoje. Tais pačiais metais romanas buvo išverstas į vokiečių, o netrukus ir į švedų, rusų, anglų, olandų, prancūzų bei čekų kalbas. Nė vienas kitas danų grožinis kūrinys iki tol nebuvo turėjęs panašaus pasisekimo.

H.K.Andersenas liko patenkintas šia pirmąja sėkme ir pradėjo rašyti keletą pasakų vaikams. Pirmasis rinkinys buvo išleistas 1835 m. ir sulaukė įvairių vertinimų. Vienas literatūros kritikas tvirtino, kad tikisi, jog talentingas autorius daugiau negaiš laiko rašydamas pasakas vaikams. Hansas Kristianas Orstedas, garsus danų elektromagnetizmo išradėjas, H.K.Andersenui pasakė, kad romanas jį padarė žymų, o pasakos padarys jį svarbų. Žinoma, H.K.Orstedas buvo teisus ir H.K.Andersenas. po kurio laiko su tuo sutiko.

H.K.Andersenas parašė dar penkis romanus: ”T”, ”Tik muzikantas”, ”Dvi baronienės”, ”Būti ar nebūti” ir ”Laimingasis Peras”. Jie buvo išversti į daugelį kalbų. Gaila, jog šiandien H.K.Andersenas kaip romanų kūrėjas yra užmirštas. Daugelyje Europos šalių Andersenas pirmiausia buvo žinomas kaip romanistas. Tik po 1835-ųjų jo pasakos išgarsėjo ir nustelbė romanus.

Tarptautiniu mastu išgarsėti H.K.Andersenui padėjo prancūzų rašytojas Ksaveras Marmje, kuris išmoko danų kalbą, parašė biografinę apybraižą apie jį, pavadintą ”Une vie de Poete”, kuri buvo išspausdinta ”Revue de Paris” 1935 m. spalį, o perspausdinta K.Marmje knygoje ”Histoire de la litterature en Danemark et an Suede” 1839 m. Išleidus antrąjį romaną H.K.Andersenas savo draugui rašė: ”Noriu būti pirmasis Danijos romanistas! Mano gimtame tolimame pasaulio krašte keletas asmenų vertina mane kaip tikrai garsų rašytoją. Jei būčiau prancūzas arba anglas, visas pasaulis žinotų mano vardą. Bet turiu išnykti, ir mano dainos kartu su manimi, niekas jų nesiklausys vargšėje mažytėje Danijoje”. Dž.Bairono ir V.Skoto įtaka jo romanams buvo vis dar akivaizdi.

Pirmą kartą Andersenas aplankė Švediją 1837 m., paskui dar kartą 1837 m. ir 1840 m., tada jo garbei Lundo universitete buvo surengtas banketas.

Karališkajam teatrui Kopenhagoje H.K.Andersenas parašė romantinę dramą ”Mulatas”, kurios siužetas buvo paimtas iš prancūzų istorijos, todėl abejota pjesės originalumu. Norėdamas pateisinti savo vardą, H.K.Andersenas nusprendė parašyti kitą pjesę ”Maurų mergaitė”, kuri buvo grynai jo veikalas. Bet vidiniai prieštaravimai padarė jį kandų ir piktą, ir jis paliko Daniją prieš pat pjesės premjerą.

1840 m. rudenį H.K.Andersenas leidosi į antrą ilgą kelionę po užsienį, kuri truko beveik 4 metus.

Hamburge jis klausėsi F.Listo rečitalio, vėliau tęsė kelionę Insbruko keliu į Italiją, kur šešias dienas keliavo nuo Florencijos iki Romos. Neapolyje rašytoją pasiekė džiugi žinia, kad Danijos karalius suteikė jam papildomą dotaciją – taigi galėjo tęsti kelionę po Europą. Iš Neapolio rašytojas plaukė į Maltą, po to į Graikiją, kur apsistojo maždaug mėnesį, daugiausia Atėnuose. Po to nukeliavo į Smyrną ir per Dardanelus bei Marmuro jūrą į Konstantinopolį, o iš ten į Mažąją Aziją. Skutaroje matė šokant vietines derišas. Nepaisydamas kelionės pavojų, H.K.Andersenas tvirtai nusprendė atgal keliauti per Rytų Europą, kad susipažintų su šalimis, kurias buvo aplankę keli jo tėvynainiai. Jis lankėsi Bulgarijoje, Serbijoje, Vengrijoje. Iš Drezdeno traukiniu atvyko į Leipcigą.

Hamburge H.K.Andersenas sutiko pagyvenusią danę, kuri jo paklausė: ”Pasakykit man, pone Andersenai, ar kada nors per ilgas savo keliones užsienyje matėte ką nors tokio gražaus kaip mažoji Danija?” ”Žinoma, mačiau, – atsakė jis. – Mačiau daug žymiai gražesnių dalykų”. ”Gėda, – pasakė ponia. – Jūs nesate patriotas!”

H.K.Anderseno Azijos kelionių rezultatas buvo 1842 m. išleista kelionių knyga ”Poeto turgus”. Šis įkvėptas faktų ir kūrybos mišinys, kurio dalys vėliau buvo panaudotos pasakose ir istorijose, yra, beje, geriausia iš jo kelionių knygų ir greitai buvo išversta į keletą kalbų.

1843 m. H.K.Andersenas vėl išvyko į užsienį, šį kartą pirmiausia vėl aplankyti Paryžiaus. Čia jis apsistojo dviem mėnesiams. K.Marmje padėjo jam susipažinti su prancūzų menininkais. Paryžiuje H.K.Andersenas susitiko su V.Hugo, A.Diuma, H.Heine, A.de Vigny, O.Balzaku, S. ir T.Gautjerais.

Prancūzijoje H.K.Andersenas patyrė tik susižavėjimą ir pagarbą. Kai sužinojo, jog jo drama ”Agnetė ir Mermanas” Kopenhagoje per pirmąją premjerą buvo nušvilpta, taip įniršo ant Danijos ir danų, kad laiške rašė: ”Norėčiau, kad mano akys niekada nematytų namų, kur mato tik mano ydas, bet negali suvokti, kokias dovanas man davė Dievas! Aš nekenčiu tų, kurie nekenčia manęs, aš prakeikiu tuos, kurie prakeikia mane! Iš Danijos, kaip ir visada iki šiol, tik šalto oro garai pasiekia mane ir apstulbina užsienyje!..” Taip rašė žmogus per Danijos-Prūsijos karą paskelbęs garsiąją Danijai skirtą meilės poemą, kurią pradėjo žodžiais: ”Danijoje aš gimiau” ir baigė: ”Aš myliu Daniją, mano gimtąją šalį”.

Tuo tarpu tomas po tomo buvo spausdinamos ir verčiamos į kitas kalbas H.K.Anderseno pasakos. Ingemanui, draugui ir kolegai Danijoje, jis rašė: ”Tikiu, kad dabar supratau, kaip rašyti pasakas. Pirmosios pasakos, kurias parašiau, kaip jūs žinote, buvo senos, girdėtos vaikystėje. Jas perkūriau ir perpasakojau savaip… Dabar pasakoju istorijas iš savo krūtinės, pagaunu idėją suaugusiems, ir tada pasakoju istoriją vaikams”.

H.K.Andersenas ėmė garsėti ne tik Danijoje, bet ir Europoje bei už jos ribų. Jis buvo ypač populiarus Vokietijoje ir Austrijos-Vengrijos imperijoje. Čia jį kaip garbingą svečią priimdavo karaliai ir karalienės, princai ir princesės, kunigaikščiai ir kunigaikštienės. 1844 m. H.K.Andersenas gavo Didžiojo kunigaikščio ir jo sūnaus kvietimą atvykti į Veimarą.

Ir Anglijoje H.K.Anderseno vardas pamažu tapo gerai žinomas. Pirmi trys jo romanai angliškai buvo išleisti 1845 m., 1846 m. pasirodė ”Poeto turgus” ir penki ankstyvųjų pasakų tomai. Keturi kiti buvo išleisti 1847 m. Vėliau kasmet pasirodydavo nauji vertimai. 1847 m. rašytojas gavo kvietimą pirmą kartą aplankyti Angliją. Anglų grafienės namuose per priėmimą H.K.Andersenas pirmą kartą sutiko Č.Dikensą. Tai buvo šiltas ir širdingas susitikimas, nes abu buvo susipažinę su vienas kito kūryba. Po poros dienų Č.Dikensas viešbutyje paliko H.K.Andersenui 12 tomų savo raštų. Ant kiekvieno jų užrašė: ”Hansui Kristianui Andersenui. Nuo jo draugo ir gerbėjo Čarlzo Dikenso”.

Iš Londono H.K.Andersenas vyko į Škotiją, kur susitiko su keletu žinomų rašytojų. Jis netgi gavo kvietimą aplankyti karalienę Viktoriją ir princą Albertą, bet neišdrįso, nors bijojo, kad atsisakydamas galėjo įžeisti karalienę. Taigi teko bėgti iš Škotijos, taip ir neaplankius Abotsfordo, V.Skoto namų, kur jį buvo pakvietęs V.Skoto žentas ir anūkė.

Grįžęs į Daniją, H.K.Andersenas autobiografijoje aprašė tokį įvykį: ”Atvykau į Kopenhagą. Po kelių valandų atsistojau prie lango, ir čia atėjo du gerai apsirengę džentelmenai. Jie pamatė mane, sustojo, nusijuokė, ir vienas jų, rodydamas į mane pirštu, pasakė taip garsiai, kad galėčiau girdėti: ”Žiūrėk! Tai mūsų orangutanas, kuris toks įžymus užsienyje!”

Rodydamas dėkingumą Č.Dikensui, rašytojas dedikavo jam knygą. Jos angliškame vertime buvo penkios pasakos, kurios nebuvo išleistos daniškai. Danijoje jos pasirodė praėjus 5 mėnesiams po angliškojo leidimo.

1849-ųjų gegužį rašytojas išvyko į Švediją, kur išbuvo tris mėnesius ir susipažino su daugeliu Švedijos autorių ir mokslininkų. Jį priėmė karalius Oskaras I. Įspūdžius apie Švediją rašytojas išsakė puikioje kelionių knygoje.

1857 m. Andersenas antrą kartą lankėsi Anglijoje, šį kartą kaip Č.Dikenso svečias. Per pastaruosius dešimt metų H.K.Andersenas ir Č.Dikensas buvo apsikeitę keletu laiškų. Savo laiškuose Č.Dikensas kartodavo, kad H.K.Andersenas vėl turi aplankyti Angliją. ”Tu turėtum atvykti į Angliją ir apsistoti pas mane. Mes padarysime viską, kad jaustumeisi laimingas, – rašė jis ir pabrėžė: – Aš myliu ir gerbiu tave labiau nei galėčiau užrašyti tai popieriuje, kuris nutiestų kelią nuo čia iki Kopenhagos”.

Iš Anglijos H.K.Andersenas namo grįžo per Vokietiją, kur atnaujino draugystę su Veimaro kunigaikščiu. Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Danijos ir Vokietijos santykiai prieš ir po 1864 metų karo nutraukė jų ryšius.

1861 metais rašytojas vėl lankėsi Italijoje, kur susitiko norvegų rašytoją Bjornscherne Bjornsoną. Jie tapo draugais. Romoje jis susitiko su anglų poetu Robertu Brouningu ir jo žmona Elizabeta Baret Brouning, kuri parašė eilėraštį, skirtą H.K.Andersenui.

Gavęs nemažą pinigų sumą iš savo leidėjo Danijoje, H.K.Andersenas nusprendė aplankyti Ispaniją. Čia aplankė Barseloną, Valensiją, Alikantę ir Kartageną, bet geriausiai jautėsi Malagoje, nors ir manė, kad bulių kautynių stebėjimas yra žiaurus ir nepakenčiamas. Iš Malagos persikėlė per Gibraltarą ir pervažiavo Maroką; Tangere jis buvo britų konsulo, kurio žmona gimusi Danijoje, svečias. Tačiau jo vizitas į Ispaniją nebuvo sėkmingas. Jis nepažinojo Ispanijos, nepažinojo nieko Ispanijoje ir niekas nežinojo jo.

1866 m., būdamas jau senyvo amžiaus, H.K.Andersenas pasiryžo aplankyti naujas vietas. Jis priėmė kvietimą nukeliauti į Portugaliją. Citroje rašytojas susitiko seną draugą, britų diplomatą ir poetą Robertą Bulverį-Lytoną (jo literatūrinis pseudonimas Ovenas Meredith), kuris laiške aprašė M.H.Anderseną kaip ”nuostabų fauną, pusiau vaiką, pusiau Dievą”.

Tais pačiais metais rašytojas nuvyko į Paryžių, kad pamatytų Pasaulio parodą. Vienas danų žurnalistas rašė, kad niekas, išskyrus Č.Dikensą, negalėtų gerai aprašyti Pasaulio parodos. Tai H.K.Andersenas priėmė kaip iššūkį ir vyko į Paryžių, turėdamas tikslą parašyti pasaką apie Pasaulio parodą. Tą ir padarė. Pasaka vadinasi ”Medinė nimfa”.

1870-ųjų rudenį susitiko du skandinavų rašytojai. Tai buvo H.K.Andersenas ir H.Ibsenas. Jie susirašinėjo jau anksčiau, bet pirmą kartą susitiko per iškilmingus pietus Kopenhagoje. H.K.Andersenas, susitikdamas su H.Ibsenu, jautėsi netvirtai. Jis buvo perskaitęs ”Perą Giuntą”, bet veikėją laikė pamišusiu. Po nevykusios įžangos, kai H.K.Andersenas puolė į neviltį, H.Ibsenas jį apkabino. Aiškiai nustebęs H.K.Andersenas ištarė: ”Tai aš tikrai jums patinku, ar ne?” Nuo tos minutės viskas klostėsi puikiai.

Paskutinė H.K.Anderseno aplankyta šalis buvo Norvegija, kur jį šiltai priėmė B.Bjornsonas. Rašytojo garbei buvo surengtas banketas.

H.K.Anderseno laikais nebuvo jokių tarptautinių susitarimų dėl kūrinių leidybos teisių. Taigi leidėjai už Danijos ribų galėjo leisti rašytojų kūrinių vertimus ir nieko jiems nemokėti. Vienas amerikiečių leidėjas pasiūlė sumokėti rašytojui su ta sąlyga, jei jis leistų jiems gauti rankraščius anksčiau už leidėjus Danijoje. Taip mėginta suintriguoti H.K.Anderseną atvykti į Ameriką. Bet rašytojas negalėjo pamiršti, kad jo gera draugė H.Wulf žuvo kelionės į Ameriką metu. Laivas, kuriuo ji vyko į Niujorką, užsidegė ir nuskendo, ir tik keli keleiviai buvo išgelbėti. Nuo tada H.K.Andersenas bijojo vykti į Ameriką.

1875 m. balandžio 2 d. rašytojui sukako septyniasdešimt. Jubiliejus buvo minimas ne tik Danijoje, bet ir Europoje bei Amerikoje. ”The London Daily News”, kurį laiką redaguotas Č.Dikenso, pagerbė H.K.Anderseną straipsniu, kuriame buvo rašoma: ”H.K.Andersenas, Odensės batsiuvio sūnus, yra gerai žinomas, ir jo kūriniai pateko į Panteoną kartu su Šekspyro, Homero ir Skoto herojais. Alavinis kareivėlis, bjaurusis ančiukas, undinėlė ir maža mergaitė su degtukais yra ne mažiau tikri ir gyvi, nei Otelo ar ponas Pikvikas, ar Helena iš Trojos”.

H.K.Andersenas – danų rašytojas, ir daugelis jo pasakų bei istorijų turi danišką pagrindą. Tačiau kai kurios jo pasakos negali būti siejamos su konkrečia šalimi. Kurioje šalyje vyksta ”Imperatoriaus naujų drabužių” veiksmas? Bet kur arba niekur. ”Lakštingalos” veiksmas vyksta Kinijoje, bet įsivaizduojamoje Kinijoje, nes rašytojas nepažinojo tikrosios Kinijos, tik nutuokė apie Kiniją. Kelių H.K.Anderseno pasakų siužetai atkeliavo iš Europos ir valstybių, kurias jis aplankė: Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos, Norvegijos, Švedijos, Graikijos ir Portugalijos.

Kartais jo pasakas įkvėpė kelios šalys. Pirmosios ”Šešėlio” dalies veiksmas vyksta Italijoje, antrosios – neidentifikuotoje šiaurės valstybėje.

Nėra Europoje valstybės, į kurios kalbą nebūtų išverstos H.K.Anderseno pasakos. Viena iš dovanų, kurias rašytojas gavo per gimtadienį 1875 m., buvo knyga, pavadinta ”Motinos istorija penkiolika kalbų”.

1955 m. Londone mano iniciatyva britų Nacionalinė lyga surengė didelę H.K.Anderseno kūrybos parodą. Čia buvo eksponuojami H.K.Anderseno kūrinių vertimai iš 65 šalių. Aišku, trys Baltijos valstybės irgi buvo pristatytos. Lietuviškojo vertimo įžanga kataloge buvo tokia: ”Rinktinės H.K.Anderseno pasakos. Mokinių vertimas. Voronežas 1918”.

Šiandien H.K.Anderseno kūriniai išversti į daugiau nei 150 kalbų ir užima antrąją vietą po Biblijos.

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos dienaKnyga – geriausias draugas. Į jas galima kreiptis sunkiausiomis gyvenimo minutėmis – jos niekada neapvils. / A.Dodė /

( 1805 – 1875 )

1805 metais balandžio 2-ąją Odensėje, Danijoje gimė rašytojas Hansas Kristijanas Andersenas. 1953 metais Tarptautinė vaikų knygos taryba šią dieną sumanė švęsti ir Tarptautinę Vaikų knygos dieną. Populiariausios H.K.Anderseno pasakos : ” Bjaurusis ančiukas “, ” Naujieji karaliaus drabužiai “, ” Lakštingala “, ” Mergaitė su degtukais “, ” Drąsusis alavinis kareivėlis “.