Sintaksė

Vilniaus technikos kolegija

Elektrotechnikos ir automatikos fakultetas

1AE2 grupė

Kalbos kultūros savarankiškas darbas Nr.5

„Sintaksės klaidos. Linksnių vartojimo klaidos”

Atliko studentas Tomas Vrubliauskas

Tikrino dėstytoja Jolita Grašienė

Vilnius 2003

Įvadas. Šio darbo tikslas – išsamiau susipažinti su sintaksės vartojimo
klaidomis. Sintaksės klaidos – labai didelės, pakertančios pačią kalbos
sistemą. Šiame darbe aš noriu plačiau aprašyti linksnių vartojimo klaidas.
Dažniausiai sintaksės klaidos atsiranda dėl kitų kalbų poveikio. „Lietuvių
kalbos žinyne” (2000, Kaunas, „Šviesa”) rašoma, kad „santykiaudamos kalbos
viena kita veikia, bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir didesnių teisių)
spaudžia silpnesnę ir primeta jai savo įtaką”. Su Lietuvių kalba ttaip
atsitiko dėl rusų ir lenkų kalbų poveikio ir tik aukštos kultūros rašto
žmonių, redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol
išlaikyta gana taisyklinga ir graži rašomoji kalba. Antrasis klaidų
šaltinis – nenorminė privati šnekamoji kalba. Ji ypač veikia bendrinės
kalbos tartį, fonetiką, leksiką.

Rašydamas šį darbą rėmiausi

• „Lietuvių kalbos žinynas”, 2000, Kaunas, „Šviesa”;

• Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11”, 2001, Kaunas, „Šviesa”;

• „Kalbos praktikos patarimai”, 1985, Vilnius, „Mokslas”.

• Vytautas Vitkauskas „Kad mūsų žodis neverktų”, 1990, Kaunas,

„Šviesa”;

• „Gimtasis žodis 99/11”, 1999, Vilnius, „Spauda”;

• „Kalbos kultūra 62”, 1992, Vilnius, „Mokslas”;

• „Kalbos kultūra 63”, 1992, Vilnius, „Mokslas”
Šiame darbe pirmiausia analizuojami linksnių vartojimo klaidos, klaidų
kilmė, jų taisymas ir ppateikiama daug neteisingo linksnių vartojimo
pavyzdžių.

Jono Šukio „Lietuvių kalba 11” rašoma, kad „dažnesnės sintaksės
klaidos – klaidingi žodžių junginiai, retesnės – netinkamai vartojami
sakiniai, ypač sudėtiniai”. Tą patį Jonas šukys sako ir „Gimtojo žodžio”
straipsnyje „Kalbos klaidos”, tačiau linksnių vartojimo klaidos taip pat
dažnos.

Linksnių vartojimo klaidos

Žodžių junginiai dažniausiai kl

laidingai sudaromi, kai parenkamas ne
tas linksnis arba ne ta prielinksninė konstrukcija, t.y. prielinksnis,
einantis su linksniu. Patys paprasčiausi pavyzdžiai yra tokie pasakymai:
šiandien antro sausio. Švęsime šešiolikto vasario. Ar aštunto kovo bus
šventė? V.Vitkauskas knygelėje „Kad mūsų žodis neverktų” sako: „kas čia per
kilmininko linksnis ir kaip jis derintas su daitavardžiu? Antro,
šešiolikto, aštunto – juk vyriškosios giminės skaitvardžių vienaskaitos
kilmininkas. Kaip tada jį turėsime derinti su daitavardžiu diena? Šiandien
antro dieno sausio? Švęsime šešiolikto dieno vasario? Paėmėme rusų kalbos
bevardės giminės formą, ją negrabiai išsivertėme ir ėmėme netaisyklingai
vartoti.”

Linksnių vartojimo klaidos labiausiai plinta dėl sudėtingų ir sunkiai
įsimenamų linksnių reikšmių ir dėl nekūrybiško vertimo iš kitų, ypač rusų,
kalbų.

• Vardininkas.

Vardininkas yra centrinis lietuvių kalbos linksnis, dedamas į žodynus.
Kalboje vardininkas vyrauja, tačiau reikšmių turi nedaug. Paprastai
vardininkas reiškia sakinio veikėją, tiksliau – subjektą: tai, apie ką
sakinyje kaalbama: Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Saulutė tekėjo, lapeliai
mirgėjo. Tokie vardininkai eina sakinio veiksniu.

Dažnai vardininkas reiškia būseną: Varna – paukštis. Aš esu gydytojas.
Toks vardininkas eina vardine tarinio dalimi.

Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.

▪ Daugiskaitos vardininko negalima painioti su dalies, arba

neapibrėžto kiekio, kilmininku.

Jis dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiais atsirasti, būti, kilti ,
įvykti, pasitaikyti ir pan. Pavyzdžiui, sakinį: man kilo visokie sumanymai
turime taisyti taip: man kilo visokių sumanymų. Arba: spėjama, kad nuo
trankios muzikos įvyksta pokyčiai smegenyse (= spėjama, kad nuo trankios
muzikos įvyksta pokyčių smegenyse).

Štai taip a

atrodo vienos tautinių mažumų atstovės lietuvių kalba
parduotuvėje:

–– Sakykit, pardavėjas, o pas jus Rokiškio sūris yra? Tas pats
skaniausias.O pienas irgi yra? .Išgirdę tokį pokalbį galime spręsti, kad
šiai rusakalbei moteriškei sunku suprasti, kad lietuviai, kai nežino
tikslaus daiktų skaičiaus, vartoja dalies kilmininką: pavyzdžiui, sūrių
yra. pieno yra. Tačiau labai keista, kai šitaip ima kalbėti lietuviai.
Pasak Jono Šukio ir Vytauto Vitkausko ši linksnio vartojimo klaida kilusi
iš rusų kalbos, kuri skirtumo tarp daugiskaitos vardininko ir dalies
kilmininko nėra.

? Tačiau mes dažnai sutrinkame, pagalvoję kaip teisingiau: „Šviesos”
leidykla ar leidykla „Šviesa”; „Moksleivio” žurnalas ar žurnalas
„Moksleivis” ir panašiai.

Jonas Šukys sako, kad „gerai abejaip, nors tradiciškiau „Šviesos”
leidykla, „Moksleivio” žurnalas. Rašte simbolinio vardo kilmininką rodo
kabutės, bet šnekamojoje kalboje kabutės neperteikiamos ir gali susidaryti
dviprasmybė, todėl tuomet aiškesnis vardininkas: žurnalas „Moksleivis”,
ansamblis „Lietuva”. Jeigu dalykas, apie kurį kalbame, pašnekovams žinomas,
priedelio apskritai nereikia: mama dirba „Šviesoje”. Skaitau „Moksleivį”.
Mokyklų simbolinių vardų vartojamas tik kilmininkas: „Aušros” gimnazija,
„Vyturio” vidurinė mokykla.

▪ Vardininkas nevartojamas vietoje šauksmininko kreipiniui reikšti :

V.Vitkauskas sako, kad „pasakymai Jonukas pareik, Jonas paduok puoduką
ir panašūs taip visur ir skamba.” Yra pastebėta, kad kartais taip pasakoma
ir tarmėse., bet tokie tarmiški pasakymai jau turi stilistinę reikšmę.
Žemaitijoje kai kur supykę žmonės sako: vaiks, mauk iš čia!Ši klaida taip
pat kilusi iš rusų kalbos, juk rusai sako: дорогой друг , o lietuviai
verčia tai ne brangus drauge., o brangus draugas.

? Tačiau yr

ra ir tam tikrų abejonių, kaip geriau sakyti. Pavyzdžiui:

–– Pone ministre, pone vedėjau. ar ponas ministre, ponas vedėjau?

–– Galima abejaip, bet geriau pone ministre, pone vedėjau. Tai labiau
atitinka lietuvių kalbos sistemą, palyginkim senoviškus tarmių emocingus
šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau. Ir kitais atvejais priedėlius
linksniu prideriname prie šaukšmininko: sakome tik parlamentare Juozaiti,
deputate Petraiti, nes, kaip sako Jonas Šukys, parlamentaras Juozaitis,
deputatas Petraitis skambėtų neįprastai, nemandagiai.

6 Kilmininkas

Kilmininkas netinka kiekybei reikšti su aukštesniojo laipsnio

prieveiksmiais daugiau, mažiau

Dažnai tenka išgirsti sakant: čia telpa daugiau šimto litrų, arba
kartais vyresnis mokytojas liepdavo parašyti rašinį , kurio apimtis ne
mažiau penkių puslapių. Arba spręsdamas uždavinius iš senesnių vadovėlių
rasdavau tokiais žodžiais pradedamą uždavinį: krovinys sveria daugiau
tonos. Ši klaida padaroma pažodžiui verčiant iš rusų kalbos: больше
ста., больше пяти. O reikėtų sakyti: čia telpa daugiau kaip/ daugiau
nei/ daugiau negu šimtas litrų., parašyk rašinį ne mažesnį/ ilgesnį nei
penki puslapiai, kovinys sveria daugiau kaip toną/ daugiau negu toną/
daugiau nei toną.

▪ Kilmininkas nevartojamas mėnesio dienai nusakyti.

Kaip jau rašiau prieš tai, sakyti šiandien penkto sausio, arba klausti
kelinto šiandien yra ne tik nertaisyklinga, bet ir negražu, nes taip mes
parodome savo išprūsimo stoką.

Kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiais pasiekti ir prieiti.

Nesakoma priėjau namo, upės, o tik – namą, upę arba prie namo, upės,
todėl sakytina priėjome prie išvados, išvadą arba padarėme išvadą, priėjome
prie tos pačios nuomonės, tą pačią nuomonę.

Pasiekti paprastai reikalauja galininko, o

ne kilmininko: jie pasiekė
tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė milijoną (ne milijono). Su pasiekti
tinka tik dalies kilmininkas: pasiekėmė laimėjimų (t.y. ne visus, o tik
dalį).

? Spaudoje dažnai randame tokį sakinį: atvykome kilnaus tikslo vedini.
Ar taip galima rašyti?

Jonas Šukys vadovėlyje „Lietuvių kalba 11” (2001, Kaunas, „Šviesa”) rašo,
kad „spauda taip parašo, bet šį sakinį reikėtų taisyti į atvykome kilnaus
tikslo vedami, geriau – skatinami. Veiksmažodiniai būdvardžiai vedinas,
nešinas valdo tik įnagininkus: atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas.

? Paspaudžiau draugo ar draugui ranką?

Čia geriau pabrėžti, į ką krypsta veiksmas, o ne kam kas priklauso,
todėl sakytina paspaudžiau draugui ranką, paglosčiau vaikui galvą,
pažvelgiau jam į akis.

? Nenoriu arba nereikia pirkti knygą ar knygos?

Dabar leidžiama abejaip, bet įprasčiau , senoviškiau, yra kilmininkas:
nenoriu, nereikia, negalima . pirkti knygos.

• Naudininkas

Naudininkas nėra dažnas linksnis, jo reikšmių nelabai daug.

▪ Su naudininku nevartojamas veiksmažodis atitikti.

Šiuo atveju veiksmažodis atitikti reikalauja ne naudininko, o
galininko – atitikti ką? Todėl sakome ne nuorašas atitinka originalui, o
nuorašas atitinka originalą, ne tai aiškus neatitikimas taisyklei, o tai
aiškus taisyklės neatitikimas.

Ši klaida atkeliavo iš rusų kalbos, juk būtent rusai sako atitikti
kam.

▪ Su posakiu kreipti dėmesį (dėmesio) turi būti ne naudininkas, o

prielinksnio į konstrukcija.

Vartotina kreipiame dėmesį į sportą, ne sportui; bet įmanoma skirti
dėmesį (dėmesio) sportui.

Kaip matome ši linksnių vartojimo klaida, kaip ir dauguma kitų kilo iš
neteisingai ir nekūrybiškai išsiverstų posakių iš rusų kalbos.

Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus ir panašus.

Turi būti godus turto (ne turtui), šykštus žodžių (ne žodžiams),
panašus į žvaigždę (ne žvaigždei).

Naudininkas netinka tikslo aplinkybei reikšti po slinkties

(judėjimo) reikšmės veiksmažodžių.

Sakytina: teatras išvyko į gastroles, gastroliuoti (ne gastrolėms);
atsiuntė studentų praktikos atlikti (ne praktikai atlikti); kviečiu šokti
(ne šokiui).

▪ Naudininkas nevartojamas laiko ribai reikšti, kai nežymi paskirties.

Pavyzdžiui, negalima sakyti ar rašyti: šiai valandai rinkimų
rezultatai dar nepatikslinti (= šią valandą, iki šios valandos); šiai
dienai įregistruoti 775 laikraščiai (= iki šios dienos); metų pradžiai
institute dirbo 83 darbuotojai (= metų pradžioje).

? Kaip geriau: išėjau valandėlei ar išėjau valandėlę?

Žymieji kalbininkai Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis teikė išėjau
valandėlę. Išvažiavo visą savaitę. Dabar įteisinta ir išėjau valandėlei ir
išvažiavo visai savaitei.

• Galininkas

Galininkas kalboje šiaip dažnas, bet reikšmių turi nedaug.

▪ Galininkas nevartojamas neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai

reikšti.

Sakytina: mokiniai daro klaidų, bet ne klaidas (nes daro ne visas
įmanomas). Prie paminklo padėjome gėlių, bet ne gėles, nes, vėlgi, ne visas
pasaulio gėles nešėme prie paminklo.

O kiek kartų skaitėte skelbimus, panašius į šį, publikuojamą „Alio
reklamoje”: reikalinga sekretorė, mokanti užsienio kalbas. Tel. Juk
negali viena sekretorė mokėti visų pasaulio kalbų, todėl reikėtų arba
konkrečiai nurodyti užsienio kalbą, arba rašyti, kad reikalinga sekretorė,
mokanti užsienio kalbų.

▪ Galininkas nevartotinas po gavusio neiginį galininkinio veiksmažodžio –

čia būtinas neiginio kilmininkas.

Pavyzdžiui, juk nesakysime nedarinėk duris. Čia vartosime kilmininką
ir sakysime nedarinėk durų. Yra pastebėta, kad šia klaidą dažniausiai daro
kitų šalių piliečiai, pramokę lietuvių kalbos, o ypač rusai ir lenkai.
Todėl dar neaiški šios klaidos kilmė – rusiška ji ar lenkiška.

▪ Galininku su bendratimi nereiškiamas tikslas arba siekimas su judėjimo

reikšmės veiksmažodžiais bei paskirtis.

Sakytina atvyko skaityti paskaitų, bet ne paskaitas, atvyko
pasveikinti prezidento, bet ne prezidentą, nes klausimas keltinas ne
pasveikinti ką, o atvyko ko, kokiu tikslu; kaimynas atėjo kirvio
pasiskolinti, ne kirvį.

• Įnagininkas

Įnagininkas nėra dažnas, tačiau turi labai daug reikšmių.

▪ Daiktavardžių įnagininkas nevartotinas nuolatinei (nekintamai) būsenai

reikšti su veiksmažodžio būti formomis.

Užuot sakę: šio leidinio steigėju yra mūsų institutas, turėtume sakyti
šio laidinio steigėjas yra mūsų institutas. Arba dar: ne – sprendžiant iš
akcento jis galėjo būti prancūzu, bet sprendžiant iš akcento jis galėjo
būti prancūzas.

Ši klaida, kaip ir dauguma jų, kilusi iš rusų kalbos. Rusai vartoja
būti kuo.

▪ Būdvardžių (ar būdvardiškų žodžių) įnagininkas nevartojams būsenai

(būviui) reikšti. Jie derinami su daiktavardžio ar įvardžio linksniu,

žyminčiu būsenos turėtoją:

a) su vardininku: ne sąraše jis buvo pirmuoju, bet sąraše jis buvo

pirmasis; ne kas nenori tapti turtingesniu, bet kas nenori tapti

turtingesnis.

b) su kilmininku: ne vien pinigai nepadaro žmogaus laimingu, bet vien

pinigai nepadaro žmogaus laimingo; ne jo norima būti protingesniu, bet

jo norima būti protingesnio.

c) su naudininku: ne lengva žmogui būti geru, bet lengva žogui būti geram;

ne tai padėtų jam tapti profesionalesniu, bet tai padėtų jam tapti

profesionalesniam; ne kaip tau būti laimingu, bet kaip tau būti

laimingam.

d) su galininku: ne sunkumai privertė ją būti taupesne, bet sunkumai

privertė ją būti taupesnę; ne kas jį tokiu padarė, bet kas jį tokį

padarė.

▪ Įnagininkas nevartojamas papildiniui reikšti su gausą pilnumą

žyminčiais veiksmažodžiais gausėti, prikimšti, prikrauti, pripildyti.

Sakytina fonotekoje gausėja, daugėja įrašų, bet ne fonoteka gausėja
įrašais. Kišenės prikimštos pinigų, bet ne pinigais.

▪ Įnagininkas nevartotinas papildiniui rekšti su gausą žyminčiai s

būdvardžiais dosnus, gausus, turtingas.

Sakome prezidentas dosnus pažadų, bet ne pažadais, krašte gausus
miškų, o dar geriau kraštas miškingas, bet ne kraštas gausus miškais.

? Ar gerai: jis buvo silpnas kūnu, bet stiprus dvasia?

Jonas Šukys sako, kad „čia būtų geriau jis buvo silpno kūno, bet
stiprios dvasios”.

• Vietininkas

Vietininkas palyginti retas, bet jį vartojant klystama dažniausiai.
Lietuvių kalboje vietininkas turi tik dvi reikšmes: vietos ir laiko.
Kitomis reikšmėmis vietininkas paprastai netinka – yra nusižiūrėta iš rusų
kalbos arba iš vadinamojo „prielinksninio linksnio”.

▪ Vietininkas nevartojamas būsenai reikšti.

Nesakome sportininkas šiandien ne formoje, bet sportininkas šiandien
blogos formos; ne medžiaga yra kietoje būklėje, bet medžiaga yra kieta; ne
vakar buvau ne nuotaikoje, bet vakar buvau prastos nuotaikos.

▪ Vietininkas netinka daikto požymiui ir veiksnio reiškimosi būdui

nusakyti.

Ne pastatai palikti apgailėtinoje būklėje, bet pastatai apgailėtinos
būklės; ne tekstas perrašytas trijuose egzamplioriuose, bet tekstas
perrašytas trimis egzamplioriais.

▪ Vietininkas nevartojamas veiksmo priežasčiai, pagrindui reikšti.

Ne pervargimo išdavoje, bet dėl pervargimo; ne sausros įtakoje, bet
dėl sausros; ne karo pasekmėje, bet dėl karo.

▪ Vietininkas netinka veikėjo vidinei būsenai reikšti.

Ne jame kilo puiki mintis, o jam kilo puiki mintis; ne ko jame daugiau
– humoristo ar žurnalisto, bet kas jis labiau – humoristas ar žurnalistas.

▪ Vietininkas nevartojamas veikimo ar būsenos sričiai (ne vietai) reikšti

su žodžiais gabus, -i, nusimanyti, nutuokti, prisipažinti.

Dažnai girdime, kaip sakoma ji gabi ir moksle, ir sporte, ir muzikoje,
tačiau reikėtų sakyti ji gabi ir mokslui, ir sportui, ir muzikai. O
prisipažino meilėje būtina keisti į: prisipažino mylįs, kad myli; pasisakė
mylįs, kad myli.

▪ Nevartotini suprieveiksmėję vietininkai daugumoje, esmėje, pagrinde,

visumoje, tvarkoje.

Negalima sakyti chore daugumoje dainuoja mergaitės, bet chore
daugiausia dainuoja mergaitės; ne niekas esmėje nepasikeitė, bet niekas iš
esmės nepasikeitė ir panašiai.

▪ Nevartotini suprielinksnėję (einantys po linksnio) vietininkai bėgyje,

laikotarpyje.

Pavyzdžiui negalima sakyti darbą turėsime baigti metų bėgyje, bet
darbą turėsime baigti per metus. Apie šią vietinko linksnio vartojimo
klaidą buvo labai išsamiai paaiškinta LNK laidoje „Žodis ne žvirblis”.

Išvada. Daugelis garsių ir nelabai Lietuvos kalbininkų, kalbos tyrinėtojų
pastebi, kad lietuvių kalbai labai pakenkė Sovietų Rusijos ir dar prieš tai
buvusi Lenkijos okupacija. Iš pradžių LDK bajorai perėmė daugybę lenkiškų
papročių, o vėliau ir lenkų kalbą, kuri, kaip jie sakė, buvo „kilmingesnė
ir gražesnė” nei lietuvių, o vėliau prievarta iš pradžių carinės Rusijos, o
vėliau Sovietų Sąjungos brukama rusų kalbą išmokė lietuvių vartoti daugibę
verstinių posakių, net nesusimąstant, jog tai – kalbos klaida.

Gerai, jog dabar pamažu kalba atgimsta ir vis daugiau yra jaunų
žmonių, kurie stengiasi kalbėti taisyklingai.

▪ Šaltiniai

• „Lietuvių kalbos žinynas”, 2000, Kaunas, „Šviesa”;

• Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11”, 2001, Kaunas, „Šviesa”;

• „Kalbos praktikos patarimai”, 1985, Vilnius, „Mokslas”.

• Vytautas Vitkauskas „Kad mūsų žodis neverktų”, 1990, Kaunas,

„Šviesa”;

• „Gimtasis žodis 99/11”, 1999, Vilnius, „Spauda”;

• „Kalbos kultūra 62”, 1992, Vilnius, „Mokslas”;

• „Kalbos kultūra 63”, 1992, Vilnius, „Mokslas”

Leave a Comment