Vilniaus technikos kolegija
Elektrotechnikos ir automatikos fakultetas
1AE2 grupė
Kalbos kultūros savarankiškas darbas Nr.5
„Sintaksės klaidos. Linksnių vartojimo klaidos”
Atliko studentas Tomas Vrubliauskas
Tikrino dėstytoja Jolita Grašienė
Vilnius 2003
Įvadas. Šio darbo tikslas – išsamiau susipažinti su sintaksės vartojimo klaidomis. Sintaksės klaidos – labai didelės, pakertančios pačią kalbos sistemą. Šiame darbe aš noriu plačiau aprašyti linksnių vartojimo klaidas.
Dažniausiai sintaksės klaidos atsiranda dėl kitų kalbų poveikio. „Lietuvių kalbos žinyne” (2000, Kaunas, „Šviesa”) rašoma, kad „santykiaudamos kalbos viena kita veikia, bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir didesnių teisių)
spaudžia silpnesnę ir primeta jai savo įtaką”. Su Lietuvių kalba taip atsitiko dėl rusų ir lenkų kalbų poveikio ir tik aukštos kultūros rašto žmonių, redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol išlaikyta gana taisyklinga ir graži rašomoji kalba. Antrasis klaidų šaltinis – nenorminė privati šnekamoji kalba. Ji ypač veikia bendrinės kalbos tartį, fonetiką, leksiką.
Rašydamas šį darbą rėmiausi
• „Lietuvių kalbos žinynas”, 2000, Kaunas, „Šviesa”;
• Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11”, 2001, Kaunas, „Šviesa”;
• „Kalbos praktikos patarimai”, 1985, Vilnius, „Mokslas”.
• Vytautas Vitkauskas „Kad mūsų žodis neverktų”, 1990, Kaunas,
„Šviesa”;
• „Gimtasis žodis 99/11”, 1999, Vilnius, „Spauda”;
• „Kalbos kultūra 62”, 1992, Vilnius, „Mokslas”;
• „Kalbos kultūra 63”, 1992, Vilnius, „Mokslas”
Šiame darbe pirmiausia analizuojami linksnių vartojimo klaidos, klaidų kilmė, jų taisymas ir pateikiama daug neteisingo linksnių vartojimo pavyzdžių.
Jono Šukio „Lietuvių kalba 11” rašoma, kad „dažnesnės sintaksės klaidos – klaidingi žodžių junginiai, retesnės – netinkamai vartojami sakiniai, ypač sudėtiniai”. Tą patį Jonas šukys sako ir „Gimtojo žodžio”
straipsnyje „Kalbos klaidos”, tačiau linksnių vartojimo klaidos taip pat dažnos.
Linksnių vartojimo klaidos
Žodžių junginiai dažniausiai klaidingai sudaromi, kai parenkamas ne tas linksnis arba ne ta prielinksninė konstrukcija, t.y. prielinksnis, einantis su linksniu. Patys paprasčiausi pavyzdžiai yra tokie pasakymai:
šiandien antro sausio. Švęsime šešiolikto vasario. Ar aštunto kovo bus šventė? V.Vitkauskas knygelėje „Kad mūsų žodis neverktų” sako: „kas čia per kilmininko linksnis ir kaip jis derintas su daitavardžiu? Antro, šešiolikto, aštunto – juk vyriškosios giminės skaitvardžių vienaskaitos kilmininkas. Kaip tada jį turėsime derinti su daitavardžiu diena? Šiandien antro dieno sausio? Švęsime šešiolikto dieno vasario? Paėmėme rusų kalbos bevardės giminės formą, ją negrabiai išsivertėme ir ėmėme netaisyklingai vartoti.”
Linksnių vartojimo klaidos labiausiai plinta dėl sudėtingų ir sunkiai įsimenamų linksnių reikšmių ir dėl nekūrybiško vertimo iš kitų, ypač rusų, kalbų.
• Vardininkas.
Vardininkas yra centrinis lietuvių kalbos linksnis, dedamas į žodynus.
Kalboje vardininkas vyrauja, tačiau reikšmių turi nedaug. Paprastai vardininkas reiškia sakinio veikėją, tiksliau – subjektą: tai, apie ką sakinyje kalbama: Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo. Tokie vardininkai eina sakinio veiksniu.
Dažnai vardininkas reiškia būseną: Varna – paukštis. Aš esu gydytojas.
Toks vardininkas eina vardine tarinio dalimi.
Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.
▪ Daugiskaitos vardininko negalima painioti su dalies, arba neapibrėžto kiekio, kilmininku.
Jis dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiais atsirasti, būti, kilti , įvykti, pasitaikyti ir pan. Pavyzdžiui, sakinį: man kilo visokie sumanymai turime taisyti taip: man kilo visokių sumanymų. Arba: spėjama, kad nuo trankios muzikos įvyksta pokyčiai smegenyse (= spėjama, kad nuo trankios muzikos įvyksta pokyčių smegenyse).
Štai taip atrodo vienos tautinių mažumų atstovės lietuvių kalba parduotuvėje:
–– Sakykit, pardavėjas, o pas jus Rokiškio sūris yra? Tas pats skaniausias…O pienas irgi yra? .Išgirdę tokį pokalbį galime spręsti, kad šiai rusakalbei moteriškei sunku suprasti, kad lietuviai, kai nežino tikslaus daiktų skaičiaus, vartoja dalies kilmininką: pavyzdžiui, sūrių yra… pieno yra… Tačiau labai keista, kai šitaip ima kalbėti lietuviai.
Pasak Jono Šukio ir Vytauto Vitkausko ši linksnio vartojimo klaida kilusi iš rusų kalbos, kuri skirtumo tarp daugiskaitos vardininko ir dalies kilmininko nėra.
? Tačiau mes dažnai sutrinkame, pagalvoję kaip teisingiau: „Šviesos”
leidykla ar leidykla „Šviesa”; „Moksleivio” žurnalas ar žurnalas
„Moksleivis” ir panašiai.
Jonas Šukys sako, kad „gerai abejaip, nors tradiciškiau „Šviesos”
leidykla, „Moksleivio” žurnalas. Rašte simbolinio vardo kilmininką rodo kabutės, bet šnekamojoje kalboje kabutės neperteikiamos ir gali susidaryti dviprasmybė, todėl tuomet aiškesnis vardininkas: žurnalas „Moksleivis”, ansamblis „Lietuva”. Jeigu dalykas, apie kurį kalbame, pašnekovams žinomas, priedelio apskritai nereikia: mama dirba „Šviesoje”. Skaitau „Moksleivį”.
Mokyklų simbolinių vardų vartojamas tik kilmininkas: „Aušros” gimnazija,
„Vyturio” vidurinė mokykla.
▪ Vardininkas nevartojamas vietoje šauksmininko kreipiniui reikšti :
V.Vitkauskas sako, kad „pasakymai Jonukas pareik, Jonas paduok puoduką ir panašūs taip visur ir skamba.” Yra pastebėta, kad kartais taip pasakoma ir tarmėse., bet tokie tarmiški pasakymai jau turi stilistinę reikšmę.
Žemaitijoje kai kur supykę žmonės sako: vaiks, mauk iš čia!Ši klaida taip pat kilusi iš rusų kalbos, juk rusai sako: дорогой друг , o lietuviai verčia tai ne brangus drauge…, o brangus draugas…
? Tačiau yra ir tam tikrų abejonių, kaip geriau sakyti. Pavyzdžiui:
–– Pone ministre, pone vedėjau… ar ponas ministre, ponas vedėjau?
–– Galima abejaip, bet geriau pone ministre, pone vedėjau… Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, palyginkim senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau… Ir kitais atvejais priedėlius linksniu prideriname prie šaukšmininko: sakome tik parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes, kaip sako Jonas Šukys, parlamentaras Juozaitis, deputatas Petraitis skambėtų neįprastai, nemandagiai.
6 Kilmininkas
Kilmininkas netinka kiekybei reikšti su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais daugiau, mažiau
Dažnai tenka išgirsti sakant: čia telpa daugiau šimto litrų, arba kartais vyresnis mokytojas liepdavo parašyti rašinį , kurio apimtis ne mažiau penkių puslapių. Arba spręsdamas uždavinius iš senesnių vadovėlių rasdavau tokiais žodžiais pradedamą uždavinį: krovinys sveria daugiau tonos… Ši klaida padaroma pažodžiui verčiant iš rusų kalbos: больше ста…, больше пяти… O reikėtų sakyti: čia telpa daugiau kaip/ daugiau nei/ daugiau negu šimtas litrų…, parašyk rašinį ne mažesnį/ ilgesnį nei penki puslapiai, kovinys sveria daugiau kaip toną/ daugiau negu toną/
daugiau nei toną.
▪ Kilmininkas nevartojamas mėnesio dienai nusakyti.
Kaip jau rašiau prieš tai, sakyti šiandien penkto sausio, arba klausti kelinto šiandien yra ne tik nertaisyklinga, bet ir negražu, nes taip mes parodome savo išprūsimo stoką.
Kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiais pasiekti ir prieiti.
Nesakoma priėjau namo, upės, o tik – namą, upę arba prie namo, upės, todėl sakytina priėjome prie išvados, išvadą arba padarėme išvadą, priėjome prie tos pačios nuomonės, tą pačią nuomonę.
Pasiekti paprastai reikalauja galininko, o ne kilmininko: jie pasiekė tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė milijoną (ne milijono). Su pasiekti tinka tik dalies kilmininkas: pasiekėmė laimėjimų (t.y. ne visus, o tik dalį).
? Spaudoje dažnai randame tokį sakinį: atvykome kilnaus tikslo vedini.
Ar taip galima rašyti?
Jonas Šukys vadovėlyje „Lietuvių kalba 11” (2001, Kaunas, „Šviesa”) rašo, kad „spauda taip parašo, bet šį sakinį reikėtų taisyti į atvykome kilnaus tikslo vedami, geriau – skatinami. Veiksmažodiniai būdvardžiai vedinas, nešinas valdo tik įnagininkus: atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas.
? Paspaudžiau draugo ar draugui ranką?
Čia geriau pabrėžti, į ką krypsta veiksmas, o ne kam kas priklauso, todėl sakytina paspaudžiau draugui ranką, paglosčiau vaikui galvą, pažvelgiau jam į akis…
? Nenoriu arba nereikia pirkti knygą ar knygos?
Dabar leidžiama abejaip, bet įprasčiau , senoviškiau, yra kilmininkas:
nenoriu, nereikia, negalima … pirkti knygos.
• Naudininkas
Naudininkas nėra dažnas linksnis, jo reikšmių nelabai daug.
▪ Su naudininku nevartojamas veiksmažodis atitikti.
Šiuo atveju veiksmažodis atitikti reikalauja ne naudininko, o galininko – atitikti ką? Todėl sakome ne nuorašas atitinka originalui, o nuorašas atitinka originalą, ne tai aiškus neatitikimas taisyklei, o tai aiškus taisyklės neatitikimas.
Ši klaida atkeliavo iš rusų kalbos, juk būtent rusai sako atitikti kam.
▪ Su posakiu kreipti dėmesį (dėmesio) turi būti ne naudininkas, o prielinksnio į konstrukcija.
Vartotina kreipiame dėmesį į sportą, ne sportui; bet įmanoma skirti dėmesį (dėmesio) sportui.
Kaip matome ši linksnių vartojimo klaida, kaip ir dauguma kitų kilo iš neteisingai ir nekūrybiškai išsiverstų posakių iš rusų kalbos.
Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus ir panašus.
Turi būti godus turto (ne turtui), šykštus žodžių (ne žodžiams), panašus į žvaigždę (ne žvaigždei).
Naudininkas netinka tikslo aplinkybei reikšti po slinkties (judėjimo) reikšmės veiksmažodžių.
Sakytina: teatras išvyko į gastroles, gastroliuoti (ne gastrolėms);
atsiuntė studentų praktikos atlikti (ne praktikai atlikti); kviečiu šokti (ne šokiui).
▪ Naudininkas nevartojamas laiko ribai reikšti, kai nežymi paskirties.
Pavyzdžiui, negalima sakyti ar rašyti: šiai valandai rinkimų rezultatai dar nepatikslinti (= šią valandą, iki šios valandos); šiai dienai įregistruoti 775 laikraščiai (= iki šios dienos); metų pradžiai institute dirbo 83 darbuotojai (= metų pradžioje).
? Kaip geriau: išėjau valandėlei ar išėjau valandėlę?
Žymieji kalbininkai Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis teikė išėjau valandėlę. Išvažiavo visą savaitę. Dabar įteisinta ir išėjau valandėlei ir išvažiavo visai savaitei.
• Galininkas
Galininkas kalboje šiaip dažnas, bet reikšmių turi nedaug.
▪ Galininkas nevartojamas neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti.
Sakytina: mokiniai daro klaidų, bet ne klaidas (nes daro ne visas įmanomas). Prie paminklo padėjome gėlių, bet ne gėles, nes, vėlgi, ne visas pasaulio gėles nešėme prie paminklo.
O kiek kartų skaitėte skelbimus, panašius į šį, publikuojamą „Alio reklamoje”: reikalinga sekretorė, mokanti užsienio kalbas. Tel… Juk negali viena sekretorė mokėti visų pasaulio kalbų, todėl reikėtų arba konkrečiai nurodyti užsienio kalbą, arba rašyti, kad reikalinga sekretorė, mokanti užsienio kalbų.
▪ Galininkas nevartotinas po gavusio neiginį galininkinio veiksmažodžio –
čia būtinas neiginio kilmininkas.
Pavyzdžiui, juk nesakysime nedarinėk duris. Čia vartosime kilmininką ir sakysime nedarinėk durų. Yra pastebėta, kad šia klaidą dažniausiai daro kitų šalių piliečiai, pramokę lietuvių kalbos, o ypač rusai ir lenkai.
Todėl dar neaiški šios klaidos kilmė – rusiška ji ar lenkiška.
▪ Galininku su bendratimi nereiškiamas tikslas arba siekimas su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais bei paskirtis.
Sakytina atvyko skaityti paskaitų, bet ne paskaitas, atvyko pasveikinti prezidento, bet ne prezidentą, nes klausimas keltinas ne pasveikinti ką, o atvyko ko, kokiu tikslu; kaimynas atėjo kirvio pasiskolinti, ne kirvį.
• Įnagininkas
Įnagininkas nėra dažnas, tačiau turi labai daug reikšmių.
▪ Daiktavardžių įnagininkas nevartotinas nuolatinei (nekintamai) būsenai reikšti su veiksmažodžio būti formomis.
Užuot sakę: šio leidinio steigėju yra mūsų institutas, turėtume sakyti šio laidinio steigėjas yra mūsų institutas. Arba dar: ne – sprendžiant iš akcento jis galėjo būti prancūzu, bet sprendžiant iš akcento jis galėjo būti prancūzas.
Ši klaida, kaip ir dauguma jų, kilusi iš rusų kalbos. Rusai vartoja būti kuo.
▪ Būdvardžių (ar būdvardiškų žodžių) įnagininkas nevartojams būsenai (būviui) reikšti. Jie derinami su daiktavardžio ar įvardžio linksniu, žyminčiu būsenos turėtoją:
a) su vardininku: ne sąraše jis buvo pirmuoju, bet sąraše jis buvo pirmasis; ne kas nenori tapti turtingesniu, bet kas nenori tapti turtingesnis.
b) su kilmininku: ne vien pinigai nepadaro žmogaus laimingu, bet vien pinigai nepadaro žmogaus laimingo; ne jo norima būti protingesniu, bet jo norima būti protingesnio.
c) su naudininku: ne lengva žmogui būti geru, bet lengva žogui būti geram;
ne tai padėtų jam tapti profesionalesniu, bet tai padėtų jam tapti profesionalesniam; ne kaip tau būti laimingu, bet kaip tau būti laimingam.
d) su galininku: ne sunkumai privertė ją būti taupesne, bet sunkumai privertė ją būti taupesnę; ne kas jį tokiu padarė, bet kas jį tokį padarė.
▪ Įnagininkas nevartojamas papildiniui reikšti su gausą pilnumą žyminčiais veiksmažodžiais gausėti, prikimšti, prikrauti, pripildyti.
Sakytina fonotekoje gausėja, daugėja įrašų, bet ne fonoteka gausėja įrašais. Kišenės prikimštos pinigų, bet ne pinigais.
▪ Įnagininkas nevartotinas papildiniui rekšti su gausą žyminčiai s būdvardžiais dosnus, gausus, turtingas.
Sakome prezidentas dosnus pažadų, bet ne pažadais, krašte gausus miškų, o dar geriau kraštas miškingas, bet ne kraštas gausus miškais.
? Ar gerai: jis buvo silpnas kūnu, bet stiprus dvasia?
Jonas Šukys sako, kad „čia būtų geriau jis buvo silpno kūno, bet stiprios dvasios”.
• Vietininkas
Vietininkas palyginti retas, bet jį vartojant klystama dažniausiai.
Lietuvių kalboje vietininkas turi tik dvi reikšmes: vietos ir laiko.
Kitomis reikšmėmis vietininkas paprastai netinka – yra nusižiūrėta iš rusų kalbos arba iš vadinamojo „prielinksninio linksnio”.
▪ Vietininkas nevartojamas būsenai reikšti.
Nesakome sportininkas šiandien ne formoje, bet sportininkas šiandien blogos formos; ne medžiaga yra kietoje būklėje, bet medžiaga yra kieta; ne vakar buvau ne nuotaikoje, bet vakar buvau prastos nuotaikos.
▪ Vietininkas netinka daikto požymiui ir veiksnio reiškimosi būdui nusakyti.
Ne pastatai palikti apgailėtinoje būklėje, bet pastatai apgailėtinos būklės; ne tekstas perrašytas trijuose egzamplioriuose, bet tekstas perrašytas trimis egzamplioriais.
▪ Vietininkas nevartojamas veiksmo priežasčiai, pagrindui reikšti.
Ne pervargimo išdavoje, bet dėl pervargimo; ne sausros įtakoje, bet dėl sausros; ne karo pasekmėje, bet dėl karo.
▪ Vietininkas netinka veikėjo vidinei būsenai reikšti.
Ne jame kilo puiki mintis, o jam kilo puiki mintis; ne ko jame daugiau
– humoristo ar žurnalisto, bet kas jis labiau – humoristas ar žurnalistas.
▪ Vietininkas nevartojamas veikimo ar būsenos sričiai (ne vietai) reikšti su žodžiais gabus, -i, nusimanyti, nutuokti, prisipažinti.
Dažnai girdime, kaip sakoma ji gabi ir moksle, ir sporte, ir muzikoje, tačiau reikėtų sakyti ji gabi ir mokslui, ir sportui, ir muzikai. O
prisipažino meilėje būtina keisti į: prisipažino mylįs, kad myli; pasisakė mylįs, kad myli.
▪ Nevartotini suprieveiksmėję vietininkai daugumoje, esmėje, pagrinde, visumoje, tvarkoje.
Negalima sakyti chore daugumoje dainuoja mergaitės, bet chore daugiausia dainuoja mergaitės; ne niekas esmėje nepasikeitė, bet niekas iš esmės nepasikeitė ir panašiai.
▪ Nevartotini suprielinksnėję (einantys po linksnio) vietininkai bėgyje, laikotarpyje.
Pavyzdžiui negalima sakyti darbą turėsime baigti metų bėgyje, bet darbą turėsime baigti per metus. Apie šią vietinko linksnio vartojimo klaidą buvo labai išsamiai paaiškinta LNK laidoje „Žodis ne žvirblis”.
Išvada. Daugelis garsių ir nelabai Lietuvos kalbininkų, kalbos tyrinėtojų pastebi, kad lietuvių kalbai labai pakenkė Sovietų Rusijos ir dar prieš tai buvusi Lenkijos okupacija. Iš pradžių LDK bajorai perėmė daugybę lenkiškų papročių, o vėliau ir lenkų kalbą, kuri, kaip jie sakė, buvo „kilmingesnė ir gražesnė” nei lietuvių, o vėliau prievarta iš pradžių carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos brukama rusų kalbą išmokė lietuvių vartoti daugibę verstinių posakių, net nesusimąstant, jog tai – kalbos klaida.
Gerai, jog dabar pamažu kalba atgimsta ir vis daugiau yra jaunų žmonių, kurie stengiasi kalbėti taisyklingai.
▪ Šaltiniai
• „Lietuvių kalbos žinynas”, 2000, Kaunas, „Šviesa”;
• Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11”, 2001, Kaunas, „Šviesa”;
• „Kalbos praktikos patarimai”, 1985, Vilnius, „Mokslas”.
• Vytautas Vitkauskas „Kad mūsų žodis neverktų”, 1990, Kaunas,
„Šviesa”;
• „Gimtasis žodis 99/11”, 1999, Vilnius, „Spauda”;
• „Kalbos kultūra 62”, 1992, Vilnius, „Mokslas”;
• „Kalbos kultūra 63”, 1992, Vilnius, „Mokslas”