K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”
K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.
Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Sentvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, tesingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.
K. Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Spėjama, kad gyvsidabrio garai, kurių negalėjo išvengti dirbdamas barometrus, bus labai pakenkę jo sveikatai.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.
K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svabiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.
Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičiopamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.
Tačiau poetas neumerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.
Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.
Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.