Birutės Pūkelevičiūtės kūrinys ,, SAULĖS RŪMUOSE ”

Perskaičius Birutės Pūkelevičiūtės kūrinį “Saulės rūmai”, užplūsta daugybė minčių ir emocijų. Mane labai žavi tai, kad autorė pasakoja apie savo paauglystės metus praleistus ,,Saulės” gimnazijoje – pastate kuriame, daugiau kaip po šešiasdešimties metų šį savo gyvenimo laikotarpį leidžiu ir aš. Vaikštau tais pačiais koridoriais, alsuojančiais kiekvieno, praleidusio čia nors akimirką, išgyvenimais, liečiu tas pačias sienas, pulsuojančias per daugybę metų sukaupta šiluma ir kiekvieną dieną čia palieku kruopelytę savo išgyvenimų, minčių, prisilietimų ir širdies. Klausiu savęs kodėl autorė taip išaukština gimnaziją? Ir pačiai attplaukia lengvas it pienės pūkas atsakymas: čia autorė paliko nemenką dalį savęs, su gimnazija susiję beveik visi jos paauglystės prisiminimai, gimnazijoje mokėsi jos draugės, čia praleistas jau niekada nebesugrįšiantis laikas. Rodos nė nesuvoki, kad sekundė, minutė ar valanda, kurią tu dabar gyveni jau niekada nebesugrįš, jau niekada nebebus tokios pat ir tu jau niekada nebebūsi tokia pat. Prisiminimai, ryškesni ar blankesni, visuomet išliks žmogaus širdyje, kaip išliko ir rašytojos B. Pūkelevičiūtės.
Visai nesistebiu, kad kūrinio paskutinės pastraipos perpintos švelniu nostalgijos attspalviu, kurį autorė jaučia jau seniai prabėgusiems metams. Ji rodos trokšta matyti viską taip pat, kaip buvo jos paauglystėje, trokšta nerūpestingai lakstyti tokiais pat, dabarties nepritvinkusiais koridoriais, trokšta būti ta pačia naivia ir padūkusia mergaite kaip kadaise. Galbūt kada nors ir

r aš trokšiu to paties, norėsiu laiko verpetais grįžti atgalios ir su plakančia širdimi apkabinti praeitį, pajusti tą patį jau gerai pažįstamą jausmą.
Dabar jau suprantu, jog autorė šiuo savo kūriniu tarytum ragina džiaugtis didžiausiu turimu turtu – prisiminimais, kurie kad ir kokie bebūtų, mano gyvenime užima ir užims labai svarbią vietą, priklauso ir visada priklausys tik man ir pačiu sunkiausiu momentu paglostys mano širdį švelnia ir šilta jais dvelkiančia praeities banga.

Leave a Comment