TURINYS
Įžanga…………………………………………………………………….. 3psl.Biografija…………………………………………………………………. 4psl.Studijos…………………………………………………………………….5psl.Kūryba…………………………………………………………………6-11 psl.Apibendrinimas………………………………………………………….12psl.Naudota literatūra………………………………………………………13psl.
ĮŽANGA
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923-08-12 Kaune. Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio (“Metūgės”, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos. To pasiekti nebūtų buvę įmanoma nesukūrus visiškai naujo diskurso. Tokio naujo, kad jis net išprovokavo tradiciškai nusiteikusių kritikų neigiamą reakciją, paskatinusią rašytoją pasukti į prozą. Tiktai 1990 m. pasirodė antra jos poezijos knyga “Atradimo ruduo”; ją sudaro dvi draminės poemos ir pluoštas eilėraščių, kurių stilistika panaši į “Metūgių”. Pastarasis rinkinys įtvirtino autorę kaip vieną savičiausių išeivijos poezijos autorių.
Savo realijų faktūra ir memuaristiniu tonu Pūkelevičiūtės romanai „Aštuoni lapai”, „Devintas lapas”, vaizduojantys Antrojo pasaulinio karo pabaigą, artimi tam antimilitaristinio romano tipui, kurį reprezentuoja vokiečių rašytojo G.Grasso „Skardinis būgnelis”. Kiti du romanai – „Rugsėjo šeštadienis”, „Naujųjų Metų istorija” – parašyti orientuojantis daugiau į amerikietiško „bestselerio” standartą: greita figūrų ir situacijų kaita, aiškus ir paprastas sakinys, būdinga fabulos pabaiga- autokatastrofa. Pūkelevičiūtė sukūrė lengvai skaitomą, sklandų ir dinamišką lietuviško romano tipą, žymiai tikroviškesnį ir meniškesnį negu išpopuliarėję Lietuvoje panašaus tipo V.Sirijos Giros kūriniai.
BIOGRAFIJA
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923-08-12 Kaune, ten debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o karui pasibaigus emigravo į Kanadą. Monrealyje subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąją poezijos knygą. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė. 1998-aisiais grįžo į Lietuvą. Kūryba apdovanota ne viena premija (išeivijoje, bet ne Lietuvoje) ir versta į įvairias kalbas.
Šešios “Metūgių” dalys atliepia moters formaciją/evoliuciją. “Pavasarėjant” vaizduoja gamtos atgijimą: jaunos merginos ir jos lytiškumo prabudimą. Anapus laukuose ir miške fiksuojamų vyksmų nujaučiama erotinė įkrova. Gamta ir aš susilieja. Geismo proveržį įsisąmonins ir vyras: “pagarbinsi jos ženklą”. Pabrėžiama prigimtoji moters vertė: “aš esu pašventinta kaip derlinga žemė sėjos rytą”. Akcentuojamas gyvybės tęstinumas – paralelė moteris/gamta vaisingumą perteikia kaip rituališką, turintį mitinės galios: “Aš ateinu ir nueinu, o mano kūne miega tavo nežinomi sūnūs”.
STUDIJOS
Studijavusi germanistiką ir žurnalistiką Kauno universitete, Jaunimo teatro aktorė, vėliau vaidinusi Augsburge lietuvių teatro scenoje, režisavusi Monrealyje lietuviškus dramos spektaklius (K.Borutos „Baltaragio malūnas”, B.Sruogos „Milžino paunksmė”), pastačiusi filmą „Aukso žąsis” pagal savo pačios scenarijų, išleido pirmąją eilėraščių knygą „Metūgės” 1952 m. Toronte, išgarsėjo autobiografiniais ir psichologiniais romanais – „Aštuoni lapai” (1956), „Rugsėjo šeštadienis” (1970), „Naujųjų Metų istorija” (1974), „Devintas lapas” (1982). Plataus diapazono rašytoja, išlaikiusi dinamišką mąstyseną, dramatišką vyksmą ir gyvą kalbos jausmą įvairiuose literatūros žanruose – eiliuotoje pasakoje („Aukso žąsis”, 1965), apsakyme („Marco Polo Lietuvoje”, 1982), lyrinėje dramoje („Žydra ir geltona”, 1984), eilėraščiuose proza („Atradimo ruduo”, 1990).
Debiutavusi pakilaus mosto eilėmis apie gimimą ir mirtį, artimomis abstrahavimo polėkiu, egzotiniais vaizdais ir pasakojamuoju tonu vokietmečiu prabilusios literatūrinės kartos estetinėms nuostatoms, Pūkelevičiūtė, gana rezervuotai sutikta kritikos, perėjo į prozą, kuri, pasak autorės, „leidžia savo tekstuose įvairiopai nuotykiauti: valia pro mikroskopą žvelgti į buities dulkeles, raizgyti plonyčius pasąmonės siūlus, valia domėtis vaistažolėm ar varpų liejimo istorija, žmonijos tironais, žiogais ir povandeniniais laivais, netgi pasukti į poetinius pasažus…”
KŪRYBA
Pirmajame romane “Aštuoni lapai” išliko apsčiai poetinių metaforų ir lakių intonacijų, paveldėtų iš eiliuotos kalbos. „Ir tokios pat rugpjūčio žvaigždės, krintančios viena per kitą į baltą dugno smėlį ir skambančios gelmėje”. Prisiskaičiusi skandinavų impresionistinės prozos, Pūkelevičiūtė kratėsi realistinės aprašinėjimo stilistikos, įprastos lietuvių romanuose. Mėgstamiausias jos, kaip ir N.Mazalaitės, psichologinis tipažas – „vėjų ir ajerų mergaitė”, kupina pavasarinio spindėjimo, harmonijos ir svajonių skrydžio („O, tik leiskit mums gyventi vaizduotės malonėj, ir tikrovė mūsų neįveiks”). Net karo pragare ji išlieka tyra, grakšti ir prašmatni, nepasidavusi žeminančioms ir niokojančioms aplinkybėms. Nesutryptas mergaitiškumas Pūkelevičiūtei yra pasaulio grožio ir sielos nemarybės sinonimas („Nes jeigu sielos neturiu, ką gi man taip skauda?”).
„Aštuoni lapai” – pasitraukimo iš Lietuvos istorija, kaip ir M.Katiliškio „Išėjusiems negrįžti”. Tik prarandamų vertybių centras čia yra ne sodžius, o Kaunas – „baltasis miestas”, apdainuotas su desperatišku ilgesiu jau S.Nėries karo meto eilėraščiuose. Gimtojo miesto regėjimai Pūkelevičiūtei yra tokie pat stebuklingi ir šventi, kaip P.Andriušiui Gaidžių kaimo paežerės ir keliūtės. „Leiskit man atsižiūrėti į gimtą savo miestą”… – sako romano pasakotoja. Šviečia baltas Rotušės bokštas. Žaliuoju tiltu praeina traukinys. Virš tunelio ganosi karvės su pririštais skambalėliais. Neryje plūduriuoja sieliai. Nemunu atpūškuoja garlaiviai ir sustoja prie Vytauto bažnyčios. Molėtų gatve atbėga šūkaudami vaikai, ridendami statinių lankus. „Monikos” kavinė ir itališki ledai, tirpstantys burnoj „lyg lengvas sniegas”. Motina sėdi sode ir darinėja vyšnias uogienei. Mergaitė išeina į pirmąjį šokių vakarą savo gimnazijoje. Saulėti Laisvės alėjos, medinių Žaliakalnio namukų, Katedros šventoriaus vaizdai apgaubia jaukų mergaitės gyvenimą: jai gera mylinčių tėvų gūžtoje, kur nebūna barnių, kur ja gėrimasi, kur jai kraunamas kraitis (motina jau siuvinėja paklodes jos inicialais). Tai idiliška vaikystės namų erdvė, kur nėra nieko svetima.Iš tos jaukios ir uždaros erdvės, kurios ribos palengva susilieja su mažyčio gimtojo krašto ribomis (kelionės į saulėtą Palangą ir į kaimą pas vaišingus gimines), romano herojė staiga atsiduria liepsnojančiame Dancige po krintančiomis bombomis, tarp girtų, siautėjančių „armijos-išvaduotojos” kareivių. Atimami laikrodžiai ir žiedai, partrenktos moterys prievartaujamos būriais. Mirtinas siaubas patekus į apsupties žiedą – vėl seks deportacijos, nuo kurių bėgta iš Lietuvos. Persmelkianti bejėgiškumo savijauta: „Nes argi mums kovoti? Mums tiktai kentėti”. Šitą lemtingą išgąsčio ir nevilties akimirką sueina tėvo ir motinos gentys iš tolimų atsiminimų, stiprindami ir guosdami. „Niekada aš taip nejutau savo tautybės, kaip tą naktį, degančiame Dancigo mieste…” Lyriniai „baltojo miesto” regėjimai, išnyrantys ties pražūties riba, buvo paskutinis atsparos taškas ir išsigelbėjimo viltis. Tokiais aštriais emociniais siūbavimais – iš tamsos į šviesą, iš idilės į naikinimo siautulį – ir grindžiamas dviplanis romano pasakojimas, kuriam rūpi visų pirma impulsyviai atsiverianti dramatiška žmogaus situacijų kaita, nepajungta deterministinėms charakterio evoliucijos formulėms.
Kontrapunktiška dviejų laiko atkarpų dermė – svarbiausias Pūkelevičiūtės romanų struktūros principas. Jos herojai – karo pabėgėliai, emigrantai – gyvena, balansuodami ant praeities-dabarties briaunos, kuri dalija viską pusiau. Romane “Devintas lapas” iš prabangios vilos Mičigano ežero pakrantėje vėl grįžtama į degantį Dancigą, į rusų kareivių saugomas pabėgėlių stovyklas, į lenkų apiplėšiamus repatriantų traukinius ir, žinoma, į prieškarinį taikų, gražų ir sotų Kauną, įkūnijantį nepriklausomos Lietuvos gyvenimo vertybes. Romane Naujųjų Metų istorija prasimušusių lietuvių būrelis ruošiasi atšvęsti Naujuosius Metus Kolorado kalnų viešbutyje ir prisimena, kaip Kaune sekmadienio rytmečiais slidininkai kildavo į Parodų kalną („Niekur nesu matęs tokios ramios žiemos, kaip Kaune…”). Romane Rugpjūčio šeštadienis senstantis Čikagos lietuviško Marquette Parko gyventojas keliauja mintimis į pirmuosius nepriklausomybės metus, kai jie, sugrįžę iš Rusijos studentai, tarnavo valstybei be jokio atlyginimo. Ne visur buvęs laikas virsta dominuojančiu psichologiniu išgyvenimu, kaip „Aštuoniuose lapuose”. Vienas „Naujųjų Metų istorijos” herojus jau nusiskundžia: „Liūdniausia <…>, kad ir mano prisiminimai, kadaise buvę tokie ryškūs ir gyvi, ima pamažu blėsti. Kai kurių veidų jau nebeprisimenu”. Bet išgyventas praeities laikas tebediktuoja vertybių nuostatas, lemia refleksijų turinį ir žmogaus laikyseną. Moteris, sunkiai plušėjusi Kanadoje tarnaite ir siuvėja, kol išleido vyrą į mokslą, nepasiduoda amerikoniškam linksmumui kaip elgesio normai, sakydama: „Mūsų džiaugsmai pasiliko tėviškėj”. Senas agronomas, sukūręs Viskonsino valstijoje lietuvišką ūkį, apsodintą beržais, bijo, kad duktė išparduos žemę vasarnamiams, jam mirus. Ironiškai suniekinamas aptukęs chirurgas, netekęs jaunų dienų polėkio ir šviesių atsiminimų, užguitas karjeros ar turto rūpesčių. „Taip, mano mielas, patikrink ne nuosavybės dokumentus, bet savo širdies akcijas. Pasiteirauk ar jos nenukrito?” – kalba lyrinės dramos „Žmonės ir beržai” herojė, teigdama nepragmatinę dvasinio prado, susijusio su gimtuoju kraštu, etiką.
Atslūgstant atsiminimų psichologinei energijai, Pūkelevičiūtės prozoje geso ir pakiliai iškalbinga poetinė retorika, komentavusi žėrinčių atsiminimų skaidres („Ir toks buvo tada visas kraštas. Lyg jaunas žemdirbys ankstyvą rytmetį: nusiprausęs šaltu vandeniu, atsiraitojęs marškinių rankoves…”). Išryškėjo rašytojos plastinio vaizdo galia sugerti įvairialytę autentiškų stebėjimų medžiagą (sovietinis lageris ir lietuviškos krautuvėlės Čikagoje), brėžti trumpas ir aštrias sutiktų žmonių charakteristikas, plėtoti objektyvų veiksmą ir išgauti komišką efektą (ypač smagus apsakymas „Kelionė į Marčiupį”). Iš dramos perėmė trumpasakį, aštriai rėžiantį dialogą – priešingybių kaktomuša (itin išraiškingą romane „Rugsėjo šeštadienis”) ir savotišką mizanscenų kompoziciją: tuo pat metu scenoje juda kelios figūros ir šakojasi paraleliniai veiksmai. Skirtingų laikmečių ir socialinių sanklodų vaizdiniai klodai lengvai ir žaismingai gulasi vienas greta kito, įrėminti į moralines refleksijas, bažnytinių psalmių ar pasakos leitmotyvus, kurie suteikia dinamiškai vaizduosenai kultūrinį podirvį. Vyrauja išpažintinė pasakojimo intonacija – judri ir intymi, kuri ne tiek atveria nuoseklų psichologinį procesą, kiek sukabina, laisvai šokinėdama, išorinių įvykių ir vienkartinių išgyvenimų išjaustus reportažus.
Pūkelevičiūtės poetinis pasaulis ir subjektas sukurtas dar prieš pasirodant ir išplintant feministinės kritikos teorijoms, o tai byloja šios kūrėjos naudai ir reiškia jos pirmenybę: autorė neieško atramų teorinėse formuluotėse, neketina ginti teisių ar skelbti revoliucijos – tiesiog ieško kalbėsenos, gebėsiančios perteikti amžinąsias, drauge ir nūdieniškas patirtis. Oponentus tradicionalistus papiktino į tradicines normas “pasikėsinęs” dėmesys erotikai. Iki tol bet kokios užuominos turėjo būti rūpestingai išrankiotos, geismas užgniaužtas, kad nepapiktintų “oficialiosios” moralės. Meilės poezija Lietuvoje išsiskyrė savo santūrumu, idealizacija ir purizmu. Fizinę meilę vaizduoti buvo leistina tik satyrinėje poezijoje. Avangardo atstovai žengė didelį žingsnį į priekį, bet tai buvo vien vyrai, kurių drąsa buvo uždangstyta siurrealistiniais eksperimentais: tai sintaksės ir eilutės sulaužymas, žodžio iš/per komponavimas. Taip atsivėrė durys ir naujiems konceptams, bet drąsieji vaizdiniai buvo tokie sudėtingi, kad juose susivokė tik siauras skaitytojų ratas (tikrąja tų žodžių prasme).
Būtų visiškai klaidinga Pūkelevičiūtės eilėraščius traktuoti vien kaip erotinę ar meilės poeziją. Pagrindinis krūvis čia tenka intymiajam moters ryšiui su gamta. Būdama gamtiškojo pasaulio dalis, moteris junta ir išgyvena meilę kaip prigimtinį dalyką. Dažnas ir kitas motyvas, kurį sėkmingai “nusavino” feministės, – ragana:Jaunos miško raganos,jaunos mano motinosžindė mane saldžiu pienu.(…)Todėl aš esu lyg metūgė –žalia irbe prakeikimo.
Artimas santykis su gamta įveda dar vieną moterų poezijai svarbią temą: savitą nuodėmės suvokimą ir poreikį išsivaduoti iš tradicinės moralės primestų gniaužtų. “Aš” – jau aktyvusis veikėjas, nebe vien vyriškojo ego priedėlis. Šioje poezijoje pabrėžiama “kūno kalba”, deklaruota Hélčne’os Cixous ir Luce Irigaray, garbinamas jouissance. Laisvai reiškiamas geismas neneigia kūno svarbos, nes kūnas – tai būties šaltinis, per kurį intuicijos ir jausmų – ne vien proto – dėka pasiekiama pilnatvė. Tam išreikšti ir sukuriamas visiškai naujas diskursas.
“Ankstyvuosiuose sapnuose” yra nemažai romantizmo žymenų, tačiau saldžioms godoms viršaus paimti neleidžia meistriškai įkomponuoti erotiniai motyvai – pabrėžiamas laisvas moters apsisprendimas būtent tokiai santykių eigai. Ši dalis paremta elipse ir aliuzija. Lakoniškaskalbėjimas tarsi ruošia dirvą prasmių dvejopumui. Gausiai vartojama negatyvioji leksika (beveik užkeikimo intonacijos), tačiau toks neigimas rodo jau ir maišto užuomazgas. “Dvigubo dugno” efektas iš tiesų yra visokeriopa moters atvertis. Kaitaliojama, kas matyti ir kas slypi už tos regimybės, kas tik nujaučiama – tai nepaliaujamos savęs, savojo aš, autentiškos būties ir gyvenimo prasmės paieškos. Šioje dalyje įvedamas ir motinystės motyvas – konkretūs gimdymo vaizdai sumišę su kone antgamtinio pasaulio apraiškomis. Iškyla oficialiosios religijos ir asmeninio religinio potyrio dichotomija, pabrėžiama nepriklausomo apsisprendimo svarba, galimybė kurti savo gyvenimą laisvai, sąmoningai, aktyviai.
Centrinėje dalyje “Ašmenys” tonas keičiasi: kalbėsena kapota, aštri, “metalinė” – Alicia Ostriker ją nurodo kaip būdingą jaunų šiandienos moterų kūrybai, tarsi bylojančią apie “kovinę parengtį”. Liturginiai elementai ir biblinės aliuzijos tekstą daro polivalentišką. Kvestionuojamas tradicinis požiūris į “puolusią moterį”. Tirštėja erotinių užuominų, Dievą pakeičia jaunas, tvirtas vyriškis. Vidinės tikrovės veidrodžiai skaido moterį į daugeriopus atspindžius. Moteriškasis aš įgyja plėšrumo (plg. Claudine’os Hermann “Les Voleuses de langue” ir Cixous “Le Rire de la Méduse”). Moteriai priskiriamas išdidumas, primenama, kad ji – visų pirma gamtai pavaldi būtybė. Tačiau neatsisakoma ir tradicinių įvaizdžių, tokių kaip siūlus vejanti ir audžianti Penelopė. Moteris dvilypė: gležna, klusni, nuolanki, o kita vertus – savo prigimties vedama “naujoji moteris”. Krikščionybės skelbiamą nusižeminimą pakeičia aliuzija į ikikrikščioniškąsias deives, į visatą, kurioje spindi ir viešpatauja moteris. Tačiau vidinė kova nesiliauja.Ketvirtoji dalis “Mergaitėms” byloja apie perėjimą iš paauglystės į moteriškąją pilnatvę. Kartojamas pirmosios dalies leitmotyvas: “Aš esu nerami”. Čia svarbi kūniškoji iniciacija, intensyvėja juslingoji vaizdinija. Toliau skleidžiasi daugeriopos moters briaunos: “Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė”; “Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi kaip žaizda”. Grįžimas prie kasdienių šeimos gyvenimo darbų – riekti duoną, įpilti putojančio pieno – pabrėžia moteriai skirtą šventą motinos lemtį.
Penktoje dalyje “Mano motinos” tęsiama moters teigtis. Jos jėga atsrūva per ryšį su gamta. Kaip ir Juanos Castro kūrinyje “Del color de los rķos”, moterys neidealizuojamos, tiesiog konstatuojama jų tvirtybė. Tai moterys, kurios dirba, kenčia, džiaugiasi, bijo, gimdo, laidoja savo mirusiuosius. Jos privalo pasikliauti savimi – nėra kas jas apgintų. Jų tvirtybė kyla iš jų pačių. Atsiranda biblinių paralelių. Jei Švč. Mergelė iškeliama idealiu pavyzdžiu, vadinasi, jos irgi turi duoti vaisių, kad jų sūnūs išgelbėtų žmoniją. Švč. Mergelė yra nesuteptoji – nėra ko ieškoti ir kitų moterų kaltybės: “kiekvienas prasidėjimas yra be dėmės”. Motina ir dukra sulyginamos su Morta bei Marija ir konstatuojama: “Palaiminti tik pilnaviduriai žiedai”.
Paskutinė dalis “Karo dainos” perkelia skaitytoją į visai kitą pasaulį, kur sprendžiamos jau kitoniškos problemos. Moteris čia – tik viena iš daugelio veikėjų. Perteikiant karo ir jo padarinių im/ekspresiją, suskamba apokaliptinės gaidos. Keičiasi leksika, vaizduojama destrukcija ir triumfuojantis blogis. Begalinių kančių akivaizdoje paaštrėja moters jautra. Gedulo tyla dėl gyvybės paniekinimo pasufleruoja itin lakonišką raišką: “Vargonai užkimę. Žvakės ištįsę. Šermenys”. Tačiau kaip tik šioje dalyje išryškėja teigiančioji moters skirtis: apgedėti ir – sukurti naują gyvybę – pasaulio tąsą. Pavasarinis žemės atbudimas kviečia sujungti žemiškąsias ir žmogiškąsias galias: šis trokštamasis tikslas ne sykį pasikartos kitoje Pūkelevičiūtės knygoje – “Atradimo ruduo”.
Pirmoji “Atradimo rudens” dalis – iš kelių dalių susidedanti poema “Mišios už išdaviko žmoną”, kurioje vaizduojama tikru įvykiu (“miško brolių” išdavystė į jų būrį infiltravus šnipą) pagrįsta drama. Pagrindinė tema – teisingumas, ją plėtojant iškyla savita nusikaltimo ir bausmės sampratos interpretacija. Raiška labiau naratyvinė nei lyrinė. Nuteikia apmąstymui, nesusitelkiama ties vaizdais. Bet ir čia autorę labiausiai domina moterys, esančios šalia išdaviko: motina, žmona. (Į knygą įtrauktas šio kūrinio fragmentas “Kyrie Eleison” rodo, kaip keičiasi stilius.)
“Atradimo rudens” centras – “Rauda (Lietuvos partizano apgarbstymas)”, pirmąsyk išspausdinta 1960 m., vėl pristatanti moteriškąjį patyrimą, kuriam suteiktas epinis užmojis. Pasiūloma nauja heroikos samprata. Nacionalinis epas paprastai pasakoja apie tautos formavimosi metą ir apdainuoja didvyrių žygius. Pūkelevičiūtė pastato paminklą didvyrių motinoms, seserims bei sužadėtinėms, ilgus amžius kentėjusioms ir mėginusioms ginti savąjį kraštą nuo okupantų. Istorinis pagrindas visiškai aiškus, tačiau ties kuriuo nors vienu momentu nesitelkiama, vaizduojamos besikartojančios situacijos, pareikalaujančios iš moters-motinos tvirtybės – ji gimdo sūnus žūčiai. Istorijos suvoktis moteriška: trys svarbieji kūrinio balsai yra moterų. Vienas pratęsia kitą, susilieja į kolektyvinį aš ir sukuria amžinosios moters mitą. Poemos struktūra primena graikų tragediją su dviem pakaitiniais chorais.
Gedėtojų choro teksto eilėdara ir vaizdiniai atsiremia į liaudies dainą. Raudos užčiuopia giliausią išgyvenimo branduolį. Į laisvosiomis eilėmis parašytąsias dalis – kiekvienos iš trijų moterų žodžius – įterpiamos daug trumpesnės eilutės, kuriose sukoncentruota ir apibendrinta, kas išsakyta anksčiau. Makrostruktūra žiedinė; ryškėja tiek moters, tiek tautos likimas. Universalųjį matmenį kūriniui suteikia neapibrėžtos, apibendrinamosios laiko ir vietos nuorodos. Panaktinio žodžiai – beasmenis bylojimas. Valandos kartojimas atskamba tragiškuoju Lorcos motyvu: “Penkios popiet” – kaip likimo neišvengiamybė. Apie apgarbstomą herojų sukuriama slėpininga įtampa: “Aš nemačiau jo veido ir nežinau jo vardo”. Choro aliuzijos į šventąsias girias nukelia į pagoniškąjį pasaulį. Tuo pabrėžiamas glaudus žmogaus ryšys su gamta ir tradicija.Didžiąją poemos dalį sudaro dvinariai kiekvienos moters (Sesers, Merginos, Motinos) monologai. Pirmajame segmente vyrauja aliuzijos į svarbiuosius Lietuvos istorijos momentus, kai kraštui grėsė pavojus. Antrajame prisimenami mirusiojo lūkesčiai bei svajonės, į jas įterpiamas jo mėgtos lektūros pristatymas, tarsi girdimas jo paties balsas. Išaukštinama sūnaus-brolio-mylimojo jėga bei grožis.
Prisiminimuose (evokacijose) iškyla magiška žemdirbiškoji Lietuva ir jos ateities viltys. Viskas persmelkta skaidrios šviesos. Tekstas svyruoja tarp mito, tikrovės, stebuklinės pasakos ir liaudies dainos. Sielvartas nenustelbia grožio pajautų. Poema iškelia tiek vyro, tiek moters, atsidūrusių nelaimės akivaizdoje, jėgą. Kūrinio plėtotė sutelktai nuosekli ir dramatiška; to pasiekiama per kelias puikiai parinktas detales ir variantus. Kūrinys sukelia katarsį. Pabaigoje skelbiama galimybė prisikelti kaip gamtos dėsnis. Didžioji Motina užtikrina žmonijos tęstinumą per nenutrūkstamą savo dukrų grandinę.
APIBENDRINIMAS
Retas reiškinys ankstesnėje lietuvių poezijoje – eilės proza, patraukiančios dėmesį savo vaizdinių įtaiga, lygintina su imažinistų (Anglija, 1920-1930 m.), neosimbolistų (Prancūzija), 1927 m. kartos poetų (Ispanija) “šifruotu” bylojimu apie meilę. “Metūgės” pribloškia itin meistrišku gausių stilistinių išteklių naudojimu. Aliteracijos, paranomazija, įvairiopa simbolika bei pakartojimai sustiprina įspūdį. Netikėti pertrūkiai sukelia dramatinį efektą. Teatrinė autorės patirtis leidžia jai kurti vizualią vaizdų seką, įvedančią hiperbolę bei magiją ir nukeliančią veiksmą į stebuklinių pasakų pasaulį. Prisišliejama ir prie tokių pačios seniausios liaudies poezijos formų kaip epinės dainos. Siekiant originalumo, sužmoginami negyvi daiktai ir abstrakcijos. Mintis glūdi už puikiai skambančios frazės. Daugelyje eilėraščių autorei labai svarbu sukurti bendrąją nuotaiką. Ji magiška, rituališka nuo pat pirmųjų eilėraščių, pabrėžianti jutimiškumo svarbą.
NAUDOTA LITERATŪRA
Lietuvos rytas. – 1998, rugpj. 18, priedas “Mūzų malūnas”, p. 1-2.Lietuvos žinios.- 1998, rugpj. 19, p. 15.Lietuvos aidas. – 1999, lapkr. 11, p. 15.Kauno diena. – 1996, spal. 25, p. 8.Dienovinis – 1997, vas. 14, p. 14.Dienovidis. – 1999, lapkr. 19 – gruod. 2 (Nr. 41/42), p. 14.Dienovidis.- 1998, gruod. 4-10 (Nr. 44), p. 12-13.Katalikų pasaulis. – 1997, Nr. 6, p. 31.Saulėgrąža. – 1999, gruod. 14, p. 4.Feminizmas, visuomenė, kultūra. – 2000, p. 176-185.Šeimininkė. – 1998, rugpj. 12, p. 7.Kregždutė. – 1998, liep. 15, 22.7 meno dienos. – 1997, vas. 14, p. 4.Šiaurės Atėnai. – 1997, spal. 25, p. 8.Veidas. 1994, Nr. 5, p. 14-15Voruta. – 1997, vas. 15-21 (Nr. 7), p. 15.Santara. – 1997, Nr. 27, p. 94-99.Merkio kraštas. – 1998, rugpj. 11.XXI amžius. – 1999, lapkr. 24, p. 5.Naujasis židinys. – 1995, Nr. 2, p. 129-136.Literatūra ir menas. 1997, rugs. 20, p. 4-5.Literatūra ir menas. 1998, rugpj. 22, p. 5.Literatūra ir menas. – 1998, birž. 20, p. 14.Metai. – 1998, Nr. 10, p. 151-152.Krantai – 2000, Nr. 1, p. 28-31.