literatūros terminų žodinėlis

Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.Aforizmas – trumpas, vaizdingas, įtaigus posakis, reiškiantis apibendrintą ar netikėtą mintį.Akrostichas – eilėraštis, kurio pirmosios eilučių raidės sudaro asmens vardą arba pavardę, žodį arba frazę.Akordas – kelių skirtingų garsų sąskambis.Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas.Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cenzūra po šešto arba septinto skiemens.Aliteracija – tų pačių priebalsių pasikartojimas.Aliuzija – užuomina į žinomą dalyką.Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.Anachronizmas – senovės liekana, nesiderinanti prie dabarties; vienos epochos įvykių priskyrimas kitai, laiko sumaišymas.Anafora – stilistinė figūra – žodžiai, junginiai, kartojami sakinių, eilučių, posmų pradžioje.Anakolutas – kai žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai.Anakruzė – eilutės pradžia, t.y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.Analai – pamečiui aprašyti įvykiai.

Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.Antanas – garsiausias Panemunės vidurinės mokinys.Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.Antikadencija – kai intonacija kylanti.Antitezė – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti.Antropomorfizacija – kai negyviems daiktams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės.Anekdotas – trumpas, žaismingas pasakojimas, kurio pabaiga sąmojinga, netikėta.Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.Antologija – įvairių autorių tekstų rinkinys.Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas.Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.

Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.Aprašymas – kurio nors daikto, aplinkos, reiškinio, žmogaus ar kitos būtybės išorinis pavaizdavimas.Apsakymas – trumpo grožinės prozos kūrinio žanras; to žanro kūrinys.Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.Architektonika – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.Archyvas – įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sankaupa.Arkadija – natūralaus ir laisvo gyvenimo idealas.Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių.Asonansas – vienodų balsių pasikartojimas eilėraščio eilutėse.Aspektas – atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys.Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsisprendžia.Autobiografija – kūrinys, kuriame autorius aprašo savo gyvenimą.Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar suprojektavęs asmuo.Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį.Baltosios eilės – nerimuoti įvairaus metro eilėraščiai.Barbarizmas – paskolintas iš kitos kalbos žodis ar posakis, svetimybė.Beletristika – bendras grožinių kūrinių, ypač prozos, pavadinimas.Bestseleris – labai skaitoma didelio tiražo knyga.Cezūra – pauzė eilėraščio eilutės viduryje.Chorėjas – Dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.Chrestomatija – geriausių rašytojų kūrinių ištraukų arba literatūrinių ar mokslinių veikalų pavyzdžių rinkinys, skirtas mokymosi tikslams.

Citata – tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste.Daktilis – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.Debiutas – pirmas viešas pasirodymas.Dedikacija – kūrinio kam nors skyrimo tekstas, įrašytas autoriaus.Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.Detonavimas – nukrypimas nuo normalaus garso aukštumo.Dialektizmas – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.Dialogas – dviejų arba kelių veikėjų pasikalbėjimas.Didaktinis kūrinys – pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys.Dinamika – tai kas susiję su garsų tarimo ilgumu, stiprumu, greitumu.Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis.Ditirambas – iškilmingo pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei.Drama – literatūros kūrinys, parašytas dialogo ir monologo forma, skirtas scenai.Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.Eilėraščio instrumentuotė – tikslinga garsinė teksto organizacija.Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.Ekspozicija – kūrinio pradmė-veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.Ekspresionizmas – srovė, kuriai būdingas meninio vaizdo ryškumas, nervingas aštrumas, groteskiškos priemonės.Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.

Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.Elegija – liūdnos nuotaikos lyrinis eilėraštis.Elipsė – glaustos, emocingos, dažnai dinamiškos kalbos forma.Epas – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas.Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.Epigrafas – trumpa kito kūrinio ištrauka, dedama savo kūrinio pradžioje.Epigrama – trumpas, sąmojingas, pajuokiamasis eilėraštis.Epifora – paskutinių sakinio, eilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.Epistoliarinė literatūra – laiškų formos literatūra.

Epitafija – antkapinis užrašas, eilėraštis mirusiojo atminimui.Epitalama – eiliuotas vestuvinis jaunųjų pagerbimas.Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas.

Estetika – mokslas apie grožį, grožio teorija.Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.Eufonija – garsų darna-grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorine kalba.Fabula – nuoseklus kūrinyje vaizduojamų įvykių išdėstymas.Farsas – paviršiniu pajuokimu grindžiama pjesė.Figūra – esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.Feljetonas – aktualus straipsnis, išjuokiantis trūkumus.Filosofinė lyrika – amžinąsias žmogaus problemas-gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje – svarstanti lyrika.Foliantas – stora, didelio formato knyga.

Formalizmas – nustatytų formų smulkmeniškas laikymasis, pedantiškumas.Futurizmas – avangardinė XX a. pr. meno srovė, neigusi praeities kultūrą, skelbusi technikos kultą.Groteskas – vaizdavimo būdas, pagrįstas netikėtais grožio ir bjaurumo, juoko ir baisumo, tikrovės ir pramano dėsniais.Hegzametras – metrinio eiliavimo forma, kai eilutė susideda iš šešių pėdų- daktilių ir spondėjų.Hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai perdedama, siekiant didesnio įspūdžio.Homonimai – žodžiai, vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės.Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti didžiausia vertybe.Humoras – palankus, neįžeidžiantis pajuokimas,; pajuokavimas, pašaipa.Humoreska – trumpas, juokingo ir linksmo turinio prozos kūrinys.Įasmeninimas – asmens ypatybių suteikimas daiktams, gyvūnams ar sąvokoms.Idealas – galutinis siekimų tikslas, visiška tobulybė.Idealizavimas – per daug geras vertinimas, tik teigiamų ypatybių kėlimas.

Idėja – vadovaujamoji kurio nors darbo mintis, pagrindinė veikalo mintis.Idilė – nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę.Idioma – pastovus, vaizdingas žodžių junginys, kurio reikšmė nesutampa su atskirai paimtų dėmenų reikšmėmis.Impresionizmas – meno kryptis, vaizduojanti subjektyvius išgyvenimus bei nuotaikas.Improvizacija – kūrimas iš karto atliekant.Inkunabulas – pirmojo spaudos laikotarpio (iki 1501 m.) knygos.Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena, atliekama tarp spektaklio veiksmų.Interpretacija – prasmės aiškinimas; meno kūrinio savotiškas atlikimas.Intonacija – žmogaus kalbos tonas, kurį nulemia balso pakėlimo ir nuleidimo kaitaliojimas.Intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė.Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje.Ironija – paslėpta sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas.Jambas – dviskiemenė pėda, kurios antrasis skiemuo kirčiuotas.Kadencija – kai intonacija krintanti.Kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu.Katachrezė – gretinimas dviejų žodžių, savo prasme nesuderinamų, siejančių nesuderinamas sritis.Katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas juos išgyvenus (ypač per meną).Klasicizmas – XVII-XVIII a. ir XIX a. pr. meno kryptis, susiformavusi sekant antikos principais.Klasikas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.Klauzulė – poezijos eilutės baigmuo nuo paskutinio kirčiuoto garso.Kolizija – priešingų interesų, siekimų, tikslų, nuomonių susidūrimas.Kodas – bet kokia ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri pranešimai.Koloritas – spalvingumas, savitumas.Komedija – linksmo, komiško ar satyrinio siužeto draminis veikalas, išjuokiantis žmonių ydas.Komentaras – kūrinio arba jo vietų aiškinimas.Kompozicija – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.Konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova.Konsonansas – darnus sąskambis.Kontekstas – teksto ištrauka, iš kurios tiksliai suprantama į ją įeinančio žodžio arba sakinio reikšmė.Kontempliacija – gilinimasis į savo vidinį dvasinį pasaulį, savęs stebėjimas; apmąstymas.
Kontrastas – ryškus priešingumas, priešingybė.Konvencija – abipusis susitarimas.Kosmopolitizmas – ideologija, priešinga patriotizmui, atmetanti nacionalines tradicijas ir nacionalinę kultūrą.Kreipinys – žodis ar junginys, kuriuo kreipiamasi.Kritika – naujų meno kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas.Kronika – chronologinis įvykių aprašymas.

Kulminacija – didžiausio įtempimo, pakilimo momentas kūrinyje.Kultūra – visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu; išsiauklėjimas, išprusimas.Kupletas – juokingo turinio daina, atliekama estradoje ar operetėje, su pasikartojančiu priedainiu.Laipsniavimas – žodžių ar frazių išdėstymas reikšmės stiprėjimo arba silpnėjimo tvarka.Laisvosios eilės – eiliavimas be aiškaus metro.

Lakonizmas – minčių išdėstymo trumpumas, aiškumas, glaustumas.Legenda – pasakojamasis mitinio ar religinio siužeto literatūros arba tautosakos kūrinys.Leitmotyvas – pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama.Libretas – operos, operetės žodžiai (tekstas); baleto veiksmo aprašymas.Lyrika – poezija, reiškianti autoriaus išgyvenimus, mintis, jausmus.Litanija – malda su pasikartojančiais kreipiniais.Literatūra – rašytinių ar spausdintinių kūrinių visuma, raštija.Litotė – vaizduojamojo dalyko sumažinimas, sumenkinimas.Madrigalas – senovinė pasaulietiška daugiabalsė, dažniausiai lyrinė daina.Meditacinė lyrika – apmąstymo dominavimas, visuomeninių klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine.Melodika – tai kas susiję su garsų tarimo aukštumu ir įvairiais sąskambiais.Melodrama – dramos kūrinys, kur tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu.Memuarai – savo paties gyvenimo aprašymas.Metafora – tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.Metodas – pažinimo, tyrinėjimo būdas.Metonimija – tropas, grindžiamas sąvokų gretinimu.Metras – eiliavimo ritmo matas.Metraštis – chronologinis įvykių aprašymas.Miniatiūra – mažos apimties literatūros, muzikos ar scenos kūrinys.Mįslė – trumpas apibūdinimas daikto ar reiškinio, kurį reikia atspėti, remiantis kito daikto aprašymu.Misterija – dramos veikalas bibline arba tautos likimo tema.

Mistifikacija – sąmoningas ir išradingas klaidinimas, apgaudinėjimas.Mitas – senovinis fantastinis pasakojimas apie antgamtines būtybes, legendinius didvyrius ir pan..Modelis – pavyzdžiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.Modernizmas – meno kryptis, kur reiškiasi polinkis vartoti neįprastas išraiškos priemones.Monografija – mokslinis darbas, skirtas vienam asmeniui arba kuriam nors vienam klausimui.Monologas – vieno veikėjo kalba, sakoma sau, kitiems veikėjams arba žiūrovams.Montažas – iš atskirų parinktų dalių sudarytas kūrinys.Moteriškas rimas – rimuojamų žodžių kirtis antrame nuo galo eilutės skiemenyje.Motyvas – skatinamoji priežastis, veiksnys; veikimo pagrindas; mažiausias meno veikalo turinio, prasmės vienetas.Muziejus – įstaiga, kur renkami, laikomi, tiriami ir rodomi materialinės ir dvasinės kultūros dalykai; tos įstaigos pastatas ar patalpos.Natūralizmas – meno kryptis, siekianti fotografinio tikrovės kopijavimo.Nekrologas – straipsnis, kuriuo pranešama apie žmogaus mirtį, rašoma apie jo gyvenimą ir veiklą.Neologizmas – naujas žodis naujam gyvenimo reiškiniui arba sąvokai; paties autoriaus sukurtas žodis.Nihilizmas – neigimas nekeliant nieko teigiamo.Novelė – trumpas intriguojančios fabulos prozos kūrinys.Nutylėjimas – nutylėta, bet atspėjama mintis.Odė – iškilmingo pobūdžio eilėraštis, sukurtas įvykiui ar asmeniui pagerbti.Oksimoronas – junginys žodžių, kurių reikšmės prieštarauja viena kitai, išskiria vienas kitą.Onomatopėja – poetinė priemonė-gamtos garsų pamėgdžiojimas.Oracija – iškilminga, paprastai humoristinė apeiginė kalba.Padavimas – pasakojamosios tautosakos kūrinys apie nepaprastus praeities atsitikimus ir gamtos reiškinius.Pakartojimas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio.Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas.Pamfletas – tekstas, pajuokiantis kurį nors asmenį arba visuomeninio gyvenimo reiškinį.Panegirika – literatūros kūrinys, perdėtai šlovinantis asmens nuopelnus ar įvykį; liaupsinamoji kalba.Paradoksas – neįprasta, keista mintis, kuri prieštarauja sveikam protui.Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiaverčiai.
Parnasas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.Parodija – sekimas kuriuo nors meno kūriniu, išlaikant pastarojo išorinę formą ir toną, siekiant kitų tikslų.Paronomasija – panašaus sąskambio, bet nevienodos reikšmės žodžių sugretinimas, sukeliantis komizmo įspūdį.Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys.Pasakėčia – alegoriškas pamokomasis pasakojimas, kurio veikėjai būna ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, augalai, daiktai.Pasakojamoji (naratyvinė) lyrika – lyrika, turinti epiškumo bruožų: vaizdo, įvykio, peizažo, fabulos užuomazgų.Pasakotojas – asmuo, kuris pasakoja arba kurio vardu pasakojama literatūros kūrinyje.

Pasaulėžiūra – požiūris į būties visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį. Įsitikinimų, prasmių nuostatų sistema, kuri suteikia žmogaus gyvenimui vientisumo ir pastovumo.Paskvilis – įžeidžiamas, plūstamas tekstas, literatūrinis kūrinys.Pastoralė – poema ar eiliuota drama, idiliškai vaizduojanti kaimą, piemenų ir piemenaičių gyvenimą.Pastraipa – teksto dalis nuo vienos naujos eilutės iki kitos.Patarlė – trumpas posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis.

Patosas – aistringas entuziazmas, didelis pakilimas.Pegasas – poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolis.

Peizažas – gamtos vaizdas meno kūrinyje.Perifrazė – tikrojo pavadinimo pakeitimas aprašomuoju nusakymu.Periodas – ilgas, sudėtingas kūrinys, ryškios pauzės padalytas į kelias dalis, kurios tariamos pakeliant ir nuleidžiant balsą.Personifikacija – tropas, kur negyvam suteikiami gyvo požymiai.Pėda – pasikartojantys kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai eilėraščio eilutėse.Pjesė – rimto konflikto dramos kūrinys.Plagiatas – autorystės pasisavinimas.Pleonazmas – minties reiškimas tos pačios ar panašios reikšmės žodžių junginiu.Poema – Eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.Polisindetonas – stilistinė figūra- jungtukų gausumas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai nebūti.

Portretas – veikėjo išorės aprašymas literatūroje.Posmas – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Potekstė – žodžiais nepasakoma, nuvokiama teksto prasmė.Prologas – įžanginė kūrinio dalis, įvykiai iki užuomazgos, kūrinio pristatymas.Prototipas – realus asmuo, panaudotas meno kūrinio veikėjui kurti.Prozopopėja – gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviems daiktams.Pseudonimas – slapyvardis, netikra pavardė ar vardas.Publicistika – žurnalistikos šaka, nagrinėjanti politikos ir visuomenės gyvenimo aktualijas.Raštai – kūriniai, jų rinkinys; knyga, knygos.Raudos – šeimos apeigų (laidotuvių, vestuvių) rečitatyvinis graudus kūrinys.Realizmas – meno kryptis, siekianti vaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra.

Recenzija – kritinis grožinio, mokslinio kūrinio, spektaklio, filmo ar projekto įvertinimas.Referatas – trumpas kūrinio išdėstymas, viešas pranešimas.Refleksija – savo psichikos stebėjimas ir apmąstymas.Refrentas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas siekiant emocinio poveikio.Remarka – dramos veikale autoriaus pastaba aktoriui, režisieriui, skaitytojui.Replika – trumpas atsakymas kalbėtojui, prieštaravimas atkirtis.Retorika – iškalbos menas, iškalba, gražbylystė.Retorinis klausimas – stilistinė figūra-teigimas klausimu.Retorinis kreipinys (apostrofa) – posakis, kurį sudaro kreipimasis į nesantį asmenį kaip esantį arba į negyvą daiktą kaip gyvą būtybę,Rezignacija – visiškas nuolankumas, atsisakymas priešintis, pasidavimas savo likimui.Rimas – dviejų arba kelių eilėraščio eilučių pabaigos sąskambis.Ritmas – sistemingas tam tikrų panašių kalbos vienetų pasikartojimas eilutėse.Romanas – pasakojamasis didelės apimties, apylaisvės struktūros kūrinys.Romansas – nedidelis lyrinis eilėraštis, skiriamas trumpalaikėms nuotaikoms, meilės išgyvenimams, tinkamas dainuoti solo, pritariant instrumentui.Romantizmas – meno kryptis, kuriai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonės kėlimas, individo ir tautos savitumo bei laisvės pabrėžimas.Runos – karelų, estų ir suomių epinės liaudies dainos.Sakmė – pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.

Sarkazmas – piktas pašiepimas, aštri ironija.Satyra – kūrinys, kuriame smerkiami ir aštriai, piktai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.Scenarijus – kino ar televizijos filmo tekstas; koncerto, vaidinimo, šventės ar kitokio renginio planas.Segmentas – teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.Semantika – žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės.Semiotika – mokslas, tiriantis ženklų sistemas.Sentimentalizmas – meno srovė, žmogaus esme laikanti jausmą, natūralumą, atmetanti perdėtą racionalizmą ir klasicizmą.Silabinė eilėdara – eilėdaros sistema, kurios pagrindą sudaro vienodas skiemenų skaičius eilėraščio eilutėje.Silabo-toninė eilėdara – eilėdara, kur metrinę funkciją atlieka visi natūralieji kirčiai, bet ne jų skaičius, o dėstymo tvarka.Simbolis – meninis vaizdas, turintis apibendrintą perkeltinę idėjos reikšmę.Simbolizmas – meno kryptis, sukilusi prieš tikrovės kopijavimą, išraišką grindusi intuityviai pasiekiamos paslaptingos reiškinių esmės simboliais.Simploka – žodžiai ar jų junginiai, kartojami vieno sakinio ar posmo pabaigoje ir kito pradžioje.Sinekdocha – tropas – visumos reiškimas dalimi arba dalies visuma.Sinestezija – jungimas skirtingais pojūčiais patiriamų pagavų.Sinkopė – garso išnykimas žodžio viduryje.Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.Sintezė – įvairių dalių prijungimas į visumą.Situacija – padėtis, aplinkybės, aplinkybių visuma.

Siužetas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius, sudaranti kūrinio turinį.Slengas – žodžiai arba posakiai, vartojami tam tikrų profesijų arba visuomenės sluoksnių.Sonetas – eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių posmelių (italų, prancūzų); trijų ketureilių ir vieno dvieilio (anglų).Sonetų vainikas – reta ir sudėtinga eilėraščių pynė, kurios paskutinysis sonetas susideda iš pirmųjų kitų eilėraščių eilučių.Spondėjas – dviskiemenė pėda su dviem ilgais arba dviem kirčiuotais skiemenimis.Stilius – išraiškos priemonių visuma, būdinga kuriai nors meno krypčiai, sričiai, autoriui.

Strofa – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Struktūra – teksto elementų tarpusavio ryšiai.Struktūralizmas – metodologija, daiktus ir reiškinius tyrinėjanti atsižvelgdama į jų sąveiką ir visumą.Subjektas – pasakotojas, žmogus, kuris pasakoja objektyviai pažindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.Šaržas – reiškinio, daikto, kurio nors išorės arba charakterio bruožo pavaizdavimas karikatūriškai.Tautologija – to paties žodžio arba tos pačios šaknies žodžių kartojimas.Tautosaka (folkloras) – žodinė tautos (liaudies) kūryba.Tekstas – rišlus kalbos darinys.

Tema – pasakojimo objektas, gyvenimo medžiaga, kuri vaizduojama kūrinyje.Tendencija – sąmoningas minties, pažiūros, veiksmo kryptingumas.

Tezė – teiginys, kurio teisingumas įrodinėjimas.Tipas – veikėjas, turintis apibendrintus, būdingus tam tikros grupės žmonių bruožus.Tirada – ilgas posakis, replika, pakeltu tonu pasakytas kalbos fragmentas.Toninė eilėdara – eilėdaros sistema, paremta maždaug vienodu ritminių kirčių skaičiumi eilutėje.Topas – pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą kokio nors dalyko sampratą, vertinimą.Tradicija – papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą.Trafaretas – pavyzdys, kuriuo aklai sekama, šablonas.Tragedija – dramos kūrinys, kuriame vaizduojami nesutaikomi gyvenimo konfliktai, pražudantys pagrindinius veikėjus.Tragikomedija – draminis kūrinys, kuriame derinami tragedijos ir komedijos bruožai.Transcendencija – buvimas egzistavimas už, anapus ko nors, pvz., už materialios tikrovės ribų.Transkripcija – kūrinio perdirbimas.Trilogija – trys draminiai arba pasakojamieji kūriniai, susiję tema ir kompozicija.Trioletas – aštuonių eilučių eilėraštis, kurio ketvirtoji ir septintoji eilutės kartoja pirmąją, o aštuntoji – antrąją.Tropas – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis.Utopija – neįvykdoma, nereali svajonė, fantazija.Užuomazga – kūrinio siužeto pradžia, kai kyla konfliktas.Vaizdas – tapytas, rašytas ar vaidinamas gyvenimo paveikslas.

Variantas – kita to paties dalyko rūšis, viena galimybių, atmaina, skirtybė.Veiksmas – dramos kūrinio dalis.Verlibras – eiliavimas be aiškaus metro.Vyriškas rimas – kirtis paskutiniajame eilutės skiemenyje.Vodevilis – vienaveiksmė komedija su kupletais ir šokiais.Vulgarizmas – storžieviškas žodis ar posakis.Žanras – meno kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes vienetas.Žargonas – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje apstu formų, žodžių, posakių, nesutinkančių su bendrinės kalbos dėsniais ir normomis.