literatūros terminų žodinėlis

Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.
Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.
Aforizmas – trumpas, vaizdingas, įtaigus posakis, reiškiantis apibendrintą ar netikėtą mintį.
Akrostichas – eilėraštis, kurio pirmosios eilučių raidės sudaro asmens vardą arba pavardę, žodį arba frazę.
Akordas – kelių skirtingų garsų sąskambis.
Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.
Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas.
Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cenzūra po šešto arba septinto skiemens.
Aliteracija – tų pačių priebalsių pasikartojimas.
Aliuzija – užuomina į žinomą dalyką.
Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.
Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.
Anachronizmas – senovės liekana, nesiderinanti prie dabarties; vienos epochos įvykių priskyrimas kitai, laiko sumaišymas.
Anafora – stilistinė figūra – žodžiai, junginiai, kartojami sakinių, eilučių, posmų pradžioje.
Anakolutas – kai žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai.
Anakruzė – eilutės pradžia, t.y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.
Analai – pamečiui aprašyti įvykiai.

Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.
Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.
Antanas – garsiausias Panemunės vidurinės mokinys.
Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.
Antikadencija – kai intonacija kylanti.
Antitezė – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti.
Antropomorfizacija – kai negyviems daiktams suuteikiamos žmogui būdingos ypatybės.
Anekdotas – trumpas, žaismingas pasakojimas, kurio pabaiga sąmojinga, netikėta.
Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.
Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.
Antologija – įvairių autorių tekstų rinkinys.
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.
Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas.
Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas gl

laustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.

Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.
Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.
Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.
Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.
Aprašymas – kurio nors daikto, aplinkos, reiškinio, žmogaus ar kitos būtybės išorinis pavaizdavimas.
Apsakymas – trumpo grožinės prozos kūrinio žanras; to žanro kūrinys.
Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.
Architektonika – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.
Archyvas – įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sankaupa.
Arkadija – natūralaus ir laisvo gyvenimo idealas.
Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.
Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių.
Asonansas – vienodų balsių pasikartojimas eilėraščio eilutėse.
Aspektas – atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daaiktas, reiškinys.
Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsisprendžia.
Autobiografija – kūrinys, kuriame autorius aprašo savo gyvenimą.
Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.
Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar suprojektavęs asmuo.
Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.
Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį.
Baltosios eilės – nerimuoti įvairaus metro eilėraščiai.
Barbarizmas – paskolintas iš kitos kalbos žodis ar posakis, svetimybė.
Beletristika – bendras grožinių kūrinių, ypač prozos, pavadinimas.
Bestseleris – labai skaitoma didelio tiražo knyga.
Cezūra – pauzė eilėraščio eilutės viduryje.
Chorėjas – Dviskiemenė pėda, kurios pirmas sk

kiemuo kirčiuotas.
Chrestomatija – geriausių rašytojų kūrinių ištraukų arba literatūrinių ar mokslinių veikalų pavyzdžių rinkinys, skirtas mokymosi tikslams.
Citata – tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste.
Daktilis – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.
Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.
Debiutas – pirmas viešas pasirodymas.
Dedikacija – kūrinio kam nors skyrimo tekstas, įrašytas autoriaus.
Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.
Detonavimas – nukrypimas nuo normalaus garso aukštumo.
Dialektizmas – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.
Dialogas – dviejų arba kelių veikėjų pasikalbėjimas.
Didaktinis kūrinys – pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys.
Dinamika – tai kas susiję su garsų tarimo ilgumu, stiprumu, greitumu.
Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis.
Ditirambas – iškilmingo pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei.
Drama – literatūros kūrinys, parašytas dialogo ir monologo forma, skirtas scenai.
Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.
Eilėraščio instrumentuotė – tikslinga garsinė teksto organizacija.
Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.
Ekspozicija – kūrinio pradmė-veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.
Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.
Ekspresionizmas – srovė, kuriai būdingas meninio vaizdo ryškumas, nervingas aštrumas, groteskiškos priemonės.
Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.

Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.
Elegija – liūdnos nuotaikos lyrinis eilėraštis.
Elipsė – glaustos, emocingos, dažnai dinamiškos kalbos forma.
Epas – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas.
Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.
Epigrafas – trumpa kito kūrinio ištrauka, dedama savo kūrinio pradžioje.
Epigrama – trumpas, sąmojingas, pajuokiamasis eilėraštis.
Epifora – paskutinių sakinio, ei

ilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.
Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.
Epistoliarinė literatūra – laiškų formos literatūra.
Epitafija – antkapinis užrašas, eilėraštis mirusiojo atminimui.
Epitalama – eiliuotas vestuvinis jaunųjų pagerbimas.
Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.
Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.
Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.
Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas.

Estetika – mokslas apie grožį, grožio teorija.
Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.
Eufonija – garsų darna-grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.
Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorine kalba.
Fabula – nuoseklus kūrinyje vaizduojamų įvykių išdėstymas.
Farsas – paviršiniu pajuokimu grindžiama pjesė.
Figūra – esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.
Feljetonas – aktualus straipsnis, išjuokiantis trūkumus.
Filosofinė lyrika – amžinąsias žmogaus problemas-gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje – svarstanti lyrika.
Foliantas – stora, didelio formato knyga.

Formalizmas – nustatytų formų smulkmeniškas laikymasis, pedantiškumas.
Futurizmas – avangardinė XX a. pr. meno srovė, neigusi praeities kultūrą, skelbusi technikos kultą.
Groteskas – vaizdavimo būdas, pagrįstas netikėtais grožio ir bjaurumo, juoko ir baisumo, tikrovės ir pramano dėsniais.
Hegzametras – metrinio eiliavimo forma, kai eilutė susideda iš šešių pėdų- daktilių ir spondėjų.
Hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai perdedama, siekiant didesnio įspūdžio.
Homonimai – žodžiai, vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės.
Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti didžiausia vertybe.
Humoras – palankus, neįžeidžiantis pajuokimas,; pajuokavimas, pašaipa.
Humoreska – trumpas, juokingo ir linksmo turinio prozos kū

ūrinys.
Įasmeninimas – asmens ypatybių suteikimas daiktams, gyvūnams ar sąvokoms.
Idealas – galutinis siekimų tikslas, visiška tobulybė.
Idealizavimas – per daug geras vertinimas, tik teigiamų ypatybių kėlimas.
Idėja – vadovaujamoji kurio nors darbo mintis, pagrindinė veikalo mintis.
Idilė – nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę.
Idioma – pastovus, vaizdingas žodžių junginys, kurio reikšmė nesutampa su atskirai paimtų dėmenų reikšmėmis.
Impresionizmas – meno kryptis, vaizduojanti subjektyvius išgyvenimus bei nuotaikas.
Improvizacija – kūrimas iš karto atliekant.
Inkunabulas – pirmojo spaudos laikotarpio (iki 1501 m.) knygos.
Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena, atliekama tarp spektaklio veiksmų.
Interpretacija – prasmės aiškinimas; meno kūrinio savotiškas atlikimas.
Intonacija – žmogaus kalbos tonas, kurį nulemia balso pakėlimo ir nuleidimo kaitaliojimas.
Intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė.
Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje.
Ironija – paslėpta sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas.
Jambas – dviskiemenė pėda, kurios antrasis skiemuo kirčiuotas.
Kadencija – kai intonacija krintanti.
Kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu.
Katachrezė – gretinimas dviejų žodžių, savo prasme nesuderinamų, siejančių nesuderinamas sritis.
Katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas juos išgyvenus (ypač per meną).
Klasicizmas – XVII-XVIII a. ir XIX a. pr. meno kryptis, susiformavusi sekant antikos principais.
Klasikas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.
Klauzulė – poezijos eilutės baigmuo nuo paskutinio kirčiuoto garso.
Kolizija – priešingų interesų, siekimų, tikslų, nuomonių susidūrimas.
Kodas – bet kokia ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri pranešimai.
Koloritas – spalvingumas, savitumas.
Komedija – linksmo, komiško ar satyrinio siužeto draminis veikalas, išjuokiantis žmonių ydas.
Komentaras – kūrinio arba jo vietų aiškinimas.
Kompozicija – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.
Konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova.
Konsonansas – darnus sąskambis.
Kontekstas – teksto ištrauka, iš kurios tiksliai suprantama į ją įeinančio žodžio arba sakinio reikšmė.
Kontempliacija – gilinimasis į savo vidinį dvasinį pasaulį, savęs stebėjimas; apmąstymas.
Kontrastas – ryškus priešingumas, priešingybė.
Konvencija – abipusis susitarimas.
Kosmopolitizmas – ideologija, priešinga patriotizmui, atmetanti nacionalines tradicijas ir nacionalinę kultūrą.
Kreipinys – žodis ar junginys, kuriuo kreipiamasi.
Kritika – naujų meno kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas.
Kronika – chronologinis įvykių aprašymas.

Kulminacija – didžiausio įtempimo, pakilimo momentas kūrinyje.
Kultūra – visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu; išsiauklėjimas, išprusimas.
Kupletas – juokingo turinio daina, atliekama estradoje ar operetėje, su pasikartojančiu priedainiu.
Laipsniavimas – žodžių ar frazių išdėstymas reikšmės stiprėjimo arba silpnėjimo tvarka.
Laisvosios eilės – eiliavimas be aiškaus metro.

Lakonizmas – minčių išdėstymo trumpumas, aiškumas, glaustumas.
Legenda – pasakojamasis mitinio ar religinio siužeto literatūros arba tautosakos kūrinys.
Leitmotyvas – pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama.
Libretas – operos, operetės žodžiai (tekstas); baleto veiksmo aprašymas.
Lyrika – poezija, reiškianti autoriaus išgyvenimus, mintis, jausmus.
Litanija – malda su pasikartojančiais kreipiniais.
Literatūra – rašytinių ar spausdintinių kūrinių visuma, raštija.
Litotė – vaizduojamojo dalyko sumažinimas, sumenkinimas.
Madrigalas – senovinė pasaulietiška daugiabalsė, dažniausiai lyrinė daina.
Meditacinė lyrika – apmąstymo dominavimas, visuomeninių klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine.
Melodika – tai kas susiję su garsų tarimo aukštumu ir įvairiais sąskambiais.
Melodrama – dramos kūrinys, kur tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu.
Memuarai – savo paties gyvenimo aprašymas.
Metafora – tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.
Metodas – pažinimo, tyrinėjimo būdas.
Metonimija – tropas, grindžiamas sąvokų gretinimu.
Metras – eiliavimo ritmo matas.
Metraštis – chronologinis įvykių aprašymas.
Miniatiūra – mažos apimties literatūros, muzikos ar scenos kūrinys.
Mįslė – trumpas apibūdinimas daikto ar reiškinio, kurį reikia atspėti, remiantis kito daikto aprašymu.
Misterija – dramos veikalas bibline arba tautos likimo tema.
Mistifikacija – sąmoningas ir išradingas klaidinimas, apgaudinėjimas.
Mitas – senovinis fantastinis pasakojimas apie antgamtines būtybes, legendinius didvyrius ir pan..
Modelis – pavyzdžiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.
Modernizmas – meno kryptis, kur reiškiasi polinkis vartoti neįprastas išraiškos priemones.
Monografija – mokslinis darbas, skirtas vienam asmeniui arba kuriam nors vienam klausimui.
Monologas – vieno veikėjo kalba, sakoma sau, kitiems veikėjams arba žiūrovams.
Montažas – iš atskirų parinktų dalių sudarytas kūrinys.
Moteriškas rimas – rimuojamų žodžių kirtis antrame nuo galo eilutės skiemenyje.
Motyvas – skatinamoji priežastis, veiksnys; veikimo pagrindas; mažiausias meno veikalo turinio, prasmės vienetas.
Muziejus – įstaiga, kur renkami, laikomi, tiriami ir rodomi materialinės ir dvasinės kultūros dalykai; tos įstaigos pastatas ar patalpos.
Natūralizmas – meno kryptis, siekianti fotografinio tikrovės kopijavimo.
Nekrologas – straipsnis, kuriuo pranešama apie žmogaus mirtį, rašoma apie jo gyvenimą ir veiklą.
Neologizmas – naujas žodis naujam gyvenimo reiškiniui arba sąvokai; paties autoriaus sukurtas žodis.
Nihilizmas – neigimas nekeliant nieko teigiamo.
Novelė – trumpas intriguojančios fabulos prozos kūrinys.
Nutylėjimas – nutylėta, bet atspėjama mintis.
Odė – iškilmingo pobūdžio eilėraštis, sukurtas įvykiui ar asmeniui pagerbti.
Oksimoronas – junginys žodžių, kurių reikšmės prieštarauja viena kitai, išskiria vienas kitą.
Onomatopėja – poetinė priemonė-gamtos garsų pamėgdžiojimas.
Oracija – iškilminga, paprastai humoristinė apeiginė kalba.
Padavimas – pasakojamosios tautosakos kūrinys apie nepaprastus praeities atsitikimus ir gamtos reiškinius.
Pakartojimas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio.
Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas.
Pamfletas – tekstas, pajuokiantis kurį nors asmenį arba visuomeninio gyvenimo reiškinį.
Panegirika – literatūros kūrinys, perdėtai šlovinantis asmens nuopelnus ar įvykį; liaupsinamoji kalba.
Paradoksas – neįprasta, keista mintis, kuri prieštarauja sveikam protui.
Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiaverčiai.
Parnasas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.
Parodija – sekimas kuriuo nors meno kūriniu, išlaikant pastarojo išorinę formą ir toną, siekiant kitų tikslų.
Paronomasija – panašaus sąskambio, bet nevienodos reikšmės žodžių sugretinimas, sukeliantis komizmo įspūdį.
Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys.
Pasakėčia – alegoriškas pamokomasis pasakojimas, kurio veikėjai būna ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, augalai, daiktai.
Pasakojamoji (naratyvinė) lyrika – lyrika, turinti epiškumo bruožų: vaizdo, įvykio, peizažo, fabulos užuomazgų.
Pasakotojas – asmuo, kuris pasakoja arba kurio vardu pasakojama literatūros kūrinyje.

Pasaulėžiūra – požiūris į būties visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį. Įsitikinimų, prasmių nuostatų sistema, kuri suteikia žmogaus gyvenimui vientisumo ir pastovumo.
Paskvilis – įžeidžiamas, plūstamas tekstas, literatūrinis kūrinys.
Pastoralė – poema ar eiliuota drama, idiliškai vaizduojanti kaimą, piemenų ir piemenaičių gyvenimą.
Pastraipa – teksto dalis nuo vienos naujos eilutės iki kitos.
Patarlė – trumpas posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis.

Patosas – aistringas entuziazmas, didelis pakilimas.
Pegasas – poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolis.

Peizažas – gamtos vaizdas meno kūrinyje.
Perifrazė – tikrojo pavadinimo pakeitimas aprašomuoju nusakymu.
Periodas – ilgas, sudėtingas kūrinys, ryškios pauzės padalytas į kelias dalis, kurios tariamos pakeliant ir nuleidžiant balsą.
Personifikacija – tropas, kur negyvam suteikiami gyvo požymiai.
Pėda – pasikartojantys kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai eilėraščio eilutėse.
Pjesė – rimto konflikto dramos kūrinys.
Plagiatas – autorystės pasisavinimas.
Pleonazmas – minties reiškimas tos pačios ar panašios reikšmės žodžių junginiu.
Poema – Eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.
Polisindetonas – stilistinė figūra- jungtukų gausumas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai nebūti.
Portretas – veikėjo išorės aprašymas literatūroje.
Posmas – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Potekstė – žodžiais nepasakoma, nuvokiama teksto prasmė.
Prologas – įžanginė kūrinio dalis, įvykiai iki užuomazgos, kūrinio pristatymas.
Prototipas – realus asmuo, panaudotas meno kūrinio veikėjui kurti.
Prozopopėja – gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviems daiktams.
Pseudonimas – slapyvardis, netikra pavardė ar vardas.
Publicistika – žurnalistikos šaka, nagrinėjanti politikos ir visuomenės gyvenimo aktualijas.
Raštai – kūriniai, jų rinkinys; knyga, knygos.
Raudos – šeimos apeigų (laidotuvių, vestuvių) rečitatyvinis graudus kūrinys.
Realizmas – meno kryptis, siekianti vaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra.

Recenzija – kritinis grožinio, mokslinio kūrinio, spektaklio, filmo ar projekto įvertinimas.
Referatas – trumpas kūrinio išdėstymas, viešas pranešimas.
Refleksija – savo psichikos stebėjimas ir apmąstymas.
Refrentas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas siekiant emocinio poveikio.
Remarka – dramos veikale autoriaus pastaba aktoriui, režisieriui, skaitytojui.
Replika – trumpas atsakymas kalbėtojui, prieštaravimas atkirtis.
Retorika – iškalbos menas, iškalba, gražbylystė.
Retorinis klausimas – stilistinė figūra-teigimas klausimu.
Retorinis kreipinys (apostrofa) – posakis, kurį sudaro kreipimasis į nesantį asmenį kaip esantį arba į negyvą daiktą kaip gyvą būtybę,
Rezignacija – visiškas nuolankumas, atsisakymas priešintis, pasidavimas savo likimui.
Rimas – dviejų arba kelių eilėraščio eilučių pabaigos sąskambis.
Ritmas – sistemingas tam tikrų panašių kalbos vienetų pasikartojimas eilutėse.
Romanas – pasakojamasis didelės apimties, apylaisvės struktūros kūrinys.
Romansas – nedidelis lyrinis eilėraštis, skiriamas trumpalaikėms nuotaikoms, meilės išgyvenimams, tinkamas dainuoti solo, pritariant instrumentui.
Romantizmas – meno kryptis, kuriai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonės kėlimas, individo ir tautos savitumo bei laisvės pabrėžimas.
Runos – karelų, estų ir suomių epinės liaudies dainos.
Sakmė – pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.
Sarkazmas – piktas pašiepimas, aštri ironija.
Satyra – kūrinys, kuriame smerkiami ir aštriai, piktai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.
Scenarijus – kino ar televizijos filmo tekstas; koncerto, vaidinimo, šventės ar kitokio renginio planas.
Segmentas – teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.
Semantika – žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės.
Semiotika – mokslas, tiriantis ženklų sistemas.
Sentimentalizmas – meno srovė, žmogaus esme laikanti jausmą, natūralumą, atmetanti perdėtą racionalizmą ir klasicizmą.
Silabinė eilėdara – eilėdaros sistema, kurios pagrindą sudaro vienodas skiemenų skaičius eilėraščio eilutėje.
Silabo-toninė eilėdara – eilėdara, kur metrinę funkciją atlieka visi natūralieji kirčiai, bet ne jų skaičius, o dėstymo tvarka.
Simbolis – meninis vaizdas, turintis apibendrintą perkeltinę idėjos reikšmę.
Simbolizmas – meno kryptis, sukilusi prieš tikrovės kopijavimą, išraišką grindusi intuityviai pasiekiamos paslaptingos reiškinių esmės simboliais.
Simploka – žodžiai ar jų junginiai, kartojami vieno sakinio ar posmo pabaigoje ir kito pradžioje.
Sinekdocha – tropas – visumos reiškimas dalimi arba dalies visuma.
Sinestezija – jungimas skirtingais pojūčiais patiriamų pagavų.
Sinkopė – garso išnykimas žodžio viduryje.
Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.
Sintezė – įvairių dalių prijungimas į visumą.
Situacija – padėtis, aplinkybės, aplinkybių visuma.

Siužetas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius, sudaranti kūrinio turinį.
Slengas – žodžiai arba posakiai, vartojami tam tikrų profesijų arba visuomenės sluoksnių.
Sonetas – eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių posmelių (italų, prancūzų); trijų ketureilių ir vieno dvieilio (anglų).
Sonetų vainikas – reta ir sudėtinga eilėraščių pynė, kurios paskutinysis sonetas susideda iš pirmųjų kitų eilėraščių eilučių.
Spondėjas – dviskiemenė pėda su dviem ilgais arba dviem kirčiuotais skiemenimis.
Stilius – išraiškos priemonių visuma, būdinga kuriai nors meno krypčiai, sričiai, autoriui.
Strofa – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Struktūra – teksto elementų tarpusavio ryšiai.
Struktūralizmas – metodologija, daiktus ir reiškinius tyrinėjanti atsižvelgdama į jų sąveiką ir visumą.
Subjektas – pasakotojas, žmogus, kuris pasakoja objektyviai pažindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.
Šaržas – reiškinio, daikto, kurio nors išorės arba charakterio bruožo pavaizdavimas karikatūriškai.
Tautologija – to paties žodžio arba tos pačios šaknies žodžių kartojimas.
Tautosaka (folkloras) – žodinė tautos (liaudies) kūryba.
Tekstas – rišlus kalbos darinys.

Tema – pasakojimo objektas, gyvenimo medžiaga, kuri vaizduojama kūrinyje.
Tendencija – sąmoningas minties, pažiūros, veiksmo kryptingumas.

Tezė – teiginys, kurio teisingumas įrodinėjimas.
Tipas – veikėjas, turintis apibendrintus, būdingus tam tikros grupės žmonių bruožus.
Tirada – ilgas posakis, replika, pakeltu tonu pasakytas kalbos fragmentas.
Toninė eilėdara – eilėdaros sistema, paremta maždaug vienodu ritminių kirčių skaičiumi eilutėje.
Topas – pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą kokio nors dalyko sampratą, vertinimą.
Tradicija – papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą.
Trafaretas – pavyzdys, kuriuo aklai sekama, šablonas.
Tragedija – dramos kūrinys, kuriame vaizduojami nesutaikomi gyvenimo konfliktai, pražudantys pagrindinius veikėjus.
Tragikomedija – draminis kūrinys, kuriame derinami tragedijos ir komedijos bruožai.
Transcendencija – buvimas egzistavimas už, anapus ko nors, pvz., už materialios tikrovės ribų.
Transkripcija – kūrinio perdirbimas.
Trilogija – trys draminiai arba pasakojamieji kūriniai, susiję tema ir kompozicija.
Trioletas – aštuonių eilučių eilėraštis, kurio ketvirtoji ir septintoji eilutės kartoja pirmąją, o aštuntoji – antrąją.
Tropas – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis.
Utopija – neįvykdoma, nereali svajonė, fantazija.
Užuomazga – kūrinio siužeto pradžia, kai kyla konfliktas.
Vaizdas – tapytas, rašytas ar vaidinamas gyvenimo paveikslas.
Variantas – kita to paties dalyko rūšis, viena galimybių, atmaina, skirtybė.
Veiksmas – dramos kūrinio dalis.
Verlibras – eiliavimas be aiškaus metro.
Vyriškas rimas – kirtis paskutiniajame eilutės skiemenyje.
Vodevilis – vienaveiksmė komedija su kupletais ir šokiais.
Vulgarizmas – storžieviškas žodis ar posakis.
Žanras – meno kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes vienetas.
Žargonas – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje apstu formų, žodžių, posakių, nesutinkančių su bendrinės kalbos dėsniais ir normomis.

Leave a Comment