Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros rūšys: epas (epika); lyrika; drama.

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.Lyriniai kūriniai

Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė (eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis.Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio pasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas.Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu, emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai. Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai. Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jo nusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų.Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų sukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami lyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz., J.Biliūno apsakymams), bet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.Lyrikos žanrai

Elegija – lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai, vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. (A.Vienažindžio “Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė…”).

Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui, deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas, sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija, hiperbolė. Odės pvz. – S.Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”.Baladė – eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo, dramos elementai. Klasikinei baladei būdinga:1. Pavaizduotas pasaulis šiurpus, fantastiškas, paslaptingas.2. Yra pasakotojas.3. Turi siužetą, bet veiksmas fragmentiškas, staigi kulminacija ir atomazga.4. Veikėjai visada neeiliniai – stiprūs, drąsūs, beatodairiškai siekiantys tikslo.5. Šalia realių personažų, veikia fantastinės, mitinės būtybės.6. Priešingų jėgų susidūrimas, tragiška baigtis.7. Pakilus emocingumas, baladiškas tonas.Dabar vyrauja lyrinė baladė. Jai būdinga:1. Konkreti grėsminga situacija, “istorija”.2. Lyrinis subjektas.3. Įtemptas lyrinis vyksmas.4. Simbolinės figūros, jų metamorfozės.5. Vidinė žmogaus kova lemties akivaizdoje.6. Kalbos glaustumas, retorinės figūros, dialogo nuotrupos.7. Motyvų visuotinumas.Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”.Sonetas – griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkos sonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis, pvz., V.Šekspyro sonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccd ccd ir pan.). 12-oje eilučių – įtemtas vidinis išgyvenimas, paskutinėse dviejose – tarsi jų atomazga.Trioletas – 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7 eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. – K.Binkio “Utos”.Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiai neapibrėžtas. “Visa tai, kam nerandama kitokio termino, vadinama eilėraščiu.” (V.Kubilius)Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors asmenį. (Kūrė D.Poška).Epitafija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti (A.Baltakio “Epitafijos”).

Idilė – nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškių idilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Idilė”).Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas piemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J.Aistis “Pastoralė”, J.Vaičiūnaitė “Pastoralės”).Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris nors žmogus.Daina – pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi ne tiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai, pakartojimai, kreipiniai, dialogai. Pagrindinė situacija – dainavimo vieta, turinys – dažniausiai veiksmas, kreipimasis, skundas, džiūgavimas, atviras išsakymas, pašmaikštavimas.Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema (dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties, ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus, kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Pvz., P.Širvio “Mes draugavom ilgai”.Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties situacija. Tai griežtos struktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis be pavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”).Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties, skausmas tragišku gyvenimo momentu. (M.Martinaitės “Severiutės rauda”, “Kvailutės Onulės rauda”).Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys, vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę pasaulio situaciją. Būdinga:1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika.2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikrais vietovardžiais ir personažų pavardėmis).3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar).4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterį ir netgi išorinio portreto detalių).5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galima neskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais.

Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas.Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas, intarpas). Būdinga:1. Lyrizmas.2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas.3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos.4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis.5. Teksto grafinė išraiška – proza.Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.Lyrikos tipai

Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį su žanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę, pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką.Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga, skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis. Pagrindiniai žanrai – daina, romansas.Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin svarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymas pritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos.Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su praeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. – Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”.Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos – gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos pvz. yra J.Baltrušaičio, V.Mykolaičio-Putino, A.Nykos-Niliūno kūryboje.Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija. Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje – bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”, Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio “Šaukiu aš tautą…”.

Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai. Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukausko eil.Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai). Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožų galima rasti H.Radausko, A.Mockaus, V.P.Bložės, S.Gedos, J.Juškaičio, M.Martinaičio, J.Vaičiūnaitės kūryboje.Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote, intelektu, meditacinėje vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis, oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.

Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė, meilės, urbanistinė ir t.t.)Epiniai kūriniai

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas – pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos).

Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais (ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, – pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.Epo žanrai

Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas, epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos, romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.

Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos kūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”). Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romano bruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidinių būsenų pavaizdavimas.Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį). Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis.Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriame vaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužeto vaidmuo).

Pagal vaizdavimo objektą romanai skirstomi į socialinius – buitinius, psichologinius, istorinius, satyrinius, nuotykių, siaubo ir t.t.Epopėja – didelis daugiaplanis romanas arba romanų ciklas, vienas iš sudėtingiausių ir rečiausių literatūros žanrų. Vaizduojamas visos tautos, valstybės likimas, atskleidžiama plati istorinio vyksmo panorama, įvairių socialinių sluoksnių buitis. Būdinga reikšminga problematika, išsamus pasakojimas, daugybė siužetinių, tematinių linijų, visas žmogaus ar kelių kartų žmonių gyvenimas. Epopėjos pvz. – R.Rolano “Žanas Kristofas” (10 tomų), L.Tolstojus “Karas ir taika”. Lietuvių literatūroje į epopėją panašūs kūriniai – J.Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo metas”, Vaižganto “Pragiedruliai”.P.S. kartais žodis epopėja vartojamas kaip “epikos” sinonimas.Epas (siaurąja prasme) – dažniausiai eiliuotas, didelės apimties kūrinys. Jam būdingas pakilus stilius, tipiški veikėjai, objektyvus, ramus, išsamus pasakojimas. Herojiniai epai buvo populiarūs Antikos ir Viduramžių literatūroje. Veiksmas dažnai vyksta dievų ir žmonių (herojų) pasaulyje, paremtas istoriniais – legendiniais įvykiais. Pvz. – Homero, Vergilijaus kūriniai, “Rolando giesmė” ir t.t.Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine. Vaizduojami įvykiai reikšmingi, atspindi lemtingus tautos, liaudies gyvenimo posūkius. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet su pertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesnių aprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yra glaustas kūrinys. Įvykiai, vaizdai, personažai paprastai būna nevienareikšmiai.Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yra skiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė-lyrinė ir draminė. Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, būdinga nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas ir t.t. Epinė poema – epo (siaurąją prasme) sinonimas.Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir be įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia ne epinis veikėjas, o lyrinis subjektas.

Lyrinė-epinė poema turi epo, lyrikos ir dramos elementų. Ji sprendžia žmogaus, tautos ir netgi pasaulinio masto klausimus. Draminės poemos pvz. – Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”.Apybraiža – literatūros kūrinys, kuriame aprašomi tikri, autoriaus matyti arba dokumentine medžiaga paremti faktai, todėl apybraiža (mokslinė, publicistinė, meninė) priklauso dokumentinei literatūrai.Literatūrinė pasaka – prozinis arba eiliuotas kūrinys, kurio įvykiai sąmoningai prasimanyti, fantastiniai. Vienos literatūrinės pasakos būna parašytos naudojant liaudies pasakas ar sakmes (P.Cvirkos “Kupriukas muzikantas”), kitų siužetai išgalvoti rašytojų (J.Degutytės “Šaltinėlis”).Literatūrinis padavimas (legenda) yra pasakojamosios prozos ar poezijos kūrinys. Tai istorijos duomenimis nepatvirtintas fantastinis pasakojimas apie praeities įvykius ar veikėjus. Centre – nepaprastas įvykis, kurio baigtis tragiška. Situacijos įvykiai, veikėjai nekasdieniški, išskirtiniai. (V.Krėvė “Milžinkapis”).Pasakėčia – trumpas, dažniausiai eiliuotas pasakomojo pobūdžio epinis kūrinys. Paprastai kas nors išjuokiama, bet ne tiesiogiai, o alegoriškai. Pasakėčia dažniausiai baigiasi pamokomąja išvada – moralu (S.Stanevičius, K.Donelaitis).Feljetonas – nedidelis epinis prozos kūrinys, išjuokiantis aktualias visuomenės, politikos, žmogaus blogybes, ydas (dažniausiai skelbiamas laikraščiuose, žurnaluose).Apsakymas – nedidelis epinis prozos kūrinys, kuris parodo vieną įvykį ar gyvenimo epizodą. Būdingas kondensuotas pasakojimas. Įvykiai, aplinkos vaizdai, buities detalės imami tik patys reikšmingiausi. Apsakymo veikėjas vaizduojamas ne visapusiškai, kaip romane, o vienu kuriuo požiūriu.Novelė kartais laikoma apsakymo sinonimu, kartais – apsakymo rūšimi. Novelė – ypatingai glaustas, turintis išryškintą pradžią ir pabaigą nedidelės apimties prozos kūrinys. Apsakymui būdinga laisvesnė kompozicija, plačiau išsišakojęs pasakojimas. Apsakymus kūrė Žemaitė, noveles – J.Savickis, J.Aputis.Apysaka – vidutinės apimties prozos kūrinys, vaizduojantis keletą reikšmingesnių herojaus gyvenimo epizodų. Apysaka įsiterpia tarp romano ir apsakymo, bet ji gali būti trumpesnė už ilgą apsakymą ir ilgesnė už trumpą romaną. Apysakoje rodomas žmogaus formavimosi procesas. Veiksmas plėtojasi viena linija (romane būna kelios), jis trunka ilgesnį laiką, nors būna vaizduojami tik keli svarbiausi herojaus gyvenimo epizodai. Vaizduojamoji tikrovė apysakoje rodoma vienu ar dviem požiūriais, o ne plačiai, visapusiškai. Kitas apysakos bruožas – lanksti forma, neapibrėžta sandara. Daug ką perima iš kitų žanrų: įvykius, veikėjus piešia kaip romanas; kalbos glaustumą ima iš apsakymo, aplinkos konkretumą, tikrovės reiškinių pažinimą – iš apybraižos. Pasakotojas daugiausia būna objektyvus stebėtojas. Pvz. – J.Biliūno “Liūdna pasaka”.

Draminiai kūriniai

Nėra lyrinio subjekto, pasakotojo, skaitytojas kūrinį suvokia be tarpininkų.Draminiai kūriniai turi savitą išorinę išvaizdą (veikėjų sąrašas, scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos), bet svarbiausias požymis – dramatiškas veiksmas. Veiksmo pagrindas – konfliktas (išorinis ar vidinis). Veiksmas nekasdieniškas, dramatiškas, lemiantis veikėjų likimus. Veiksmas neatskiriamai susijęs su veikėjais – draminiais charakteriais. Veikėjai gana vienpusiški, jų vidinis gyvenimas labai intensyvus, dinamiškas, veiksmas kondensuotas. Personažus ir įvykius jungia priežastiniai ryšiai. Veikėjas nuolat patenka į tokią padėtį, kai turi pasirinkti sprendimą, kuris jam labai skausmingas. Tokia veikėjo būsena vadinama dramatiška. Dramatizmas reiškia pusiausvyros stoką, kulminacinius lūžius, kritinę situaciją, išgyvenimų sunkumą, įtampą, sukrečiančią būseną… Dramatizmas daugiau ar mažiau būdingas visai literatūrai, bet dramoje jis – lemiantis faktorius. Padėtis be išeities vadinama tragizmu. Veikėjai visa esybe susiję su savo siekiamais tikslais. Tikslo veikėjai negali išsižadėti, neprarasdami patys savęs.Dramos kūriniai neilgi. Viskas koncentruota, nėra detalių, į trumpą, kondensuotą laiko atkarpą sudedami likimai. Veiksmas nukrypsta į vieną tikslą. Siužetui dramaturgas ieško tokios situacijos, kuri leistų pavaizduoti vientisą veiksmą su visomis pakopomis: ekspozicija (išsidėsto priešingos jėgos) – užuomazga (pirminis postūmis) – veiksmo vystymasis (raida, eiga) – kulminacija (aukščiausias įtampos taškas) – atomazga.Labai svarbi dramos kalba. Ja vienu metu atskleidžiamas ir veiksmas, ir charakteris, todėl kalba labai individualizuota. Veikėjo pasisakymas vadinamas replika. Veikėjų replikų tėkmė sudaro dramos dialogą. Dramos dialogai konfliktiški (ginčai, priešingų nuomonių susidūrimas), informuojantys apie tai, kas vyksta už scenos. Dramos monologai dažnai atskleidžia veikėjų svyravimus, vidinius prieštaravimus, stiprius išgyvenimus. Ilga vieno veikėjo kalba vadinama tirada (monologą veikėjas sako būdamas vienas, tiradą – dialogo dalis). Autoriaus paaiškinimai, pastabos vadinamos remarkomis.

Dramos žanrai

Skiriami 3 dramos žanrai: tragedija, komedija ir drama (siaurąja prasme). Scenai skirti kūriniai dar vadinami pjesėmis.TragedijaTai dramos kūrinys, vaizduojantis nesutaikomus prieštaravimus, kurie baigiasi herojaus pralaimėjimu arba mirtimi. Tragedija vaizduoja didingus, dažnai lemtingus tautai įvykius, todėl neretai būna paremta mitų ar istorine medžiaga. Konfliktas neišsprendžiamas, pralaimi ir herojus, ir jo priešininkas. Veiksmas būna labai intensyvus, įtemptas.Herojai – stiprios asmenybės, išskirtinės, savo protu praaugusios savo epochą. Jie išgyvena vidinius prieštaravimus, patenka į kraštutines situacijas, neatsižada idealo, nors supranta būsimos kovos sunkumą, net gresiančią neišvengiamą žūtį. Asmenybės įkūnija aukščiausias žmogiškas vertybes (žmogaus moralinį grožį, laisvės troškimą, patriotinius idealus).Antagonistai taip pat tvirti, valingi, stiprių jausmų žmonės (kitaip nebūtų neišsprendžiamo konflikto). Pyktis, pavydas, garbės troškimas taip pat didingi. Dramos kalba dažnai eiliuota ar neeiliuota, bet ritmiška, pakili, todėl teigiama, kad tragedija – pats poetiškiausias dramos žanras.Komedija – dramos kūrinys, pagrįstas linksmomis situacijomis, išjuokiantis žmogaus silpnybės, keistenybės, turintis laimingą pabaigą.Komedijos pagrindas yra komizmas. Komizmas (komiškumas) – vaizdavimo būdas, išryškinantis neatitikimą, prieštaravimą tarp turinio ir formos, tikslo ir priemonių, žodžių ir veiksmų, siekiantis sukelti juoką ir kartu vertinantis, kritikuojantis kokius nors bruožus. Komizmo rūšys: humoras, satyra, ironija. Humoras – draugiškas, linksminantis juokas. Ironija – juoko rūšis, kai šaipomasi netiesiogiai, žodžiai vartojami priešinga, atvirkščia prasme, sakoma viena, o galvojama priešingai; paslėpta pašaipa. Satyra – piktas juokas, kritikuojantis ydas, blogus įpročius. Humoras, satyra, ironija būdingi ne tik komedijoms, bet ir epo ar net lyrikos žanrams.Pagal komizmo šaltinį komedijos skirstomos į situacijų (intrigos) ir charakterių (buities, papročių). Komiškieji charakteriai ir situacijos daugiausia hiperbolizuoti. Fabula linksma, dinamiška, žaisminga, pilna netikėtumų, nesusipratimų. Veikėjų kalba ryškiai individualizuota, jai būdingas sąmojis, žodžių žaismas, nelogiškumas.

Drama siaurąją prasme (kartais vadinama pjese) vaizduoja aštrius, bet neišsprendžiamus konfliktus. Nuo komedijos skiriasi konflikto sudėtingumas, kovos aštrumas, išgyvenimų gilumu. Herojaus kelias sunkus, kartais reikalaujantis aukų, kartais veikėjas patenka ir į tragiškas situacijas, bet veiksmo baigtis nebūna katastrofiška kaip tragedijoje.

Kiti dramos žanrai. Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipynę tragedijos ir komedijos elementai, greta skaudžių, liūdnų įvykių yra ir juokingų.Tragikomedija rimtus gyvenimo klausimus iškelia juoku, parodydama tą juoką kaip krizinę būseną, kaip tragizmo pasireiškimą. Būdingos jos ypatybės – paradoksalūs minties ir fabulos posūkiai, pakilaus ir farsinio elemento derinys personažų charakteriuose.Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys, pasižymintis poetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška gėrio ir blogio konfrontacija. Kitas melodramos apibūdinimas – muzikinis dramos kūrinys, kuriame tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu.Vodevilis – linksma, lengva pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiais, kupletais. Farsas – anekdotinio pobūdžio siužetas iš kasdieninio gyvenimo pagrįstas vaidinamas, kurio veikėjai apibendrintų bruožų, aktoriai juos vaidina butaforiškai, su klounados žymėmis, įvairiais triukais, ryškiu grimu.Misterija – vaidinimas bibliniais siužetais. Jai artima liturginė drama, vaidinta pamaldų metu. Moralitė – pusiau religinė pjesė, jos tikslas – moralizuoti, naudojant alegorijas. Autosakramentalė – religinio turinio kūrinys, vaidinamas per bažnytines šventes. Sarsuela – vaidinimo rūšis, atsiradusi barokinėje Ispanijoje, grindžiama lyrine pjese, kurioje dialogai kaitaliojasi su dainomis ir šokias.Interliudija – trumpa pjesė, įterpiama tarp kažko kito dalių (pvz., šventės).Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena.Monodrama – drama, kurioje kalba tik vienas veikėjas.

Grožinės literatūros kalba

Visų grožinės literatūros kūrinių kalbą vadiname menine, arba poetine. Svarbiausia meninės kalbos paskirtis – estetinė. Svarbu ne tik kas pasakyta, bet ir kaip pasakyta. Pagrindiniai meninės kalbos sandaros komponentai: poetinė leksika, poetinė sintaksė ir eilėdara

Poetinė leksika

Leksika – visi kurios nors kalbos žodžiai. Meninė kalba naudojasi ir tais žodžiais, kurio lieka už bendrinės kalbos ribų (archaizmas, dialektizmas, barbarizmais, neologizmais).Archaizmai – seni, beveik nevartojami žodžiai, padedantys sukurti tam tikrą senoviškumo atspalvį.Dialektizmai (tarmybės) – žodžiai, vartojami atskirose tarmėse. Jie padeda išryškinti tam tikros vietovės žmonių buities koloritą.Barbarizmai – svetimos kalbos žodžiai, kūrinyje padedantys sukurti tam tikros epochos dvasią.Neologizmai – nauji, neįprasti bendrinėje kalboje žodžiai, sugalvoti paties kūrėjo (jie retai prigyja bendrinėje kalboje). Neologizmais siekiama atkreipti skaitytojo dėmesį, stebinti, šokiruoti ar net paryškinti poetinį vaizdą gražia garsų derme.Prozoizmai – į poetinę kalbą įvesti kasdieniniai pasakymai. Prie jų priklauso ir profesionalizmai – žodžiai iš profesinės leksikos.

Meninės kalbos leksika turtinama įvairiai vartojant žodžius tiesiogine ar perkeltine reikšme. Žodžio pavartojimas tiesiogine prasme būdingas deminutyvams, epitetams, palyginimams.Deminutyvai – mažybinės maloninės reikšmės žodžiai (lelijėlė, motinėlė, brolužis). Paprastai tekste deminutyvai kuria švelnumo, malonumo įspūdį, bet kartais gali įgyti priešingos reikšmės – menkinimo, niekinimo niuansų.Epitetas – meninis pažyminys (baltapūkis debesėlis, žvarbus lietus). Epitetas pabrėžia daikto ar reiškinio ypatybes, vaizdo plastiškumą, spalvą ir pan. (tai – vaizdiniai epitetai), gali suteikti tam tikrą emocinį atspalvį (emociniai epitetai). Tautosakoje tuos pačius daiktus ar reiškinius pažymi įprastiniai žodžiai – nuolatiniai epitetai (močiutė sengalvėlė, baltosios rankelės).Palyginimas – dviejų dalykų sugretinimas. Lyginamajam daiktui, veiksmui ar reiškiniui sugretinimas teikia naujų požymių, prasmės atspalvių. Gali būti ir neigiami palyginimai. Pvz.: “Tie debesėliai – tokie baltučiai / Kaip garbanėlės kūdikio mano”, “Ne gegutėlė / Girioj kukuoja, / Tik sesutėlė / Klėtelėj verkia”.Žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme, vadinami tropais. Pagal reikšmės perkėlimo būdą yra skiriamos dvi tropų grupės: metaforos (metafora, personifikacija, alegorija, simbolis) ir metonimijos (metonimija, sinekdocha, antonomazija, hiperbolė, litotė).

Metafora – paslėptas palyginimas, paremtas panašias savybes turinčių daiktų ar reiškinių sugretinimu. Pvz., topolių žvakės (topolio liemuo ir žvakės liemuo – ČČČbenoka – “liemuo”). Metaforų gausu ir šnekamojoje kalboje, jų paskirtis – teikti informaciją (bėga metai, slenka laikas, gyvas pokalbis, laiminga diena…), poetinės metaforos paskirtis – estetinė, ji originali, negirdėta (“Rudenėlis aukso šarvais apsidengęs”).Personifikacija (įasmeninimas) – žmogaus būdingų savybių suteikimas gamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams. Įasmeninimas tarsi sudvasina vaizduojamus reiškinius, leidžia pamatyti juos iš nenuspėjamo taško (“Parugėm gelsvom basa / Vasara nubėgs.”).Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu. Paprastai ja sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis ir svarstyklėmis rankose). Įprastos alegorijos yra patarlės, priežodžiai. Alegoriniai būna veikėjai (lapė – suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija), siužetai ar kūriniai (pvz., pasakėčios).Simbolis (gr. k. “sutartinis ženklas”) – daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį. Pvz., aušra, rytas – gyvenimo pradžios, vilties simbolis, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simbolis. Visada išlieka paslapties elementas, simbolis iki galio neiššifruojamas, jo reikšmė daugiau nujaučiama. Yra gana pastovių simbolių, pvz., liaudies dainose lelijėlė – mergelė, dobilėlis – bernelis ir pan.Nuo alegorijos simbolis skirsis tuo, kad jis daugiareikšmis (pvz., gulbė – ištikimybės, grožio, meno, moters simbolis). Simbolių prasmę gali įgyti bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ir net epitetas.

Metonimija (gr. k. – vardo pakeitimas) – daikto ar reiškinio pavadinimo pakeitimas kitu susijusiu su pirmuoju. Metafora paremta skirtingų dalykų palyginimu, metonimija sukeičia ne panašių, bet tarpusavyje susijusių daiktų pavadinimus. Pvz., patinka Mocartas (vietoj Mocarto muzika); Kas nedirba, tam šaukšto nėra.

Sinekdocha – vienaskaitos pavartojimas vietoj daugiskaitos (dalis vietoj visumos arba atvirkščiai). Pvz.: “Lenko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą”, “Medžių ant saulės kepintas lapas / Nuspindo rasa”.Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme (“O skurdas gimdė prometėjus, / Ir krūpčiojo naktis šalta”).Hiperbolė – daikto, veiksmo ar reiškinio meninis padidinimas. Pvz.: “Geras artojas ir žąsinu paaria”, “Ten ašarėlių – ik pažastėlių, / Ogi kraujelių – iki kelelių”.Litotė – vaizduojamo dalyko meninis sumažinimas. Pvz., “Upę perbridęs, šaukšte prigėrė”, “Būk mažesnis už aguonos grūdelį”.Ironija – žodis, pavartotas priešinga tiesioginei reikšme. Pvz., “Gudrus kaip asilas”, “Greitas kaip apatinis girnų akmuo”. Ironija neigia teigimo forma. Ironija gali būti geraširdiška, bet gali būti ir kandi, pikta. Kandžiausia ironija – sarkazmas.Oksimoronas – priešingos reikšmės žodžių derinys, panašus į kontrastišką metaforą – skaudus džiaugsmas, spengianti tyla.Perifrazė – žodžių junginys, apibendrintai išreiškiąs daikto ar reiškinio bruožą. Pvz., akis – regėjimo organas, diena – metas nuo ryto ligi vakaro. Meninėje kalboje perifrazės nebūna neutralios. Pvz.: “Ilgas gyvenimas / vaikiškoj lovelėj miega” – kūdikis, kuriam gyvenimas dar prieš akis. “Kur baltas miestas, / kur Nemunėlis” – Kauno įvardijimas.Oksimoronas ir perifrazė paprastai nepriskiriami minėtom dviem tropų grupėm, bet oksimoronas artimesnis metaforų grupei, perifrazė – metonimijų grupei.Poetinė sintaksė

Sintaksė – gramatikos dalis, kuri nagrinėja žodžių junginius sakinyje ir sakinius. Poetinė sintaksė tyrinėja meninės kalbos sakinių sandarą, jai būdingas figūras, jų estetinę prasmę. Poetinė sintakse paprastai apibūdinama gana bendrais žodžiais: lygi, rami, aiški, valinga, kapota, punktyriška, trūkčiojanti, tekanti (tais pačiais žodžiais galima apibūdinti intonaciją). Poetinei sintaksei galio būti svarbūs skyrybos ženklai (pvz., daugtaškis – nebaigto pasakymo, nutylėjimo, “neaiškumo” ženklas; keli brūkšniai sakinio viduryje ar pabaigoje gali žymėti intensyvumą, nebaigtumą ir daugybę kitų dalykų), jų nebuvimas (sudaromas “chaotiškumo” įspūdis; parodomas atskirų sąvokų artimumas, jų ryšys; suteikiama galimybė skaitytojui pačiam “susidėti” ženklus – nuo jų gali priklausyti teksto prasmė)…

Sintaksinės raiškos priemonės vadinamos figūromis. Svarbiausios yra inversija, paralelizmas, pakartojimas, antitezė ir retorinės figūros.Inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. Paprastai reikšmingiausi žodžiai atkeliami į sakinio pradžią. Pvz.: “Laiminga ir garsi buvo kistynų tauta…” (A. Vienuolis).Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymas sakinyje. Jis artimas palyginimui, tik čia tarsi brėžiamos dvi lygiagretės linijos (šakos) – abi žmogaus, abi gamtos, viena – žmogaus, kita – gamtos. Pvz.: “Tai gražiai gaudžia / Sode katinėlis, / Tai gražiai joja / Brolelių pulkelis”. Dažni neigiami paralelizmai. Pvz.: “Ne jūrą drebino audra, / Ne ji dejavo. / Raudojo motina gera/ Sūnelių savo“ (S.Nėris).Antitezė – priešingų dalykų sugretinimas, dažnai reiškiamas antonimais ar neigimu. (dažni priešpriešiniai jungtukai). Tai paralelizmo atmaina. Pvz.: “Aš trumpam atėjau. / Aš ilgam išeinu”. (J.Strielkūnas) “Pažiūrėk, jau aušta rytas – / Ne, ne rytas…” (V.Mykolaitis-Putinas). Antitezę vadiname priešprieša (opozicija).Pakartojimas – įspūdžiui sustiprinti kartojami žodžiai, frazės, sakiniai. Pagal išdėstymą tekste pakartojimai yra kelių rūšių.Anafora – eilutės, sakinio pradžios pakartojimas. Pvz.: “Dengia sniegas gatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę”. (S. Nėris). Pakartojimas nėra mechaniškas, pvz., šiuo atveju perteikia stiprėjantį žmogaus skausmą, siaurėjančios erdvės įspūdį.Epifora – pakartojimas eilučių, sakinių pabaigoje. Pvz.: “Kur gėlynai žydi – ten ir aš. / Kur draugeliai žaidžia – ten ir aš.” (S.Nėris)Simploka (sandūra) – žodžių ar jų junginių kartojimas vieno sakinio, eilutės ar posmo gale ir kito pradžioje. Pvz.: “Bet Karalius tylėjo, tylėjo ir Karalienė” (I.Simonaitytė). “Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio, / Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę?” (V.Mykolaitis-Putinas).

Laipsniavimas (gradacija) – laipsniškas kilimas, stiprėjimas. Tai vienarūšių sakinio dalių ar sakinių išvardijimas tokia seka, kuri kelia stiprėjimo įspūdį. Pvz.: “Vargas lapoja, / Vargas šakoja, / Vargas varteliuose žydi.” (Liaudies daina).Periodas – ilgas, išbaigtas daugianaris banguojančios intonacijos sakinys, aiškiai skylantis į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančią ir krentančią. Pvz.: “Tai ne Nemunas bangavo, vėtrų judinamas, ne audra pakilo, plačias jūres, gilius vandenėlius bedrumsdama, / prakalbėjo prabilo jaunieji berneliai, Dainavos raiteliai” (V.Krėvė).Perkėlimas (anžambemanas) – tai vientisos sintaksinės frazės perdalijimas keliant jos dalį į kitą eilutę ar posmą (tai būdinga poezijai). Pvz.: “Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebegaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / skenduolių keliu” (S.Nėris).Retorinis klausimas – tai klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo. Juo emocingai kas nors teigiama, tvirtinama, skatinama, neigiama, dvejojama. Pvz.: “Kas atdarytų aukso skrynią / Tėvynės dainų malonių? / Ir kas prižadintų gadynę / Sesučių, dainomis garsių?” (Maironis).Retorinis kreipinys – tai pakilus kreipimasis į įsivaizduojamą klausytoją (tai gali būti negyvas daiktas, abstrakti sąvoka, miręs asmuo ir pan.). Pvz.: “Asiūkli, asiūkli – stebukle, / tik tu neišeik iš mūsų!” (J.Degutytė).Retorinis sušukimas – tai emocingas šaukiamasis sakinys. Juo gali būti reiškiamos įvairios emocijos: nustebimas, pasigerėjimas, pasitenkinimas, neviltis ir t.t. Pvz.: “Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia, Lietuvoj!” (J.Aistis).