Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros rūšys:❑ epas (epika);❑ lyrika;❑ drama.
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jeikūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinįkūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidiniusnusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, oveiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamusžanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribųnėra.
Lyriniai kūriniai
Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šisterminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė(eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis. Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidiniopasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas. Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu,emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būnamažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniamekūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjektonereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai.Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai.Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jonusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų. Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jųsukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinamilyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz.,J.Biliūno apsakymams), bet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.
Lyrikos žanrai
Elegija – lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio,susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai,vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. (A.Vienažindžio“Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė…”). Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbųistorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui,deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas,sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija,hiperbolė. Odės pvz. – S.Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”. Baladė – eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo,dramos elementai. Klasikinei baladei būdinga: 1. Pavaizduotas pasaulis šiurpus, fantastiškas, paslaptingas. 2. Yra pasakotojas. 3. Turi siužetą, bet veiksmas fragmentiškas, staigi kulminacija iratomazga. 4. Veikėjai visada neeiliniai – stiprūs, drąsūs, beatodairiškaisiekiantys tikslo. 5. Šalia realių personažų, veikia fantastinės, mitinės būtybės. 6. Priešingų jėgų susidūrimas, tragiška baigtis. 7. Pakilus emocingumas, baladiškas tonas. Dabar vyrauja lyrinė baladė. Jai būdinga: 1. Konkreti grėsminga situacija, “istorija”. 2. Lyrinis subjektas. 3. Įtemptas lyrinis vyksmas. 4. Simbolinės figūros, jų metamorfozės. 5. Vidinė žmogaus kova lemties akivaizdoje. 6. Kalbos glaustumas, retorinės figūros, dialogo nuotrupos. 7. Motyvų visuotinumas. Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”. Sonetas – griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejųketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkossonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis,pvz., V.Šekspyro sonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccdccd ir pan.). 12-oje eilučių – įtemtas vidinis išgyvenimas, paskutinėsedviejosi – tarsi jų atomazga. Trioletas – 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. – K.Binkio “Utos”. Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiaineapibrėžtas. “Visa tai, kam nerandama kitokio termino, vadinamaeilėraščiu.” (V.Kubilius) Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį norsasmenį. (Kūrė D.Poška). Epitapija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti(A.Baltakio “Epitapijos”). Idilė – nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantiskaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškiųidilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Idilė”). Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingaspiemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J.Aistis“Pastoralė”, J.Vaičiūnaitė “Pastoralės”). Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris norsžmogus. Daina – pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi netiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai, pakartojimai,kreipiniai, dialogai. Pagrindinė situacija – dainavimo vieta, turinys –
dažniausiai veiksmas, kreipimasis, skundas, džiūgavimas, atviras išsakymas,pašmaikštavimas. Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema(dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartaissentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties,ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus,kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Pvz., P.Širvio “Mes draugavomilgai”. Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabartiessituacija. Tai griežtos struktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis bepavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”). Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties,skausmas tragišku gyvenimo momentu. (M.Martinaitės “Severiutės rauda”,“Kvailutės Onulės rauda”). Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys,vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinępasaulio situaciją. Būdinga: 1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika. 2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikraisvietovardžiais ir personažų pavardėmis). 3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar). 4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterįir netgi išorinio portreto detalių). 5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galimaneskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais. Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas. Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas,intarpas). Būdinga: 1. Lyrizmas. 2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas. 3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos. 4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis. 5. Teksto grafinė išraiška – proza. Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.Lyrikos tipai
Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį sužanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę,pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką. Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga,skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis.Pagrindiniai žanrai – daina, romansas. Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būtiesklausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itinsvarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymaspritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos. Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi supraeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmogujepasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. –Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”. Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikaibūdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęspažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymasdažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėjelyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojamaatmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos –gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikospvz. yra J.Baltrušaičio, V.Mykolaičio-Putino, A.Nykos-Niliūno kūryboje. Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyviąagitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija.Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje –bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”,Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio“Šaukiu aš tautą…”. Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos irepo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausulyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygiintonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai.Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa irnedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukauskoeil. Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakomaloginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyraujasavotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai).Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiamasustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbosekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožųgalima rasti H.Radausko, A.Mockaus, V.P.Bložės, S.Gedos, J.Juškaičio,M.Martinaičio, J.Vaičiūnaitės kūryboje. Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote, intelektu,meditacinėje vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis,oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.
Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė,
meilės, urbanistinė ir t.t.)Epiniai kūriniai
Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurtigyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką irkita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Pasakojimoobjektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų. Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojoasmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojoir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas –pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu). Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginėpsichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginėmenamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai,panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumoiliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškosistorijos). Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžiominiatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinioapimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastaivaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmoniųlikimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apiekuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais(ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, –pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.
Epo žanrai
Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus(herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka,novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmoliteratūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai. Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius,didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka,sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis;vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas,epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienasherojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletasepizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos,romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.
Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozoskūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”).Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniaisįvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romanobruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidiniųbūsenų pavaizdavimas. Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka,atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį).Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, estikelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojamaplačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis. Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriamevaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužetovaidmuo). Pagal vaizdavimo objektą romanai skirstomi į socialinius – buitinius,psichologinius, istorinius, satyrinius, nuotykių, siaubo ir t.t. Epopėja – didelis daugiaplanis romanas arba romanų ciklas, vienas išsudėtingiausių ir rečiausių literatūros žanrų. Vaizduojamas visos tautos,valstybės likimas, atskleidžiama plati istorinio vyksmo panorama, įvairiųsocialinių sluoksnių buitis. Būdinga reikšminga problematika, išsamuspasakojimas, daugybė siužetinių, tematinių linijų, visas žmogaus ar keliųkartų žmonių gyvenimas. Epopėjos pvz. – R.Rolano “Žanas Kristofas” (10tomų), L.Tolstojus “Karas ir taika”. Lietuvių literatūroje į epopėjąpanašūs kūriniai – J.Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo metas”, Vaižganto“Pragiedruliai”. P.S. kartais žodis epopėja vartojamas kaip “epikos” sinonimas. Epas (siaurąja prasme) – dažniausiai eiliuotas, didelės apimties kūrinys.Jam būdingas pakilus stilius, tipiški veikėjai, objektyvus, ramus, išsamuspasakojimas. Herojiniai epai buvo populiarūs Antikos ir Viduramžiųliteratūroje. Veiksmas dažnai vyksta dievų ir žmonių (herojų) pasaulyje,paremtas istoriniais – legendiniais įvykiais. Pvz. – Homero, Vergilijauskūriniai, “Rolando giesmė” ir t.t. Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu,charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine.Vaizduojami įvykiai reikšmingi, atspindi lemtingus tautos, liaudiesgyvenimo posūkius. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet supertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesniųaprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yraglaustas kūrinys. Įvykiai, vaizdai, personažai paprastai būnanevienareikšmiai. Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yraskiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė-lyrinė ir
draminė. Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, būdinganuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas ir t.t. Epinė poema –epo (siaurąją prasme) sinonimas. Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti irbe įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia neepinis veikėjas, o lyrinis subjektas. Lyrinė-epinė poema turi epo, lyrikos ir dramos elementų. Ji sprendžiažmogaus, tautos ir netgi pasaulinio masto klausimus. Draminės poemos pvz. –Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”. Apybraiža – literatūros kūrinys, kuriame aprašomi tikri, autoriaus matytiarba dokumentine medžiaga paremti faktai, todėl apybraiža (mokslinė,publicistinė, meninė) priklauso dokumentinei literatūrai. Literatūrinė pasaka – prozinis arba eiliuotas kūrinys, kurio įvykiaisąmoningai prasimanyti, fantastiniai. Vienos literatūrinės pasakos būnaparašytos naudojant liaudies pasakas ar sakmes (P.Cvirkos “Kupriukasmuzikantas”), kitų siužetai išgalvoti rašytojų (J.Degutytės “Šaltinėlis”). Literatūrinis padavimas (legenda) yra pasakojamosios prozos ar poezijoskūrinys. Tai istorijos duomenimis nepatvirtintas fantastinis pasakojimasapie praeities įvykius ar veikėjus. Centre – nepaprastas įvykis, kuriobaigtis tragiška. Situacijos įvykiai, veikėjai nekasdieniški, išskirtiniai.(V.Krėvė “Milžinkapis”). Pasakėčia – trumpas, dažniausiai eiliuotas pasakomojo pobūdžio epiniskūrinys. Paprastai kas nors išjuokiama, bet ne tiesiogiai, o alegoriškai.Pasakėčia dažniausiai baigiasi pamokomąja išvada – moralu (S.Stanevičius,K.Donelaitis). Feljetonas – nedidelis epinis prozos kūrinys, išjuokiantis aktualiasvisuomenės, politikos, žmogaus blogybes, ydas (dažniausiai skelbiamaslaikraščiuose, žurnaluose). Apsakymas – nedidelis epinis prozos kūrinys, kuris parodo vieną įvykį argyvenimo epizodą. Būdingas kondensuotas pasakojimas. Įvykiai, aplinkosvaizdai, buities detalės imami tik patys reikšmingiausi. Apsakymo veikėjasvaizduojamas ne visapusiškai, kaip romane, o vienu kuriuo požiūriu. Novelė kartais laikoma apsakymo sinonimu, kartais – apsakymo rūšimi.Novelė – ypatingai glaustas, turintis išryškintą pradžią ir pabaigąnedidelės apimties prozos kūrinys. Apsakymui būdinga laisvesnė kompozicija,plačiau išsišakojęs pasakojimas. Apsakymus kūrė Žemaitė, noveles –J.Savickis, J.Aputis. Apysaka – vidutinės apimties prozos kūrinys, vaizduojantis keletąreikšmingesnių herojaus gyvenimo epizodų. Apysaka įsiterpia tarp romano irapsakymo, bet ji gali būti trumpesnė už ilgą apsakymą ir ilgesnė už trumpąromaną. Apysakoje rodomas žmogaus formavimosi procesas. Veiksmas plėtojasiviena linija (romane būna kelios), jis trunka ilgesnį laiką, nors būnavaizduojami tik keli svarbiausi herojaus gyvenimo epizodai. Vaizduojamojitikrovė apysakoje rodoma vienu ar dviem požiūriais, o ne plačiai,visapusiškai. Kitas apysakos bruožas – lanksti forma, neapibrėžta sandara.Daug ką perima iš kitų žanrų: įvykius, veikėjus piešia kaip romanas; kalbosglaustumą ima iš apsakymo, aplinkos konkretumą, tikrovės reiškinių pažinimą– iš apybraižos. Pasakotojas daugiausia būna objektyvus stebėtojas. Pvz. –J.Biliūno “Liūdna pasaka”.Draminiai kūriniai
Nėra lyrinio subjekto, pasakotojo, skaitytojas kūrinį suvokia betarpininkų. Draminiai kūriniai turi savitą išorinę išvaizdą (veikėjų sąrašas,scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos), bet svarbiausias požymis –dramatiškas veiksmas. Veiksmo pagrindas – konfliktas (išorinis ar vidinis).Veiksmas nekasdieniškas, dramatiškas, lemiantis veikėjų likimus. Veiksmasneatskiriamai susijęs su veikėjais – draminiais charakteriais. Veikėjaigana vienpusiški, jų vidinis gyvenimas labai intensyvus, dinamiškas,veiksmas kondensuotas. Personažus ir įvykius jungia priežastiniai ryšiai.Veikėjas nuolat patenka į tokią padėtį, kai turi pasirinkti sprendimą,kuris jam labai skausmingas. Tokia veikėjo būsena vadinama dramatiška.Dramatizmas reiškia pusiausvyros stoką, kulminacinius lūžius, kritinęsituaciją, išgyvenimų sunkumą, įtampą, sukrečiančią būseną… Dramatizmasdaugiau ar mažiau būdingas visai literatūrai, bet dramoje jis – lemiantisfaktorius. Padėtis be išeities vadinama tragizmu. Veikėjai visa esybesusiję su savo siekiamais tikslais. Tikslo veikėjai negali išsižadėti,neprarasdami patys savęs. Dramos kūriniai neilgi. Viskas koncentruota, nėra detalių, į trumpą,kondensuotą laiko atkarpą sudedami likimai. Veiksmas nukrypsta į vienątikslą. Siužetui dramaturgas ieško tokios situacijos, kuri leistųpavaizduoti vientisą veiksmą su visomis pakopomis: ekspozicija (išsidėstopriešingos jėgos) – užuomazga (pirminis postūmis) – veiksmo vystymasis(raida, eiga) – kulminacija (aukščiausias įtampos taškas) – atomazga. Labai svarbi dramos kalba. Ja vienu metu atskleidžiamas ir veiksmas, ircharakteris, todėl kalba labai individualizuota. Veikėjo pasisakymas
vadinamas replika. Veikėjų replikų tėkmė sudaro dramos dialogą. Dramosdialogai konfliktiški (ginčai, priešingų nuomonių susidūrimas),informuojantys apie tai, kas vyksta už scenos. Dramos monologai dažnaiatskleidžia veikėjų svyravimus, vidinius prieštaravimus, stipriusišgyvenimus. Ilga vieno veikėjo kalba vadinama tirada (monologą veikėjassako būdamas vienas, tiradą – dialogo dalis). Autoriaus paaiškinimai,pastabos vadinamos remarkomis.Dramos žanrai
Skiriami 3 dramos žanrai: tragedija, komedija ir drama (siaurąja prasme).Scenai skirti kūriniai dar vadinami pjesėmis.
Tragedija
Tai dramos kūrinys, vaizduojantis nesutaikomus prieštaravimus, kuriebaigiasi herojaus pralaimėjimu arba mirtimi. Tragedija vaizduoja didingus,dažnai lemtingus tautai įvykius, todėl neretai būna paremta mitų aristorine medžiaga. Konfliktas neišsprendžiamas, pralaimi ir herojus, ir jopriešininkas. Veiksmas būna labai intensyvus, įtemptas.
Herojai – stiprios asmenybės, išskirtinės, savo protu praaugusios savoepochą. Jie išgyvena vidinius prieštaravimus, patenka į kraštutinessituacijas, neatsižada idealo, nors supranta būsimos kovos sunkumą, netgresiančią neišvengiamą žūtį. Asmenybės įkūnija aukščiausias žmogiškasvertybes (žmogaus moralinį grožį, laisvės troškimą, patriotinius idealus). Antagonistai taip pat tvirti, valingi, stiprių jausmų žmonės (kitaipnebūtų neišsprendžiamo konflikto). Pyktis, pavydas, garbės troškimas taippat didingi. Dramos kalba dažnai eiliuota ar neeiliuota, bet ritmiška,pakili, todėl teigiama, kad tragedija – pats poetiškiausias dramos žanras. Komedija – dramos kūrinys, pagrįstas linksmomis situacijomis,išjuokiantis žmogaus silpnybės, keistenybės, turintis laimingą pabaigą. Komedijos pagrindas yra komizmas. Komizmas (komiškumas) – vaizdavimobūdas, išryškinantis neatitikimą, prieštaravimą tarp turinio ir formos,tikslo ir priemonių, žodžių ir veiksmų, siekiantis sukelti juoką ir kartuvertinantis, kritikuojantis kokius nors bruožus. Komizmo rūšys: humoras,satyra, ironija. Humoras – draugiškas, linksminantis juokas. Ironija –juoko rūšis, kai šaipomasi netiesiogiai, žodžiai vartojami priešinga,atvirkščia prasme, sakoma viena, o galvojama priešingai; paslėpta pašaipa.Satyra – piktas juokas, kritikuojantis ydas, blogus įpročius. Humoras,satyra, ironija būdingi ne tik komedijoms, bet ir epo ar net lyrikosžanrams. Pagal komizmo šaltinį komedijos skirstomos į situacijų (intrigos) ircharakterių (buities, papročių). Komiškieji charakteriai ir situacijosdaugiausia hiperbolizuoti. Fabula linksma, dinamiška, žaisminga, pilnanetikėtumų, nesusipratimų. Veikėjų kalba ryškiai individualizuota, jaibūdingas sąmojis, žodžių žaismas, nelogiškumas.
Drama siaurąją prasme (kartais vadinama pjese) vaizduoja aštrius, betneišsprendžiamus konfliktus. Nuo komedijos skiriasi konflikto sudėtingumas,kovos aštrumas, išgyvenimų gilumu. Herojaus kelias sunkus, kartaisreikalaujantis aukų, kartais veikėjas patenka ir į tragiškas situacijas,bet veiksmo baigtis nebūna katastrofiška kaip tragedijoje.
Kiti dramos žanrai. Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipynętragedijos ir komedijos elementai, greta skaudžių, liūdnų įvykių yra irjuokingų. Tragikomedija rimtus gyvenimo klausimus iškelia juoku, parodydama tąjuoką kaip krizinę būseną, kaip tragizmo pasireiškimą. Būdingos josypatybės – paradoksalūs minties ir fabulos posūkiai, pakilaus ir farsinioelemento derinys personažų charakteriuose. Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys,pasižymintis poetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška gėrio ir blogiokonfrontacija. Kitas melodramos apibūdinimas – muzikinis dramos kūrinys,kuriame tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu. Vodevilis – linksma, lengva pramoginio turinio komedija su žaisminga,paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastaikaitaliojami su muzika, šokiais, kupletais. Farsas – anekdotinio pobūdžio siužetas iš kasdieninio gyvenimo pagrįstasvaidinamas, kurio veikėjai apibendrintų bruožų, aktoriai juos vaidinabutaforiškai, su klounados žymėmis, įvairiais triukais, ryškiu grimu. Misterija – vaidinimas bibliniais siužetais. Jai artima liturginė drama,vaidinta pamaldų metu. Moralitė – pusiau religinė pjesė, jos tikslas –moralizuoti, naudojant alegorijas. Autosakramentalė – religinio turiniokūrinys, vaidinamas per bažnytines šventes. Sarsuela – vaidinimo rūšis,atsiradusi barokinėje Ispanijoje, grindžiama lyrine pjese, kurioje dialogaikaitaliojasi su dainomis ir šokias. Interliudija – trumpa pjesė, įterpiama tarp kažko kito dalių (pvz.,šventės). Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena. Monodrama – drama, kurioje kalba tik vienas veikėjas.
Grožinės literatūros kalba
Visų grožinės literatūros kūrinių kalbą vadiname menine, arba poetine.Svarbiausia meninės kalbos paskirtis – estetinė. Svarbu ne tik kaspasakyta, bet ir kaip pasakyta. Pagrindiniai meninės kalbos sandaroskomponentai: poetinė leksika, poetinė sintaksė ir eilėdara
Poetinė leksika
Leksika – visi kurios nors kalbos žodžiai. Meninė kalba naudojasi ir tais
žodžiais, kurio lieka už bendrinės kalbos ribų (archaizmas, dialektizmas,barbarizmais, neologizmais). Archaizmai – seni, beveik nevartojami žodžiai, padedantys sukurti tamtikrą senoviškumo atspalvį. Dialektizmai (tarmybės) – žodžiai, vartojami atskirose tarmėse. Jiepadeda išryškinti tam tikros vietovės žmonių buities koloritą. Barbarizmai – svetimos kalbos žodžiai, kūrinyje padedantys sukurti tamtikros epochos dvasią. Neologizmai – nauji, neįprasti bendrinėje kalboje žodžiai, sugalvotipaties kūrėjo (jie retai prigyja bendrinėje kalboje). Neologizmais siekiamaatkreipti skaitytojo dėmesį, stebinti, šokiruoti ar net paryškinti poetinįvaizdą gražia garsų derme. Prozoizmai – į poetinę kalbą įvesti kasdieniniai pasakymai. Prie jųpriklauso ir profesionalizmai – žodžiai iš profesinės leksikos.Meninės kalbos leksika turtinama įvairiai vartojant žodžius tiesiogine arperkeltine reikšme. Žodžio pavartojimas tiesiogine prasme būdingasdeminutyvams, epitetams, palyginimams. Deminutyvai – mažybinės maloninės reikšmės žodžiai (lelijėlė, motinėlė,brolužis). Paprastai tekste deminutyvai kuria švelnumo, malonumo įspūdį,bet kartais gali įgyti priešingos reikšmės – menkinimo, niekinimo niuansų. Epitetas – meninis pažyminys (baltapūkis debesėlis, žvarbus lietus).Epitetas pabrėžia daikto ar reiškinio ypatybes, vaizdo plastiškumą, spalvąir pan. (tai – vaizdiniai epitetai), gali suteikti tam tikrą emocinįatspalvį (emociniai epitetai). Tautosakoje tuos pačius daiktus arreiškinius pažymi įprastiniai žodžiai – nuolatiniai epitetai (močiutėsengalvėlė, baltosios rankelės). Palyginimas – dviejų dalykų sugretinimas. Lyginamajam daiktui, veiksmuiar reiškiniui sugretinimas teikia naujų požymių, prasmės atspalvių. Galibūti ir neigiami palyginimai. Pvz.: “Tie debesėliai – tokie baltučiai /Kaip garbanėlės kūdikio mano”, “Ne gegutėlė / Girioj kukuoja, / Tiksesutėlė / Klėtelėj verkia”. Žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme, vadinami tropais. Pagal reikšmėsperkėlimo būdą yra skiriamos dvi tropų grupės: metaforos (metafora,personifikacija, alegorija, simbolis) ir metonimijos (metonimija,sinekdocha, antonomazija, hiperbolė, litotė). Metafora – paslėptas palyginimas, paremtas panašias savybes turinčiųdaiktų ar reiškinių sugretinimu. Pvz., topolių žvakės (topolio liemuo iržvakės liemuo – ČČČbenoka – “liemuo”). Metaforų gausu ir šnekamojojekalboje, jų paskirtis – teikti informaciją (bėga metai, slenka laikas,gyvas pokalbis, laiminga diena…), poetinės metaforos paskirtis –estetinė, ji originali, negirdėta (“Rudenėlis aukso šarvais apsidengęs”). Personifikacija (įasmeninimas) – žmogaus būdingų savybių suteikimasgamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams. Įasmeninimas tarsisudvasina vaizduojamus reiškinius, leidžia pamatyti juos iš nenuspėjamotaško (“Parugėm gelsvom basa / Vasara nubėgs.”). Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu. Paprastaija sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymibaltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis ir svarstyklėmisrankose). Įprastos alegorijos yra patarlės, priežodžiai. Alegoriniai būnaveikėjai (lapė – suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija),siužetai ar kūriniai (pvz., pasakėčios). Simbolis (gr. k. “sutartinis ženklas”) – daikto, reiškinio pavadinimopakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį. Pvz., aušra,rytas – gyvenimo pradžios, vilties simbolis, naktis – mirties, ledas –nelaisvės simbolis. Visada išlieka paslapties elementas, simbolis iki galioneiššifruojamas, jo reikšmė daugiau nujaučiama. Yra gana pastovių simbolių,pvz., liaudies dainose lelijėlė – mergelė, dobilėlis – bernelis ir pan. Nuo alegorijos simbolis skirsis tuo, kad jis daugiareikšmis (pvz., gulbė– ištikimybės, grožio, meno, moters simbolis). Simbolių prasmę gali įgytibet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ir net epitetas.
Metafora (gr. k. – vardo pakeitimas) – daikto ar reiškinio pavadinimopakeitimas kitu susijusiu su pirmuoju. Metafora paremta skirtingų dalykųpalyginimu, metonimija sukeičia ne panašių, bet tarpusavyje susijusiųdaiktų pavadinimus. Pvz., patinka Mocartas (vietoj Mocarto muzika); Kasnedirba, tam šaukšto nėra. Sinekdocha – vienaskaitos pavartojimas vietoj daugiskaitos (dalis vietojvisumos arba atvirkščiai). Pvz.: “Lenko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą”,“Medžių ant saulės kepintas lapas / Nuspindo rasa”. Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme (“O skurdasgimdė prometėjus, / Ir krūpčiojo naktis šalta”). Hiperbolė – daikto, veiksmo ar reiškinio meninis padidinimas. Pvz.:“Geras artojas ir žąsinu paaria”, “Ten ašarėlių – ik pažastėlių, / Ogikraujelių – iki kelelių”. Litotė – vaizduojamo dalyko meninis sumažinimas. Pvz., “Upę perbridęs,šaukšte prigėrė”, “Būk mažesnis už aguonos grūdelį”. Ironija – žodis, pavartotas priešinga tiesioginei reikšme. Pvz., “Gudrus
kaip asilas”, “Greitas kaip apatinis girnų akmuo”. Ironija neigia teigimoforma. Ironija gali būti geraširdiška, bet gali būti ir kandi, pikta.Kandžiausia ironija – sarkazmas. Oksimoronas – priešingos reikšmės žodžių derinys, panašus į kontrastiškąmetaforą – skaudus džiaugsmas, spengianti tyla. Perifrazė – žodžių junginys, apibendrintai išreiškiąs daikto ar reiškiniobruožą. Pvz., akis – regėjimo organas, diena – metas nuo ryto ligi vakaro.Meninėje kalboje perifrazės nebūna neutralios. Pvz.: “Ilgas gyvenimas /vaikiškoj lovelėj miega” – kūdikis, kuriam gyvenimas dar prieš akis. “Kurbaltas miestas, / kur Nemunėlis” – Kauno įvardijimas. Oksimoronas ir perifrazė paprastai nepriskiriami minėtom dviem tropųgrupėm, bet oksimoronas artimesnis metaforų grupei, perifrazė – metonimijųgrupei.Poetinė sintaksė
Sintaksė – gramatikos dalis, kuri nagrinėja žodžių junginius sakinyje irsakinius. Poetinė sintaksė tyrinėja meninės kalbos sakinių sandarą, jaibūdingas figūras, jų estetinę prasmę. Poetinė sintakse paprastaiapibūdinama gana bendrais žodžiais: lygi, rami, aiški, valinga, kapota,punktyriška, trūkčiojanti, tekanti (tais pačiais žodžiais galima apibūdintiintonaciją). Poetinei sintaksei galio būti svarbūs skyrybos ženklai (pvz.,daugtaškis – nebaigto pasakymo, nutylėjimo, “neaiškumo” ženklas; kelibrūkšniai sakinio viduryje ar pabaigoje gali žymėti intensyvumą, nebaigtumąir daugybę kitų dalykų), jų nebuvimas (sudaromas “chaotiškumo” įspūdis;parodomas atskirų sąvokų artimumas, jų ryšys; suteikiama galimybėskaitytojui pačiam “susidėti” ženklus – nuo jų gali priklausyti tekstoprasmė)… Sintaksinės raiškos priemonės vadinamos figūromis. Svarbiausios yrainversija, paralelizmas, pakartojimas, antitezė ir retorinės figūros. Inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. Paprastai reikšmingiausižodžiai atkeliami į sakinio pradžią. Pvz.: “Laiminga ir garsi buvo kistynųtauta…” (A. Vienuolis). Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymassakinyje. Jis artimas palyginimui, tik čia tarsi brėžiamos dvi lygiagretėslinijos (šakos) – abi žmogaus, abi gamtos, viena – žmogaus, kita – gamtos.Pvz.: “Tai gražiai gaudžia / Sode katinėlis, / Tai gražiai joja / Broleliųpulkelis”. Dažni neigiami paralelizmai. Pvz.: “Ne jūrą drebino audra, / Neji dejavo. / Raudojo motina gera/ Sūnelių savo“ (S.Nėris). Antitezė – priešingų dalykų sugretinimas, dažnai reiškiamas antonimais arneigimu. (dažni priešpriešiniai jungtukai). Tai paralelizmo atmaina. Pvz.:“Aš trumpam atėjau. / Aš ilgam išeinu”. (J.Strielkūnas) “Pažiūrėk, jauaušta rytas – / Ne, ne rytas…” (V.Mykolaitis-Putinas). Antitezę vadinamepriešprieša (opozicija). Pakartojimas – įspūdžiui sustiprinti kartojami žodžiai, frazės, sakiniai.Pagal išdėstymą tekste pakartojimai yra kelių rūšių. Anafora – eilutės, sakinio pradžios pakartojimas. Pvz.: “Dengia sniegasgatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę”. (S.Nėris). Pakartojimas nėra mechaniškas, pvz., šiuo atveju perteikiastiprėjantį žmogaus skausmą, siaurėjančios erdvės įspūdį. Epifora – pakartojimas eilučių, sakinių pabaigoje. Pvz.: “Kur gėlynaižydi – ten ir aš. / Kur draugeliai žaidžia – ten ir aš.” (S.Nėris) Simploka (sandūra) – žodžių ar jų junginių kartojimas vieno sakinio,eilutės ar posmo gale ir kito pradžioje. Pvz.: “Bet Karalius tylėjo, tylėjoir Karalienė” (I.Simonaitytė). “Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio, /Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę?” (V.Mykolaitis-Putinas). Laipsniavimas (gradacija) – laipsniškas kilimas, stiprėjimas. Taivienarūšių sakinio dalių ar sakinių išvardijimas tokia seka, kuri keliastiprėjimo įspūdį. Pvz.: “Vargas lapoja, / Vargas šakoja, / Vargasvarteliuose žydi.” (Liaudies daina). Periodas – ilgas, išbaigtas daugianaris banguojančios intonacijossakinys, aiškiai skylantis į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją –kylančią ir krentančią. Pvz.: “Tai ne Nemunas bangavo, vėtrų judinamas, neaudra pakilo, plačias jūres, gilius vandenėlius bedrumsdama, / prakalbėjoprabilo jaunieji berneliai, Dainavos raiteliai” (V.Krėvė). Perkėlimas (anžambemanas) – tai vientisos sintaksinės frazės perdalijimaskeliant jos dalį į kitą eilutę ar posmą (tai būdinga poezijai). Pvz.:“Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebegaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą /skenduolių keliu” (S.Nėris). Retorinis klausimas – tai klausiamasis sakinys, nereikalaujantisatsakymo. Juo emocingai kas nors teigiama, tvirtinama, skatinama, neigiama,dvejojama. Pvz.: “Kas atdarytų aukso skrynią / Tėvynės dainų malonių? / Irkas prižadintų gadynę / Sesučių, dainomis garsių?” (Maironis). Retorinis kreipinys – tai pakilus kreipimasis į įsivaizduojamą klausytoją(tai gali būti negyvas daiktas, abstrakti sąvoka, miręs asmuo ir pan.).
Pvz.: “Asiūkli, asiūkli – stebukle, / tik tu neišeik iš mūsų!”(J.Degutytė). Retorinis sušukimas – tai emocingas šaukiamasis sakinys. Juo gali būtireiškiamos įvairios emocijos: nustebimas, pasigerėjimas, pasitenkinimas,neviltis ir t.t. Pvz.: “Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia,Lietuvoj!” (J.Aistis).Poetinė fonetika. Eilėdara
Meninė kalba esti prozinė ir eiliuota. Prozinė kalba artimesnėšnekamajai, o eiliuota sudaro atskirą meninės kalbos sistemą. Vienasbūdingiausių jos bruožų – emocinio pobūdžio eiliuota kalba. Eiliuotoskalbos sandarą vadiname eilėdara. Ji apima eilučių ir strofų sudarymoprincipus, garsyną, poetinę sintaksę ir bendrą eilėraščio skambėjimą –intonaciją. Eiliuotos kalbos sandaros schema apytiksliai atrodytų taip:
|E| | | |Fonika | |Onomato| | ||i| | | | | |pėja | | ||l| | | | | | | | ||i| | | | | | | | ||u| | | | | | | | ||o| | | | | | | | ||t| | | | | | | | ||a| | | | | | | | ||k| | | | | | | | ||a| | | | | | | | ||l| | | | | | | | ||b| | | | | | | | ||a| | | | | | | | || | |I| | | | | | || | |n| | | | | | || | |t| | | | | | || | |o| | | | | | || | |n| | | | | | || | |a| | | | | | || | |c| | | | | | || | |i| | | | | | || | |j| | | | | | || | |a| | | | | | || | | | | | |Garsų | |asonansas || | | | | | |kartoji| | || | | | | | |mas | | || | | | | | | | |aliteracij|| | | | | | | | |a || | | | | | | | |ritmas || | | | | | | | | || | | | |Ritmika| |Metras | |klauzulė || | | | | | | | |skiemenų || | | | | | | | |skaičius || | | | | | | | |eilutėje || | | | | | | | |cenzūra || | | | | | | | |kirčių || | | | | | | | |išsidėstym|| | | | | | | | |as || | | | | | | | | || | | | |Poetinė| |inversi| | || | | | |sintaks| |ja | | || | | | |ė | | | | || | | | | | |pakarto| | || | | | | | |jimas | | || | | | | | |paralel| | || | | | | | |izmas | | || | | | | | |perkėli| | || | | | | | |mas | | |
Visi eiliuotos kalbos elementai kuria eilėraščio intonaciją. Iš trijųpagrindinių svarbiausias eilėdaros komponentas, su kuriuo siejasi kiti, yraritmika (ritminė eiliuotos kalbos sandara). Pauzėmis atskirtų prasminių intonacijos vienetų pakartojimą vadinamekalbos ritmu. Ir prozinė, ir eiliuota kalba yra ritmiškos. Prozinės kalbosritmo vienetas yra frazė, eiliuotos – eilutė. Prozinės kalbos ritmaslaisvas, natūralus, artimas šnekamajai kalbai, eiliuotos kalbos – griežtos,poeto atitinkamai sutvarkytas. Eilučių vidaus matas, ritmo pamatas –metras. Prozinė kalba metro neturi. Pagal metro pobūdį eilėdara skirstoma į sistemas: antikinę (hegzametrą),silabinę, silabinę-toninę ir kt. Hegzametras – šešių pėdų eilutė. Pirmosios penkios pėdos yra daktilinės((((), paskutinė chorėjinė (((). Pėda – dėsningas kirčiuotų ir nekirčiuotųarba ilgųjų ir trumpųjų skiemenų junginių pasikartojimas. Hegzametro pėdąsudaro vienas ilgas ir du trumpi skiemenys (daktilis) arba du ilgiskiemenys (spondėjas), lietuviškame hegzametre (K.Donelaičio) pėdą sudarokirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita. Trečioje pėdoje po ilgo skiemens –pauzė (cezūra). Pvz.: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą… ( ( |((|( (((| ( ( (| ( ( (| ( ( (Taisyklingo hegzametro eilutė: (((|(((|( ((((|(((|(((|(() Silabinės (gr. “skiemuo”) eilėdaros metro pamatą sudaro vienodas skiemenųskaičius eilutėje (13). Šalutiniai požymiai – cezūra eilutės viduryje ir dupastovūs kirčiai – priešpaskutinis ir beveik visur šeštasis eilutės skiemuo(šalutiniai požymiai nebūtini). Pvz., A.Baranausko “Anykščių šilelis”: Vi|sur|nak|ty| taip| ty|ku, || kad| gir|di,| kaip| jau|nas La|pas| ar|ba| žie|de|lis || ant| ša|ke|lių| krau|nas. Silabinė-toninė (silabotoninė) eilėdara. Lementi metro požymiai yra du:skiemenų skaičius ir kirčių išsidėstymas. Lietuvių poezijoje silabotonikąįtvirtino Maironis. Skiriami trys metrų tipai: dviskiemeniai, triskiemeniaiir mišrieji. Dviskiemeniai metrai dvejopi: chorėjas ir jambas. Chorėjas ((() – kirčiuoti nelyginiai skiemenys (1, 3, 5, 7…). Žengia vyras paskui vyrą… ( (| ( (| ( (| ( ( Ryto perlai žemėn byra… ( (| ( (| ( ( | ( ( (P.Vaičiūnas) Jambas ((() – kirčiuoti lyginiai skiemenys (2, 4, 6, 8…)/ Gražiai vėjelis ūžia. ( ( | ((|((|( Šviesesnis čia ir sapnas. ( (|( ( |( ( |( (P.Širvys)
Triskiemeniai metrai yra trejopi: daktilis, amfibrachis ir anapestas. Jieskiriasi tik eilučių pradžia.
Daktilis – triskiemenis metras, prasidedantis pirmu kirčiuotu skiemeniu((((). Supasi, supasi lapai nubudinti, ( ((| ( ((| ( ( (| ( (( Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti. ( ((| ( ((| ( ( (|( ( ( (B.Sruoga) Amfibrachis – triskiemenis metras, prasidedantis nekirčiuotu skiemeniu((((). Pavasario saulė prašvito meiliai ( ((|( ( (| ( ( (| ( ( Ir juokiasi širdį vilioja… ( ( (|( ( (|(( ( (Maironis) Anapestas – triskiemenis metras, prasidedantis dviem nekirčiuotaisskiemenimis ((((). Suplasnojo kaip paukštė širdis, ( ( (|( ( (|( ( ( Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti. ( ( (|( ( (|( ( (|( (V.Mykolaitis-Putinas) Sinkopis (gr. sutrumpinimas, išmetimas) išpopuliarėjo XX amžiuje.Eiliuojama skirtingais metrais. Eilutėje sumažėja nekirčiuotų skiemenųskaičius, todėl sutrinka triskiemenis metras. Jei tokių nukrypimų nedaug,eilėdara išlieka silabotoninė, jei daug – sinkopis. Klasikiniame sinkopyjekaitaliojasi 1, 2, 4 nekirčiuotų skiemenų intervalai. Pvz.:
| |1|,|1|,|1|,|2|,|2||Galvon suaugę baras | | | | | | | | | ||profesoriai | | | | | | | | | || |(|(|(|(|(|(|(|(|
| |1|,|4 |,|1||Mažutis taksimotoras | | | | | || |(|(|(|(|(|(|(|(|
(K.Binkis)
Verlibras (pranc. laisvos eilės) – eiliavimas be aiškios sistemos,derinantis įvairius eiliavimo elementus. Jis neturi kokio nors vienodinaminio pamato (metro) kaip silabotonika ar sinkopis. Ber gali turėtirimą, simetrišką intonaciją, pakartojimų, paralelizmų ir pan. Pvz.: Pusiaunakčiu eisiu – tūkstantį kartų! – Tamsa, tavo kūną užklojusia, alsuot… Tavo galvą bejėgę priglausti, prie šono padėti kardą, – Tūkstantįkart pasmerkta – Antigonė – tavo sesuo! (J.Degutytė)
Iš kur girios, iš kur ąžuolai ateina? Iš žemės. Iš tylinčios žemės.
Iš kur kyla sniegas? Iš kur pučia vėjas, šlama burės? Iš žemės. Iš tylinčios žemės. (V.Bložė) (klausimai-atsakymai: pakartojimai)
Nerimuotos eilės vadinamos baltosiomis eilėmis.
Metras jungia žodžius į didesnius vienetus – eilutes. Jos yrapagrindiniai ritmo vienetai. Pasikartodamos metriškos eilutės kuria tamtikrą melodiją. Eilutė – intonacijos atkarpa, kuri jutimiškai perduodaeilutės prasmę. Eilutė turi savo struktūrą. Jos pamatas – metras. Metrui, ritmui,intonacijai reikšminga eilutės pradžia, vidurys ir pabaiga. Eilutės pradžia iki pirmo kirčiuoto skiemens – anakruzė. Cezūra – pauzė eilutės viduryje, ji perdalija eilutę į du puseilius. Eilutės pabaiga nuo paskutiniojo kirčiuoto skiemens vadinama kadencija.Kitas terminas – klauzulė (eilutės pabaiga nuo paskutinio kirčiuoto balsio,dvigarsio ar dvibalsio). Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis, ( ( (|( ( (( ( |(( ( |( ( (|( anakruzė cezūra kadencija Gintariniai krantai ir sena Palanga. (A.Venclova) ( ( (| ( ( (((( ( ( | ( ( ( anakruzė cezūra kadencija
Eiliuotoje kalboje paskutiniai eilučių skiemenys skamba vienodai arbapanašiai. Eilučių galo sąskambis yra rimas. Rimai esti tikslūs (alyvos –negyvos, nečiulbėti – duobėti) ir netikslūs (graso – seses, būdas –prigludus). Pagal kirčio vietą eilutės pabaigoje rimai skirstomi į vyriškuosius,moteriškuosius ir daktilinius. Rimas, kuris baigiasi kirčiuotu skiemeniu,yra vyriškasis. Lydėdami gęstančią žarą, vėlai Pakilo į dangų margi sakalai. (V.Mykolaitis-Putinas)
Jei kirtis krinta ant antrojo nuo galo skiemens eilutėje, rimasmoteriškasis. Aukso miglos supa tylą – Užu šilo saulė kyla. (P.Vaičiūnas)
Kai kirtis krinta ant trečiojo nuo galo skiemens – rimas daktilinis. Supasi, supasi lapai nubudinti, Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti… (B.Sruoga)
Pagal rimų išsidėstymą ketureilėse strofose skiriami trys rimavimo būdai. Gretutinis (jungia dvi gretimas eilutes):|Augo sodely žalia |A ||vejelė, | ||Augo motulės graži |A ||dukrelė. | ||Vai ir atjojo jaunas |B ||bernelis, | ||Ir pažadėjo mane |B ||tėvelis. | |
Kryžminis (pirmoji eilutė rimuojama su trečiąja, antroji – suketvirtąja):|Tu žiedelio nenumauk, |A ||Nenukirpk kasų, |B ||Ilgai laukus, dar |A ||palauk, | ||Grįšiu iš tiesų. |B |
Gaubiamasis (pirmoji eilutė derinama su ketvirtąja, antroji – sutrečiąja):|Užuovėjoje kalno |A ||Gedimino | ||Aukštyn iškyla |B ||Vilniaus pastatai. | ||Per sidabrinę miglą tu|B ||matai, | ||Kaip siekius vandeny |A ||Neris gramzdina | |
Rimas kalbai suteikia sklandumo, muzikalumo, pabrėžia eiliuoto kūrinioeilutę arba išskiria prasmingesnius žodžius. Atitinkamai išsidėstę rimaitam tikru nuoseklumu susieja eilėraščio eilutes ir sudaro stambesnį vienetą– strofą. Meninio teksto garsinė sandara vadinama fonika (garsynu). Garsyno meninissutvarkymas vadinamas eilėraščio fonizavimu. Skiriami du fonizavimo tipai:eufonija ir instrumentuotė. Eufonija – harmonija, daili garsų slinktis(t.y. mažai skiriasi nuo šnekoje įprastų garsų dažnumo normų).Instrumentuotė – specialiai paryškinta garsinė sandara.|Fonizavimo priemonės || ||Fonetinės |Leksinės || | ||alitera|asonans|rima|onomatop|garsažo||cijos |ai |i |ėjos |džiai |
Aliteracija – raiškus priebalsių pakartojimas (“Širdy kaip šile šiluma /Po sąmonės samanom slepias”, Just.Marcinkevičius). Asonansas – raiškus balsių kartojimas (“Ėgi srove teškena upelėŠventoji”, A.Baranauskas). Onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojamas (“Dun dun dun / – / Dundulisdunda”, M.Vainilaitis).
Naudota literatūra: 1. Literatūros teorijos apybraiža. – V., 1982. 2. S.Matulaitienė. Poezijos gramatika. – V., 1997. 3. V.Daujotytė. Lyrika mokykloje. – K., 1995. 4. Skaitiniai 9 klasei. – K., 1989.