Literaturai

4. “Tyliųjų sprogdintojų” laikas ir situacija, avangardo poetika, individualios programos. Gintaro Patacko ir Antano Jonyno poezijos rinktinės šiandien. Juozo Erlicko kūrybos fenomenas: proza, poezija, dramos. Totalitarinės ideologijos ir literatūrinio sąstingio parodijos, absurdo poetika, karnavalo stilistika.

Poetas Gintaras Patackas gimė 1951 07 18 Kaune. 1973 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Iki 1979 m. dirbo inžinieriumi, korespondentu, stebėjo gyvenimą ir visada rašė eilėraščius. Vertėjas. Rašo originalius proginius testus. Pagarsėjęs kaip bohemos žmogus, bet dabar į bohemišką siautulį žiūri iš šalies. Lūžio knyga – „Dviveidis Janas“. Gyvena Kaune. 1998-ųjų ,,Poezijos pavasario” laureatas. Išleido eilėraščių rinkinius: Atleisk už audrą (1976), Išvarymas iš rojaus (1981), Duobės danguje (1983) Pergamento kriauklė (1985), Amuletai (1988) Kapitono Homero vaikai (1989), Lampėdžių karjero paslaptis. Gulago univermagas (1991), Meilės ir vyno dainos ( 1993) Kurtizanija (1995), Jauni patrakėliai petrarkos (1998), Dviveidis Janas (2002), poezijos rinktinę Jazmino žiedas vakarą prakalbina (1997), novelių rinkinį Naktis su keturiais lavonais (1995). Iš rusų k. išvertė Josifo Brodskio, Nikolajaus Gumiliovo, Vladimiro Vysockio eilėraščių. Jo kūryboje jungiami ekspresyvūs, ironiški, dažnai siurrealistiški vaizdai, pasakojamos neįtikėtinos istorijos, kurios turi šokiruoti skaitytoją, o kartu išreikšti nelaisvėje gyvenančio poeto laisvės ilgesį, šiuolaikinio pasaulio trapumą, jo priešiškumą žmogui. Poeto paveikslas demitologizuotas, subuitintas, priartintas prie prancūzų „prakeiktųjų“ poetų tradicijos. Vėlesnių rinkinių (išleistų po Kapitono Homero vaikų ) kūriniai groteskiški, ironiški. Labai svarbūs darosi porno ir kičo elementai, kurie kartais stumia eilėraščius į literatūros paraštę.

Antanas Jonynas (gimęs 1953 m. lapkričio 26 d.) yra vertėjas ir poetas. Studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. 1976 – 1993 metais dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje, vadovavo Baltijos televizijos kultūros skyriui. Pirmosios rašytojo publikacijos pasirodė 1973 metais. 1977 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Metai kaip strazdas“, už kurį gavo Zigmo Gėlės premiją. Kūrinys patraukė nervinga nerimo intonacija ir skaidriu vaizdiniu regėjimu. Vėlesniuose rinkiniuose vyrauja nuolatinės temos – vienatvė ir gamta, meilė ir mirtis, tėvynė ir žmogaus būties vertė. Lyrizmas – išskirtinis kūrybos bruožas. Išleido dar keletą eilėraščių rinkinių, parašė pjesę „Cirkas yra cirkas“, kuri pastatyta Vilniaus „Lėlės“ teatre 1982. Rinkinys „Atminties laivas“ (1980) įvertintas kaip geriausia metų jaunojo autoriaus knyga. „Nakties traukinys“ (1990) pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1991 m. knygą, tais pačiais metais poetui paskirta Nacionalinė premija. Jotvingių premija įvertintas rinkinys Krioklys po ledu (1997). 1981 metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Nuo 1995 m. Antanas A. Jonynas yra laisvai samdomas vertėjas. Jis verčia poeziją iš rusų, latvių, vokiečių kalbos. Žinomiausias vertimas – Gėtės Faustas (1999) 2003 metais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, taip pat – „Poezijos pavasario“ laureatas. Poeto vertybių sistemoje ypač vertinamas privatus gyvenimas, vidinė laisvė, bet Jonynas, skirtingai, tarkim, nuo bytnikų, daug jautriau reaguoja į žmogaus būties komplikacijas. Jo poezija psichologiškai tiksliai atspindi 7–8 dešimtmečių jaunuolio autsaiderišką savijautą socialistinėje Lietuvoje. A. Jonynas kūriniuose sąmoningai pažeidžia ritmo, skiemenų skaičiaus, pasikartojančių frazių tapatumą, bando improvizuoti.Jonyno poezijos socialumas ne abstraktus, o išplaukiantis iš paties „aš“ – iš jo nerimo, baimių, kaltės, nuovargio, rezignacijos. Jonyno poezijoje net Kristus abejojantis, ne tik Hamletas. A. Jonynas, taip kurdamas „netikslią“, improvizacinę melodiją. Per pakartojimus, paralelizmus ir temos variacijas bandoma džiazo muzikinius elementus transponuoti į kalbėjimo ritmiką. Jis mielai perima bytnikų kartos ilgesį, troškimą būti kitur, nuoširdaus kalbėjimo intonaciją, melancholišką nuotaiką.

Juozas Erlickas gimė 1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose (Akmenės r.). 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, pirmąją humoreskų knygą „Kodėl?“ išleido 1979 m. Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu. Knygoje „Raštai ir kt.“ (1987) Erlickas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas – juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai. Erlickas paprastai kalba ne savo vardu, o užsidėjus primityvaus žmogelio, grafomano, iškvaišusio viršininko kaukę. Eilėraščiuose jis imituoja sentimentalių romansų ir šlagerinių dainelių jauseną, įsijausdamas į tam tikrą psichologinį tipažą arba parodijuodamas žinomus kūrinius, kaip T. Tilvytis. Erlickas lengvai valdo sudėtingą eiliavimo techniką. Nepriklausomybės laikus pasitikęs groteskinių pjesių knyga „Gyvenimas po sniegu“ (1991), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevičius, o vietiniai saugumiečiai ir partiečiai įnirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei jis labai aiškiai lokalizavo komiškąjį būties absurdiškumą sovietinės sistemos išugdytoje subkultūroje. Aštriais štrichais jis kūrė apibendrintą homo sovieticus portretą. Autorius ir kalbėjo jo vardu. Erlickas taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyšį, o nieko nepadaro. Jo tekstai – ryškiausias šio pereinamojo etapo ironiškasis metraštis.

Knygoje „Aš moku augti“ – rinktiniai populiaraus rašytojo, poeto, eilėraščiai, mėgstami įvairaus amžiaus skaitytojų. Eilėse – satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystė, gamtą, praeitį.Tirštos vaizdinės faktūros pasakojimą Erlickas plėtoja netikėtomis trajektorijomis, naudodamasis paradoksu kaip pagrindine mąstymo priemone. Stiprios ir turtingos literatūrinės atminties rašytojas (vienas įžvalgiausių ir kritiškiausių recenzentų), jis suteikia savo žodžiui grakštumo, išmoningai žaisdamas kultūriniais kontekstais ir viešosios kalbos stereotipais. Jo humoras turi stiprią sintetizuojančią galią ir, tik silpnėjant paradokso šuoliams, pereina į komentatorišką aprašinėjimą. 1997 metais J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją.

5-6. Tradicijos transformacijos prozoje. Antiideologine pasaulėjauta Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino kūryboje: maisto idėja, bohemiška gyvenimo samprata, avangardo stilistika.

Ričardas Gavelis (1950–2002 m.) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. 1973 m. Vilniaus universitete baigė fiziką, dirbo Mokslų akademijos Fizikos institute (1973–1977 m.), žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1978–1980 m.), bendradarbiavo dienraštyje „Respublika“. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Parašė apsakymus: 1982 – “Įsibrovėliai”, 1987- “ Nubaustieji”. Romanus: 1989 – „Vilniaus pokeris“, 1990 – „Septyni savižudybių būdai“, 1991- „Jauno žmogaus memuarai“, 1993 – „Vilniaus džiazas“, 1995 – „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. Romanas išėjęs jau po Gavelio mirties 2002 m. – „Sun – Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“R. Gavelis vienas ryškiausių moderniosios / postmoderniosios lietuvių prozos atstovų. Kūryboje svarbus konstruktyvusis – racionalusis pradas: novelių ir romanų kompozicijoje, siužetuose, veikėjų charakteriuose yra daug analitiškumo ir metaforiškumo.R. Gavelio prozoje kritikai ir interpretatoriai atranda daug ryškių postmodernistinės literatūros ženklų: būties slėpinių, gėrio, grožio ir tiesos reliatyvumo, realybės ir sapno logikos inversijų, tradicinių kultūros vertybių kritikos, “citatų”, žaismės visomis istoriškai susiklosčiusiomis literatūrinės raiškos priemonėmis.R. Gavelio proza – viena iš įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Kvestionuojamos tautinė, istorinė, politinės, tikėjimo vertybės, literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius jau sovietinės cenzūros sąlygomis atvėrė naujus kelius tokiai kritikai.R. Gavelio eseistika / publicistika skirta labai aštrioms, kasdieninėms aktualijoms, kurios taip pat yra kritiškai vertinamos. Kaip ir visoje kūryboje siekiama vaduotis iš provincializmo, įsiterpti į pasaulinį filosofijos, literatūros ir politikos kontekstą. R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems – ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius – tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams. Didelio populiarumo susilaukė romanas „Vilniaus pokeris“ (1989 m.). Jame rašytojas be gailesčio, su ciniška ironijos gaidele išjuokė totalitarinę socializmo sistemą bei jos išugdytą žmogų. R. Gavelis savo kūriniuose be gailesčio atskleidžia „tarybinio žmogaus“ dvilypumą. Romanų herojai po paklusnumo ir padorumo kaukėmis slepia seksualinius iškrypimus, sadizmą, pamišimą, smurtą ir visas kitas neigiamas žmogaus savybes. R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.

Jurgis Kunčinas (gimė 1947.1.13 Alytuje – mirė 2002 m. Vilniuje) poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas 1964-1968 m. studijavo VU vokiečių filologiją, dirbo įvairių leidinių redakcijose. Nepriklausomybės metais – Lietuvos aido, Valstiečių laikraščio, Šiaurės Atėnų eseistas ir daugelio leidinių bendradarbis. Pirmoji publikacija pasirodė 1968 m. Nuo 1977 m. J. Kunčinas išleido šešias poezijos knygas, septynias apsakymų, novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus.Nuolat rengdavo publikacijas Lietuvos periodikoje. Yra parašęs satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.)Už romaną “Tūla” Jurgiui Kunčinui paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos 1994 m. premija. 1996-aisiais už novelių knygą “Laba diena, pone Enrike!” – Vilniaus miesto literatūrinė premija.Jurgio Kunčino kūryba versta į anglų, vokiečių, rusų, estų, baltarusių, švedų, lenkų kalbas.Jurgio Kunčino romanų bei apsakymų centrinė tema – Vilniaus bohemos atstovų, sovietinės sistemos marginalų kasdienybė, tragikomiškas bėgimas nuo tikrovės alkoholio dėka. Nevengiama autoironiškai pažvelgti į save – individą, priverstą egzistuoti sunkiai suvokiamomis visuotinės kontrolės ir standartizacijos sąlygomis. Postmoderniai fiksuojama kasdienybės tėkmė, nekeliant idealų, tvarkos, tikslų klausimo. Kunčinas – puikus savojo laiko metraštininkas, tikras pasakojimo, prozos žodžio meistras. Jo humoro jausmas – nuostabus, nors vietomis, dėl autobiografinio tragiškumo, graudokas. Jo romanas „Tūla“ (1993) – vienas geriausių visų laikų lietuvių meilės romanų. Tai įspūdinga dviejų jaunų žmonių meilės, atsidūrusios tarp sovietinės sistemos netolerancijos netipiškiems individams ir jų pastangų jai priešintis, istorija.

14. Postmodernizmo tendencijos poezijoje. Antiideologines Aido Marceno ir SigitoParulskio poezijos nuostatos. Parulskio drama ir proza. Eugenijaus Alisankospostmodernizmo programa. Zaidimas Kestucio Navako, Gintaro Grajausko poezijoje.

1988 – 1989 m. lūžio metai. Pradėtas vartoti žodis „postmodernizmas“. Įvardina reiškinius, kuriems nėra kito pavadinimo. Dėl reikšmės nesutariama. Postmodernizmas veikia globaliai. Manoma, kad užgimė po karų 1945 metais Amerikoje. Kiti sako, kad užgimė Europoje, Paryžiuje 70-80 aisiais vaizduojamajame mene. Dar kiti sako, kad užgimė keletoje vietų vienu metu. Aiškina dvi koncepcijos: 1. Postmodernizmas keičia modernizmą (nerealistinis XX a. meną). Grįžimas prie realybės. 2. Post. – modernizmo dalis. Visiems tekstams būdinga abejoti religinėmis ir filosofinėmis idėjomis. Kalba apie žmogų, praradusį dvasinę pusiausvyrą. Žmogus ilgisi praeities su harmoninga, neišsklaidyto pasaulio visuma. Ateitimi nebetiki, žvelgia atsargiai ir sako „nieko nežinau“. Labai greiti pokyčiai, nežinobybė dėl ateities. Menas vis dar pajėgia vienyti žmones. Mokslas skaido. Santykius su praeitimi atspindi tekstai – cituojama, rašoma ir pan. Civilizacijos lopšys – rūpestis dėl žmogaus išganymo. Post. etapai: reformacija, pramonės perversmas, pasauliniai…(karai?) Po to – nusivylimai. Tada vėl mąstome iš naujo. Dabar grįžimo iš postmodernizmo nebėra. XX a. menas užsižaidęs su negyvais dalykais. Menas buvo praradęs atsakomybę. Menininkas nėra kiekvienas, kuri kuria, o tik tas, kuris priartina.

Savo atsiradimą postmodernizmas grindžia „ideologijų mirtimi“ – visuotinumo koncepcijų nepajėgumu išaiškinti techniškosios civilizacijos ir vartotojiškos visuomenės sumaišties. Pasibaigus „istorijos progresui“, įsigalėjo absoliutus reliatyvizmas: kiekvienas požiūris yra teisus, nebėra vertybių hierarchijos, menas kuriamas ne amžinybei, o tik šiai akimirkai. Postmodernizmas atsisako logizuojančios sintezės: nuolat kintantis ir subyrantis daiktų bei vidinių būsenų daugiaveidiškumas yra meninės išraiškos objektas. Postmodernizmas nekuria individualizuotos stilistikos – pusiau parodijinė žaismė nusistovėjusiomis klišėmis, buvusių tekstų citatos, atgyvenusių manierų imitacija, praeities ir dabarties motyvų junginys, gretinimas to, kas gražu ir kas bjauru, daugybė skirtingų stebėjimo rakursų, koliažinė kompozicija, atsitiktinumas kaip veiksmo motyvas formuoja eklektišką kūrinio sandarą. Pliuralistinė stilių maišatis ardo žanrų uždarumą, sujaukia laiko ir erdvės mastelius, keičia meno kūrimo ir egzistavimo formas. (iš Liet. literatūros enciklopedijos)

Parulskis Sigitas gimė 1965 m. Obeliuose. Poetas, dramaturgas, eseistas, kritikas. VU baigė lietuvių lit. Dirbo laikraščiuose, redagavo. Vis dar tvirtoj pozicijoj. Debiutavo knygele „Iš ilgesio visa tai“. Užsirekomendavo kaip „blogas“ vaikas literatūroje. Švarūs, skaidrūs eilėraščiai. Kritiniai straipsniai šokiruojantys, negailestingai kritikuojantys. Rūpėjo neigti ideologines temas, nekenčia ideologijos. Stipriai pakeitė teksto formą, stilistiką, liet. poezijos stereotipus. Siekia nuogo, atviro santykio su realybe, kuri yra žeidžianti. Pasaulis nepagražintas, be sentimentų, šaltas. Pasaulis priimamas toks, koks yra. Eilėraštis fiksuoja negatyvius vaizdus. Rinkinys „Mirusiųjų“ ir kt. Su O. Koršunovu pastatė spektaklius. Rašė radio pjeses, pvz. „Nenoriu susipažinti“. Romanas 2002 m. „3 sekundės apdovanotas“ apie savo patirtį sovietų oro desante. 2004 m. „Doriforas“ = ietininkas. Esė, geriausia knyga „ Nuogi drabužiai“ 2003 m. Artima avangardo stilistikai. Netiki pasaulio pažanga. Jautru, įtempta. „Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“. – S. Parulskis. Parulskis parodijuoja visuomenės mąstymo ir elgesio stereotipus, šaiposi iš sutrikusio inteligento. Ironiškas svetimo teksto vertinimas dažnai virsta autoironišku žvilgsniu į save, pereina i autoparodiją. Dviprasmiškas stilių maišymas, mąstymo paradoksalumas, provokuojančios išvados – tai būdingiausi S. Parulskio kūrybos bruožai.

Aidas Marčėnas gimė 1960 m. Kaune. Poetas ir kritikas. Baigė vidurinę mokyklą, konservatorijos nebaigė ir kitų aukštųjų mokyklų nebaigė, bet spinduliuoja savo intelektu. Reakcijos į kitų kūrybą. Meniškai naudojasi eufoninėmis, sintaksinėmis kalbos išgalėmis. Ypatinga žodžio, kalbos klausa. Klasikinė forma. Debiutavo rinkiniu „Šulinys“ 1988 m. (Zigmo Gėlės premija). 1991 m. knyga „Angelas“, 1993 m. „Dulkės“, 1994 m. „Metai be žiogo“, 1998 m. „Vargšas Jorikas“, 2001 m. „Dėvėti“. Su Parulskiu išleido poezijos knygelę „Žydrąją knygelę“. 2005 m. „Pasauliai“ už kurią gavo nac.premiją. Rinktinė „Eilinė“. Vienas didžiausių XX a. poetų. Aštrūs ir polemiški kritikos straipsniai. Pirmųjų Marčėno rinkinių lyrika skaidri ir muzikali. Poetas labai daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui, ritmui. Vėlesniuose greta silabotonikos atsirado verlibrai: ilgi sakiniai, pilni įterpinių, kartais nekasdieniškai iškilmingi, besiremiantys sapno ar regėjimo poetika, kuri leidžia derinti siurrealistiškai neįtikėtinus ir realybėje nesisiejančius vaizdus. Atsakas į pasaulio trapumą – stoiška kūryba. Stilizuotas jausmingumas gesinamas ironija, sentimentalų poetizmą čia pat keičia ironiškas prozaizmas. (Liet.lit.enciklop.)

Eugenijus Ališanka gimė 1960 m. Rusijoje. Vienas produktyviausių poetų, teoretikų. Baigė matematiką, filosofijos doktorantūros nebaigė. Akademiškas poetas. Debiutavo kn. „Lygiadienis“. Senų ir naujų literatūros formų pusiausvyros siekiantis autorius. Rimčiausias idealizmo ideologas. Modernizmo tekstai – „ Vaizdijantis žmogus:…“, „Dionizo sugrįžimas..“ apie šiuolaikinę liet. poeziją, prozą. Poezijos: „Peleno miestas“ 1995 m., „Dievakaulis“ 1999 m., „Iš neparašytų istorijų“ 2002 m. Nūdienos pasaulis išbandomas istorijos ir kultūros mechanizmo. Šiuolaikinis žmogus – nebetikintis dievais. Miestas – kultūros centras. Jokios gamtos, betono džiunglės. Pinasi žlungančios ir siekiančios išlikti civilizacijos likimas mieste. Nebijo realybės, juntamas. Almanachai: „Miestelėnai“ 1992, 95, 99 m. Labai populiarūs tarp jaunimo.Ališankos poezijai būdinga laisva eiliavimo forma, intelektuali dinamiška mintis. Ališanka rašo eilėraščius, kuriems būdinga vadinamoji išcentrinė struktūra, – tai laisvos kompozicijos tekstai, nevaržomi nei ritmo, nei rimo, jo poetinė kalba niekados neapsistoja ties stabilesniu vaizdinių tarpusavio ryšiu, jis nesistengia kurti net iliuzinės prasmės vienovės, viską lemia minties įtampa žodžių ir vaizdų sąvartoje, kibirkštis, blykstelinti dekonstruotos kalbos blokų sandūroje.

Navakas Kęstutis gimė 1964 II 24 Šeimyniškiuose (Utenos r.); poetas, vertėjas.1982 baigė vidurinę mokyklą Kaune. Dirbo knygyno klubo „Septynios vienatvės“ Kaune direktorium, Lietuvos televizijoje. Išleido eilėraščių rinkinius Krintantis turi sparnus (1988), Pargriautas barokas (1996), Žaidimas gražiais paviršiais (2003). Išvertė vokiečių poezijos, parašė straipsnių ir recenzijų. Navakas orientuojamasi į Europos, labiausiai vokiečių poezijos tradiciją. Kūryba turi retro prieskonį – tiek žmonės, tiek aplinkinis pasaulis estetizuoti, laisvai keliaujama po įvairius kultūros klodus. Navako eilėraštis – žaidimas eilutės, strofos skambesiu, keisčiausiais istorinio laiko ir geografinės erdvės deriniais, tarsi bandant susigrąžinti praėjusį laiką arba tiesiog grožintis pasauliu. Žaidimas kiek elegiškas, išlaikantis estetinės ir etinės vertybės jutimą.

Grajauskas Gintaras gimė 1966 m. Marijampolėje. Studijuoja muzikos mokyklose, Klaipėdos konservatorijoje, groja. Muzikos tema – ryškiausias jo poezijos bruožas. Debiutuoja „Tatuiruotė“ 1993 m. Paskui „Katalogas“, „Kaulinė dūdelė“, „Įvairios istorijos“. Svarbias egzistencines temas išsako naiviais pokštais. Būdinga ironija. Žmogus, kuris žiūri naivuolio akimis, bet mato žiaurius dalykus. Esė kn. „ Iš klausos“, romanas „Erezija“. Grajauskas debiutavo kaip nepriklausomybės metų jauniausios kartos poetas, pasiryžęs „gyventi nemeluodamas nei sau, nei kitiems“. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų ir kt. kalbas. Egzistencinės tuštumos pajauta šioje poezijoje transformuojama į poetinio žaidimo erdvę; ištuštėjęs ir subanalėjęs pasaulis stebimas nedramatizuojant, iš humoro distancijos, kuri leidžia apčiuopti kasdienėje banalybėje pulsuojančias universalias žmogaus patirtis – intymumą, mirties baimę, sakralumo ilgesį. Poetinė kalba priartėja prie sakytinių intonacijų, daiktiškos vaizdinijos; poetinė emocija minimali, disciplinuota.

15. Postmodernizmo tendencijos prozoje. Naujas poziuris i mita, kalba ir zmogaustapatybe Renatos Serelytes kuryboje, zaidimo ideja ir formos.

Renata Šerelytė gimė 1970 m. Kupiškio raj. Šimonių kaime. Baigė VU liet. kalbą ir litera. Dirbo laikraščiuose, buvo dailininkė, rašė recenzijas, intuityviosm plastiškos. Gyvi tekstai. Logika ir racionalumas ją pykino. Nėra simetrijos kūriniuose, struktūra asociatyvi, nestandartinė. Mėgsta intuityvų kalbėjimo srautą. Žavisi metaforiškais, intuityviais autoriais, pvz. Skablauskaitė, Gutausku.Debiutavo 1995 m. novelių kn. „Žuvies davinėjimas“, buvo daug recenzijuojančių šį kūrinį, ne būtinai teigiamos. Tai tarsi plastilininė multiplikacija, jaunatviška pasaulėjauta.. R. Šerelytės novelėse prasiveržia iškalbingo, sodraus ir net intriguojančio vaizdo realybė. Šerelytės romano originalumas glūdi filologinėje jos rašomo prozos teksto prigimtyje – metaforų pynėje, išlaisvinančioje vaizduotę. Šios vaizduotės įaudrinti hermetiškieji herojų pasauliai matomi tarsi kokie perregimi sapnai, pasklidę po tyrinėjamą erdvę, – juos gali apžvelgt, įžvelgt, matyti jų įvairovę ir visumą, žaisti jais, bet jie atskiri, ir susisieja nebeįžvelgiamuose, tik nuspėjamuose gamtos pradmenyse. Šia prasme Šerelytės romanas – tipiškas postmodernizmo kūdikis.

16. Jauniausiuju kureju karta (70 m. gimimo karta). Naujausios tendencijosNeringos Abrutytes, Dariaus Simonio, Rimvydo Stankeviciaus, Daivos Cepauskaiteskuryboje.

Abrutytė Neringa gimė 1972 XII 27 Neringoje; poetė, vertėja. 1991 baigė Nidos vid. mokyklą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VU. LRS narė nuo 1998.Išleido eilėraščių rinkinius Rojaus ruduo (1995) ir iš pažintis (1997) Neringos m. (2003), parašė pjesę Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai (išsp. LM, 1998, V 23 ir 30), novelių, literatūros apžvalgų, recenzijų. Iš prancūzų k. išvertė Jacques’o Prévert’o poezijos rinktinę Le bouquet = Puokštė (1999), Jacques’o Le Goffo Europos istoriją, papasakotą jaunimui (2000); iš graikų – Sotirio Souliočio eilėraščių; iš slovėnų – Alešo Štegero eilėraščių; iš vokiečių – Wolfgango Borcherto, Hertos Müller novelių. Abrutytės eilėraštis – emocijų nuotrupos, įgyjančios minipasakojimo ar dialogo skeveldrų pavidalą. Kuriama „nepoezija“, sintaksiškai sutraukant sakinį, teiginį paverčiant klausimu, trumpinant žodį, sąmoningai erzinant literatūros tradiciją. Eilėraščio centre – kuriančios asmenybės, jau niekuo nepasitikinčios, tapsmo tema. Vyraujantis žanras, autorės žodžiu tariant, meilės „nelyrika. Abrutytės poezija – atvira, savita, moderni, kartais net šokiruojanti savo intymumu. Pasižymi atšviežinta poetine kalbėsena, atkuriančia gyvai modeliuojamo asmeniško balso intonacijas. Kasdienė buitis, dionisiški malonumai, vaikystės atsiminimai, šiuolaikinio klajokliško gyvenimo patirtys persipina į nepakartojamai intymų poetinį pasakojimą – mergaitiškai naivų, erotiškai paslaptingą, šiek tiek komišką ir nesureikšmintą.

Darius Šimonis, poetas, eseistas, literatūros kritikas. Gimė 1970.10.20 Kaune.1995 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1996-1998 m. studijavo VU Teisės fakultete.kuria poeziją kaip postmodernų kalbinį performansą, įsitraukia į neoavangardinius kalbinius žaidimus. Rinkiniai „Spiečius“, 1997 m., „Rykštė“, 2001 m.

Stankevičius Rimvydas gimė 1973 I 7 Elektrėnuose; poetas, prozininkas. Nuo 1991 VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirba žurnalisto darbą. Išleido eilėraščių rinkinius Akis (1996), Randas (2002), miniatiūrų apysaką Vinys Marškonių kaimui statyti (2001). Paskelbė kritikos straipsnių. Sudėtingo minties piešinio, aštrių vaizdo brūkšnių naujoviškai instrumentuotuose Stankevičiaus eilėraščiuose mįslingos būties nesibaigiančioje tėkmėje iškyla vienišas individas, besišaukiantis Dievo. Eilėraščiuose perteikia vienišos sąmonės, įkalintos savyje, metafizines nuojautas bei pastangas surasti išėjimą anapus, susitikti su Kitu.

Čepauskaitė Daiva gimė 1967 IV 24 Marijampolėje; poetė, dramaturgė, aktorė. Baigė Kauno medicinos institutą. Kauno jaunimo kamerinio teatro aktorė. LRS narė nuo 1998. Išleido eilėraščių rinkinius Bevardžiai (1992), Suvalgiau vieną spanguolę (1998), parašė pjeses vaikams Pimpės gimtadienis (past. 1990), Pasiklydęs laivas (past. 1994), Bulvinė pasaka (išsp. NDB, 4, 2000; past. 2001), radijo pjesę Pupos (past. 2003?), sukūrė monospektaklį 29-as puslapis (1996). Čepauskaitės poezijoje vyrauja klasikinis skambus ketureilis, pirmajame rinkinyje dar ryški romansinė retorika, į antrąjį prasiskverbia iškalbingesnės kasdienybės detalės. eilėraščiai rašomi klasikiniu ketureiliu, tačiau ši forma kaip ir kiti tradiciniai poetizacijos būdai panaudojami sukurti mažyčiam buitiškam kasdienybės spektakliui, su ironija inscenizuojančiam poetinę subjekto „dramą“. Tačiau kartu nesumenkinamos tuo spektakliu perteikiamos patirtys. Šis „dvigubas žaidimas“ – įdomi Čepauskaitės poezijos intriga.

8-7 kl.Galimas tradicijos centras šiandieninėje poezijoje. D.Kajoko ir N.Miliauskaitės, K.Platelio kūryba. Elitiškumo samprata, minimalizmo principai, Rytų pasaulėjauta.

Nijolė Miliauskaitė.G.1950m. Vilkaviškio raj. Poetė, baigė lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Jautėsi, vieniša, svetima. Susirašinėjo su V.P.Bloža (talentingas poetas, nepripažintas soviet.sistemos). Susituokė. Kūrybos autoriteta jai (20 m. vyresnis). 1985 „Mašiolės S. portretas“, geranoriškai recenzuota. Įtraukta į pasaulio literatūros geriausių poetų 80-uką, nacionalinė premija.

„Audėja“ – šilko įvaizdis, lengvas kaip debesis. Kontrastas tarp jauno ir seno, balta – tamsu. Paralelizmas ir autoriaus vaikystė. Vaikystė – neišpildyta svajonė grįžti į ją. Tai ir sielos sustabarėjimas („rankų šiurkštumas“), vaiko supratimo skaidrumas. Autorė atsigręžia į savo gyvenimą (internate) – nenurodo biografijos motyvų. Kokios prasmės šilkui.Kūrėja- audėja. Audimas- savo gyvenimo gyvenimas. Gyvenimas- kūrybinis procesas pagal Miliauskaitę. Miliauskaitė siųlo gyventi gyvenimą kaip meno kūrinį. Egzotika (šilkas iš rytų, tarsi gyvas, tai meno kūrinys). Šis eilėraštis susijęs su kitais eilėraščiais apie šilką. Mergaitės gyvenimo istorija papasakota: anksti ištekinta. Ploni pirštai- ploniausiais kokybiškiems rafinuotiems šilkams. Pats žmogus išaudžia savo gyvenimą. Voratinklis- šilkas- trapus, plonas. Po vestuvių sunkūs darbai.Šilkas lengvas, trapus, nereikšmingas iš pirmo žvilgsnio („nuskristų sau“). Detalės vertė. Mergaitės likimas reikšmingas jai pačiai. Reikia laikyti šilką (gyvenimą).„Dvi sesės“- lyrinis subjektas= stebėtojas, o eilėraštis – ką mato subjektas (pasakojimas). Tos seserys- neišskiriamos „juodvi“- susiję tarp savęs. Tikslūs žodžiai, eilėraštis skamba. Sodas- aukščiausia kosminė tvarka – rojus analogas. Žmogaus rankų sukurtas, sukultūrintas, į ką žmogus žiūri, kaip ankstesnį būvį (karalių erdvė, ankstesnė buitis).Kilmė- giminė, paveldėjimas, garbė, aristokratizmas. Perlų vėrinėlis- pripažinimas, vertės ženklas- tai vandens semantika. Tai kaip „ašarų“ karoliai.„Pienas ir kraujas“- kūniškas grožis, sveikumas.„Nežvelgia į akis“- tamsi mergaitė- mirties deivė ir gyvenimo deivė – kita – būties principus įkūnija. „Valdo“ deivės. Kraitelė- kraitis. „Sodas augina rezultatus“ – gyvenimo vaisius. Sidabras- mėnulis, mirtis, paslaptis, naktis. Auksas – saulė, šviesa. „Kaupimą“-sukaupta (sena forma)- tuoj liesis per kraštus. Mirtis- principas-rezultatas. Vyšnios- prisirpęs gyvenimas. Tavo gyvenimo vaisiai sunokę. Dvi sesės- gyvenimo principas, kosminė tvarka. Išbirs vyšnios, jei dar vieną idės. Nežinai, kada ragauti savo gyvenimo rezultatų, kur jas sutiksi.

Kornelijus Platelis„Pienas ir pomidorai“- akimirkos stebuklas. Impulsų duoda kasdieninė erdvė, daiktai. Virtuvė- šeimyniška erdvė. Buitiška situacija. Proziniai bruožai. Geidulinga moteris, įamžinta moteris („marmuras“)- išaukština kaip deivę. Prabanga, vertė.„Kraujo stebuklas“- kapinės-uždara erdvė. Suasmenintos kapinės. Atgimimas kapinėms – pakvimpa „beržais“. Kvapas- klausa- lytėjimas- rega- skonis ( visi žmogaus pojūčiai). Lyrinis subjektas jaučiasi nesaugus, slepiasi nuo lietaus (krikšto)- (neša pražūtį). Noras susilieti su aplinka išnyksta. Vėlių gyvenimas naktį. Vėlėlės atgimsta trumpam. Grįžta į kapus, apsunkę nuo gerumo. Švento. Toliau- diena, veikia gyvieji; naivios paauglės, toks pat ritualas kaip ir naktį. Vynas joms suteikė stiprybės, maištingumo. Visuomenės problemos- alkoholizmas. Nemoka linksmintis- vynas. Kaimo problemos. Jaunimas abejingas, dievas „kažkoks“. Po mišių sutvarko, o mergaitės išmėto.Lyr.subjektas- mišių klausytojas, pamatęs vėlių mišias, kurios nevyksta tarp gyvųjų. Mergaitėms- svaiginimas vyno, nesakralinis. Religinis ritualas- gamta ir kultūra susieta. Ironija. „Gyvenimo prasmės troškimas“. Nesuprato ir netyčia atnaujino mišių auką- suteikta prasmė; pačios nežinodamos dalyvauja aukoje. „Gyvenimo prasmė“.

Donaldas KajokasG.1953 m., Prienuose. Baigė Kauno kultūros institutą, dirbo fizinio lavinimo mokytoju; Maironio literatūros muziejuje. Kajokas- Kauno kultūros veidas. Labai atnaujino poetinę kalbą, suteikia savitų atspalvių santykiams su pasauliu. Gavo LRS ir LN premijas. Mažakalbis, pirmauja literatūroje. Ši karta nekonkuruoja, palaiko vieni kitus. Debiutavo 1980- „Žeme kaip viršūnėmis“; 1985 „Lapkritis veidrodyje“; 1988 „Tylinčiojo aidas“; 1991 m. „Žuvusi avis“; 1994 „Drabužėliais baltais. „Mirti reikia rudenį“. 2005 „Karvedys pavargo nugalėti“. Jaunesnė karta skaito Kajoką. Rinktinė 1997; 3 esė knygos. Žavisi kinų išmintimi skaito rusiškus kinų vertimus. Medituoja. 1-oji esė „Komentarai“ 1991- komentuoja savo apmąstymus. „Dykinėjimai“ (1999). „Rojus- ruduo“- mažasis romanas. 1976 literatūroje publikacijos. Patirti amžinybės pagreitį. Situacijose- dykinėjimas. Praktinio gyvenimo filosofavimas. Turi polinkį į avangardinę stilistiką: ironija, aštresni įvaizdžiai, priešinasi romantinei lyrinei poezijai. „Tyliųjų sprogdintojų“ amžininkas, šiek tiek su jais tapatinasi. Neprisitaikališkumas. Rytų kultūra nukreipia filosofišku atsiribojimu: „Stebėk ir pasaulis tave pakeis“. Moderni eil. technika, netikėta, savita. Pauzė- iškalbinga, kaip ir Miliauskaitės poezijoje.- apgalvota, tikslinga. Vėliau avangardo maištingumas. Vėliau galinga ironija. Eilėraščiai pokštai. Būti kuo esi ir kur esi. Pasaulėjauta nėra kategoriška, suabejoja kiekviena Vakarų filosofijos teze. Ieško gyvo santykio su humanistinėmis tiesomis. Paradoksas. Poezija- filosofavimas; antikos liaudies mitai. V.pasaulis nemedituoja savęs kaip Rytai. (Nukreiptas žvilgsnis į save Narūzo). Neieško išbaigtų atsakymų, bet ieško krypties atspindinčios teisingą filosofiją. Rytai natūraliau reaguoja. Vakarai atitolina nuo autentiško santykio su žmogumi. Grynas santykis su Rytų mirtimi: gilu, nedemonstratyvu. Esama senovės baltų ir rodo panašumų. Lietuvos mitus tikrina su Rytų. Jie patikrina modernias religines kalbines gamtos tiesas Vakarų. Poezijos kalba. Vakarų kalba- pažinimo spąstai. Bando panaikinti priežastis – pasekmių santykį. Kalba- ne tik priemonė susižinoti, bet ir trukdis. Kabalistinė kalbos samprata- atspėk žodį ir viskas paaiškės. Kita Zeno? Teorija- esmės už kalbos. Eilėraštis- vibracijos aukštesnės patirties. Pojūčiai pritaiko žodžius. Pojūtis – vibracija, virpesys. Pažinimo esmė- ne loginiai ryšiai, bet vientisybė esanti kiekvienam daikte, neabstrakti. Poezijos esmė- priartinti prie realybės esmės, vientisybės. Menas arčiau amžinybės, toliau nuo laiko. Menas, vibracijos supurto prie giliųjų esmių. Moka rašyti braiku…?(trieiliai), persiški ketureiliai (rubajatai). Taupumas, minimalizmas: sutelkti, leisti patirti, supurtyti. Asociatyvus mąstymas ir kalba. Lyginami netikėti dalykai. Labiau regimas pasaulis- Kajokas ir Miliauskaitė. Vaizdiniai ir tuštumos, artimos budizmui (potencija galimybių ir turinių). Analogas- tyla, skambanti ir auksinė. Reikia pagauti vibruojančią tylą, pauzę. Paradoksas, asociacija, ironija, pauzė- principai Kajoko stilistikos. Suvokimo išminties persmelkia poeziją. Gamtojauta ir kosmojauta- gamtos regėjimas iki filosofinės ir religinės pakeliama. Meno pašaukimas- iš tikro būti. Nutyla taip, kad pasaulis į tave prabyla, nelieka tavo minčių ir žodžių

.11-12. Tradicijos periferija. Populiari, pramogine, komercine literatura.Estetine Jolitos Skablauskaites prozos programa. “Gyvenimiska” JurgosIvanauskaites kuryba.13. 60-uju m. gimimo karta. Vaidoto Daunio kulturos programa.

Jurga Ivanauskaitė (g. 1961), 1985 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Debiutavo literatūroje novelių rinkiniu “Pakalnučių metai”(1985) reikšdama atominės eros vaikų netikėjimą bet kokiais pozytiviais idealais ir apokaliptinę neviltį. Intensyvios dvasinės energijos rašytoja, lengvai ir greitai kurdama savo pjese”Nežaiskite su smėliu”(1987), apsakymų knyga “Kaip užsiauginti baimę”(1989) ir romanaisiškilo kaip naujosios feministinės literatūros kūrėja, ginanti emocinės prigimties teises kompiuterizuotoje civilizacijoje, ardanti katalikiškos moralės tabu ir desperatiškai ieškanti aukščiausios tiesos. Ivanauskaitės- vienintelė lietuvių rašytoja stipriau paliesta hipių bangos, jos novelių dramos”Mėnulio vaikai” herojai vaikšto įskiauterę sušukuotais plaukais, groja trenksminga rook muziką, vartoja narkotikus ir pan. Perėmusi iš feministinės literatūros įpareigojančią nuostatą atvirai kalbėti apie pačius intymiausius gyvenimo dalykus, romane “Pragaro sodai”(1992) aprašinėja moters geismo protrūkius, apkvaitimą nuo vyro kvapo, virpantį kūną, emocines ekstazes. Šėlti, kraustytis iš proto, būti seksualiai – šiuolaikinės moters nuplėšusios nuo savęs puritoniškus varžus, pašaukimas. Romano herojai išgyvena dvasinio atgimimo šventę, klijuodami skelbimus į pirmuosius sąjudžio mitingus.Ivanauskaites pasakojimas teka lengvai ir impulsyviai, išsišakodamas į dialogines partijas – mylimųjų išpažintis. Jos žodis sutelktas į vidinę savistabą, sklando psichologinių, kultūrinių sąvokų erdvėje, nujausdamas anapus regimų pavidalų slypinčias grėsmingas demoniškas jėgas.Kūrybinė vaizduotė, maitinanti freudišku “libido”, romane “Ragan air lietus”(1993) šokiruojančiai jungėsi su aistringa dievoieška, nuskambėjusia jau “Pragaro sodų” finale. Ten braižomos mitologinės ir istorinės paralelės . jauna moteris pasakoja savo psichoanalitikei apie savo meilę kunigui. “ragana” uždaryta viduramžių inkvizicijos rūsyje, prisimena meilę vienuoliui. Marija Magdalena išpažysta meilę Jėzui. Romanistė leidžiasi į gana drastiškus lytinio akto aprašymus( dėl feminizmo). Ivanauskaitės proza, užfiksavusi tvirto pasaulėvaizdžio griūtį, neretai nuslysta į jausmų egzaltaciją ir seksualinę patologiją, vaizdinės koncentracijos ir tikroviškumo pigmento stokojančią greitakalbę, kuriai svetima auto ironija. Kaip ir J. Kunčinas puoselėja lietuvių prozoje vakarietiško vidutinio romano standartą.Jurga Ivanauskaitė neeilinė asmenybė, pati iliustruoja savo knygas

Jolita Skablauskaitė- poetė, prozininkė.Gimė 1950.09.20 Joniškyje. 1976 m. baigė VDI menotyrą. Dirbo kultūros įstaigose Kaune. Gyvena Vilniuje. Nuo 1987 m. – LRS narė.J. Skablauskaitė išleido šiuos rinkinius: „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ (1986 m., apsakymai ir apysaka), „Liūnsargių moteris“ (1993 m., apysaka ir apsakymai), „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000 m., apysakos ir apsakymai), „Žolių kartumas“ (1990 m., romanas), „Mėnesienos skalikas“ (1997 m., romanas), „Kitas kraujas“ (2002 m., romanas), eilėraščių rinkinį „Šviesa, tiesa ir ilgesys“ (1989 m., eilėraščių rink.), “Brudenis” (2006 m. romanas)Skablauskaitė – viena iš nedaugelio lietuvių autorių, kurią būtų galima pavadinti „vaizdo tapytoja“ (ne aprašinėtoja!): sodriomis, taupiomis ir tik jai būdingomis žodžio spalvomis ji geba sukurti nepamirštamą sakinio paveikslą ir suteikti jam pirmapradžio, gaivališko, o neretai – ir tragiško grožio nuojautą. Jos kūrinių siužetus neretai sunkoka atsiminti – bet neįmanoma pamiršti spalvos. Spalva kuria J. Skablauskaitės literatūrinių kūrinių personažus, jų aplinką, inspiruoja poelgius ir netgi, sakyčiau, nulemia likimą, o gaivališka tapytojos intuicija suformuoja tuos siužeto vingius, kuriuos galime pavadinti „neišsipildančia meile“, „neįmanomais ryšiais“, „egzotiška aistra“ ir panašiai.Tipiška yra J. Skablauskaitės kūrinių veikėja, kurios beveik niekas nesieja su žemiškąja realybe – nei meilė, nei šeima, nei garbėtroška. Destrukcija, pateikiama kaip kūrybos procesas, – simptomiškas reiškinys ne tik dabartinėje kultūroje, atstovaujančioje įvairioms meno sritims, bet egzistuoja ir kaip istorinė dilema, įsikūnijanti labiausiai matomoje visuomenės veikloje – politikoje. J. Skablauskaitė nepriešina savo veikėjų, nesukuria dviejų atskirų stovyklų – sakyčiau, ji netgi ieško tarpininkų, taikytojų.Romane nekuriamas siužetas, tik „primeta“ siužeto rėmus – ji kuria atmosferą. Nekuria ir personažų, tik atveria duris į jų dvasios užkaborius, leidžia skaitytojui klaidžioti po tamsiausius pasąmonės užkulisius – artimas siurrealistinio sapno poetikai „skablauskaitiškas“ kūrybos metodas leidžia daryti išvadą, kad objektyvaus pasakotojo čia irgi nerasime. Ezoteriškai keistą dieną ir miruoliškai švytinčią naktį mus užgrius sąmonės srautu plūstantys daugiaveidžiai Skablauskaitės vaizduotės augintiniai – „monai“.Jau pirmojoje knygoje išryškėjo svarbiausieji J. Skablauskaitės kūrybos bruožai: postmoderni meninė jausena, meno kūrinio kaip savarankiškos tikrovės modeliavimas, subtili fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų sampyna. Romane „Žolių kartumas“, rinkinyje „Liūnsargių moteris“ iškyla savita moters samprata: ji stichiška, vadovaujasi nuojauta ar pasąmonės impulsais, laukinė ir neprijaukinama kaip gamta, ekstravagantiškai vaidina daugybę vaidmenų. Kartu Skablauskaitės moterys turi ir fatališkos, monstriškos moters bruožų, ypač išryškėjusių romane „Mėnesienos skalikas“, kur posovietinė provincijos tikrovė konstruojama kaip „muilo operos“ (vargo neslegiamų turtuolių meilės istorijos) ir mistikos lydinys. „Trečiasis tūkstantmetis“ grindžiamas keistomis vizijomis ir veiksmo metamorfozėmis.

Vaidotas Daunys, poetas, eseistas, kultūros veikėjas, gimė 1958 m. Panevėžyje. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Tragiškai žuvo 1995 m. liepos 29 d. Vingio parke vykusių aerostatų varžybų metu, skirtų V Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms. Pirmieji V. Daunio eilėraščiai periodikoje pasirodė 1967 m., kai jam tebuvo devyneri. 1983 m. žurnale „Nemunas“ pasirodė V. Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai. Be „Metų laikų“, V. Daunys išleido ir savo esė knygą „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993). Joje Vytauto Balčyčio nuotraukas lydi Vaidoto poetiniai tekstai. Juose persipina estetinės, filosofinės ir teologinės autoriaus nuostatos. Nuo 1992-ųjų iki pat žūties V. Daunys dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio laidose publikavo savo esė.

Daunio pirmoji poezijos knyga išsiskyrė kultūros refleksija, etiniais siekiais, deklaruojamu įsipareigojimu tėvynei ir tradicijai. Jo filosofinė lyrika pagrįsta vėjo ir šviesos įvaizdžių kaita. Vėlesniuose eilėraščiuose išryškėjo religinė refleksija.Eseistikoje apmąstė Vilnių kaip kultūros ir dvasios traukos centrą, svarstė visuomenės ir kultūros gyvenimo aktualijas, vertindamas jas iš krikščioniškos perspektyvos, suteikdamas joms filosofinę dimensiją.Šiuolaikinių poetų kūryba visada yra egzaminas kuo daugiau žinai, tuo daugiau prasmių atsiveria. Vis dėlto, kaip ir kiekvienam romantinės pasaulėžiūros poetui, jam poezija yra žaidimas. O žaidžiame mes visi, tik skirtingais dalykais. V. Daunys žaidžia su pasauliu, savo gyvenimu, erdve, laiku, eilėraščio forma ir žodžiais. Jo žmogus yra pasaulio dalelė, skausmingai nuo jo atskilusi, nerandanti kelio į harmoniją ir ramybę. Nujaučiama, kad egzistuoja kitas pasaulis, kuris ypatingomis situacijomis yra paliečiamas. Tačiau transcendencija dažniausiai yra taip pat nutolusi kaip ir realybė. Jei reikėtų nusakyti lyrinio subjekto santykį su pasauliu, tai labiausiai tiktų “tarp”, “pro”, “per”. Realybė teka į žmogų (“Manin daiktai užmigę renkas”) ir iš jo (“Iš visko, ką savy nešu”). Buvimas “tarp” atskleidžiamas keleivio, klajonių, kelionių įvaizdžiais, įvairiomis variacijomis nuskambančiais daugumoje eilėraščių.Vienas dažniausių V.Daunio poezijos motyvų yra vėjas, tarsi įkūnijantis viską, kas kinta, ateina, atsiveria. Vėją ir žmogų į viena jungia tas pats jų atliekamas veiksmas klaidžiojimas. Tai tipiška romantinė situacija, kankinamą deginančių aistrų, nuolat kenčiantį, ieškantį ir nerandantį. Lyrinio subjekto klajonės taip pat neturi tikslo. Viena vertus, tai neišvengiamas artėjimas į mirtį. Tokia egzistencinė pozicija ryški visoje V. Daunio poezijoje ir nusakoma pačiu rinkinio pavadinimu “Kelio ženklai”.

9-10. Galimas tradicijos centras šiandieninėje prozoje. Antano Ramono ir Vandos Juknaitės kūryba. Kasdienybės pasaulėjauta, minimalistinė programa, realistinė, „neišgražinto žodžio“ poetika.

Vanda Juknaitė (1949 m) Humanistė, prozininkė, dramaturgė, eseistė. Baigė VU lituanistiką. VPU dėstė raiškųjį skaitymą. Išleido 4 knygas: 1983 m debiutavo „Ugniaspalvė lapė“, kuri buvo sutikta labai palankiai (nors tuo laikotarpiu kūriniai kaimo tematika buvo iškart atmetami). Šiame kūrinyje unikaliai kalbama apie kaimą, nes turi kažką tokio, kas neatstumia skaitytojo. Čia kalbama apie sunkią šeimą (kur yra mušama žmona, vaikas atiduodamas į internatą). Čia pabrėžiamas trapus žmogaus pasaulis, nesaugumas, parodoma kas svarbiausia vaikystėje, kad trūksta žmogiškos šilumos, o ne maisto ar kitų materialių dalykų. Apdovanota Žemaitės, J. Paukštelio, J. Grušo, G. Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos vaikų fondo literatūrinėmis premijomis 1990 m išeina romanas “Šermenys”. Jis reakcijos laukė labai ilgai, nes tai labai keista knyga. Tai knyga apie laidotuves – visos senosios Lietuvos gyvensenos laidotuves. Čia parodoma, kad tarpusavio ryšiai pažeisti, vyrauja nežmoniškumas, nejautrumas, bet viskas laikosi ant jautrių gijų. Kritikai net mano jog šis kūrinys yra stipresnis net už „Gyvenimas po klevu“. Šio kūrinio meninės vertybės – gyvenimo esmė be išgražinimo, bet literatūriška; žodis trumpas ir tikslus. Jos kūrinių tikslas – pavaizduoti gyvenimo esmę. 1995 m išleista stoiškai filosofinė knyga apie motinystę „Stiklo šalis“. Fragmentiškas (nes mūsų pačių gyvenimas yra fragmentiškas) kūrinys atspindintis šiuolaikinio gyvenimo būdą ir mąstymą. Čia kalba ir žodis tarsi gyvenimo grandinė, kurią gali skaityti kaip atskirą, bet tuo pačiu ir kaip vieną esmę. Autorė kūrinyje vaizduoja tipišką šeimą, tipiškoje Lietuvos provincijoje (čia nei vyrai nei moterys nėra vien blogi ar vien geri). Moteris – atsakinga už vaikus, gyvybę, šilumą. Vyras jau nebebendrauja su šeima, nebeturi jausmų. O pagrindinė autorės mintis – nustumta motinystė, trūksta motiniškos šilumos, o jos vis dar reikia visiems tiek pat kaip ir prieš 10, 100 ar 100000 metų. Pagal apysaką „Stiklo šalis“ sukurtas kino filmas (rež. J. Lapinskaitė, 2004 m.). 2002 m. išeina knyga „Išsiduosi. Balsu“. Šis mažas bestseleris – „Išsiduosi. Balsu“ apie tai, kaip autorė vieną vasarą dirbo su grupe vienminčių organizuotoje beglobių vaikų stovykloje. Įtaigus, psichologiškai niuansuotas ir pilietiškai negailestingas pasakojimas atveria pokomunistinės laisvės socialinę problemą – neapsaugotus, vienišus žmones. Kai kurie jos aprašyti epizodai asocijuojasi su kriminalinės kronikos puslapiais. Tik jautrus pasakotojos balsas nuogą, bjaurią faktografinę realybę paverčia meniniu tekstu. Juknaitė rašo apie tai, kas skauda, gąsdina, piktina.

Visais savo kūriniais V. Juknaitė nori parodyti tikrąją esmę, o ne kurti kažką gražaus, išgražinto. Ji rašo trumpai ir tikslai. Visuose kūriniuose ji siekia parodyti, kaip šiame pasaulyje trūksta dvasinės šilumos. V. Juknaitės kūryba versta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių ir kt. kalbas.

Antanas Ramonas (1947-1993m) Humanistas, estetas. Studijavo anglų k. VU. Domėjosi kultūros istorija, anglosaksais, Europos literatūros struktūruotę, mažažodę, trumpų sakmių literatūra. Jis yra realistas kaip ir Juknaitė. Vyrauja renesanso idėjos – laisvė, tradicija, žmogaus individas. Jis yra vienas iškiliausių savo kartos prozininkų. Labai meniška proza, subtilūs pojūčiai, niuansai. Atskleidžia mūsų kultūros žmogų su savitu spalvingu pasauliu, istorinis koloritas. Medžiagą rinkdavosi iš archyvų (Norint ką nors padaryti, reikia pajausti, o norint pajausti, reikia žinoti daugybę smulkmenų, kurių istorijos veikaluose, net storiausiuose, nerasi). Autorius siekia estetizmo, dėmesį kreipia į detales, per kurias žmogaus filosofija, sprendmo motyvai vaizduojami vis kitu rakursu – atskleidžiami filosofiniai klausimai. Jo proza rafinuota, santūri, nes jis mano, jog atsakomybė už kūrinį atitenka kūrėjui. Kūriniai:

„Šiaurės vėjas“(1984), „Lapkričio saulė“(1989), „Balti praėjusios vasaros debesys“(1991), „Ramybės kalva“(1997- publikavo jo žmona ir tėvai) ir išskirtinė jo apysaka „Mikelis“(1993) – rašydamas šią apysaka rašytojas išgyvena susitikimą su mirtimi ir pamato gyvenimo prasmę. Šiame kūrinyje jaučiamas ypatingas estetizmas, rafinuočiausios prozos savybės. Laiko ir akimirkos stabdymas – noras džiaugtis kiekviena akimirka, nes ji yra nepakartojama. Žmogaus esmė – neregiamąją būtį atskleisti per regiamąją būtį.

. Šiuolaikinės literatūros samprata, atskaitos riba, situacija; dominuojančios tendencijos ir autoriai.

1988 m. atšaukta cenzūra. Naujos literatūros pradžia, siejama su politiniais pokyčiais. Sąjūdžio suvažiavimas. Nacionalinė premija, valstybinė stipendija, Poezijos pavasario premija nuo 1965 m., Druskininkų rudens – jotvingių premija, I.Simonaitytės, Žemaitės premijos, Z.Gėlės premijos. Poezijos pavasaris, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos premija, Šiaurės šalių forumas. Žurnalai: „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, „Vilnius“ anglų kalba. „Pergalė“ ir „Literatūra ir menas“ pirmieji panaikino cenzūrą. Atgavus nepriklausomybę suklestėjo žurnalistika. Egzodo literatūra sugrįžo į Lietuvą: 1989 m. išleista B.Brazdžionio „Pilnatis“, taip pat „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

2. Naujas požiūris į žmogaus egzistenciją ir poeziją Birutės Pūkelevičiūtės poezijoje. Mitinės pasaulio sąrangos idėja.

Birutė Pūkelevičiūtė (g. 1923 m. Kaune) – poetė, prozininkė, dramaturgė. Mokėsi Kauno gimnazijoje, Kauno konservatorijoje, lankė dramos studiją, karo metais Vytauto Didžiojo universitete studijavo germanistiką ir žurnalistiką. 1944 m. pasitraukė į Kanadą, vėliau gyveno JAV. Emigracijoje įsitraukė į lietuvių meninę veiklą, režisavo spektaklius, kūrė scenarijus. Pastačiusi filmą „Aukso žąsis“ pagal savo pačios scenarijų, išleido pirmąją eilėraščių knygą „Metūgės“ 1952 m. Išgarsėjo autobiografiniais ir psichologiniais romanais „Aštuoni lapai“, „Rugsėjo šeštadienis“, „Naujųjų metų istorija“, „Devintas lapas“. Plataus diapazono rašytoja, išlaikiusi dinamišką mąstyseną, dramatišką vyksmą ir gyvą kalbos jausmą įvairiuose literatūros žanruose……………………………………………………… 1998 m. B. Pūkelevičiūtė grįžo į Lietuvą ir šiuo metu gyvena Vilniuje.Koncentruojasi ties moters vaidmeniu. 1952 m. „Metūgės“ – keičiasi gyvybės forma, bet gyvybė – ne. Kategoriškiausiai sutiktas kritikų kūrinys. Nagrinėjo mirties ir gyvenimo klausimą: mergystės ir moters evoliucija, moteris ir gamta – visata. Poezijoje dominuoja vyriški prioritetai, tik kelio rašytojos turi individualų rašymą. Sąmoninga ir savarankiška Pūkelevičiūtės laikysena ryškėja „Metūgėse“.Baltosios eilės – dramatiškai, subtiliai aprašytos meilės istorijos. Išeivijoje po S.Nėries ilgai nesusiformavo iškilus rašytojas. „Metūgių“ išeivija nesuprato. Todėl Pūkelevičiūtė ėmė rašyti prozą. Pasaulio samprata grįsta moters kūno ir sielos vienove. Vėlyvoji poezija „Atradimo ruduo“– nauja moteriška patirtis, antropologijos idėjos. Visgi neigė esanti feministė. „Atradimo ruduo“ – tikra istorija. „Mišios už išdaviko žmoną“. Analizuojama moters, motinos kaltė, atgaila, meilė išdavikui, moters vyro žudikas tampa jo vyru. Motina nekalta, kalta žmona, išpirks vaikai. Lietuvių istorijos detalės. Kūrinys – mišių struktūra. Moteris kaip tarpininkė – gyvenimo ir mirties. Interpretuojama krikščionybė, neapibrėžta moters vieta. Moters atsakomybė. Pūkelevičiūtės poezija – didelė išliekamoji vertė, stipriausia iš kūrybos. Moteriška mitologija – neša religines tiesas, vienodai dalinasi atsakomybę istorijoje ir religijoje. Dieviška gyvybės paslaptis – „Metūgėse“, „Atradimo ruduo“ – pripažįstama mirtis. „Metūgės“ – šventraštis, „Atr. ruduo“ – sistema. „Atr.r.“ – kuriama religijos apokalipsė, bet Pūkelevičiūtės sistema neišplėtota.

Mitinis – religinis pasaulio modelis Leonardo Gutausko kūryboje (poezijoje ir prozoje). Vizualinė Metaforų prigimtis.

Leonardas Gutauskas (g.1938 Kaune) – dailininkas, rašyti ėmė nuo 1961 m. „Ištrūko mano žirgai“. Kiti eilėraščių rinkiniai – „Vartai po diemedžiu“, „Krantas“ – daug apdovanojimų, brandžiausias kūrinys. Jautrus moteriškai pasaulėjautai. „Juokdarys“, „Portretai“, „Betliejus“, „Popierinė dėžutė“. Nuo 1990 m. – daug romanų. Eilėraščio aš stovi kaip stebėtojas šitos gelmės, kaitos ir stebuklo pakraštyje, kur viskas vyksta savaime. Gutauskas į eilėraščio centrą iškėlė metaforą – viziją. „Vilko dantų karoliai“ (1990 m. 1 d., 1997 m. 2d.) – poetinio romano pagrindas – metaforizuotų vizijų kaprizinga tėkmė. Tai autobiografinis menininko dvasinės ir kūrybinės raidos romanas, kurį valdos asociacijų šuoliavimas ir improvizacijos laisvė. Būdingos siurrealistinės kompozicijos, netikėti monologai. Bundanti, fantazuojanti, pilna nežinomų gelmių minininko sąmonė – tai romano pulsuojanti vidinė energija, kuri sugeria laikmečio siaubą, pasipriešinimą ir viltį, bet neleidžia išorinėms aplinkybėms nustatyti savo krypties ir turinio. Impulsyvaus gaivališkumo stilistika, išardžiusi epikos lokiškąjį karkasą, išplėtė pasakojimo formų įvairovę (įterptinė novelės, legendos, sąmonės srauto fragmentai, rusiškų eilėraščių citatos, gerbėjų laiškai). Šis romanas – tai asociacijos, improvizacijos, kūrybinės vaizduotės logika. Tai postmodernistinis romanas. Neįsipareigojęs pasakoti istorijos, ją dekonstruoja, peržiūri tvarką, patikrina vertybes. Knyga – kaip atminties blyksnis. Atmintis – dievybė, atnašaujama jai. Suskilęs pasaulis: vaizduotė ir realybė, išbandomas žmogus demokratiškumu ir šventumu. Blogis kovoja su grožiu, o ne su gėriu. Unikalus grožio suvokimas. „Betliejus“ _ meno istorija. Išvada: pasaulis remiasi tam tikrais principais. Gamta – grožio pradžia. Civilizacija jį griauna. Vienintelis tvarus daiktas – poezija, dieviškos kilmės, menas – dieviška kūryba, išgelbsti nuo civilizacijos krizės, nuopuolio. Filosofinės idėjos: grožis ir metafora – dieviška prigimtis.

Gutauskas – filosofiškas autorius. Nuo 1990 m. susilaukė didžiausio pripažinimo, kai ėmė rašyti prozą. Jo proza – poetinė. Kritika jam palanki.

3. 50-ųjų m. gimimo karta. Tradicijos transformacijos poezijoje Onės Baliukonytės (Baliukonis) poezijos programa, idėjų ir temų kaita.

Išaugę sovietinėje epochoje, susiformavę represinės kultūros sąlygomis, jie į literatūrą perkėlė naujas patirtis, kurių neturėjo ankstesnių kartų rašytojai. Jų kūryba buvo panaši į pastangas plaukti liūne, kai svarbu ne pasiekti krantą, bet kuo ilgiau išsilaikyti paviršiuje, netikint išsigelbėjimo galimybe. Ieškodami atramų, šios kartos autoriai atsigręžė į intelektualinės kultūros kontekstus. Jų pasaulėžiūrą formavo Vakarų idealistinė filosofija. Dėmesį taip pat traukė Rytų mistiniai mokymai, kurie kompensavo sovietinio ateizmo diskredituotą katalikybę, tenkino religinį jausmą ir pretendavo užpildyti dvasinę tuštumą. Kartos literatūroje išplito sudirginto vidinio gyvenimo miražai, įsitvirtino vizijinis vaizdavimo būdas, išvešėjo individualistinė mitologija arba mitologizuota istorija, psichoanalitinės ir archetipinės temos. 50-ųjų kartoje – įvairių specialybių rašytojai: Tamošaitė, Juodvalkis, Miliauskaitė, Gailius, Platelis, Mažukaitė, Karosaitė, Erlickas, Baliukonytė. Užsienio literatūros atranka ir vertimas – šios kartos darbas, užsiima leidyba, redaktoriavimu. Daug mirusių. Kai kurie susilaikė mažesnio pripažinimo, regioniniai poetai. Šios kartos kritikų mažai. Jie manė, kad kūryba nepriklauso nuo išorės, priespaudos. Kūryba – kultūrinė rezistencijos forma. Nepritarė sovietinei sistemai, neskyrė jai kūrinių. Kūryba jiems – dvasinės laisvės oazė. Nesisubūrė į bendrijas, tik išeivijoje. Karta – aplinkybių vienijama, panašūs gimimo metai. Generacija – vienyta bendros kūrybos programos. Ši karta stengėsi nebūti panašūs į kitus, individualistai. Versdavo knygas, pasitraukdavo į provinciją. Domėjosi Rytų poezija, religija. Stengiasi susivokti savo dvasios gyvenime. D.Kajokas – meditacinė nuostata, pagal Rytus. K.Platelis vertė vedas, laikomas gražiausiu tekstu. Miliauskaitė ištekėjo už Bložės – religiniai ieškojimai. Kai kurie (Platelis, Kajokas) domėjosi klasikine V.Europos filosofija, išleista „Filosofijos istorijos chrestomatija“, antikinės literatūros studijos, jų kūryboje – antikiniai įvaizdžiai, vardai. Domėjosi ezoterika ir mistika (Baliukonė), ypač po 1990 m. Skiriamos dvi bangos: 1) iki Lietuvos nepriklausomybės debiutavę ir pripažinti autoriai (Patackas, Baliukonė); 2) subrendę po nepriklausomybės atgavimo, veikė jaunų žmonių sąmonę, domėjosi hipių karta. Kunčina – laisvė, individualizmas. Poetinis pasaulis: nėra geocentrinio aš, tiesioginių jausmų, „aš“ slepia po kaukėmis, siužetais. Įsitvirtino verlibras (baltosios eilės), daiktų estetika (kaip daiktų sąrašas), sukonkretintas, apčiuopiamas pasaulis. Vaizdas, o ne garsas. Intelektualus tekstas, ne tik jausti, bet ir išmąstyti. Cituoja, imituoja, parodijuoja prieš tai buvusius tekstus. Stiprus dėmesys pauzei, minimalizmas – principas, trumpos eilutės. Pasakojama literatūros patirtis, o ne gyvenimo, todėl reikia išsilavinimo skaitant. Moteriškumo ir vyriškumo pajautos. Diskutavo moterys su feminizmu. Veikė S.Gedos ir T.Venclovos knygos, naujai pažvelgė į literatūros reikšmę (kalbos). Onė Baliukonė feminizavosi ir pakeitė pavardę. Gimė 1948 m., baigė VU lituanistiką. Dirbo redaktore leidyklose. Viena labiausiai besikeičiančių poečių, nevengia keisti savo pasaulėžiūros. Ekspresyvi, visuomeniška. Išleido „Laukinės vaivorykštės“ 1971 m. – optimistinė, jaunatviška. 1982 m. „Iš kelio dulkių“ – kita pasaulėjauta, brandi autorė, subtili – stipri moterų poezijos knyga, įspūdinga, preciziški ketureiliai – autentiška moters būtis (nėščia, nusivylusi, laukiantis, gimdanti). 1986 m. „Tėve mūsų gyvenime“ – krikščionybė, deklaratyvu, elementarios priešpriešos. „Bokštai“ (1996) – mot. mitologija (Europos, baltų ir kt. relig.). Vertina moters akimis religijas. Visuomeninės problemos trakiasi, svarbus tampa santykis su sava būtimi. Plėtojamos temos: moters būtis tarp gimdymo ir mirties, namų ieškojimas žemėje. Putinas – poetikos mokytojas. Atlantida – viršsąmonės pasaulis, moterų patirtyje sukauptas kultūros rojus. Po to Baliukonė gauna premiją. „Elgetaujanti saulė“ (1998) – krikščionybės ir pagonybės diskusijos, deklaratyviai pateikia, kategoriškai tvirtina. Tai ligos periodas, vėžio, klinikinės mirties patirtys. Drastiškos priešpriešos. Originali kūryba. Jame atsiskleidžia žmogaus gyenimo branda. Pasaulėjautos šerdis lieka ta pati: kasdienė buitis ir dvasios laisvė, sielos neįspėjamos erdvės. Bandoma atskirti, kas yra tuštybė, o kas žmogų išveda į dvasios aukštumas. Silpstant kūnui vis labiau įsitikinama, kad siela yra nesužeidžiama, nesunaikinama. Viena vertus, išėjimas bandomas prisijaukinti, kita vertus, bandoma atsiriboti nuo atskylančio, tolstančio pasaulio, – kad nebežeistų. Gavo nacionalinę premiją 2005 m.

Gražinos Cieškaitės poezijos „filosofinis pasaulis“.

Sudėtinga, neįprasta autorė, savita, ligoninėje įkalinta. Restauravo metricentrinės pasaulėžiūros personažą (dievus gimdantis deivė…), pasaulis valdomas moterų. Ji pati nevaldo savo aistrų. Gimė 1951 m., baigė VU literatūros studijas. Dirbo bibliotekininke, žurnalų redakcijose, nuo 16 metų spausdino eilėraščius. „Tylos žydėjimas“ (1975), „Mylėti – gyventi“ (1979), „Gerti iš gėlių“ (1984), „Skrendu virš labirinto“(1989), „Auka žvaigždžių vainikui“ (1990). Alegorinis romanas (1997) – netelpa į žanrą (dienoraštis), simbolika. Filosofinis mąstymas, eilėraščiuose loginis samprotavimas (o ne išpažinta lyrika, kaip įprasta). Mąstymas, o ne jautimas. Mirtis – eilėraščiuose. Ekstazinės būsenos. Dvasios ir materijos prigimtis, kur pasaulio pradžia, kada jis pasibaigs, Buda – tyla, nušvitimas, išmintis, nirvana. Diskutuojama, kuris šių dienų dievas svarbesnis. Filosofijoje pasaulis – ypatingas mito ir meno lydinys, kristalinės formos griežtom geometrinėm formom. Unikaliai specifinis išprusimas, esminiai būties klausimai (kaip ir filosofų klausimai).

Ji kategoriškai nusigręžė nuo realybės ir esamojo laiko situacijų. Poezijos paskirtis, jos supratimu, „jungti Žemę ir dangų“. Ji vaizduoja pasaulį kaip pirmapradžių gaivalų grumtį, tamsos gelmių, labirintų sritį, kurią turi įveikti „žodžiai-dievai“. Vaizdas – aštraus vyksmo eiga, pilna kažkokių lūžių ir patetiškos didybės. Tiršta vaizdinių, metaforų, sąvokų faktūra, būdinga moderniškai mąstysenai, atsisakiusiai aš kaip viską lemiančio centro. Cieškaitė susikūrė savitą poetinės kalbos tipą, nepriklausomą nuo savo meto literatūrinės aplinkos, nesikeičiantį iš knygos į knygą ir įgaunantį sakralizuotos monotonijos.