BIBLIOGRAFIJA

O. Korunovi nuomone, bibl. yra veiklos sričių sistema, garantuojanti bibl .inf. funkcionavimą visuomenėje. Bibl.-visuomeninis reiškinys atsiradęs daugiau kaip prieš 2000 metų. Bibl, teikia žinias apie dokumentus. Išsamią inf. apie knygas, straipsnius pateikia bibl. Valstybės prestižas turėti gerą bibl. centrą. Bibl. dok. objektu laikoma knyga. XVI a. valstybės pradėjo registruoti savo išleidžiamus leidinius. Tai nacionalinė bibliografija. Ji skirstoma į 2 dalis:1)Einančioji nacionalinė bibliografija (vienas, savaitės, mėnesio ketvirčio).2)Retrospektyvioji nacionalinė bibl.(knygos, pariodiniai leid.).
Studijuojant šią temą, visų pirma būtina susipažinti su bibl. teorijai labai svarbių sąvokų “dokumentas”, ”iinformacijos vartotojas”, ir “dokumentinių komunikacijų sistema” turiniu. Dokumentas: materialinis objektas, žmogaus sukurtu būdu fiksuojantis informaciją, skirtą perduoti laike ir erdvėje. Informacijos vartotojas: žmogus, naudojantis informacijos šaltinius moksliniais, gamybiniais, kūrybiniais tikslais. Dokumentinių komunikacijų sistema: tai dokumentų, informacijos vartotojų ir tarpusavio santykių visuma. Didėjant dokumentų srautams ir masyvams, randantis informacijos vartotojų dokumentiniams poreikiams, žmonija sukūrė specialius tarpininkus dokumentinėje komunikac. sist.-biblioteninkystę, knygų prekybą, archyvinin- lystę, mokslinę informacinę veiklą, bibliografiją. Vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių bibl. atsiradimą ir raidą, buvo dokumentų gausėjimas, vis didesni kėblumai, išškyla inf. vartotojams, prireikus susiorientuoti dokumentų srautuose ir tolydžio besiplečiančiuose jų masyvuose. Kuo toliau tuo smarkiau didėja dokumentų rūšių sk.: žurnalų, mikrodokumentų. .Tokiomis sąlygomis inf. vartotojui būtina kvalifikuota pagalba, garantuojanti jam reikalingų dokumentų suradimą ir efektyvų panaudojimą. Šį užd. ir padeda sp

pręsti specifinė veiklos sritis – bibliografija. Bibl. padeda mokėti taisyklingai vartoti terminus, išsiugdyti profesinio mąstymo pagrindus. O. Koršunovas suklasifikavo bibliografiją :
1) Bibl. – literatūros sąrašas, rodyklė.
2) Tam tikrų bibl. darbų visuma.
3) Bibl. – tai mokslas arba pagrindinė – mokslinė disciplina. Mokslas tiriantis knygą.
4)Mokslinė arba praktinė ir praktinė veiklos sritis, susijusi su bibl.šaltinių rengimu,inf.vartotoju.
5) Bibl. – tai įvairių veiklos sričių sistema, garantuojanti bibliografinės informacijos funkcionavimą visuomenėje.Dabar sutinkamos kelios bibl.koncepcijos:
1)Knygotyrinė2)Koncepcinė3)Dokumentografinė.
Tai mokslas apie knygą.Tai knygos,raštijos istorijos,knygų leidyba,biblioteninkystė, bibl. siaurąja prasme. Knyga – pagrindinis bibl. veikos objektas.

II..Dokumentinių komunikacijų sistema.
Bibl.informacij.,visos bibl. atsiradomo priežaščių reikia ieškoti dokumentinių komunikacijų sist. vystymosi ir funkcionavimo dėsningumuose.
Visų pirma būtina susipažinti su bibl.teorijai labai svarbių sąvokų “dokumentas”, ”informacijos vartotojas”, ir “dokumentinių komunikacijų sistema” turiniu. Dokumentas: materialinis objektas, žmogaus sukurtu būdu fiksuojantis informaciją, skirtą perduoti laike ir erdvėje. Informacijos vartotojas: žmogus, naudojantis innformacijos šaltinius moksliniais,gamybiniais, kūrybiniais tikslais. Dokumentinių komunikacijų sistema: tai dokumentų,informacijos vartotojų ir tarpusavio santykių visuma.Didėjant dokumentų srautams ir masyvams, randantis informacijos vartotojų dokumentiniams poreikiams, žmonija sukūrė specialius tarpininkus dokumentinėje komunikac. sist.-biblioteninkystę,knygų prekybą, archyvininlystę,mokslinę informacinę veiklą, bibliografiją.Skaitymas,tai begalinis prieštaravimų tarp dokumentų ir skaitytojų sprendimo procesas. Dokumente yra inf.,kurios nėra skaitytojo samonėje.Kol išlieka ši priešybė, išlieka ir pats santykis “Dokumentas-skaitytojas”. Jis egzistuoja iki dokumento perskaitymo.Minėtų priešybių vienybę užtikrina jų atitikimas.Ši sąvoka yra labai svarbi bibliografijos teorijai ir apima visų galimų situacijų begalinę įv

vairovę. Lengvai ir paprastai realizuoti atitikimą tarp dokumento ir skaitytojo dažniausiai neįmano- ma,nes egzistuoja daug dok. Komunikacijų sist. vidinių prieštaravimų,apsunkinančių normalų dokumento visuomeninį funkcionavimą. Prieštaravimas sąlygoja tai,kad dokumentai ir skaitytojai egzistuoja diskretiškai, kokybiniu požiūriu yra nevienalyčiai.

III..Bibliografinės informacijos samprata.
Bibl.informacijos,visos bibl.atsiradimo prežasčių reikia ieškoti dokumentinių komunikacijų sist. vystymosi ir funkcionavimo dėsningumuose.
Skaitymas – tai begalinis prieštaravimų tarp dokumentų ir skaitytojų sprendimo procesas. Dokumente yra inf.,kurios nėra skaitytojo samonėje.Kol išlieka ši priešybė, išlieka ir pats santykis “Dokumentas-skaitytojas”. Jis egzistuoja iki dokumento perskaitymo.Minėtų priešybių vienybę užtikrina jų atitikimas.Ši sąvoka yra labai svarbi bibliografijos teorijai ir apima visų galimų situacijų begalinę įvairovę.
Lengvai ir paparastai realizuoti atitikimą tarp dokumento ir skaitytojo dažniausiai neįmanoma, nes egzistuoja daug dokumentinių komunikacijų sitemos vidinių prieštaravimų,apsunkinančių normalų dokumento visuomeninį funkcionavimą.
Kad būtų realizuotas atitikimas sistemoje “Dokumentas – vartotojas”reikia įveikti prieštara- reikia įveikti prieštaravimą.Kadangi tiesiogiai to padaryti dažniausiai neįmanoma,žmonija sukūrė specialias prieštaravimų įveikimo priemones. Viena jų yra bibliografija.Bibliografas padeda įveikti prieštaravimus dokumentinių komunikacijų sistemoje ir realizuoti atitikimus bibliografine informacija,t.y.tam tikru būdu sutvarkytomis žiniomis apie dokumentus.Jomis skaitytojas gali naudotis atskirai ir nepriklausomai nuo pačių dokumentų. Bibliografinė informacija – tai informacija apie dokumentus,ruošiam praneši- mo ape juos,jų paieškos,rekomendavimo ir propa- gavimo tikslais.Bibl.inf.- tai nuo dokumentų atitraukti ir tam tikru būdu sutvarkyti duomenys apie dokumentus.
Bibl. informacija yra antrinė.Svarbiausia jos sp

pecifinė savybė,pasireiškianti tuo,kad bibl.inf. priklauso dokumentinės komunikacijos sistemos antriniam dokumentiniam lygmeniui,yra “informacija – tarpininkas : DBIV. Bibl. inf. Dvilypumas (orientacija į dokumentą ir vartotoją) yra neatskiriama jos savybė,turinti lemiamą reikšmę bibl.teorijai.Dvilypumas aptinkamas visose pagrindinėse bibl. sąvokose ir daro didelę įtaką jų turiniui.Bibl.inf. atspindi dokumentų srautus ir masyvus,atsižvelgdama į visos visuo- menės,atskirų jos grupių,individų interesus ir poreikius.Dokumentų srautai ir masyvai “kondensuojami” lengvai apžvelgiama forma, tarytum susumuojami,modeliuojami.Bibl.inf. pateikia apie dokumentus žinias,kurios būtinos paieškiniam – orientaciniam etapui dokumentinių komunikacijų sistemoje.Bibl.inf. turinys – kompleksinis informacinis.Ji apima ne tik grynai
bibliografinę,bet ir reikalui esant pirminę, mokslinę,publicistinę bei kitas inf. rūšis. Svarbi bibl.inf.sąvybė yra jos vidinis organizuotumas, standartiškumas.Todėl ją galima efektyviai panaudoti realizuojant atitikimus dok.komun.sist.
Bibl.inf.vienoje situacijoje gali pasireikšti kaip bibliografinė,kitoje – kaip nebibliografinė. Kiekvienu konkrečiu atveju tą sąlygoja tikslai, kurias ji naudojama.Biblšinf.kategorija atlieka didelį metodoliginį vaidmenį.Ji yra bibl. reiškinių atpažinimo principas.Kategorija “bibliografinė informacija”įgalina suvokti visos bibl.- sudėtingo visuomeninio reiškinio – ribas ir vientisumą.Kad ir kur aptikti,kad ir kokiais terminais pavadinti reiškiniai,susiję su informac. Apie dokumentus (skirtos pranešimui apie juos,jų paieškai, rekomendavimui ir propagavimui) ruošimui. tvarkymui,saugojimui ir skleidimui, yra bibliografiniai.

IV..Dokum. komun.sist. vidiniai prieštaravimai
Bibl.informacij.,visos bibl. atsiradomo priežaščių reikia ieškoti dokumentinių komunikacijų sist. vystymosi ir funkcionavimo dėsningumuose.
Visų pirma būtina susipažinti su bibl.teorijai labai svarbių sąvokų “dokumentas”, ”informacijos vartotojas”, ir “dokumentinių komunikacijų sistema” turiniu. Dokumentas: materialinis objektas, žmogaus su

ukurtu būdu fiksuojantis informaciją, skirtą perduoti laike ir erdvėje. Informacijos vartotojas: žmogus, naudojantis informacijos šaltinius moksliniais,gamybiniais, kūrybiniais tikslais. Dokumentinių komunikacijų sistema: tai dokumentų,informacijos vartotojų ir tarpusavio santykių visuma.Didėjant dokumentų srautams ir masyvams, randantis informacijos vartotojų dokumentiniams poreikiams, žmonija sukūrė specialius tarpininkus dokumentinėje komunikac. sist.-biblioteninkystę,knygų prekybą, archyvininlystę,mokslinę informacinę veiklą, bibliografiją.Skaitymas,tai begalinis prieštara- vimų tarp dokumentų ir skaitytojų sprendimo procesas. Dokumente yra inf.,kurios nėra skaitytojo samonėje.Kol išlieka ši priešybė, išlieka ir pats santykis “Dokumentas-skaitytojas”. Jis egzistuoja iki dokumento perskaitymo.Minėtų priešybių vienybę užtikrina jų atitikimas.Ši sąvoka yra labai svarbi bibliografijos teorijai ir apima visų galimų situacijų begalinę įvairovę. Lengvai ir paprastai realizuoti atitikimą tarp dokumento ir skaitytojo dažniausiai neįmano- ma,nes egzistuoja daug dok. Komunikacijų sist. vidinių prieštaravimų,apsunkinančių normalų dokumento visuomeninį funkcionavimą. Prieštaravimas sąlygoja tai,kad dokumentai ir skaitytojai egzistuoja diskretiškai, kokybiniu požiūriu yra nevienalyčiai.Prieštaravimai sist. “Dokumnetas – vartotojas” žmonijos intelektu – aliniame procese sudėtingėja ir gilėja.At|itikimas tarp Dokumento ir vartotojo realizuojamas ne taip lengvai.Egzistuoja vidiniai prieštaravimai arba informacijos barjerai1)Erdviniai;2)Kiekybiniai; 3)Kalbiniai;4)Kokybiniai;5)turinio;6)Psichologi – niai.O.Koršunovas suskirstė barjerus į tris grupes:
1)Objektyvūs prieštaravimai.Jie nepriklauso nuo informacijos vartotojo.Erdviniai – skaitytojas nežino dok. Būsimos vietos,nes jie išplatinami įvairiose vietose. Geografiniai barjerai – atstumai tarp D-V yra labai dideli. Turinio – kartu su dok. materialine forma išsisklaido ir jų turinys. Kokybiniai-iš daugelio esamų inf. šaltinių reikia išsirinkti geriausius.Kiekybiniai- nepajėgus sekti visą masę naujų ir senų dokumentų.
2)Barjerai priklausantys nuo inf. vartotojų.
Kalbiniai – nemokėjimas kalbos,kuria parašytas dok.Laiko barjeras – reikiamų dok.paieška reikalauja daug laiko.Psichologiniai – jie susiję su meninio skonio stoka,savarankiškumo stoka. Paieškos strategijos prieštaravimai – vartotojas nemoka pasirinkti dokumentų. Ekonominiai – lėšų neturėjimas nusipirkti leidinį.
3)Tokie,kurie atsiranda dėl kūrėjų ir tarpininkų kaltės.Žinybiniai. Redakcijų ir leidybų prieštara.- uždelsiamos publikacijos išleidimas,žema kokybė, standartų nesilaikymas,nuorodų nebuvimas. Buvo sukurti visuomeniniai institutai šiems barjerams įveikti. Bibl.inf. įsiterpia tarp D ir V.Ji teikia inf.
Teikia inf.vart. duomenis apie dokumentus.

V..Bibl.inf. – viena iš prieštaravimų įveikimo priemonių dokumentinių komunikacijų sist.
Bibl.informacij.,visos bibl. atsiradomo priežaščių reikia ieškoti dokumentinių komunikacijų sist. vystymosi ir funkcionavimo dėsningumuose.
Visų pirma būtina susipažinti su bibl.teorijai labai svarbių sąvokų “dokumentas”, ”informacijos vartotojas”, ir “dokumentinių komunikacijų sistema” turiniu. Dokumentas: materialinis objektas, žmogaus sukurtu būdu fiksuojantis informaciją, skirtą perduoti laike ir erdvėje. Informacijos vartotojas: žmogus, naudojantis informacijos šaltinius moksliniais,gamybiniais, kūrybiniais tikslais. Dokumentinių komunikacijų sistema: tai dokumentų,informacijos vartotojų ir tarpusavio santykių visuma.Didėjant dokumentų srautams ir masyvams, randantis informacijos vartotojų dokumentiniams poreikiams, žmonija sukūrė specialius tarpininkus dokumentinėje komunikac. sist.-biblioteninkystę,knygų prekybą,archyvininlystę,mokslinę informacinę veiklą,bibliografiją.Skaitymas,tai begalinis prieštaravimų tarp dokumentų ir skaitytojų sprendimo procesas. Dokumente yra inf.,kurios nėra skaitytojo samonėje.Kol išlieka ši priešybė, išlieka ir pats santykis “Dokumentas-skaitytojas”. Jis egzistuoja iki dokumento perskaitymo.Minėtų priešybių vienybę užtikrina jų atitikimas.Ši sąvoka yra labai svarbi bibliografijos teorijai ir apima visų galimų situacijų begalinę įvairovę. Lengvai ir paprastai realizuoti atitikimą tarp dokumento ir skaitytojo dažniausiai neįmano- ma,nes egzistuoja daug dok. Komunikacijų sist. vidinių prieštaravimų,apsunkinančių normalų dokumento visuomeninį funkcionavimą. Prieštaravimus sąlygoja tai,kad dokumentai ir skaitytojai egzistuoja diskretiškai, kokybiniu požiūriu yra nevienalyčiai. Prieštaravimai sist. “Dokumnetas – vartotojas” žmonijos intelektu – aliniame procese sudėtingėja ir gilėja.At|itikimas tarp Dokumento ir vartotojo realizuojamas ne taip lengvai.Egzistuoja vidiniai prieštaravimai arba informacijos barjerai1)Erdviniai;2)Kiekybiniai; 3)Kalbiniai;4)Kokybiniai;5)turinio;6)Psichologi – niai. Kad būtų realizuotas atitikimas sist. “D-V” reikia įveikti prieštaravimą.Kadangi tiesiogiai tą padaryti dažniausiai neįmanoma,žmonija sukūrė specialias prieštaravimų įveikimo priemones. Vieną jų yra bibliografija. Bibliografas padeda įveikti prieštaravimus dokumentinių komunikac. sist. ir realizuoti atitikimus bibliografine inf.,t.y. tam tikru būdu sutvarkytomis žiniomis apie dokumentus.Lomis skaitytojas gali naudotis atskirai ir nepriklausomai nuo pačių dokumentų. Bibl.inf.- tai informacija apie dokumentus,ruo- šiama pranešimo apie juos,jų paieškos,rekomen- davimo ir propagavimo tikslais.
Bibl. informacija yra antrinė.Svarbiausia jos specifinė savybė,pasireiškianti tuo,kad bibl.inf. priklauso dokumentinės komunikacijos sistemos antriniam dokumentiniam lygmeniui,yra “informacija – tarpininkas : DBIV. Bibl. inf. Dvilypumas (orientacija į dokumentą ir vartotoją) yra neatskiriama jos savybė,turinti lemiamą reikšmę bibl.teorijai.Dvilypumas aptinkamas visose pagrindinėse bibl. sąvokose ir daro didelę įtaką jų turiniui.Bibl.inf. atspindi dokumentų srautus ir masyvus,atsižvelgdama į visos visuo- menės,atskirų jos grupių,individų interesus ir poreikius.Dokumentų srautai ir masyvai “kondensuojami” lengvai apžvelgiama forma, tarytum susumuojami,modeliuojami.Bibl.inf. pateikia apie dokumentus žinias,kurios būtinos paieškiniam – orientaciniam etapui dokumentinių komunikacijų sistemoje.Bibl.inf. turinys – kompleksinis informacinis.Ji apima ne tik grynai
bibliografinę,bet ir reikalui esant pirminę, mokslinę,publicistinę bei kitas inf. rūšis. Svarbi bibl.inf.sąvybė yra jos vidinis organizuotumas, standartiškumas.Todėl ją galima efektyviai panaudoti realizuojant atitikimus dok.komun.sist.
Bibl.inf.vienoje situacijoje gali pasireikšti kaip bibliografinė,kitoje – kaip nebibliografinė. Kiekvienu konkrečiu atveju tą sąlygoja tikslai,kurias ji naudojama.Biblšinf.kategorija atlieka didelį metodoliginį vaidmenį.Ji yra bibl. reiškinių atpažinimo principas.Kategorija “bibliografinė informacija” įgalina suvokti visos bibl. – sudėtingo visuomeninio reiškinio – ribas ir vientisumą.Kad ir kur aptikti,kad ir kokiais terminais pavadinti reiškiniai,susiję su informac. Apie dokumentus (skirtos pranešimui apie juos,jų paieškai,rekomendavimui ir propagavimui) ruošimui.tvarkymui,saugojimui ir skleidimui, yra bibliografiniai.

VI..Bibl.inf.savybės.Metodologinė reikšmė.
Bibl.inf. būdingos tokios sąvybės :
1)Bibl. informacija yra antrinė.Ji pasireiškia tuo, kad ji reikalinga vartotojui ne pati savaime,o kaip priemonė išankstinei orientacijai turinyje, kokybėje,kiekybėje.Svarbiausia jos specifinė savybė,pasireiškianti tuo,kad bibl.inf. priklauso dokumentinės komunikacijos sistemos antriniam dokumentiniam lygmeniui,yra “informacija – tarpininkas : DBIV.
2)Bibl.inf.kondensuoja lengva forma.
3)Jai būdingas kompleksinis informacinis turinys. Ši savybė daro sunkiai sugaunamą ribą tarp bibl. ir nebibliografijos.
4) Bibl. inf. Dvilypumas (orientacija į dokumentą ir vartotoją) yra neatskiriama jos savybė,turinti lemiamą reikšmę bibl.teorijai.Dvilypumas aptinkamas visose pagrindinėse bibl. sąvokose ir daro didelę įtaką jų turiniui.Bibl.inf. atspindi dokumentų srautus ir masyvus,atsižvelgdama į visos visuomenės,atskirų jos grupių,individų interesus ir poreikius.Dokumentų srautai ir masyvai “kondensuojami” lengvai apžvelgiama forma, tarytum susumuojami,modeliuojami. Bibl.inf. pateikia apie dokumentus žinias,kurios būtinos paieškiniam – orientaciniam etapui dokumentinių komunikacijų sistemoje.Bibl.inf. turinys – kompleksinis informacinis.Ji apima ne tik grynai bibliografinę,bet ir reikalui esant pirminę, mokslinę,publicistinę bei kitas inf. rūšis. 5)Svarbi bibl.inf.sąvybė yra jos vidinis organizuotumas, standartiškumas.Todėl ją galima efektyviai panaudoti realizuojant atitikimus dok.komun.sist.
6)Bibl.inf.garantuoja dokumento identifikavimą (tapatumo nustatymas iš aprašo).
Bibl.inf.vienoje situacijoje gali pasireikšti kaip bibliografinė,kitoje – kaip nebibliografinė. Kiekvienu konkrečiu atveju tą sąlygoja tikslai,kurias ji naudojama.Bibl.inf.kategorija atlieka didelį metodoliginį vaidmenį.Ji yra bibl. reiškinių atpažinimo principas.Kategorija “bibliografinė informacija” įgalina suvokti visos bibl. – sudėtingo visuomeninio reiškinio – ribas ir vientisumą.Kad ir kur aptikti,kad ir kokiais terminais pavadinti reiškiniai,susiję su informac. Apie dokumentus (skirtos pranešimui apie juos,jų paieškai,rekomendavimui ir propagavimui) ruošimui.tvarkymui,saugojimui ir skleidimui, yra bibliografiniai.

VII..Bibl.inf.egzistavimo formos.
Studijuojajant šią temą,būtina atkreipti dėmesį į istoriškai pradines bibl. inf. formas,kurios atsirado senovėje knygų saugyklose,vienuolynų bibliote –
kose.Jų aprašai ir katalogai pirmiausia buvo skirti inventorizacijai, o susikaupus didesniam rankraščių ir knygų kiekiui, – ir paieškai.Taigi šios priemonės ir buvo istoriškai pradinės bibl.inf. paieškos funkcijos realizavimo formos.Bibl.inf. egzistavimo formas istoriškai tiria bibliografijos mokslo skyrius – bibl.istorija.
Bibl.inf.egzistavimo formos atspindi,kas būdinga informacijos įvairovei.Bibl.pranešimą sudaro ir formuoja bibl.žinios(bibl.duomenys apie dok). Šie duomenys yra imami iš paties dokumento,jie atskiriami nuo dokumento,sutvarkomi. Bibl.pranešimas pateikia pagal tam tikr.taisykles sutvarkytus duomenis apie dokumentus.Jis yra minimalus inf.struktūrinis elementas.Jis gali būti sukurtas apie visą dok. Arba apie grupe dok. Jis paprastai perduodamas žodžiu ir raštu.Jie sutinkami bibliotekose, per radiją ar televiziją.
Žodžiu gali būti perduodami ir nestandartinio aprašo būdu.Jie mažai kuo skiriasi buo raštu pateiktų. Raštiškas – tai pranešimas,užfiksuotas dokumentine forma (bibliografinis įrašas). Juos randame pačiame leidinyje.Bibl.įrašas gali būti labai sudėtingos struktūros.Į jį įeina įvairūs elementai.Pagr.elementas – bibl.aprašas.
PVZ.:Marčėnas A. Angelas – Vilnius, 1991. – 237p.
Gali įeiti į šį įrašą anotacija (trumpa charakter).
Yra įvairios bibl.aprašo rūšys:
a)Suvestinis bibl.aprašas.b)Jungtinis bibl.aprašas. c)Išsamusis bibl.aprašas.d)Trumpas bibl.aprašas.
e)Išplėstinis bibl.aprašas. Bibl.aprašas – tam tikrų dokumentų rinkinys.Bibl.aprašas – tai duomenys apie dokumentą,kurie yra būtini ir pakankami jo idntifikavimui. Bibl.aprašą sudaro privalomi ir fakultatyviniai dokumentai.Privaliomi:1)Autirius. 2)Pagrindinė antraštė.3)Išleidimo vieta ir laikas. 4)Apimtis. Šie duomenys garantuoja dokumento atpažinimą.
Bibl.priemonė – pagrindinė saugojimo,skleidimo, jos egzistavimo ir panaudojimo forma.
Bibl.arašą sudaro kelios sritys: 1)Antraštės; 2)Leidimo;3)Specialioji;4)Skelbimo; 5)Fizinių duomenų;6)Serijos;7)Pastabos;8)Standartinio nr.

10. Bibliogr. informac. pagrindinės visuomeninės funkcijos. Tai viena svarbiausių “Bibliografijos mokslo įvado” disciplinos temų. Šiuo metu bibliografijos moksle egzistuoja įvairūs požiūriai į bibliografinės informacijos funkcijas. Literatūroje galima rasti sąrašus, kuriuose atsispindi nuo kelių iki keliasdešimt funkcijų.Bibliografinė informacija reguliuoja informacinius santykius sistemoje “Dokumentas –vartotojas”, tam tikra prasme organizuoja vartotojų veiklą, padeda rasti reikalingus dokumentus, išvengti neapibrėžtumo nusprendžiant juos skaityti ir pan.Taigi, bibliografinės informacijos visuomeninė paskirtis, jos socialinė prigimtis – realizuoti (padėti realizuoti) atitikimus dokumentinių komunikacijų sistemoje. Pastaroji yra ta aplinka, kurioje ji tiesiogiai funkcionuoja.
Bibliografijos bendrojoje teorijoje bibliografinės informacijos pagrindinės visuomeninės funkcijos ne konstatuojamos, o išvedamos iš pagrindinių dokumentinių poreikių per pagrindinių atitikimų tipus dokumentinių komunikacijų sistemoje.Dokumentiniai poreikiai (ir juos atitinkantys bibliografiniai poreikiai) esti trijų tipų: 1) visuotiniai (būdingi visai visuomenei), 2) daliniai (būdingi atskiroms visuomenės klasėms, partijoms, įvairioms profesinėms –gamybinėms ir kt. socialinėms grupuotėms), 3) pavieniai (būdingi atskiriems visuomenės nariams). Analogiškai yra skirstomi ir aiškinami atitikimų dokumentinių komunikacijų sistemoje ir bibliografinės informacijos funkcijų pagrindiniai lygmenys.Regis begalinę skaitytojų dokumentinių poreikių įvairovę išsamiai apibūdina šios poreikių grupės: 1) dokumentų, reikalingų skaitytojui, paieškos poreikiai, 2) informavimo, t.y. pranešimo apie tam tikrų formų ar turinio dokumentų egzistavimą, poreikiai, 3) dokumentų įvertinimo pagal skaitytojų poreikius, jų galimybes ir kt. ypatybes poreikiai. Prieiname išvadą, kad dokumentinių komunikacijų sistemai yra būdingi atitikimo santykių formalūs, turinio ir vertinimo tipai.
BI pirmoji funkcija – paieškinė – tenkina vartotojui reikalingo dokumento paieškos poreikius. Ji garantuoja dokumentų, apie kurių egzistavimą vartotojas žino, bibliografinio “adreso” ir buvimo vietos nustatymą. Formalaus tipo atitikimų tarp dokumento ir skaitytojo bibliografinė realizacija – tai BI panaudojimas dokumento identifikavimo (išankstinė bibliografinė paieška) ir jo buvimo vietos nustatymo (galutinė paieška) tikslais. Paieškinė funkcija apima dokumentų identifikavimą.
Antroji funkcija – komunikacinė – tenkina pranešimo apie tam tikros formos ir turinio dokumentus poreikį. Ja pašalinamas neapibrėžtumas dokumentų turinio atžvilgiu. Šis tikslas pasiekiamas vartotojui pateikiant pagal turinį sutvarkytas žinias apie dokumentus, atspindinčias dokumentų masyvus ir srautus einamuoju, retrospektyviniu ir perspektyviniu aspektais.
Trečioji – įvertinančioji – funkcija tenkina dokumentų įvertinimo pagal įvairius požymius (grupinius ar individualius poreikius, vartotojo išsilavinimą, amžių ir pan.) poreikius. Ji padeda įveikti neapibrėžtumą dokumento vertingumo požiūriu. Čia itin pasireiškia aktyvus bibliografo dalyvavimas dokumentinės informacijos vartojimo procese. Dokumentų masyvai ir srautai įvertinami tikslingos bibliografinės charakteristikos, atrankos ir kitais būdais. Bibliografas rekomenduoja tik tuos dokumentus, kurie atitinka tam tikro vartotojo ypatybes ir numatyto bibliografinio poveikio tikslus (auklėjimo, lavinimo ir t.t.). BI įvertinančioji funkcija atskleidžia bibliografijos socialinį – pedagoginį aspeką.Minėtos BI pagrindinių funkcijų triados autorius yra O. Koršunovas. Šių labai bendrų ir abstrakčių sąvokų atsiradimas bibliografijos bendrojoje teorijoje parodė, kad intensyvėja bibliografijos mokslo teorizavimas.Šias funkcijas galima nesunkiai aptikti BI materialioje formoje – bibliografinėse priemonėse. Pvz., paieškinės funkcijos ryškiausia realizavimo priemonė yra abėcėlinis knygų katalogas, komunikacinės – valstybinė bibliografinė rodyklė (bibliografinė priemonė, informuojan-ti apie šalyse leidžiamus dokumentus jų valstybinės registracijos pagrindu), įvertinančiosios – literatūros rodyklė, talkinanti savišvietai.BI, be pagrindinių visuomeninių funkcijų, taip pat atlieka nemažai išorinių arba konkrečiųjų funkcijų. Mokslinėje literatūroje išvardinta per 50 tokių funkcijų, tarp jų: ideologinė, pedagoginė, populiarinimo, valdymo ir kt.
12. BI funkcinė struktūra. Kadangi dokumentiniai poreikiai ir atitikimai dokumentinių komunikacijų sistemoje egzistuoja nepriklausomai nuo bibliografinės informacijos, jie negali būti jos vidinės esminės funkcinės struktūros elementai. Tokie elementai – BI pagrindinės visuomeninės funkcijos. Nors ir kaip keistųsi bibliografinė informacija istoriškai, ji visada vykdė, vykdo ir vykdys paieškinę, komunikacinę ir įvertinančiąją funkcijas. Tokia jų seka nėra atsitiktinė.
BI genetinė struktūra grafiškai atrodo taip:

A – paieškinė funkc

B – komunik. funkc

C – įvertinanč. funk

Matyti, kad paieškinė funkcija yra sąlygiškai nepriklausoma, komunika-cinė apima paieškinę, jos galimybes, o įvertinančioji – paieškinės ir komuni-kacinės galimybes. Praktiškai tai reiškia, kad egzistuoja tokios bibliografinės informacijos konkrečios priemonės, kurios sudaromos tik paieškos tikslais. Spręsdama prieštaravimus, atsirandančius dėl dokumentų erdvinio išsisklaidymo, paieškinė funkcija realizuojama konkrečiame dokumentų fonde.Visos bibliografinės priemonės, kurios atlieka komunikacinę funkciją, visada gali būti panaudotos paieškai (bent jau išankstinei). Ivertinančiosios funkcijos konkrečios realizavimo priemonės visada turi paieškinius ir komunikacinius pradus.Brėžinyje parodyta, kad judėjimas nuo funkcijos A prie funkcijos C yra judėjimas nuo vieno bibliografinės informacijos dvilypumo poliaus (dokumento) prie kito (vartotojo). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad genetinė struktūra atskleidžia BI pagrindinių visuomeninių funkcijų vystymosi istorinio proceso vidinę logiką: senųjų knygų saugyklų katalogai (paieškinės priemonės) – komunikacinės paskirties BI registracinės formos – įvairios įvertinančios funkcijos realizavimo priemonės.Bibliografijos reiškinių funkcinę įvairovę išreiškia BI funkcinė-loginė struktūra. Ji parodo visus logiškai galimus BI pagrindinių visuomeninių funkcijų derinius. Vyravimo santykis (kai viena funkcija pasireiškia stipriau už kitą) žymimas AB.Ekvivalentumo santykis (abi arba visos trys funkcijos pasireiškia vienodai) žymimas A  B.
Jeigu, pavyzdžiui, bibliografinė priemonė vienu metu ir vienodai realizuoja komunikacinę bei įvertinančiąją funkcijas ir gali būti panaudota išankstinei dokumentų paieškai, tai bibliografinės priemonės sudėtingą kombinuotą funkciją užrašome šitaip:
(B  C)A
(Pirmosios aukščiau užrašytos funkcijos vadinamos paprastomis kombinuotomis funkcijomis).
BI funkcinė-loginė struktūra grafiškai reiškiama dvejopai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bibliografinės informacijos funkcinė-loginė struktūra parodo visus logiškai galimus pagrindinių visuomeninių funkcijų derinius. Realioje bibliografijos tikrovėje egzistuojančių derinių skaičių “apriboja” BI genetinė struktūra (pvz., negalimas grynas santykis AC ir pan.).
13. Bibliografijos apibrėžimas. Kadangi BI kūrimu, jos saugojimu, naudojimu ir skleidimu rūpinasi žmogus, drauge su ja atsirado ir vystėsi bibliografinė veikla. Bibliografinės veiklos formavimosi procesas istoriškai ilgas, sudėtingas ir prieštaringas. Pirmieji bibliografai profesionalai atsirado tik 19a. pabaigoje – 20 a. pradžioje.
Sudėtingėjant bibliografinės veiklos uždaviniams ir funkcijoms, joje atsirado darbo pasidalijimas. Bibliografavimas pamažu ėmė skirtis nuo bibliografinio aptarnavimo. Atsirado bibliografijos mokslas, bibliografų rengimo, bibliografijos valdymo sistema.Šiuo metu egzistuoja požiūris, kad visi minėti veiklos barai ir sudaro vientisą specifinę žmonių veiklos sritį, vadinamą bibliografija. O. Koršu-novo nuomone, bibliografija yra veiklos sričių sistema, garantuojanti BI funkcionavimą visuomenėje.
Neretai pagal tradiciją bibliografija vadinama tik bibliografinė praktinė veikla. Šiuo atveju, bibliografijos sąvoka susiaurinama, ji neapima bibliografijos mokslo, bibliografų rengimo, bibliografijos valdymo veiklos ir pan.Mokslinėje ir mokomojoje literatūroje įsigali pirmoji, “plačioji”, bibliografijos samprata.
Bibliografija turi dvi įeigas ir vieną išeigą. Pirmosios įeigos dėka vyksta dokumentų srautų ir masyvų pirminis bibliografinis apdorojimas, siekiant laiduoti dokumentų paiešką ir pranešimą apie juos.Antroji įeiga, kurią sudaro skaitytojų poreikiai ir užklausos, garantuoja dokumentų įvertinimą ir BI paruošimą pagal konkretų tikslą ir konkrečiam adresatui. Čia atsižvelgiama į BI vartotojų dokumentinius poreikius, į jų išsilavinimą, tikslus ir t.t.
Bibliografinės sistemos išeigą sudaro BI srautai. Labai svarbų vaidmenį joje vaidina pastovus ir efektyvus grįžtamasis ryšys su skaitytojais. Taigi, galima daryti išvadą, kad bibliografija, kaip visuomeninis reiškinys, turi du pagrindinius struktūrinius lygmenis: 1) abstraktųjį (vidinį), 2) istoriškai konkretų (išorinį). Pirmąjį struktūrinį lygmenį sudaro BI pagrindinių visuomeninių funkcijų struktūra. Ji garantuoja bibliografijos kaip sistemos vientisumą. Abu lygmenys sudaro realią vienovę.

14. Bibliografijos struktūra. Adekvati mokslinio pažinimo priemonė, padedanti atskleisti bibliografijos struktūrą, yra bendramokslinis veiklos požiūris, akcentuojantis subjekto aktyvumą. Ilgai bibliografijos moksle egzistavo aiškiai nesuvokta, stichinė bibliografijos, kaip veiklos srities, samprata. Sąmoningai laikantis veiklos požiūrio, nagrinėjamas objektas traktuojamas kaip veikla, susidedanti iš vienas kitą sąlygojančių ir glaudžiai susijusių elementų. Pagrindiniai veiklos elementai: tikslas, subjektas, objektas, sąlygos priemonės, procesai, operacijos, veiksmai, procedūros ir rezultatai.
Bibliografiją – kaip vientisą visuomeninį reiškinį – sudaro keletas specifinių BI funkcionavimą visuomenėje garantuojančių veiklos sričių, kaip antai: bibliografinė (praktinė), mokslinė tiriamoji, pedagoginė, organizacinė ir valdymo. Vadinasi, norint iki galo atskleisti bibliografijos struktūrą, reikia parodyti visų šių veiklos sričių sandarą.
15. Bibliografinės veiklos tikslai. Bibliografinė veikla – tai informacinės veiklos sritis, tenkinanti BI poreikius. Šiame apibrėžime aiškiai nurodytas bibliografinės veiklos pagrindinis tikslas (skaitytojų ir visuomenės apskritai BI poreikių tenkinimas). Be to, ji turi daug tarpinių tikslų. Nuo jų teisingo formulavimo nemažai priklauso bibliografijos efektyvumas. Tikslai yra bibliografinės veiklos reguliatoriai.

16. Bibliografinės veiklos subjektai ir objektai. Pagrindiniai jos subjektai yra bibliografai profesionalai. Jie rengia ir saugo BI, organizuoja jos naudojimą. Jų išsilavinimas, įgūdžiai sąlygoja bibliografinės veiklos kokybę ir efektyvumą. Bibliografinės veiklos subjektų vaidmenį atlieka ir tie informacijos vartotojai, kurie neturi specialaus išsilavinimo, tačiau kuria BI (pvz., mokslo darbuotojai, sudarantys naudotos literatūros sąrašą ar rengiantys bibliografinį leidinį).
Bibliografinės veiklos vientisas objektas yra dokumentinių komunikacijų sistema, vienas svarbiausių jos objektų – dokumentas. Tai betarpiškas bibliografavimo objektas. Šiuo atveju būtina pri-siminti dokumentų klasifikacijas pagal įvairius požymius.
Potencialus (tipinis) ir betarpiškas (individualus) bibliografinio poveikio objektas yra BI vartotojas. Bibliografui svarbūs jo dokumentiniai poreikiai, interesai ir užklausos jų bibliografine išraiška. Literatūroje interesas traktuojamas kaip suvokta, aktyvi, veikli poreikių egzistavimo forma. Jį vartotojai subjektyviai formuluoja kaip užklausą.
Labai daug lemia sąlygos. Tai bibliografinės veiklos elementas, kuris optimizuoja arba apsunkina bibliografo veiklą, stabdo ją.

17. Bibliografinės veiklos procesai. Tarp bibliografinių procesų svarbią vietą užima BI parengimo ir vartojimo (naudojimo) procesai. Pagrindiniai bibliografinės veikos procesai: bibliografavimas, bibliografinis aptarnavimas, bibliografinė savitarna.

Žmogaus poreikiai

Informaciniai Neinformaciniai

Dokumentiniai Nedokumentiniai

Bibliografiniai Nebibliografiniai

Prielaidos:
1. Kad vartotojai turėtų sąmoningus informacinius poreikius.
2. Žmogus (Informacijos Vartotojas) negalėtų to poreikio patenkinti be dokumentų.
3. Vartotojo negalėjimas betarpiškai gauti dokumentus.
4. Vartotojas turi žinoti bibliografinės informacijos šaltinius, jų funkcines galimybes, turi mokėti pasinaudoti pvz. bibliotekų paslaugomis.

Dokumentiniai poreikiai, kuriems tenkinti reikia BI, vadinami dokumentiniais bibliografiniais poreikiais.

1) bendri (pagrindiniai),
2) grupiniai,
3) individualūs

1) būdingi visiems, kas skaito;
2) išreiškiama istorinių darinių poreikiu (amžiaus grupės, t.t.). Bendri dok. bibl. poreikiai konkretizuojasi ir įgyja specifinį turinį, formas (savišvietos, mokslo, mokymosi (studentų), profesijos pasirinkimo).
3) begalinė įvairovė atskirų vartotojų poreikių.

Ko reikia:

1)dokumentų paieškos poreikis,
2)informavimo apie dokumentus poreikiai, pranešimo apie dokumentus būtinumas,
3)dokumentų įvertinimo poreikis.

22. Bibliografinės veilklos priemonės

Priemonėmis, kurias naudoja bibliografas, norėdamas pasiekti savo tikslą bibliografinės veiklos procesuuose atsižvelgia į: veiklos metodus; šaltinius gamybos ir suteikimo bibliografinės informacijos vartotojams; techninės priemonės.

Bibliografinės veiklos metodai. Skirtingose bibliografinės veiklos procesuose naudojami įvairūs metodai. Bibliotekotyroje, pagal senas tradicijas, ypač daug dėmesio skiriama dokumentų bibliografavimo metodams. šie metodai dėka dalinio sujungimo dviejų pagrindinių bibliografinės veiklos procesų, tai dėl tam tikros priežasties būdinga ir bibliografiniam aptarnavimui.

Metodai bibliografinės veiklos. Skirtingi metodai bibliografavimo pagal charakterius ir tikslą(ir pagal jų atitikimus pagrindinius bibliografinės veiklos procesus) galima sujungti į dvi grupes:
Analitine(nagrinėjančią) ir sintetine(darančią tam tikras išvadas)

Analitiniams metodams bibliografinės veiklos priskiriama :
1. Bendra bibliografinio dokumento analyzė, įgyvendinamas supratimo tikslams, suprasti jo pagrindinę tematiką, erdvinę ir turinio paskirtį, vertybes ir trūkumus, prasmės ir skaitytojo paskirtį..
2. Bibliografinio dokumento aprašymas.
3. Trumpas knygos aprašymas arba konspektas.
4. Indeksavimas ir dalykinimas, išreiškimas dokumento turinio pagalba pagal susitartus ženklus, kokia nors klasifikacija.

Rezultatas, paskutinių trijų veiksmų, kartu sujungiama su bibliografiniu užrašu, sudarymą kurių suformuoja perėjimas nuo analitinio į sintetinį metodą.
Sintetiniams metodams bibliografinės veiklos priskiriama:
1. iš daugelio išrinkimas į vieno, ko reikia;
2. Dokumentų atranka, pagal vartotojo poreikius;
3. Bibliografinių užrašų grupavimas.

Pagal susitarimą išskirimo į analitinį ir sintetinį metodus, jei pereina nuo vieno į kitą, vienu metu, arba peiliu. Jeigu išdėstyt juos ant lai,ko ašies(to – tx), ant kurios atskiri langeliai reiškia ne kokį tai konkretų laiko tarpą, o tiktai paeiliui vykstančius įvykius, tai mes gausim bendrą paveikslą, charakterizuojantį santykį skirtingų etapų ir metodus bibliografinėje veikloje. Sintezė – analizė – sintezė, geriau paaiškina viena kitą, padeda geriau suprasti bendrą loginę virsmą bibliografijos procesuose.

25. Bibliografijos rūšys su gretimomis mokslinės ir praktinės veiklos rūšimis.

Nagrinėjant bibliografijos santykius su gretimomis mokslinės ir praktinės veiklos sritimis, būtina atsižvelgti į dvi vienareikšmių sąvokų eiles:
1. Praktinės veiklos sritis (bibliografinė veikla, biblioteninkystė, mokslinė informacinė veikla, knigininkystė)
2. Mokslinio darbo sritis (bibliografijos mokslas, bibliotekotyra, informatika, knygotyra)

Bibliografinės veiklos ir biblioteninkystės tarpusavio ryšiai itin glaudūs. Biblioteka – seniausias ir lyg šiol vienas svarbiausių institutų dokumentų saugojimo ir panaudojimo sistemoje. Bibliografija – būtinas bibliotekinio proceso elementas. Biliografinius reiškinius bibliotekose galima išskirti remiantis bibliografinės informacijos, kaip atsietų nuo dokumentų duomenų apie juos, kriterijumi.

Mokslinė informacinė veikla – tai organizaciniu požiūriu savarankiška mokslo tiriamosios veiklos sritis, sukurta siekiant padidinti mokslinės tiriamosios veiklos efektyvyumą, atpalaiduoti mokslininkus ir specialistus nuo informacijos paieškos, jos analitinio ir sintetinio apdorojimo, saugojimo ir paskleidimo. Bibliografinę veiklą galima traktuoti kaip būtiną mokslinės informacinės veiklos komponentą, organizuojantį, kuriantį ir skleidžiantį bibliografinę informaciją apie mokslinius dokumentus. Tačiau bibliografinė veikla neapsiriboja tik mokslo sferos aptarnavimui. Ji apima ir kitus dokumentus. Mokslinė informacinė veikla savo ruožtu ruošia ir teikia ne tik bibliografinę, bet ir faktorinę bei konceptografinę informaciją, aprūpina mokslininkus ir specialistus pirminiais šaltiniais.

Bibligrafinės, bibliotekinės ir mokslinės informacinės veiklos tarpusavio santykiai.

Bibliografinė biblioteninkystė

Veikla

Mokslinė informacinė veikla

1 – bendra visoms trims veiklos sritims (bibliografinis mokslininkų ir specialistų aptarnavimas bibliotekose(jų profesinių užklausų ir poreikių tenkinomas))
2 – bibliografinis skaitytojų aptarnavimas bibliotekoje, tenkinant jų įvairius poreikius.
3 – mokslininkų ir specialistų aptarnavimas bibliotekoje, pateikiant jiems dokumentus ir faktografines žinias.
4 – mokslininkų ir specialistų bibliografinis aptarnavimas nebibliotekoje, jų profesinių poreikių tenkinimas.
5 – bibliografinis skaitytojų aptarnavimas nebibliotekoje, tenkinant įvairius jų poreikius ir užklausas.
6- skaitytojų bibliotekinis aptarnavimas, pateikiant jiems pirminius dokumentus.
7 – mokslininkų ir specialistų aprūpinimas faktografine ir konceptografine informacija, jiems atliekant mokslinio tyrimo ir projektavimo, konstravimo darbus.
Biliotekotyra , bibliografijos mokslas ir informatika nagrinėja atitinkamų praktinės veiklos sričių dėsningumus. Remiantis pateiktąją šių praktinės veiklos sričių tarpusavio ryšių schema, galima teikti, kad ir atitinkamų mokslų tyrimo objektai bei dalykai turi trigubo sutapimo, dvigubo sutapimo ir autonomines dalis.
Labai svarbūs bibligrafijos ir knygininkystės tarpusavio santykiai, kalbant apie juos reikia prisiminti dvi bibliografijos koncepcijas. Pagal dokumentografine bibliografijos koncepcija bibliografinis objektas suprantanas žymiai plačiau, negu knigininkystės, kuri funkcionuoja daliniame dokumentinių komunikacijų sistemos variante knyga – skaitytojas. Tokiu atveju knygotyros ir bibliografijos mokslo objektas sutampa tik dalinai, jie nėra vienas kito dalis.

Remiantis knygotyrine bibliografijos koncepcija, bibliografinė veikla tampa knygininkystės sudėtine dalimi, greta tokių veiklos sričių kaip leidyba, knygos menas, spaudos statistika, biblioteninkystė. Kartu ir bibliografijos mokslas lieka knygotyros, kaip bendresnio mokslo sudėtine dalimi.

Visas išvardintas veiklos sritis galima apibūdinti kaip tarpininkus sistemoje informacija – vartotojas. Jų pagrindinis tikslas – tenkinti visuomenės informacinius porei(kius. Tačiau kiekviena veiklos sritis yra specifinė. Biblioteninkystė užtikrina visuomeninį spaudinių ir kitų dokumentų naudojimą. Mokslinė infarmacinė veikla kompleksiškai tenkina mokslininkų ir specialistų informacinius poreikius. Knygininkystė užtikrina rašto kūrinių funkcionavimą visuomenėje, bibliografija – bibliografinės informacijos funkcionavimą. Šias veiklos sritis tiriantis mokslai priklauso specialiniams – komunikaciniams mokslams, nagrinėjantiems informacijos funkcionavimo dėsningumus visuomenėja įvairiomis jos formomis, skirtingose sistemose. Remdamiesi šių mokslų ir jų tiriamų veiklos sričių vienybe ir bendrumais.

Leave a Comment