Romantizmą pakeičianti literatūros kryptis vadinasi realizmas. Di¬džiosiose Europos ir Amerikos literatūrose jis įsigalėjo apie 1840 m. (lietuvių literatūroje šiek tiek vėliau – maždaug po 50 m.) ir vyravo iki pat XIX a. pabai¬gos. Realizmas susijęs su XIX a. europiečių gyvenimo pokyčiais, mokslo atradimais, su išaugusiu rašytojų dėmesiu viduriniajam ir žemesniajam visuomenės sluoksniui – darbininkijai, smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, tarnautojams. Realistai nusigręžia nuo romantikų suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir susitel¬kia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. Vėlyvoji realizmo atmaina, išryškėjusi XIX a. pasku¬tiniajame ketvirtyje, vadinama natūralizmu. Romantizmo, realizmo ir natūralizmo epochoje yra ir svarbiausios XX a. literatūros kryp¬ties – modernizmo ištakos.
ŽYMIAUSI REALISTAI. Realizmo krypties pradininkas Europos literatūroje yra prancūzų romanistas Onorė de Balzakas (Honore de Balzac, 1799-1850). Savo devyniasde¬šimt septynių romanų cikle, pavadintame „Žmogiškoji komedija”, Balzakas sukūrė įspūdingą XIX a. pirmosios pusės Prancūzijos visuomenės gyvenimo paveikslą, ap¬imantį sostinę ir provinciją, bankininkus, aristokratus, pra¬monininkus, varginguosius sluoksnius… Šios visuomenės svarbiausios varomosios jėgos yra pinigai, beatodairiškos žmonių pastangos išsikovoti aukštesnę visuomeninę padė¬tį. Rašytojas tarsi gamtininkas atskleidžia pavienių asmenų ir visuomenės grupių elgesį lemiančius dėsnius. Tai savotiška epo¬chos visuomenės ir papročių istorija. Žymiausi „Žmogiškosios kome¬dijos” ciklo romanai yra „Eugenija Grandė” ir „Tėvas Gorijo”.Balzako pradėtą kryptį Prancūzijoje tęsė Stendalis (Stendhal, tik¬roji pavardė Anri Beilis [Henri Beyle], 1783-1842), Anglijoje – Čarlzas Dikensas (Charles Dickens, 1812-1870), Rusijoje – Aleksandras Gogolis (1809-1852), Ivanas Turgenevas (1818-1883), Levas Tolstojus (1828-1910) ir kt
Realizmo bruožai
Rašytojai, dailininkai, skulptoriai taip pat buvo paveikti vyraujančių savo laiko idėjų. Jie laikėsi požiūrio, kad menininko uždavinys yra tyrinėti tikrovę, meniniais vaizdais atskleisti tai, kas neprieinama arba sunkiai prieinama mokslui. Realistai nustojo gilintis į filosofi¬nius žmogaus būties klausimus, žavėtis istorijos, tolimų kraštų egzo¬tika, gamta arba poetinės fantazijos skrydžiais. Jie dėmesį sutelkė į žmogaus kasdienybę – visų pirma į dirbančio, vargstančio žmogaus buitį, į plačiųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą; savo kūriniuose ėmėsi kelti, fiksuoti ir spręsti skaudžias daiktiškosios žmogaus būties problemas. Todėl realistiniam menui būdingiausia visuomeninė, arba socialinė, tematika ir problematika.Į tikrovę realistai stengėsi žvelgti nešališkai, objektyviai, su mokslininko atidumu ir dėmesingumu detalei, ir kartu pastebėti tos tikrovės dėsningumus, išryškinti esminius jos bruožus. Jų kūriniams būdingas tikslus išorinės, daiktiškosios tikrovės vaizdas ir kartu api¬bendrinimas, pastanga išryškinti tipiškus aplinkos ir visuomenės bruožus. Tokia tikslaus tikrovės atvaizdo ir tipiškumo dermė, realis¬tų nuomone, ir yra tikroviškumas – vertingiausia naujojo meno savybė. Objektyvaus stebėtojo poziciją realistiniame mene paprastai išreiškia visažinio pasakotojo, vertintojo figūra (dailėje ją atitin¬ka aiški vaizduojamoji perspektyva).Kartu su meno objektu ir siekiais pakito ir realistinių kūrinių raiškos priemonės. Realizmas atsisako aukštojo stiliaus, klasikinių žanrų, iš Antikos ar Biblijos paveldėtų motyvų. Klasikinio ir romanti¬nio meno simbolius, alegoriškas detales, romantikų metaforas keičia metonimija – tikrovės fragmentai, atstovaujantys platesniems tos tikrovės reiškiniams. Į realistinius kūrinius plūsteli kasdienė, šne¬kamoji kalba, naujosios demokratinės epochos buities detalės; dar romantizmo plačiai naudotus poetinius žanrus, tokius kaip poema, išstumia proza. Realizmo meninius idealus geriausiai įgyvendino romanas – žanras, neturintis griežtų taisyklių, lengvai prisitaikantis prie įvairiausių tikrovės sričių vaizdavimo, sulydantis įvairiausių stilių elementus.
Natūralizmas
Vėlesnioji realizmo atmaina, arba srovė, yra natūralizmas. Jis susijęs su mėginimu literatūroje tiesiogiai pritaikyti tiesos ir moksliškumo principus. Natūralistai manė, kad rašytojas, kaip ir mokslininkas, sa¬vo veikloje turėtų remtis stebėjimu, eksperimentu ir dokumentais. Jie griežtai laikėsi biologinės žmogaus bei visuomenės prigimties teorijos. Natūralistinėje literatūroje pesimistiškai žiūrima į bet kokius dvasinius žmonių gyvenimo reiškimus, tokius kaip moralė, tikėjimas, joje vyrau¬ja nuožmios kovos už būvį, smurto, instinktų ir išsigimimo temos.Žymiausias natūralistinės literatūros atstovas yra prancūzų rašy¬tojas Emilis Zola (Emile Zola, 1821-1902). Dvidešimties romanų cikle „Rugonai-Makarai”, remdamasis tiesioginiais aplinkos stebėjimais, tyrinėjimais, gausybe įvairiausias epochos gyvenimo sritis aprašan¬čių dokumentų, jis parodo aplinkos ir paveldėjimo įtaką penkioms vienos giminės kartoms.Daugelio XIX a. antrosios pusės rašytojų kūryboje realizmo ir na¬tūralizmo pradai susipina. Toks derinys būdingas Giustavo Flobero (Gustave Flaubert, 1821-1880) kūrybai. Kitaip nei Balzakas, Floberas parašė palyginti nedaug, užtat prancūzų literatūroje pagarsėjo kaip neprilygstamas stiliaus meistras, ištisus mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo rašymo manierai būdingas itin tikslus, bemaž beas¬menis objektyvumas, negailestinga miesčionijos dvasinės menkystės analizė. Žymiausiame savo romane „Ponia Bovari” jis vaizduoja ne¬žymią miesčioniškos prigimties moterį, nesantuokiniuose ryšiuose ieškančią savo knygiškų svajonių išsipildymo, patiriančią nusivyli¬mą, beprasmybę ir depresiją. Šis romanas reikšmingas ne tik įžvalgia psichologine analize, bet ir novatorišku pasakojimo būdu, kuriame tiesioginį pasakotojo komentarą bemaž visiškai pakeičia veikėjos įspūdžių bei minčių perteikimas ir analitinis aplinkos aprašymas.
ROMANO SUKLESTĖJIMASDažnai sakoma, kad XIX amžius literatūroje – romano amžius. Rašy¬tojų realistų dėmesys kasdienybei, gyvenimo įvairovei, pastangos ap¬rėpti ir paaiškinti visuomenės gyvenimo visumą atitiko šio lankstaus žanro prigimtį ir suteikė nepaprastai stiprų impulsą jo raidai.Žodis romanas kilęs iš senosios prancūzų kalbos, kurioje reiškė romaniška kalba (t. y. ne lotyniškai – oficialia senųjų laikų rašto kal¬ba) parašytą kūrinį. Romanas – tai didelės apimties, laisvos kompozicijos siužetinis prozos kūrinys. Neturėdamas beveik jokių pastovių žanro normų, jis labai lengvai prisitaiko prie laiko reikalavimų. Galima sakyti, kad pastoviausia šio žanro savybė yra atvirumas bet kokiai žmogaus patirčiai, minčiai bei kūrybiniams sumanymams. Kartais romanas pavadinamas mūsų laikų epu – taip plačiai jis aprėpia pastarųjų šimtmečių tikrovę ir žmogų. Romanas artimai susijęs ir su šiuolaikiniu individualizmu – jo centre paprastai yra atskiro žmogaus asmeninis gyvenimas, patirtis, vidinės brandos kelias. Romano formai labai didelę įtaką turi autoriaus indi¬vidualybė. Dėl formos ir turinio laisvumo šiuolaikinis romanas turi nepaprastai daug žanrinių atmainų.Romano ištakos glūdi dar antikinės Graikijos literatūroje, Vidur¬amžių pramoginėje, nuotykių raštijoje (riterių romanas), liaudies humoristiniuose bei satyriniuose pasakojimuose (iš jų išaugo vieno žymiausių Renesanso rašytojų Fransua Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”). Tačiau Renesanso, Baroko ir Klasicizmo laikų lite¬ratūros teorijoje romanas dar nebuvo laikomas savarankišku žanru, neskiriamas nuo tokių tekstų kaip kronika, reportažas, memuarai, laiškai, o jei ir pastebimas, tai priskiriamas vadinamiesiems „žemie¬siems” žanrams. Šiuolaikinio romano pradininku paprastai laikomas Migelis Servantesas, „Don Kichoto” autorius. XVII-XVIII a. šį žanrą plėtojo Danielis Defo („Robinzonas Kruzas”), Džonatanas Sviftas („Guliverio kelionės”). Pagrindiniai šiuolaikinio romano tipai atsira¬do sentimentalizmo ir romantizmo laikais. Tai visuomenės, papročių, istoriniai, meilės romanai, kuriuos kūrė Žanas Žakas Ruso („Naujoji Eloiza”), Johanas Volfgangas Gėtė („Jaunojo Verterio kančios”), Val¬teris Skotas (Valter Scott, „Aivenhas”, „Rob Rojus”), Viktoras Hugo („Paryžiaus katedra”, „Vargdieniai”), Aleksandras Puškinas („Euge¬nijus Oneginas”), Michailas Lermontovas („Mūsų laikų didvyris”). Jau aptarėme, kaip romanas išpopuliarėjo realizmo epochoje.Pirmieji lietuviški romanai parašyti tik XX a. pradžioje. Tai Vin¬co Pietario „Algimantas” (1904), Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas” (1912). Romano bruožų turi ir kai kurie XIX a. lietuvių prozos kūriniai, pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė” (1869). Žymiau¬sias klasikinis lietuviškas romanas yra Vinco Mykolaičio-Putino „Alto¬rių šešėly”.
FIODORAS DOSTOJEVSKIS (1821-1881)
Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo laiko kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. proble¬mų ir meno bruožų, yra šiuolaikinio psichologi¬nio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą sugrąžina amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai – gėrio ir blogio santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus pri¬gimties dvilypumas ir jo tobulėjimo galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis artimas natūra¬lizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.
KŪRYBOS YPATYBĖSDostojevskio kūrybą sieja dėmesys „prakeiktiesiems” egzistenci¬niams ir moraliniams klausimams: ar yra Dievas ir jo nustatyta dieviš¬koji pasaulio tvarka; ar žmogus pajėgus pasiekti šventumą; kokia mo¬ralinio tobulėjimo, pasiaukojimo, kančios prasmė?.. Rašytojui rūpi ne išorės, buities fiksavimas, ne žmogaus gamtiškumas, kaip daugumai ankstesnių realistų ir natūralistų, bet žmogaus sielos, vidaus gyveni¬mas, dieviškų ir gyvuliškų žmogaus bruožų susidūrimai; prigimties, proto, jausmų ir moralinių dėsnių, šventumo, tobulybės ilgesio, religi¬nio jausmo grumtis. Žmogaus psichikos pasąmonės atskleidimo gilu¬mu ir meniškumu Dostojevskis ir šiandien lieka nepralenkiamas.Rašytojo kūriniuose atsiveria ir su niekuo nesupainiojamas, „dostojevskiškas” epochos vaizdas, kuriame daug dėmesio skiriama visuo¬menės „apačioms” -vargšams, visuomenės atstumtiesiems, „pažemin¬tiesiems ir nuskriaustiesiems”. Juose Dostojevskis įžvelgia tuos pačius dieviškumo pradus, dvasinio tyrumo siekį kaip ir aristokratijoje.Ypatinga ir Dostojevskio kūrinių forma. Realistinį, net natūralis¬tinį tikrovės vaizdą juose pagilina simboliniai elementai, bibliniai motyvai ir temos. Atsisakoma autoritetingo visažinio pasakotojo, rašytojo kūriniuose susiduria, rungiasi keletas lygiaverčių tiesų, pavienių veikėjų požiūrių. Dostojevskio kūryba nepaprastai spal¬vinga ir žanrine, stilistine prasme: joje yra ir dokumentikos, užrašų, laiškų, dienoraščių, ir detektyvo, socialinio romano, ir įvairių kitų žanrų bruožų bei elementų. Toks įvairiausių požiūrių, tiesų, idėjų, pasakojimo būdų derinimas būdingas vėlesnei, XX amžiaus ir šiuo¬laikinei literatūrai.Į didžiausias kūrybos aukštumas Dostojevskis užkopė romanais „Idiotas”, „Nusikaltimas ir bausmė” ir paskutiniuoju, likusiu nebaig¬tu „Broliai Karamazovai” (1879-1880).
„NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ”
„Nusikaltimas ir bausmė” – garsiausias Dostojevskio romanas, tvir¬tai įėjęs į pasaulio literatūros aukso fondą. Šis romanas, parašytas 1865-1866 m. Peterburge, susijęs su tam tikra rašytojo asmenine pa¬tirtimi, su epochos idėjomis bei problemomis. Jame matyti vargšo žmogaus Peterburgas, kokį turbūt regėjo pats Dostojevskis, ambicin¬gas, tačiau neturtingas studentas; galima pajusti ir to meto Rusijoje bei visame Vakarų pasaulyje populiarios visuomenės pertvarkymo teorijas. Tačiau romano centre esanti nusikaltimo prieš moralinius visuomenės pagrindus ir atsakomybės tema, joje susieinančios proble¬mos ir idėjos yra iš esmės visuotinės, amžinos, nė kiek nepasenusios, o kai kuriais aspektais ir dar aktualesnės šiandien, praėjus bemaž pusantro šimto metų nuo romano sukūrimo, „etninių valymų” ir pasaulinio terorizmo epochoje.
GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIASFiodoras Dostojevskis gimė 1821 m. spalio 30 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo kilęs iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (nuo Pinsko dabartinėje Baltaru¬sijoje); save, atrodo, kartais pavadindavo lietuviu. Tėvas buvo gana sunkaus, griežto būdo, nors teisingas, labai rūpinęsis šeima, moti¬na – poetiška, švelni. Mokėsi privačiose Maskvos bajorų mokyklo¬se, suteikusiose gerą humanitarinį išsilavinimą, visam gyvenimui įdiegusiose meilę literatūrai. Po motinos mirties, būdamas penkioli¬kos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. }Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė savo pirmąjį romaną „Vargšai žmonės”, laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę. Jau šio pirmojo kūrinio kelias į viešumą buvo ypatingas. Žymus rusų poetas N. Nekrasovas, per naktį skaitęs niekam nežinomo literato rankraštį, penktą valandą ry¬to atbėgo jo pasveikinti. Panašių entuziastingų žodžių Dostojevskis sulaukė iš žymiausio tų laikų rusų kritiko V. Belinskio: Jeigu dvidešimt penkerių metų žmogus gali parašyti tokį dalyką, tai jis genijus. <…> Mes, publicistai ir kritikai, tik samprotaujame, mes žodžiais stengiamės tai išaiškinti, o jūs, menininkas, vienu brūkštelėjimu, išsyk atskleidžiate paveikslo esmę taip, kad galima pirštais paliesti <…>. Štai meniškumo paslaptis, štai meno tiesa. Štai menininko tarnavimas tiesai! Tiesa atverta ir apreikšta jums, kaip menininkui, atiteko kaip dovana, tad branginkite šią dovaną, likite jai ištikimas ir būsite didelis rašytojas!.. Šis pripažinimas drovios prigimties Dostojevskį galutinai įtikino, kad jam skirtas rašytojo kelias.1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais – Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raš¬tus. Despotiškas carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos, šią grupę įtarė rengiant sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio 22-osios rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus… ir tada atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties. Siaubinga akistata su mirtimi visam gyvenimui įsirėžė į jautrią Dostojevskio sąmonę, galbūt paaštrino ir visą vėlesnį gyvenimą jį kamavusią epilepsiją (nervų liga, pasireiškianti traukuliais ir sąmonės netekimo priepuoliais). 1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Tai buvo nepaprastai sunkus jo gyvenimo laikotarpis, primenantis XX a. lietuvių tremtinių kančias Sibiro šiaurėje. Kaliniai gyveno susikimšę apirusiuose barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvanku¬moje, apnikti parazitų, sunkiai dirbdami, neturėdami menkiausios galimybės pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau kaip rašytojui Dostojevskiui šie metai suteikė neįkainojamą patirtį: kaip pats sakė, Sibire jis pamatė „visą rusų liau¬dį”, pažino žmogų nuo žemiausių instinktų iki aukščiausių dvasios pasireiškimų, prisirinko begales siužetų ir motyvų, išgirdo gausybę liaudies kalbos atmainų. Kalėjimo, katorgos, teismo vaizdai perpina visą vėlesnę Dostojevskio kūrybą. Pirmiausia šią patirtį rašytojas išdėstė katorgą vaizduojančiame romane „Užrašai iš Mirusiųjų namų” (1861), kurį skaitydamas, sakoma, verkęs net pats despotas caras. 1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pa¬keistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir rašyti. Remiamas brolio, kuris jam iš Peterburgo siuntė knygas, protingų vietos valdininkų, šiuos metus rašytojas praleido intensyviai ir turiningai.1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir išspausdino romanus „Užrašai iš Mirusiųjų namų” (1861), „Pažemintieji ir nuskriaustieji” (1861), „Užrašai iš po¬grindžio” (1864), „Nusikaltimas ir bausmė” (1866). Šie kūriniai jam atnešė didžiulę šlovę. Per katorgos ir tremties metus rašytojo pažiū¬ros pasikeitė: jis įsitikino, kad socialistinės teorijos, revoliucinė prie¬varta negali pataisyti visuomenės ir žmogaus. Visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas revoliucijų priešininkas, konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų (nepripažino Rusijos pavergtų tautų teisės į laisvę). Tačiau Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias pažiūras daugsyk pranoksta.Dostojevskiui, kaip žmogaus sielos vaizduotojų!, daug postūmių davė meilė. Jautrios prigimties rašytojui reikėjo bendravimo su sub¬tiliais, jį atjaučiančiais asmenimis; jis lengvai įsimylėdavo, ne kartą skausmingai, nelaimingai. Pirma didžioji jo meilė buvo Marija Konstan, alkoholiko muitinės valdininko žmona, netrukus likusi našle, kurią jis sutiko Sibire gyvenančią dideliame skurde. Rašytojas ją vedė ir drauge išgyveno septynerius metus, nepaliaudamas mylėti, nors šeima nebuvo itin darni. Subtilūs dvasiniai ryšiai jį siejo su Apolinarija Suslova, buvusio baudžiauninko dukra, talentinga moterimi, sutikta Peterburgo literatūriniuose salonuose, su aktore Aleksandra Šubert, su rašytoja Aniuta Korvin-Krukovska. Svarbiausia Dosto¬jevskio gyvenimo moteris buvo jauna stenografistė Ana Snitkina, su kuria jis susipažino ypatingomis sąlygomis. 1866 metais, labai stokodamas pinigų, jis pasirašė drakonišką sutartį su vienu leidėju: jeigu rašytojas iki tų metų lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos lankų (maždaug 300 puslapių) apimties romano, leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino likus tik mėnesiui, roma¬nas dar net nebuvo pradėtas; tada draugų patariamas Dostojevskis pasisamdė pagalbininkę… ir sutartis buvo įvykdyta. Ištekėjusi už rašytojo 1867 m., Ana iki pat mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus. Kita Dostojevskio gyvenimo aistra buvo lošimas. 1867-1871 m. vie¬šėdamas Europoje jis lošė visiškai pamesdamas galvą, pralošdamas paskutinius šeimos pinigus. Tik po keleto metų šios pragaištingos aistros pavyko atsikratyti. Rašytojas mirė 1881 sausio 28 d. Peterburge, įgijęs milžinišką au¬toritetą ir pripažinimą kaip rusų literatūros klasikas.
KOMPOZICIJA, PROBLEMATIKA, ŽANRAS.Romano meniniai vaizdai susitelkia apie vieną temą – nusikaltimą iš idėjinių paskatų. Pagrindinis veikėjas Rodionas Raskolnikovas pa¬sikėsina į Dievo teisę – spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti. Šios temos ir su ja susijusių morali¬nių, visuomeninių, psichologinių ir filosofinių problemų gvildenimo erdvė – pagrindinio vei¬kėjo sąmonė. Tačiau ši sąmonė nėra uždara, į ją nuolat įsiveržia kitų romano žmonių nuomonės, jausmai, ataidi išorinės tikrovės patirtys, Raskol¬nikovo ir kitų personažų veiksmai. Ir pats Ras¬kolnikovas nuolat su savimi ginčijasi, sau prieš¬tarauja, nuolat persvarsto savo ir kitų veikėjų požiūrius bei argumentus. Rašytojas užaštrina kūrinio problemą, kaip tariamai „pateisinamo” nusikaltimo akstiną parodydamas bjaurią, godžią, atrodytų, niekam nereikalingą senę.Svarbiausia Raskolnikovo oponentė – Sonia Marmeladova, netiesiogiai pasirodanti jau antra¬me pirmos romano dalies skyriuje, jos tėvo pasa¬kojime, ir lydinti herojų iki pat kūrinio pabaigos. Ji perteikia krikščioniškojo nusižeminimo, mei¬lės ir pasiaukojimo artimui idėjas. Su panašiu pasiaukojimo motyvu susiję saviti kitų romano moterų paveikslai – pirmiausia Raskolnikovo sesers Avdotjos (Dunios) ir jo motinos, taip pat senės sesers Lizavetos. Krikščioniškojo nusižeminimo temos sklaidoje labai ryškus vaidmuo tenka Marmeladovui. Priešingą poziciją užima hedonistas ( žmogus, besilaikantis pažiūros, kad aukščiausias gėris žmogaus gyvenimo tikslas yra malonumas) Svidrigailovas, Dunios jaunikis Lužinas. Svarbiausi idėjiniai ginčai Dostojevskio kūryboje neretai vyksta intelektualių herojų, inteligentų terpėje, „Nusikaltime ir bausmėje” – studentų. Šiuo požiūriu minėtini vėliau romane ypač svarbūs Razumichinas, smuklėje sutikti studentas ir karininkas. Rašytojas labai atidžiai seka, kaip Raskolnikovo sąmonėje bręsta lemtingoji mintis, didina veiksmo įtampą, ilgai neatskleisdamas, ką pagrindinis veikėjas yra sumanęs. Šit pokalbis užeigoje su Marme- ladovu, iš pažiūros tiesiogiai nesusijęs su kitais siužeto įvykiais, at¬skleidžia ir sustiprina Raskolnikovo pasiryžimo motyvus (tokiems ne¬laimingiems žmonėms būtų galima padėti įgijus pinigų!), paryškina jo charakterį (impulsyvi, nuoširdi užuojauta, nesavanaudiškumas), o skaitytoją rengia krikščioniškos atgailos ir nusižeminimo temos svarstymui. Panašią kontrasto ir kartu postūmio veikti reikšmę turi motinos laiškas Rodionui, žinia apie sesers vedybas, gatvėje sutikta girta mergina, sapnas, pagaliau lemtingasis smuklėje nugirstas po¬kalbis, kuris Raskolnikovą įtikina, kad jis ne vienas turi tokių beato¬dairiškų ketinimų. Išoriškai romano siužetas primena detektyvą – pasakojama nusikaltimo brendimo, įvykdymo ir išaiškinimo istorija. Tačiau už detektyvinę intrigą rašytojui neabejotinai svarbesnis nu¬sikaltimo psichologinis aspektas: nusikaltėlio išgyvenimai, kintantis santykis su aplinka, pairę nervai, nenu¬spėjami poelgiai, jo pėdomis einančio tardytojo atskleidžiamas nusikaltimo psichologinis mechanizmas. Taip pat ryškus romano socialinis žanrinis sluoksnis, susijęs su Peterburgo var¬guomenės gyvenimo vaizdais, su „dugne” esančiais žmonėmis, jų pažeminimu ir kančia, ryšio tarp nusikaltimo ir skurdo atskleidimu. Tačiau svarbiausios romane visgi moralinės ir filosofinės idėjos -žmogaus gyvenimą grindžian¬čio dorovės dėsnio, jo pažeidimo priežasčių ir galimų pasekmių ap¬mąstymai. Ne veltui Dostojevskio romanai kartais vadinami idėjų romanais. Visi šie skirtingų žanrų elementai, plotmės Dostojevskio romane yra neatskiriamai suaugę ir susipynę, atveria daug įvairiau¬sių prasmingos interpretacijos galimybių. Toks daugiasluoksniškumas yra romano meninės gelmės požymis.CHARAKTERIAI. Vienas didžiausių XIX a. realistinės literatūros laimėjimų yra visapusiško ir tikroviško individualaus žmogaus pa¬veikslo, arba charakterio, sukūrimas. Dostojevskio romanai šioje srityje yra viena iš pasaulio literatūros viršūnių. Panagrinėkime, kokius charakterius jis nupiešė „Nusikaltime ir bausmėje”, kokias žmogaus dvasios gelmes jais atveria, kaip per juos atsiskleidžia ben¬droji romano prasmė.Rodionas Raskolnikovas – jaunas, gabus, ambicingas žmogus, turintis daug patrauklių savybių (atjauta artimam, noras pataisyti neteisingą pasaulį, įžvalgus protas), tačiau kartu ir užsidaręs, egoistiškas, negailes¬tingas, apsėstas maniakiškos žudymo idėjos. Tai vienas įspūdingiausių suskilusios asmenybės paveikslų pasaulio literatūroje. (Šią savo veikėjo charakterio savybę rašytojas netiesiogiai nurodo jo pavarde – Raskolnikovas susijęs su rusišku žodžiu raskol — „skilimas”. Beje, simboliškos ir dauguma kitų romano pavardžių: Razumichino pavardė siejasi su žodžiu razum „išmin¬tis”, Sonia, Sofija – su „išmintį” reiškiančiu graikišku žodžiu sophia; Lužinas su luža – „bala, klanas”, Kapernaumov – su Biblijos vietove Kapernaumu, ku¬riame Kristus įvykdė keletą savo stebuklų). Šie bruožai iš dalies susiję su veikėjo biografija, jo gyvenimo sąlygomis: vargšas studentas, neišgalintis tęsti mokslo (beje, šelpęs dar vargingesnį savo draugą!), gyvenantis į karstą panašiame kambarėlyje, beveik badau¬jantis ir jaučiantis, kad perniek eina jo gabumai. Juos taip pat lemia ir Raskolnikovo psichikos būsena, kurią aplinkiniai apibūdina kaip polinkį į hipochondriją(- li¬guistas polinkis įsikal¬bėti nebūtas ligas). Visą romaną herojų slegia liguistos būsenos, kartais pereinančios į kliedesį, haliucinacijas (sapnas apie kumelėlę); nepaprastas dirglumas, daugsyk sustiprėjęs po nusikaltimo, lemia nenuspėjamus, nelogiškus jo poelgius, „žaidimą su likimu”. Dostojev¬skis įspūdingai atskleidžia nusikaltimo psichologiją, kurioje susipina objektyvios paskatos, valingi apsisprendimai ir impulsyvūs prigimties postūmiai. Tokia proto, jausmų, sąžinės ir kūniškų patirčių vienovė sukuria išsamų, įtaigų žmogaus paveikslą.
Raskolnikovas yra išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, jam nesvetimi literatūriniai gabumai, savo mąstymo ir asmenybės unikalumu jis trau¬kia aplinkinių dėmesį. Jis nėra paprastas nevykėlis. Greičiau jis – mąs¬tymo klystkeliuose atsidūrusio žmogaus proto įsikūnijimas.Raskolnikovo pasaulėžiūroje rašytojas sutelkė daugelį idėjų, drumstusių ne tik XIX, bet ir XX a. bei šiandienos žmonijos šviesiausius protus. Raskolnikovas skirsto žmones į aukštesnius ir žemesnius, mano, kad aukštesnieji turi teisę nesilaikyti per tūkstantmečius susi¬klosčiusių dorovės normų ir įstatymų, savo nuožiūra pertvarkyti kitų gyvenimą. Šis požiūris, beje, giminingas primityvaus kapitalizmo prigimčiai (jai romane atstovauja Lužinas) ir nuspėja XX a. totalita¬rizmą. Tai romano problematikos šerdis.Į Raskolnikovo svarstymus įpindamas tikrovės patirtį bei kitų vei¬kėjų argumentus, rašytojas atskleidžia jų ribotumą ir klaidingumą. Romano epiloge nurodoma išeitis: ne smurtu, bet meile pagrįstas dvasinio tobulėjimo kelias.Sonia Marmeladova greta Raskolnikovo – svarbiausia „Nusikaltimo ir bausmės” veikėja, tiesioginė jo maniakiškos idėjos oponen¬tė, svarbiausia pašnekovė ir atrama. Kiek Raskolnikovas uždaras, išdidus, perdėm pasitikintis savo proto galia, tiek Sonia valdoma gilių jausmų, sąžinės ir artimo meilės. Ji vi¬siškai jauna, beveik vaikas, menkai išsilavinusi, jos „netgi patrauklia negalėjai pavadinti”; šiurpus prostitutės likimas ją verčia gūžtis, vengti padorių žmonių akių. Tačiau ši da¬lia nesugniuždė Sonios dvasios. Iš jos mėlynų akių spindu¬liuoja gilus teisingumo jausmas ir stipri valia. Didžiausių pažeminimų kelią rašytojas savo herojei skyrė norėdamas ją labiausiai išaukštinti.Pagrindinis Sonios bruožas – gebėjimas atjausti ir au¬kotis. Dėl šeimos, vaikų, kurie netgi nėra tikri jos broliai ir seserys, ji ryžtasi didžiausiam pažeminimui; galbūt tik mintis apie jų likimą sulaiko ją nuo savižudybės. Sužinoju¬si apie Raskolnikovo nusikaltimą, ji nepuola jo smerkti, bet apkabina ir glamonėja, užjausdama žmogų, už kurį „nelaimingesnio jau nėra pasaulyje”. Būtent meilė, pagrįsta nepajudinamu tikėjimu Kristaus mokymu, Raskolnikovą prie jos traukia ir palaiko. Čia jis junta kažką, ko neturi pats ir kame intuityviai nujaučia išeitį iš savo dvasinės aklavietės. Gindama savo svarbiausius principus Sonia yra nepalenkiama: Raskolnikovas turi atgaila ir kančia atpirkti savo klaidą. Sonios auka herojų galų gale ir išlaisvina – iš savęs ir iš ydingo egoistinių minčių rato.Kiti personažai Tiek pirmaeiliai, tiek antraeiliai romano personažai glaudžiai susiję su Raskolnikovu, su juo nuolat diskutuoja, pratęsia jo mintis, išryškina būdo bruožus, įkūnija svarbias romano idėjas. Patraukliausi romano veikėjai, be Sonios Marmeladovos, – Rodiono sesuo Dunia ir jo drau¬gas Razumichinas. Tai neturtingi, tačiau išsilavinę, jautrūs, turtingos ir gražios dvasios žmonės, gerai jaučiantys savo žmogišką vertę ir ge¬bantys ją apginti. Nuo Raskolnikovo juos skiria, o tarpusavyje artina gebėjimas atjausti, nesavanaudiškai padėti; taip pat noras platinti apšvietą, prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Jiedu abu įžvelgia Raskol¬nikovo talentą, tiki jo galimybėmis, bet pirmiausia tiesiog myli jį kaip savo artimą, pasikliauja gera žmogaus prigimtimi. Jiedu ir išoriškai patrauklūs – Avdotja „aukšta, nuostabiai liekna, stipri, pasitikinti sa¬vimi”, Razumichinas „karštas, atviras, tiesiaširdis, doras, stiprus kaip milžinas”. Beje, išoriškai gražus yra ir Raskolnikovas.Visi romano personažai atstovauja tam tikram socialiniam luomui, tipui. Dauguma pagrindinių, kaip minėta, – neturtingi inteligentai, anų laikų Rusijoje kilę iš valstiečių, smulkiųjų bajorų (panaši ir to meto lietuvių inteligentijos padėtis). Lužinas atstovauja savanaudiškiems „naujiesiems turtuoliams”, prasisiekėliams. Ginčas su Rodiono kambaryje susirinkusiais studentais rodo, kad Lužino elgesio logika iš es¬mės nesiskiria nuo Raskolnikovo: jei jo išpažįstama „ekonominė idėja” leidžia nepaisyti dorovės, artimo, krikščioniškų vertybių, tai prireikus „ir žmones galima pjauti”. Ši Raskolnikovo teorijos sąsaja su primity¬viuoju kapitalizmu aktuali ir šiandien. Vienas įdomiausių romano personažų, kurio neigiamos savybės ne¬nustelbia tragiškos prigimties, yra Svidrigailovas (pavardė susijusi su lietuvišku istoriniu asmenvardžiu Švitrigaila). Jis – bajoriškos kilmės visuomenės dykūnų, cinikų, veltėdžių tipas. Jis junta savo dvasios ištuš¬tėjimą ir dėl jo kenčia; geba atsiliepti į tikrą kilnumą, ištiesti pagalbos ranką vargstančiajam (poelgis su Dunia; pagalba Marmeladovų šeimai), tačiau iš esmės savo gyvenimo pakeisti nebepajėgia. Greta Lužino jis įkūnija kitą Raskolnikovo vertybinio nihilizmo (neigimu pagrįstos pažiūros) loginę išvadą: atmetus dorovines vertybes, nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio, jokio švento ir neliečiamo dalyko – ar tai būtų žmona, ar dvariškis, ar nepilnametė nuotaka, ar savo paties gyvybė. Dar vienas įdomus ir kiek paslaptingas romano personažas – tardy¬tojas Porfirijus Petrovičius Zametovas. Jis visų pirma žmogus kaip ir kiti, su savo silpnybėmis ir privalumais. Zametovas nutukęs, nejudrus, mėgstąs tuščiažodžiauti; tačiau jis anaiptol nėra teismo formalistas, ku¬riam svarbiausia kuo greičiau surasti įtariamąjį ir jį nuteisti. Jam rūpi iš tiesų išsiaiškinti nusikaltimo paslaptį ir suvokti, kaip nusikaltėlis prie to priėjo. (Tuo, beje, Zametovas panašus į žymiųjų XX a. detektyvi¬nio romano seklius.) Porfirijus Petrovičius įkūnija gilią įžvalgą, logiką, nuojautą ir nepermaldaujamą teisingumo jausmą. Jo gebėjimas pajusti Raskolnikovo būsenos subtilybes, nuspėti ar atkurti jo elgesį yra toks tikslus, kad kai kurie tyrėjai jame mato Raskolnikovo antrininką.
“Nusikaltimas ir bausmė”
Kai kurie žmonės, vos išgirdę F. Dostojevskio pavardę, pradeda raukytis, sakydami, jog “ne… jis man per sunkus” ar pan. Na, žinoma, per kelias valandas kaip lengvo meilės romano jo nesukrimsi. Čia tenka “atsijungti” nuo išorinio pasaulio ir įdėmiai skaitant gilintis į kiekvieną sakinį. Tad kodėl jį verta skaityti?Klausimas kelia šypseną ir ne tik todėl, kad kritikai kaip vienu balsu sako, jog F. Dostojevskis – vienas genialiausių XIX a. rašytojų. Visų pirma, jis žavi savo jėga. Jo sukurti charakteriai, kokie jie bebūtų – teigiami ar neigiami – išsiskiria savo individualumu ir pasaulėžiūros savitumu. Taip pat negalima nesistebėti ir tuo, kaip gerai F. Dostojevskis išmano žmogaus psichologiją. Ko gero, ir Z. Freudas jį skaitydamas šį tą išmoko…Būtent tai būdingai ir vienam geriausių F. Dostojevskio kūrinių – “Nusikaltimas ir bausmė”. Pavadinimas išduoda, kokia pagrindinė kūrinio tematika. Šioje knygoje rašytojas gilinasi į žmogžudžio psichologiją: kas priveda prie žmogžudystės? Kaip jaučiasi žmogus nusikaltimo vietoje? Kokie jausmai apima nusikaltėlį po žmogžudystės? Visa tai aprašo ir analizuoja F. Dostojevskis. Jis sukuria išsamų ir detalų žmogžudžio psichologinį paveikslą. Be to, F. Dostojevskis nebūtų Dostojevskiu, jei neįveltų “painiavos”. O kas, jeigu žmogžudys nužudė iš idėjos, mat norėjo pasitikrinti, “ar aš padaras drebantysis, ar teisę turiu”? O nužudytasis asmuo – tai bjauri senė, užgauli ir šykšti lupikautoja? Juk ji daro daugiau žalos nei naudos! O vis dėlto tai žmogžudystė…Nepaprastai įdomūs ir kiti knygos herojai, kaip, pavyzdžiui, policijos kontoros darbuotojas Porfirijus Petrovičius, mėgstantis itin subtilius psichologinius žaidimus, arba tikroji žudiko meilė – ištikimoji prostitutė Sonečka, kuri rado laiko dar ir evangelijos tiesas paaiškinti… savo laiku tokie personažai konservatyviems skaitytojams sukėlė pasipiktinimą.Na, o mes, žinoma, už tai jau nepykstame, tačiau F. Dostojevskį skaitome, nes retas rašytojas taip talentingai ir išbaigtai sugeba sukurti prasmingą istoriją.
PROBLEMATIKA. Dar kartą grįžkime prie romano idėjų, pasekime jų rungtį ir apibendrinkime ligšiolinės kūrinio analizės rezultatus. Raskolnikovo nusikaltimas ir šio garsaus Dostojevskio roma¬no problematika literatūros moksle bei kritikoje aiškinama įvairiai; todėl toliau pateikiamos glaustos interpretacijos jokiu būdu negalima laikyti vienintele teisinga. Ji pagrįsta daugiau mažiau nusistovėjusia humanistine interpretavimo tradicija. Sumanymą užmušti senę lupikautoją Raskolnikovas grin¬džia samprotavimu, kad vardan kilnių tikslų pateisinami mažesni nusikaltimai. Šis išoriškai logiškas samprotavimas grindžiamas prielaidomis, kurių pasekmės, kaip toliau paro¬do rašytojas, žmonijai gali būti pražūtingos. Romano herojus daro prielaidą: tam tikri žmonės gali nuspręsti, kas yra bloga, o kas – gera, ir kokios blogybės, nusikaltimai prieš kitus žmones pateisinami vardan didesnio gėrio. Tokią teisę spręsti, Raskolnikovo nuomone, turi „aukštesnieji”, kurie patys ją prisiima, o kiti žmonės tėra minia, medžiaga. Tokio žmonijos suskirstymo pavyzdžių Raskolniko¬vas mato istorijoje – štai didieji karvedžiai, valdovai, jų kelias dažnai pažymėtas įvairių nusikaltimų, tačiau tų nusikaltimų vykdytojai nėra baudžiami, bet priešingai – garbinami. „Išrinktiesiems” negalioja jokie visuotiniai moralės dėsniai, joks žmogiškas ar dieviškas autoritetas. Šios Raskolnikovo mintys grindžiamos kraštutine materialistine ir racionalis¬tine pasaulio samprata, kuri buvo plėtojama XIX a. ekonominėse ir sociali¬nėse teorijose (žr. šio skyriaus poskyrį „Pažangos amžius ir jo idėjos”).Šią sąsają rašytojas paryškina Lužino paveikslu ir Raskolnikovo samprotavimais apie socializmą. Primityvus kapitalizmas ir totalita¬rinis socializmas rašytojui atrodo esą vienas kitam giliai artimi, iš prigimties nežmoniški ir pavojingi. Baisūs XX a. totalitarinių režimų nusikaltimai parodė, kad Dostojevskio įžvalga čia buvo pranašiška. Jokių moralinių suvaržymų nepripažįstanti žmogaus valia tampa ne¬kontroliuojama blogio jėga.Romano veiksmas parodo šių herojaus teorijų dirbtinumą ir klai¬dingumą. Jau nusikaltimo scena leidžia suprasti, kad gyvenimas daug sudėtingesnis negu vienatvėje karščiuojančio proto sukurta loginė kon¬strukcija. Raskolnikovas negali išvengti atsitiktinumų: jis užmuša ne tik senę, bet ir niekuo nekaltą Lizavetą, panašią į tas likimo aukas, kurioms Raskolnikovas norėtų savo žmogžudyste padėti. Dėl jo nu¬sikaltimo apkaltinamas niekuo dėtas žmogus (dažytojas Nikolajus), jis visur palieka įkalčių, o svarbiausia – prieš šį poelgį sukyla paties Raskolnikovo sąžinė, moralinis instinktas, glūdintis jo prigimtyje. Ryš¬kiausias jausmas, apimantis žudiką po nusikaltimo, – gilaus susveti¬mėjimo, visiškos vienatvės pojūtis. Jis ilgainiui darosi nepakeliamas ir priverčia Raskolnikovą prisipažinti. Moralinė kančia, „sielos pragaras”, žmogiškos prigimties protestas prieš nežmoniškas teorijas yra tikroji bausmė už nusikaltimus.
POETIKA IR STILIUS. „Nusikaltimo ir bausmės” įtaiga pagrįsta meistrišku meninio žodžio valdymu. Dostojevskio poetika daugeliu atžvilgių novatoriška, atvėrusi naujus kelius vėlesnių laikų literatū¬ros raidai. Panagrinėkime keletą svarbiausių jos ypatybių.Dostojevskio romano veiksmo erdvės, aplinkos detalės yra itin tikslingai parinktos, kad sudarytų tinkamą foną charakteriams ir idėjoms, suteiktų jiems papildomų prasminių atspalvių. Nors kūrinio veiksmas vyksta gražiuoju metų laiku, pabrėžiamas oro troškumas, tvankuma, karštis, erdvės ankštumas. Siužetas dažnai plėtojamas uždarose patalpose, naktį. Tik pabaigoje, po Svidrigailovo savižudybę lydinčios audros, nu¬švinta kvapnus rytas.
Dostojevskio kūrybos aplinka – „vargšų žmonių” gyvenimas; skurdas, minia, purvas, dvokas lydi pagrindinių veikėjų žingsnius. Tai natūralizmui giminiškos detalės. Tačiau Dosto¬jevskis tikrai nėra gyvenimo fotografas, „tipiškų charakterių tipiškomis aplinkybėmis” piešėjas. Jo žmonės ir įvykiai dažniausiai išskirtiniai, ri¬biniai. Savo kūrybos metodą pats rašytojas yra pavadinęs „fantastiniu realizmu”. Jo vaizduose susipina tikrovė ir haliucinacijos, realistinės ir simboliškos detalės (prisiminkime Raskolniko¬vo susitikimą su paslaptinguoju miestelėnu; jo abejones, ar patirti įvykiai nėra tiktai karščiuo¬jančios sąmonės vaizdiniai; simbolines sąsajas tarp Raskolnikovo kambario „kaip karsto” ir Lozoriaus prisikėlimo…).Dostojevskio kūriniai nepaprastai dramatiški, pasak vieno kritiko, primenantys tragedijų atomazgas. Sceniniams kūriniams artimas veiks¬mo „tankumas”, sutelktumas nedidelėje erdvėje ir laike. Todėl jie iki šiol dažnai inscenizuojami.Dostojevskio romanai atausti biblinėmis aliuzijomis (Evangelijų scenos į rašytojo atmintį įsirėžė dar vaikystėje, kada iš Šventojo Rašto motina mokė skaityti). „Nusikaltime ir bausmėje” akcentuojami Kris¬taus prisikėlimo, Lozoriaus, Paskutiniojo teismo motyvai (palyginkite Sonią ir nusidėjėlę Magdaleną). Visą romaną „Nusikaltimas ir bausmė” galima perskaityti kaip Dievo įsakymo „Nežudyk” parafrazę. Dostojev¬skio sukurti pragariško miesto vaizdiniai, gyvenimo ir teismo proceso paralelės darė didžiulį įspūdį vėlesniems rašytojams, jas perėmė XX a. modernistai (Francas Kafka, Alberas Kamiu).Nepaprastai reikšmingas Dostojevskio prozos pasakojimo tipas, pagrįstas intensyviu vienas kitam prieštaraujančių, papildančių per¬sonažų balsų, pozicijų susipynimu. Dostojevskio žodis iš prigimties yra dialogiškas, atsiliepiantis į kitą žodį, su juo besiginčijantis, at¬skleidžiantis kito požiūrio galimybę. Rašytojo pasaulyje nėra vienos, absoliučios tiesos; pasakotojo požiūris čia tėra tik vienas iš daugelio, todėl personažai tokie gyvi ir įtikinami. Dėl šio novatoriško pasakojimo principo Dostojevskio romano tipą įžymus rusų mokslininkas Michai¬las Bachtinas pavadino polifoniniu (daugiabalsis) romanu.
ApibendrinimasPasaulio literatūroje Dostojevskis reikšmingas kaip vienas pirmųjų rašytojų, vaizdavusių modernaus žmogaus sielą. Žmogaus, kuris suabejoja visais autoritetais, mėgina pats surasti gyvenimo ir būties pagrindus – ir lieka vienišas, sutrikęs, ieškantis kito žmogaus artumo ir egzistencinės tikrumos.Dostojevskis atvėrė naujus kelius į žmogaus dvasios gilumas – minties, jausmų, moralės principų, nesąmoningų impulsų susidūrimus sąmo¬nėje, dirglų, liguistą reagavimą į aplinką. Visa tai rašytojas gebėjo at¬skleisti „iš vidaus”, ne iš aukšto stebėdamas ir teisdamas, o drauge su savo herojais ieškodamas ir kentėdamas. XX a. literatūroje labai paplito Dostojevskio išplėtota polifoninė romano technika.Savo kūryboje Dostojevskis nuspėjo daugelį vėlesnių laikų mąstymo krypčių, idėjų. Laisvos žmogaus valios ir prievartos, sąžinės, doros, ti¬kėjimo santykių klausimai šiandien skamba ne mažiau aktualiai negu prieš pusantro šimto metų.
Fiodoras Dostojevskis (1821-1881m.)F. Dostojevskio, vieno iš tų nedaugelio neeuropinių rašytojų, taip stipriai paveikusio Vakarų literatūrą, gyvenimas prasidėjo Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo Michailo Dostojevskio ir pirklio dukters Marijos Nečiajevos šeimoje. Būdamas penkiolikos metų, jaunuolis neteko motinos, o šiek tiek vėliau- ir tėvo. Mokėsi namie, privačiuose pensionuose, baigė karo inžinerijos mokyklą Sankt Peterburge. 1846- aisiais Dostojevskis išleido pirmąjį savo romaną „Vargo žmonės“. Po trejų metų už dalyvavimą nelegalios M. Petraševskio bendrijos susirinkimuose, už cenzūros uždrausto Belinskio laiško Gogoliui skaitymą jis buvo areštuotas, paskelbtas pavojingu visuomenei. Rašytojui buvo paskirta mirties bausmė, tačiau paskutinę akimirką šis nuosprendis buvo pakeistas į katorgą, o vėliau- į priverstinę tarnybą eiliniu kariuomenėje iki gyvos galvos. Bet 1859 m. Dostojevskis grįžo į Peterburgą ir išleido gerai žinomas apysakas „Dėdulės sapnas“ ir „Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“, 1961- aisiais- romaną „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, o dar po metų- „Užrašus iš mirusiųjų namų“. Kartu su broliu Michailu leido žurnalus „Vremia“ ir „Epocha“. Nuo 1862 m. rašytojas dažnai važinėjo į Vakarų Europą ir ten, pasisėmęs kitokio gyvenimo patirties, stebėdamas kitokią mąstyseną, analizuodamas kultūrinius skirtumus bei socialines permainas Rusijoje, parašė geriausius savo kūrinius: apysaką „Užrašai iš pogrindžio“ (1864 m.), romanus „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866 m.), „Idiotas“ (1868 m.), „Velniai“ (1872 m.), „Jaunuolis“ (1875 m.), „Broliai Karamazovai“ (1880 m.). Fiodoras Dostojevskis niekada nebandė pragyventi vien tik iš kūrybos. Rašydavo jis paskubomis, kai tik turėdavo laisvo laiko. Tačiau niekada nepardavė savo įsitikinimų ir dėl atlygio nevaizdavo to, kas jam atrodė neaktualu ar kirtosi su paties įsitikinimais. Šio rašytojo kūrybai būdingas minimalus buitiškumo vaizdavimas, idėjos iškėlimas kontekste, amžinųjų moralinių vertybių nusmukimo priežasčių analizė, gilinimasis į žmogaus sąmonę, įvairiapusiškas personažų charakterių modeliavimas. Nors kūręs devynioliktojo amžiaus pabaigoje, Dostojevskis laikomas moderniuoju autoriumi, nes net ir dabar skaitytojus traukia jo kūrinių magiška jėga, sugebėjimas atskleisti tai, kas žmones jaudina ir domina visais laikais. Nyčė rašė, kad laimingiausias atsitikimas jo gyvenime – literatūrinis susitikimas su Dostojevskiu. Ir ne jis vienas toks- šitaip teigia daugelis žymių filosofų, teologų, pripažintų rašytojų: Zigmundas Froidas, Tomas Manas, Hermanas Hesė – visi apie save sako, kad lemtingas susitikimas jų gyvenime buvo susitikimas su Dostojevskiu.Dostojevskis buvo tas žmogus, kuris visuomet buvo žingsneliu toliau literatūriniame bei kultūriniame pasaulyje, aplenkdamas kitus to meto rašytojus.
Dar 1891 m. V. Rozanovo išsakytos mintys apie F. Dostojevskio kūrybą neprarado aktualumo ir šiandien. Rusų filosofas rašė: „Laimingų epochų metu, kai gyvenimas slenka ypač lengvai, kai žmonės nejaučia didelių sunkumų, Dostojevskis gali būti pamirštas ir neskaitomas. Tačiau kiekvieną sykį, kai istoriniai keliai susipainioja, kai jais einančios tautos gyvenimas sukrečiamas, sujaukiamas, Dostojevskis, tiek daug galvojęs apie šituos kelius, iš naujo sugrįžta skaitytojams“ (В. В. Розанов, «Легенда о Великом инквизиторе Ф. М. Достоевского», Мысли о литературе, М.: Современник, 1998, 61). Ramūs laikai, atrodo, mums „negresia“, taigi Dostojevskis išlieka aktualus ir įdomus. Dostojevskis – iš tų „banginių“, kuriais remiasi vėlesnė literatūra; šiandien jis vienas dažniausiai pasaulyje cituojamų autorių. Teko girdėti amerikiečių literatūrologo mintį, kad dar neaišku, kokiu būtų tapęs XX a. amerikiečių romanas, jei ne Dostojevskio kūrybos įtaka. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia: net ir populiarų amerikiečių rašytoją J. Irvingą vargu ar būtų galima tinkamai įvertinti nežinant kai kurių Dostojevskio tekstų; arba garsusis Haruki Murakami Avies ieškojimas: be Brolių Karamazovų, be Legendos apie Didįjį inkvizitorių konteksto „pasislepia“ pusė romano prasmės. Leidykla „Margi raštai“ lietuvių skaitytojui pasiūlė dar kartą, o gal ir iš naujo, susipažinti su Dostojevskio kūryba. Pažintį su didžiuoju rusų rašytoju leidykla pradeda nuo romano Pažemintieji ir nuskriaustieji (1861). Jau seniai susiklostė tradicija ne visai tiksliai į lietuvių kalbą versti romano pavadinimą (leidykla pasinaudojo senaisiais D. Urbos, M. Miškinio ir L. Žurausko vertimais). Iš tikrųjų Dostojevskis savo romano veikėjus apibūdina ne kaip „nuskriaustus“, o kaip „įžeistus“. Todėl jau iš pavadinimo tampa aišku, kad romane kalbama ne tik apie socialinį žmogaus pažeminimą, bet ir apie jo garbę, orumą. Gyvenimo nepriteklių sukelti išgyvenimai toli gražu neprilygsta tam skausmui, kurį gimdo įžeista savimeilė ar sutryptas išdidumas. Iš pirmo žvilgsnio Pažemintieji ir nuskriaustieji – melodramiška ir sentimentali kelių šeimų gyvenimo istorija, kuri piešiama vadovaujantis to meto Vakarų literatūros tradicijomis (V. Hugo, Ch. Dickensas ir kt.). Tačiau ne viskas šioje istorijoje taip paprasta ir pažįstama. Šis romanas – tarsi Dostojevskio įvadas į vėlesnius romanus-tragedijas (V. Ivanovo terminas). Pažemintieji ir nuskriaustieji – pirmasis Dostojevskio romanas apie lemiamą gėrio ir blogio dvikovą, apie gėrio bejėgiškumą ir blogio galią bei patrauklumą. Gėris pralaimi visus kovos etapus. Tačiau filosofuoti pradedančiam rašytojui to neužtenka: absoliutus blogis, įkūnytas kunigaikščio Valkovskio paveikslu, ne tik švenčia pergalę, bet ir imasi netikėtos misijos teisti gėrį. Kas tai? Romanas apie humanistinių idealų žlugimą? Ar naujas, dar niekada negirdėtas samprotavimas apie paradoksalią žmogaus prigimtį, dažnai gėrį suprantančią kiek… egoistiškai? Tie taurūs ir išdidūs, gražūs ir teisingi Dostojevskio romano veikėjai labai dažnai mėgaujasi savo skausmu ir pažeminimu, nes tai – jų vienintelė galimybė mesti iššūkį pasauliui, pareikšti apie save, tokius tyrus ir nesugadintus. Dostojevskio kūryboje kenčiantieji – pažemintieji ir nuskriaustieji – neretai vaizduojami kaip patys save „stumiantys į kampą“. Kankindami save jie priverčia patirti pragarą ir kitus, pačius mylimiausius, artimiausius. Pasak rašytojo, kančia kartais gali būti labai saldi (apie tai ypač daug samprotaujama apysakoje Užrašai iš pogrindžio, 1864). Galbūt pažemintieji ir nuskriaustieji savo kančios į jokią laimę ir nemainytų. Šis romanas – tai vienas iš pirmųjų Dostojevskio samprotavimų apie tai, kad gėrio pajėgos šioje žemėje kur kas menkesnės už blogio, todėl būtina, kad į pagalbą žmogui ateitų kažkas, kas jam nepavaldu ir nesuvokiama. Taip Dostojevskio kūryboje atsiranda tikėjimo problema. Antra leidyklos „Margi raštai“ išleista knyga Nusikaltimas ir bausmė (1866) – vienas populiariausių Dostojevskio tekstų, išverstų tikriausiai į visas pasaulio kalbas. Literatūrologai linkę teigti, kad meniniu, poetiniu požiūriu – tai tobuliausias Dostojevskio kūrinys. Taip pat teigiama, kad didieji „ideologiniai“ jo romanai išaugo iš paprasčiausios kriminalinės to meto Rusijos kronikos. Dostojevskis, skaitydamas spaudą, negalėjo nepastebėti vis gausėjančių reportažų apie nusikaltimus, motyvais ir žiaurumu pralenkiančius ankstesniuosius. Vieno tokio nusikaltimo analizė ir tapo romano tema. Tačiau šiandien ši knyga gali būti ypač aktuali ne tik dėl didėjančio nusikalstamumo ar dėl susirūpinimo nusikaltėlio asmenybe ir jo likimu. Nusikaltimas ir bausmė reikalingas kaip perspėjimas apie kraupias tragedijas, dažnai prasidedančias nuo, atrodytų, visai nekaltos pagundos grupuoti žmones (iš pradžių tik mintyse, teoriškai) pagal kategorijas, skirstyti į tuos, kurie „gali, išdrįsta“, ir į tuos, kurie tik „dreba apačioje“. Dostojevskis dar XIX a. viduryje įspėjo, kad užtenka vieno mažyčio, tegul tik žmogaus sąmonėje, bet jau šia kryptimi žengto žingsnio – ir procesas tampa nebevaldomas. Žmogus pamiršta esąs žmogus, pamiršta savo pašaukimą ir, net suvokęs kaltę, nebegali jos išpirkti ar atitaisyti tai, kas padaryta. Peržengusiam žmogiškumo slenkstį kelio atgal nebėra. Romano epiloge kalbama apie Raskolnikovo prisikėlimą, tačiau toks herojaus likimas tik numatytas, bet neparodytas. Kaip rašė literatūrologas K. Močiulskis, „labai gerai pažįstame Raskolnikovą, todėl ir negalime patikėti tokiu dievobaimingu melu“ (К. Мочульский, Гоголь, Соловьев, Достоевский, М.: Республика, 1995, 373). Romanas Idiotas (1868) – tai dar vienas Dostojevskio apmąstymas pačia sudėtingiausia tema – apie žmogaus sielos prigimtiį, jos paradoksalią esmę. Manyčiau, kad tai sunkiausiai suvokiamas ir kartu vienas patraukliausių bei lyriškiausių rašytojo tekstų. Žmogus jame, kaip ir įprasta Dostojevskio kūryboje, atsiskleidžia per du matavimus, dvi erdves: konkrečioje XIX a. antrosios pusės Peterburgo aplinkoje ir metafizinėje erdvėje. Įminti žmogaus prigimties mįslę, teigia rašytojas, galima tik įvertinus visas žmogaus kuriamas situacijas – ir iš arti, ir amžinybės požiūriu. Praradusiajam tikėjimą toks uždavinys per sunkus; dėl to beveik visi romano veikėjai yra nelaimingi, jie blaškosi, klysta, ieško ir neranda. Idiotas – tai meistriškai papasakota istorija apie… žmogaus netobulumą. Rašytojas norėjo tikėti, kad tai laikina, kad žmogus greitai pasikeis. Deja, epiloge autorius, atrodo, yra priverstas sutikti, kad visos pastangos sukurti idealaus žmogaus portretą žlunga. Romano herojai siekia idealo, svajoja apie galimybę žemėje sukurti dangaus karalystę, tačiau kai jų gyvenime pagaliau atsiranda tas, kuris savo altruizmu, pasiaukojimu rodo kelią link svajonių išsipildymo, žmonės savo rankomis jį sunaikina. Idealo šviesa, pasirodo, pernelyg akina, ji apšviečia ir išryškina tamsiausias, užmirštas sielos kerteles, apie kurias žmogus nenorėtų prisiminti. Žmonės išsigąsta savęs, savo gyvenimo ir atstumia priartėjusį idealą. Vis dėlto, pasak Dostojevskio, net ir nepasiekiamas idealas rodo žmogui jo tikrąjį kelią.
Leidyklos išleistą ketvirtą Dostojevskio knygą Vaikams sudaro ištraukos iš įvairiu laiku rašytų kūrinių. Tekstai parinkti pagal rašytojo rekomendacijas, kurias įamžino pirmieji jo biografai. Visi knygoje pateikiami romanų ar Rašytojo dienoraščio fragmentai – graudžios ir šviesios istorijos iš vaikučių gyvenimo. Dostojevskis teigė, kad vaikai jau sukūrė Dievo karalystę žemėje. Tik suaugusieji neleidžia jiems ten ilgai užsibūti. „Už vieną nekaltai užkankinto kūdikėlio ašarą aš leidimą į dangų maloningiausiai grąžinu“, – ši Ivano Karamazovo mintis išreiškia ir Dostojevskio požiūrį. Šiandien dažnai diskutuojama apie gėrio ir blogio reliatyvumą, neva vieno gėris kitam yra akivaizdus blogis, ir atvirkščiai. Perskaičiusiems Dostojevskio tekstus visos etinės kategorijos grįžta į savo vietas. Kad ir kiek Dostojevskio kūryboje liktų neatsakytų klausimų, skaitytojui painiava tarp gėrio ir blogio sampratų išnyksta.Nusikaltimas ir bausmė „Nusikaltimas ir bausmė“ – tai dar vienas F. Dostojevskio šedevras ir XX a. rusų literatūros pasididžiavimas. Šis romanas – psichologinių apmąstymų, savianalizės, filosofinių minčių kupinas kūrinys. Jame puikiai atsispindi amžinojo intraverto F. Dostojevskio kūrybos bruožai, kurie knygą skaitytojo akyse daro unikalią, su niekuo nepalyginamą ir ypatingą. Pagrindinio veikėjo, vargšo studento Raskolnikovo, įvaizdis atskleidžia esminę romano mintį. Raskolnikovas dėl pinigų stygiaus nebegali tęsti mokslų universitete ir pradeda daug mąstyti apie bet kokią išeitį iš slegiančios padėties. Jo paveikslas įkūnija vargingą, niekingą, žmogaus vardo nevertą egzistavimą. Piešdamas apgailėtiną ir bedievį Peterburgo kasdienybės vaizdą, autorius žingsnis po žingsnio tiria ir vaizdingai pateikia tai, kaip veikėjo galvoje gimsta ir bręsta baisi teorija, kuri užvaldo visas jo mintis, stumdama pasimetusį žmogų daryti žiaurų nusikaltimą. Pats nusikaltimas – žmogžudystė – įvyksta labai greitai, palyginus su laiku iki ir po jos. Apie šalutinius veikėjus savo recenzijoje labai teisingai atsiliepė Tomas Vaiseta: „Nepaprastai įdomūs ir kiti knygos herojai. Pavyzdžiui, policijos kontoros darbuotojas Porfirijus Petrovičius, mėgstantis itin subtilius psichologinius žaidimus, arba tikroji žudiko meilė – ištikimoji prostitutė Sonečka, kuri rado laiko dar ir evangelijos tiesas paaiškinti…“ Prieš eilę metų tokie personažai sukėlė didelį pasipiktinimą tarp konservatyvių skaitytojų, tačiau dėl to knyga tik dar labiau išpopuliarėjo. Romanas kupinas žiaurios, psichologinės įtampos. Nepaisant to, kad rašoma trečiuoju asmeniu, skaitytojas kuo puikiausiai gali įsijausti ir suvokti personažo savijautą bet kokioje situacijoje, netgi pajusti tai, ką taip sunkiai išgyveno romano herojus. Nors tekstui būdingas nuoseklumas, kaip ir daugelyje F. Dostojevskio kūrinių jame yra nemažai nukrypimų į netikėtus apmąstymus, į gilius žmogaus psichologinės savianalizės apsireiškimus. „Nusikaltimas ir bausmė“ nėra išimtis iš knygų, kurias reikia skaityti labai lėtai, jokiu būdu nepraleidžiant kokios menkesnės frazės, kurioje gali slypėti auksinė mintis. Romaną patartina skaityti originalo kalba, kas yra tikrai nesunkiai prieinama kone kiekvienam, pasiryžusiam suvokti ir pajusti F. Dostojevskio kūrinių galią.
F. Dostojevskis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar šis intravertas yra laikomas literatūros klasiku ir tikrai ne be reikalo. F. Dostojevskis gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje. Jo tėvas, Michailas Dostojevskis, dirbo vargšų ligoninėje gydytoju, o motina buvo paprasto pirklio duktė vardu Marija Načiajeva. Fiodoras būdamas penkiolikos metų neteko mamos, o netrukus ir tėvo. Mokėsi namie, pensionuose, baigė karo inžinerijos mokyklą Peterburge. 1849 m. išleidęs savo pirmąjį romaną Vargo žmonės, F. Dostojevskis buvo areštuotas už dalyvavimą nelegalios M. Petraševskio bendrijos susirinkimuose bei už cenzūros uždrausto Belinskio laiško Gogoliui skaitymą. Mirties bausmė paskutiniu momentu buvo pakeista katorga ir vėliau tarnyba eiliniu kariuomenėje iki gyvos galvos. Vis dėlto po dešimties metų rašytojas sugrįžo į Peterburgą ir išleido apysakas Dėdulės sapnas, Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai, romaną Pažemintieji ir nuskriaustieji, Užrašus iš mirusiųjų namų”. Kartu su broliu Michailu leido žurnalus „Vremia” ir „Epocha”. Katorga ir sunkus gyvenimas turėjo daug įtakos F. Dostojevskio kūrybai. Jo kūriniuose žmogus visada ieško savęs, analizuoja savo ir aplinkinių žmonių gyvenimus, o ir pats rašytojas daugelio kritikų yra vadinamas racionaliu etiniu intuityviu intravertu. Jam būdinga savianalizė, didelis psichologizmas, gili filosofija. Kasdieninį gyvenimą F. Dostojevskis visada siejo su „amžinosiomis” žmonijos egzistencijos problemomis, todėl kūrybai būdingas minimalus buities vaizdavimas, ir gilus skverbimasis į žmogaus psichiką, idėjos dominavimas meniniame paveiksle, psichologinis groteskas, veiksmo dramatiškumas, detektyvinio romano elementai. Prieš skaitytojo akis – tarsi drugio krečiamo pasaulio vaizdas. Susigaudyti jame galima tik suvokus visumą, išgirdus autoriaus balsą. Kūryba rašytojui buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, tačiau jis niekuomet dėl pinigų nevaizdavo to, kas jam pačiam neatrodė aktualu. F. Dostojevskis nuolat akcentuodavo rašytojo atsakomybę ir jo reikšmę visuomenei. Jis atskleidė savo politines, visuomenines ir etines pažiūras beletristikoje – apysakoje Užrašai iš pogrindžio, romanuose Nusikaltimas ir bausmė, Idiotas, Velniai, Jaunuolis, Broliai Karamazovai ir kt. Savo kūrinius leisdavo maždaug kas du – keturis metus. Broliai Karamazovai buvo paskutinis F. Dostojevskio kūrinys – įtempto trejų metų darbo ir viso gyvenimo apmąstymų bei ieškojimų rezultatas. Romanas atskiru leidiniu pirmą kartą išėjo 1880 m. gruodžio mėnesį. 1881 m. vasario 9 d. rašytojas mirė.
Iki šių dienų F. Dostojevskis daugeliui yra neaiški charizmatinė asmenybė ir labai sunkiai suvokiamas rašytojas. Jaunoji karta dažnai išgirsta jo vardą ir numoja ranka – per sudėtinga, sena, nuobodu. Tokia nuomonė yra klaidinga – F. Dostojevskis buvo vienas iš genialiausių ir unikaliausių visų laikų rašytojų, o jo kūryba privertė susimąstyti ir pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis ne vieną. Literatūros klasikas ir genialus intravertas, XIX a. rusų literatūros ir kultūros pažiba – toks yra ir buvo F. Dostojevskis. Bibliografija: Vienos moters istorija : (Netutė Nezvanova). – [Kaunas], 1940. Lošėjas : romanas. – Kaunas, 1963 [kiti leidimai: 1939] Užrašai iš mirusiųjų namų. – Vilnius, 1964. Jaunuolis : 3-jų d. romanas. – Vilnius, 1965 [kiti leidimai: 1950] Demonai : trijų dalių romanas. – Vilnius, 1997. Baltosios naktys : iš svajotojo atsiminimų : sentimentalus romanas : viduriniam mokykliniam amžiui. – Vilnius, 1999 [kiti leidimai: 1938, 1962, 1987] Mintys. – Kaunas, 2000. Idiotas : keturių dalių romanas su epilogu. – Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1939, 1961, 1971] Nusikaltimas ir bausmė : šešių dalių romanas su epilogu. – Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1929-1930, 1947, 1953, 1966, 1973, 2000, 2002] Broliai Karamazovai : keturių dalių romanas su epilogu. – Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1960, 1976, 1986] Vaikams : [rinkinys]. – Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1974]