Literatūros teminų žodynas

Literatūros terminų žodynėlis
Adresantas – siuntėjas.
Adresatas – asmuo, kuriam kas adresuojama, gavėjas.
Aforizmas – trumpas įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.
Akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas prasminis žodis ar žodžių junginys; kartais šiuo terminu pavadinamas pats akrostichą turintis kūrinys. Akrostichas žinomas nuo Antikos. Renesanso laikais paplito Europos literatūrose. Seniausias lietuviškas akrostichas yra Martyno Maažvydo Katekizmo (1547) pratarmėje, kurios 3-19 eilučių pradžios slepia autoriaus vardą ir pavardę.
Akroteleutas – akrosticho rūšis, kai „paslėptąjį“ žodį ar žodžių junginį (arba du skirtingus žodžius ar junginius) sudaro pirmosios ir paskutiniosios teksto eilučių raidės.
Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.
Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu, godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.
Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cezūra po šešto arba septinto skiemens. Eilutes jungia gretutinis rimas. Tokiomis eiilutėmis XII a. buvo parašyta prancūzų poema apie Aleksandrą Makedonietį. Iš čia ir kilo pavadinimas – aleksandrinas.
Alfabetikas – akrosticho rūšis, eiliuotas kūrinys, kurio eilutės (kartais strofos) prasideda iš eilės visomis abėcėlės raidėmis. Lietuvos kitakalbėje literatūroje aptinkamas labai retai.
Aliteracija – ryškus tų pačių priebalsių pa

asikartojimas.
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)
Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.
Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.
Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.
Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga. (Maironis)
IAI / IAI / IAI / IA
IAI / IAI / IAI
Anachronizmas – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą.
Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje.
Visi jie ne kartą ir ne du aplankė Merkinę, visi jie plėšė draskė jos akmens krūtinę. (V. Krėvė)
Vėjas linguoja topolį juodą –
Vėjas pravirkdė plieno vilnis.
Mano svajonė, mano paguoda –
Jūra tamsioji, jūūra – naktis. (S. Nėris)
Anagrama – retorinė figūra, gaunama sukeitus vietomis pasirinkto žodžio ar žodžių junginio (vadinamo programa) raides taip, kad išeitų naujas, kitą prasmę turintis žodis ar junginys; anagramomis neretai vadinami eiliuoti kūriniai, kurių komponentas yra žodis ar žodžių junginys, sudarytas iš kito žodžio ar junginio (t. y. programos, paprastai nurodomos eilėraščio pavadinime) raidžių.
Anakreontinė lyrika – kupina gyvenimo džiaugsmo, šlovinanti jaunystę, vyną, meilę, linksmus pašnekesius, kartais laisvamaniška poezija, tematiškai, stilistiškai ir eilėdaros požiūriu siejama su graikų poeto Anakreonto (572–488) lyrika.
Anakruzė – eilutės pradžia, t. y.
. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.
Už Raséinių ant Dubysos.
Analai – senovės romėnų pamečiui surašyti istoriniai įvykiai.
Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.
Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.
Išsisu|pus plačiai | vakarų | vilnimis,
Man krūti|nę užliek | savo šal|ta banga. (Maironis)
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų. (Maironis)
IIA / IIA / IIA / IIA / I
IIA / IIA
Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.
Anekdotas – glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis ar herojaus poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų pretenzijų, valdžios veiksmų. Pirmiausia anekdotais buvo pavadinta Bizantijos istoriko Prokopijaus (VI a.) „Slapta istorija“, kurioje buvo aprašyti atsitikimai iš imperatoriaus Justinijono ir jo dvariškių asmeninio gyvenimo.
Antikinė eilėdara – eilėdaros sistema senovės Graikijoje, kur ji atsirado dar VIII a. p. m. e., ir senovės Romoje, kur ji pateko III a. p. m. e. iš Graikijos.
Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.
Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.
Antitezė – tam tikra paralelizmo atmaina; priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas.
Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė.
Antologija – įvairių autorių rinktinių kūrinių ar jų ištraukų rinkinys.
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.
Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai.
Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.
Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.
Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, ku
urioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.
Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.
Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.
Aprašymas – pasakojimo forma – asmenų, daiktų, gamtos, interjero arba aplinkos vaizdavimas. Aprašymo, kaip meninės vaizdavimo priemonės, reikšmė priklauso nuo kūrinio žanro, epochos, autoriaus tikslų, tačiau labiausiai jis buvo išplėtotas realistinėje prozoje (apysakoje, romane), reikalavusioje iš autoriaus tiksliai atskleisti tiek herojaus charakterį, tiek socialinę aplinką, kurioje jis gyvena.
Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį.
Archaizacija – archaizmų vartojimas kalboje, literatūros kūrinyje, siekiant sudaryti istorinio laikotarpio įspūdį, kalbėti pakiliu stiliumi, charakterizuoti personažą, sukurti komišką efektą.
Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.
Tik pabalnoki savo ristąjį žirgelį žalio šilko balneliu ir kamanoki juodbėrėlį grynuoju aukseliu, žaboki žirgelį sidabriniais žąslais, pakaustyk sidabro pasagėlėmis, tai tada joki tolimon šalelėn, į marias mėlynąsias, Prūsų žemelėn; ten rasi didį alką, o tame alke tai seną senužėlį, po ąžuolu plačialapiu besėdintį, kaitrią ugnį bekūrenantį. (V. Krėvė)
Alkas – medžiais apaugęs kalnelis.
Archetipas – kolektyvinės pasąmonės vaizdinio, turinčio universalią prasmę, perdavimas iš kartos į kartą.
Architektonika – meno kūrinio sandara, jo dalių, skyrių, epizodų ir t. t. darnumas.
Archyvas – įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sa
ankaupa.
Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia! (A. Baranauskas)
Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių.
Asonansas – balsių sąskambis, vienodų ar panašių balsių kartojimas gretimuose žodžiuose, stiprinantis kalbos raiškumą, muzikalumą.
Ant ru-de-nio lau-kų juo-dų / aš ne-tu-riu / bal-tų žir-gų. (M. Martinaitis)
Čia vyrauja gūdus raudos motyvas „ū-ū-ū“.
Atminimai, atmintys – vienas iš albuminės poezijos pavadinimų, lyrikos forma, artima tautosakai, bet fiksuojama raštu (stereotipiniai motyvai, klišiniai simboliai ir t. t.); dažnai dedikacinio pobūdžio, nesudėtingos formos, nekomplikuoto eiliavimo, jausmingi trumpi eilėraščiai ar strofos, kuriais siekiama išreikšti palankumą adresatui.
Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsprendžiama.
Atribucija – autorystės nustatymas, kai kūrinys anonimiškas ar pasirašytas pseudonimu, taip pat literatūrinių mistifikacijų atvejais.
Atsiminimai arba Memuarai – viena pasakojamosios literatūros rūšių: kūrinys, parašytas užrašų forma apie prisimenamus įvykius, kurių dalyvis arba liudininkas buvo autorius.
Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais.
Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.
Autoriaus kalba – žodžiai, kuriais patsai autorius apibūdina savo herojus, vertina jų poelgius, aprašo įvykius, aplinkybes, peizažą.
Autoriaus valia – pagrindinis tekstologijos principas, kuriuo remiantis parenkamas autentiškiausias tekstas naujam kūrinio leidimui.
Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar suprojektavęs asmuo.
Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.

Baigiamasis žodis – literatūros kūrinio papildymas, kuriame autorius išreiškia savo samprotavimus apie tą kūrinį.
Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį. Lietuvių literatūroje plačiai žinomos Maironio baladės „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“ ir kt.
Baltosios eilės – dažniausiai silabotoninio ar silabinio metro nerimuotos eilės. Eilutės pabaiga yra garsiškai nežymėta (t. y. „balta“). Pirmiausia baltosios eilės būdingos epiniams ir draminiams kūriniams. Baltosiomis eilėmis parašytos visos svarbiausios B. Sruogos dramos – „Apyaušrio dalia“, „Milžino paunksmė“.
Barbarizmas – paskolintas iš kitos kalbos žodis ar posakis, svetimybė.
Barokas – literatūros kultūros ir meno istorijos epocha, prasidėjusi XVI a. vid. Italijoje bei Ispanijoje ir iš ten iki XVIII a. 4-ojo deš. plitusi po visą Europą. Terminas atsirado XVIII a. tam, kas netaisyklinga, keista, įmantru, neįprasta, nusakyti.
Beletrizacija – grožinės literatūros elementų panaudojimas dokumentinio pobūdžio kūriniuose (apybraižose, reportažuose, memuaruose, biografiniuose aprašymuose). Beletristikos tikslas – suteikti pasakojimui įtaigumo, gyvumo.
Beletristika – bendras grožinių kūrinių (romano, apysakos, apsakymo, novelės, meninės apybraižos) pavadinimas.
Bestseleris – labai skaitoma didelio tiražo knyga.
Biblija – Šventasis Raštas; įvairių autorių knygų rink.: 27 Naujojo Testamento ir Senojo Testamento 46 (katalikų leidimų) ar 39 (protestantų ar judėjų leidimų) knygos.
Bibliografija – knygų ir spaudinių registravimo, aprašymo ir sisteminimo teorija ir praktika; knygų ir kitų spaudinių ar straipsnių sąrašas arba katalogas.
Biblioteka – plačiąja prasme – institucija, kaupianti ir pateikianti skaitytojams knygas, periodinę spaudą, rankraščius ir kt. laikmenas. Ilgainiui „knygų saugyklos“ tikslai ir pobūdis kito (pvz., šiandien egzistuoja elektroninių rinkmenų fondai ir pan.). Nuo seniausių laikų itin svarbus bibliotekų tipas buvo asmeninė biblioteka (kn. kolekcija).
Biografija – nuoseklus žmogaus gyvenimo atpasakojimas, pradedant jo gimimu, aprašymo, pasakojimo ir t. t. forma. Seniausias rašytinio pasakojimo žanras, atsirado Antikoje (Plutarcho Paralelinės biografijos), paplito viduramžiais šventųjų gyvenimo aprašymais, įsitvirtino Renesanso epochoje enciklopediniuose žodynuose.
Bohema – laisvų menininkų sambūris bei gyvenimo būdas, laužantis nusistovėjusias socialines ir moralines normas.
Bukolinė poezija – antikinės poezijos rūšis, kūriniai, kuriuose būdavo apdainuojamas tariamas kaimo gyventojų – „sodiečių“ – žemdirbių, piemenų, žvejų, gyvenančių neva be rūpesčių ir darbo, dainuojančių ir šokančių, – gyvenimo žavumas.

Cenzūra – knygų, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų kontrolė, nepraleidžianti į viešumą esamam režimui ir oficialiai ideologijai priešingos informacijos.
Cezūra – pauzė eilėraščio eilutės viduryje.
Vyrą pašlovinki, Mūza, || per negandus ėjusį drąsiai, ||
Vėtrų blaškytą ilgai, || kai šventąją Troją išgriovė. ||
Daugio žmonių miestus jis aplankė, || jų papročius matė ||
Ir vandenynuos plačiuos || su pavojumi rangės ne kartą ||
Dėlei gyvybės savos || ir dėl bendražygių grįžimo. || (Homeras)

Graži tu, mano || brangi tėvyne,
Šalis, kur miega || kapuos didvyriai:
Graži tu savo || dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo || kančių patyrei. (Maironis)
Charakteris – tai individualybė, veikėjas, išsiskiriantis iš kitų personažų ryškiais, nepakartojamais būdo bruožais. Charakteris kūrinyje tarsi gyvena savarankišką meninį gyvenimą. Charakteriui svarbu ne tik tai, ką veikėjas daro, mąsto, kalba, – svarbu, kaip jis daro, kaip kalba, mąsto.
Charakteristika – kurio nors reiškinio, žmogaus, daikto skiriamųjų ypatybių apibūdinimas.
Choras – kolektyvinis veikėjas, senovės graikų tragedijoje – grupė aktorių, kurie kartu deklamuoja tragedijos eiles, dainuoja ir šoka.
Chorėjas – dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.
Chorijambas – Antikinėje eilėdaroje – keturskiemenė pėda (arba metras), kurios kraštiniai skiemenys ilgi, o viduriniai trumpi (J I I J). Silabotoninėje eilėdaroje – keturių skiemenų derinys, kurio kraštiniai skiemenys kirčiuoti, o viduriniai nekirčiuoti (A I I A). Chorijambas dažniausiai pasitaiko jambinių eilučių pradžioje, kai pradinis kirtis perkeliamas iš antrojo skiemens į pirmąjį, pvz.:
Mes, kaip nuliūdę sūnūs, ant gelmių palinkom.

(Vincas Mykolaitis-Putinas)
A I I A K I A I I I A I A I
Chrestomatija – geriausių rašytojų kūrinių ištraukų arba literatūrinių ar mokslinių veikalų pavyzdžių rinkinys, skirtas mokymosi tikslams.
Ciklas – keli grožiniai kūriniai, kuriuos jungia arba tie patys veikėjai, arba istorinė epocha (pasakojamuosiuose kūriniuose), arba ta pati mintis ir tie patys pergyvenimai (lyriniuose kūriniuose).
Citata – tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste.
Daina – vokalinės muzikos žanras, jungiantis poetinį tekstą ir melodiją. Skiriamos liaudies ir autorinės (poetų ir kompozitorių sukurtos) dainos.
Daktilis – Antikinėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o kiti du trumpi (J I I).
Silabotoninėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas, o kiti du nekirčiuoti (A I I). Pvz.:
Sunkūs be galo laikai
Lietuvą brangią suspaudė (Maironis)
AI I K A I I K A
A I I K A I I K A I
Silabotoninėje eilėdaroje – triskiemenis metras, eilutė, kuri prasideda kirčiuotu skiemeniu (yra be anakruzės) ir kurioje tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus. Pagal tokią daktilio interpretaciją (ritmo vienetais laikant ne pėdas, o žodžius bei sintagmas) cituotųjų Maironio eilučių metrinė schema yra tokia:
2 2
AI K I A I K I A
2 2
AI I K A IKI A I
Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.
Dedikacija – neilgas užrašas knygos pradžioje, kuriuo pagerbiamas autoriui brangus asmuo, jo atminimas, reiškiama pagarba ar bičiulystė; senojoje raštijoje knygos ar veikalo pradžioje įrašytas poezijos kūrinys, kuriuo autorius pasako, kieno garbei tą knygą ar veikalą jis skiria. Lietuvių literatūroje pirmosios dedikacijos išspausdintos Martyno Mažvydo Katekizme (1547), Mikalojaus Daukšos Postilėje (1599). Jos rašytos lotynų k. Pirmoji žinoma lietuviška dedikacija Jonušui Radvilai (Ant herbo kunigaikščio, jo mylistos) parašyta S. Jaugelio-Telegos ir paskelbta Knygoje nobažnystės krikščioniškos (1653). Vėlesnių laikų šio žanro pavyzdys – Maironio poemos Lietuva dedikacija Antanui Baranauskui; šiuolaikinėje literatūroje dedikacijomis pavadinami poezijos kūriniai, skirti istorijos ar kultūros reiškiniams, įžymiems žmonėms prisiminti bei pagerbti.
Dekadentizmas – XIX a. vid. modernistinio judėjimo kultūroje apraiška, kuriai būdinga abejojimas visuomenės istorinės raidos progresu, kriziniai vertybių išgyvenimai, Europos civilizacijos nuopuolio idėjų teigimas.
Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.
Dialektizmas (tarmybė) – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.
Dialogas – kalbinės personažų komunikacijos forma literatūros kūrinyje; dramoje – pagrindinė ir svarbiausia gyvenimiškos kalbos meninė raiška, atliekanti informacinę, charakterizuojančią ir dramatiškąją (veiksmo plėtotės) funkcijas; literatūros žanras; eiliuotas ar prozos kūrinys, parašytas dviejų subjektų pokalbio forma.
Didaktinė literatūra – įvairių rūšių ir žanrų kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama auklėjamųjų ir šviečiamųjų tikslų (pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys).
Dienoraštis – datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus; pasakojimo forma ir pasakojimo žanras.
Diskursas – pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas; lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas; moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas). Dar platesne reikšme diskursu vadinamas bet kokiai socialinei veiklai būdingų pasakymų, teiginių (ir žodinių, ir išreikštų kita, pvz., vizualine ar gestų kalba) visuma (medicinos diskursas, teisės diskursas, politinis diskursas ir pan.).
Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis.
Ditirambas – iškilmingo pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei.
Drama – literatūros kūrinys, parašytas dialogo ir monologo forma, skirtas scenai.
Dramaturgas – kūrinio, parašyto dramine forma, autorius.
Dramaturgija – dramine forma parašyti rašytojo kūriniai.
Dvieilis arba Distichas – vienas paprasčiausių posmų – dviejų eilučių, kurias jungia bendri rimai bei intonacija, deinys.
Mik, vaikeli mažas. Mik užmik, mažyti.
Jokio žiburėlio niekur nematyti. (E. Mieželaitis, „Lopšinė“)

Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.
Eilėraščio instrumentuotė – tikslinga garsinė teksto organizacija.
Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.
Eilės – vienodai ritmiškai organizuota, ryškiai emocinio pobūdžio kalba.
Eilėtyra – literatūrologijos šaka, tirianti eilėdarą.
Ekspozicija – kūrinio pradmė – veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.
Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.
Ekspresionizmas – meno srovė, kilusi I pasaulinio karo išvakarėse vokiečių dailėje ir literatūroje kaip nevilties ir protesto išraiška. Sutelkė dėmesį į vidinę žmogaus įtampą, kuri sprogdina išorinio determinizmo logiką, rišlų pasakojimą, sakinio punktuaciją. Katastrofiškoje pasaulio griūtyje išyra vizualus daikto ir žmogaus vientisumas, todėl mene, ekspresionistų supratimu, turi įsigalėti intensyvaus ritmo valdomos kintančių linijų, geometrizuotų vaizdų, disonansiškų samplaikų, brutalaus suprastinimo ir rėkiančio plakatiškumo kompozicijos, reiškiančios maištaujančio kūrėjo antikonformizmą.
Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.
Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.
Elegija – liūdnos nuotaikos lyrinis eilėraštis.
Eleginis distichas – strofa, sudaryta iš dviejų eilučių (distichas), kurių pirmoji yra hegzametras, o antroji – pentametras.
Elipsė – stilistiškai motyvuotas numanomų sakinio dalių praleidimas.
Katinas į namus – pelės į kampus. (flk.)
Gerą žodį girdi vienas žmogus, o piktą – šimtai. (flk.)
Emblema – mišri literatūros ir vaizduojamojo meno forma, kūrinys, sudarytas iš paveikslėlio, vadinamo ikona ir glaustos inskripcijos, vadinamos lema. Ikonoje vaizduojamas simbolinę, alegorinę prasmę turintis objektas, figūra ar figūrų kompozicija, lema nurodo autoriaus pageidaujamą interpretaciją.
Enigma – Renesanso ir Baroko literatūros forma, tam tikra literatūrinė mįslė, dažniausiai eiliuotas tekstas, kuriame aprašomas, bet neįvardinamas koks nors objektas.
Epas – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas. Pagrindinė literatūros rūšis greta lyrikos ir dramos. Šiuolaikinė literatūrologija skiria eiliuotąją epiką (didžiosios poemos) ir prozinę epiką (romanas, apysaka, novelė).
Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.
Epigrafas – žinomo literatūros veikalo, liaudies dainos ar pasakos citata, įrašyta kūrinio ar jo dalies pradžioje, naudojama kaip atramos taškas vaizdų plėtotei, pasakojimo toną ženklinantis kamertonas, pagrindinę idėją reziumuojanti išvada.
Epigrama – trumpas, sąmojingas, pajuokiamasis eilėraštis.
Epifora – paskutinių sakinio, eilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.
Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.
Epistolinė literatūra – laiškų formos literatūra.
Epitafija – epigramos atmaina, glaustas, dažnai eiliuotas įrašas antkapyje; mirusiam asmeniui ar pražuvusiam dalykui skirtas paprastai eiliuotas lyrinis filosofinis, aforistinis kūrinys.
Epitalama – eiliuotas vestuvinis jaunųjų pagerbimas.
Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.
Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.
Eponimikas – proginės panegirinės literatūros forma, paprastai epigramos pavidalo eilėraštis, kuriame aiškinamas ir šlovinamas konkrečia proga pagerbiamojo asmens vardas ar pavardė. Eponimikas tapatinamas su onomastiku.
Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.
Erdvė – literatūros mokslo kategorija, perimta iš filosofijos, taikoma pasakojimo meno struktūroms; epikas siekia sukurti iš žodžių įsivaizduojamus erdvinius tūrius, sudaryti tolio ir artumos, aukščio ir gylio iliuzijas.
Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas.
Estetika – filosofinė disciplina, kurios tyrimo objektas yra grožis ir menas.
Estetizmas – daugiaprasmis terminas, reiškiantis ir žmogaus pažiūras, pervertinančias grožį bei estetines vertybes, ir modernistinio meno srovę, suabsoliutinusią meno kūrinio autonomiškumą, atskyrusią jo estetinį vertingumą nuo dorovinio turinio.
Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.
Eufonija – garsų darna – grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.
Ezopinė kalba – perkeltinių prasmių stilistika, užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis bei nutylėjimo pauzėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai. Būdinga totalitarizmo šalių literatūroms.

Leave a Comment