Juozas Balčikonis yra labai nusipelnęs lietuvių kalbos kultūrai ir norminimui. Daug nuveikė lietuvių leksikografijoje, toliau leisdamas K.Būgos pradėtą didįjį lietuvių kalbos odyną. Jis gimė 1885m. Ėrikiuose, prie Ramygalos valstiečių eimoje. Juozapas eimoje buvo pirmas vaikas, nelabai stiprus, po jo gimė dar atuoni. Tėvams su vaikų pulku buvo gana sunku verstis, todėl maų Balčikoniukų be darbo niekas nelaikė. Kalbininko brolis Jonas Balčikonis yra pasakojęs, kad jaunas Juozapiukas dirbo visus pajėgiamus, vaiko pečiams darbus. Deimtmetis, jau mokėjęs skaityti ir rayti lietuvikai, pradeda lankyti Ramygalos pradinę mokyklą. I pradių ten rusikai beveik nieko nesupratęs ir kaip koks strazdas kartojęs atskirus odius, vėliau pasidaręs vienas i geriausių mokinių. 1898 metais Ramygalos pradinę jaunasis Balčikonis sėkmingai baigė. Nors tėvai nelabai igalėjo, sumanė stoti į Panevėio realinę mokyklą. Sunkiai, tačiau jam tai pavyko. 1905 metais baigęs Panevėio realinę gimnaziją ir norėdamas stoti į auktąją mokyklą, Juozas Balčikonis turėjo dar pasimokyti Panevėio gimnazijos septintoje, papildomoje klasėje. Kiek usispyrimo turėjo jaunuolis, kad per vasarą pasirengė ir ilaikė sunkų lotynų kalbos egzaminą vienoje Peterburgo gimnazijoje! Po visų papildomų mokslų 1906 metų rudenį J.Balčikonis jau Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas. Peterburgo universitete formavosi būsimasis kalbininkas. Visu iuo laiku J.Balčikonis artėte artėjo prie svarbiausio savo gyvenimo darbo, didiosios aistros – odyno. Jau 1922 metais kalbininkas buvo labai susirūpinęs Kazio Būgos rengiamu odynu. J.Balčikonis siuntė K.Būgai laikus kuriuose skatino rayti odyną ir mesti visus kitus darbus. J.Balčikonis tada greitai ir operatyviai organizavo odyno darbą, tačiau K.Būga plėomas daugybės darbų, negalėjo ir nesiryo tam vienam reikalui atsidėti. Po didiojo kalbininko mirties lietuvių kalbos odyno nebuvo kam redaguoti. Po ilgų debatų ir svarstymų redaktorių odynui vis dėlto pavyko surasti. Tai buvo J.Balčikonis. 1930 metais gruodio 1d. vietimo ministerijos jis oficialiai tuo redaktoriumi paskiriamas, nes dabar, po K.Būgos ir J.Jablonskio mirties, jis buvo geriausias lietuvių nekamosios kalbos inovas. Redakcijoje dirbo daug monių. Visi jie uraė gana daug odių i ratų ir ypač i gyvosios kalbos, t.y. tradicinių, paveldėtų tarmių, kurios buvo ir yra svarbiausia odyno mediaga, lingvistinių tyrinėjimų objektas. Redaktorius manė viską sudėsiant į kokį deimt tomų. Atidiau susipainęs su odyno kartoteka, J.Balčikonis ir bendradarbiai aikiai pamato, kad jai dar daug ko trūksta. Nuo 1930 metų rudens vyriausias redaktorius visikai palieka Universitetą ir ima rūpintis tiktai odynu. Įsitikinęs, kad K.Būgos surinktų 600 000 lapelių maoka isamesniam odynui ir kad irinkti ne visi senųjų ratų, odynų odiai, nutaria i visų jėgų pildyti kartoteką. Kaip rodo LK bibliografija, odynui odiai imti beveik i 2000 knygų: tai labai pagausino jo kartoteką. Nebuvo vengiama ir tuometinės literatūros: jei pasirodydavo geresnės ar taisyklingesnės kalbos knyga, ji tuojau būdavo nuraoma kartotekai. inoma, J.Balčikonis ne vieną jauną pramutgalvį raytoją kiek ir suniekindavo, jo knygos odynui nepanaudodamas, bet tai būdavo ities prastesnės kalbos dalykai. Apskritai J.Balčikonis apie būsimąjį odyną raė, kad ,,odyno turinį sudaro odiai: 1) paimti i kitų odynų ; 2) irinkti i mūsų ratų ; 3) surinkti i gyvosios mūsų kalbos”. I pastarojo altinio odių rinkimas J.Balčikonio organizuotas su tokiu umoju, taip stengtasi įtraukti visus inteligentus, ypač mokytojus, lituanistus, studentus, apskritai rato mones į svarbaus mūsų filologijos veikalo mediagos kaupimą, jog galima tik stebėtis mokslininko energija ir sugebėjimais. J.Balčikonio usimojimas surinkti kiek galint daugiau tarminių odių, nustatyti jų geografiją, variantus buvo labai reikalingas. Buvo stengtasi rasti kiekvieno didesnio miestelio apylinkėje mogų, pajėgiantį urayti liaudikos kalbos sakinį, mokantį savo tarmę ir galintį pataisyti į kartoteką patekusį įtartiną faktą. Taip visuomenė buvo traukte įtraukta į leksikografijos klausimų svarstymą, supaindinama su odyno raymo ir redagavimo padėtimi. 1936 metais buvo pradėtas rayti odyno tekstas. Jo autoriai buvo etatiniai ir valandiniai odyno darbuotojai, kurių kiekvieną odį smulkiai kratydavo perkratydavo vyriausias redaktorius. Pirmieji J.Balčikonio suredaguoti rankračiai buvo pavyzdys kitiems bendradarbiams, kaip reikia rayti odyną. Be to, J.Balčikonis turėjo nemaą sąraą monių, mokėjusių savo tarmę, ją nuo maens vartojusių, ir į juos buvo nuolat kreipiamasi, praoma patikrinti vieną ar kitą odį, klausiama, ką reikias koks pasakymas ir kt. odynas uvaldė redaktorių. Kruopčiai buvo svarstoma odyno instrukcija, lifuojama odių pateikimo tvarka. Mokslinė mintis tuomet odyno redakcijoje virte virė. monės neė odius, redakcijos darbuotojai vaiavo jų rinkti net į Vilniaus kratą. Taigi J.Balčikonis savo atsidėjimu ir dideliu rūpesčiu įstatė Didįjį lietuvių kalbos odyną į tvirtas darbo vėes, įtraukė daugelį inteligentų į kalbos duomenų rinkimą, plėtė filologinę mintį visuomenėje. Tuo metu kalbininkas neusisklendė tik odyno redakcijoje. Jo veikla buvo daugiaakė. Visų pirma jį domino vietovardiai, todėl spaudoje svarstė i senovės atėjusių pavadinimų stabilumo, saugojimo, taisyklingo vartojimo ir kitus klausimus. Kaip odyno redaktorius, J.Balčikonis kartu buvo ir specialios Pavardių ir vietovardių komisijos pirmininkas. Jis suorganizavo didelę tų kalbos duomenų rinkimo akciją. Vietovardius rinko mokytojai, girininkai, matininkai, įvairūs valdininkai. Vietovardių rinkimu, tvarkymu, jų taisyklingumo saugojimu J.Balčikonis tęsė K.Būgos darbų tradiciją, isaugojo mokslui daug brangių mūsų kalbos duomenų. Nemaa nuveikė ir i naujo leisdamas įvairias literatūros palikimo knygas. Greta vertimų, tai – labai svarbi kalbinė ir kultūrinė J.Balčikonio veikla. Didiai daug jėgų J.Balčikonis įdėjo, ėmęsis sudarinėti savo mokytojo ir bendraygio J.Jablonskio ratus. vietimo ministerija juos pradėjo leisti 1933 metais ir iki 1936 metų ileido penkis didelius tomus. Bibliografijų, kitų kultūros veikėjų padedamas, J.Balčikonis visus surastus straipsnius suskirstė temomis ir ileido atskirais tomais. Tai buvo grandiozinis darbas, pareikalavęs daug pastangų, atėmęs nemaai laiko. Periūrėti kalnus spaudos, viską patikrinti, inagrinėti, sugrupuoti galėjo tik pasiryęs mogus, gerai paįstąs visą mediagą, nusimanąs apie mokslininko veiklą ir kūrybą, gyvenimą ir darbą. Klaikūs vokiečių okupacijos metai. Jie atneė daug nelaimių Lietuvai ir visoms tarybinėms tautoms. J.Balčikonis tarsi usisklendia savo darbuose. iaip taip baigiamas spausdinti ,,Lietuvių kalbos odyno” I tomas, didelio darbo pradia. Tamsiais laikais tai buvo viesos spindulys, mokslo pasaulio sutiktas kaip be galo brandus, seniai lauktas dalykas, tiesiog epochinės reikmės faktas mūsų kalbotyros istorijoje. I tomas apėmė visus tarmėse pajėgtus urayti odius, ratijoje ufiksuotus leksikos faktus. Čia pateikta kelios deimtys tūkstančių odių, jų variantų, parodyta odių istorija. Pagal J.Balčikonio planą, tai buvo nekamosios kalbos odynas, todėl kuo plačiau buvo teikiami tarmių, gyvosios kalbos faktai. Kadangi tarmių leksika tuo metu buvo bema vien tik paveldėtoji, jos svarbumas mokslui yra be jokių abejonių akivaizdus. Po karo 1945 metų pavasarį atkuriami du institutai: Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros. J.Balčikonis paskiriamas Lietuvių kalbos instituto direktoriumi. Daugėja darbuotojų – pradedamas spausdinti odyno II tomas, sudarinėti ,,Dabartinės lietuvių kalbos odynas”. Situacija labai sudėtinga: i Kauno universiteto karo pabaigoje kakur igabenta visa odyno kartoteka, neinia, kur II tomo surinktas spaustuvėje tekstas J.Balčikonis greit suino, kad vokiečių okupacijos metais pradėto rinkti II tomo matricos yra ,,Spindulio” spaustuvėje. Kartotekos iekoti pavedama J.Balčikoniui ir J.Bulavui. Pagaliau kartoteka rasta. Kokia laimė, kad jokie gaisrai, potvyniai ir kitokios negandos nesunaikino io mūsų tautos turto. Atkurti prarastą lobį nebebūtų galima, nes ir tarmės buvo gerokai pakitusios, ir talkininkų po karo liko maiau, ir sąlygos rinkti odius, kai siaučia klasių kova, labai sunkios. J.Balčikonis tarsi atsigauna. Vėl vienas po kito rodosi straipsniai, kviečiantys mokytojus ir kitus rato mones į talką odynui. Labai įdomus ir plačius J.Balčikonio interesus rodantis straipsnis – ,, Kalbos Kasyklos”. Čia kalbama apie lietuvių pavardes, apie pavardių rinkimą i dokumentų. Vienas trumpas straipsnis yra tarsi toponimikos mokslo gairė. Pokario metais J.Balčikonis pasirodė kaip nemaas visuomenininkas. Tarybinė vyriausybė labai graiai įvertino jo nuopelnus mokslui, tuoj po karo suteikdama mokslinį profesoriaus vardą. 1945 metais jam suteikiamas nusipelnusio mokslo veikėjo garbės vardas. 1947 metais i spaudos iėjo odyno II tomas, karo laikų vaikas, lopytas ir siūtas, tobulintas ir taisinėtas. Tai buvo stora 851 puslapio knyga, apėmusi visus ufiksuotus lietuvių kalbos odius, kurie prasideda raidėmis c, č, d, e, ė, f. Leksikografikai sutvarkytos mediagos buvo paskelbta tikrai daug apie 25 300 odių. is tomas buvo suredaguotas pagal jau minėtus principus, kaip nekamosios kalbos leksikos rinkinys, nevengiant dėti ir ratų odių, tarsi parykinant liaudies vartojamų odių įėjimą į bendrinę kalbą. Antrasis tomas gana gerai parodė lietuvių kalbos leksikos įvairumą, sisteminius ryius, vaizdingumą ir pan. odynas būtinas ne tik mokslo reikalams, bet ir praktikai – liaudies, geresnių ratų pavyzdiais bendrinę kalbą gali daryti turtingesnę, gyvesnę, vaizdingesnę, supratingesnę. Visa ita gyva, vaizdinga, patikima, formų ir odių istoriją rodanti didelio odyno tomo mediaga turi neįkainojamą vertę, nes čia pateikti net smulkiausi odių vartojimo niuansai nektose ir įvairiuose ratuose. Daugelis tyrinėtojų savo darbams gavo nepaprastai reikalingų faktų. J.Balčikonis toliau redagavo III tomą. Tuo pačiu metu profesorius raė straipsnius įvairiais klausimais, recenzavo kai kuriuos kitus odynus. 1951 – 1952 metais prasidėjo didiausi ginčai dėl ,,Lietuvių kalbos odyno” pobūdio ir redagavimo principų. Norėta jį padaryti ne tik nekamosios kalbos odynu, o visos lietuvių kalbos leksikos rinkiniu. Ypač ukliuvo veiksmaodių ir veiksmaodinių daiktavardių lizdinis pateikimas. Vienų buvo reikalaujama visus tokius priedėlinius darinius dėti atskirai, kaip visai nepriklausomus odius. Kiti siekė kompromiso, nes visa kartoteka buvo sutvarkyta pagal lizdinį redagavimo principą, todėl, i pagrindų viską pertvarkant, būtų sugaita daug laiko, tuo labiau kad du tomai jau buvo iėję, o trečiasis buvo paraytas ir beveik suredaguotas. Vilniuje, 1952 metų pavasarį įvyko svarbi leksikografų konferencija, kurioje dalyvavo daug kalbininkų i Maskvos, Rygos, Kauno. Buvo tartasi, koks turi būti, kaip redaguotinas ne tiktai didysis ,,Lietuvių kalbos odynas”, bet ir rato reikalams skirtas leksikos rinkinys. Buvo nutarta kompromisikai veiksmaodius pateikti vienoje vietoje, kiekvieno priedėlio formas rayti atskirai po nepriedėlėtos formos, ten pat iskiriant reikmes, atspalvius, kirčiavimo variantus. Siūlomi pakeitimai, be abejo, stabdė odyno leidimą. Vyriausias redaktorius iėjo i odyno redakcijos, palikęs į darbą kitiems. Kuklumas, ramus kūrybinis darbas – viena svarbiausių J.Balčikonio, kaip mokslininko, savybių. Nutraukti ryius su liaudies kalba jam rodėsi esant pragaitinga. Į mūsų kultūros, kalbotyros istoriją J.Balčikonis įėjo kaip didiausio ių dienų lietuvių lingvistikos veikalo – ,,Lietuvių kalbos odyno” pradininkas, principų ir gairių nustatytojas, kartotekos kaupėjas.V.Vitkauskas, Juozas Balčikonis, 1985m. B.Dobrovolskis; V.Kavaliauskas; R.Koeniauskienė; Z.Zinkevičius; ,,P.Skardiaus, A.Salio ir kitų kalbininkų darbai”, ,,Lietuvių kalba 10 klasei”, 2000m., 196psl. Z.Zinkevičius, Kalbos pradmenys, 1980m.