Ar sunku myleti be atsako?…Stovėdamas prie Aušrės durų ,Linas prisiminė viską,kas nutiko vakar… Vakar vaikinukas priejo prie jos ir padavė jai netrumpa laišką,kuriame išliejo visą saco širdį…Mergina paėmė popieriaus skiautę,kurioje buvo visi Lino jausmai ir prie vaikino ją suplešė.Jo skruostais riedėjo riedėjo ašaros,širdi drąskė begalinis nelaimingos meilės skausmas,kurį paaštrino Aušrės ištarti zodziai:“Atšok!“Ir tik dabar jis suprato ,kad negali be jos gyventi…Vaikinukas jautė,kaip žemė slysta jam iš po kojų…Jis norėjo maldauti merginos,kad ji bent pabandytų jį pamilti,bet nedrįso…Jauna Lino širdelė dabar klykė iš skausmo,bet jos skaudziu raudu niekas negirdėjo.Kai jis lipo laiptais aukstyn,kur tikėjosi rasti paguodą,jo ausyse skambejo šiurkštus žodis“atšok“.Netrukus Linas atsidūrė ant namo stogo.Paauglys atsisėdo nt šalto cemento ir susimąstė…Visas jo pasaulis vertėsi aukštyn kojom tik todėl,kad jis pamilo zmogu,kuriam nėra reikalingas.Iš kišenės šešiolikmetis išsitraukė papieriaus lapč ir gerai nudroštą pieštuką.Jis pradėjo rašyti…Rašyti paskutinį savo laišką,atsisveikinimo laišką…„Nežinau,kodėl drįstų žengti tokį žingsnį…Žinau,kad neturiu teisės atimti gyvybės,kurią man padovanojo Dievas,bet daugiau gyventi nebematau prasmės…Gyvenimas be meilės man tapo kančia,o as nesu pasiruošęs kentėti.Neketinu gyventi be žmogaus,kuris man reiškia visą pasaulį…“Vaikinukas dideliu akmeniu prispaudė savo paskutinį laiška ir…Ir atsistojo ant stogo krašto.Žiūrėdamas žemyn,Linas pagalvojo:“o Dieve,kaip sunku mylėti be atsako…“