Meilė

PLANAS

I. “Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli.”
II. Meilė – pamatinis gyvenimo akmuo.
III. Meilės esmė ir prasmė:
1. Požiūris į meilź amžių bėgyje.
2. Meilės suvokimas.
3. Aspektai, kuriais pasireiškia meilė.
4. Meilės rūšys:
a) tėvų meilė;
b) broliška meilė;
c) erotinė meilė;
d) meilė sau;
e) meilė Dievui;
5. Meilė ir jos irimas šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje.
IV. Meilė – varomoji gyvenimo jėga.

MEILĖS ESMĖ IR PRASMĖ

“Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli. Tas kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas kas nieko nesupranta, yra nieko nevertas. O tas, kas supranta, taip pat ir myli, stebi, mato. Kuo daugiau žinai apie daiktą, tuo labiau jį myli. Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prrisirpsta tuo pačiu laiku kaip ir žemuogės, nieko nežino apie vynuoges.” (PARACELSAS)

Kas yra meilė? Kokia jos esmė ir prasmė? Tai problemos, kurias nagrinėja filosofija. Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas. Žmonės negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę. Meilė – pamatinis gyvenimo akmuo. Nuo jos viskas prasideda – jos dėka atsiranda nauja gyvybė. Meilė yra assmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti savyje. Vargu, ar atsiras toks žmogus, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos.
Bėgant amžiams, labai kito požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų pr

riežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingų giminaičių arba piršlio. Buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma ieško “romantinės meilės”, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginus su funkcijos reikšme.
Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame vaidmenyje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonės meilės ryšiais tik atakuoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdi prekių ir darbo rinkas. Tačiau dauguma žmonių daro esminę klaidą &##8211; neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas nuo pastovaus buvimo meilėje. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostaba tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigaus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jie jį lydi ar sukelia lydintis potraukis ir suartėjimas. Aišku šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažysta vi
ienas kita, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis nepasitenkinimas, nuobodulys sumažina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjmo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje savo susižavėjimą jie palaikė meilė, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Atsižvelgiant į tai gali kilti klausimas: tai kokia gi meilės prasmė? Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais užsidirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga tik sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga? Tačiau taip nėra.
Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne “buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.
Davimą galima įvairiai suprasti. Labiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad “duoti, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yra linkęs duoti, bet tik kaip avansu iš gavimo. Duoti be užmokesčio jam tolygu būti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti au
uka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privali duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti, nei patirti džiaugsmą.
Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas jis patiria savo jėgą, sveikatą galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo jį džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra netikrumas, bet kad duodamas jis išreiškia savo gyvybingumą.
Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris labai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų, psichologiškai kalbant, yra vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas gali kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali padėti kitiems. Bet kasdienė patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko liūdnu nusiminimu, tiek pat priklauso nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšai yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam tikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl, kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą.
Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o sp
pecifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, – atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda – duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, o taip pat stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas ir apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Davimo akte kažkas gimsta ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų : meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.
Be davimo, aktyvios meilės pobūdis pasireiškia dar keliais asmeniniais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji visiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį ir t.t. Mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Lygiai ta patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes nebetikime jos meile gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šios veiklos rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės.
Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga. Tačiau atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas – tai žmogaus atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”.
Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savarankiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra. Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš galiu žinoti, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito atvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau : kad jis yra suirzęs, susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.
Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti “žmogaus paslaptį”. Savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo draugams. Mes žinome save, bet kad ir kiek bedėtume pastangas, negalime savęs pažinti iki galo. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų.
Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Reikia objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėtume matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei objektyviai pažystame žmogišką būtybę, galime pažinti jį aukščiausia prasme – meilės akte.
Norint giliau pažinti meilės prasmę ar esmę ją būtina išskaidyti į atskiras šakas. Pirmoji – meilė tarp tėvų ir vaiko.
Vos gimusiam vaikui nereikia nieko daryti, kad būtų mylimas. Pats jo buvimas sukelia meilę. Viskas, ką reikia daryti – tai būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti.
Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių metų svarbiausia yra būti mylimam – būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai ar tėvui. Pavyzdžiui, sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja perauga nuo geismo būti mylimu, į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas. Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Vaikas gimęs darosi vis laisvesnis : mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį. Ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda sąryšis su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.
Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra asmuo, mus pagimdęs. Tėvas niekada negalės to atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Tavo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas – “Aš myliu tave, nes tu atlieki mano lūkesčius, tinkamai atkieki pareigas, esi toks, kaip aš”. Tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiausiai vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėmė, bausmė už ją – tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti.
Motinos paskirtis yra saugoti vaiko gyvybę. Tėvo paskirtis – vadovauti, mokyti įveikti sunkumus. Motinos gyvenimo siekis turėtų būti – kad vaikas pagaliau taptų nepriklausomas, atsiskirtų nuo jos. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą. Kita meilės rūšis – broliška meilė. Tokioje meilėje galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šios meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimties. Ši meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Broliška meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs”; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visiems reikia pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. “Jūs pažystate svetimojo širdį, – sako senasis Testamentas, – nes patys buvote svetimais Egipto žemėje. todėl mylėkite nepažystamąjį.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių; motinos meilė – meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”, staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių subyrėjimu. Po to, kai svetimi pažysta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų įveikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, kis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsenkamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.
Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis, rūpesčius – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis kabiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas “artimu” asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo anksteniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.
Seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kokia stipria emocija, iš kurių viena yra meilė. Kadangi seksualinis potrūkis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali su-žadinti troškimą suartėti lytiškai. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti tik trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją.
Dar viena meilės rūšis – meilė sau. Daugelis yra įsitikinę, kad mylėti kitus yra dora, o mylėti save – nuodėmė. Manoma, kad jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų. Taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie “piktžaizdę”. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai – kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris. Tačiau meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties. Biblija teigia: “Mylėk savo artimą kaip patį save”. Reiškia, kad aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, taip pat galiu būti savo paties meilės objektu. Gyvenimo laimės, augimo, laisvės teigimas grindžiamas gebėjimu mylėti. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti. Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai.
Mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eckharto žodžiai: “Jei jūs mylite save , jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nei savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo podraug yra Dievas, ir žmogus. Taigi “didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save, vienodai myli ir visus kitus.”
Mūsų troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meile Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį.
Individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poreikio eilinio žmogaus charakteriu. Kai klausimas apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilė. Tai, kad mes to klausiame, jau savaime kelia neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė – broliška, motiniška, erotinė – yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos. Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems. Jis tapo daiktu. Žmonės bendrauja kaip susvetimėję automatai. Jų saugumui reikia būti prie bandos ir neišsiskirti nei mintimis, nei jausmais , nei elgesiu. Kai kiekvienas siekia būti taip arti kits kito kiek tik tai įmanoma, kiekvienas lieka visiškai vienišas, persmelktas stipraus nesaugumo jausmo, nerimo ir kaltės, kurie visada atsiranda, kai nėra įveiktas svetimumas tarp žmonių.
Egzistuoja ir daugiau meilės rūšių – ne tik išvardintos. Aptarus ir šias meilės rūšis, galima pažvelgti į meilės esmę, jos paskirtį. Žmogus mylėdamas ir būdamas mylimas jaučiasi laimingas. Tik meilė daro žmones laimingus. Meilė svarbiausias “dalykas“ gyvenime. Meilei nėra atsumų. Jei tikrai myli žmogų, tai jokie atstumai nesumažins meilės. Atstumas meilei kaip vėjas ugniai – silpną užgesina, stiprią dar labiau įplieskia. Kiekvienas žmogus trokšta patirti meilės paslaptį, bet vis rečiau ją galima surasti šiuolaikinėje visuomenėje. Dabar pinigai nulemia viską. Meilė tapo beprasmė. Tačiau žmonių gyvenimą, kurie nepatiria tikrosios meilės jausmo, galima vadinti nepilnaverčiu, netekusiu nuostabiausio gyvenimo teikiamo malonumo. Taigi meilės prasmė ir esmė – begalinė.

Literatūra :

Fromas Erichas. Menas mylėti. – V.: Valst. Leidybos centras, 1992.

Leave a Comment