Ar sunku mylėti be atsako?
Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur jiateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša irkiek išsineša. Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą. Kai širdį užplūsta taurus jausmas, meilė, nieko nebesinori daryti.Daugelis mėgstamų užsiėmimų netenka prasmės. Kinas, kavinės,diskotekos,vakarėliai, sportas ir galų gale draugai užsimiršta, nublankstaprieš tą stiprų, širdį veriantį jausmą – meilę. Kai pamilsti žmogų, rodos, nebegali be jo gyventi, kasdien svajoji apieto žmogaus prisilietimą, švelnų žodį, kuris nudegina visą krūtinę. Norisipaskęsti mylimojo akyse, panerti ir nebeišnirti niekados. Jo stiprus irkartu toks švelnus apkabinimas sukausto visus kaulus. Net ir menkasprisilietimas ar švelnus žodis nublanksta prieš visus žodžius, išgirstus išaplinkinių. Bet ne visada meilė pripildo širdį džiugesiu ir laime. Daug dažniau jiprisipildo skausmu. Kai mylimas žmogus tavęs nepastebi, kai tu jam tokspat, kaip ir kiti. Tada tas taurus jausmas kankina, graužia, plėšo širdį įmažus gabalėlius, bet jokie vaistai nepadeda. Ašaros rieda skruostais,šlapindamos ir negailestingai deginančios juos. Lūpos suskirsta lygmėnesius negavusios nė lašelio vandens, o akys – jos sustingsta, pasidarotuščios ir nematančios nieko aplink – tik jį, tą, kuris suteikė tiekskausmo ir privertė taip kentėti. Bet kad ir kaip norėtus isplėšti jį iškrūtinės, pastangos bergždžios ir tu lieki laukdamas nors menkiausioženklo, kad meilė dar gali pasibelsti ir į tavo duris. Meilė neklausia tavo vardo, ir kiek tau metų – nesvarbu… Sustoja jities tavo langu ir tyliai sako – ateinu…