Ar sunku myleti be atsako?

Ar sunku mylėti be atsako?

Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji
ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir
kiek išsineša. Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.

Kai širdį užplūsta taurus jausmas, meilė, nieko nebesinori daryti.
Daugelis mėgstamų užsiėmimų netenka prasmės. Kinas, kavinės,
diskotekos,vakarėliai, sportas ir galų gale draugai užsimiršta, nublanksta
prieš tą stiprų, širdį veriantį jausmą – meilę.

Kai pamilsti žmogų, rodos, nebegali be jo gyventi, kasdien svajoji apie
to žmogaus prisilietimą, švelnų žodį, kuris nudegina viisą krūtinę. Norisi
paskęsti mylimojo akyse, panerti ir nebeišnirti niekados. Jo stiprus ir
kartu toks švelnus apkabinimas sukausto visus kaulus. Net ir menkas
prisilietimas ar švelnus žodis nublanksta prieš visus žodžius, išgirstus iš
aplinkinių.

Bet ne visada meilė pripildo širdį džiugesiu ir laime. Daug dažniau ji
prisipildo skausmu. Kai mylimas žmogus tavęs nepastebi, kai tu jam toks
pat, kaip ir kiti. Tada tas taurus jausmas kankina, graužia, plėšo širdį į
mažus gabalėlius, bet jokie vaistai nepadeda. Ašaros rieda skruostais,
šlapindamos ir negailestingai deginančios juos. Lūpos suskirsta lyg
mėnesius negavusios nė laašelio vandens, o akys – jos sustingsta, pasidaro
tuščios ir nematančios nieko aplink – tik jį, tą, kuris suteikė tiek
skausmo ir privertė taip kentėti. Bet kad ir kaip norėtus isplėšti jį iš
krūtinės, pastangos bergždžios ir tu lieki laukdamas nors menkiausio
ženklo, kad meilė dar ga

ali pasibelsti ir į tavo duris.

Meilė neklausia tavo vardo, ir kiek tau metų – nesvarbu. Sustoja ji
ties tavo langu ir tyliai sako – ateinu.

Leave a Comment