Andrius Šatas pagrindinis apysakos „Riešutų duona“ veikėjas. Jam penkiolika metų. Taigi, Andrius yra mano bendraamžis. Atrodo aš turėčiau jį gerai suprasti ir pateisinti jo poreikius. Taip ir yra. Nes jis lanko panašią mokyklą kaip ir aš. Jis taip pat turi šeimą, tėtį, mamą. Andrius kaip šiuolaikinis jaunuolis išgyvena meilę, pykstasi su tėvais. Taigi, aš randu daug bendro tarp savęs ir jo, nes mes abu esame penkiolikmečiai. Andrių, kaip ir mane, supa artimieji ir tėvai. Artimiausias vaikinui yra senelis. Andriui su seneliu ramu, jis jį supranta be žodžių, kiek gali padeda ir palaiko. Andriui ypač sunku jo netekus. Kai buvau tokio pat amžiaus kaip Andrius, mano seneliai mirė, todėl aš puikiai suprantu jo sielvartą. Tada, jausdama didelį liūdesį, aš labai suartėjau su mama. Taip pat pasielgia ir jis. Tačiau Andriaus nesupranta tėtis, o gal net nenori suprasti, todėl jis lieka nuošaly. Mano tėtis man randa laiko ir mes pakankamai daug bendraujame. Man tai labai svarbu, tai svarbu ir Andriui, ir bet kuriam kitam mano bendraamžiui. Taigi, turėti jaukius namus ir abu mylinčius tėvus trokštame visi. Labai keistai Andrius elgiasi su Liuka savo vaikystės drauge. Man atrodo, kad jis yra ją įsimylėjęs. Andrius įsimylėjęs pirmą kartą, todėl nemoka parodyti savo jausmų. Galbūt jam truputį gėda tai prisipažinti. Tai, kaip Andrius slaugo savo išrinktąją, kaip stengiasi jai padėti, parodo, kad karštai jis myli Liuką. Jaunuolių meilė yra sudėtinga. Meilė sudėtingas dalykas net suaugusiam žmogui, o į paauglių meilę niekas rimtai nežiūri, dažnai jos nesupranta ir nepritaria jai. Dėl šeimų nesantaikos Andriui su Liuka tenka viską slėpti nuo tėvų. Nors tai jų meilei suteikia savotiškos romantikos, tačiau aš nenorėčiau atsidurti jų vietoje. Aš kol kas dar nebuvau įsimylėjusi, bet nekantriai laukiu kol meilė aplankys mane. Tačiau įsimyli vos keletas paauglių, dauguma tik smarkiai susižavi savo draugu ar drauge, o palaiko tai meile. Taigi, paauglių meilė ir tarpusavio santykiai yra labai sudėtingi, sunkiai išgyvenami ir labai romantiški.
Andrius jaučia stiprų norą kuo greičiau užaugti. Kartais jis elgiasi visai ne vaikiškai- nuperka karvę Kaminskams, bando sutaikyti tėvus. Tačiau tokie poelgiai ne penkiolikmečiui, todėl jam ir nepasiseka. Jis namuose jaučiasi nereikalingas , nes tėvai pykstasi. Kažkada buvęs gražus Andriaus šeimos pasaulis griūna, todėl jis nori susikurti sau naują ir gražų pasaulį. Skaudi praeitis, nenusisekusi meilė dar daugiau skatina Andriaus norą būti savarankišku. Andrius, kaip ir mes, penkiolikmečiai, nebesame vaikai. Mes manome, kad galime padaryti žymiai daugiau, nei mums leidžia suaugusieji. Kartais mes užsibrėžiame per daug, o dar neturime gyvenimiškos patirties, todėl klystame. Tačiau nesėkmes mus tik užgrūdina ir padaro stipresniais. Mano nuomone, Andrius labai panašus į daugumą mano bendraamžių. Tai sunkų paauglystės laikotarpį išgyvenantis žmogus, kuris kartais pats nežino ko nori, siekia, trokšta. Kita vertus, jo gyvenimas yra pakankamai sudėtingas- tėvų skyrybos, komplikuoti santykiai su kaimynais, keista pirmoji meilė. Andrius man pakankamai artimas, nors ne visus jo poelgius suprantu ir pateisinu.