Meilė, džiazas ir velnias

J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir interpretacija (61-67 psl.)

J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų kūryboje. “Meilė, džiazas ir velnias” vainikuoja Grušą – dramaturgą. Autorius kūrinyje kelia esminių šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas. “Meilė” ir “velnias” – šviesiosios ir tamsiosios jėgos, kurios dramoje priešpastatomos. Autorius parašė veikalą, kuris rėkte išrėkia skaudžią tiesą, fiksuojama jaunimo mąstysena ir šneka. Didelę teksto dalį sudaro “tėvų” ir “vaikų” diskusijos moralinėmis temomis, dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai visuomenės raidos problemas. Išsamiau ir giliau analizuosime Beatričės irr Andriaus tėvo dialogą, kuris yra pirmos dalies antroje scenoje.
Scena prasideda durų skambučiu. Jas atidaro Andriaus tėvas. “Po velnių!” – pirmieji žodžiai. Šie žodžiai rodo, jog Beatričė atėjo ne laiku. Tas laikas – naktis. Tokiu momentu iškart pasidaro aišku, kad Beatričė nekantrauja pasikalbėti su Andriaus tėvu, jog įsitikintų: jis nieko baisaus nepadarė.
Norisi paaiškinimo, dėl ko mergina atėjo į Andriaus tėvo namus. Andrius jai papasakojo apie tariamą bufetininkės nužudymą, – taip demonstruojamas vyriškas šiurkštumas. Mėgaudamasis jis pasakoja apie sutinkamas moteris, kurias jis pasiryžęs išprievartauti. Šis beedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva.
Sujaudinta mergina žadina įmigusį prokurorą, kalba jam apie sūnų, o tėvas ilgai negali suprasti, ko iš jo nori ši vidurnakčio įsibrovėlė:
Beatričė. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.
Andriaus tėvas. Andrius? Koks Andrius?
Personažai stovi sk

kirtingose plotmėse, abu kalba apie Andrių, tačiau iš skirtingų pozicijų. Beatričė gerai perpratusi, o tėvas dar daug ko apie sūnų nežino. Jie tartum lipdo jo portretą iš atskirų detalių, ir tuo pat metu vyksta tarp jų pačių kažkas labai esminga. Mergina Andriaus tėvą vadina “tėveliu”, tuo pabrėždama, jog gerbia jį ir jo amžių, ir duoda užuomina į tai, jog pati nepažino savo tikrojo tėvo. Beatričė, ta šventa keistuolė, kurios lūpose kasdieninės sąvokos įgauna spindinčio švelnumo, iš budina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa: “Andrius pats per save geras. Gali būti geras. ar ne? Gali!”. Po Betos žodžių prokuroras pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Beatričė su baime kalba apie leemtingą ribą, kurią “peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.” Įdėjęs į merginos lūpas šiuos žodžius, autorius nori parodyti, kad beveik kiekvienas žmogus nejučiomis su kažkuo apsipranta, kažko nepastebi, tampa laisvai pasiduodantis, lengvai gali prarasti tą pirmapradį gėrio ir blogio pojūtį, kuriuo yra apdovanota Beatričė.
Šios scenos niekaip nebūtų galima pavadinti komiška, nes Beatričės pokalbis su Andriaus tėvu yra daug daugiau nei paprastas pokalbis. Tai dviejų žmonių vienodai susirūpinusių dėl Andriaus dialogas. Čia nebetenka prasmės tai, jog Beatričė trokšta padėti Andriui atgauti savo dvasinę pu
usiausvyrą, grįžti prie humanistinių idealų. Kaip ir per visą dramą, taip ir šioje scenoje Beta eina kaip simbolis, bet su žmogiškais trūkumais ir savo nesėkmėmis. Ji įkūnija visos žmonijos sąžinę, kuri su dideliu nerimu beldžiasi į visų dramos veikėjų širdis, apeliuoja į jų žmogiškumą.
Pažymėtina yra tai, jog nors pats veiksmas nėra komiškas, tačiau veiksmo raida daug kur grindžiama tokiais poelgiais, kurie galėtų būti vadinami išdaigomis. Įsismaginę vaikinai nutaria pagąsdinti Beatričę (Andrius papasakoja dėl dviejų konjako butelių užmušęs bufetininkę, toji bėga pas Andriaus tėvą aiškintis, nukentėjęs Andrius pasiūlo vaikinams naują pokštą – atiduoti mokyklos vadovybei intymų Beatričės dienoraštį).
Tačiau, nepaisant visų Beatričei padarytų skriaudų, ji pasiryžusi nešti atpirkimo kryžių. Beatričė – grožio ir gėrio įsikūnijimas. Taipogi ji įkūnija ir pačią motinystę. Štai, kalbėdama su Andriaus tėvu ji prisipažįsta neturinti motinos teikiamos šilumos ir gyvenanti pas senelę. Minimos žvaigždės: “.Labai ramu. Tik medžiai, dangus. pilna žvaigždžių. Galvoji, galvoji, paryčiais užsnūsti.” Naktį įsižiūrėjusi į žvaigždes ji tarsi pasineria į visatos gelmes ir susilieja su jomis, pajunta savyje motinystės pašaukimą, kalba apie gimdymo stebuklą, kūdikį. Beatričė džiazininkus motiniškai jungia, formuoja juos kaip savotišką šeimą. Visi vaikinai yra likę be motinų ir tai yra skaudi jų vidinio gyvenimo žaizda.
Merginos ir Andriaus tėvo kalba pasižymi ypatingu dvasiniu artumu. Kaip minėjome, prokuroras vadinamas “tėveliu”, o
pačioje ištraukos pabaigoje, jis Beatričę apkabina ir pavadina “vaikeliu”. Kartais, Beatričės kalboje pasigirsta netikrumo gaidelių. Ji kartoja žodžius, tarsi norėdama pati save priversti jais tikėti ir patikėti Andriaus tėvą. Tėvo kalba daug emocingesnė. Bene kiekvienas jo sakinys ar šūkteltas teiginys baigiasi klaustuku ar šauktuku. Per visą dialogą eina pasikartojimas – tai Andriaus tėvo žodžiai “po velnių!”.
Svarbiausią būties momentą šioje scenoje galime įžvelgti jau pačiame merginos ir tėvo bendravime. Ji su Andriaus tėvu bendrauja dėl to, kad jį myli. Šis meilės prisipažinimas plaukia iš pačios Beatričės lūpų kitame dramos veiksme.
Į Beatričę sueina pagrindinės konflikto gijos. Ji jungia ir tėvus, ir maištaujančius jų vaikus. Tai geriausiai atsispindi šioje scenoje, nes kalbasi tėvas ir vaikas. Ji pati kelia protesto balsą ir kartu siekia santarvės, harmonijos. Ji yra tarsi paties gyvenimo šauksmą, humanistinių idealų įsikūnijimas. Įniršio, netikrumo ir cinizmo apimtoje aplinkoje Beatričė, kaip sako Julius, atrodo tartum “maišyta su velniu”, – ji “nori tvarką pakeisti”.
Šiais žodžiais būtų galima ir baigti duotos ištraukos analizę ir interpretaciją. Tik norėtųsi pridurti, kad ištrauka pasako tai, ką norima pasakyti ir visame kūrinyje. O kūrinys tikrai yra ne įprastas. “meilė, džiazas ir velnias” – šviesiosios ir tamsiosios prigimties siautėjimas, iškeliant moralę ir dvasinį pasaulį aukščiau už patį gyvenimą.

Leave a Comment