T U R I N Y S
1.ĮVADAS…………………………………………………………………2 pusl.
2.LINKSNIŲ VARTOJIMAS……………………………………………2 pusl.
3.VARDININAKAS……………………………………………………….2 pusl.
4.VARDININKAS…………………………………………………………2 pusl.
5.KILMININKAS………………………………………………………….5 pusl.
6.NAUDININKAS…………………………………………………….….12 pusl.
7.GALININKAS………………………………………………………….15 pusl.
8.ĮNAGININKAS…………………………………………………………17 pusl.
9.VIETININKAS……………………………………………………….…20pusl.
10.IŠVADOS……………………………………………………………….23pusl.
11.LITERATŪRA…………………………………………….…………..24 pusl.
ĮVADAS
Sintaksės klaidos didelės, labai pavojingos. Jos pakerta pačią kalbos sistemą. Joks pavienis netinkamas žodis kalbai tiek žalos nepadaro, kiek klaidinga sintaksinė konstrukcija. Juk į ją paprastai įeina vis kiti žodžiai. Pavyzdžiui, veiksmažodis atitikti turi valdyti galininką (plg.žinoma patarlę Atitiko kirvis kotą), bet jeigu kas su atitikti rusų kalbos pavyzdžiu vartoja naudininką, pasako ir atitinka dydžiui(=dydį), atitinka amžiui(=amžių), atitinka nuotaikai (=nuotaiką), atitinka reikalavimams (=reikalavi-mus) ar panašiai. Sintaksės klaidas nelengva ir atpažinti , taisyti. Todėl čia sintaksės klaidos bus aptariamos plačiau. Dažnesnės sintaksės klaidos-klaidingai sudaryti ir netinkamai vartojami žodžių junginiai, retesnės –netaisyklingai sudaryti ir netinkamai vartojami sakiniai, ypač sudėtiniai. Žodžių junginiai dažniausiai būna taisytini, kai parenkamas ne tas linksnis ar ne ta prielinksninė konstrukcija t.y. prielinksnis, einantis su linksniu. Neretai klystama, kai šiaip jau taisyklinga padalyvio forma tam tikruose žodžių junginiuose vartojama ydingai, dažniausiai vietoj pusdalyvių arba dalyvių. Kartais netinkamai pavartojami ir patys pusdalyviai bei dalyviai. Suabejojus dėl kokių sintaksės dalykų, reikia tikrintis sintaksės klausimus nagrinėjančiose knygose. Linksnių, prielinksnių, bendraties, padalyvio ir pan. vartosena yra trumpai aprašyta „Kalbos praktikos patarimuose“, „Lietuvių kalbos žinyne“. Tikrinamės ir mokyklinėse gramatikose, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“. Atskiromis temomis yra ir specialių knygų, pavyzdžiui, Jono Šukio „Linksnių ir prielinksnių vartojimas“ bei jo „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai, vartosena ir normos“.LINKSNIŲ VARTOJIMAS
Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės.Vadinasi , linksnių vartojimas yra ne tik morfologijos , kiek sintaksės dalykas. Pavyzdžiui, sakome galininką Rašyk nulį, bet po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio –kilmininką Nerašyk nulio, o Nerašyk nulį būtų klaida. Morfologijai čia rūpi tik linksnio forma, pavyzdžiui, kad būtų nulis, nulio, nulį, o ne nuliu, nuliaus, nulių, nes tai nevartotinos tarminės galūnės. Sintaksė tiria, ar, pavyzdžiui, sakinyje Stiklainiai sudėti sandėliuke vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati vietininko forma: sandėliuke, o ne tarmybė sandėliuky.
VARDININKAS
Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis. Jis dedamas į žodynus , įvardija kalbamąjį dalyką(todėl vardininkas). Kalboje vardininkas dažniausias , tačiau reikšmių turi nedaug. Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją- jeigu tai asmuo(a), o plačiau imant, subjektą- tai , apie ką sakinyje kalbama(b): a. Prieklėty tėvelis dalgį plaka.Vaikai žaidžia.Aš nekaltas. b. Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo. Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per daiktas (toks būvis nusakomas daiktavardžiais) (a) arba koks tai daiktas (toks būvis reiškiamas būdvardiškaisiais žodžiais)(b): a. Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė. Varna-paukštis. b. Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.Visi buvo linksmi ir laimingi.Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi. Vardininkas netinka, kur reikia dalies (kitaip –neapibrėžto kiekio) kilmininko –paprastai su veiksmažodžiais būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti , daugėti, mažėti, atvykti, ateiti, atvažiuoti. Vartotina Miške yra vilkų(ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai tame miške yra). Ar kefyro (ne kefyras) yra? Visada buvo ir bus dorų žmonių(ne dori žmonės). Ten randama aukso (ne randamas auksas). Suabejoję , ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis atrodo tinkamas-jį ir vartokime. Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi. Dažniausiai yra suklystama kreipiantis į asmenis. Turime sakyti Rimai (ne Rimas), palauk!. Nijole(ne Nijolė), kur bėgi? Kas naujo, kaimyne(ne kaimynas)? Kai prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas ministre, draugas vedėjau dar toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau, bet geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau…Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, prisiminkim senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau! Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko : sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai. Kai ponas sakomas ne kaip priedėlis, vartotinas tik jo šauksmininkas: Pone(ne Ponas), kiek dabar valandų? Kreipiantis ne į asmenį ( o tai kalboje įmanoma, nors atsakymo ir nesitikime) , paprastai neklystama: Vai žirgeli juodberėli( negirdėti Vai žirgelis juodberėlis), taisyk kojas į kelelį. Gegutėle( ne Gegutėlė) , užkukuok! Pats šauksmininkas reiškia tik kreipinį, jokių kitų reikšmių neturi, todėl jį vartojant niekada neklystama, ir jo šioje knygoje atskirai neaptarsime. Svarbiausia tą senovišką linksnį kalboje išlaikyti, nepasiduoti kitų kalbų įtakai ir nepakeisti vardininku. Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk , žmogau, iš kur bėda ateis; Ką tu, senas žmogus, ir Ką tu, senas žmogau, prieš vėją papūsi. Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg netiesiogiai, atsargiai: Gal Jonas (ir Jonai) man padėsi? Ar tėvelis(ir tėveli) leisi mane į klubą? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus , ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu atveju reikėtų šauksmininko :Adomaiti ir Butkute-prašom prie lentos! Tam tikri vardininkai , paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę(a) arba pasikartojančius laiko tarpus(b). toks laiko vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau oficialiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa raiška: a. Trečia diena(plg.Trečią dieną) daržus ravim. Dėdė antras mėnuo (plg.antrą mėnesį) serga. b. Jis kas vakaras(plg.kas vakarą) pas mus ateina. Kas mėnuo (plg.Kas mėnesį) važiuoju pas gydytoją. Tokią laiko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika: Jau kokie metai Juro niekas nematė miestely(P.Cvirka). Tai gaisro ugnis šviečia diena naktis(Maironis). Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos: Stovėjau keli žingsniai (plg. Per kelis žingsnius;už kelių žingsnių) nuo lango . Ežeras buvo penki kilometrai(plg.už penkių kilometrų; penkių kilometrų atstumu) nuo miesto. Pasakymais , sudarytais iš įvardžio kas ir vardininko, nurodoma ne tik vieta, kiek tam tikru dažnumu pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo:Kas namai-savi dūmai. Kas žingsnis krūptelėjau. Ar gali vardininkas reikšti objektą? Ar klaida sakyti Reikia šienas pjauti vietoj Reikia šieną pjauti? Nors vardininkas yra be objekto, o subjekto linksnis , tačiau beasmeniuose sakiniuose lietuviai nuo žilos senovės vardininku objektų nusakydavo, pvz: Reikia šienas pjauti. Pienas gerti sveika. Tokį vardininką (beje , ištisai vartotą Kazimiero Būgos) Jonas Jablonskis net laikė norminiu. Šis vardininkas dar ir šiandien dažnas tautosakoje ir tarmėse, ypač rytų aukštaičių; daug jo randame grožinės literatūros klasikoje: Ne sodinti girios reikia, bet mylėti…(V.Krėvė). Vaikas dar reikėjo nuprausti, aprengti(P.Cvirka).
Toks vardininkas laisvuosiuose stiliuose nelaikytinas klaida, bet dabar jo vietoj oficialiuose stiliuose jau įsigalėjęs vardininkas. Paprastai vartojama: Faktus (ne Faktai) būtina tikrinti. Reikės pateikti pasą(ne pasas). Šiaip jau galininkiniai veiksmažodžiai valdo objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai paprastai eina vardininku: Šalia kelio vieškelėlio ugnelė kūrenta(daina); geriau negu ugnelę kūrenta, nors –ugnelę kūreno. Visur balta-ar ne miltai malta?; geriau negu miltus malta, nors –miltus malė. Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o kokį kitą linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka nepakitęs-nevirsta vardininku. Sakoma: Jis atstovavo mūsų šaliai (klaida atstovavo mūsų šalį), todėl reikia: Šiame forume buvo atstovaujama mūsų šaliai(ne mūsų šalis). Nors sakome jie supranta (myli, gerbia..)vienas kitą, beasmeniniuose sakiniuose sakytina Reikia suprasti (mylėti, gerbti….) vienam kitą. Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo dažniausiai reiškiami literatūros , dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai (šitoks vardo vardininkas imamas į kabutes): Apsakyme „Marti“(ne apsakyme „Marčioje“) Žemaitė pavaizdavo to meto kaimą. Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko formą, pvz:AB„Sparta“(buvęs trikotažo fabrikas „Sparta“, kurį lietuviai iš tradicijos dažniau vadindavo „Spartos “ fabrikas. Ir dabar išlikusi tradicija mokyklų simbolinius vardus nusakyti tik kilmininkais, pvz: „Aušros“ gimnazija, „Vyturio“ vidurinė mokykla. Kitais atvejais leidžiama vartoti pasirinktinai: Sesuo dirbo leidykloje „Vaga“ arba „Vagos“ leidykloje. Gyvesnis,buities kalbai teiktinesnis yra vardo kilmininkas, bet aiškesni, patogesnis neretai būna vardo vardininkas, nes šnekamoji kalba kabučių neperteikia, ir gali susidaryti dvisprasmybė, pvz.: Koncertavo „Lietuvos“ ansamblis (kuris Lietuvos ansamblis?. Aiškiau : ansamblis „Lietuva“. Jei iš konteksto ar situacijos aišku, apie ką kalbama, objekto pobūdį nurodantis žodis paprastai nesakomas ir kaitomas vien vardas:Sesuo dirbo „Vagoje“ Užsisakiau „Respubliką“. Nugalėjo „Žalgiris“. Nesimbolinių , ne kaip nors oficialiai suteiktų , o tradicinių vardų objektus-miestus , kaimus, upes, ežerus ir pan. įprasta nusakyti vardo kilmininkais, o ne vardininkais.Vietoj miestas Kaunas, upė Šventoji K.Būga teikė Kauno miestas, Šventosios upė arba tiesiog Kaunas, Šventoji.KILMININKAS
Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem svarbiais linksniais-vardininku ir galininku. Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu: Bijai vilko-neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo.Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau namo, upės , tik –namą, upę arba prie namo, prie upės) , todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados(kartais net prieiti sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos pačios arba vienos (geriau negu vieningos) nuomonės: Kokios išvados (=Prie kokios išvados, kokią išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą padarė?) mokslininkai?Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko:Jaunuolis pasiekė tikslą( ne tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat siekė) milijoną(ne milijono).Su veiksmažodžiais reikalauti kilmininkas tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz: Sukilėliai reikalavo paties generolo(t.y. jį atvestų). Kalbant apie asmenį , iš kurio reikalaujama, tiks prielinksnio iš konstrukcija arba šalutinis papildinio sakinys: Verslininko (-Iš verslininko) buvo reikalaujama pinigų.Su kai kuriais veiksmažodžiais be kokio reikšmės skirtumo galima vartoti ir kilmininką, ir kokį kitą linksnį:atsikratyti ko ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų arba tais prašytojais. Nelabai teiktina yra tarminė vartosena atsikratyti nuo rūpesčių, nuo prašytojų ir aiškiai vengtinas galininkas atsikratyti rūpesčius, prašytojus.klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko ir ką( kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi), tik – ne pas ką: Klaus, paklausk tėvo arba tėvą, kur kepurė. Prašyk, paprašyk direktoriaus arba direktorių, kad išleistų.Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau paplitęs kilmininkas(teirautis-tik su kilmininku: ko). Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų-ar kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių pinigų(pats tėvas gali būti miręs). Be to galininkas padeda aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką – kai ieškoma , teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs kaimynas, tėvo klausė(t.y. teiravosi kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi daktaro(t.y. kad pakviestų daktarą).Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis ką. Mokytis ko – tai neapibrėžta, labiau dalis: Jis mokosi matematikos , anglų kalbos, amato(nori tų dalykų pramokti), o mokytis ką-pakankamai apibrėžta, labiau visuma: Jie mokosi matematiką, anglų kalbą(skirtą temą, konkretų skyrių ar visą užsibrėžtą dalyką).Objekto kilmininkas gali valdyti kai kurie konkretinimo reikalaujantys būdvardžiai:reikalingas ko-paramos, pagalbos; vertas ko-pagarbos, gerų žodžių; pilnas, kupinas, sklidinas ko –vandens, gerumo; turtingas, godus ko-pinigų, perkeltine reikšme-įspūdžių ir pan.Tačiau kilmininkai nevartotini su veiksmažodiniais būdvardžiais nešinas, vedinas ir pan., atklydusiais į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie vartojami su įnagininku, pvz: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas. Nemaža ne žemaičių veiksmažodinius būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedimas(=vedamas;geriau kilnių jausmų skatinamas, įkvepiamas).Tokio tikslo vedini(=vedami); geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį tikslą) atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini(=nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys mažylių(gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir atveda dešimtis mažylių. Be principų žmogus-kaip skiedrelė, srovės nešina (=nešama, plukdoma).Taisytina ir tokia vartosena:Vaikus aplanko Kalėdų Senelis, nešinas linkėjimų, sveikinimų, dovanėlių(=linkėjimais, sveikinimais, dovanėlėmis nešinas; bet vengtina tarmybė linkėjimus, sveikinimus, dovanėles nešinas).Iš objekto kilmininko atmainų minėtini kiekybės turinio ir neapibrėžto kiekio (kitaip-dalies) kilmininkai.Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt metų; keletas litų;pusė obuolio.Dalies(kitaip-neapibrėžto kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba sudaro visumos dalį, pvz: Duok duonos-ne visą, tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną-visą: kiek yra , kiek matyti, arba ( kai yra daugiskaita) pasako tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus, nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz: Ateina svečių, O Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma:žinomi kviestieji (plg.Vardininkas).Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemažai – ir daiktavardžio skaičius (būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė (dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz: Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo. Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos(būtų klaida Nupirkome gėles). O toliau minint, jos suvokiamos kaip apibrėžta visuma, ir dalies kilmininko nebereikia: gėles nunešėme; gėles padėjome.Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti neapibrėžtas, t.y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti apibrėžtas , t.y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais lemia sakytojo noras, nuojauta, pvz: Klausimų(kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t.y.visus jums rūpimus) galite pateikti raštu.
Iš negalininkinių veiksmažodžių , su kuriais dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti…(a), keitimąsi:atsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti…(b), slinkti:ateiti, atvažiuoti, atvykti…(c):a. Yra varlių-rasis ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmų.b. Atsirado drąsuolių. Tarp šalių kilo nesutarimų.c. Ateidavo kaimynų, atvažiuodavo žmonių iš toliau. Atvyksta ir ekskursijų.Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą, mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti, parduoti, užsidirbti), darbo procesus(daryti, sėti, kepti, virti), vartojimą(valgyti, gerti) ir t.t.: Turiu rūpesčių. Pasiimk maišą-gausi ragaišio. Pirkai žuvų-pirk ir pipirų.Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau pinigus-visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų, gavau pinigų-dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą kiekį.Nereikėtų manyti, kad beveik kiekvienas galininkinis veiksmažodis valdo ir dalies kilmininką. Taip nėra. Tinka Žmonės sodina bulvių,sėja rugių, bet paprastai nesakoma Žmonės kasa bulvių, pjauna (kerta) rugių –kas kita, kai prie šių veiksmažodžių pridedame priešdėlius pri-, pa-:Tai prikasė bulvių! Papjauk žolės. Vadinasi, ribos čia neryškios, ir daug lemia mūsų kalbos nuojauta. Persistengus padaroma klaidų: Šalį užplūdo priešų(-priešai).Jei daiktavardis turi pažyminių didelis, milžiniškas, svarbus ir pan., rodančių , kad ypatybė labai esminga, tokią ypatybę skaidyti vargu ar tinka, ir dalies kilmininkas vengtinas: Šie kūriniai vėlesnėms kartoms turėjo didelio poveikio( -turėjo, darė didelį poveikį). Radinys kėlė didžiulio susidomėjimo(-didžiulį susidomėjimą).Persistengimai vartojant dalies kilmininką yra reti. Dabar kur kas dažnesnė blogybė- kai dalies kilmininkas pamirštamas ir be reikalo keičiamas vardininku arba galininku.Lietuvių kalbai būdingas neiginio kilmininkas. Neiginio kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai veiksmažodžiai: perka knygą, bet neperka knygos; laiko arklį, bet nelaiko arklio. Taip pat keletas sakinyje su vardininku einančių negalininkinių veiksmažodžių: yra sodas-nėra (nebėra )sodo;buvo pievos-nebuvo (nebebuvo) pievų.Vietoj neiginio kilmininko vartoti neiginio galininką (neperka knygą, nekvietė ir mane, ir tave) yra didelė klaida.Kai turi neiginį ne pati bendratis, o su ja einantis koks pagalbinis veiksmažodis, bendrinei kalbai teiktinesnis neiginio kilmininkas: nereikia pirkti knygos; negalima, nebūtina, nepatartina…laikyti arklio, bet tokiu atveju įmanomas ir galininkas: nereikia pirkti knygą; negalima, nebūtina , nepatartina …laikyti arklį.Jei paneigtas ne sakinio veiksmažodis, o įvardis, prieveiksmis ir pan.,neiginio kilmininkas nevartotinas: Ne visi galėjo suprasti kalbos turinio (=turinį). Tai ne visai atitinka standarto (=standartą).Kilmininkas nereiškia aplinkybių, tačiau jis, paprastai su bendratimi, rodo tikslą, ši reikšmė atsiranda tada, kai kilmininką valdo slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti…(a) arba siekimo veiksmažodžiai siųsti, varyti, rengtis, rinktis…(b):a. Eikim šieno grėti.b. Mane močiutė barė, linelių raut išvarė(daina).Kaip matome bendraties vieta įvairuoja , bet įprasčiau, tradiciškiau ją kelti po kilmininko. Sakant bendratį prieš linksnį, stiprėja pagunda rinktis galininką (Jie vyks į užsienį studijuiti ekonomiką .Susirinkome aptarti svarbų klausimą), o tai jau yra klaida, nes kilmininkas su pritapusia bendratimi sudaro nedalomą sudėtinę tikslo aplinkybę, ir klausimas čia keltinas vyks į užsienį-ko? Kokiu tikslu? Susirinkome-ko? Kokiu tikslu?, o ne studijuoti ką? Aptarti ką? Netinka čia ir naudininkas. Vietoj Atsiuntė studentų praktikos atlikti nesakytina praktikai atlikti.Daugelyje Lietuvos tarmių tikslo kilmininkas su bendratimi vartojamas taip pat su siekimo atspalvį turinčiu veiksmažodžiu kviesti, jo sinonimais šaukti, prašyti, vadinti. Tokia vartosena nesvetima ir bendrinei kalbai: Kviečiame alučio paragauti. Mokytojas šaukia mokinį pamokos atsakinėti.Kai bendratis lengvai numanoma, paprastai vartojamas grynasis tikslo kilmininkas, t.y. kilmininkas be bendraties: Kaimynas buvo kirvio atėjęs. Bėgdavom į pašlaites žibuoklių. Tačiau bendraties negalima praleisti , jeigu be jos sakinys bus neaiškus. Vietoj išskubėjo gaisro gesinti nepasakysime išskubėjo gaisro; vietoj siuntė linelių rauti netiks siuntė linelių, nes tai reikš „atnešti“.Kai jokia bendratis prie tikslo kilmininko nėra numanoma ir jos pridėti negalima, gyvoji kalba(tarmės) grynojo kilmininko vengia-neįprasta, pvz:, eisim posėdžio(turėti?sėdėti? posėdžio posėdžiauti?-niekas tokių bendračių nepridėtų). Juozas Balčikonis teisingai yra aiškinęs , kad junginio susirinko posėdžio nederėtų teisinti junginiais susirinko pietų, važiuoja malkų, nes šiuose pasakomas siekiamas, norimas dalykas, o pats posėdis nėra siekiamas, tik jame siekiamieji dalykai sprendžiami. Taigi gyviau, įprasčiau sakyti Eisiu į posėdį arba posėdžiauti , nes tikslas lietuvių kalboje reiškiamas ir gryna bendratimi (Vaikai išbėgo grybauti), ir prielinksnio į konstrukcija (Einu į darbą), ir kartais prielinksnio su konstrukcija (Vykstu su reikalais).Dabar grynaisiais tikslo kilmininkais piknaudžiaujama-vartojama net ten, kur jokia bendratis nėra numanoma ir kur gyvojoje kalboje įprastesnės kitos raiškos priemonės: Taryba rinkosi pasitarimo (plg. įprastesnius pasakymus į pasitarimą, pasitarti). Diplomatai susitiko pokalbio (plg.pasikalbėti, aptarti reikalų).Kalboje varžosi tikslo reikšmės pasakymai atvyko vizito ir atvyko su vizitu. Trumpesnis atvyko vizito, bet daugiau analogijų turi J.Balčikonio remtas posakis atvyko su vizitu, plg. atvyko su reikalais, atvyko su taikos misija. Nesakoma atvyko taikos misijos, nesakoma ir atvyko reikalų, tiktų tik reikalų tvarkyti, bet prie atvyko vizito jokia bendratis-gauti, pasiimti ar kitokia-neįmanoma. Beje gydytojas į palatą eina ne vizito ir ne su vizitu, o ligonių vizituoti, ir šia antrąja reikšme bendratis yra tikrai gyva raiška.Aiškiai klaidingas dabar plintantis pasakymas lankytis vizito, nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis kilmininko nevaldo-galima tik lankytis kur, pas ką, su kuo: Lietuvoje lankytis vizito(=lankytis su vizitu, oficialiai lankytis) šios šalies užsienio reikalų ministras. Dar labiau netinka svečiuotis vizito, viešėti vizito.Kaip kilmininkas susijęs su vardininku ir galininku? Kilmininku virsta subjekto vardininkas(a) ir objekto galininkas(b), kai veiksmažodis tampa abstrakčiu veiksmažodiniu daiktavardžiu:a. moterys dainuoja-moterų dainavimas; paukštis skrenda-paukščio skridimas.b. skaito knygą-knygos skaitymas; dirba žemę-žemės dirbimas.Kilmininkas atsiranda priekyje, nes tai yra įprastinė nederinamojo pažyminio vieta. Kokių kalbinių sunkumų ar klaidų čia nebūna, išskyrus du atvejus.Veikiamojo ir veikiančiojo dalyko (kitaip-subjekto ar objekto) raiškos klaidų pasitaiko tada, kai klystama parenkant linksnį su pačiu veiksmažodžiu ir iš jo padarytu daiktavardžiu. Kadangi taisoma atstovauja mokyklą(=mokyklai), tai taisytina ir mokyklos atstovavimas(=atstovavimas mokyklai).Kita bėda-kartais susidaro dviprasmybė, ir neaišku, ar kilmininkas reiškia veikiantįjį, ar veikiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, filmo pavadinimą „Raupsuotojo pabučiavimas“ galima suprasti dvejopai:kad raupsuotasis ką bučiavo ir kad raupsuotąjį kas bučiavo.Dar minėtinas subjekto kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais. Su asmenuojamuoju veiksmažodžiu ėjęs vardininkas prie neveikiamojo dalyvio būtinai virsta kilmininku , plg. Tėvas laukia sūnaus-Tai sūnus, laukaimas tėvo. Sesuo renka vaistažoles-čia vaistažolės surinktos sesers.Reikėtų išlaikyti jau benykstantį subjekto kilmininką su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, nes jis dėl savo prasminių atspalvių stilistiškai vertingas, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose: O, svečių esama, plg. svečių yra!(nustebimas, netikėtumas). Motinai visai paaiškėjo, kad karalaičio turima kur kokia mylima, plg. karalaitis turi mylimą(pabrėžiamas pasitvirtinęs spėtas įtarimas).Labai daug lietuvių kalbos kilmininkų yra pažymimieji, kitaip –nusakomieji. Jie visada vartojami su daiktavardžiais, apibūdina daiktą ir sakinyje eina nederamaisiais pažyminiais. (Klevo lapai pagelto), kartais –vardine tarinio dalimi (Šitas lapas klevo).Dažniausiai tokie kilmininkai turi priklausymo reikšmę – pasako , kokiam asmeniui ar administraciniam vienetui kas priklauso(a), kokio asmens kas sukurta(b), kokio daikto ar kokios visumos yra kuri sudėtinė dalis(c):a. Čia tėvų namai.Mano kraštas-Lietuva.b. Salę puošia dailininkų freskos, vitražai.Poeto posmai mus įkvepia.c. Malėjos miltinos rankos. Zuikio dantys vilkui nebaisūs.Lietuvių kalboje gana sudėtingi priklausymo kilmininko ir objekto naudininko santykiai. Ne visada lengva nuspręsti, ką rinktis. Kai kalbama apie asmenis, gyvus padarus, dažnai įmanoma pavartoti ir priklausymo kilmininką, ir objekto (nutinkančio kam dalyko) naudininką , plg. Sudegė brolio tvartas-Sudegė broliui tvartas (kilmininku čia labiau pabrėžta, kam priklausė tvartas, naudininku- kas nutiko broliui). Pietų Lietuva čia dažniau vartoja priklausymo kilmininką, o šiaurės Lietuva, ypač Palatvijys, -paprastai objekto naudininką.Priklausymo kilmininkas dabar per daug plinta ir, ypač publicistikoje, baigia išstumti objekto naudininką- net ten, kur tikrai derėtų pabrėžti asmenį, kuriam kas nors daroma ar kas nutinka: Jis paspaudė draugo(-draugui) ranką( jei sveikinosi , o ne spustelėjimu davė kokį sutartą ženklą, tikrino pulsą ar atliko kokią procedūrą, kai ranka tampa lyg savarankiškas objektas). Pažvelgiau į jo (-jam į) akis.Dėl dviprasmybės priklausymo kilmininkas aiškiai keistinas objekto naudininku tokiuose sakiniuose: Jūsų vyro(=vyrui) pietūs bus skanesni, jei neduosite jam pusryčių.Nuo priklausymo kilmininkų skirtini vardo ir kilmės kilmininkai( iš žodžio kilmė atsiradęs šio linksnio pavadinimas). Kilmininkas pasakymuose Kauno miestas. Neries upė rodo tik pavadinimą, o kilmininkai posakiuose Kauno moksleiviai, Neries vanduo jau reiškia priklausymo atmainą –kilmę(kilmė dar ryškesnė sakiniuose: Aš –Kupiškio žmogus.Čia gyveno Aukštųjų Šimoniai).Atskirą grupę sudaro kilmininkai, reiškiantys medžiagą, iš kurios padarytas koks daiktas. Tokia vartosena labiau išliko poetinėje kalboje: aukso žiedas, plieno dalgelis. Oficialiuose kalbos stiliuose čia dabar įsitvirtino būdvardžiai su priesaga-inis: auksinis žiedas, plieninis dalgis.Kilmininkas gali nusakyti rūšį, gentį, veislę, tipą(sieros rūgštis, akmens anglys). Vienais atvejais tokie kilmininkai be reikalo nekeistini naudininku, kitais-geriau vengti rusų kalbos pavyzdžiu paplitusių būdvardžių su priesaga –inis: nesakyti procedūrinis kabinetas, medicininis punktas.Kartais būdvardžiai su priesagomis –inis arba –iškas vietoj kilmininkų visiškai netinka, pvz: tik valstybės(ne valstybinis) veikėjas, bandymų (ne bandyminis) sklypas. Kai kur išlaikytinas prasminis skirtumas: atomo energija(kurią turi atomas) ; visuomeninis darbas(jį atlieka visuomenė).Kartais vartotojams kliūva pažymimųjų kilmininkų daugiareikšmiškumas. Filologiškai neišprususiems žmonėms dažnai atrodo, kad sakyti Biržų pienas negerai, nes tai esąs karvių pienas, kad negerai kelių eismas, nes ne keliai eina ir juda. Tokie įrodinėjimai neturi pagrindo , nes kilmininkas daiktus apibūdina įvairiais požiūriais ir kontekstas arba situacija paprastai padeda suvokti, kas norima pasakyti: ledo lytis(iš ledo), ledo kelias(per ledą).Požymio kilmininkams yra artimas kokybės kilmininkas. Jis visada eina tik su savo pažyminiu, o be pažyminio neįmanomas. Sakinyje Ji geros širdies, šviesaus proto pažyminių geros , šviesaus niekaip negalima praleisti, nes nesakoma Ji širdies, proto. Panašūs kokybės kilmininkai yra: Jis buvo smalsaus būdo.Daug kokybės kilmininkų yra linkę virsti vienu žodžiu-sudurtiniu būdvardžiu: mes vienų metų-vienmečiai; jis šešiolikos metų-šešiolikmetis.Kartais neaišku , ar rinktis kokybės kilmininką, ar kokybės įnagininką. Vartodami kokybės kilmininką, paprastai reiškiame pastovią ypatybę, o toks įnagininkas reiškia nepastovias vidines ir išorines ypatybes, plg. Jis blaivios galvos (t.y. visada blaiviai mąstantis)-Jis blaivia galva (t.y. dabar negirtas, neapsvaigęs). Sakydami Mano avis ilgų vilnų pabrėžiame, kad tai aviai vilnos užauga ilgos iš prigimties , o sakydami Mano avis ilgomis vilnomis leidžiame suprasti , kad avis seniai kirpta ir jos vilnos užaugo ilgos. Ne kilmininkas, o įnagininkas pasirenkamas ir neesminiam, mažiau pastebimam požymiui reikšti: sakoma žmogus ilga(arba su ilga) nosim, didelėm ausim, o ne žmogus ilgos nosies , didelių ausų.Sovietmečiu kokybės kilmininkas buvo pradėtas vartoti per daug plačiai ir ėmė stumti savesnes, gyvesnes raiškos priemones.Kartais jis būdavo tiesiog verstinis, ypač su pažyminiu pirmo : Prekiaujame pirmo reikalingumo(=reikalingiausiomis, būtiniausiomis ) prekėmis.Taisytini ir tokie verstiniai kokybės kilmininkai:Pagerbkime šį šviesios atminties(=šviesaus atminimo) žmogų(šviesios atminties- tai turėjusį šviesią atmintį; šviesaus atminimo-tai nusipelniusį, su pagarba prisimenamą).Žiniasklaidos polinkis vartoti nebūtinus , gana knygiškus kokybės kilmininkus išlikęs iki šiol. Pamirštama , kad pirmenybę čia reikėtų teikti dalyviams ar kitoms gyvesnėms, įprastesnėms raiškos priemonėms: Mes grįžome linksmos nuotaikos( gal tai tikslas:grįžome linksmos nuotaikos pasisemti? O jeigu požymis, kur kas gyviau, įprasčiau grįžome linksmai nusiteikę, su gera nuotaika).Lietuvių kalba turi daugiskaitos forma išreikštą stiprinamąjį kilmininką, J.Jablonskio vadintą įžymio kilmininku. Stiprinamasis kilmininkas yra tos pačios šaknies kaip ir tas žodis, kurį jis, eidamas priekyje, apibūdina. Pažymimąjį žodį stiprinamasis kilmininkas labai pabrėžia, padidina jo kokybinę arba kiekybinę reikšmę. Šis kilmininkas gana vaizdingas ir paprastai vartojamas tik laisvuosiuose kalbos stiliuose: Aš padainuosiu dainų dainelę(t.y. išskirtinę , labai puikią dainą). Jis tinginių tinginys-per dienų dienas drybso.Stiprinamasis kilmininkas vertingas stilistiškai. Jis neretai puikiai atstoja nevartotinas konstrukcijas su jungtuku ir, pvz: Šimtų šimtai(atstoja vertalą šimtai ir šimtai) žmonių tada džiūgavo.Yra vadinamasis išskirties kilmininkas. Jis turi daugiskaitos formą ir nusako tam tikrą visumą-vienarūšių daiktų, reiškinių ar asmenų grupę, iš kurios kas nors išskiriama sakant vienas (ne vienas) , keli, kuris, kiekvienas ir pan. Paprastai tokį išskirties kilmininką gali pavaduoti iš su kilmininku , bet grynas kilmininkas yra glaustesnis, senoviškesnis ir iš kalbos nestumtinas: Aš atėjau vienas pirmųjų(plg. vienas iš pirmųjų). Jis užima atsakingą postą viename šių skyrių(plg. viename iš šių skyrių).Atskirą išskirties kilmininko šaką sudaro įvardis visų, pabrėžiantis išskirtinį ypatybės intensyvumą ir vartojamas kaip visų aukščiausiojo laipsnio sudaromasis (a) arba kartu su daiktavardžiu eina prie aukščiausiojo laipsnio(b):a. Jis buvo visų vikriausias. Meška gi stipriausia visų.b.Ši eglė tame miške visų medžių (plg. iš visų medžių, už visus medžius) aukščiausia.Kartais pasitaiko atžvilgio kilmininkų. Jie būdingesni laisviesiems kalboms stiliams ir paprastai turi pakaitų, šie kilmininkai parodo, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas koks nors daiktas, asmuo, reiškinys. Kai kurie šių kilmininkų gerai atstoja tam tikras nevartotinas verstines konstrukcijas ir todėl yra stilistiškai vertingi: Gabumo tai jis gabus, tik nedrausmingas( atstoja verstines konstrukcijas kas liečia gabumus, kas link, kas dėl, kai dėl gabumų; tiesa, šią mintį galima pasakyti ir kitaip: jis gabus arba O gabumų jis turi, tik nedrausmingas).Tačiau kai kuriais atžvilgio kilmininkais (ypač kilmininku laiko) dabar piktnaudžiaujama; ten, kur nebūtini, geriau jų atsisakyti: Pradėjome bendrauti prieš metus laiko(-prieš metus). Po savaitės laiko(-Po savaitės) vėl susitiksime.Nemažai ginčijamasi , tinka ar netinka kilmininką vartoti su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais lyginamosiose konstrukcijose. Daugeliui kalbininkų atrodo, kad tai naujas, iš rusų kalbos plintantis reiškinys-aukštesniojo laipsnio žodžiai lyg perima prielinksnių funkcijas, o tai netoleruotina. Tačiau kai kas mano, kad čia gali būti senas reiškinys: aukštesniojo laipsnio žodžiai ėjo lyg prielinksnis, o lyginamieji žodeliai kaip, negu ir pan. atsirado vėliau ir tokią vartoseną išstūmė, todėl , gerbiant senovę, su aukščiausiuoju laipsniu pavartotų kilmininkų galima netaisyti. Kol šiuo požiūriu neištirti senieji lietuvių kalbos raštai ir visos lietuvių kalbos tarmės, kategoriško atsakymo negali būti, todėl tuo tarpu vadovaujamasi susiklosčiusiomis taisymo tradicijomis.Kad reikia taisyti lyginamųjų konstrukcijų kilmininkus, pavartotus su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, beveik neabejojama: Atlyginimas ten ne didesnis 500 litų(=ne didesnis kaip, negu, nei 500 litų; neviršija 500 litų).Kebliau , kai su kilmininku vartojami aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, nes ir dabartinėje vartosenoje čia įvairuojama. Keli aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai(arčiau, toliau, aukščiau, žemiau…) jau turi aiškius homoniminius prielinksnius, dėl kurių normiškumo neabejojama: Slink arčiau manęs. Per šalčius kurapkėlė glaudžiasi arčiau namų.Vietos reikšme įteisintieji prielinksniškai vartojami arčiau, toliau, aukščiau , žemiau vis dėlto nelabai tinka su atstumo matų daiktavardžiais(metras, kilometras) kiekį reiškiančiose konstrukcijose: Autobusų stotelė man arčiau šimto metrų(-arčiau kaip šimtas metrų).Pastaraisiais metais lietuvių kalboje labai paplito linkmę reiškiančių aukštesniojo laipsnio prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau, įšiauriau, pietryčiau….prielinksniška vartosena su kilmininku. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini-juos pateikia ir „Dabartinės kalbos žodynas“.Jie nuplaukia dar šiauriau-prie pat speigračio.Tačiau jų prielinksniškos vartosenos pavyzdžių net „Lietuvių kalbos žodyne“ nerandame, nes tokia vartosena gyvajai kalbai (tarmėms) nebūdinga: vietoj šiauriau ko tradiciškai sakoma į šiaurę nuo ko . Vis dėl to kalbos glaustumo sumetimais ir dėl padidėjusio tokių konstrukcijų poreikio jas būtų galima toleruoti, tik negalima išstumti įprastinės raiškos: Piečiau Latvijos(plg. Į pietus nuo Latvijos) yra Lietuva.Neįprasta su kilmininku prielinksniškai vartoti būdo prieveiksmius geriau (ne geriau), blogiau (ne blogiau) nusakant būdą: Gėlės geriau kulkų( -už kulkas, kaip, negu , nei kulkos).Vis dėlto reikėtų įteisinti plačiai tarmėse su kilmininku prielinksniškai vartojamus būdo prieveiksmius aršiau, pikčiau: Užsispyrei aršiau mažo vaiko.Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nutarusi griežtai taisyti tik prielinksniškai vartojamus aukštesniojo laipsnio prieveiksmius daugiau(ne daugiau), mažiau(ne mažiau), kai reiškiama lyginamoji kokybė: Uždirbsiu daugiau tūkstančio(=daugiau kaip, negu, nei tūkstantį; per tūkstantį, tūkstantį su viršum, suvirš, su trupučiu) litų.Čia vengtina virš tūkstančio.Pagal analogiją reikia taisyti ir laiko trukmės reikšme su kilmininku pavartotus daugiau(ne daugiau), mažiau(ne mažiau), anksčiau(ne anksčiau), vėliau(ne vėliau), ilgiau(ne ilgiau), trumpiau(ne trumpiau):Daugiau savaitės(=Daugiau kaip, negu, nei savaitę) kursai neužtruks.NAUDININKASNaudininkas turi palyginti nedaug reikšmių. Dažniausiai jis eina papildiniu (objekto, rečiau subjekto). Eina ir aplinkybėmis: reiškia tikslo atmainą paskirtį arba laiką su paskirties atspalviu. Apskritai visoms naudininko reikšmėms būdinga bendra paskirties arba naudos (nenaudos) reikšmė. Jei jos nėra, naudininkas paprastai netinka. Nuo nauda ir naudininko vardas kilęs.Objekto naudininko reikalauja tam tikri veiksmažodžiai, kurių reikšmė be naudininko nepilna. Išgirdus naudininkinius veiksmažodžius aukojasi, dėkoja, padeda „pagelbsti“ , pataikauja , patinka, pavydi, tarnauja, vergauja…, tuoj kyla klausimas kam? Taigi aukojasi tėvynei, dėkoja mokytojams, padeda silpnesniems. Ypač įsidėmėtina, kad naudininkus valdo ir atstovauti, vadovauti: atstovauja Lietuvai, vadovauja būreliui. Iš naudininkinių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai su –imas taip pat valdo naudininką: aukojimasis tėvynei, atstovavimas Lietuvai(ne Lietuvos atstovavimas). Dar dažnesnis yra nebūtinasis objekto naudininkas-antrasis papildinys, vartojamas su galininkiniais veiksmažodžiais duoda, perka, sako, rašo, daro, neša, siūlo.. kam ką: duoda man knygą, perka vaikui žaislą, sako mums teisybę.Vartojant objekto naudininką , kartais klystama: dėl kitų kalbų poveikio naudininkas pasakomas su tokiais žodžiais, kurie lietuvių kalboje naudininko nevaldo. Dažniausiai tai veiksmažodžiai , bet yra ir keli būdvardžiai: pasitaiko daiktavardžių. Iš veiksmažodžių minėtini:Atitikti-ne kam, o ką: Nuorašas atitinka originalui(=originalą). Kai atitikti gauna neiginį, tada, kaip ir su kiekvienu neiginį gavusiu galininkiniu veiksmažodžiu, reikia neiginio kilmininko, o naudininkas ar galininkas netinka: Pasiūla dar neatitinka paklausai(=paklausos, netiks ir paklausą).Kalbos vartotojai sutrinka susidūrę su žodžiu atitikimas . Pagal valdymo dėsnius turi būti atitikimas ko (plg. atiduoda ką-atidavimas ko), bet kilmininkas su atitikimas dažnai būna dviprasmis, nestilingas, sunkiai įmanomas. Vis dėl to čia reikėtų rinktis ne naudininką, o vienarūšes sakinio dalis su jungtuku ir arba šalutinį sakinį: Rūpinkimės vertimo atitikimu originalui(=vertimo ir originalo atitikimu; kad vertimas atitiktų originalą).Atsilaikyti-ne kam, o prieš ką: Palmės pajėgia atsilaikyti stipriausiems vėjams(=prieš stipriausius vėjus)Derinti-ne kam, o prie ko: Drabužį galima derinti akių spalvai(=prie akių spalvos)Kreipti dėmesį(dėmesio)-ne kam, o į ką: Daug dėmesio kreipiame sportui(=į sportą; tiktų ir Daug dėmesio skiriame sportui).Linkti(būti linkusiam)-ne kam, o į ką:Jis labai linkęs mokslui(=į mokslą).Pasitikėti-ne kam, o kuo:Reikia pasitikėti žmonėms(=žmonėmis).Prisitaikyti-ne kam, o prie ko:Mums bus nelengva prisitaikyti naujoms sąlygoms(=prie naujų sąlygų)Reikalauti-ne kam , o iš ko:Mes reikalaujame vyriausybei(=iš vyriausybės).Sutelkti dėmesį-ne kam, o į ką: Dabar sutelksime dėmesį šiai schemai(=į šią schemą).Taikstytis-ne kam, o su kuo: Jie taikstosi esamai padėčiai(=su esama padėtimi).Tikėti-ne kam ir ne į ką, o ką arba kuo:Daug žmonių tiki Dievui(=Dievą) arba Dievą esant, Dievo buvimu.Užjausti-ne kam, o ką:Visi užjautėme bendradarbei(=bendradarbę).Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus, panašus: Jis godus turtui(=turto).Pasitaiko klaidingai pavartotų naudininkų su jų nereikalaujančiais abstrakčiaisiais daiktavardžiais: Bėda- aplaidumas darbui(=aplaidumas darbe, abejingumas darbui).Dabar dažnus pasakymus priklausomybė arba priklausymas alkoholiui, narkotikams geriau keisti priklausymas nuo alkoholio, nuo narkotikų.Specifinė senoviška , lietuvių kalbai būdinga objekto naudininko atmaina yra vadinamasis dvejybinis naudininkas. Jį sudaro daiktavardžio arba įvardžio naudininkas, einantis papildiniu, ir su juo suderintas būdvardiškojo žodžio naudininkas. Toks naudininkas neina derinamuoju pažyminiu, kaip kad sakinyje Sveikam žmogui gera gyventi, bet stovi už daiktavardiškojo žodžio ir patikslina, papildo tarinį, taigi yra tarminis pažyminys, pvz: Žmogui gera gyventi sveikam, o jei sakinio veiksmažodžiai nepakankamai savarankiški (tarkim , reikia būti), tai net įeina į sudėtinio tarinio sudėtį kaip vardinė tarinio dalis, pvz: Žmogui reikia būti sveikam(ne sveiku). Derinimas būtinas ir tada, kai dvejybinio naudininko daiktavardiškas žodis nepasakomas, o tik numanomas, pvz: Gera gyventi arba būti sveikam, plg. Man , tau, jam , kiekvienam… gera gyventi arba būti sveikam(ne sveiku). Dvejybiniai naudininkai dažniausiai beasmeniuose sakiniuose: Mokiniams reikia būti stropiems. Kartais dvejybinis naudininkas būna asmeniniuose sakiniuose, jeigu yra pasakytas arba numanomas objekto naudininkas(a) arba jeigu apibūdinamas koks abstraktus daiktavardis(noras, troškimas, galimybė…(b)a. Argi tau aš nesakiau atidesniam būti?b. Suprantu tavo norą būti mylimam.Tačiau vartojant dvejybinį naudininką negalima persistengti. Būdvardiškojo dėmens naudininkas netinka, kai sakinyje nėra pasakyto ar numanomo daiktavardiškojo naudininko, o reikia derinti arba su vardininku (a), arba su galininku (b) , arba su kilmininku (c) arba sakinys apskritai pertvarkytinas(d):a. Jie susigundė patiems(=patys; patys vieni) pabandyti.b.Kviečiu jus išlikti tokiems pat stipriems(=tokius pat stiprius, gyviau Kviečiu jus:išlikite tokie pat stiprūs).c.Jų norėta būti labai apsukriems(=apsukrių).
d.Jie nubausti už pasirodymą darbe neblaiviems(=už tai, kad į darbą atėjo , darbe pasirodė, darbe buvo neblaivūs).Naudininku reiškiamas ir ką nors patiriantis subjektas, ypač beasmeniuose sakiniuose: Mums čia gera. Sutemus vaikams baugu. Jei tokių beasmenių sakinių naudininkas dviprasmiškas, geriau sakinį versti asmeniniu: Moteriai reikia nusileisti(neaišku, ar moteris turi kam nusileisti, ar kas moteriai turi nusileisti; pirmuoju atveju sakytina Moteris turi vyrui nusileisti, antruoju-Vyras turi moteriai nusileisti).Kai beasmenio sakinio tarinys yra veiksmažodžio bendratis, veikėjo naudininkas dažniausiai rodo asmenį, kuris kieno lėmimu privalo ar neprivalo ką daryti: Tokiam seniui tik sėdėti. Dažniau tokie naudininkai būdingi poetinei kalbai: Vilijai bėgti, mergaitei mylėti..(Maironis). Nepoetinėje kalboje subjekto naudininkų su neigiama veiksmažodžio bendratimi geriau nesirinkti, nes gyvajai kalbai(tarmėms) jie nebūdingi. Įprastesnė tokia išraiška: Jam bausmės neišvengti(-Jis bausmės neišvengs).Subjekto naudininkas vartojamas ir išplėstinėse aplinkybėse su esamojo arba būtojo laiko padalyviu: Mums besišnekant, įžengė kaimynas. Man į jį bežiūrint, mane apėmė gailestis(-Mane į jį žiūrint apėmė gailestis; Į jį bežiūrėdamas , pajutau gailestį).Vartotina esant kam, bet nesant ko(neiginys valdymą čia keičia ), todėl taisytina: Bylą nutraukė nesant nusikaltimo sudėčiai(=nusikaltimo sudėties). Naudininkas dažnai reiškia paskirtį-pasako, kuriam reikalui kas nors yra, tinka, daroma , skiriama. Paskirties naudininkas vartojamas pats vienas(a) arba su bendratimi , jeigu jis be bendraties nepakankamai aiškus ar paskirtis stipriau akcentuojama (b):a. Pasilikome grūdų sėklai (vengtina dėl sėklos; visiškai netinka ant sėklos).b. Pirksim malkų namui šildyti.Kur yra paskirtis su aiškiu atspalviu, vengtini veiksmažodinių daiktavardžių (ypač su priesaga –imas) naudininkai. Jie dabar per daug plinta ir kalbą sunkina, kanceliarina. Čia daug gyvesnės tarmių bendratys, plg. tautosakos ištraukėlę: Kam tas krepšys?-Pinigams dėti(ne Pinigų dėjimui).-Kam tie pinigai?-Karvei pirkti(ne karvės pirkimui). O be reikalo pavartotas kilmininkas su veiksmažodinio daiktavardžio naudininku keistinas gyvesniu, visiems įprastu paskirties naudininku su bendratimi. Sakykime: Neužtenka vaistų ligoniams gydyti(ne ligoniui gydymui).Kai nereiškiama jokia paskirtis , naudininkas dalykui apibūdinti netinka: Jie išlaikė egzaminą antrai kategorijai(=pagal antrąją kategoriją: antrosios kategorijos egzaminą). Reiškiant paskirtį , kalboje kartais varžosi kilmininkas ir naudininkas. Pabrėžiant ne tik paskirtį, bet ir tipą, rūšį teiktinesnis kilmininkas, pvz: Pirkau drabužių spintą, t.y. specialiai pritaikytą drabužiams kabinti, o naudininkas čia reikš labiau atsitiktinę paskirtį, pvz: Čia man bus spinta drabužiams, t.y. bet kokia spinta, kuri tam reikalui maždaug tiks. Dabar čia per daug plinta naudininkas. Jeigu kas specialiai daryta, gaminta, pirmenybę reikia teikti kilmininkui: geriau batų tepalas negu tepalas batams. Parduotuvių pavadinimai ir skyriai tradiciškai pavadinami kilmininkais: Maisto prekės. Drabužių parduotuvė.Kartais nelengva atskirti, kur reikia naudininko su bendratimi, o kur galininko su bendratimi. Jei daiktavardis gana konkretus ir jo linksnis su bendratimi aiškiai reiškia paskirtį, reikia naudininko, pvz: Neturiu stiprių dantų riešutams krimsti(dantų kam, kuriam reikalui, tikslui?-riešutams krimsti, tik čia venkime riešutų krimtimui, nevartokime dėl riešutų krimtimo). Jeigu daiktavardis gana abstraktus ir jo linksnis su bendratimi paskirties nereiškia, bet eina sudėtiniu tariniu, naudininkas nevartotinas, pvz: Neturiu noro riešutų krimsti(kokio noro?-riešutų krimsti; ne riešutams krimsti ir juo labiau ne riešutų krimtimui; vengtina ir riešutus krimsti, nes yra neiginys). Dar svarbu, kad žodžių junginiai neturiu noro, davė įsakymą gali būti keičiami veiksmažodžiais nenoriu, įsakė, o šios veiksmažodžio formos tiesiogiai valdo kilmininką ar galininką, plg. nenoriu ko-riešutų krimsti, įsakė ką-tiltą statyti. Be to, dantys , rąstai yra priemonė veiksmui realizuoti , o noras , įsakymas-tik prielaida, pagrindas.Ar abejotinais atvejais paskirties naudininkas su bendratimi tinka, ar ne, galima įsitikinti tokiu praktišku būdu: bandome įterpti į sakinį žodį tinka. Antai galima sakyti drungnas vanduo tinka šaukštams plauti, taigi ir be tinka naudininkai su bendratimi čia taisyklingi. Tačiau nesakoma noras tinka riešutams krimsti-vadinasi , naudininkai su bendratimis čia klaidingi. Panašiai klaidingi tokie sakiniai: Gavome nurodymą paplūdimiui įrengti(=įrengti paplūdimį).Joks paskirties naudininkas –nei be bendraties(a), nei su bendratimi(b) netinka su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais, aiškiai reikalaujančiais nusakyti veiksmo tikslą ir naikinančiais paskirties atspalvį. Tokiais atvejais reikia tikslo kilmininko- vieno ar su bendratimi; neretai čia tinka ir viena bendratis arba prielinksnio į konstrukcija. Tai dažnos, gana pavojingos klaidos, minimos ir Didžiųjų kalbos klaidų sąraše:a. Direktorius išėjo pietums(=pietų, pietauti, pietų valgyti).b.Atvyko būrys studentų praktikai atlikti(=praktikos atlikti).Su siekimo reikšmės veiksmažodžiu kviesti ir jo sinonimais šaukti, vadinti, prašyti spaudoje dabar- turbūt ne be kitų kalbų įtakos- jau dažnesnis naudininkas. Vis dėlto ir šiuo atveju būtų geriau vartoti bendratį ar kitas tradicines raiškos priemones : Kviečiu jus mano gimimo dienai(- švęsti mano gimimo dienos, į mano gimimo dieną; taip pat netiks ir Gavau kvietimą iškilmingiems pietums(-į iškilmingus pietus).Naudininkas gali reikšti laiką, bet tik su paskirties atspalviu, plg. Paleisk šunį nakčiai (t.y. , kad visą naktį pabūtų nepririštas, pabėgiotų) ir Paleisk šunį naktį(vienu nakties momentu, tarpu).Dažniausiai tokie naudininkai pasako kokią laiko trukmę su paskirties atspalviu: Šie teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Kartais jais reiškiama ne tiek trukmė, kiek paskirtis konkrečiam laiko tarpui: Taupyk duoną rytojui, o ne darbą. Kai veiksmažodis reiškia būseną arba neaktyvų veiksmą, tada paskirties atspalvio iš tiesų nėra ir toks laiko naudininkas yra klaidingas. Jis keistinas trukmės galininku (a), o jei galininkinis veiksmažodis neigiamas-kilmininku (b):a. Kodėl tu pusvalandžiui(=pusvalandį) pavėlavai?b. Negaišiu nė valandėlei(=nė valandėlės).Kai yra ryškus paskirties atspalvis , naudininkas gali reikšti laiko ribą, terminą: Išmokite antradieniui. Kalėdoms sugrįšiu.Vis dėlto kai pasakomas tik paprastas laiko tarpas ar terminas, kada kas vyksta (a) arba iki kokio termino(b) kas turi būti padaryta ir nėra paskirties atspalvio, naudininkas netinka-reikia galininko, prielinksnio iki konstrukcijų arba kitų raiškos priemonių:a. Sausio pirmai dienai(=pirmą dieną) turėjome 300 darbuotojų (juk šie darbuotojai nebuvo skirti tai dienai).b. rugsėjo pirmai dienai(=iki arba lig(i) rugsėjo pirmos dienos, pirmosios) mokyklą turėjome suremontuoti.Ypač įkyriai dabar vartojamas laiko naudininkas šiai dienai. Šiai dienai tinka tik tada, kai yra ryškus paskirties atspalvis, pvz: Daug dirbom vakar, liko ir šiai dienai. Kai paskirties atspalvio nėra, vartotina ne šiai dienai, o šiandien, dabar, kartais kol kas ir pan.: Šiai dienai(=Šiandien, dabar) turime daug sunkumų( juk sunkumai egzistuoja savaime ir nėra skiriami būtent šiai dienai). Panašiai netinka ir šiai valandai, šiai minutei, šiam momentui:Šiai valandai(=Šią valandą, šiuo arba tuo tarpu, kol kas) balsavo tik trečdalis rinkėjų.GALININKAS
Galininkas lietuvių kalboje dažnas linksnis, bet reikšmių turi nedaug. Galininko reikalauja daugybė veiksmažodžių. Išgirdus dirba , perka, ima, turi, myli, rašo, mato, tuoj kyla klausimas ką?-dirba žemę, perka dovanų, ima knygą. Tokie su galininkiniais veiksmažodžiais pavartoti galininkai eina papildiniu ir reiškia objektą, į kurį krypsta veiksmas. Pats galininko vardas sietinas su veiksmažodžiu galėti ir daiktavardžiu galia.
Vis dėlto su kai kuriais veiksmažodžiais galininkas vartojamas be reikalo-kitų kalbų, ypač rusų, pavyzdžiu. Dažniausios klaidos – su veiksmažodžiais atstovauti ir pakenkti.Atstovauti-ne ką, o kam. Aš atstovausiu Lietuvą, Lietuvos žmones(=Lietuvai, Lietuvos žmonėms). Ką(=Kam) jie atstovaus?Pakenkti-ne ką, o kam. Visa Lietuva sako Aš pakenkiau draugui, ir niekas-pakenkiau draugą.Kiek rečiau , labiau šnekamoje kalboje, dėl rusų ir vokiečių kalbų poveikio galininkas netinkamai pavartojamas su veiksmažodžiais dėkoti, ieškoti, klausyti, laukti, linkėti, norėti, reikalauti, teisėjauti, vengti:Dėkojam jus(=jums) už įdomią ekskursiją. Ką(=Ko) jūs ieškot? Mes ieškom savo draugą(=savo draugo) .Tęskite tęskite, aš klausau jus(=jūsų). Ką(=ko) jūs laukiat? Mes tave (=tavęs) laukiam. Ką (=Ko) jūs norėtumėt palinkėti: laimę, džiaugsmą, sveikatą(=laimės, džiaugsmo,sveikatos). Ką (=ko) tu nori? Ar nori blyną(=blyno)?.Mes reikalaujam teisybę(=teisybės). Kas teisėjaus šias rungtynes (=šioms rungtynėms, šiose rungtynėse)?. Nereikia mane(=manęs ) vengti.Vietoj negalininkinių sangrąžinių veiksmažodžių nevartotini galininkiniai, paprastai nesangrąžiniai veiksmažodžiai su rusų kalbos pavyzdžiu priplaktu įvardžiu save: Čia jis parodo save(=pasirodo), koks esąs.Iš specifinių objekto galininko atmainų minėtinas lietuvių kalbai įprastas, labai senoviškas, dvejybinis galininkas. Jį sudaro objekto galininkas, sakinyje einantis papildiniu, ir su juo suderintas būdvardžio ar kito kokio būdvardiškojo žodžio galininkas, plg.Tėvą mes radome sveiką. Šis būdvardiškasis galininkas –tai ne daiktavardžio galininko derinamasis pažyminys, kaip būtų sakinyje Mes radome sveiką tėvą, o tarininis pažyminys, nes šliejasi prie veiksmažodžio (tarinio), tarsi papildo jį.Tėvą radome sveiką, arba Tėvą radome sveiku.Dvejybinio galininko būdvardiškieji dėmenys dažniausiai šliejasi prie veiksmažodžių daryti, padaryti(a), rasti, atrasti (b), matyti, regėti(c) ir kitokių (d):a. Kas mūsų gyvenimą daro prasmingą?b.Tėvai vaikelį rado sveiką ir gyvą.c.Norime matyti savo miestą gražų.d.Neramu palikti vaikus namie vienus.Kai galininkinis sakinio veiksmažodis gauna neiginį, dvejybinis galininkas virsta dvejybiniu kilmininku, plg. Padaryk mane laimingą- Nepadaryk manęs nelaimingo, nelaimingos. Jį rado gyvą-Jo neberado gyvo.Čia netinka pasakymai su galininku: Nepadaryk mane nelaimingą. Jį neberado gyvą. O vietoj dvejybinio kilmininko antrojo dėmens pavartotas įnagininkas(nepadaryk manęs nelaimingu, nelaiminga. Jo neberado gyvu) yra aiški klaida.Galininkas netinka vietoj dalies (neapibrėžto kiekio) kilmininko : Visi mes darome klaidas(=klaidų, nes ne visas įmanomas klaidas darome). Galininkas netinka su neiginį gavusias galininkiniais veiksmažodžiais: Neraityk duoną (=duonos). Daugelis lietuvių tarmių , taip pat bendrinė kalba neiginio kilmininką vartoja ir tada, kai teigiama galininkinė bendratis yra susijusi su neigiamu veiksmažodžiu, plg. Nedirbu darbo ir Nenoriu , negaliu, nemėgstu dirbti to darbo. Tačiau , kai linksnis labai akcentuojamas, keliamas į priekį arba kai norima išvengti kelių kilmininkų susigrūdimo, čia neretai pasakomas galininkas, todėl jis toleruojamas, nebetaisomas ir daug kur galima dvejopa raiška: Karvę (plg. Karvės) ar negalėjai pagirdyti?Galininkas su bendratimi nevartotinas tikslui reikšti vietoj norminio kilmininko su bendratimi. Tikslo kilmininko reikia su slinkties veiksmažodžiais vykti, eiti, bėgti, važiuoti, joti, plaukti, skristi (a) ir su siekimo veiksmažodžiais rinktis ar susirinkti, siųsti, varyti, sėsti, stoti, šokti, pulti(b). Su jais pavartotas galininkas su bendratimi yra įtrauktas į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą:a. Jis vyks į užsienį skaityti paskaitas(=paskaitų; įprasčiau paskaitų skaityti, nes gyvojoje kalboje bendratis paprastai būna po tikslo kilmininko).b.Rinkomės draugą(=draugo) pasveikinti.Galininkas su bendratimi nevartotinas paskirčiai reikšti, nes tam reikalui įprastesnis naudininkas su bendratimi. Čia yra ir dulkių siurblys valyti automobilį (=automobiliui); įprastinė žodžių tvarka automobiliui valyti.Galininkas kartais reiškia laiką-parodo, kada , kuriuo metu arba kiek ilgai, kaip dažnai vyksta veiksmas. Galima skirti veiksmo tarpo(a), veiksmo trukmės(b) ir veiksmo dažnio (c) galininkus:a. Pavasarį(gyviau negu pavasario metu) pražysta sodai.b.Amžių gyveni, amžių mokais.c.Kas rytą(plg. Kas rytas) saulė teka, kas vakarą(plg. kas vakaras) leidžiasi.Kartais galininkas atsako į klausimą kiek? Ir reiškia veiksmo ar būsenos kiekį.: Ten galėčiau uždirbti tūkstantį. Kiekio sąvoką nusakantis daiktavardžių galininkas, reikšdamas objektą, kartu reiškia kiekį: Karpis sveria kilogramą. Su galininkinių veiksmažodžių neveikiamojo dalyvio bevarde gimine laiko ir kiekio galininkas turi virsti vardininku:plg. Kelis mėnesius ten praleidau-Keli mėnesiai mano ten praleista.ĮNAGININKAS
Įnagininkas nėra dažnas, bet reikšmių turi daug-reiškia objektą, būvį, požymį, įvairias aplinkybes. Objekto įnagininkas vartojamas su įnagininkiniais veiksmažo-džiais. Išgirdus baisisi, didžiuojasi, domisi …tuoj kyla klausimas kuo: baisisi nusikaltimais, didžiuojasi tėvyne, domisi mokslu. Vartojant įnagininką su tam tikrais veiksmažodžiais , pasitaiko svyravimų. Su rengimosi , dėvėjimo veiksmažodžiais galimas įnagininkas ir galininkas: vilktis ar vilkėti megztiniu, kailiniais ir megztinį, kailinius. Dar iš svyravimų minėtina: linguoti ar kraipyti galva ir galvą, birbinti birbyne ir birbynę.Virsti , versti bei jų vediniai paprastai vartojami su įnagininku, bet netaisomos ir prielinksnio į konstrukcijos: Vanduo virsta, pavirto ledu(plg. į ledą).Veiksmažodis sekti reikšme „eiti iš paskos“ arba „stebėti, šnipinėti“ vartotinas su galininku, pvz:Vaikas tėvą seka, t.y. eina iš paskos arba pasislėpęs žiūri, ką šis daro- ir Vaikas tėvu seka, t.y. ima iš jo pavyzdį. Vadinasi, sakinį Tokį pavyzdį reikia sekti geriau taisyti į Tokiu pavyzdžiu reikia sekti.Veiksmažodis dalyti(s), pasidalyti , kai nusakomas dalijimasis po lygiai ar pagal principą, taisykles, paprastai vartojamas su galininku: Sūnus dalijosi tėvo turtą. O kai pasiskirstoma ne po lygiai arba be aiškaus principo, dažniau renkamasi įnagininką: Pasidalyk saldainiais su draugais (t.y. duok, kiek negaila), taip pat reikšme „pasipasakoti“: Pasidalysiu savo įspūdžiais, rūpesčiais.Yra veiksmažodžių , su kuriais įnagininkas (dažniausiai dėl kitų kalbų poveikio) pavartojamas klaidingai. Pirmiausia minėtini pilnį reiškiantys veiksmažodžiai su priešdėliu pri-:pripilti, pripildyti, prigrūsti, prikrauti, prikimšti…- ne kuo, o ko: Statinės pripiltos vandeniu(=vandens). Balionas pripildytas dujomis(=dujų). Įnagininkas netinka su veiksmažodžiais gausėti, daugėti, knibždėti: Fonoteka gausėja įrašais(=Fonotekoje gausėja , daugėja įrašų).Nustebti yra savaiminės reikšmės veiksmažodis ir nereikalauja jokio linksnio (nepainiotina su įnagininką valdančiu veiksmažodžiu nusistebėti): Visi nustebo(=nusistebėjo) tokiu atsakymu(arba nustebo, išgirdę tokį atsakymą, kad taip, šitaip atsakė).Vartojama rūpintis, rūpinimasis kuo, bet netinka rūpestis kuo, rūpestingumas kuo, rūpyba kuo(a); yra džiaugtis kuo, džiaugimasis kuo, bet negerai džiaugsmas kuo(b), bet ne skundas kuo (c):a. Reikėtų daugiau rūpesčio (=rūpinimosi) žmogumi (rūpestis gali būti tik dėl žmogaus, plg. Dėl vaikų neturiu rūpesčio).b. Tai gaivališkas džiaugsmas gyvenimu)( =kad gyveni; Tai gaivališkas gyvenimo džiaugsmas).c.Buvo žmonių skundų savivaldybės darbu(=dėl savivaldybės darbo).Įnagininkas netinka su gausą reiškiančiais būdvardžiais gausus ir turtingas , su dosnus: Paroda gausi eksponatais(=Parodoje gausu arba daug eksponatų, taigi taisydami šį asmeninį sakinį verčiame beasmeniu). Vietoj įnagininko su būdvardžiais silpnas, stiprus, tvirtas, mažas, didelis vartotinos savesnės , įprastinės raiškos priemonės, ypač kokybės kilmininkas: Nebūk silpnas dvasia (-silpnos dvasios, silpnadvasis).Įnagininkas dažnai reiškia įnagį, plačiau imant-priemonę, kuria atliekamas veiksmas. Šis įnagininkas turi objekto ir būdo reikšmės atspalvių: Kalk plaktuku, pjauk peiliu. Priemonės įnagininkas gali būti keičiamas prielinksnio su konstrukcijomis: Paimk ranka ir su ranka. Tačiau negalima jo keisti kilmininku su verstiniu polinkiu pagalba. Didelė klaida vietoj Aria traktoriumi ar su traktoriumi sakyti Aria traktoriaus pagalba.
Įnagininkas niekada ir niekur nevartotinas veikėjui reikšti. Tokios vartosenos pasitaiko nusižiūrėjus į rusų kalbą. Todėl taisytini tokie sakiniai: Jie buvo germanais(=germanų) pavergti. Tai juodaodžiais apgyvendintas (=juodaodžių gyvenamas) kraštas.Aiškinantis , ar būvio įnagininkas tinka, ar ne, būtina skirti du atvejus: kai būvis nusakomas daiktavardiškais žodžiais ir kai nusakomas būdvardiškaisiais žodžiais. Kai būvis nusakomas daiktavardžiu, kartais kitu daiktavardiškuoju žodžiu (pvz: kas, tas, viskas..) , dažnai galimas ir vardininkas, ir įnagininkas. Įnagininkas tinka, kai tarinio jungtys yra tapti, palikti, apsidaryti, apvirsti, rodančios perėjimą į kitą būvį: Jis tapo žymiu mokslininku. Kai tarinio jungtis yra būti, dažniausiai vartojamas vardininkas, pvz: Mano tėvas buvo kalvis. Tik kai norime pabrėžti būvio laikinumą, sakome įnagininką, pvz: Jis tada buvo sargu. Būti būsimojo laiko forma dažnai turi perėjimo į kitą būvį reikšmę, todėl vaiką paprastai klausiame Kuo tu būsi? Aš būsiu mokytoju, nors nebūtų klaida ir aš būsiu mokytojas.Šių dienų kalbos bėda, kad būviui reikšti daiktavardiškųjų žodžių įnagininką rusų kalbos pavyzdžiu kartais renkamės be reikalo. Pirmiausia būtinai reikia vardininko , o ne įnagininko, kai pasakoma tautybė, giminystės laipsnis ar kitkas , kur būvio laikinumas neįmanomas. Taigi didelės klaidos: Šekspyras buvo anglu(=anglas). Iš išvaizdos jis gali būti arabu(=arabas). Dažnai tą pastovumą rodo kontekstas, situacija. Vartotina: Būkime tikri savo mokyklos šeimininkai(ne tikrais savo mokyklos šeimininkais).Būvio pastovumą visada rodo veiksmažodžio būti esamojo laiko formos, todėl su jomis pavartotas daiktavardžio įnagininkas būtinai keistinas vardininku: Aš esu gydytoju(=gydytojas).Kai būvis nusakomas būdvardžiu ar būdvardiškuoju žodžiu(dalyviu, būdvardiškuoju įvardžiu, pvz.koks, toks.., būdvardiškuoju skaitvardžiu, pvz. pirmas, penktas…), įnagininkas laikomas slavišku ir niekada nevartotinas. Čia reikia vartoti tokį būdvardžio ar būdvardiškojo žodžio linksnį, kokio yra su juo susijęs sakinio daiktavardis ar jį atstojantis įvardis. Taip susidaro vadinamieji dvejybiniai linksniai, kurių daiktavardiškieji ir būdvardiškieji dėmenys turi būti suderinti. Tie linksniai- tai paprastai dvejybinis vardininkas, dvejybinis naudininkas, dvejybinis galininkas ir, jeigu tokį galininką valdo neiginį gavęs veiksmažodis, – dvejybinis kilmininkas.Būdvardiškųjų žodžių būvio įnagininkas , stumiantis antrąjį dvejybinio linksnio dėmenį, yra dažna ir labai didelė klaida, griaunanti tradicinę lietuvių kalbos sintaksės sistemą. Vietoj tokio įnagininko turi būti:-vardininkas.Jei sakinio veiksmažodžiai yra nesavarankiški ir eina tarinio jungtimi(dažniausiai būti, rečiau tapti, palikti, pasidaryti, pasijusti, apsimesti, dėtis, rodytis, tai tarinio vardinė dalis turi būti išreikšta vardininku, suderintu su veiksnio vardininku, -įnagininkas čia yra klaida: Mokinys buvo nepažangiu(=nepažangus).Rečiau apsirinkama parenkant būdvardiškojo žodžio linksnį su veiksmažodžiu būti, nes daiktavardiškojo ir būdvardiškojo būsenos žodžio norminė vartosena čia sutampa, plg. Jis buvo žymus mokslininkas ir Jis buvo žymus. Daug dažnesnės klaidos su tapti, palikti, pasidaryti, pasijusti, apsimesti, dėtis, rodytis, nes būseną reiškia daiktavardiškojo žodžio įnagininkas, o būdvardiškojo –vardininkas, plg. Jis tapo , paliko, pasidarė, pasijuto, dėjosi, rodėsi žymiu mokslininku, bet Jis tapo , paliko , pasidarė, pasijuto, dėjosi, rodėsi, žymus(ne žymiu).Kartais dvejybinio vardininko antrasis dėmuo klaidingai pavartojamas nesuderintas: Jis atbėgo pirmu, geriau vengti ir pirmuoju(=pirmas, pirmutinis)..-naudininkas. Dvejybinis naudininkas paprastai būna beasmeniuose sakiniuose. Jo antrasis dėmuo nekeistinas įnagininku: Mokiniams reikia būti stropiais(=stropiems) arba Mokiniai turi būti stropūs. Dvejybinio naudininko antrasis dėmuo nekeistinas įnagininku ir asmeniniuose sakiniuose: Aš linkiu merginoms ir toliau būti žaviomis(=žavioms).Tačiau negalima persistengti ir būdvardiškojo žodžio naudininką vartoti sakinyje, kur daiktavardiškojo naudininko- nei pasakyto, nei numatomo-nėra, pvz: Jis bijojo būti sugautam(=sugautas).-galininkas. Vietoj dvejybinio galininko antrojo dėmens nenorminis būdvardiškojo žodžio įnagininkas dažniausiai pasitaiko su veiksmažodžiu daryti (padaryti) (a), rečiau- su palikti, rasti, pamatyti, išvysti, piešti, rodyti (b):a. Menas žmogų daro kilnesniu(=kilnesnį arba Menas žmogų kilnina).b. Tėvą palikau sergančiu(=sergantį).Kartais dvejybinis galininkas būna pažymimasis linksnis, apibūdinantis daiktavardį: Jūsų troškimas padaryti gyvenimą gražesniu(=gražesnį) labai pagirtinas.Taigi su žodinės veiklos veiksmažodžių prašyti, kviesti , raginti, skatinti, įspėti asmenuojamosiomis formomis , prie kurių yra pritapusi bendratis (dažniausiai būti), įnagininkas irgi netinka, bet ir dvejybinis galininkas daug kam nebeįprastas-čia dažniau gyvesni, teiktinesni šalutiniai sakiniai ar kitos raiškos priemonės: Paprašykite jį geru būti(=gerą būti, kad geras būtų).Svyruojama parenkant linksnį su pripažinti , paskelbti , paskirti. Pavartojama: Jį pripažino kaltą(manoma, kad teiktiniau) ir kaltu arba Pripažino , kad jis kaltas.-kilmininkas.Dvejybiniu kilmininku pagal bendrąjį neiginio dėsnį virsta dvejybinis galininkas, kai veiksmažodis gauna neiginį ne-; plg. Padaryk mane laimingą, bet nepadaryk manęs nelaimingo, nelaimingos. Netinka pietų lietuvių pavartojami pasakymai Nepadaryk mane nelaimingą, bet dar labiau- slaviškas įnagininkas Nepadaryk manęs nelaimingu, nelaiminga. Taigi taisytina: Visa tai nepalieka mūsų abejingais(=abejingų). Dvejybiniai linksniai yra lietuvių kalbos sintaksės pamatas. Išsaugoti suderintą dvejybinio linksnio antrąjį(būdvardiškąjį) dėmesį, nekeisti jo įnagininku-labai svarbu.Įnagininkas gana dažnai eina įvairiomis aplinkybėmis. Įnagininkas gali reikšti kieno judėjimo ar buvimo vietą: Ėjau gatve. Lauku(plg .Per lauką) nuburzgė kombainas. Įnagininkas nusako ir laiką: Tais metais buvo sausra. Nakčia(plg. Naktį) atslinko vilkas. Įnagininkas neretai reiškia veiksmo atlikimo būdą: Vaikai sukosi ratu, vartėsi kūliais. Ko šauki visa gerkle(plg. iš visos gerklės).Meninėje kalboje dažnas vadinamasis paslėpto lyginimo būdo įnagininkas, pvz: Kai jauna buvau, rože žydėjau(plg. kaip rožė). Netinka sakyti daina sukurta , parašyta kieno tekstu, žodžiais, eilėmis, o turi būti pagal kieno tekstą, žodžius, eiles(plg. nesakoma Filmas sukurtas Žalakevičiaus scenarijumi, tik pagal Žalakevičiaus scenarijų).Taisytini ir tokie būdo įnagininkai : Spektakliai ėjo didžiausiu pasisekimu (=su didžiausiu pasisekimu; labai sėkmingai). Įnagininkas gali reikšti kiekį: Aš už tave metais jaunesnis. Jis atsiliko tik dviem minutėmis. Įnagininkas gali nurodyti sakinyje minimo veiksmo priežastį, bet jis paprastai turi ir būdo reikšmės atspalvį, pvz: Daug žmonių džiova (plg. nuo džiovos)mirdavo.VIETININKAS
Vietininkas-visų pavojingiausias linksnis, tarsi klaidų čempionas. Jį vartojant klystama dažniausiai. Taip yra todėl, kad lietuvių kalbos vietininką daug kas pradėjo tapatinti su rusų kalbos „prielinksniniu linksniu“, o tapatinti negalima. Pirmiausia skiriasi forma: lietuvių kalbos vietininkas-grynas linksnis, rusų kalbos-būtinai su prielinksniu. Lietuvių kalbos vietininkai iš esmės turi tik dvi normines reikšmes: vietos(upėje, lauke, erdvėje..) ir tam tikrų laiko sąvokas reiškiančių daiktavardžių-laiko reikšmę(praeityje, dabartyje, senovėje…). Vietos reikšmės vietininkai yra dažniausi(nuo žodžio vieta). Įdomu, kad vietininku reiškiamos vietos atspalviai priklauso ne nuo sakinio veiksmažodžio, su kuriuo sudarytas junginys, o nuo daiktavardžio reikšmės, todėl, tokie vietininkai gali reikšti įvairų buvimą:Trimačiame daikte: bute, name, mokykloje; pusiau atvirame daikte: puode, urve, lopšyje; tuščiame ir užpildytame plote: kieme, lauke, pievoje; masėje, medžiagoje, terpėje: metale, vandenyje..; kokiame pakraštyje, taške: rytuose, pietuose..; kokioje įstaigoje, organizacijoje: Seime, taryboje…; kokiame renginyje: susirinkime, posėdyje…;
Vietai reikšti paprastai netinka visiškai abstraktūs daiktavardžiai, pvz: Mokiniai klydo sudėtingesniuose atvejuose-rašyboje, tarime(=sudėtingesniais atvejais:rašydami, tardami; taisydami čia ryškiname laiką, būdą).Tačiau abstraktesnės reikšmės vietininkais jau nusakoma nebe tiek vietą, kiek veiksmo ar reiškinio vyksmo, reiškimosi sritis, kokių objektų naudojimas, taikymas, buvimas kokioje nors srityje: Daug žmonių dirba žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje. Nusakant veiklos sritį, yra ir sinonimuos: taikoma praktikoje ir praktiškai, stiprus matematikoje ir stiprus matematikas. Apskritai abstraktai su –imas nusakant reiškimosi sritį vengtini: Šie skysčiai vartojami odų dirbime(-išdirbant odas; odoms išdirbti). Dažniausiai vengtinas vadinamasis asmens vidaus vietininkas. Formaliai toks vietininkas yra (artojuje, motinoje, dukteryje..), bet lietuviams jo retai prireikia , o rusų kalboje jis dažnas. Daug žalos padarė klaidingai , visiškai pažodiškai išverstas Čechovo sakinys: Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys. O turėjo būti taip: Žmogaus viskas turi būti gražu: …, dar sklandžiau : -Žmogus visas turi būti gražus:ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.Taigi nusakant būsenos patyrėją, asmens vidaus vietininkas nevartotinas-keistinas kilmininku (a) arba naudininku (b), kartais –geriau sakyti kitaip(c):a.Ugdykime vaikuose(=vaikų) pagarbą tėvams.b. Jame (=Jam) netikėtai kilo gera mintis.c.Ko jame daugiau-humoristo ar žurnalisto (-Kas jis labiau –humoristas ar žurnalistas)?Didelė klaida tam tikruose posakiuose vartoti lyg ir vietos reikšmės įvardžius kame, tame. Iš tokių pasakymų pirmiausia minėtini kame reikalas, reikalas tame: Kame reikalas(=Kas per reikalas?)Panašiai netinka kame arba tame dalykas, klausimas , problema, bėda, sunkumas : Gamykla nedirba, o dalykas tame(=tas, toks; o taip yra todėl), kad negauname žaliavų. Štai kame dalykas(=koks dalykas; kur šuo pakastas).Pasakymai tame skaičiuje, tame tarpe retkarčiais gali reikšti vietą (Tame skaičiuje įsivėlusi klaida. Ieškok adatos tame grindų tarpe), bet jie yra verstiniai ir nevartotini, kai reiškia įskaičiavimą į ką ar kartais išskyrimą iš ko:Statybai skirta 9 mln. Litų, tame skaičiuje(=iš jų, iš to skaičiaus) 5 mln. litų montavimo ir apdailos darbams.Vietos aplinkybėms sudaryti kartais be reikalo vartojami lyg ir polinksniai atstume, nuotolyje: Kelių žingsnių atstume(=už kelių žingsnių) nieko nematyti. Vietininkas reiškia laiką, kai nusakoma:-žmogaus amžiaus etapai:vaikystėje, paauglystėje…-apibendrinti laikotarpiai:senovėje, praeityje…-dešimtmečiai, šimtmečiai:antrame dešimtmetyje….-tam tikri tarpsniai:darbymetyje, šienapiūtėje…-kai laikas tikslinamas:mėnesio pradžioje, savaitės pabaigoje….Oficialiuose kalbos stiliuose netinka metų, savaičių, dienų, valandų, minučių vietininkai. Bendrinėje kalboje vengtina: kas nors įvyko tuose metuose(-tais metais), antroje savaitėje(-antrą savaitę), kitoje dienoje(-kitą dieną), aštuntoje valandoje(-aštuntą valandą), penktoje minutėje(-penktą minutę). Dalykinėje kalboje mėnesius įprasta nusakyti sausio mėnesį, liepos mėnesį…, o laisvuose kalbos stiliuose gali būti dvejopai:sausį ir sausyje.Laikui reikšti netinka abstraktūs veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga –imas: Filmavime(=Filmuojant) svarbu apšvietimas.Ypač didelės klaidos –prielinksniškai ar polinksniškai vartoti vietininkus laike, laikotarpyje, bėgyje. Tokia vartosena nusižiūrėta iš rusų kalbos: Laike pamokos(=Per pamoką) reikia klausytis. Pasakymai pirmoje (paskutinėje) eilėje tinka tik vietos reikšme, pvz: Jie sėdi pirmoje (paskutinėje) eilėje, bet yra nevartotini vertalai laiko reikšme: Pirmoje eilėje(=Pirmiausia , pradžioje) svarstysime pagrindinį klausimą, o paskutinėje eilėje(=paskiausiai, galiausiai, pačioje pabaigoje)-einamuosius reikalus.Nevartotini ir verstiniai posakiai eilėje(daugelyje, daugumoje) atvejų: Dėl avarijų eilėje atvejų(=dažniausiai, dažnai, neretai,paprastai) būna kalti pėstieji.Vietininku nereiškiamas būvis, būsena. Išimtys-kai kurie apstabarėję vietininkai, pvz: laisvė pavojuje, žmogus bėdoje, šalis varge, bet ir čia galima pasakyti įprasčiau: laisvei pavojus, žmogui bėda, šaliai vargas. Bent laisvuosiuose stiliuose toleruotini tarmėse jau paplitę, nors tikriausiai nevisiškai savi pasakymai vyras pačiame stiprume, sodai pačiame gražume, bet gyviau: pats vyro stiprumas, pats sodų gražumas.Gal jau ir galima taikstytis su sovietmečiu plačiai paplitusiais pasakymais Jis atostogose, komandiruotėje, pensijoje, bet pirmenybė vis tiek turėtų būti saviesiems: Jis atostogauja, išvykęs į komandiruotę, jau pensininkas arba Jam atostogos, komandiruotė.Veržiasi vietininkų vartosena reikšme „būti kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje“. Tokių vietininkų reikia vengti: Patalpos blogame stovyje(=blogos, apleistos, netvarkomos, patalpų būklė bloga). Šios medžiagos yra dujiniame būvyje(=-dujinės, yra dujos).Dažniausiai būvio vietininkas taisytinas griežtai: Šis įstatymas tebėra galioje(=tebegalioja).Šie namai yra projektuose(=suprojektuoti).Neretai būvio vietininkas keistinas kilmininku, kartais būdvardžiu, kai iš tiesų tikslinga pabrėžti požymį, o ne būvį: Ji apgynė disertaciją edukologijos kryptyje(=edukologijos, edukologijos krypties disertaciją).Esmė, problema, klausimas, reikalas, dalykas, skirtumas yra ne kame( ne būvis pabrėžtinas) , o sakinys pertvarkytinas ir vietininkas keistinas vardininku: Esmė ne gabumuose(=esmė ne gabumai; ne gabumai lemia arba yra svarbiausia).Vietininku nereiškiamas veiksmo atlikimo būdas. Išimtys-kai kurie apstabarėję vietininkai, pvz: vienybėje laimėsim, gyvena santaikoje, skurde, santuokoje, nors galima pasakyti paprasčiau: susivieniję, būdami vieningi laimėsime, gyvena taikiai arba sutikdami.Dažniausiai būdo vietininkai yra aiškios, dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos ir taisytini griežtai. Taisant tinka būdo prieveiksmiai, būdo įnagininkas, kartais kitos raiškos priemonės: Knygą skaičiau anglų kalboje(=angliškai, anglų kalba). Kokioj formoj (=kokia forma) atsiskaitysime?.Komanda žaidė visoje sudėtyje(=visa, visos sudėties).Nevartotini verstiniai būdo ir kartu būvio pasakymai dirbti etate(etatuose), pareigose, statuse: Jis dirba dviejuose etatuose(=turi du etatus, dirba dviem etatais, tik ne ant dviejų etatų).Tikrai taisytina: Dailininkė dirba estampe ir plakate(=kuria estampus ir plakatus).Lietuvių kalbos vietininkas niekada nereiškia priežasties. Čia pirmiausia taisytini polinksniškai (dar blogiau-prielinksniškai) pavartoti vietininkai išdavoje, pasekmėje, pasėkoje (žodis pasėka apskritai nevartotinas), rezultate: Pervargimo išdavoje(=nuo pervargimo, dėl pervargimo, pervargęs) organizmas nusilpsta.Kartais taisytinas gali būti trumpas –todėl arba dėl to. Vartotina: Mokinys neatidus, todėl arba dėl to ( o ne ko ar to išdavoje, pasekmėje, pasėkoje, rezultate) daro daug klaidų.Pasekmėje, rezultate ir t.t. negali būti išvados žodžiai: Pasekmėje(=Ir štai; Ir štai rezultatas; Rezultatas-) vaikas gatvėje partrenktas. Galutiniame rezultate(=Pagaliau, galiausiai, galų gale; vadinasi, taigi) gauname tokią sumą(arba Galutinė suma tokia). Taisytini ir su kilmininku pavartoti įtakoje, poveikyje: Sausros įtakoje (=Dėl sausros) gausime menkesnį derlių.Nusakant priežastį, nevartotina sąryšyje arba ryšyje (su): Ligonį skubiai operavo sąryšyje su pasunkėjusia būkle(=dėl pasunkėjusios būklės; pasunkėjus būklei).Lietuvių kalbos vietininkai nereiškia objekto ir neima papildiniu, kaip kad yra rusų kalboje. Nepaisydami savo kalbos polinkių, kai kas su veiksmažodžiais nusimanyti, nutuokti, nusivokti, suprasti(a), skirtis, atsilikti, įsitikinti, įtarti, prisipažinti(b), su žodžių junginiais būti kaltam, gabiam, pranašesniam(c) neleistinai vartoja vietininką:a. Jis nusimano matematikoje(=apie matematiką; išmano matematiką).b.Aiškinimas skyrėsi tik detalėse(=detalėmis).c.Kame(=kuo) jis kaltas?Mergaitė gabi moksle, ir muzikoje(=ir mokslui, ir muzikai).Lietuvių kalboje nevartotini iš rusų kalbos versti abstraktūs vietininkai pagrinde, daugumoje, tikrumoje, pilnumoje, visumoje, esmėje, principe, stumiantys lietuviškus prieveiksmius. Tai itin dažnos ir didelės klaidos.Pagrinde-:Pagrinde verčiuosi pieno perdirbimu. Šis žodis paprastai keistinas prieveiksmiais daugiausia arba dažniausiai, nelygu ką norime pasakyti. Susirinko pagrinde(=daugiausia pagyvenę žmonės). Pagrinde(=dažniausiai, daugiausiai) drožinėju šaukštus.Panašiai kaip daugumoje netinka retkarčiais pasitaikantis didžiumoje: Šiandien tas autorius didžiumoje(=daugelio, beveik visiškai, beveik visai) užmirštas.Tikrumoje-keistinas prieveiksmiais iš tikrųjų, iš tikro, iš tiesų, kartais įterpiniu tiesą sakant: Tikrumoje(=iš tikrųjų, iš tikro, iš tiesų, tiesą sakant) viskas buvo kitaip. Panašiai taisytinas pasitaikantis tikrenybėje: Tikrenybėje(=iš tiesų, iš tikrųjų, iš tikro, pagal įstatymus) tuos žmones turi remti valstybė.Pilnumoje-keistinas prieveiksmiais visiškai, visai, kartais kitaip, tik netinka pilnai: Pilnumoje (=Visiškai, visai) sutinku, pritariu. Remontą baigėme pilnumoje (=visiškai, visai, iki galo).Visumoje-keistinas prieveiksmiais apskritai, iš viso, kartais kitaip, tik netinka bendrai, aplamai: Paroda visumoje(=apskritai) pavyko. Visumoje(=apskritai imant, beveik visi) atsakinėjote gerai.Esmėje-keistinas į iš esmės, tik ne esminiai: Gyvenimas esmėje (=iš esmės, iš pagrindų, labai) pasikeitė.Principe-dažniausiai keistinas į iš principo, tik ne principiniai: Principe(=iš principo) su tavim sutinku.Einamasis pašalio vietininkas bendrinėje kalboje visiškai išnykęs. Einamojo pašalio vietininko liko tik kelios suprieveiksmėjusios formos (galop, rudeniop, velniop..). O einamasis vidaus vietininkas pakankamai žinomas ir gana dažnas. Komandos Kairėn!, dešinėn! net yra vienintelės norminės. Einamąjį vidaus vietininką (miškan, pievon, upėn, vandenin..) tebevartoja maždaug pusė Lietuvos. Šis vietininkas rodo kryptį į ką nors : važiuoja miškan, eina pievon, brenda upėn, meta vandenin…Tokia vartosena laisvuosiuose bendrinės kalbos stiliuose nelaikoma klaidinga: ji nereta ne vieno buitinėje kalboje , daugelio rašytojų raštuose. Tačiau oficialiuose kalbos stiliuose einamąjį vidaus vietininką aiškiai keičia prielinksnio į konstrukcijos: važiuoja į mišką, eina į pievą, brenda į upę, meta į vandenį..Vis dėlto vienas kitas pasakymas su einamuoju vidaus vietininku įsigalėjo ir bendrinėje kalboje, ypač administraciniame stiliuje, pvz: perduoti, perimti žinion, nuosavybėn, pirkti skolon (kreditan), patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kelti viešumon. Tačiau dalis verstinių kanceliarinių pasakymų su einamuoju vidaus vietininku yra vengtini ar net nevartotini, pvz: atiduoti eksploatacijon(=eksploatuoti, naudoti), paimti kontrolėn(=pradėti (imti kontroliuoti), priimti dėmesin(=atsižvelgti, turėti galvoje arba omenyje).IŠVADOSTaigi išsiaiškinome, kad sintaksės klaidos didelės, labai pavojingos. Jos pakerta pačią kalbos sistemą. Joks pavienis netinkamas žodis kalbai tiek žalos nepadaro, kiek klaidinga sintaksinė konstrukcija. Dažnesnės sintaksės klaidos yra klaidingai sudaryti ar netinkamai vartojami žodžių junginiai, retesnės –netaisyklingai sudaryti ir netinkamai vartojami sakiniai , ypač sudėtiniai.Sužinojome, kad lietuvių kalbos linksniai pagal reikšmes nėra vienodi. Daugiausiai reikšmių turi ir sakinyje įvairiausiai vartojami lietuvių kalbos kilmininkas ir įnagininkas. O daugiausia klaidų daroma be reikalo vartojant vietininką, iš dalies –ir įnagininką. Vietininkas –visų pavojingiausias linksnis, tarsi klaidų čempionas. Jį vartojant klystama dažniausiai.
L I T E R A T Ū R A
1.J.Šukys „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai:vartosena ir normos, Kaunas, 1998m.
2.Lietuvių kalbos žinynas, Kaunas, 2000
3.A.Paulauskienė„Lietuvių kalbos kultūra“, KTU, 2000
4.www.ualgiman.tinklapis.lt