J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir interpretacija

J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė irinterpretacija (61-67 psl.) J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų kūryboje. “Meilė, džiazasir velnias” vainikuoja Grušą – dramaturgą. Autorius kūrinyje kelia esminiųšiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas. “Meilė” ir “velnias” –šviesiosios ir tamsiosios jėgos, kurios dramoje priešpastatomos. Autoriusparašė veikalą, kuris rėkte išrėkia skaudžią tiesą, fiksuojama jaunimomąstysena ir šneka. Didelę teksto dalį sudaro “tėvų” ir “vaikų” diskusijosmoralinėmis temomis, dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritaivisuomenės raidos problemas. Išsamiau ir giliau analizuosime Beatričės irAndriaus tėvo dialogą, kuris yra pirmos dalies antroje scenoje.Scena prasideda durų skambučiu. Jas atidaro Andriaus tėvas. “Po velnių!” –pirmieji žodžiai. Šie žodžiai rodo, jog Beatričė atėjo ne laiku. Tas laikas– naktis. Tokiu momentu iškart pasidaro aišku, kad Beatričė nekantraujapasikalbėti su Andriaus tėvu, jog įsitikintų: jis nieko baisaus nepadarė. Norisi paaiškinimo, dėl ko mergina atėjo į Andriaus tėvo namus. Andriusjai papasakojo apie tariamą bufetininkės nužudymą, – taip demonstruojamasvyriškas šiurkštumas. Mėgaudamasis jis pasakoja apie sutinkamas moteris,kurias jis pasiryžęs išprievartauti. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęsjaunuolis – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva. Sujaudinta mergina žadina įmigusį prokurorą, kalba jam apie sūnų, otėvas ilgai negali suprasti, ko iš jo nori ši vidurnakčio įsibrovėlė:Beatričė. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.Andriaus tėvas. Andrius? Koks Andrius? Personažai stovi skirtingose plotmėse, abu kalba apie Andrių, tačiau išskirtingų pozicijų. Beatričė gerai perpratusi, o tėvas dar daug ko apiesūnų nežino. Jie tartum lipdo jo portretą iš atskirų detalių, ir tuo pat

metu vyksta tarp jų pačių kažkas labai esminga. Mergina Andriaus tėvąvadina “tėveliu”, tuo pabrėždama, jog gerbia jį ir jo amžių, ir duodaužuomina į tai, jog pati nepažino savo tikrojo tėvo. Beatričė, ta šventakeistuolė, kurios lūpose kasdieninės sąvokos įgauna spindinčio švelnumo, išbudina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprastadvasios šviesa: “Andrius pats per save geras. Gali būti geras… ar ne?Gali!”. Po Betos žodžių prokuroras pasijunta tik šią akimirką supratęs,prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Beatričė su baime kalbaapie lemtingą ribą, kurią “peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.”Įdėjęs į merginos lūpas šiuos žodžius, autorius nori parodyti, kad beveikkiekvienas žmogus nejučiomis su kažkuo apsipranta, kažko nepastebi, tampalaisvai pasiduodantis, lengvai gali prarasti tą pirmapradį gėrio ir blogiopojūtį, kuriuo yra apdovanota Beatričė. Šios scenos niekaip nebūtų galima pavadinti komiška, nes Beatričėspokalbis su Andriaus tėvu yra daug daugiau nei paprastas pokalbis. Taidviejų žmonių vienodai susirūpinusių dėl Andriaus dialogas. Čia nebetenkaprasmės tai, jog Beatričė trokšta padėti Andriui atgauti savo dvasinępusiausvyrą, grįžti prie humanistinių idealų. Kaip ir per visą dramą, taipir šioje scenoje Beta eina kaip simbolis, bet su žmogiškais trūkumais irsavo nesėkmėmis. Ji įkūnija visos žmonijos sąžinę, kuri su dideliu nerimubeldžiasi į visų dramos veikėjų širdis, apeliuoja į jų žmogiškumą. Pažymėtina yra tai, jog nors pats veiksmas nėra komiškas, tačiauveiksmo raida daug kur grindžiama tokiais poelgiais, kurie galėtų būtivadinami išdaigomis. Įsismaginę vaikinai nutaria pagąsdinti Beatričę
(Andrius papasakoja dėl dviejų konjako butelių užmušęs bufetininkę, tojibėga pas Andriaus tėvą aiškintis, nukentėjęs Andrius pasiūlo vaikinamsnaują pokštą – atiduoti mokyklos vadovybei intymų Beatričės dienoraštį).Tačiau, nepaisant visų Beatričei padarytų skriaudų, ji pasiryžusi neštiatpirkimo kryžių. Beatričė – grožio ir gėrio įsikūnijimas. Taipogi jiįkūnija ir pačią motinystę. Štai, kalbėdama su Andriaus tėvu jiprisipažįsta neturinti motinos teikiamos šilumos ir gyvenanti pas senelę.Minimos žvaigždės: “…Labai ramu. Tik medžiai, dangus… pilna žvaigždžių.Galvoji, galvoji, paryčiais užsnūsti.” Naktį įsižiūrėjusi į žvaigždes jitarsi pasineria į visatos gelmes ir susilieja su jomis, pajunta savyjemotinystės pašaukimą, kalba apie gimdymo stebuklą, kūdikį. Beatričėdžiazininkus motiniškai jungia, formuoja juos kaip savotišką šeimą. Visivaikinai yra likę be motinų ir tai yra skaudi jų vidinio gyvenimo žaizda. Merginos ir Andriaus tėvo kalba pasižymi ypatingu dvasiniu artumu. Kaipminėjome, prokuroras vadinamas “tėveliu”, o pačioje ištraukos pabaigoje,jis Beatričę apkabina ir pavadina “vaikeliu”. Kartais, Beatričės kalbojepasigirsta netikrumo gaidelių. Ji kartoja žodžius, tarsi norėdama pati savepriversti jais tikėti ir patikėti Andriaus tėvą. Tėvo kalba daugemocingesnė. Bene kiekvienas jo sakinys ar šūkteltas teiginys baigiasiklaustuku ar šauktuku. Per visą dialogą eina pasikartojimas – tai Andriaustėvo žodžiai “po velnių!”. Svarbiausią būties momentą šioje scenoje galime įžvelgti jau pačiamemerginos ir tėvo bendravime. Ji su Andriaus tėvu bendrauja dėl to, kad jįmyli. Šis meilės prisipažinimas plaukia iš pačios Beatričės lūpų kitamedramos veiksme.Į Beatričę sueina pagrindinės konflikto gijos. Ji jungia ir tėvus, ir
maištaujančius jų vaikus. Tai geriausiai atsispindi šioje scenoje, neskalbasi tėvas ir vaikas. Ji pati kelia protesto balsą ir kartu siekiasantarvės, harmonijos. Ji yra tarsi paties gyvenimo šauksmą, humanistiniųidealų įsikūnijimas. Įniršio, netikrumo ir cinizmo apimtoje aplinkojeBeatričė, kaip sako Julius, atrodo tartum “maišyta su velniu”, – ji “noritvarką pakeisti”. Šiais žodžiais būtų galima ir baigti duotos ištraukos analizę irinterpretaciją. Tik norėtųsi pridurti, kad ištrauka pasako tai, ką norimapasakyti ir visame kūrinyje. O kūrinys tikrai yra ne įprastas. “meilė,džiazas ir velnias” – šviesiosios ir tamsiosios prigimties siautėjimas,iškeliant moralę ir dvasinį pasaulį aukščiau už patį gyvenimą.