Alfonsas Nyka-Niliūnas(g. 1919)
V.Mačernio ir B.Krivicko studijų draugas, baigęs Vilniaus universitetą 1942 m., gilinęs filosofijos ir meno istorijos studijas Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose, dirbęs Kongreso bibliotekoje Vašingtone, pirmąją lyrikos knygą „Praradimo simfonijos” išleido 1946 m. Tiubingene. Antologijos „Žemė” dalyvis. Aktyviausias „Literatūros lankų” kritikas, kategoriškai atmetęs literatūros pajungimą politiniams kriterijams ir moralistų priežiūrai. A.Nykos-Niliūno straipsniai, pagrįsti stipriu meninės vertės jutimu, ryškia lietuvių literatūros istorinio kelio atmintimi, padėjo jaunajai egzodo rašytojų kartai įsitvirtinti modernios estetikos pozicijose. Jo eilėraščių rinkiniai „Orfėjaus medis” (1953), „Balandžio vigilija” (1957), „Vyno stebuklas” (1974), „Žiemos teologija” (1985) paženklino aiškų poetinio žodžio atsiplėšimą nuo nepriklausomybės laikų lietuviškos tradicijos šaltinių ir išėjimą į bendrą Europos kultūros horizontą.Ankstyvojoje A.Nykos-Niliūno lyrikoje idealybės ilgesys, dar neįgavęs metafizinio turinio, persikelia į pasakos ir sapno sritį. Tebėra gaji ilgesinga intonacija ir gamtinių įvaizdžių elegiškas gražumas. Lemiamas postūmis išeiti iš lietuviškų gamtinių įvaizdžių ir intonacijų buvo priverstinė tremtis, kurią poetas išgyveno kaip tragišką gyvenimo lūžį pusiau, visų buvusių ryšių nutrūkimą ir globalinės tuštumos atsivėrimą:„Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.Mano gyvenimas – atsiminimai mirusios liepsnos. Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau, Dabar jau miega praeities Iede įšalusiuos sapnuos, O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės, Sustingę tuštumoj visatos prarastos, Vaikystėj, vėjo pučiamos, beržų viršūnėm žaidę Ir kritę į kasas pavasario nakties keistos.”Poezija A.Nykai-Niliūnui nėra istorinės savimonės išraiška, kurią laikė svarbiausiu savo kūrybos tikslu B.Brazdžionis. Ką reiškia visos ideologijos „prieš ryto šviesą” ar valstybės „prieš paukščio riksmą aušroje”? Poezija gimsta visiškoje vienatvėje, neprisiimdama jokių prabėgančios dienos kaukių. Ji svarsto „būties ir išnykimo” lygtis. Tai pažinimas, nerandantis galutinių atsakymų, tai prasmės ieškojimas, atsimušantis kaskart į Nieką.
A.Nykos-Niliūno eilėraštis, išaugęs iš netekties, yra žmogaus susidūrimo su išnykimo ir tuštumos paslaptimi išraiška, nuolat kintanti, pilna neišsprendžiamumo ir rūsčiai skausmingo tono:„Balsūs ir netikriYra besijuokią dievai,Nes manoDievas gali tik verkti. “Eilėraštis juda besivartančiomis erdvėmis ir laikais, neprieidamas finalinės būsenos su aforistinėmis išvadomis, įprastomis klasikinio tipo lyrikoje. Ilgi verlibro sakiniai plaukia lėtomis pasakojimo tonacijomis, paveldėtomis iš V.Mačernio „Vizijų”, nors iš tiesų nepasakoja jokios istorijos. Gamtos vaizdai išsineria iš smulkių detalių, pakyla į abstrahuojančių suvokimų plotmę, bet netampa nei idėjų simboliais, nei refleksijų atkarpomis.Nerasdamas idėjų sistemos, kuri atlaikytų „būties eroziją”, A.Nyka-Niliūnas ieškojo atramos kultūroje, kaip ir daugelis XX a. poetų. Jis nemargino savo poetikos lietuvišku, ypač folkloriniu, ornamentu, nors ir sukūrė labai savitus, perdėm tragiškus tautinės dvasios kūrinius – „Aukštaitija”, „Žiemos peizažas Lietuvoje A. D. 1387″. Jo eilėraščių vyksmas dažniausiai plėtojasi senajame Europos kultūros areale – Troja, Odisėjas, Euridikė, Vergilijus – apaugdamas aliuzijomis ir citatomis. Daugybė mitologijos, viduramžių tapybos, moderniosios literatūros vardų ir asociacijų, kurioms suteikiamas ryškus emocinis ir vaizdinis reljefas. Turtinga europiečio erudicija ir egzistencinės paslapties ieškanti modernisto fantazija nusėda į „pasąmonės peizažą”, kuris nepripažįsta jokios loginės tvarkos. Kur susilpnėja pasąmonės judesys ir išgyvenimo intensyvumas, kultūros įvaizdžiai ir asociacijos, istorijos vardai, frazių nuotrupos svetimomis kalbomis nusėda kaip išorinis ornamentinis piešinys, netekęs giluminės poetinės galios.A.Nyka-Niliūnas sukūrė rafinuotos ir griežtos poetinės kalbos modelį, pagrįstą kultūros atmintimi, kuris turėjo ženklaus poveikio tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje kuriamai poezijai.